Administracinė byla Nr. eI-5313-505/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00940-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 51.5; 57.5; 55.1
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 21 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,
sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui, Oksanai Berezovskei,
dalyvaujant pareiškėjo A. V. atstovei advokatei D. I. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde bei jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, 2018 m. spalio mėnesį keletą kartų raštu kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas suteikti galimybę naudotis riboto interneto prieiga. Akcentavo, kad į jo skundus buvo atsakyta, tačiau prašymai nebuvo patenkinti, todėl jis nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio iki 2019 m. vasario mėnesio negalėjo gauti jam aktualios informacijos apie teisės aktus ir jų pakeitimus. Pareiškėjo ir jo atstovės įsitikinimu, galimybės naudotis internetu įgyvendinimas turėtų priklausyti suėmimo vykdymo įstaigos administracijos diskrecijai. Atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje J. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21575/08), kuriuo nustatė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio (saviraiškos laisvė) pažeidimą dėl apribotos pareiškėjo teisės įkalinimo įstaigoje gauti informaciją internetu apie mokymosi galimybes aukštojoje mokykloje. Pareiškėjo ir jo atstovės nuomone, galimybė naudotis riboto interneto prieiga Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje ribojama neteisėtai ir nepagrįstai. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, kuriais ribojama pareiškėjo teisė naudotis internetu, jis patyrė neigiamų emocijų, nepatogumų, negalėjo susipažinti su teismo byla, pasirengti jos nagrinėjimui, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2 000 Eur. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą pažymėjo, kad nuteistieji turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Teigė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso normose įtvirtintos nuteistųjų specialiosios teisės ir laisvės, kurias privalo užtikrinti laisvės atėmimo bausmės vykdymo institucijos. Minėtos normos nesuteikia nuteistiesiems specialios teisės naudotis interneto prieiga, todėl pataisos įstaiga neturi pareigos sudaryti nuteistiesiems galimybę naudotis internetu. Paaiškino, kad dėl techninių galimybių nebuvimo ir reikiamų lėšų stygiaus riboto interneto prieigos taškai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ame, 2-ame ir 3-iame sektoriuose buvo įrengti ir pradėjo veikti nuo 2018 m. spalio 1 d., todėl pareiškėjas, atlikdamas bausmę 1-ame, 2-ame ir 3-iame sektoriuose, nuo 2018 m. spalio 1 d. turėjo galimybę naudotis riboto interneto prieiga lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, t. y. galėjo naudotis oficialiomis Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Teisingumo ministerijos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Prokuratūros, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Teisės aktų registro ir kitomis interneto svetainėmis, išvardytomis Aprašo III skyriuje, turėjo visas galimybes susipažinti ir su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir su visais norminiais teisės aktais, oficialiai publikuojamais Teisės aktų registro svetainėje www.e-tar.lt. Atkreipė dėmesį, kad riboto interneto prieigos kompiuterizuotų darbo vietų įranga pačių nuteistųjų neretai būdavo sugadinama, neveikdavo. Tačiau tokio pobūdžio informacija nekaupiama, todėl konkrečių duomenų apie RIP kompiuterizuotų darbo vietų sutrikimus pateikti negali. Paaiškino, kad realiai pareiškėjas negalėjo naudotis internetu ir gauti duomenų apie priimtus teisės aktus tik laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. spalio 1 d.
Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno teisės akto, nė vienos teisės normos, kurioje yra įtvirtinta jo, nuteistojo laisvės atėmimo bausme, teisė naudotis riboto interneto prieiga ir duomenų baze „Litlex Intranet“. Taip pat nenurodė nė vieno teisės akto, nė vienos teisės normos, kurią pažeidė pataisos įstaiga ar jos pareigūnai pagal jo skunde nurodytas aplinkybes. Pataisos įstaiga ir jos pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją neatliko. Nurodė, kad skunde nedetalizuota pareiškėjo patirta neturtinė žala, t. y. nenurodyti konkretūs neigiami padariniai ar kitos pasekmės, o formalūs skundo teiginiai apie neigiamas emocijas, nepatogumus neįrodo jokių konkrečių neigiamų padarinių jo sveikatai. Atsakovės atstovo įsitikinimu, neturtinės ar turtinės žalos pareiškėjas nepatyrė, todėl nesant neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos valstybės civilinė atsakomybė negalima. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys bausmių vykdymo sistemos veiklą, nenustato pataisos įstaigos administracijai pareigos užtikrinti interneto prieinamumą nuteistiesiems. Atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio negalima aiškinti kaip bendro įpareigojimo suteikti nuteistiesiems interneto prieigą prie interneto ar konkrečių interneto svetainių (žr., pvz., EŽTT 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje J. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21575/08). Pažymėjo, kad 2017 m. rugsėjo 8 d. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo rekomendacijas dėl interneto prieigos suteikimo nuteistiesiems, įsakymu Nr. V-393 patvirtino Nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkos aprašą, kurio 15 punkte nustatytas interneto svetainių sąrašas, prie kurių galima prisijungti. Pastebėjo, kad „Litlex“ duomenų bazė nėra vienintelis teisės aktų šaltinis, kur galima susipažinti su galiojančiais teisės aktais ar teismų praktika. Pagal apraše nustatytą sąrašą pareiškėjas turėjo galimybę naudotis Teisės aktų registro, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kt. svetainėmis, todėl teiginys, kad buvo apribota galimybė susipažinti su įstatymais ir teismų praktika, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas nenurodo, kokias neigiamas pasekmes jis patyrė, konkrečiai neįvardija priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veikos ir kilusių pasekmių, nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip konkrečiai apskaičiuotas. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, ir prašo jo skundą atmesti.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą, kuri kildinama iš galimai neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) veiksmų (neveikimo) nesuteikiant pareiškėjui galimybės naudotis interneto paslaugomis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Bylos duomenys patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, kad jis 2018 m. spalio mėnesį ne kartą raštu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, prašydamas suteikti galimybę naudotis riboto interneto prieiga dėl aktualios informacijos apie teisės aktus ir jų pakeitimus.
Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 7-3028 pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriame nurodė, kad 3-iame sektoriuje dar nėra įrengta riboto interneto prieiga, o ją įrengus, pareiškėjas apie tai bus informuotas. 2018 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 7-3054 pareiškėjui buvo nurodyta, kad jam yra sudaryta galimybė naudotis teisės aktų baze „Litlex Intranet“, taip pat kad kolonijoje dar tik diegiama riboto interneto prieiga. 2018 m. gruodžio 12 d. Pravieniškių PN-AK raštu Nr. 7-3548 pareiškėjui nurodoma, kad su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų praktika pareiškėjas gali susipažinti bibliotekoje, naudodamasis riboto interneto prieiga. Pravieniškių PN-AK 2018 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. 7-3741 teigiama, kad pareiškėjui pagal grafiką yra sudaryta galimybė naudotis nuolat atnaujinama teisės aktų baze „Litlex Intranet“ ir kad riboto interneto prieiga įstaigoje diegiama. 2018 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 7-3893 Pravieniškių PN-AK pareiškėjui nurodė, kad galimybė pasinaudoti „Litlex“ pareiškėjui buvo suteikta, tačiau jis tuo nepasinaudojo. Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 4 d. rašte Nr. 7-54 teigiama, kad buvo patikrintas kompiuteris, kuriame įdiegta teisinių dokumentų bazė „Litlex“, ir kompiuteriuose, kuriuose veikia riboto interneto prieiga, gedimų nerasta, t. y. „Litlex“ ir riboto interneto prieiga veikia. 2019 m. vasario 5 d. raštu Nr. 7-595 Pravieniškių PN-AK pareiškėjui paaiškino, kad buvo patikrinti kompiuteriai, kuriuose veikia riboto interneto prieiga, ir gedimų nerasta, be to, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasinaudoti riboto interneto prieiga, tačiau pareiškėjas tai padaryti atsisakė.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 96 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta teisė nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais, kurių techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Bausmių vykdymo kodeksas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės tiesiogiai nenumato nuteistųjų teisės naudotis internetu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 8 punkte nustatyta, kad elektros prietaisai neturi turėti galimybių prisijungti prie interneto ir naršyti internete, taip pat neturi turėti kitų ryšio priemonių bei vaizdo ir garso įrašymo galimybių. Kompiuteriuose ir informacijos laikmenose neturi būti užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų, taip pat programinės įrangos, skirtos ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, bei programinės įrangos, skirtos naikinti kompiuterio darbo istoriją.
Taigi, aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais nuteistųjų teisė naudotis interneto prieiga iš esmės nereglamentuojama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-788/2007 yra konstatavęs, kad BVK 96 straipsnyje numatyta teisė naudotis kompiuteriu, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, apima ir teisę naudotis interneto paslauga. Pastaroji teisė, lemianti ir tam tikras pareigas pataisos įstaigų administracijoms (pavyzdžiui, sudaryti nuteistiesiems interneto prieigos galimybes), Bausmių vykdymo kodekse nėra atskirai numatyta bei išskirta.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją.
Remiantis BVK 11 straipsnio 1 dalimi, nuteistieji, be kita ko, turi teisę gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas; kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ar tarptautines institucijas. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 7 punktą, su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba ir, kiek leidžia bausmės vykdymo trukmė, formuojamas atsakomybės jausmas bei skatinami tie požiūriai ir įgūdžiai, kurie geriausiai padėtų jiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis. Nuteistieji mokomi gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, po bausmės atlikimo jiems sudaromos sąlygos reintegruotis į visuomenę. Taigi, teismo vertinimu, pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nuteistieji galėtų susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija, turėtų galimybę mokytis ir pan. Tarp minėtų priemonių yra ir asmens (nuteistojo) konstitucinės teisės ieškoti, gauti informaciją įgyvendinimas. Tačiau nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esantiems asmenims (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Be to, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, kad Konvencijos 10 straipsnio negalima aiškinti kaip bendro įpareigojimo suteikti nuteistiesiems prieigą prie interneto ar konkrečių interneto svetainių (2017 m. sausio 17 d. sprendimas byloje J. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21575/08). Taigi, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nuteistojo teisė ieškoti, gauti informaciją, taip pat ir internetu, turi būti suteikiama su tam tikromis išlygomis, jog ši informacija būtų gaunama per ribotas ar kontroliuojamas interneto prieigas iš tam tikrų nustatytų šaltinių, pavyzdžiui, valstybinių institucijų.
Nors atsakovės atstovo į bylą pateiktoje 2019 m. birželio 14 d. pažymoje Nr. LD-425 nurodoma, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje riboto interneto prieiga 1-ame, 2-ame ir 3-iame sektoriuose pradėjo veikti nuo 2018 m. spalio 1 d., tačiau iš Pravieniškių PN-AK pareiškėjui adresuoto 2018 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. 7-3054 akivaizdu, kad rašto surašymo dieną, t. y. 2018 m. lapkričio 9 d., riboto interneto prieiga įstaigoje dar neveikė, o tik buvo diegiama, taip pat nustatyta, kad riboto interneto prieiga įstaigoje neveikė ir 2018 m. gruodžio 20 d., kadangi tai patvirtina byloje esantis Pravieniškių PN-AK 2018 m. gruodžio 20 d. raštas Nr. 7-3741, kuriame taip pat nurodoma, kad riboto interneto prieiga įstaigoje diegiama, o baigus diegimo darbus, pareiškėjas apie tai bus informuotas.
Iš į bylą pateiktos 2015 m. rugsėjo 8 d. Prieigos prie teisės aktų paieškos sistemos nuteistiesiems paslaugos pirkimo sutarties Nr. 76-286 TL5-180 matyti, kad Pravieniškių PN-AK sudarė su VĮ Registrų centru šią sutartį, kuria paslaugos teikėjas įsipareigojo suteikti Pravieniškių PN-AK galimybę naudotis galiojančia Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų duomenų baze, įdiegiant ją į paslaugų gavėjo vidinį kompiuterių tinklą, kurią sudaro: teisės aktų paieškos sistema, Seimo, Vyriausybės, Prezidento, ministerijų, departamentų bei kitų valstybės institucijų norminių teisės aktų, priimtų po 1990 m. kovo 11 d. ir paskelbtų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose bei „Valstybės žiniose“ bei nuo 2014 m. sausio 1 d. Teisės aktų registre, ir kuri įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos ir galiojo bei buvo vykdoma iki 2018 m. rugsėjo 7 d. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pažymėjo: kadangi buvo gauta oficiali informacija apie tai, kad VĮ Registrų centras nuo 2018 m. gruodžio 31 d. nutraukia įmonės tvarkomos Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų bazės „Litlex“ veiklą, nauja sutartis nebuvo sudaryta. Be to, jau buvo priimtas 2017 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. V-393 dėl riboto interneto prieigos sistemos taškų įrengimo, todėl atsakovės atstovas pripažino, kad pareiškėjas negalėjo gauti duomenų internetu apie priimtus teisės aktus tik laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. spalio 1 d.
Tačiau teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pareiškėjo teiginiai, kad 2018 m. spalio 1 d. kalinimo įstaigoje riboto interneto prieiga dar neveikė, yra pagrįsti, nes pareiškėjas teisingai nurodė, kad, pasibaigus Prieigos prie teisės aktų paieškos sistemos nuteistiesiems paslaugos pirkimo sutarties, sudarytos Pravieniškių PN-AK su VĮ Registrų centru, galiojimo terminui, jam nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. nebuvo sudaryta galimybė naudotis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų baze „Litlex“.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 8 d. su prašymu kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas išduoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų viešojo administravimo srityje praktikos apibendrinimą, tačiau Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. 7-3046 jo prašymas patenkintas nebuvo, nurodant, jog nėra duomenų, kad prašomas apibendrinimas buvo atliktas. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Pravieniškių PN-AK atsakymu, kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Nors pastarasis 2018 m. lapkričio 29 d. atsakyme Nr. 2S-3848 pareiškėjui paaiškino, jog su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos apibendrinimu jis gali susipažinti įstaigos bibliotekoje, naudodamasis riboto interneto prieiga, tačiau, kaip pirmiau konstatuota, Pravieniškių PN-AK sektoriuose riboto interneto prieiga Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymo pateikimo dieną (2018 m. lapkričio 29 d.) dar neveikė, todėl pareiškėjas, akivaizdu, tokios galimybės neturėjo.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija neužtikrino pareiškėjui ne tik teisės naudotis riboto interneto prieiga, bet ir Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų baze „Litlex“, todėl, pasak pareiškėjo, jis negalėjo sekti naujienų ir teisės aktų internete, taip patirdamas neigiamų emocijų, nepatogumų, negalėjo susipažinti su administracine byla bei pasirengti bylos nagrinėjimui.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, neigiamomis emocijomis ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie galimybės nesuteikimo naudotis internetu poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicinos pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė ir pats pareiškėjas. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Be to, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas bausmę atliko ne bendrabučio tipo patalpose, kur nuteistiesiems suteikta judėjimo laisvė, o kamerų tipo patalpose, t. y. pareiškėjas savo netinkamu elgesiu pats sau sukūrė neigiamas pasekmes: negalėjo laisvai naudotis biblioteka, kur kaupiama teisinė informacija, taip pat naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais, kadangi nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio net 9 kartus buvo baustas drausminėmis nuobaudomis už administracijos reikalavimų nevykdymą, įžūlų elgesį, chuliganizmą, nustatytos tvarkos nesilaikymą.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą bei nustatytas aplinkybes dėl nesuteiktos galimybės jam naudotis riboto interneto prieiga bei Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų baze „Litlex“, šio ribojimo trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jam būtų buvusi suteikta galimybė gauti norimą informaciją apie teisės aktus bei jų pakeitimus.
Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės naudotis riboto interneto prieiga bei Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų baze „Litlex“ pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, o skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė 2019 m. rugpjūčio 27 d. pažymą Nr. (2.15) NTP-7-4702 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, iš kurios matyti, kad advokatė D. I. V. pateikė prašymą apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, teikiant antrinę teisinę pagalbą A. V. pagal 2019 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 2.1 (NTP-2)-19-T-365-2684. Remiantis šia pažyma, valstybės naudai priteistinos antrinės teisinės pagalbos išlaidos advokatei D. I. V. atstovaujant pareiškėjui A. V. pagal nurodytą Tarnybos sprendimą iš viso sudaro 274,42 Eur. Kaip matyti iš 2019 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 2.1 (NTP-2)-19-T-365-2684 turinio, valstybė garantavo ir apmokėjo 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų pareiškėjui teikiant antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo.
ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – atstovavimo išlaidas.
Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, kadangi Pravieniškių PN-AK savininkė yra valstybė, savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (žr. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintus Vilniaus pataisos namų nuostatus). Taigi, nagrinėjamu atveju susidaro neįprasta teisinė situacija, kai bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė pareiškėjui teikdama antrinę teisinę pagalbą, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš valstybės institucijos, kuri yra išlaikoma iš to paties Lietuvos valstybės biudžeto lėšų, t. y. valstybės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo už antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui šioje byloje patirtas išlaidas priteisti Lietuvos valstybės naudai. Pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidų nepriteisimas tokioje situacijoje atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-288/2009, 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-476-552/2015, 2017 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1836-520/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-261/2017).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. V. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. V. teisė naudotis riboto interneto prieiga bei Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų baze „Litlex“ buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėja Daina Kukalienė