Civilinė byla Nr. e2A-152-553/2019
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00498-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.16.5.; 2.6.16.11.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Deverono vaistinė“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-472-440/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Deverono vaistinė“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl pirmenybės teisės atnaujinti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pripažinimo, viešo nuomos konkurso paskelbimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Deverono vaistinė“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai (toliau – ir Ministerija), kuriuo prašė teismo: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, nepratęsdama 2005 m. kovo 31 d. Valstybės materialiojo turto nuomos sutarties Nr. VI-90-(3.33) (toliau – Nuomos sutartis) ir nesudarydama sąlygų UAB „Deverono vaistinė“ pasinaudoti pirmenybės teise bei paskelbdama ir vykdydama viešąjį konkursą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos, pažeidė Nuomos sutarties 14 punktą ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.482 straipsnį, 2) pripažinti nuomininkės UAB „Deverono vaistinė“ pirmumo teisę prieš kitus asmenis atnaujinti 2005 m. kovo 31 d. Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. VI-90-(3.33) dėl prekybos pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos ir įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją pašalinti padarytus pažeidimus, atnaujinti su UAB „Deverono vaistinė“ 2005 m. kovo 31 d. Nuomos sutartį bei ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pasirašyti atnaujintą Nuomos sutartį, 3) pripažinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viešąjį konkursą dėl negyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomos neteisėtu bei negaliojančiu ir panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą 2017 m. gruodžio 6 d. įsakymą Nr. T-149 „Dėl nekilnojamojo turto nuomos“, 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad pagal 2005 m. kovo 31 d. Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. VI-90-(3.33) UAB „Deverono vaistinė“ perėmė ir vaistinės veiklai vykdyti nuomos teise naudojo 68,62 kv. m. bendro ploto prekybos pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Pastatas yra teritorijoje, kurioje veiklą vykdo Šiaulių respublikinė ligoninė. Nuomos sutarties 6-ame punkte nurodyta, kad nuomos terminas nustatomas nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., bet ne ilgiau kaip iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui. Nuomos sutarties 14 punkte įtvirtinta, kad pasibaigus šios sutarties terminui, su nuomininku, tvarkingai vykdžiusiu sutartyje prisiimtas pareigas, ši sutartis gali būti pratęsta CK nustatyta tvarka. CK 6.482 straipsnis reglamentuoja nuomininko pirmenybės teisę, pasibaigus sutarties terminui, atnaujinti sutartį. Nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. Nutarimas Nr. 1524 dėl valstybinio ilgalaikio materialiojo turto nuomos, kuriuo patvirtintas „Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), nedraudžia institucijai, kuri valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą valdo patikėjimo teise, atnaujinti nuomos teisinių santykių ir pratęsti nuomos sutartį. Priešingai, pirmenybės teisę atnaujinti nuomos sutartį nuomininkui, tinkamai ir tvarkingai vykdžiusiam savo sutartinius įsipareigojimus, įtvirtina 2001 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1524 dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos, kurio 47 punkte nurodyta, kad pasibaigus nuomos terminui, su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nuomos sutartis gali būti atnaujinta CK nustatyta tvarka.
3. Ieškovė 2017 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydama atnaujinti Nuomos sutartį penkerių metų laikotarpiui. Kartu su prašymu ieškovė pateikė sutikimą pakeisti nuomos kainą. Atsakovė 2017 m. spalio 18 d. įpareigojo ieškovę grąžinti patalpas, 2017 m. lapkričio 27 d. informavo, kad prašymas pratęsti, atnaujinti nuomos sutartį negali būti patenkintas ir nurodė, kad bus svarstomas klausimas dėl ginčo patalpų nuomos, skelbiant viešąjį valstybės turto nuomos konkursą. Kadangi ieškovė savo lėšomis atliko pastato rekonstrukciją, pritaikydama pastatą vaistinės veiklai, į pastato rekonstrukciją investavo 37 060,92 Eur, tinkamai vykdė nuomininkės pareigas, todėl ji tikėjosi, kad Nuomos sutartis bus pratęsta. Tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. T-149 ,,Dėl nekilnojamojo turto nuomos“ (toliau – Įsakymas) sudarytos komisijos sprendimu buvo patvirtintos nuomos konkurso sąlygos ir paskelbtas viešojo konkurso nuomos procedūrų vykdymas dėl 68,62 kv. m bendro ploto prekybos pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Numatoma patalpų naudojimo paskirtis – vaistinės veiklai vykdyti. Įsakymas yra akivaizdžiai neteisėtas bei nepagrįstas todėl turi būti panaikintas.
4. Atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje yra apibrėžta, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, įskaitant nuomos termino pratęsimą, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato sąlygų, aplinkybių ar kitų veiksnių, kuriems esant minėtas terminas gali būti ilgesnis nei 10 metų laikotarpis.
5. Taip pat atsakovės vertinimu, maksimalus 10 metų valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos laikotarpis nuomotojo ir nuomininko santykiams, atsiradusiems iki jo reglamentavimo norminiuose teisės aktuose, taikytinas nuo jo nustatymo Turto apraše, t. y. nuo 2007 m. gegužės 27 d. Turto aprašo 47 punkte yra nustatyta, kad pasibaigus nuomos terminui, su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nuomos sutartis gali būti atnaujinta CK nustatyta tvarka. Valstybės turto nuomos sutarties atnaujinimo atveju valstybės turto valdytojas likus 3 mėnesiams iki nuomos termino pabaigos turi suderinti nuomos sutarties atnaujinimo galimybes su centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju ir užtikrinti, kad bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė už Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnyje nustatytą terminą. Vadovaujantis nurodyta Turto aprašo nuostata, nepriklausomai nuo to, ar nuomos sutartis yra pratęsiama, ar ši sutartis yra atnaujinama, bendra valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos trukmė negali viršyti maksimalaus 10 metų laikotarpio. Atsakovės įsitikinimu, sutartiniuose santykiuose, kokie yra susiklostę tarp atsakovės ir ieškovės, sprendžiant Nuomos sutarties pratęsimo (atnaujinimo) klausimus, taikytinos pirmiausiai ne bendros taisyklės, įtvirtintos CK, o specialiųjų norminių teisės aktų, t. y. Įstatymo ir Turto aprašo nuostatos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas pritarė atsakovės pozicijai ir, atsižvelgęs į Įstatymo bei Turto aprašo nuostatas, sprendė, kad maksimalus 10 metų valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos laikotarpis nuomotojo ir nuomininko santykiams, atsiradusiems iki jo reglamentavimo norminiuose teisės aktuose, taikytinas nuo jo nustatymo Turto apraše, t. y. nuo 2007 m. gegužės 27 d.
8. Įvertinęs visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių, atsižvelgęs į sutarties sąlygas, teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad ieškovė turėtų teisę reikalauti atnaujinti nuomos terminą pagal ginčo Nuomos sutartį tik tuo atveju, jeigu bendras turto nuomos terminas neviršytų 10 metų. Todėl, įvertinęs nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas ieškinį atmetė.
9. Teismas išsamiau nepasisakė dėl kiekvieno ieškovės ieškinio reikalavimo, nes sprendė, jog ieškinio reikalavimas pripažinti, kad Ministerija, nepratęsdama 2005 m. kovo 31 d. Nuomos sutarties ir nesudarydama sąlygų UAB „Deverono vaistinė“ pasinaudoti pirmenybės teise bei paskelbdama ir vykdydama viešąjį konkursą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos, pažeidė Nuomos sutarties 14 punktą ir CK 6.482 straipsnį, yra nepagrįstas. Teismas vertino, kad ir kiti reikalavimai, susiję su šio reikalavimo netenkinimu, taip pat yra nepagrįsti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė UAB „Deverono vaistinė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Ieškovės pirmenybės teisė atnaujinti Nuomos sutartį yra akivaizdi, tai patvirtina Nuomos sutarties 14 punktas, kuriame įtvirtinta, jog su nuomininku, tvarkingai vykdžiusiu sutartimi prisiimtas pareigas, sutartis gali būti pratęsta CK nustatyta tvarka bei CK 6.482 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmenybės teisė nuomininkui, tvarkingai vykdžiusiam pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, atnaujinti sutartį, palyginti su kitais asmenimis. Ministerija iki šiol neturėjo ir neturi nė vieno nusiskundimo dėl nuomininkės (apeliantės) pareigų vykdymo. Teismas, suteikdamas prioritetą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. gruodžio 6 d. įsakymui Nr. T-149 (nevertinant jo teisėtumo), visiškai nepagrįstai ir neteisėtai tinkamai neįvertino ieškovės pirmenybės teisės atnaujinti Nuomos sutartį.
10.2. Atsakovė nesudarė sąlygų ieškovės pirmenybės teisei įgyvendinti ir atnaujinti nuomos teisinių santykių. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. gruodžio 6 d. Įsakymas Nr. T-149 akivaizdžiai prieštarauja ieškovės pirmenybės teisės įgyvendinimui ir Nuomos sutarties sąlygoms. Tokiu būdu buvo pažeisti Nuomos sutarties 14 punktas ir CK 6.482 straipsnio nuostatos. Taip pat Ministerija pažeidė ir gero viešojo administravimo principą, kuris reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, jog administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Vien ta aplinkybė, kad Ministerijos veiksmai buvo užfiksuoti 2017 m. gruodžio 6 d. Įsakyme Nr. T-149, neįrodo atsakovės veiksmų teisėtumo. 2017 m. gruodžio 6 d. Įsakymo Nr. T-149 priėmimas negali pateisinti Ministerijos sudarytų sutarčių nevykdymo ir (ar) CK normų pažeidimų.
10.3. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gruodžio 6 d. Įsakymo Nr. T-149 teisėtumą išimtinai grindė viešuoju interesu – visuomenės interesų patenkinimu, efektyvesniu, racionalesniu turto panaudojimu. Tačiau tam, kad būtų užtikrinti minėti principai, visuomenės interesas bei maksimali nauda, nėra būtina paneigti teisėtai ieškovei įstatymu bei Nuomos sutartimi suteiktų teisių. Minėti principai, visuomenės interesas bei maksimali nauda bus lygiai taip pat užtikrinti ir tuo atveju, jei ieškovė galės pasinaudoti jai CK 6.482 straipsnyje ir Nuomos sutartyje numatyta pirmumo teise nuomotis ginčo patalpas.
10.4. Ieškovė savo teises (pirmenybės teisę išsinuomoti ginčo patalpas) visada siekė įgyvendinti, atsižvelgdama į viešosios teisės normas. Tai patvirtina ir įrodo aplinkybės, jog apeliantė neatlygintinai restauravo, išplėtė ir pagerino nuomojamas patalpas, sutiko atnaujinti nuomos teisinius santykius, mokant kitokią, nei šiuo metu Nuomos sutartyje nustatytą, nuomos kainą (jau nuo 2016 m. sausio 1 d. ieškovė moka atsakovei 3,6 karto didesnį nuomos mokestį nei nurodyta Nuomos sutartyje), siūlė, pasibaigus Nuomos sutarčiai, ginčo patalpas nuomoti viešojo konkurso būdu, sudarant sąlygas ieškovei atnaujinti Nuomos sutartį tomis sąlygomis ir ta kaina, kurią pasiūlys viešo konkurso būdu nustatytas laimėtojas.
10.5. Ieškovės pirmenybės teisė ginčo atveju gali būti užtikrinta net keliais skirtingais būdais. Pirma, organizuojant pastato nuomos viešą konkursą, tačiau nepažeidžiant ieškovės pirmenybės teisės nuomotis pastatą, t. y. sudarant sąlygas Nuomos sutartį tinkamai vykdžiusiai nuomininkei atnaujinti nuomos teisinius santykius tomis pačiomis sąlygomis ir ta kaina, kurią pasiūlys viešo konkurso būdu nustatytas laimėtojas. Antra, atnaujinant Nuomos sutartį Ministerijos nustatytomis sąlygomis bei kaina, t. y. užtikrinant ieškovės pirmenybės teisę nuomotis pastatą, neorganizuojant atskiro konkurso, tačiau nustatant sąlygas bei kainą, kurios užtikrina, jog pastatas yra nuomojamas, siekiant maksimalios naudos visuomeninei. Ieškovei nėra svarbu, kuriuo iš minėtų būdų bus apgintos jos teisės, jai svarbu, kad jai būtų užtikrinta pirmenybės teisė nuomotis pastatą.
10.6. Nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. Nutarimas Nr. 1524 dėl valstybinio ilgalaikio materialiojo turto nuomos (toliau dar ir – Nutarimas dėl Valstybinio turto nuomos), kuriuo patvirtintas „Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas“, nedraudžia institucijai, kuri valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą valdo patikėjimo teise, organizuojant viešą patalpų nuomos konkursą, šio konkurso sąlygose įtvirtinti ieškovės pirmenybės teisę išsinuomoti pastatą, t. y. nurodyti, kad turto nuomininkas, tinkamai vykdęs sutartinius įsipareigojimus, turi pirmenybės teisę atnaujinti nuomos sutartį už viešame nuomos konkurse pasiūlytą didžiausią nuomos kainą. Tokiu būdu būtų užtikrinta ne tik ieškovės teisė į nuomos teisinių santykių atnaujinimą, bet ir valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, laikantis Įstatyme įtvirtintų visuomenės naudos, efektyvumo ir racionalumo principų.
10.7. Ministerija, būdama sąžininga sutarties šalimi ir neketindama atnaujinti nuomos teisinių santykių su ieškove, turėjo teisę ir galimybę tai įtvirtinti, sudarydama atskirus susitarimus dėl Nuomos sutarties pakeitimo. Tačiau akivaizdu, kad šalys niekaip nesusitarė dėl to, kad ieškovė atsisako Nuomos sutartyje ir CK įtvirtintos pirmenybės teisės atnaujinti Nuomos sutartį, pasibaigus jos terminui, ir toliau tęsti nuomos teisinius santykius. Todėl ieškovė turi (turėjo) pagrįstą bei teisėtą lūkestį dėl pirmenybės teisės atnaujinti (pratęsti) Nuomos sutartį. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišlaikė pusiausvyros tarp abiejų proceso šalių, nes akivaizdus ieškovės teisių pažeidimas turėjo būti nutrauktas, o atsakovę teismas turėjo įpareigoti tinkamai vykdyti Nuomos sutartį.
10.8. Teismas neanalizavo to fakto, jog Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostata, kuri įtvirtina, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), įsigaliojo tik 2014 m. spalio 1 d., t. y. patvirtinus naują šio įstatymo redakciją. Nei Įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nėra įtvirtinta, kad Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytas maksimalus nuomos terminas gali būti taikomas atgaline data, t. y., kad į šį terminą gali būti įskaičiuojamas tas nuomos terminas, kuris suėjo iki nurodyto Įstatymo straipsnio įsigaliojimo (2014 m. spalio 1 d.). Todėl bendras 10 metų laikotarpis turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 1 d., o laikotarpis iki 2014 m. spalio 1 d. negali būti įtraukiamas į bendrą nuomos terminą (laikotarpį), nepriklausomai nuo to, ar nuomos teisiniai santykiai pratęsiami ar atnaujinami.
11. Atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip. Vadovaujantis Įstatymo normomis į 10 metų nuomos laikotarpį turi būti įskaitomas ir nuomos termino pratęsimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 yra patvirtintas Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas, nustatantis valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sąlygas, kurio nuostatos, nustatančios valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos termino ribojimus, buvo įtvirtintos dar 2007 m. gegužės 27 d., įsigaliojus Tvarkos aprašo 3.6 punkto redakcijai. Taigi, maksimalus 10 metų valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos laikotarpis nuomotojo ir nuomininko santykiams, atsiradusiems iki jo reglamentavimo norminiuose teisės aktuose, taikytinas nuo jo nustatymo Tvarkos apraše, t. y. nuo 2007 m. gegužės 27 d. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 47 straipsniu, nepriklausomai nuo to, ar nuomos sutartis yra pratęsiama ar ši sutartis yra atnaujinama, bendra valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos trukmė negali viršyti maksimalaus 10 metų laikotarpio.
11.2. Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose. Jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privaloma laikytis. Nors valstybės ir savivaldybių materialiojo turto nuomos sutartims taikytinos ir bendrosios CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos, tarp jų bendrosios nuostatos, nuomos sutarčių šalių teises ir pareigas nustatančios normos, tačiau jos taikytinos, atsižvelgiant į specialų valstybės ir savivaldybių turto nuomos santykių reglamentavimą. Tokiuose sutartiniuose santykiuose, kokie buvo susiklostę tarp Ministerijos ir ieškovės, sprendžiant nuomos sutarties pratęsimo (atnaujinimo) klausimus, taikytinos pirmiausiai ne bendros taisyklės, įtvirtintos CK, o specialiųjų norminių teisės aktų, t. y. Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatos. Ieškovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju ji prašo ne nuomos sutarties pratęsimo, o šios sutarties atnaujinimo, yra niekinė, kadangi bet kokiu atveju, valstybės ilgalaikis materialusis turtas negali būti išnuomotas ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui.
11.3. Neturinčiais reikšmės šiai bylai laikytinos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog ieškovė visą nuomos laikotarpį nepriekaištingai vykdė nuomos sutartį bei kad Ministerija neturėjo nė vieno nusiskundimo dėl jos, kaip nuomininkės, pareigų vykdymo, kadangi tai nesuponuoja išvados, jog Nuomos sutartis su apeliante gali būti tęsiama (atnaujinama), pažeidžiant imperatyvias Įstatymo ir Tvarkos aprašo teisės normas. Aplinkybė, jog ieškovė nepriekaištingai vykdė Nuomos sutartį, sąlygojo faktą, kad sutartis su ja buvo sudaryta maksimaliam teisės aktuose nustatytam terminui.
11.4. Ministerija neatliko ir neatlieka ieškovės atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų. Pirma, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija tinkamai vykdė nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Antra, Nuomos sutartis negalėjo būti pratęsta (atnaujinta), viršijant maksimalų norminiuose teisės aktuose nustatytą terminą. Ministerija savo veiksmais siekia nepažeisti specialaus teisinio reglamentavimo. Esant Ministerijos sprendimui dėl patalpų nuomos, viešo turto nuomos konkurso organizavimo bei vykdymo minėtoms patalpoms išnuomoti, nėra pažeista ar kažkokiu būdu apribota apeliantės teisė bei galimybė dalyvauti viešame turto nuomos konkurse, kadangi visi Ministerijos atliekami veiksmai nesuponuoja ieškovės teisių pažeidimo ar galimo teismo sprendimo vykdymo apsunkinimo.
11.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovė neatlygintinai restauravo, išplėtė ir pagerino nuomojamas patalpas, todėl yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas pratęsti Nuomos sutarties galiojimą. Tokie ieškovės teiginiai atmestini, kaip visiškai nepagrįsti, kadangi Tvarkos aprašo 50 punkte yra nustatyta, jog nuomininkui, pagerinusiam valstybės turtą, turėtos išlaidos neatlyginamos. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Tvarkos aprašo redakcijoje, galiojusioje sudarant aptariamo turto nuomos sutartį. Be to, aptartas teisinis reglamentavimas nenustato teisės pratęsti (atnaujinti) valstybės ilgalaikio materialaus turto nuomos sutarties su nuomininku tuo atveju, jeigu nuomininkas pagerino valstybės turtą.
11.6. Visiškai nepagrįstas apeliantės argumentas, neva jos pirmenybės teisė pratęsti (atnaujinti) Nuomos sutartį gali būti užtikrinta, Ministerijai organizuojant valstybės ilgalaikio materialiojo viešą turto nuomos konkursą, tačiau kartu sudarant sąlygas ieškovei atnaujinti Nuomos sutartį tomis sąlygomis ir ta kaina, kurią pasiūlys viešo konkurso būdu nustatytas laimėtojas. Tokie samprotavimai paneigia viešo turto nuomos konkurso esmę, kadangi tokiu atveju kitiems viešo turto nuomos konkurse dalyvaujantiems asmenims net nebūtų sudaryta galimybė sąžiningai rungtis, siekiant išsinuomoti aptariamą valstybės ilgalaikį materialųjį turtą, kadangi ieškovei būtų iš anksto sudaryta galimybė sudaryti nuomos sutartį su Ministerija, nepriklausomai nuo to, kokią kainą ji pasiūlytų ir ar tai atitiktų viešo turto nuomos konkurso sąlygas.
12. Teismui papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė, remdamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-519-196/2018, esančiais išaiškinimais, nurodė, kad 10 metų valstybės turto nuomos terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 1 d., o ne nuo tada, kuomet buvo sudaryta valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. VI-90-(3.33).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų
14. Bylos duomenimis, UAB „Deverono vaistinė“ ir Šiaulių apskrities viršininko administracija 2005 m. kovo 31 d., vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 „Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ 3.6 punktu bei atsižvelgdami į 2001 m. gruodžio 13 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 06-22-145, sudarytos tarp viešosios įstaigos Šiaulių ligoninės ir I. D. įmonės, tęstinumą, 2004 m. gruodžio 30 d. papildomą susitarimą „Dėl 2001 m. gruodžio 13 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 06-22-145 pakeitimo“, viešosios įstaigos Šiaulių ligoninės generalinio direktoriaus 2005 m. balandžio 6 d. raštą Nr. Sl-14-20 „Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo“ bei pateiktus prekybinio kiosko, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbų atlikimo aktus, sudarė valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. VI-90-(3.33). Sutartimi nuomotoja įsipareigojo perduoti nuomininkei ilgalaikį materialųjį turtą – 28,46 kv. m. negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), naudoti maisto prekių parduotuvei, o nuomininkė įsipareigojo mokėti nuompinigius – 224,03 Eur (773,52 Lt) per ketvirtį. Nuomos terminas nustatytas nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. (Nuomos sutarties 6 punktas). Nuomos sutarties 14 punkte šalys susitarė, jog pasibaigus šios sutarties terminui, su nuomininke, tvarkingai vykdžiusia sutartyje prisiimtas pareigas, ši sutartis gali būti atnaujinta CK nustatyta tvarka.
15. 2012 m. sausio 26 d. susitarimu „Dėl 2005 m. kovo 31 d. Valstybės materialiojo turto nuomos sutarties Nr. VI-90-(3.33) pakeitimo“ Nr. NS-1, atsižvelgiant į 2010 m. įvykusią rekonstrukciją ir padidėjusį pastato bendrąjį plotą iki 68,62 kv. m bei 2010 m. birželio 19 d. atlikus I. D. individualios įmonės pertvarkymą į UAB „Deverono vaistinė“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir UAB „Deverono vaistinė“ pakeitė 2005 m. kovo 31 d. valstybės materialiojo turto nuomos sutartį. Šalys susitarime nustatė, kad nuomotoja įsipareigoja perduoti nuomininkei ilgalaikį materialųjį turtą – 68,62 kv. m bendro ploto prekybos pastatą esantį (duomenys neskelbtini), o nuomininkė įsipareigojo per ketvirtį mokėti 289,62 Eur (1 000 Lt) nuompinigius. Susitarimas įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d. ir laikomas neatskiriama 2005 m. kovo 31 d. valstybės materialiojo turto nuomos sutarties Nr. V1-90-(3.33) dalimi. 2015 m. gruodžio 4 d. susitarimu „Dėl 2005 m. kovo 31 d. valstybės materialiojo turto nuomos sutarties Nr. VI-90-(3.33) pakeitimo“ Nr. NS-25 šalys susitarė pakeisti 2005 m. kovo 31 d. valstybės materialiojo turto nuomos sutarties 2 punktą, kuriuo nuomininkė nuo 2016 m. sausio 1 d. įsipareigojo mokėti 350 Eur dydžio nuompinigius per mėnesį.
16. 2017 m. spalio 28 d. raštu „Dėl valstybės turto nuomos sutarties nutraukimo“ Nr. (6.47-13) 10-8439 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija informavo ieškovę, kad 2017 m. gruodžio 31 d. baigsis valstybės materialiojo turto nuomos 2005 m. kovo 31 d. sutarties Nr. VI-90-(3.33.) terminas. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 „Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“, nuostatomis, sutartis negali būti pratęsta. Atsakovė nurodė sutartimi išnuomotas patalpas 2018 m. sausio 2 d. grąžinti pagal perdavimo ir priėmimo aktą.
17. 2017 m. lapkričio 15 d. prašymu „Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties atnaujinimo“ ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama atnaujinti nuomos sutartį iki 2022 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2017 m. lapkričio 27 d. raštu „Dėl valstybės turto nuomos sutarties“ Nr. (6.47-13) 10-9531 informavo, kad aptariamas turtas buvo išnuomotas ilgesniam laikui iki 2017 m. gruodžio 31 d., nors tuo metu Turto aprašo 3.6 punktas nustatė, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam, kai 10 metų laikotarpiui. Todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl sutarties atnaujinimo. 2017 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. T-149 buvo paskelbtas viešas konkursas pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 68,62 kv. m, nuomai. Konkurso sąlygos 2017 m. gruodžio 13 d. paskelbtos dienraštyje „Lietuvos žinios“. Konkursas sustabdytas dėl vykstančio teisminio ginčo ir apie tai paskelbta 2017 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos internetinėje svetainėje.
18. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovei, kad maksimalus 10 metų valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos laikotarpis nuomotojo ir nuomininko santykiams, atsiradusiems iki jo reglamentavimo norminiuose teisės aktuose, taikytinas nuo jo nustatymo Turto apraše, t. y. nuo 2007 m. gegužės 27 d., o ne nuo 2014 m. spalio 1 d., ieškinį atmetė.
19. Apeliantė, atsižvelgdama į Nuomos sutarties 14 straipsnio nuostatą, jog su nuomininke, tvarkingai vykdžiusia sutartimi prisiimtas pareigas, sutartis gali būti pratęsta CK nustatyta tvarka, teigia, kad šiuo atveju ji turi CK 6.482 straipsnyje įtvirtintą pirmenybės teisę atnaujinti Nuomos sutartį. Apeliantės teigimu, bendras 10 metų nuomos sutarties terminas valstybės nuosavybe esančiam turtui, nustatytas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje, turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 1 d., tačiau laikotarpis iki 2014 m. spalio 1 d. negali būti įtraukiamas į bendrą nuomos terminą (laikotarpį), nepriklausomai nuo to, ar nuomos teisiniai santykiai tęsiami ar atnaujinami. Tuo tarpu atsakovės įsitikinimu, šiuo atveju Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija Nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė tinkamai ir Nuomos sutarties su ieškove negalėjo pratęsti (atnaujinti), viršijant maksimalų norminiuose teisės aktuose (Tvarkos apraše bei Įstatyme) nustatytą terminą.
20. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos termino taikymo nuostatų bei ieškovės pirmenybės teisės atnaujinti sutartį dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos.
Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos termino taikymo nuostatų
21. Šalių sudarytos nuomos sutarties objektas yra valstybei priklausantis turtas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šią esminę aplinkybę, teisingai sprendė, jog nors valstybės materialiojo turto nuomos sutartims taikytinos ir bendrosios CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos, tačiau jos taikytinos, atsižvelgiant į specialų valstybės turto nuomos reglamentavimą. Tokiu būdu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui bei Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 „Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ 3.6 punkte įtvirtinta analogiška nuostata, sprendė, kad maksimalus 10 metų valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos laikotarpis nuomos santykiams, atsiradusiems iki jo reglamentavimo norminiuose teisės aktuose, taikytinas nuo jo nustatymo Tvarkos apraše, t. y. nuo 2007 m. gegužės 27 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime teisingai nustatė, jog valstybės ir savivaldybių turto nuomos tvarką reglamentuojantys teisės aktai taikytini pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kodekso ir kitų teisės aktų konkurencijos taisykles, tačiau aukščiau nurodytą išvadą padarė, iš esmės neatsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos imperatyvą, bet ir į vieną pagrindinių valstybės principų lex retro nonagit, draudžiančių atgalinį įstatymo ar kito teisės akto taikymą.
22. Nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2014 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-802 redakcija) redakcijos 15 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip. Tuo tarpu nuo 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtinto Tvarkos aprašo 3.6 punkto redakcijoje buvo nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui; pasibaigus nuomos sutarties terminui, su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, nuomos sutartis gali būti atnaujinta CK nustatyta tvarka; valstybės turto valdytojas privalo užtikrinti, kad sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 10 metų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad valstybei priklausančio turto 10 metų nuomos termino nuostata iki jos įtvirtinimo Įstatyme buvo reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintame Tvarkos apraše, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtintoje ir nuo 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojusioje Tvarkos aprašo 3.6 punkto redakcijoje įtvirtinta norma nebuvo grindžiama įstatymu.
23. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai Vyriausybės nutarimas, kuriame yra įstatymui prieštaraujančių teisės normų, priimtas anksčiau negu įstatymas, toks Vyriausybės nutarimas turi būti suderintas su vėliau priimto įstatymo normomis arba pripažintas netekusiu galios (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi tokiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, 2013 m. gegužės 8 d. teikdama Lietuvos Respublikos Seimui pasiūlymą dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo ir papildymo, nurodė, kad pagal Konstitucinio Teismo nutarimus disponavimo valstybės turtu būdus ir sąlygas gali nustatyti tik įstatymų leidėjas (žr. Lietuvos Respublikos Seimo audito komiteto pagrindinių komiteto išvadų projektą 2013 m. gruodžio 17 Nr. 2, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gegužės 8 d. nutarimą dėl Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo projekto Nr. XIP-3944, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3, 4, 5, 6, 9, 13, 14, 15, 161, 17, 19, 21, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 162 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-3945 <...> Nr. 420). Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasiūlė papildyti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytas ilgalaikio materialiojo turto nuomos sąlygas, t. y. įstatymu reglamentuoti maksimalų valstybės turto nuomos laikotarpį. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tokiu būdu Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino, o įstatymų leidėjas, priėmęs Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pataisas, pritarė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtinta nuo 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojusi Tvarkos aprašo 3.6 punkto redakcija neatitiko Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatų bei Konstitucinio Teismo nutarimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-519-196/2018, 27 punktas).
24. Atsižvelgiant į nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pasikeitusias nuostatas nuo 2017 m. lapkričio 12 d., buvo pakeistos ir Tvarkos aprašo nuostatos. 2014 m. lapkričio 12 d. įsigaliojusio Tvarkos aprašo 47 punkte nustatyta, kad valstybės turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip; pasibaigus nuomos terminui, su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nuomos sutartis gali būti atnaujinta CK nustatyta tvarka; valstybės turto nuomos sutarties atnaujinimo atveju valstybės turto valdytojas likus 3 mėnesiams iki nuomos termino pabaigos turi suderinti nuomos sutarties atnaujinimo galimybes su centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju ir užtikrinti, kad bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė už Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnyje nustatytą terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies norma, nustatanti valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos maksimalų terminą, įsigaliojo tik 2014 m. spalio 1 d., nagrinėjamu atveju maksimalus leistinas nekilnojamojo turto nuomos terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 1 d. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad maksimalus 10 metų valstybės materialiojo turto nuomos terminas bylos šalių nuomos santykiams taikytinas nuo tokio termino nustatymo Turto apraše, t. y. nuo 2007 m. gegužės 27 d., nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės aktų hierarchijos.
25. Bylos duomenimis nustatyta, kad Nuomos sutartis sudaryta 2005 m kovo 31 d., nuomos terminas nustatytas nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad tiek teismo pritaikyta Tvarkos aprašo 3.6 punkto nuostata, įsigaliojusi 2007 m. gegužės 27 d., tiek nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2014 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-802 redakcija) redakcijos 15 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip, įsigaliojo jau po Nuomos sutarties tarp šalių sudarymo. Tuo tarpu teisės aktai yra taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių teisės aktų įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 1994 m kovo 16 d., 1994 m. liepos 15 d., 1994 m. gruodžio 1 d. nutarimuose konstatavo, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė: įstatymas neturi grįžtamosios galios. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo. Reikalavimo, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, neatitinkantis reglamentavimas civilinių, administracinių ar kitų teisinių santykių srityje pažeistų teisinės valstybės principą ir būtų priešingas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodytos aplinkybė leidžia pagrįstai spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, ginčo nuomos santykiams pritaikydamas jau po Nuomos sutarties sudarymo įsigaliojusias teisės aktų nuostatas, ne tik nepaisė įstatymų viršenybės prieš poįstatyminius aktus aspekto, bet ir pažeidė vieną pagrindinių teisinės valstybės principų lex retro nonagit, draudžiančių atgalinį įstatymo ar kito teisės akto taikymą.
26. Nustatytos aplinkybės taip pat leidžia sutikti su ieškovės argumentu, jog šiuo atveju nustačius, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies norma, nustatanti valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos maksimalų terminą, įsigaliojo 2014 m. spalio 1 d. ir dėl to maksimalus leistinas nekilnojamojo turto nuomos terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 1 d., kartu patvirtina, kad laikotarpis iki 2014 m. spalio 1 d. negali būti įtraukiamas į bendrą nuomos terminą, nepriklausomai nuo to, ar nuomos teisiniai santykiai pratęsimai ar atnaujinami.
27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad tiek atsakovė, atmesdama apeliantės prašymą dėl Nuomos sutarties atnaujinimo bei 2017 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. T-149 paskelbdama viešą konkursą pastato (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 68,62 kv. m.) nuomai, tiek pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovės pozicija, jog šiuo atveju maksimalus 10 metų valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos laikotarpis nuomotojo ir nuomininko santykiams, atsiradusiems iki jo reglamentavimo norminiuose teisės aktuose, taikytinas nuo jo nustatymo Tvarkos apraše, t. y. nuo 2007 m. gegužės 27 d., nepaisė įstatymų viršenybės prieš poįstatyminius aktus aspekto bei pažeidė vieną pagrindinių teisinės valstybės principų lex retro nonagit, draudžiančių atgalinį įstatymo ar kito teisės akto taikymą.
Dėl ieškovės pirmenybės teisės atnaujinti nuomos sutartį
28. CK 6.842 straipsnyje įtvirtinta nuomininko pirmenybės atnaujinti sutartį teisė. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatą, nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, pasibaigus sutarties terminui, turi pirmenybės teisę, palyginti su kitais asmenimis, atnaujinti sutartį. CK 6.482 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuomotojas privalo per nuomos sutartyje numatytą terminą raštu pranešti nuomininkui apie šio teisę sudaryti nuomos sutartį naujam terminui, o jei toks terminas nenumatytas, – per protingą terminą iki nuomos sutarties pabaigos.
29. Kasacinis teismas išaiškino šią nuostatą, nurodydamas, kad pagal CK 6.482 straipsnyje nustatytą reguliavimą nuomininkas turi teisę pirmiau nei kiti asmenys atnaujinti nuomos sutartį esant šioms sąlygoms: 1) kai nuomininkas tvarkingai vykdo pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas; 2) pasibaigus nuomos sutarties terminui; 3) esant šalių susitarimui dėl kitų, naujų nuomos sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018).
30. Minėta, jog 2005 m. kovo 31 d. Nuomos sutarties 14 punkte šalys susitarė, jog pasibaigus šios sutarties terminui, su nuomininke, tvarkingai vykdžiusia sutartyje prisiimtas pareigas, ši sutartis gali būti atnaujinta CK nustatyta tvarka. Apeliantė, siekdama sutartinių nuomos teisinių santykių tęstinumo, 2017 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu atnaujinti Nuomos sutartį, nurodydama, kad visą negyvenamųjų patalpų nuomos laikotarpį nepriekaištingai vykdė visas sutarties sąlygas, savo lėšomis du kartus atliko patalpų rekonstrukciją. Tačiau, atsakovė, klaidingai remdamasi nuo 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojusia Tvarkos aprašo 3.6 punkto nuostata dėl maksimalaus valstybės turto nuomos termino taikymo, Nuomos sutartį atnaujinti atsisakė. Taip pat atsakovė informavo apeliantę apie tai, kad bus skelbiamas naujas viešasis valstybės turto nuomos konkursas, kuriame ieškovė galės dalyvauti. 2017 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. T-149 buvo paskelbtas viešas konkursas pastato (duomenys neskelbtini), bendras plotas 68,62 kv. m. nuomai. Konkurso sąlygos 2017 m. gruodžio 13 d. paskelbtos dienraštyje „Lietuvos žinios“.
31. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad šalių sudarytos valstybei ar savivaldybei priklausančių nuomos patalpų sutarties nuostata apie nuomininko pirmumo teisę pratęsti sutartį aptartomis sąlygomis nėra betikslė ir bereikšmė. Jeigu būtų nustatyta, kad nuomininkas nepažeidė nuomos sutarties sąlygų, jas vykdė tvarkingai, būtų pagrindas su nuomininku pratęsti nuomos teisinius santykius, neskelbiant naujo viešo patalpų nuomos konkurso (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-740-180/2016). Sprendžiant dėl pirmenybės teisės esamam nuomininkui suteikimo esminę reikšmę turi sutartinių įsipareigojimų įvykdymo kokybės klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-76-381/2017).
32. Nurodyti atsakovės veiksmai patvirtina jos atsisakymą atnaujinti Nuomos sutartį, net nesvarstant Nuomos sutartyje šalių aptartos nuomininko (apeliantės) pirmumo teisės išsinuomoti patalpas pasibaigus sutarties galiojimo laikui, tuo pažeidžiant tiek Nuomos sutarties 14 punktą, tiek CK 6.482 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šiuo atveju atsakovės atsisakymą atnaujinti su ieškove sudarytą Nuomos sutartį lėmė klaidingas teisės normų, reglamentuojančių valstybės materialiojo turto nuomos terminus, taikymas ginčo santykiams. Šioje nutartyje nustatyta, kad atsakovė klaidingai vadovavosi iki šalių nuomos santykių atsiradusiomis teisės aktų nuostatomis, todėl nepagrįstai nesvarstė klausimo dėl Nuomos sutarties atnaujinimo. Taigi, esant Nuomos sutarties šalių susitarimui dėl nuomininko pirmumo teisės atnaujinti sutartį, pasibaigus jos terminui, toks susitarimas sutarties šalims nustato atitinkamas teises ir pareigas. Nustačius, kad nuomininkas nėra pažeidęs nuomos sutarties sąlygų, jas vykdė tinkamai, yra pagrindas su nuomininku atnaujinti nuomos teisinius santykius, neskelbiant naujo viešo konkurso dėl patalpų nuomos.
33. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog išsamiau nepasisako dėl kiekvieno ieškovės ieškinio reikalavimo, nes sprendžia, kad ieškinio reikalavimas pripažinti, kad atsakovė, nepratęsdama 2005 m. kovo 31 d. Nuomos sutarties ir nesudarydama sąlygų UAB „Deverono vaistinė“ pasinaudoti pirmenybės teise bei paskelbdama ir vykdydama viešąjį konkursą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos, pažeidė Nuomos sutarties 14 punktą ir CK 6.482 straipsnį, yra nepagrįstas, kiti reikalavimai susiję su šio reikalavimo netenkinimu taip pat nepagrįsti, iš esmės neatskleidė bylos esmės. Teismas sprendime, kuriuo išnagrinėja bylą, turi atskleisti bylos esmę, kuri pagal kasacinio teismo praktiką suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-684/2017), ir tai padaryti būtent pagal ieškinyje nustatytą teisminio nagrinėjimo objektą, laikydamasis ieškinyje apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018). Taigi jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ar ją atskleidė netinkamai, šis trūkumas turi būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, yra pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
34. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės net nenagrinėjo dalies ieškinio reikalavimų ir tokiu būdu neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir todėl savo išvadų dėl šio ginčo dalyko iš esmės nepadarė, teisėjų kolegija konstatuoja reikšmingų faktinių bei teisinių aplinkybių nenustatymą pirmosios instancijos teisme, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnis).
35. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliantės pareikštas prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas paliekamas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes šiame bylos nagrinėjimo etape nėra žinoma šalis, kurios naudai bus priimtas galutinis procesinis sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjos Danguolė Martinavičienė
Aldona Tilindienė
Egidija Tamošiūnienė