Civilinė
byla Nr. 3K-3-390/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
119.1;
128.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. Z. ir B. P.
kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 4 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. Z. ir B. P.
pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino nuosavybės
teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo,
suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus
apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), L. S., D. D.,
B. J., Z. V., M. V.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Pareiškėjos A. Z.
ir B. P. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis A. Ch.,
gimęs 1894 metais, iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys
neskelbtini) valdė 9 dešimtines, t. y. 9,8325 ha, žemės, bei
atnaujinti terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku
patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių į A. Ch. valdytą žemę
atkūrimo pateikti. Pareiškėjos nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas
priėmė sprendimą tik dėl dalies žemės nuosavybės teisių atkūrimo, o dėl kitos
dalies, nepakankant nuosavybės teises patvirtinančių duomenų, pareiškėjoms
pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis
apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu
pareiškimą patenkino iš dalies: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki
1940 metų nacionalizacijos A. Ch., gimęs 1894 metais (duomenys
neskelbtini) nuosavybės teise valdė 8,40 ha žemės, ir atnaujino
pareiškėjoms A. Z. ir B. P. terminą nuosavybės teises ir giminystės
ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises
į buvusio savininko A. Ch. žemę.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos
ir suinteresuoti asmenys yra A. Ch. vaikaičiai ir provaikaičiai. Prašymus
atkurti nuosavybės teises į A. Ch., mirusio 1976 m. vasario 17 d.,
valdytą žemę padavė jo vaikai R. Ch. (N.) ir Č. Ch. Č. Ch.
prašyme nurodė, kad jo tėvas A. Ch. turėjo 8,4 ha žemės, o R. Ch. (N.)
prašė atkurti nuosavybės teisę į 3,28 ha žemės. R. Ch. (N.) mirė
2001 m. vasario 2 d., Č. Ch. –
1992 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d.
sprendimais Nr. 01-2068 ir Nr. 01-2069 pretendentams atkurtos nuosavybės
teisės į 6,56 ha žemės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Žemėtvarkos skyriaus darbuotojai 2008m. kovo 12 d. raštu nurodė,
kad suinteresuoti asmenys, manydami, jog A. Ch. (duomenys neskelbtini)
kaime turėjo daugiau nei 6,56 ha žemės, gali kreiptis į teismą dėl juridinę
reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjos teismui pateikė Lietuvos
centrinio valstybės archyvo 2007 m. rugpjūčio 10 d. pažymą
Nr. R4-3531 ir 2008 m. birželio 26 d. raštą
Nr. R4-2351, iš kurių matyti, kad 1924 metais A. Ch. turėjo 6
dešimtines žemės, 1925 metais – 9 dešimtines žemės, 1941 metais valdė 7
hektarus žemės; duomenų apie žemės perleidimą nėra. Iš Vilniaus apskrities
archyvo 2008 m. gegužės 27 d. pažymos
Nr. (8.12.)-V5-2260 teismas nustatė, kad 1948 metų žemės apskaitos
žiniaraščiuose bei 1949-1952 metų sąrašuose įrašytas A. Ch., turėjęs 11,29
(matavimo vienetai nenurodyti) žemės. Teismas nurodė, kad žemės savininko A. Ch.
sūnus Č. Ch., kreipdamasis dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo į 8,4 ha
žemės sklypą, taip išreiškė savo valią. Jam mirus, jo teisių perėmėjai neturi
teisės pretenduoti į didesnį žemės plotą. Be to, Č. Ch., gimęs 1922
metais, žemės nacionalizavimo metu buvo suaugęs žmogus, todėl jo parašytas
pareiškimas dėl teisių į žemę atkūrimo atspindi realiai turėtą nuosavybės teisę
į žemę. Teismas sprendė, kad archyvo dokumentai patvirtina, jog A. Ch.
turėjo 8,4 hektarus ariamos žemės. Teismas nustatė, kad terminą dokumentams
pateikti pareiškėjos praleido dėl svarbių priežasčių (archyvo dokumentai
išduoti tik 2007 m. rugpjūčio 10 d.–2008 m. lapkričio 4 d.
laikotarpiu, pareiškėjos kreipėsi į teismą tada, kai gavo Vilniaus apskrities
viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. kovo 12 d.
raštą, kad nėra duomenų, kokį žemės plotą valdė A. Ch.), todėl,
vadovaudamasis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, praleistą terminą atnaujino.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą,
2010 m. kovo 4 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą panaikino ir
civilinę bylą nutraukė.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį
faktą yra patvirtintas reikiamos galios dokumentais (archyvo išduotomis
pažymomis), kuriuos pareiškėjos pateikė į bylą. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios
instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną
teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 445 straipsnis), o šioms
aplinkybėms paaiškėjus nagrinėjant bylą iš esmės, nutraukti bylą (CPK 293
straipsnio 1 punktas). Pirmosios instancijos teismui to nepadarius, teisėjų
kolegija panaikino teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir bylą
nutraukė (CPK 263 straipsnis, 293 straipsnio 1 punktas, 329 straipsnis).
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, pareiškimas dėl
prisidėjimo prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu
pareiškėjos A. Z. ir B. P. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 4 d. nutartį
panaikinti, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d.
sprendimą pakeisti ir pareiškimą patenkinti visiškai. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorės
apeliaciniu skundu skundė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį,
kuria nevisiškai buvo patenkintas jų reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę
turintį faktą, kad A. Ch. nuosavybės teise valdė devynias dešimtines
(9,8325 ha) žemės. Tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria
patenkintas reikalavimas atnaujinti kasatorėms terminą nuosavybės teises ir
giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti bei iš dalies patenkintas
reikalavimas nustatyti pirmiau nurodytą juridinę reikšmę turintį faktą,
kasatorės neskundė. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys apeliacinių skundų
nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos
teismo sprendimą ir civilinę bylą nutraukdamas, nepagrįstai pablogino kasatorių
padėtį ir taip pažeidė CPK 313 straipsnį, draudžiantį dėl apelianto priimti
blogesnį, negu yra skundžiamas, teismo sprendimą. Esant tokiai apeliacinės
instancijos teismo nutarčiai, kasatorės net negalės pateikti institucijai,
įgaliotai spręsti nuosavybės grąžinimo klausimus, dokumentų, kuriuos
apeliacinės instancijos teismas traktavo kaip turinčius reikiamos galios
juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, nes jie yra gauti pasibaigus
terminui jiems pateikti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl šio
termino atnaujinimo apeliacinės instancijos teismas panaikino.
2. Apeliacinės
instancijos teismas, konstatuodamas, kad yra pagrindas nutraukti bylą, nes
„pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra patvirtintas
reikiamos galios dokumentais“, neatsižvelgė į tai, kad kasatorėms
(pareiškėjoms) kreiptis į teismą pasiūlė pati institucija, įgaliota spręsti
žemės grąžinimo klausimus.
3. Pirmosios
instancijos teismas, nustatydamas, kad kasatorių senelis A. Ch. valdė tik
8,40 ha žemės, nepagrįstai tokį sprendimą argumentavo tuo, jog žemės
nacionalizavimo metu Č. Ch. (A. Ch. sūnus) buvo suaugęs, todėl jo parašytas
pareiškimas dėl teisių į žemę atkūrimo rodo realiai turėtą nuosavybės teisę į
žemę. Č. Ch. nebuvo nusavinto turto savininkas, todėl negalėjo žinoti ir
nežinojo tikslaus jo tėvui A. Ch. priklausiusios žemės dydžio, be to, tuo
metu nebuvo ir dokumentų, patvirtinančių turėtos žemės kiekį. Tikslus
A. Ch. iki nacionalizacijos valdytos žemės dydis paaiškėjo tik gavus
Lietuvos centrinio valstybės archyvo
2007 m. rugpjūčio 10 d. pažymą Nr. R4-3531, t. y.
jau po Č. Ch. mirties. Be to, A. Ch. valdytos žemės dydį iš dalies
patvirtina ir Vilniaus apskrities archyvo
2008 m. gegužės 27 d. pažyma Nr. (8.12.)-V5-2260. Č. Ch.
agrarinės reformos tarnybai adresuotas
1991 m. rugsėjo 23 d. prašymas parodo šio asmens valią, kad
jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę, tačiau nerodo žemės savininko
(t. y. kito asmens – A. Ch.) valdytos žemės tikslaus dydžio, dėl to
nustatant žemės dydį negalima remtis vien Č. Ch. prašymu atkurti žemės
nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185
straipsnį, iš esmės vadovavosi vieninteliu įrodymu – Č. Ch. prašymu atkurti
nuosavybės teises, ir nepagrįstai nesirėmė pirmiau nurodytomis archyvo
pažymomis, kurios sudarytos išlikusių oficialių dokumentų pagrindu ir
vertintinos kaip prima facie įrodymai, taip pat nepagrįstai atmetė
liudytojų parodymus.
Suinteresuoti asmenys
L. S., D. D., B. J., Z. V. ir M. V. pareiškė
prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriuo kasacinio skundo argumentams pritaria
ir prašo jį patenkinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje
kasacijos objektas yra apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria
panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl žemės valdymo nuosavybės
teise fakto nustatymo bei termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį su
savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir byla nutraukta
konstatavus, kad pareiškėjoms pakanka dokumentų prašomam nustatyti juridiniam
faktui patvirtinti. Taigi kasacinio nagrinėjimo dalykas yra proceso
teisės normų, nustatančių bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo
nagrinėjimo ypatumus, bei piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių
specialiųjų teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai tais atvejais, kai
asmuo siekia nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise juridinį faktą nuosavybės
teisių atkūrimo į žemę tikslu, taip pat CPK normų, reglamentuojančių bylų
užbaigimo nepriėmus teismo sprendimo (nutraukus bylą arba pareiškimą palikus
nenagrinėtą) atvejus, aiškinimas ir taikymas.
Dėl žemės valdymo
nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo sąlygų
Kasatorės
prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis Antoni
Chmelevski iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys
neskelbtini) valdė 9,8325 ha žemės. Pareiškimą kasatorės motyvavo tuo, kad
Vilniaus apskrities viršininko sprendimu nuosavybės teisės atkurtos tik į dalį
– 6,56 ha – A. Ch. nuosavybės teise valdytos žemės, o į likusią dalį
atkurti nuosavybės teises atsisakyta, trūkstant nuosavybės teises
patvirtinančių dokumentų, ir pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo.
Pagal CPK 445
straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai
pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų
dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tais atvejais, kai
turto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą prašoma nustatyti siekiant
atkurti nuosavybės teises į buvusio nekilnojamojo turto (šiuo atveju – žemės)
savininko nuosavybės teise iki nusavinimo valdytą turtą, teismas vadovaujasi ne
tik CPK nustatytomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
nagrinėjimo taisyklėmis, bet ir specialiosiomis normomis – Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir jo lydimaisiais
teisės aktais.
Pagal CPK XXVI
skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti,
kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2)
pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą;
3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų,
patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos
iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje
apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorių pareiškimas neatitinka
antrosios iš pirmiau išvardytų sąlygų, t. y. kasatorių (pareiškėjų)
pateiktų dokumentų pakanka juridinę reikšmę turinčiam žemės valdymo nuosavybės
teise faktui patvirtinti, ir šiuo pagrindu bylą nutraukė. Kasacinio teismo
teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada iš dalies nesutinka,
nes ji padaryta vadovaujantis tik CPK normomis, tuo tarpu, minėta, sprendžiant
žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo kausimą, kai šis
faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę
atkurti, taikytinas taip pat ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Šio
įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad piliečių prašymus atkurti
nuosavybės teises į žemę nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
(iki 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojusio įstatymo pakeitimo
galiojo nuostata, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėja
žemėtvarkos skyriai pagal žemės buvimo vietą, o sprendimus dėl nuosavybės
teisių į žemę atkūrimo priima apskrities viršininkas (Atkūrimo įstatymo 17
straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d.
nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos
98, 100 punktai). Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį kartu su prašymu
atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir
pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys
dokumentai; piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į
nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su
savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki
2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17
straipsnyje nurodytoms institucijoms; piliečiams, praleidusiems nustatytą
terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas
terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš
hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai,
turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai,
testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai; 2 dalyje nustatyta, kad
piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį
nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės
teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka. Aiškinant
šias Atkūrimo įstatymo nuostatas darytina išvada, kad pilietis, siekdamas
atkurti nuosavybės teises į žemę pagal specialųjį Atkūrimo įstatymą (kai jis per
įstatymo nustatytą terminą yra padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo),
turimus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus turi pateikti nuosavybės
teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai (iki
2010 m. liepos 1 d. – apskrities viršininko administracijos
žemėtvarkos skyriui pagal žemės buvimo vietą, nuo
2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės
ūkio ministerijos), nes tokių dokumentų juridinę reikšmę pirmiausia turėtų
įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo ne teismas,
bet institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tik tais
atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir
pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises
atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės
teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad
Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Vilniaus apskrities archyvo išduoti dokumentai,
kurių pagrindu kasatorės (pareiškėjos) prašo nustatyti juridinį faktą, jog jų
senelis A. Ch. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,8325 ha žemės
(duomenys neskelbtini) kaime, nebuvo pateikti nuosavybės teisių atkūrimo
klausimus nagrinėjančiai institucijai. Tai patvirtina Vilniaus apskrities
viršininko administracijos atsiliepime į pareiškimą nurodytos aplinkybės, kad
šios institucijos darbuotojų 2008 m. kovo 12 d. raštas,
kuriame išdėstytas siūlymas kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo, buvo priimtas kitų dokumentų, bet ne šioje byloje pateiktų
archyvo išduotų pažymėjimų, pagrindu, nes pastarųjų dokumentų per įstatymo
nustatytą laikotarpį šiai institucijai nebuvo pateikta ir ji jų nenagrinėjo.
Aplinkybės, kad archyvo išduoti dokumentai nebuvo pateikti nuosavybės teisių
atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai, neneigė ir kasatorės. Tokiomis
aplinkybėmis konstatuotina, kad klausimas, ar pareiškėjų turimų dokumentų
pakanka patvirtinti A. Ch. turėtas nuosavybės teises į žemę, nagrinėtinas
ne teisme, bet nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendžiančioje
institucijoje ir tik esant šios išvadai, kad nuosavybės teisę įrodančių
dokumentų nepakanka, galima kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo
(CPK 445 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17-19 straipsniai
nustato išankstinį neteisminį prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo
nagrinėjimą administracine tvarka šio įstatymo 17-18 straipsniuose nurodytose
institucijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., bylos
Nr. 3K-3-384/1999; 2003 m. sausio 31 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. Č., O. P. ir kt. v. Lietuvos žemės
ūkio universitetas, Kauno apskrities viršininko administracija ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-151/2003; 2003 m. balandžio 3 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje L. Ž., V. Ž. ir kt. v.
Vilniaus miesto savivaldybės valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2003).
Nustačius, kad pareiškėjos nepasinaudojo ikiteismine prašymo nagrinėjimo
tvarka, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo būti
atsisakyta priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o šiai aplinkybei
paaiškėjus bylos nagrinėjimo iš esmės metu, pareiškimas paliktinas nenagrinėtas
(CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis). Esant įstatyme
nustatytoms sąlygoms (nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai
institucijai priėmus sprendimą, kad dokumentų, patvirtinančių nuosavybės
teises, nepakanka), pareiškėjos galės kreiptis į teismą tiek dėl juridinio fakto
nustatymo, tiek dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams
(t. y. teismo sprendimui dėl juridinio fakto nustatymo) pateikti
atnaujinimo, todėl šiuo atveju byla ne nutrauktina, bet pareiškimas paliekamas
nenagrinėtas, nes teismo sprendimas iš esmės neužkerta kelio ateityje kreiptis
į teismą su tuo pačiu reikalavimu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, darydama išvadą, kad
pareiškėjų reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apskritai
nenagrinėtinas teisme, todėl byla nutrauktina, netinkamai taikė pirmiau
aptartas teisės normas, todėl teismo nutarties dalis, kuria byla nutraukta,
negali būti pripažinta teisėta.
Kadangi kasatorių
(pareiškėjų) reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliktinas
nenagrinėtas, tai šioje byloje taip pat nesprendžiamas ir termino dokumentams
(t. y. teismo sprendimui dėl juridinio fakto nustatymo) pateikti
atnaujinimo klausimas, nes šis prašymas tiesiogiai susijęs su teismo sprendimo
dėl juridinio fakto nustatymo priėmimu. Konstatavus, kad šioje byloje kasatorių
pareikštas reikalavimas visų pirma nagrinėtinas administracine tvarka,
t. y. priklauso institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus atkurti
nuosavybės teises, kompetencijai, pripažintina, jog kasacinio skundo
argumentai, susiję su žemės dydžio nustatymu ir įrodinėjimo taisyklių taikymu,
šioje byloje netenka teisinės reikšmės, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija
dėl jų nepasisako.
Dėl CPK 313
straipsnyje įtvirtinto draudimo priimti blogesnį sprendimą pažeidimo
Kasatorės teigia, kad
apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo
sprendimą, kuriuo pareiškimas buvo iš dalies patenkintas, ir nutraukdamas bylą,
pažeidė CPK 313 straipsnio nuostatas, nes priėmė joms blogesnį sprendimą nei
tas, kurį jos skundė apeliaciniu skundu. Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas
kaip neatitinkantis proceso teisės normų nuostatų. CPK 313 straipsnyje
nurodytas draudimas priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar
nutartį, jei sprendimą skundžia tik viena iš šalių, taikomas tada, kai
apeliacinės instancijos teismas pakeičia ar panaikina pirmosios instancijos
teismo sprendimą ir kitaip išsprendžia klausimą iš esmės, t. y. priima vienokį
ar kitokį sprendimą dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo. Nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo
sprendimą, kuriuo iš dalies buvo patenkintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo bei termino atnaujinimo, ir civilinę bylą nutraukė,
motyvuodamas tuo, kad pareiškimas turėjo būti nepriimtas kaip nenagrinėtinas
teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 445 straipsnis). Taigi
apeliacinės instancijos teismas neišsprendė bylos iš esmės, o tik konstatavo,
kad buvo pažeistos proceso teisės normos, nustatančios bylų priskirtinumą
nagrinėti teismams, t. y. sprendimo, kuriuo iš esmės būtų išspręstas
kasatorių reikalavimas, šioje byloje apeliacine tvarka nebuvo priimta. Toks
apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo nustatytas tik proceso
taisyklių pažeidimas, bet nespręstas materialiojo teisinio reikalavimo
pagrįstumo klausimas, negali būti pripažintas CPK 313 straipsnio prasme
pabloginusiu šalies, skundusios pirmosios instancijos teismo sprendimą, padėtį.
Tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė
proceso teisės normas ir dėl to procesiškai netiksliai suformulavo teismo
nutarties rezoliucinę dalį (nutraukė bylą, nors turėjo pareiškimą palikti
nenagrinėtą), šiuo atveju nedaro įtakos išvadai dėl CPK 313 straipsnio
pažeidimo nebuvimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina ir tai, kad
proceso normose įtvirtintas draudimas priimti blogesnį sprendimą negali būti
suprantamas kaip draudimas naikinti besiskundžiančiai šaliai ar kitam proceso
dalyviui iš dalies palankų teismo sprendimą (nutartį) bei palikti reikalavimą
nenagrinėtą, jeigu nesilaikyta išankstinės privalomos neteisminės klausimo
nagrinėjimo tvarkos.
Vadovaujantis
išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutartis iš dalies keistina,
pakeičiant nutarties dalies, kuria byla nutraukta, formuluotę ir pareiškimą paliekant
nenagrinėtą.
Kadangi
apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės pripažintina teisinga, tik procesine
prasme netinkamai suformuluota jos rezoliucinė dalis, darytina išvada, kad
kasacinės instancijos teismo nutartis priimta ne kasatorių naudai, dėl to iš
kasatorių valstybei priteisiamos kasacinio teismo patirtos išlaidos, susijusios
su procesinių dokumentų įteikimu, – iš viso 86,75 Lt.
Pagal CPK 87
straipsnio 1 dalies 5 punktą tais atvejais, kai pareiškimas paliekamas nenagrinėtas
dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinės prašymo nagrinėjimo ne
teisme tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti, sumokėtas žyminis mokestis
grąžinamas. Iš pateikto mokėjimo dokumento matyti, kad kasacinis skundas
apmokėtas 132 Lt žyminiu mokesčiu, todėl šis grąžintinas jį sumokėjusiam
asmeniui – pareiškėjai A. Z..
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. kovo 4 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas
panaikintas ir civilinė byla nutraukta, pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip: „Vilniaus
miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d.
sprendimą panaikinti ir pareiškėjų A. Z. bei B. P. pareiškimą palikti
nenagrinėtą“.
Kitą Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. kovo 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš pareiškėjų A. Z. (duomenys neskelbtini) ir B. P.
(duomenys neskelbtini) solidariai 86,75 Lt (aštuoniasdešimt šešis litus
75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Grąžinti
pareiškėjai A. Z. (duomenys neskelbtini) 132 Lt (vieną šimtą
trisdešimt du litus) žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Česlovas
Jokūbauskas
Janina
Stripeikienė