Baudžiamoji byla Nr. 1A-6-581/2020

                                Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00038-2015-2

   Procesinio sprendimo kategorijos: 14.5.2.3.;

   18.10.;2.4.6.4.4.                                    

                                                                     (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 21 d.

        Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Meidaus, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Donatai Petraško,

dalyvaujant prokurorui Aidui Amparavičiui,

gynėjui advokatui Aurimui Gasiūnui,

nuteistajam A. N.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. gynėjo advokato Aurimo Gasiūno apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bauda 75 MGL (2824 Eur) dydžio.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. N. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, A. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: 1) dirbti (tęsti darbą) arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš nuteistojo A. N. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteista 389 769 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       A. N. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „H.“ direktoriumi, atsakingu už UAB „H.“ apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų tinkamą surašymą ir išsaugojimą, už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, bendrovės metinio pranešimo parengimą ir jų pateikimą valstybinėms institucijoms, veikdamas bendrovės vardu, naudai ir interesams, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą:

1.1. laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. bendrovės veiklos teritorijoje (duomenys neskelbtini), tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „H.“ buhalterinę apskaitą:

1.1.1. žinodamas, kad UAB „H.“ iš UAB „Z. S.“ kompiuterinės įrangos nepirko ir nepirks, kad pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitose faktūrose dėl tokios įrangos pirkimo įrašyti duomenys neatitinka tikrovės, tyčia pateikė UAB „H.“ apskaitą tvarkančiai buhalterei R. B. (nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką) į buhalterinę apskaitą įtraukti šias, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens suklastotas 8 PVM sąskaitas faktūras už bendrą 2245814,45 Eur sumą (iš jų pirkimo (duomenys neskelbtini),45 Eur):

 – 2014 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 263553,73 Eur (909998,32 Lt), tame tarpe pirkimo PVM 45740,73 Eur (157934 Lt);

– 2014 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 315001,72 Eur (1087637,94 Lt), tame tarpe pirkimo PVM 54669,72 Eur (188763,61 Lt);

–  2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 292820 Eur (1011048,90 Lt), tame tarpe pirkimo PVM 50820 Eur (175471,3 Lt);

– 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 294514 Eur (1016897,94 Lt), tame tarpe pirkimo PVM 51114 Eur (176486,42 Lt);

–  2015 m. sausio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 299475 Eur, tame tarpe pirkimo PVM 51975 Eur;

–  2015 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 423500 Eur, tame tarpe pirkimo PVM 73500 Eur;

–  2015 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 199650 Eur, tame tarpe pirkimo PVM 34650 Eur;

–  2015 m. kovo 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 157300 Eur, tame tarpe pirkimo PVM 27300 Eur;

1.1.2. žinodamas, kad UAB „H.“ Estijos įmonei „R.“ nepardavė ir neparduos kompiuterinės įrangos, tyčia suklastojo 2016 m. sausio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) (įrašydamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie parduodamą kompiuterinę įrangą už 2152014,45 Eur), ją patvirtino savo parašu ir pateikė ją UAB „H.“ apskaitą tvarkančiai buhalterei R. B. (nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką) įtraukti į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą;

1.1.3. pirmiau nurodytus apskaitos dokumentus įtraukus į UAB „H.“ apskaitą iš dalies negalima nustatyti UAB „H.“ turto, veiklos, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.;

1.2. laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 22 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. bendrovės veiklos teritorijoje (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad UAB „H.“ už minėtą laikotarpį privalės sumokėti valstybei (duomenys neskelbtini) Eur (bendrovės pardavimo PVM buvo 870690 Eur, o pirkimo PVM – 437112 Eur), siekdamas išvengti turtinės prievolės – 389769 Eur PVM sumokėjimo valstybei, pateikęs UAB „H.“ apskaitą tvarkančiai buhalterei R. B. (nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką) į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukti žinomai suklastotas 8 PVM sąskaitas faktūras dėl kompiuterinės įrangos įgijimo iš UAB „Z. S.“ už 2245814,45 Eur (nurodytas 1.1.1. punkte), o buhalterei R. B. jas įtraukus į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą, jų pagrindu:

– į 2014 m. spalio 22 d. PVM deklaraciją už 2014 m. rugsėjo mėnesį neteisėtai įtraukus 45740,73 Eur (157934 Lt) pirkimo PVM (pagal 2014 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini));

– į 2014 m. lapkričio 26 d. PVM deklaraciją už 2014 m. spalio mėnesį neteisėtai įtraukus 54669,72 Eur (188763,61 Lt) pirkimo PVM (pagal 2014 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini));

– į 2014 m. gruodžio 23 d. PVM deklaraciją už 2014 m. lapkričio mėnesį neteisėtai įtraukus 50820 Eur (175471,3 Lt) pirkimo PVM (pagal 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini));

– į 2015 m. sausio 26 d. PVM deklaraciją už 2014 m. gruodžio mėnesį neteisėtai įtraukus 51114 Eur (176486,42 Lt) pirkimo PVM (pagal 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini));

– į 2015 m. vasario 24 d. PVM deklaraciją už 2015 m. sausio mėnesį neteisėtai įtraukus 51975 Eur pirkimo PVM (pagal 2015 m. sausio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini));

– į 2015 m. kovo 23 d. PVM deklaraciją už 2015 m. vasario mėnesį neteisėtai įtraukus 108150 Eur pirkimo PVM (pagal 2015 m. vasario 27 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini);

– į 2015 m. balandžio 24 d. PVM deklaraciją už 2015 m. kovo mėnesį neteisėtai įtraukus 27300 Eur pirkimo PVM (pagal 2015 m. kovo 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)),

šias PVM deklaracijas pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule UAB „H.“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – iš viso 389 769 Eur PVM sumokėjimo valstybei.

II.        Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. N. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti. Skunde gynėjas nurodo:

2.1.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nevisapusiškai vertino įrodymus, nes vieniems iš jų suteikė didesnę reikšmę, kitus sumenkino, nevertino jų visumos, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų byloje, o abejonių nevertino kaltinamojo naudai. Nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, tinkamai nemotyvuotas, nenurodyta, kodėl jo ginamajam tenka prievolė atlyginti būtent tokio dydžio tariamą turtinę žalą. Dėl to toks prieštaringas nuosprendis, koks šiuo atveju buvo priimtas, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

2.2.       Pirmosios instancijos teismas pernelyg didelę reikšmę suteikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. gegužės 22 d. specialisto išvadai dėl UAB „H.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Specialisto išvada). Teismas nepasisakė dėl kitų byloje surinktų įrodymų, nustatytų aplinkybių, jų santykio su Specialisto išvada, dėl jos prieštaringumo kitiems byloje surinktiems įrodymams, nemotyvavo, kodėl atmeta įrodymus, kurie paneigia specialistės padarytas išvadas, apsiribojo tik Specialisto išvados  perrašymu. Dėl to laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ne byloje surinktų įrodymų visetu, o remiantis vieninteliu įrodymu – Specialisto išvada. 

2.3.       Svarbu atsižvelgti į tai, kad Specialisto išvadą surašė ikiteisminio tyrimą atlikusios įstaigos struktūrinis padalinys. Nors įstatymas leidžia specialistu būti ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnui ir jis įspėjamas už melagingos išvados pateikimą, tačiau dėl ikiteisminio tyrimo įstaigos suinteresuotumo proceso baigtimi, tokių specialistų išvadų negalima besąlygiškai laikyti absoliučiai objektyviais, neginčytinais ir patikimais įrodymais. Tuo labiau, kai Specialisto išvadoje esantys duomenys prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims.

2.4.       Specialistė išvadoje viršijo savo kompetencijos ribas. Atlikdama tyrimą specialistė turėjo pasisakyti dėl UAB „H.” tvarkomos buhalterinės apskaitos atitikimo teisės aktų reikalavimams, tačiau ji negalėjo nustatinėti faktinių aplinkybių, konstatuoti jų buvo (nebuvimo). Aplinkybės, kuriomis buvo vykdomi juridinių asmenų sudaryti sandoriai yra fakto klausimas, kuris turi būti nustatinėjimas ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju Specialisto išvadoje konstatuojama, kad ūkinės operacijos apskaitos dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis neįvyko (vienoje išvados dalyje),  arba kad ūkinės operacijos įvyko kitomis aplinkybėmis nei nurodyta apskaitos dokumentuose (kitoje išvados dalyje). Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų nagrinėjamas ūkines operacijas ar jų turinį. Nei vienas byloje esantis įrodymas nepaneigia fakto, kad sandoriai buvo sudaryti ir buvo vykdomi tokia apimtimi ir tokiu turiniu, koks yra aprašytas apskaitos dokumentuose. Priešingai, byloje yra dokumentų, liudytojų parodymų bei nustatytų faktų, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos vyko. Tuo tarpu buhalterinį tyrimą atlikusi specialistė padarė išvadą, kad ūkinės operacijos nevyko/vyko kitokio turinio – tai yra nustatė naują faktinę aplinkybę, kurios nustatymas nebuvo jos kompetencijos ribose, nebuvo jai užduotų atsakyti klausimų apimtyje. Tokiu būdu tyrimą atlikusi specialistė padarė jos kompetencijos ribas peržengiančias išvadas, o bylą nagrinėjęs teismas šiomis išvadomis pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį.

2.5.       Specialisto išvados turinys turi akivaizdžių ir esminių prieštaravimų ir trūkumų, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino ir dėl jų nieko nepasisakė. Specialisto išvada yra tikimybinė – joje vartojama sąvoka „tikėtina“ reiškia prielaidą, galimybę, kad tam tikri faktai vyko, ar nevyko. Tokia išvada negali būti kaip patvirtinanti ar konstatuojanti kokį nors faktą, kadangi tikimybė nėra lygiavertė sąvoka realiai įvykusiam faktui, kas yra įrodinėjimo dalykas šiame procese. Specialisto išvada yra prieštaringa – analizuodama UAB „H.“ ir UAB „Z. S.“ sudaryto sandorio vykdymą specialistė vienoje vietoje teigia, kad „UAB „H.“ 2014-2015 m. apskaitoje fiksavo kompiuterinės įrangos įsigijimą iš viso už 2 245 814,45 Eur sumai pagal UAB ,,Z. S.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytomis aplinkybėmis operacijos neįvyko. Tuo tarpu kitoje išvados vietoje teigiama, kad „UAB „H.“ apskaitoje užfiksuotos ūkinės operacijos su UAB „Z. S.“ įvyko kitomis aplinkybėmis nei nurodyta dokumentuose“. Aplinkybė, ar ūkinės operacijos nevyko visiškai, ar jos buvo kitokio turinio nei yra užfiksuota apskaitos dokumentuose, turi labai didelį ir esminį skirtumą tiek galimos nusikalstamos veikos faktui, tiek apimčiai, tiek galimos atsakomybės taikymui, tiek žalos atlyginimo riboms. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių šiems prieštaravimams pašalinti.

2.6.       Specialistė, duodama parodymus bylos nagrinėjimo metu, negalėjo atsakyti, ar ūkinės operacijos visiškai nevyko, ar vyko kokia kita apimtimi nei nurodyta. Specialistės teigimu, ji tokių į aplinkybių nenustatinėjo, jos jai iš byloje surinktų duomenų nebuvo žinomos. Tačiau visiškai nepaisydama to, ji Specialisto išvadoje konstatavo byloje nenustatytas ir įrodymais nepagrįstas aplinkybes (ūkinės operacijos nevyko visiškai, ar jos buvo kitokio turinio nei yra užfiksuota apskaitos dokumentuose). Dėstydama teiginius apie tariamai kitokio turinio ūkines operacijas, specialistė nenurodė, kokiomis vis dėl to aplinkybėmis tos ūkinės operacijos įvyko. Specialistės išvados apie kitokį ūkinių operacijų turinį yra visiškai nepagrįstos. Spręsti, kurie byloje surinkti duomenys yra teisingi, patikimi, kuriais reikia remtis, o kuriuos reikia atmesti, yra teismo, o ne specialistės prerogatyva. Ar ūkinės operacijos faktiškai įvyko ir kokio turinio jos faktiškai buvo yra fakto klausimai, kurie turi būti nagrinėjami ir įrodinėjami ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, specialistės teiginius apie reikšmingas faktines aplinkybes paneigia eilė byloje surinktų įrodymų.

2.7.       Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas besąlygiškai pritarė Specialisto išvadoms ir jų pagrindu surašė apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu galima konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino Specialisto išvados trūkumų, prieštaravimų bei neatitikimų, bylos nagrinėjimo metu nesiėmė priemonių jiems pašalinti, apkaltinamajame nuosprendyje dėl jų nepasisakė. Tai leidžia manyti, kad daugelį bylai reikšmingų duomenų (įrodymų) teismas atmetė, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokie yra tokio sprendimo motyvai ir priežastys.

2.8.       Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tiek Specialisto išvada, tiek skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiami liudytojų R. S., R. S. ir H. R. duotais paaiškinimais. Tačiau šie asmenys nebuvo kviečiami į teisiamąjį posėdį ir jame nebuvo apklausiami. Be to, šių asmenų paaiškinimai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Nors R. S. teigia, kad jis jokios veiklos UAB „Z. S.“ vardu nevykdė ir nieko nežinojo apie atliktus sandorius, tą visiškai paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai (sutartys, sąskaitos ir kt.), kurie yra patvirtinti R. S. parašu. Aplinkybę, kad R. S. buvo UAB „Z. S.“ vadovas ir veikė įmonės vardu patvirtina tiek jo paties liudijimai (kad jis vyko į Lietuvą, pirko bendrovę, ją registravo, atidarė banko sąskaitą, darydavo pavedimus), tiek byloje apklausti liudytojai A. I., H. R.. Nors H. R. teigia, kad „R.“ jokių prekių iš UAB „H.“ negavo, tačiau tą paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai (tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis (CMR)), kuriame prekių gavimas patvirtintas gavėjo „R.“ parašu. Šią aplinkybę patvirtino ir byloje apklausti liudytojai V. J. ir V. V.. Nors H. R. teigia, kad 2016-01-11 ji neturėjo reikalavimo teisės į UAB „H.“, kadangi dar 2015-09-30 reikalavimą perleido Estijos bendrovei „K.“, tačiau byloje surinkti įrodymai liudija, kad toks sandoris niekur nebuvo registruotas, duomenų apie šį sandorį nebuvo.

2.9.       Nesuprantamas skundžiamo nuosprendžio argumentas, kad pagal liudytojų R. S., R. S. ir H. R. parodymus seka, kad UAB „H.“ kompiuterinės įrangos iš UAB „Z. S.“ neįsigijo ir jos nepardavė bendrovei „R.“. Šių liudytojų užfiksuoti paaiškinimai akivaizdžiai liudija, kad sandoriai dėl prekybos serverine įranga vyko, tik kiekvienas iš šių liudytojų neigia tam tikras atskiras aplinkybes, kurios yra tiesiogiai susijusios su to liudytojo asmeniu ar jo atstovaujama bendrove. H. R. patvirtino, kad „R.“ pardavė prekes UAB „Z. S.“, pastaroji tas prekes pardavė UAB „H.“, o šiai neatsiskaičius R. perėmė iš UAB „Z. S.“ kreditorinį reikalavimą į UAB „H.“. Tai akivaizdžiai paneigia teismo padarytas išvadas.

2.10.       Visi šie neatitikimai yra visiškai akivaizdūs ir leidžia pagrįstai abejoti šių asmenų duotų paaiškinimų objektyvumu. Dėl šios priežasties jie turėjo būti apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme arba jų duoti paaiškinimai turėjo būti vertinami atsižvelgiant į nurodytus prieštaravimus, o ne besąlygiškai priimant jų dėstomus teiginius ir su jais sutinkant. Nurodytas procesinių teisės normų pažeidimas lėmė nepagrįsto, neteisėto ir neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

2.11.       Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad UAB „A.“ atliktas UAB „H.“ apskaitos dokumentų vertinimas prieštarauja Specialisto išvadai. Tačiau teismas nesiremia UAB „A.“ atlikto UAB „H.“ 2014-2016 m. buhalterinės apskaitos vertinimo ataskaita ir tokią savo išvadą grindžia argumentais, kurie visiškai nesąlygoja UAB „A.“ atlikto patikrinimo neteisėtumo ar nepatikimumo. Pasisakydamas dėl UAB „A.“ pateiktos ataskaitos teismas nurodo, kad UAB „A.“ ataskaitoje nėra duomenų apie tai, jog buhalterinės apskaitos vertinimą atlikęs ir ataskaitą surašęs auditorius būtų įspėtas apie žinomai melagingos ataskaitos išvados (ataskaitos) pateikimą“. Toks teiginys visiškai nepagrįstas ir nelogiškas. Tam tikrą situaciją vertinančio asmens įspėjimas apie žinomai melagingos išvados pateikimą nėra būtina sąlyga tyrimui atlikti ir išvadai duoti. Teismo nurodyta aplinkybė nelemia UAB „A.“ padarytų išvadų patikimumo, tikrumo ar teisingumo. Jeigu teismui kilo abejonių dėl UAB „A.“ specialisto kompetencijos, jo patikimumo ar sąžiningumo, jis galėjo iškviesti į teismo posėdį ataskaitą surašiusį asmenį ir jį apklausti prieš tai įspėjus apie galimą atsakomybę už žinomai melagingų paaiškinimų davimą.

2.12.       UAB „A.“ buhalterinės apskaitos vertinimą atliko iš tų pačių dokumentų, kuriais vadovavosi ir Specialisto išvadą ikiteisminio tyrimo metu davusi specialistė. UAB „A.“ nevertino liudytojų ir kitų proceso dalyvių parodymų, tačiau jų neturėjo teisės vertinti ir FNTT specialistė. Liudytojų ir kitų proceso dalyvių vertinimas yra teismo prerogatyva. Atlikdama buhalterinį dokumentų tyrimą specialistė turi vertinti tik buhalterinės apskaitos dokumentus, jų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir išvadas daryti jai užduotų klausimų ribose. Duodama paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu (bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant pirmą kartą) specialistė patvirtino, kad ji atliko dokumentinį tyrimą. Tai reiškia, kad ji turėjo vertini tik apskaitos dokumentus, o ne faktines aplinkybes, kurios dar nėra nustatytos ir teismo nuosprendžiu patvirtintos kaip įvykusios/neįvykusios. UAB „A.“ liudytojų ar kitų proceso dalyvių paaiškinimų nevertino, nes tai nėra buhalterinį tyrimą atliekančio asmens (tame tarpe ir FNTT specialistės) kompetencija. Visais kitais byloje esančiais apskaitos dokumentais UAB „A.“ naudojosi, juos vertino ir dėl jų pasisakė. UAB „A.“ atliktas tyrimas nėra „siauresnis“, o specialistė neturėjo žymiai daugiau duomenų apie UAB „H.“ ūkinę finansinę veiklą. 

2.13.       UAB „A.“ ataskaitoje pateikti duomenys visiškai paneigia Specialistės išvadas ir joms prieštarauja. Jokie kiti byloje esantys šių UAB „A.“ išvadų nepaneigia. Juo labiau, kad bylos nagrinėjimo metu teismas apsiribojo tik šios ataskaitos priėmimu, bet visus prašymus dėl kitų procesinių veiksmų, susijusių su pateikta ataskaita (apklausti asmenis), atmetė. Vien tas faktas, kad UAB „A.“ ataskaitoje išdėstytos išvados paneigia specialistės padarytas išvadas ir joms prieštarauja, kelia abejonių dėl pastarųjų išvadų patikimumo. Įvertinus jau išdėstytus specialistės išvados trūkumus, prieštaravimus, kompetencijos ribų peržengimą, šios abejonės tampa labai rimtomis ir reikalaujančiomis jas atidžiai išanalizuoti ir pašalinti esamus prieštaravimus. Teismas tą daryti nesutiko, bylą nagrinėjo maksimalios skubos tvarka, kas neabejotinai lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą. UAB „A.“ surašyta ataskaita ir pateiktos išvados yra grįstos UAB „H.“ buhalterinių dokumentų analize. Jeigu byloje yra dvi skirtingos specialistų nuomonės, teismas turi imtis priemonių išsamiai ir detaliai išsiaiškinti tokių neatitikimų priežastis, apklausti abu specialistus ir tik tuomet daryti kokias nors išvadas apie vienų ar kitų išvadų „patikimumą ar išsamumą“. Tokie abstraktūs ir paviršutiniški išvedžiojimai, kokie yra išdėstyti nuosprendyje UAB „A.“ pateiktos ataskaitos atžvilgiu, negali būti pagrindu eliminuoti įrodymą iš proceso ir jo nevertinti. Netiriant esamų prieštaravimų turinio ir jų nešalinant, jie turi būti traktuojami kaltinamojo naudai.

2.14.       Ginčo atveju byloje yra gausu prieštaringų duomenų, tačiau pirmosios instancijos teismas kaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės tik dalimi įrodymų, tačiau visiškai nepasisakė dėl byloje esančių duomenų, kurie prieštarauja tokiems įrodymams ir juos paneigia. Teismas nesiėmė jokių priemonių akivaizdiems prieštaravimams pašalinti, o tai nulėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą. Duomenys apie sandorių tarp UAB „H.“ ir UAB „Z. S.“ bei UAB „H.“ ir „R.“ yra prieštaringi. Aplinkybę, kad UAB „H.“ sudarė ir joje numatytomis sąlygomis vykdė sutartį su UAB „Z. S.“, patvirtina eilė byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų: 2014-09-15 įrangos pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini); 2014-09-30 - 2015-03-02 laikotarpiu išrašytos PVM sąskaitos-faktūros; 2014-09-30 sandėliavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)su UAB „P.“, užsakymai, važtaraščiai, CMR; liudytojų A. I., A. Ž., R. B., K. Č. parodymai. Duomenų objektyviai paneigiančių šias aplinkybes byloje nėra. Šiems dokumentams bei liudytojų parodymams prieštarauja tik UAB „Z. S.“ R. S. parodymai. Tačiau byloje nebuvo imtasi jokių priemonių šiems prieštaravimams išsiaiškinti ir pašalinti. Visiškai nebuvo tirtas R. S. liudijimų patikimumas ir tikrumas. Tai nebuvo daroma net ir esant akivaizdžiai aplinkybei, kad R. S. vadovaujama UAB „Z. S.“ netinkamai vykdė prievolę deklaruoti pardavimo PVM ir jį mokėti į valstybės biudžetą, kas reiškia, kad R. S. yra tiesiogiai atsakingas už įstatyminių pareigų nevykdymą. Neabejotinai jis yra suinteresuotas neigti aplinkybes, kurios jam sukelia neigiamas teisines pasekmes, kaip UAB „Z. S.“ vadovui. R. S. neigiant, kad jis veikė UAB „Z. S.“ vardu net nebuvo patikrinta, ar sutartyje bei sąskaitose-faktūrose pasirašė būtent šis asmuo. Išskyrus paties R. S. subjektyvius teiginius, byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, kurie tokią jo poziciją patvirtintų.

2.15.       Aplinkybę, kad UAB „H.“ pardavimo dokumentuose numatytomis sąlygomis vykdė ūkinę operaciją (pardavimą) su „R.“, taip pat patvirtina eilė byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų: 2016-01-11 sąskaita (duomenys neskelbtini); prekių priėmimo-perdavimo aktas; 2016-01-11 dalinio krovinio pervežimo sutartis su UAB „U.“; 2016-01-11 tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis CMR; G. V. įmonės detalus transporto priemonės kelionės lapas; 2015-12-23elektroninis susirašinėjimas; liudytojų A. I., V. J., V. V., R. B. parodymai. Duomenų objektyviai paneigiančių šias aplinkybes byloje nėra. Šiems duomenims prieštarauja tik subjektyvūs „R.“ vadovo H. R. teiginiai, jog jis tariamai negavo šių prekių. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo imtasi priemonių patikrinti šio asmens paaiškinimų patikimumą ir tikrumą. Nebuvo aiškinamasi kam priklauso sandėlis, esantis adresu (duomenys neskelbtini) kas tuo sandėliu naudojosi, kas pasirašė CMR kaip „R.“ atstovas. Nebuvo tiriamos aplinkybės, koks į Estiją pirkėjui „R.“ išvežtų prekių tolimesnis likimas. Nepaisant to, kad byloje esanti absoliuti įrodymų, tame tarpe ir rašytinių, dauguma liudija, kad prekės buvo išvežtos į Estiją pirkėjui „R.“, tačiau, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas apsiribojo tik nepatikrintais ir subjektyviais bendrovės vadovo H. R. parodymais. Kad H. R. parodymai yra abejotinos vertės liudija ir jo pareiškimai, kad 2016-01-11 „R.“ neturėjo reikalavimo teisės į UAB „H.“, kadangi ši turtinė teisė buvo perleista dar 2015-09-30 Estijos bendrovei „K.“.

2.16.       Skundžiamu nuosprendžiu A. N. nuteistas už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Ši teisės norma blanketinė, nukreipia į kitus konkrečius norminius aktus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio sunku suprasti, kokių konkrečiai teisės normų pažeidimą teismas pripažino kaip sąlygojantį baudžiamosios atsakomybės kilimą. Spėjant, kad teismas besąlygiškai sutinka su Specialisto išvada, buvo pažeista Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalis ir 13 straipsnio 1 dalies 2 punktas, tačiau šios teisės normos pažeistos nebuvo, nes į UAB „H.“ apskaitą buvo įtrauktos visos realiai vykusios ūkinės operacijos ir jos buvo įtrauktos tokio turinio, kokio jos buvo faktiškai vykdomos. Be to nuosprendyje nėra nurodytas nė vienas apskaitos dokumentas, kuris neturėtų įstatyme įtvirtintų privalomų rekvizitų, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad yra atlikta veika, turinti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

2.17.       BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos gali būti padarytos tik tyčia. Nagrinėjamu atveju nesuprantama, kokias byloje nustatytas aplinkybes teismas laiko kaip patvirtinančias, jog A. N. žinojo, kad į apskaitos dokumentus yra įrašomi tariamai tikrovės neatitinkantys duomenys, suvokė, kad tokia tariamai atliekama veika jis pažeidžia teisės aktų reikalavimus ir tokią veiklą vykdė sąmoningai. A. N. pats tiesiogiai sandorių sudaryme bei jų vykdyme nedalyvavo. Sandorių sąlygos (prekės, jų kiekiai, kainos ir kt.) buvo suderinti A. I.. Visus kitų įmonių surašytus pirminius apskaitos dokumentus A. N. pateikinėjo A. I., visus duomenis į pirminius UAB „H.“ apskaitos dokumentus A. N. surašinėjo iš A. I. pateiktos informacijos. A. N. pats nesudarinėjo į apskaitos dokumentus įtraukiamos informacijos, o tik priimdavo arba įformindavo jam pateikiamus duomenis, kuriais abejoti jis neturėjo jokio pagrindo. Tai patvirtino ir A. I.. Į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir jos nevertino. Sudaryti tiek įrangos pirkimo, tiek pardavimo sandoriai realiai buvo vykdomi, todėl priimdamas UAB „Z. S.“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, išrašydamas pardavimo sąskaitą „R.“ bei šiuos apskaitos dokumentus teikdamas buhalterei įtraukti į apskaitą A. N. neveikė sąmoningai, siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės valstybei, kaip tai nurodoma kaltinamajame akte. Nei vienas iš nuosprendyje nurodytų liudytojų R. S., R. S., H. R. nenurodė A. N. kaip UAB „H.“ veikusio asmens, kuris betarpiškai dalyvautų sandorių sudaryme bei jų vykdyme. Dėl šios priežasties nuosprendyje išdėstytas teiginys, kad A. N. kaltę patvirtina šių liudytojų parodymai, yra visiškai nepagrįstas ir objektyviai neteisingas.

2.18.       Padariniai yra būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnį kilti, todėl apkaltinamajame nuosprendyje jie turi būti išsamiai aptarti ir pagrįsti byloje surinktais duomenimis. Nagrinėjamu atveju įmonės veikla ar jos turtas, nuosavas kapitalas ar įsipareigojimų dydis ar struktūra tirti nebuvo. Nuosprendyje nėra jokių argumentų, kaip esamas pažeidimas lėmė kaltinime nurodytų padarinių ir kokių konkrečiai atsiradimą, nes jokių objektyvių duomenų apie kokių nors padarinių faktą, nėra. Jų būti ir negali, nes UAB „H.“ buhalterinė apskaita buvo vedama tinkamai ir visos ūkinės operacijos buvo fiksuojamos apskaitoje teisingai, pagal tikrąjį jų turinį. Tą patvirtino ir A. N. iniciatyva UAB „A.“ atlikto nešališko UAB „H.“ buhalterinės apskaitos vertinimo išvados.

2.19.       Šiuo atveju nėra būtinojo sukčiavimo požymio – apgaulės ir apgaulingo apskaitos tvarkymo požymio – neteisingų duomenų įrašymo į apskaitą. Kaltinamajame akte nurodytomis PVM sąskaitomis – faktūromis įformintos ūkinės operacijos įvyko. Šių ūkinių operacijų vykdymo faktines aplinkybes patvirtina byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu nuosprendyje dėstomų teiginių apie ūkinių operacijų nebuvimą nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys. Ši prielaida grindžiama tik prieštaringais, nepatikrintais ir nepatikimais dviejų suinteresuotų liudytojų parodymais bei Specialisto išvada, kuri grindžiama formalių išvadų dėl dokumentų neatitikimo teisės aktų reikalavimams padarymu.

2.20.       Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kokios nors žalos valstybės biudžetui padarymą, nes UAB „H.“ šiuo metu yra įgijusi teisę į 389 769 Eur dydžio PVM atskaitą, t. y. turi atitinkamo dydžio reikalavimo teisę valstybei. Ši suma UAB „H.“ nebuvo išmokėta (grąžinta), bendrovė nėra pareiškusi jokių atitinkamų prašymų. Todėl, jeigu būtų pripažinta, kad UAB „H.“ teisę į šią atskaitą turi nepagrįstai (pirkimo PVM deklaravo pagal faktiškai neįvykusias ūkines operacijas ar pan.) ši suma tiesiog būtų anuliuota ir UAB „H.“ nurodyto dydžio reikalavimo teisės nebeturėtų. Tačiau dėl UAB „H.“ veiksmų vykdant sandorius su UAB „Z. S.“ ir „R.“ valstybės biudžetas nepatyrė jokios realios žalos, o šiuo metu egzistuojančios UAB „H.“ reikalavimo teisės panaikinimas reikštų, kad jokios žalos biudžetas nepatirs ir ateityje, todėl neaišku, kodėl apylinkės teismas nusprendė iš A. N. valstybei priteisti 389 769 Eur.

2.21.       Šiuo metu Panevėžio apskrities VMI yra atlikusi mokestinį UAB „H.“ patikrinimą ir 2018-12-14 surašiusi patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „H.“ yra priskaičiuota mokėti 254 319 Eur PVM suma. Tai rodo, kad: 1) nuosprendžiu priteista suma (389 769 Eur) yra visiškai nepagrįsta, nes ji yra didesnė, nei pats mokesčių administratorius mokėtiną PVM sumą (254 319 Eur) paskaičiavo mokestinio patikrinimo rezultate; 2) patikrinimo aktu mokėtina PVM suma priskaičiuota UAB „H.“. Tuo atveju, jeigu šioje baudžiamojoje byloje teismas tenkina pareikštą civilinį ieškinį, susidaro situacija, kuomet iš vieno teisinio santykio atsirandanti mokesčio suma į valstybės biudžetą turi būti sumokėta du kartus, skirtingų asmenų (UAB „H.“ ir A. N.). Žalos atlyginimas iš A. N. nėra priteistas solidariai ar subsidiariai su UAB „H.“, todėl toks ieškinio patenkinimas reiškia nepagrįsto praturtėjimo galimybės įteisinimą. Dėl nurodytų argumentų A. N. mano, kad civilinio ieškovo reikalavimas priteisti iš jo 389769 Eur yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.

3.       Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3.       Apeliacinis skundas atmetamas.

4.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –  BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kaltinamojo kaltę grindė prieštaringa, nepatikima Specialisto išvada, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu nepatikrintais bei prieštaraujančiais kitiems bylos duomenims liudytojų R. S., R. S. ir H. R. parodymais, nevertino ir neanalizavo kitų byloje esančių įrodymų dėl to padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl A. N. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nesutinkama su nuosprendžio dalimi dėl civilinio ieškovo – Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos – civilinio ieškinio priteisimo iš nuteistojo A. N. ir prašoma šį civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. 

6.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas įvykio aplinkybes, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, kurie šioje byloje būtų lėmę neteisingas išvadas dėl A. N. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas bei civilinio ieškinio, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmestinas. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė sukčiavimo objektyvųjį požymį, o būtent: nuosprendyje nurodė, jog nuteistasis A. N. išvengė didelės vertės turtinės prievolės, kai bylos įrodymais nustatyta, jog nuteistasis panaikino didelės vertės turtinę prievolę (panaikino prievolę mokėti PVM mokestį), todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinimo keitimas nurodytoje apimtyje nepasunkina nuteistojo A. N. teisinės padėties, todėl yra galimas. Juolab, kad apie paminėtos faktinės aplinkybės svarstymus ir galimybę kaltinimą keisti nuteistajam buvo iš anksto pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). 

Dėl

5.       Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–P–89/2014).

6.       Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai iš esmės yra aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas, darydamas išvadą dėl A. N. kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, vadovavosi ne tik Specialisto išvada, tačiau tyrė bei vertino ir kitus byloje esančius duomenis – specialistės I. K. paaiškinimus, liudytojų R. S., R. S., H. R. parodymus, rašytinius bylos duomenis, taip pat ir gynybos pateiktą UAB „A.” ataskaitą, kuriuos išanalizavo, bei aptarė pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavusi visus byloje esančius duomenis, taip pat papildomai atlikusi įrodymų tyrimą – teismo posėdyje apklaususi specialistus I. K., A. K., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl A. N. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.

7.       Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančių duomenų visetą, nustatė, kad UAB „H.“ sandoriai su UAB „Z. S.“ ir „R.“ neįvyko, t. y. UAB „H.“ iš UAB „Z. S.“ kompiuterinės įrangos nepirko ir atitinkamai jos neperdavė „R.“. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad: A. N., žinodamas, jog sandoriai tarp UAB „H.“, UAB „Z. S.“ ir įmonės „R.“ realiai neįvyko, pateikė UAB „H.“ apskaitą tvarkančiai buhalterei į apskaitą įtraukti savo paties ir tyrimo metu nenustatyto asmens suklastotus apskaitos dokumentus, kurie buvo įtraukti į bendrovės apskaitą ir jų pagrindu buvo neteisingai surašytos bei mokesčių inspekcijai pateiktos PVM deklaracijos; taip A. N. tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „H.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies, neatlikus specialaus tyrimo, nebuvo galima nustatyti UAB „H.“ turto, veiklos, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio; jis, į minėtos bendrovės apskaitą įtraukdamas realiai neįvykusius sandorius ir apie juos informuodamas mokesčių inspekciją, fiktyvios atskaitos būdu sumažino į valstybės biudžetą mokėtiną PVM sumą, t. y. apgaule UAB „H.“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – iš viso 389 769 Eur PVM sumokėjimo valstybei.  

10.1. Nors apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvados ginčijamos, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu jos, išskyrus aplinkybes dėl objektyvaus požymio nustatymo, yra teisingos ir pagrįstos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė sukčiavimo objektyvųjį požymį, o būtent: nuosprendyje nurodė, jog nuteistasis A. N. išvengė didelės vertės turtinės prievolės, kai bylos įrodymais nustatyta, jog nuteistasis panaikino didelės vertės turtinę prievolę (panaikino prievolę mokėti PVM mokestį). Teismų praktikoje pripažįstama, jog PVM sąskaita faktūra realiai neįvykusių sandorių dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo įforminimas, po to šių suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenų įtraukimas į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant nepatirto pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą, kvalifikuojamas kaip sukčiavimas. Tokios asmens veikos, kurios reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, kvalifikuojamos kaip sukčiavimas išvengiant (panaikinant) turtinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-322/2013). Šiuo atveju tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į PVM sąskaitas faktūras, duomenų įtraukimas į buhalterinę apskaitą, toliau už kiekvieną mėnesį Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaracijų pateikimas ir nepagrįstai sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą atitinka sukčiavimo panaikinant turtinę prievolę sudėtį, t. y. nuteistasis A. N. panaikino prievolę mokėti PVM mokestį į biudžetą. 

8.       Esminiai apeliacinios skundo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentai yra tie, kad teismas šioje byloje išimtinai rėmėsi tik Specialisto išvada, kuri  prieštarauja byloje surinktiems duomenims, taip pat nepagrįstai rėmėsi liudytojų R. S., R. S. ir H. R. duotais parodymais – jie nebuvo kviečiami į teisiamąjį posėdį ir jame nebuvo apklausiami, be to, jų paaiškinimai prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, teismas nevertino kitų byloje esančių įrodymų, kurių visuma pagrindžia, kad UAB „H.“ sandoriai su UAB „Z. S.“ ir „R.“ įvyko.

9.       Iš bylos matyti, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyrius pagal vyriausiojo tyrėjo P. K. 2016 m. gegužės 24 d. užduotį atliko UAB „H.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą bei 2017 m. gegužės 22 d. pateikė Specialisto išvadą, kurioje padarytos šios esminės išvados:

-       UAB „H.“ nesivadovavo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, nes: 1) UAB „H.“ 2014-2015 m. apskaitoje fiksavo kompiuterinės įrangos įsigijimą iš viso 2 245 814,45 Eur sumai pagal UAB „Z. S.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytomis aplinkybėmis operacijos neįvyko; UAB „H.“ nepagrįstai į apskaitą įtraukė pirkimo PVM iš viso 389769 Eur pagal UAB „Z. S.“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras ir pateikė neteisingus duomenis PVM deklaracijose; 2) UAB „H.“ 2016-01-11 išrašytoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini)  Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta ūkinė operacija įvyko kitomis aplinkybėmis nei nurodyta dokumente, pagal pateiktus duomenis Estijos įmonė „R.“ kompiuterinės įrangos iš viso 2152014,45 Eur sumai negavo; tyrimo metu, įvertinus visus pateiktus dokumentus ir nustatytas aplinkybes iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „H.“ turto, veiklos, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-04-01;

-       UAB „H.“ nesivadovavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalies ir 80 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktu nuostatomis, nes 2014-2015 m. buhalterinėje apskaitoje užfiksavo kompiuterinės įrangos įsigijimą iš viso 2 245 814,45 Eur sumai pagal UAB „Z. S.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios neatspindi tikrųjų ūkinės operacijos sąlygų; UAB „H.“ nepagrįstai į apskaitą įtraukė pirkimo PVM iš viso 389769 Eur pagal UAB „Z. S. “ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras, pateikė neteisingus duomenis 2014 m. rugsėjo – 2015 m. kovo mėn. PVM deklaracijose ir nesumokėjo iš viso 389 769 Eur pridėtinės vertės mokesčio (12 t., b. l. 27–30).

10.       Šias išvadas tyrimą atlikusi specialistė I. K. tvirtino tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, išsamiai bei motyvuotai paaiškino, kodėl ir kuo remiantis jos buvo padarytos, teisėjų kolegija neturi pagrindo su jomis nesutikti. Nors skunde šios specialistės išvados ginčijamos nurodant, kad specialistė viršijo savo kompetencijos ribas, nustatinėdama bylos faktines aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, nevertino kitų duomenų, kurie, gynybos teigimu, pagrindžia, kad aptariami sandoriai realiai įvyko, tačiau teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.

11.       Kaip matyti, specialistė, darydama minėtas išvadas, vadovavosi jas pagrindė tyrimui pateiktų duomenų visetu: UAB „H.“ apskaitos dokumentais, UAB „Z. S.“ apskaitos dokumentais, kratos metu pas UAB „H.“ buhalterę R. B. paimta USB atmintinėje esančiais įvairiais dokumentais, ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktais priešpriešiniais įvairių Lietuvos įmonių dokumentais, pagrindžiančius sandorius su UAB „H.“, Latvijos ir Estijos institucijoms išsiųstais teisinės pagalbos prašymais su atsakymais, liudytojų apklausos protokolais, apžiūros protokolais, kratos protokolais, VMI informacija ir patikrinimais, Lietuvos bankų pateiktais duomenimis ir kt. Iš šių duomenų visumos nustatyta, kad: UAB „H.“ mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriui nepavyko susisiekti su UAB „Z. S.“ vadovais; UAB „Z. S. “ tyrimui nepateikė įmonės dokumentų, dalį apskaitos dokumentų pateikė UAB „Z. S.“ apskaitą tvarkiusi UAB „A.“, kurios vadovė K. Č. paliudijo, kad paslauga užsakyta telefonu, ji dokumentus gavo per kurjerius, pateiktos sąskaitos, reikalingos PVM deklaravimui, apmokėjimo ir transportavimo dokumentai jai nebuvo pateikti, su UAB „Z. S.“ atstovu ji bendravo el. paštu; UAB „Z. S.“ vadovas, (duomenys neskelbtini) pilietis R. S. paliudijo, kad įmonės vardu jis veiklos nevykdė, jo vardu veikė kiti asmenys, jokio ryšio su įmonėmis „R.“ ir „H.“ jis neturi. UAB „Z. S.“ vadovas, (duomenys neskelbtini) pilietis R. S. paliudijo, kad niekada nebuvo bendrovės savininku, jam nežinoma jokia informacija apie įmonės registracijos aplinkybes, apie ūkinę – finansinę veiklą, jokių UAB „Z. S.“ dokumentų jis nepasirašinėjo; Estijos įmonės „R.“ , UAB „Z. S.“ ir UAB „H.“ pateikti dokumentai prieštaringi ir neišsamūs; Estijos mokesčių administratoriui nepavyko susisiekti su įmone „R.“. Be to, nustatyta, jog UAB „Z. S.“ į PVM mokėtojų registrą įregistruota nuo 2014–09–30, tačiau jau tą pačią dieną UAB „H.“ išrašyta sąskaita už 263 554 Eur.  Nors UAB „H.“ kompiuterinės įrangos pirkimo PVM deklaruotas PVM deklaracijose, tačiau UAB „Z. S.“ 2014 m. deklaravo mažesnį pardavimo PVM (įrašyti eurai vietoje litų), o 2015 m. pardavimo PVM nedeklaravo, 2014–10–01 UAB „Z. S.“ duotas mokesčių administratoriaus nurodymas teikti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis, tačiau įmonė šio nurodymo nevykdė ir duomenų neteikė, todėl mokesčių administratoriaus iniciatyva 2015–05–07 išregistruota iš PVM mokėtojų registro, kaip nevykdanti PVM apmokestinamos veiklos; pagal Estijos mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis „R.“ PVM deklaracijose 2016 m. sausio mėnesį nedeklaravo pirkimų iš UAB „H.“; „R.“ vadovas H. R. parodė, kad prekių negavo; pagal surinktus duomenis nebuvo galima nustatyti, koks asmuo ar firma gavo prekes Estijoje, kam faktiškai iškrovimo adresu buvo išvežtos prekės; ši įmonė nedeklaravo pirkimo PVM iš UAB „H.“. Šių duomenų visumos vertinimas suponuoja išvadą, kad UAB „H.“ sandoriai su UAB „Z. S.“ ir „R.“ neįvyko, t. y. UAB „H.“ iš UAB „Z. S.“ kompiuterinės įrangos nepirko ir atitinkamai jos neperdavė „R.“.

12.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad specialistė viršijo savo kompetencijos ribas, nustatė faktines bylos aplinkybes, kai fakto klausimas turi būti nustatinėjimas tik ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu, atsakė į klausimus, kurie nebuvo jai užduotų atsakyti klausimų apimtyje. Su šiais skundo argumentai nėra pagrindo sutikti. Iš bylos matyti, kad tyrimą atlikusi specialistė vertino pirmiau aptartų duomenų visumą ir savo kompetencijos ribose atsakė į jai paskirtoje užduotyje nurodytus klausimus – kada ir kokie sandoriai vyko tarp UAB „H.“ ir UAB „Z. S.“, kada ir kokios paslaugos ar prekės buvo gautos, kaip už tai buvo atsiskaityta; ar UAB „H.“ įrašė teisingus duomenis į PVM deklaracijas ir kt. Nekvestionuotinas skundo argumentas, kad dėl bylos faktinių aplinkybių pripažinimo įrodytomis/neįrodytomis sprendžia tik bylą nagrinėjantis teismas, ir šioje byloje, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, jame yra išdėstytos aplinkybės, kurias teismas laiko įrodytomis bei išdėstyti duomenys, kuriais remiantis jos buvo nustatytos. Šie duomenys, kaip jau minėta, yra ne tik Specialisto išvada, tačiau byloje esančių duomenų visuma (aptarta šios nutarties 9 punkte).

13.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra grindžiamas liudytojų R. S., R. S. ir H. R. duotais paaiškinimais, kurie nebuvo kviečiami į teisiamąjį posėdį ir jame nebuvo apklausiami, be to, šių asmenų paaiškinimai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl teismas nepagrįstai šiais paaiškinimais rėmėsi ir grindė savo išvadas, argumentuojama, kad specialistė, atlikusi UAB „H.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, apskritai negalėjo vadovautis liudytojų parodymais. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

14.       Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad specialistas, atlikdamas ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir negalėdama dalies aplinkybių nustatyti vien pagal buhalterinius ir iš duomenų bazių gautus duomenis, joms nustatyti gali pasitelkti liudytojų parodymus; specialistas negali atlikti liudytojų parodymų procesinio įrodomojo vertinimo. Liudytojų parodymų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas, todėl specialisto išvada, kuriai pateikti panaudojami minėti duomenys, iš esmės yra vertintina kaip sąlyginė. Tokia specialisto išvada įrodomąją reikšmę gali turėti tik tuo atveju, jei duomenų, kuriais grindžiama išvada, patikimumas patvirtinamas bylos teisminio nagrinėjimo metu ir nekelia abejonių (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-80-1073/2019).

15.       Iš bylos matyti, kad liudytojų parodymai, kuriais remiamasi Specialisto išvadoje, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, skundžiamame nuosprendyje yra pateiktas jų vertinimas ir jų patikimumas abejonių nekelia.

16.       BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas, be kita ko, yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas.

17.       Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015).

18.       Iš bylos matyti, kad liudytojai R. S. (UAB „Z. S.“ vadovas, (duomenys neskelbtini)  Respublikos pilietis, nuo 2015–04–08 akcininkas ir vadovas, kuris įmonėje nebuvo įdarbintas), R. S. (UAB „Z. S.“ įmonės akcininkas, vadovas nuo 2014–09–16 iki 2015–04–08 bei vienintelis darbuotojas, be pilietybės, gyvenantis Estijos Respublikoje), H. R. („R.“ vadovas, (duomenys neskelbtini)  Respublikos pilietis) buvo apklausti pagal teisinės pagalbos prašymus (13 t. b. l. 103-111, 120-125, 185-192, 14 t., b. l. 2,7). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu šių liudytojų parodymai buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (17 t., b. l. 183).

19.       Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes bei aptartą teisinį reguliavimą, kitiems byloje esantiems įrodymas patikrinti, šioje byloje remiamasi liudytojų R. S., R. S. ir H. R. duotais parodymais.

20.       Kaip jau minėta, šioje byloje aplinkybė, kad UAB „H.“ sandoriai su UAB „Z. S.“ ir „R.“ neįvyko, padaryta remiantis byloje esančių duomenų visetu – VMI pateiktais duomenimis, gautais UAB „H.“ mokestinio patikrinimo metu, UAB „Z. S.“ įmonės veiklos dokumentais, duomenimis, gautais iš Estijos mokesčių administratoriaus apie įmonės „R.“ veiklą, iš kurių nustatyta, kad paminėtų įmonių dokumentai yra prieštaringi ir neišsamūs; UAB „Z. S.“ 2014 m. deklaravo mažesnį pardavimo PVM, o 2015 m. pardavimo PVM nedeklaravo, taip pat pagal Estijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, kad „R.“ PVM deklaracijose 2016 m. sausio mėnesį nedeklaravo pirkimų iš UAB „H.“, „R.“ nepateikė jokių duomenų apie kompiuterinės įrangos įsigijimą iš UAB „H.“, pagal surinktus duomenis, nėra galimybės nustatyti, kas gavo UAB „H.“ prekes Estijoje ir kt. Šiuos duomenis sugretinus su liudytojų: R. S. parodymais, kad jam nieko nėra žinoma apie įmonę UAB „Z. S.“ ir jos sudarytus sandorius, jis niekada nebuvo šios įmonės vadovas, jokių sandorių nepasirašinėjo; R. S. parodymais, kad jis jokios veiklos UAB „Z. S. “ nevykdė, jo vardu veikė kiti asmenys, jokių sandorių UAB „H.“ nesudarinėjo; H. R. parodymais, kad jis jokių prekių iš UAB „H.“ nepirko ir negavo, darytina išvada, kad šioje byloje aplinkybė, jog UAB „H.“ kompiuterinės įrangos iš UAB „Z. S.“ neįsigijo ir jos nepardavė bendrovei „R.“ įrodyta aptartų bylos duomenų visetu.

21.       Nors apeliaciniame skunde ši išvada ginčijama dėstant rašytinius duomenis (2014-09-15 įrangos pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini); 2014-09-30 – 2015-03-02 laikotarpiu išrašytos PVM sąskaitos-faktūros; 2014-09-30 sandėliavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „P.“, užsakymai, važtaraščiai, CMR, 2016-01-11 sąskaita (duomenys neskelbtini); prekių priėmimo-perdavimo aktas; 2016-01-11 dalinio krovinio pervežimo sutartis su UAB „U.“; 2016-01-11 tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis CMR; G. V. įmonės detalus transporto priemonės kelionės lapas; 2015-12-23 elektroninis susirašinėjimas), liudytojų A. I., V. J., V. V., A. Ž., R. B., K. Č. parodymus, tačiau šių duomenų visumos vertinimas, priešingai nei teigiama skunde, niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad aptariami sandoriai buvo sudaryti ir vykdomi bei tuo pačiu aukščiau padarytos priešingos išvados nepaneigia. Šioje byloje nustatyta, kad A. N., žinodamas, jog UAB „H.“ už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 22 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. privalės sumokėti valstybei (duomenys neskelbtini) 578 Eur, siekė panaikinti šio mokesčio sumokėjimą. Todėl akivaizdu, kad pirmiau nurodomais rašytiniais duomenimis buvo siekiama įteisinti sandorius kaip realiai įvykusius, tačiau jie neatitinka tikrovės, nes kaip nustatyta aukščiau aptartų duomenų visetu, sandoriai neįvyko. Tai, kad sandoriai buvo sudaryti ir vykdomi niekaip nepagrindžia ir apeliaciniame skunde nurodomų liudytojų parodymai, nes kaip matyti iš jų parodymų, apie sandorių sudarymą ir vykdymą liudytojai sprendė tik iš jiems pateiktų rašytinių duomenų, kurie, kaip minėta, neatitinka tikrovės: liudytoja, UAB „H.“ buhalterė R. B., parodė, kad į įmonės apskaitą vedė tuos dokumentus, kurie jai buvo pateikiami A. I., A. N.; apie sandorius žinojo iš jai pateikiamų dokumentų; liudytoja K. Č. parodė, kad įmonės buhalterinę apskaitą ji tvarkė pagal jai pateiktus dokumentus, kurie buvo gaunami per siuntų tarnybą, elektroniniu paštu; iš liudytojų A. Ž., V. V., V. J. parodymų, matyti kad jie nurodė tam tikras aplinkybes dėl UAB „H.“ sandėliavimo paslaugų teikimo, krovinio vežimo į Estiją, tačiau viena vertus, nė vienas liudytojas nenurodė, nei kokios prekės buvo sandėliuojamos, nei kas buvo vežama, o kita vertus, kaip jau aptarta pirmiau, iš byloje esančių duomenų nebuvo galima nustatyti, koks asmuo ar firma gavo prekes Estijoje, kam faktiškai iškrovimo adresu buvo išvežtos prekės; pagal Estijos mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis „R.“ PVM deklaracijose 2016 m. sausio mėnesį nedeklaravo jokių pirkimų iš UAB „H.“; „R.“ vadovas H. R. parodė, kad prekių negavo, kas tik sustiprina išvadą, kad UAB „H.“ sandoriai su UAB „Z. S.“ ir „R.“ realiai neįvyko. Be to, atkreiptinas dėmesysis ir į tas aplinkybes, jog UAB „H.“ įsigijo prekių, kurios nebūdingos jos vykdomai veiklai (Bendrovė 2014 ir 2015 metais prekiavo cukrumi, aliejumi). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad UAB „H.“ anksčiau neturėjo sandorių su UAB „Z. S.“, šios įmonės akcininkas ir vadovas buvo (duomenys neskelbtini)  pilietis, o viešoje erdvėje nėra informacijos, kad UAB „H.“ prekiaja kompiuterine įranga. Taip pat Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos S. D. patikrinimo akto tvirtinimo (18 t., b. l. 99) nurodyta, jog A. N. patikrinimo metu paaiškinime parodė, kad iš UAB „Z. S.“ pirko tik prekes, tačiau trijose PVM sąskaitose faktūrose (12 t., b. l. 86, 88, 92) ir priėmimo perdavimo aktuose nurodytos ir projekto valdymo paslaugos (project management) 77 500 Eur sumai. Šios aplinkybės ne tik nepaneigia nuteistojo A. N. kaltės, o priešingai, tik sustiprina teismo įsitikinimą, jog ūkinės operacijos realiai neįvyko. 

22.       Kadangi bylos duomenų visetu nustatyta, jog UAB „H.“ sandoriai su UAB „Z. S.“ ir „R.“ neįvyko, kaltinime nurodytose PVM sąskaitose faktūrose dėl įrangos pirkimo, pardavimo įrašyti duomenys, kurie buvo įtraukti į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą, neatitinka tikrovės, todėl teisėjų kolegija nesiremia UAB „A.“ ataskaitoje pateiktomis išvadomis bei ją pateikusio auditoriaus A. K. apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais, nes šio specialisto išvados paremtos duomenimis, kurie, kaip nustatyta šioje byloje, tvirtina neteisingą informaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio specialisto išvadų neteisingumą lėmė būtent tai, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, jos padarytos nesivadovaujant byloje esančių duomenų visuma, taip pat ir rašytiniais bylos duomenimis, kurie kartu su liudytojų R. S., R. S. ir H. R. parodymais leido daryti priešingas išvadas dėl aptartų UAB „H.“ buhalterinių duomenų teisingumo. A. K. bandė įtikinti teismą, jog pirminių dokumentų turinys nėra lemiantis veiksnys ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio nustatymui. Tačiau tiek Buhalterinės apskaitos, tiek Įmonių finansinės atsakaitomybės įstatyme (15 straipsnis) yra įtvirtintas dokumentų turinio viršenybės prieš formą principas – ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą registruojami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą. Šiuo atveju PVM sąskaitose – faktūrose buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys ir šias aplinkybes, vertinant kompleksiškai, matyti, jog buvo iškraipyti UAB „H.“ veiklos ekonominiai rodikliai. Teismas pripažįsta, jog A. K. išvados ir teismui pateikti argumentai dėl galimumo nustatyti UAB „H.“ finansinius rezultatus, nėra pagrindas nesivadovauti aukščiau paminėta specialistės išvada.

23.       Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. N. pagrįstai yra nuteistas tiek pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tiek pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Sandoriai tarp UAB „H.“ ir UAB „Z. S.“ bei „R.“ realiai neįvyko, o tik buvo forminami pirkimo, pardavimo dokumentai, siekiant mokestinės naudos, t. y. apgaule UAB „H.“ naudai panaikinti didelės vertės turtinę prievolę – PVM sumokėjimą valstybei. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas kaltinimas pasitvirtino pilna apimtimi, kadangi A. N., būdamas UAB „H.“ direktoriumi, atsakingu už šios įmonės apskaitos organizavimą, tyčia apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą – UAB „H.“ nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu) ir 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai turi patvirtinti, kad ūkinė operacija įvyko ir ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose ir kt. Šiuo atveju žinomai suklastotų UAB „H.“ ir UAB „Z. S.“ sąskaitų faktūrų pateikimas įtraukimui į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą pažeidė minėtus Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir iškreipė įmonės veiklos rezultatus, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „H.“ turto, veiklos, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šioje byloje nėra nustatyta, kad kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, nes, kaip matyti ir iš skundo turinio, šis argumentas yra grindžiamas aplinkybe, kad sandoriai įvyko, tačiau kaip jau ne kartą minėta, šioje byloje yra padaryta priešinga išvada, todėl nekyla abejonių, jog dėl A. N. veiksmų kilo pirmiau nurodyti padariniai, ką patvirtina ir šioje byloje pateikta Specialisto išvada. Priešingai nei teigiama skunde, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad A. N., būdamas UAB „H.“ direktoriumi, neabejotinai žinojo, kad įmonė kompiuterinės įrangos nepirko ir jos nepardavė, žinodamas, jog sąskaitose faktūrose įrašyti duomenys neatitinka tikrovės, tyčia jas pateikė įmonės apskaitą tvarkančiai buhalterei juos įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. jis veikė tyčia, jokių duomenų, kurie leistų manyti priešingai, nėra.

Dėl

24.       Šioje byloje Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškė civilinį ieškinį 389 769 Eur dydžio turtinei žalai atlyginti. Ieškinyje nurodė, kad žalą sudaro UAB „H.“ valstybės biudžetui nesumokėtas PVM už 2014 m. rugsėjo bei 2015 m. kovo mėnesius (14 t., b. l. 75-77).

25.       Pirmosios instancijos teismas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį tenkino pilnai ir iš A. N. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteisė 389 769 Eur dydžio turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad A. N. veikomis valstybės biudžetui padaryta turtinė žala įrodyta byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais; žala pasireiškė nurodyto dydžio PVM nesumokėjimu; valstybės biudžetui padaryta turtinė žala iki šiol neatlyginta.

26.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas patenkinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį yra teisėtas ir pagrįstas.

27.       Byloje nustatyta, kad A. N., būdamas UAB „H.“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 22 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. žinodamas, kad UAB „H.“ už šį laikotarpį privalės sumokėti valstybei (duomenys neskelbtini) 578 Eur (iš viso sumokėjo 43 809 Eur), siekdamas išvengti turtinės prievolės – 389 769 Eur PVM sumokėjimo valstybei, pateikęs UAB „H.“ apskaitą tvarkančiai buhalterei R. B. į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukti žinomai suklastotas 8 PVM sąskaitas faktūras dėl kompiuterinės įrangos įgijimo iš UAB „Z. S.“ už 2 245 814,45 Eur, o buhalterei R. B. jas įtraukus į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą, šias PVM deklaracijas pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule UAB „H.“ naudai panaikinto didelės vertės turtinę prievolę – iš viso 389 769 Eur PVM sumokėjimo valstybei. 

28.       Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo žalos kilimo ir nuteistojo civilinės atsakomybės sudėties dėl padarytos žalos atlyginimo požymius. A. N., būdamas UAB „H.“ direktorius, nepagrįstai į apskaitą įtraukė pirkimo (duomenys neskelbtini)769 Eur sumai, VMI pateiktose mokestiniu laikotarpiu PVM deklaracijose nurodė neteisingus duomenis ir nesumokėjo 389 769 Eur PVM, taip UAB „H.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM – 389 769 Eur. Būtent ši suma (atėmus A. N. valstybei sumokėtą PVM – 43 809 Eur) ir buvo priteista iš jo skundžiamu nuosprendžiu, ji yra pagrįsta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais bei atitinka nusikalstama veika valstybės biudžetui padarytą žalą. Kartu tai reiškia, kad nuteistojo veikoje yra visi būtini civilinės atsakomybės elementai: neteisėta (būtent nusikalstama) jo – juridinio asmens vadovo veika, žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir juridinio asmens vadovo kaltė. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis patvirtino, jog įmonė veiklos nebevykdo, jokio turto neturi. PVM sukčiavimo bylose, kai įmonės per nusikalstamus vadovų – juridinių asmenų dalyvius yra naudojamos fiktyvioms ūkinėms finansinėms operacijoms atvaizduoti, siekiant apgaule išvengti (panaikinti) PVM prievolės, atsakomybė tenka fiziniam asmeniui. Būtent nagrinėjamoje byloje žalos priteisimo klausimas nukreiptas tiesiogiai į fizinį asmenį (veikos kaltininką A. N.), padariusį nusikalstamą veiką ir turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017). Apeliacinio skundo argumentai, jog dėl UAB „H.“ veiksmų vykdant sandorius su UAB „Z. S.“ ir „R.“ valstybės biudžetas nepatyrė jokios realios žalos, o šiuo metu egzistuojančios UAB „H.“ reikalavimo teisės panaikinimas reikštų, kad jokios žalos biudžetas nepatirs ir ateityje, atmetami kaip visiškai nepagrįsti, kadangi UAB „H.“ 389 769 Eur pirkimo PVM iš UAB „Z. S.“ deklaravo PVM deklaracijose, kurias pateikė VMI, kai ūkinės operacijos realiai neįvyko. Nesant PVM objekto UAB „H.“ 389 769 PVM atskaita yra nepagrįsta. UAB „H.“ privalėjo sumokėti iš viso 389 769 Eur PVM, tačiau bendrovės tikslas buvo panaikinti šią prievolę, t. y. į apskaitą įtraukiant realiai neįvykius operacijas su UAB „Z. S.“. 

28.1.                      Apeliacinios skundo argumentas, jog nuosprendžiu priteista suma (389 769 Eur) yra visiškai nepagrįsta, nes ji yra didesnė, nei pats mokesčių administratorius mokėtiną PVM sumą (254 319 Eur) paskaičiavo mokestinio patikrinimo rezultate, yra niekuo nepagrįstas, todėl atmetamas. Pabrėžtina, jog Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos S. D. patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta papildomai apskaičiuota 254 319 Eur PVM suma yra dėl įforminto serverinės įrangos pardavimo Suomijos įmonei, t. y. nesusijusi su nagrinėjamais įvykiais (18 t., b.l. 88–108). Paminėtų aplinkybių visetas leidžia teisėjų kolegijai teigti, jog nagrinėjamoje byloje Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys išspręstas tinkamai, nepažeidžiant nei materialinių, nei procesinių normų.

29.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo A. N. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

nuteistojo A. N. gynėjo Aurimo Gasiūno apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio nustatomąją dalį, vietoje nurodytos aplinkybės – išvengė didelės vertės turtinės prievolės – nurodyti – panaikino didelės vertės turtinę prievolę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                              Valdas Meidus

                                                                                                                      Jolanta Raščiuvienė

          Daina Vaidachavičienė