Baudžiamoji byla Nr. 1A-601-628/2016

                     Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00997-2014-4                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.4.2.;

2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teisėjų  Rūtos Mickevičienės ir Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, prie šio nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2016 m. kovo 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės dalis ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 20 (dvidešimčiai) dienų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 3 dalies 5 punktu, 4 dalimi, BK 70 straipsniu, 71 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose ir (per tą patį laikotarpį) sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 7 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)” parduotuvės kieme, veikdamas bendrai su tyrimo metu nenustatytais trimis asmenimis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, panaudodamas psichinę prievartą – grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – sumušti nukentėjusįjį L. P., jei šis neperduos 500 litų (144,81 eurų), bei vieną kartą tyčia ranka suduodamas L. P. į galvos sritį, kas sukėlė fizinį skausmą, taip panaudodamas fizinį smurtą prievartavo turtą, dėl ko išsigandęs nukentėjęs L. P. jam perdavė 100 litų (28,96 eurus);

tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, A. B. 2013 m. rugsėjo 14 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, grasindamas nukentėjusiajam L. P. panaudoti fizinį smurtą – sumušti, jei šis neperduos 500 litų (144,81 euro), o tyrimo metu nenustatytam asmeniui vieną kartą tyčia ranka sudavus nukentėjusiajam L. P. į krūtinę, bei grasinant atimti automobilį, tuo bendrai nukentėjusiajam sukeldami fizinį skausmą, vertė nukentėjusįjį L. P. perduoti turtą – 500 litų (144,81 eurą);

tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, A. B. 2013 m. rugsėjo 16 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), prie miškelio (duomenys neskelbtini) kelio sankryžoje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, grasindamas nukentėjusiajam L. P. panaudoti fizinį smurtą, jei šis neperduos 500 litų (144,81 eurų), atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti turtą – 500 litų (144,81 eurą).

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį pakeisti ir A. B. pagal BK 181 str. 2 d. paskirti 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pritaikius BK 641 straipsnį, paskirtąją laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir įskaičius į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką kardomajame kalinime išbūtą laiką, laikyti, kad A. B. yra pilnai atlikęs jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba sumažinus laisvės atėmimo bausmę iki 1 (vienerių) metų, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, 4 dalį, nustatyti vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą, leidžiant A. B. tęsti darbą Airijos Respublikoje ir netaikyti BK 70 straipsnio, o įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą padidinti iki maksimalaus dydžio.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, veikos teisinio vertinimo taikant BK 181 straipsnio 2 dalį, tačiau nesutinkama su teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dydžiu ir įpareigojimais, paskirtais pritaikius BK 75 straipsnį, taip pat BK 70 straipsnio taikymu ir kardomojo kalinimo neįskaitymu į paskirtąją laisvės atėmimo bausmę. Pažymima, kad A. B. buvo sulaikytas Airijos Respublikoje 2016 m. sausio 1 d., kur gyveno ir legaliai dirbo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, bei kardomajame kalinime išbuvo 6 mėnesius ir 4 dienas. Skundžiamu nuosprendžiu pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, A. B. buvo įpareigotas tęsti darbą. Tačiau, anot gynėjo, pagal byloje nustatytas aplinkybes, tęsti darbą jo ginamasis gali tik ten, kur dirbo iki sulaikymo, t. y. Airijos Respublikoje. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpiu, jis ne tik, kad negalės išvykti iš Lietuvos, bet ir vykdyti šį teismo įpareigojimą, juolab, kad įvertinus susiklosčiusią darbo rinkoje darbo pasiūlos ir paslaugos santykį, pastarajam kils didelių problemų surandant darbą Lietuvoje. Tokiu būdu, gynėjo vertinimu, A. B. patenka į keblią situaciją, kadangi tęsti darbą Airijos Respublikoje jis gali, tačiau išvykimas į šią užsienio šalį sukeltų neigiamus padarinius laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo aspektu. Kita vertus, pagal Lietuvos Respublikos probacijos įstatymą (toliau – Probacijos įstatymas), draudimas probuojamam asmeniui tęsti darbą kitoje Europos Sąjungos valstybėje, nenumatytas. Apelianto žiniomis, Airijos Respublikoje yra analogiška tarnyba vykdanti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo priežiūrą. Todėl mano, kad įvertinus tai, kad A. B. yra išsiregistravęs iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro, yra pakankamas teisinis pagrindas prašyti apeliacinės instancijos teismo, dalinai pakeisti skundžiamą nuosprendį, nurodant tęsti darbą Airijos Respublikoje. Tokia nuoroda, anot apelianto, neprieštarautų bendriesiems teisės principams ir išspręstų kolizija dėl teismo įpareigojimo bei Probacijos įstatyme nenumatyto, tačiau realiai taikomo draudimo probuojamam asmeniui išvykti iš Lietuvos.

Tuo pačiu gynėjas skunde atkreipia dėmesį, kad BK 75 straipsniu nustatytą teisinį reguliavimą, draudimas probuojamam asmeniui išvykti iš gyvenamosios vietos be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonių, kurios pirmosios instancijos teismas ginamajam netaikė. Taigi, A. B. nebuvo uždrausta išvykti iš gyvenamosios vietos, gi institucija vykdanti jo priežiūrą nuosprendžiui įsiteisėjus, tokį draudimą, nenumatytą nei skundžiamame nuosprendyje, nei Probacijos įstatyme, taikys.

Apeliaciniu skundu taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas, nepasisakė dėl A. B. išbūto laiko kardomajame kalinime ir šio laiko įskaitymo į paskirtos laisvės atėmimo bausmė laiką. Kartu pažymint, kad šioje byloje ginamajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, santykyje su jam inkriminuotos veikos realiais padariniais ir jau atlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, vertinant ginamojo pastangas atlyginti nukentėjusiajam žalą ir viešą atsiprašymą, yra aiškiai per griežta. Be kita ko, nurodoma, kad A. B. bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme iš esmės vyko pagal sutrumpintą įrodymų tyrimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnis). Jis kaltę pripažino ir sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami. Tuo tarpu, kaltinime nurodytų veikos padarymo aplinkybių išdėstymo ir ginamojo pozicijos turinio teisme dalinis nesutapimas, nebuvo esminis ir negalėjo turėti jokios įtakos veikos kvalifikavimui. Byloje be ginamojo buvo apklaustas tik nukentėjusysis. Liudytoja O. N. apklausta gynybos iniciatyva ir tik dėl A. B. charakterizuojančių aplinkybių, ketinimo sukurti šeimą realumo patikrinimui. Todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, gynėjo nuomone, galima daryti išvadą, kad bylos procesas pirmosios instancijos teisme vyko pagal sutrumpintą įrodymų tyrimo tvarką, kas sudarė pagrindą taikyti BK 641 straipsnį.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, taip pat prievartauto turto vertę, kuri nesiekia 4 MGL, nukentėjusiajam padarytą žalą, nukentėjusiojo priimtą viešą A. B. atsiprašymą, jo išbūtą kardomajame kalinime laiką, legalų gyvenimą ir darbą Airijos Respublikoje, tvirtą ketinimą sukurti šeimą su Airijos Respublikoje gyvenančia ir legaliai dirbančia O. N., taip pat tai, kad po inkriminuotos nusikalstamos veikos A. B. naujų teisės pažeidimų nepadarė, o procesas pirmosios instancijos teisme vyko pagal BPK 273 straipsnį, bei vadovaujantis konstituciniu teisingumo ir baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumo principais, mano, kad yra pakankamas teisinis pagrindas šioje byloje apsiriboti A. B. jau atlikta 6 mėnesių ir 4 dienų laisvės atėmimo bausme arba sumažinti paskirtąją ir atitinkamai iki 1 metų sutrumpinti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą, leidžiant ginamajam tęsti darbą Airijos Respublikoje, o vietoje 100 valandų nemokamų darbų, padidinti iki maksimalaus dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų fondą.

Apelianto nuomone, tokie prašymai savo turiniu, nė kiek neprieštarauja bausmės paskirčiai ir bausmės tikslams, kurie šioje konkrečioje situacijoje jau yra pasiekti, o jų patenkinimui nėra jokių objektyvių ar teisinių kliūčių. Darbas yra viena veiksmingiausių ir efektyviausių poveikio priemonių, sulaikančių asmenį nuo teisės pažeidimų. Gi, šeima taip pat yra patikimas pagrindas asmeniui nenusikalsti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį pakeisti dalyje, t. y. į A. B. paskirtą bausmę įskaityti suėmime išbūtą laiką.

Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš nuteistojo A. B. gynėjo apeliacinio skundo matyti, jog nėra ginčijamos nei faktinės bylos aplinkybės, nei nusikalstamos veikos kvalifikacija, apelianto iš esmės nesutinkama tik su teismo paskirtos bausmės dydžiu, baudžiamojo poveikio priemone bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laiko neįskaitymu į paskirtą bausmę, t. y. gynėjas prašo A. B. paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 641 straipsnį ir paskirtąją bausmę sumažinti vienu trečdaliu, bei įskaičius kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką laikyti, kad nuteistasis yra pilnai atlikęs bausmę arba pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas nustatyti vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą leidžiant A. B. tęsti darbą Airijos Respublikoje, netaikant BK 70 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, bei padidinant įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą iki maksimalaus dydžio.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, nes apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad įsiteisėtų teisingas ir pagrįstas procesinis sprendimas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus bei remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. B. kaltė padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, neperžengdamas jų ribų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to yra prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka. Bausmės paskirtis – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Todėl, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik visapusiškai bei objektyviai ištyrus baudžiamosios bylos medžiagą tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes, kurios atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Savo ruožtu, kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. Pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Skiriant konkrečią bausmę turi būti įvertintos visos byloje nustatytos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės ir pasisakyta, kurios ir kaip nulemia bausmės dydį. Tai reiškia, kad teismo nuosprendyje nepakanka vien deklaratyviai išvardinti bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o būtina jas susieti į vieną visumą ir motyvuotai pasisakyti, kodėl kaltininkui skiriama švelnesnė ar griežtesnė bausmė, atsižvelgiant į BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Be kita ko, teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Nagrinėjamu atveju, nuosprendį priėmęs teismas, atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę (prieš šio nusikaltimo padarymą buvo padaręs dar vieną nusikalstamą veiką už kurią nuteistas 2016 m. kovo 29 d., baustas administracine tvarka), atsakomybę lengvinančios (atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą) ir sunkinančios (nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupėje) aplinkybių buvimą, kaltės formą, padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą (sunkus nusikaltimas, prievartauto turto vertė nedidelė, pavartotas smurtas nebuvo intensyvus, kūno sužalojimai nepadaryti), taip pat įvertinęs kitas aplinkybes, kitus nuteistąjį kaip asmenį charakterizuojančius duomenis (gyvena su drauge, dirba, charakterizuojamas teigimai), A. B. už padarytą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje paskyrė baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį parinko artimą minimaliam – 1 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo, t. y. mažesnį nei sankcijos vidurkis. Subendrinus šią bausmę BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių pagrindu su 2016 m. kovo 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, dalinio bausmių sudėjimo būdu, apygardos teismas nuteistajam paskyrė galutinę subendrintą bausmę (1 metai 6 mėnesiai 20 dienų laisvės atėmimo), kurios vykdymą, atsižvelgus į A. B. asmenybės pokyčius, taikius BK 75 straipsnio nuostatas, atidėjo dviejų metų laikotarpiui paskiriant įpareigojimą ir baudžiamojo poveikio priemones atitinkamai numatytas BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punkte, BK 70 ir 71 straipsnyje.

Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę sušvelninti ar pagriežtinti tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad iki šios veikos padarymo nuteistasis nebuvo teistas. Ir nors prieš šio nusikaltimo padarymą A. B. buvo padaręs dar vieną nusikalstamą veiką už kurią nuteistas tik 2016 m. kovo 29 d. baudžiamuoju įsakymu, tačiau šiuo atveju, jis laikomas teisiamu pirmą kartą. Be to, nors nuteistasis buvo trauktas administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, tačiau kaip matyti, duomenų, kad po aptariamos veikos padarymo jis būtų baustas administracine tvarka, baudžiamojoje byloje nėra. Nors A. B. padarė tyčinę, priskiriamą pagal savo pobūdį sunkiems nusikaltimams veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, tačiau pagal nustatytas faktines aplinkybes, A. B. padaryta veika savo esme yra mažiau pavojinga, negu ji apibrėžta rūšinėje baudžiamojo įstatymo dispozicijoje. Nuteistojo prievartauto turto vertė nėra didelė (144,81 eurų), panaudotas prieš nukentėjusįjį smurtas nebuvo intensyvus, sužalojimų nukentėjusiajam nepadaryta, nuo veikos padarymo (veika padaryta 2013 m.) yra praėjęs pakankamai nemažas laiko tarpas ir matyti, kad per šį laikotarpį pasikeitė nuteistojo gyvenimo būdas – jis dirba, ruošiasi sukurti šeimą. Ypatingai reikšminga tai, kad dėl padaryto nusikaltimo A. B. savo kaltę pripažino, teisme nurodė, kad gailisi dėl savo veiksmų, atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino jam padarytą turtinę žalą. Kolegijos vertinimu šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis savo elgesį vertina kritiškai, supranta, kad pasielgė netinkamai ir dėl tokio elgesio gailisi.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens savo veiksmų vertinimas yra svarbus sprendžiant apie tai, ar yra pagrindo manyti, kad asmuo ateityje elgsis tinkamai, laikysis įstatymo reikalavimų ir daugiau nenusikals. Šiuo atveju, nuteistojo kritinis požiūris į savo veiksmus leidžia teismui pagrįstai manyti, kad galima tikėtis įstatymus atitinkančio nuteistojo elgesio ne tik šiuo metu, bet ir ateityje. Bylos duomenys patvirtina, kad po nusikalstamos veikos padarymo A. B. netrukus išvyko į užsienio valstybę, kurioje gyveno ir dirbo iki jo sulaikymo. Darbdavio jis charakterizuojamas teigiamai. Teismui taip pat buvo pateikti duomenys, kad A. B. ir šiuo metu dirba užsienio valstybėje, kurioje gyvena kartu su drauge, kuri laukiasi ir su kuria nuteistasis planuoja kurti šeimą.

Teigiamai nuteistąjį charakterizuojantys duomenys buvo pagrindas teismui atidėti A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau, turėdamas duomenų, jog A. B. nuosprendžio priėmimo metu dirba užsienyje, t. y. Airijoje, ten nuolat su šeima ir gyvena, apygardos teismas skyrė nuteistajam įpareigojimą tęsti darbą.

Kolegija pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, kad skundžiamu nuosprendžiu pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, A. B. buvo įpareigotas tęsti darbą, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes, tęsti darbą A. B. gali ten, kur dirbo iki sulaikymo, t. y. Airijos Respublikoje. 2016 m. liepos 5 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje aiškiai nurodoma, jog A. B. gyvena Airijoje, (duomenys neskelbtini), dirba taip pat Airijoje, įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Tuo tarpu įpareigojimas per metus laiko nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 100 val. nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose turi būti vykdomas Lietuvoje. Tokiu būdu, paskirti įpareigojimai, apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra suderinti ir praktiškai įgyvendinami.

Taigi, nors nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta mažesnė nei BK 181 straipsnio 2 dalyje, numatytos sankcijos vidurkis bausmė, atsižvelgus į šioje byloje esančius duomenis, nustatytas aplinkybes, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, teisėjų kolegijos nuomone, ji gali būti švelninama, konstatuojant, jog įskaičius nuteistojo A. B. sulaikyme ir suėmime išbūtus laikotarpius, bausmė laikytina atlikta.

Atsižvelgdamas į teigiamai nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, taip pat į nedidelę prievartauto turto vertę, kuri nesiekia 4 MGL, nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimą, nukentėjusiojo priimtą viešą A. B. atsiprašymą, A. B. išbūtą kardomajame kalinime laiką, legalų gyvenimą ir darbą Airijos Respublikoje, tvirtą ketinimą sukurti šeimą su Airijos Respublikoje gyvenančia ir legaliai dirbančia O. N., taip pat į tai, kad po inkriminuotos nusikalstamos veikos A. B. naujų teisės pažeidimų nepadarė, vadovaujantis konstituciniu teisingumo ir baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumo principais, protingumo principu, konstatuotina, kad yra pakankamas teisinis pagrindas šioje byloje apsiriboti A. B. jau atlikta laisvės atėmimo bausme.

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta nuteistojo gynėjo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teisme baudžiamoji byla buvo nagrinėjama sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 straipsnis), todėl A. B. atžvilgiu turėjo būti taikoma BK 641 straipsnio nuostata.

Pagal BK 641 straipsnio 1 dalį, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 641 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, A. B. baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis (ši byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas arba baigta teismo baudžiamuoju įsakymu), bei kaltininko atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ir BPK 273 straipsnyje numatytų sąlygų atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. B. teisiamojo posėdžio metu pripažino kaltinime inkriminuotą jam nusikalstamą veiką, tačiau neišreiškė sutikimo bei pageidavimo bylą išnagrinėti atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, tokio prašymo (sutikimo) nepareiškė ir prokuroras su gynėju. Tai, kad A. B. buvo apklaustas iš karto, iš esmės pripažindamas jam inkriminuotą nusikaltimą, pačios situacijos vertinimo taipogi nekeičia. Juolab, kad kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, po nuteistojo A. B. apklausos, teismas nutarė byloje atlikti įrodymų tyrimą, ko pagrindu buvo apklaustas nukentėjusysis ir gynybos prašymu atvykusi liudytoja. Ir nors iš esmės nukentėjusysis parodydamas tam tikras įvykio aplinkybes patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu pagarsintus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o apklausta liudytoja davė parodymus tik apie nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, vienok baudžiamojo proceso įstatymas nenumato išimčių, jog sutrumpinto įrodymų tyrimo metu būtų apklausinėjamas nukentėjusysis ar liudytojas. Be to, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas proceso dalyvių prašymu nekvietė liudytojų, o apsiribojo tiktai bylos medžiagos paskelbimu, neskaitant jos turinio, nes duomenų apie A. B. nusikalstamą veiką pakako. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats gynėjas baigiamųjų kalbų metu pirmosios instancijos teisme nurodė, jog prašyti teismo taikyti BK 641 straipsnio nuostatas galimybės nėra dėl ginamojo nesugebėjimo paaiškinti įvykį taip, kaip buvo surašyta kaltinamajame akte, t. y. ginamojo objektyvių veiksmų supratimo ir jo santykio su teisės taikymo praktika. Taigi, nurodytos aplinkybės, priešingai nei apeliuojama nuteistojo gynėjo, rodo, kad byloje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas BPK 273 straipsnio pagrindu, todėl taikyti BK 641 straipsnį ir sumažinti A. B. skundžiamu nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę vienu trečdaliu, nebuvo teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas taip pat nurodė, kad nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl A. B. išbūto laiko kardomajame kalinime (suėmime) ir šio laiko įskaitymo į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką. BK 66 str. 1 d. numato, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Iš baudžiamojoje byloje esančio 2013 m. rugsėjo 16 d. laikino sulaikymo protokolo matyti, kad A. B. laisvė buvo suvaržyta BPK 140 straipsnio pagrindu nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. 15.00 val. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. 14.25 val. Taip pat, A. B. pažeidus švelnesnių kardomųjų priemonių sąlygas, jo atžvilgiu 2013 m. gruodžio 19 d. paskelbta paieška bei 2014 m. birželio 27 d. teismo nutartimi, kuri 2014 m. spalio 28 d. patikslinta, skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Pagal išduotą Europos arešto orderį užsienio valstybėje A. B. sulaikytas 2016 m. sausio 1 d. 2016 m. kovo 18 d. A. B. ekstradijuotas į Lietuvą, kur 2016 m. kovo 19 d. sulaikytas ir laikomas suėmime iki 2016 m. liepos 5 d., t. y. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo. Todėl remiantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į A. B. į paskirtos bausmės laiką, įskaitytinas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas.

Atsižvelgus į aptartų aplinkybių visumą, Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktų pagrindu.

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d.2 p., 328 str. 2 p.,

n u s p r e n d ė:

nuteistojo A. B. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį pakeisti:

A. B. pripažintam kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti 2016 m. kovo 29 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės dalį, nustatant A. B. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 str. į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 5 d. ir laikyti nuteistąjį A. B. atlikusiu jam nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                        Sigita Bieliauskienė

Teisėjai                                                                                           Rūta Mickevičienė

                                                                                                           Violeta Ražinskaitė