Pranešėjas Stasys Valužis Baudž. byla Nr. 1A-256-107/2014
Teisėja Laimutė Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-05-02060-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.29.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. birželio 26 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teisėjų Reginos Bertašienės, Lino Pauliukėno,
sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,
dalyvaujant prokurorei Kristinai Prialgauskienei,
išteisintajam R. N.,
gynėjui Ramūnui Girevičiui,
civilinio ieškovo atstovui S. K.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Prialgauskienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. N., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Civilinio ieškovo BTA „(duomenys neskelbtini)“ SE filialo Lietuvoje pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
R. N. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, bet išteisintas dėl to, kad 2012 m. rugpjūčio 17 d. 12.37 val. tyrimo metu nenustatytoje vietoje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą panaudoti iš Draudimo brokerių bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ elektroniniu paštu gautus, bet 12.37 val. panaikintus krovininiam automobiliui IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei krovininio automobilio priekabai „Schmitz SCS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytus, bet netikrus transporto priemonės įprastinės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių liudijimus Nr. AJA4542386 ir Nr.AJA4542374, juos išsaugojo savo naudojamame nešiojamajame kompiuteryje bei tyrimo metu nenustatyta data ir laiku (duomenys neskelbtini), atspausdino asmeniniu spausdintuvu „Samsung (duomenys neskelbtini) 2012 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, netikrą draudimo sutarties liudijimą Nr. AJA4542386, kaip tikrą perdavė minėtomis transporto priemonėmis tarptautinius pervežimus vykdančiam vairuotojui V. Š., o netikrą draudimo sutarties liudijimą Nr. AJA4542374 laikė savo namuose (duomenys neskelbtini), iki tol, kol 2012 m. lapkričio 11 d. dienos metu, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, kaip tikrą perdavė į Vokietijos Federacinę Respubliką bei kitas Europos šalis krovininiu automobiliu IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei krovininio automobilio priekaba „Schmitz SCS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vykstančiam vairuotojui V. Š., kuris 2012 m. spalio 13 d. 19.10 val. kelyje (duomenys neskelbtini) 16 kilometre netikrą draudimo sutarties liudijimą Nr. AJA4542386 patikrinimo metu pateikė policijos pareigūnams, 2012 m. gruodžio 10 d. nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini), prieš įvažiuojant į keltą, netikrus draudimo sutarčių liudijimus Nr. AJA4542386 ir Nr.AJA4542374 kaip tikrus patikrinimo metu pateikė Vokietijos Federacinės Respublikos pareigūnams, o 2012 m. gruodžio 11 d. 16.30 val. (duomenys neskelbtini), netikrus draudimo sutarčių liudijimus Nr. AJA4542386 ir Nr. AJA4542374 kaip tikrus patikrinimo metu pateikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Uosto užkardos pareigūnams.
Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė K. Prialgauskienė tvirtina, kad teismas neteisingai įvardijo BK 300 straipsnio dispozicijoje nurodyto nusikaltimo dalyką, jog netikras dokumentas yra tada, kai jis toks pagaminamas. Dokumentas laikytinas netikru ir tada, kai jis atitinka nustatytą formą ir turinį, tačiau neturi juridinės galios. Analizuojamu atveju draudimo polisas buvo tikras tik apie tris minutes, t. y. nuo jo sudarymo duomenų sistemoje iki panaikinimo joje. Akivaizdu, kad, duomenų sistemoje panaikinus draudimo polisą, jis netenka juridinės galios, t. y. draudimas liudijime nurodytam objektui nebegalioja ir toks pats liudijimas analogiškam ar kitam objektui neišduodamas, o sudaromas naujas. Toks neteisingų duomenų pateikimo būdas pastaruoju metu tapo labai populiarus, ypač besinaudojantiems transporto priemonėmis kitose valstybėse. Kitų valstybių pareigūnai neturi galimybių patikrinti šių liudijimo tikrumo tiek formos, turinio, tiek juridinės galios požiūriu. Be to, apklausto pareigūno T. J. teigimu, jei vairuotojas pateikia draudimo polisą, kuriame nurodytas draudžiamasis laikotarpis sutampa su patikrinimo data, tuomet jo galiojimo elektroninėje duomenų sistemoje realiai netikrina. Pareigūnai klaidinami minėto dokumento forma ir turiniu, kadangi pastarieji niekuo nesiskiria nuo kitų galiojančių draudimo liudijimų, nes būna su draudimo kompanijos rekvizitais, parašais, antspaudais. Analizuojami dokumentai yra netikri, kadangi jie pagaminti, t. y. atspausdinti išteisintojo spausdintuvu ir kaip kopijos nepatvirtintos tam įgaliotų subjektų – juos išdavusių asmenų: draudimo kompanijos ar tarpininko – draudimo brokerio.
Teismas neteisingai įvertino R. N. veiksmų subjektyviąją pusę vadovaudamasis tik jo gynyba teisminio nagrinėjimo metu, nevertino duotų parodymų prieštaringumo ikiteisminio tyrimo metu. R. N. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad žinojo apie jam atsiųstų draudimo poliusų negaliojimą, nes pats nesutiko su draudimo liudijimo kaina ir atsisakė jų bei už juos nesumokėjo. Teisminio nagrinėjimo metu išteisintasis parodė, kad visa tai esą įvyko dėl klaidos, nes užmiršo sumokėti už draudimą. Vadinasi, teisminio nagrinėjimo metu išteisintasis pripažino, kad jį tenkino draudimo sąlygos, kurios beveik 14 kartų buvo didesnės už įprastines, tačiau užmiršo sumokėti dėl tariamai negautos sąskaitos. Tačiau net ir po to, kai R. N. šios aplinkybės po V. Š. sulaikymo bei įtarimų išteisintajam pareiškimo esą tapo žinomos, jis priemonių sumokėti už draudimą nesiėmė, kadangi šio sandorio sudarymo fakto tikrovėje nepripažino ir laikė jį neįvykusiu. Visos paminėtos aplinkybės liudija, kad jis apie draudimo polisų panaikinimą, jų negaliojimą žinojo ir juos vairuotojui perdavė tyčia, siekdamas jo atstovaujamai įmonei bei sau mažesnių išlaidų bei ekonominės naudos.
Prokurorės nuomone, liudytojo V. Š. parodymai patvirtina, kad pagrindiniu tokio išteisintojo poelgio motyvu buvo turtinis išteisintojo interesas. Liudytojo teigimu, jis vairuodavo vilkikus, kuriems techninės apžiūros nebūdavo atliktos, nes, įmonės direktoriaus išteisintojo R. N. teigimu, jos buvo per brangios. Tokį R. N. elgesį patvirtina ir V. Š. nusikalstamos veikos laikotarpiu už padarytus administracinius teisės pažeidimus (vairavimą įmonei priklausančių transporto priemonių be techninės apžiūros ar privalomo civilinės atsakomybės draudimo) taikytos nuobaudos. Panaudodamas netikrus draudimo polisus, R. N. turėjo tikslą apgauti vairuotoją, kuris vežti krovinį su nedraustomis transporto priemonėmis kategoriškai atsisakė, ir sutaupyti lėšų. R. N. motyvas buvo akivaizdus, o visos aplinkybės liudija jo tiesioginę tyčią panaudoti neturintį juridinės galios draudimo liudijimą kaip tikrą. Draudimo polisai buvo atspausdinti išteisintojo R. N. namuose jo asmeniniu spalvotu spausdintuvu (konstatuota specialisto išvadoje), tai dar labiau tiek pareigūnus, tiek patį vairuotoją V. Š. privertė klysti dėl dokumento netikrumo. V. Š. parodė, kad draudimo liudijimai jam abejonių nekėlė, buvo su parašais, antspaudais ir būtent išduoti toms transporto priemonėms, kurias jis vairavo. Priešingai nei teigia teismas, R. N. suprato, jog turint tikslą apyvartoje įtvirtinti apgaulę jis netikrą dokumentą neteisėtai panaudojo per kitą asmenį ir taip veikti norėjo.
Liudytojas T. J. parodė, kad automobilyje įmontuota sistema pagal važiuojančios transporto priemonės numerį duomenų sistemoje automatiškai patikrina, ar ta priemonė turi techninės apžiūros liudijimą. Tikrinama pagal vilkiko (iš priekio) arba puspriekabės (iš galo) valstybinį numerį. 2012 m. spalio 13 d. 19.10 val. kelio (duomenys neskelbtini) 16-e kilometre buvo sustabdytas V. Š. vairuojamas krovininis automobilis „IVECO“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris techninės apžiūros liudijimo neturėjo, bei krovininio automobilio priekaba „Schmitz SCS“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Dokumentų patikrinimo metu buvo nustatyta, kad priekaba „Schmitz SCS“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neturi privalomojo civilinės atsakomybės draudimo liudijimo. Pareigūnas parodė, kad vilkiko draudimo liudijimas buvo pateiktas, tačiau koks, neprisiminė, ir, jei jis atitiko reikalavimus, duomenų sistemoje jo netikrino.
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2013-06-05, atlikus Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų patikrinimą elektroninėje duomenų sistemoje, buvo nustatyta, kad 2012 m. spalio 13 d. paminėtam vilkikui „IVECO“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galiojantis draudimo polisas išduotas nebuvo, paskutinio išduoto draudimo liudijimo galiojimas buvo pasibaigęs 2011-04-24. Apeliantei nekelia abejonių, kad pareigūnui buvo pateiktas netikras draudimo polisas Nr. AJA4542386, kurį, V. Š. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, jis buvo gavęs iš R. N. 2012 m. rugpjūčio mėnesį, o puspriekabės draudimas dar buvo nepasibaigęs (minėtame apžiūros protokole užfiksuota, jog puspriekabės draudimas galiojo iki 2012-09-05) ir naują, kaip paaiškėjo vėliau, netikrą draudimo liudijimą Nr. AJA4542374 jis gavo tik 2012-11-11. Taigi toks įmonės vadovo išteisintojo R. N. elgesys, kai leidžiama eksploatuoti techniškai nepatikrintas ir nedraustas transporto priemones, liudija ne apie šio asmens užmaršumą, išsiblaškymą, darbo krūvį, bet tyčią dėl ekonominės naudos nepaisyti įstatymų reikalavimų, vairuotojo ir kitų eismo dalyvių teisių į užtikrintą žalos atlyginimą eismo įvykio metu. Praktikoje vis dažniau pasitaiko atvejų, kai dėl tokios apgaulės į eismo įvykį patekę ir pažeidimų nepadarę kiti eismo dalyviai netenka žalos atlyginimo garantijos.
Prokurorė nurodo, kad nei A. U., nei R. N. neneigė, kad draudimo liudijimai buvo sudaryti ir persiųsti elektroniniu paštu R. N., tačiau tyrimo metu nustatyta, kad šie liudijimai duomenų sistemoje buvo panaikinti tą pačią minutę, kai buvo išsiųsti išteisintajam. Kada ir kaip dėl šių liudijimų A. U. bendravo su R. N., teisiamajame posėdyje A. U. parodyti negalėjo, jo teigimu, tai turėjo būti arba telefoninis, arba žodinis pokalbis R. N. atvykus pas jį. Vis dėlto, A. U. atkreipė dėmesį į tai, kad R. N., kaip senas jo klientas, puikiai žinojo, jog draudimo liudijimai, kai už juos nesumokėta, negalioja, nes R. N. kaskart tai akcentuodavo. Byloje esančios draudimų liudijimų bei pranešimų apie draudėjo įsipareigojimus sumokėti draudimo įmokas, mokėjimo pranešimų (pateiktos gynėjo) kopijos patvirtina, kad už draudimą visuomet buvo reikalaujama sumokėti iki draudimo laikotarpio pradžios. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių išteisintojo gynybos versiją, kad už draudimų liudijimus buvo galima sumokėti kas ketvirtį, išskyrus tuos atvejus, kaip nurodė A. U., jei buvo sudaromi periodinio mokėjimo draudimo liudijimai. Minėto liudytojo teigimu, buvo atvejų, kai pranešimą dėl draudimo įmokų sumokėjimo siųsdavo už keletą per atitinkamą laikotarpį susikaupusių liudijimų, tačiau tai buvo daroma dar iki draudimo laikotarpio pradžios. Tai, prokurorės nuomone, paneigia išteisintojo versiją, jog už draudimų liudijimus nebuvo sumokėta todėl, kad nebuvo gauta sąskaita, kad jų draudimo brokeriai apskritai neišrašydavo, ir tai, kad nežinojo draudimo įsigaliojimo sąlygų.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš byloje esančių telefoninių pokalbių suvestinių nematyti, jog 2012-08-17 ar vėliau tarp R. N. ir liudytojo A. U. būtų vykę telefoniniai pokalbiai, kurių metu būtų išsiaiškinta susidariusi situacija dėl panaikintų draudimo sutarčių liudijimų, nors teismas tikėjo, kad išteisintasis R. N. telefonu susisiekė su draudimo agentu, nurodė transporto priemonių numerius ir paprašė atsiųsti draudimo sutarčių liudijimus, nors toks susisiekimas telefonu taip pat neužfiksuotas. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo R. N. ir A. U. naudojamų telefonų numeriai priklausė jų sutuoktinėms ir priešingai, nei teigė teismas, nuo 2012-10-10 fiksuojami nuolatiniai jų tarpusavio ryšiai. R. N. nusikalstamos veikos darymo metu naudojo ir kitus abonentinius numerius, nes anksčiau paminėtame 2012-10-31 draudimo polise LT/AYA8703508 bei kituose dokumentuose kontaktiniai R. N. numeriai neatitinka to, kuris nurodytas jo apklausoje ir kurio skambučių išklotinės paimtos.
Nors byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad paštu ar elektroniniais laiškais draudimo agentas ar pats R. N. būtų kreipęsis dėl draudimo liudijimų panaikinimo ar apmokėjimo, R. N. žinojo, kad liudijimai yra panaikinti. Teismas R. N. kaltę šalinančia aplinkybe pripažino ir tai, kad 2012-10-31 suklysdamas R. N. užsakė draudimo liudijimą LT/AYA8703508 (nors toks liudijimas sistemoje neužfiksuotas) puspriekabei, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuri jau buvo parduota kitai įmonei. Byloje pateiktas draudimo kompanijai „(duomenys neskelbtini)“ skirtas 2012-12-11 R. N. pasirašytas prašymas (neregistruotas, žymų apie išsiuntimą ar gavimą nėra) anuliuoti anksčiau minėtą draudimo liudijimą dėl klaidos, kadangi draudimas turėjo būti užsakytas puspriekabei, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Tai, prokurorės nuomone, patvirtinta, kad išteisintasis R. N. apie transporto priemonės įprastinės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių liudijimų Nr. AJA4542386 ir Nr. AJA4542374 negaliojimą žinojo, nes pakartotinai ketino užsakyti draudimo polisą puspriekabei „Schmitz SCS 24/L“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuriai, kaip nurodė teisminio nagrinėjimo metu, jau turėjo draudimo liudijimą, bet negavo sąskaitos ar/ir užmiršo sumokėti. Taigi teismo išvada, kad išteisintojo neveikimas dėl neapmokėtų draudimo įmokų buvo realus, apeliantės nuomone, yra nepagrįsta. Tai teisminio nagrinėjimo metu pateikta prieštaringa versija. Jei ir būtų galima traktuoti, kad išteisintojo R. N. veiksmai nurodant ne tą puspriekabės valstybinį numerį draudimo liudijime Nr. AJA8703S08 nebuvo padaryti tyčia ir jokių teisinių pasekmių nesukėlė, puspriekabė nebuvo apdrausta dėl klaidos, vis dėlto, vilkikas „IVECO AS440S45“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) realiai draustas nebuvo, R. N., tai žinodamas, perduodamas negaliojantį draudimo liudijimą kaip galiojantį minėtu vilkiku su puspriekabe vykstančiam vairuotojui, nusprendė apgauti ir vairuotoją, ir draudimo kompaniją bei atsakingas institucijas. Byloje nustatyta, kad R. N., perduodamas netikrus draudimo liudijimus vairuotojui, aiškiai suvokė, kad minėti dokumentai bus pateikti kitoje valstybėje ar Lietuvoje dokumentų patikrinimą atliekantiems pareigūnams, ir to siekė. Išteisintasis suvokė, jog neteisėtai naudojosi draudiko paslaugomis, piktnaudžiavo draudimo agento pasitikėjimu, darė draudikui žalą bei panaikino draudimo išmokų sąžiningiems eismo dalyviams, įvykus eismo įvykiui, garantiją.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad draudikas BTA „(duomenys neskelbtini)“ SE filialas Lietuvoje šioje byloje pareiškė 15420 Lt ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Vadovaujantis teismo padarytomis išvadomis, šis ieškinys turėtų būti tenkinamas visa apimtimi, nes teismas patikėjo, kad R. N. nesumokėjo už draudimo liudijimus dėl subjektyvių aplinkybių – dėl darbo krūvio, užmiršimo ir panašiai. Teigiant, jog A. U. neinformavo išteisintąjį dėl draudimo liudijimų panaikinimo, o R. N. manė, kad jie galioja ir nesikreipė į brokerį ar draudiką dėl draudimo liudijimų panaikinimo, vadovaujantis sutartinės teisės normomis privalėtų sumokėti visas draudimo įmokas. Kadangi bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad R. N. aiškiai netikrus (panaikintus) draudimo liudijimus naudojo tik laikotarpiu nuo 2012-08-17 iki 2012-12-11, ir minėtu laikotarpiu draudikas negavo 4858,27 Lt draudimo įmokų, todėl BTA „(duomenys neskelbtini)“ SE filialo Lietuvoje ieškinys tenkintinas tik šia apimtimi, nes minėtu laikotarpiu R. N. pasinaudojo draudiko vardu ir jo sudarytais bei išteisintajam elektroniniu paštu atsiųstais draudimo liudijimais, kurie per V. Š. buvo pateikti Lietuvos Respublikos bei Vokietijos Federacinės Respublikos pareigūnams tris kartus, pirmuosius du kartus dėl apgaulės draudimo liudijimai buvo laikomi tikrais ir vairuotojui, UAB „(duomenys neskelbtini)“, išteisintajam nesukūrė jokių fizinių (vairuotojo, transporto priemonių ir krovinio sulaikymo) ar turtinių pasekmių (baudos, draudimo išlaidų, mokesčių už prastovas ir pan.).
Be to, teismas nuosprendyje padarė prieštaringas išvadas dėl išteisinimo pagrindų. Aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis R. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintas išteisinamojo nuosprendžio pagrindas), tačiau rezoliucinėje dalyje konstatavo, kad išteisina R. N., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintas išteisinamojo nuosprendžio pagrindas).
Apeliaciniame skunde rašoma, kad, skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, kad kaltinamasis R. N. nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas neteistas, veikė tiesioginės tyčios kaltės forma, nesant atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, todėl bausmės paskirtis bus pasiekta paskyrus švelniausią iš sankcijose numatytų bausmių – baudą, kurios dydis, atsižvelgiant į išteisintojo turtinę padėtį, padarytos ir atlygintinos turtinės žalos dydį, nustatytinas mažesnis nei BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatytas šios bausmės vidurkis.
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė K. Prialgauskienė prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, R. N. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda. Iš R. N. priteisti BTA „(duomenys neskelbtini) “ SE filialui Lietuvoje 4858,27 Lt turtinei žalai atlyginti.
Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintojo R. N. gynėjas advokatas R. Girevičius su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesutinka, teigia, kad apeliantė šio teiginio visiškai nepagrindė, nenurodė, kuo pasireiškė įvardijamas apeliacijos pagrindas – netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas. Apeliantė tik deklaratyviai nurodė esant šį pagrindą apylinkės teismo nuosprendžiui panaikinti, tačiau jo neįrodė. Mano, kad teismas, aiškindamas inkriminuoto BK 300 straipsnio 1 dalies nusikaltimo dalyko ryšį su R. N. pareikštu kaltinimu, nesuklydo. Apeliantės teiginiai, kad kaltinime inkriminuoti draudimo polisai buvo tikri apie tris minutes, t. y. nuo jų sudarymo iki panaikinimo, todėl po jų anuliavimo neturėjo juridinės galios, visiškai sutampa su nuosprendžio išvada, kad šie polisai buvo laikomi netikrais dokumentais, kurių naudojimas yra baudžiamas. Tačiau teismas, įvertinęs ne pavienius apeliaciniame skunde nurodomus faktus, bet bylos įrodymų visumą, dėl R. N. išteisinimo padarė pagrįstą išvadą. Gynėjas nurodo, kad R. N. draudimo polisų atspausdinimas (vien poliso atspausdinimas nėra nusikalstamas) neinkriminuotas. R. N. inkriminuotus draudimo polisus atsispausdino savo spausdintuvu lygiai tokiu pat būdu, kaip ir įprasta, įprastai draudimo polisų kopijas ir naudojo.
Apeliantė nepagrindė, kokie teisės aktai reikalauja, kad draudimo poliso kopija būtų patvirtinta įgalioto atstovo, todėl šie apeliantės teiginiai priskirtini prie bendro pobūdžio samprotavimų, bet ne prie teisės normomis pagrįstų teiginių. Gynėjo nuomone, negalima sutikti su prokurorės teiginiais, kad vieną polisą Nr. AJA 4542386 R. N. perdavė vairuotojui V. Š. prieš išvykstant į reisą 2012 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, o kitą – Nr. AJA 4542374 – esą laikė savo namuose ir vairuotojui V. Š. perdavė 2012-11-11. Be šių objektyviųjų inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių teismas vertino ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos elementus – subjektą ir subjektyviąją pusę, jų objektyvus vertinimas leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų, kurie pagrįstų, jog R. N. suprato ir žinojo apie inkriminuotų draudimo polisų netikrumą, norėjo juos panaudoti kaip tikrus ir tai įvykdė, nėra.
Gynėjas nurodo, kad apeliantė turėtų pripažinti, jog teismas tyrė R. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir juos įvertino pagal visas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis). R. N. ikiteisminio tyrimo metu nepripažino jam pareikštų įtarimų, nes inkriminuojamos veikos neįvykdė. Teismui tiriant ikiteisminio tyrimo metu užrašytus parodymus R. N. paneigė, kad jis tyrėjai nurodė žinojęs ir supratęs, kad draudimo polisai yra panaikinti, į tai teismas objektyviai ir pagrįstai atsižvelgė. Teismui nebuvo pagrindo beatodairiškai pasitikėti tyrėjos užfiksuotais liudytojų ir įtariamųjų parodymais, nes asmenys parodė ne tai, ką prisiminė, bet buvo padiktuotos datos, transporto priemonių valstybiniai ir net VIN identifikavimo numeriai, polisų tikslios datos ir numeriai. Šias aplinkybes teismui paliudijo ne tik R. N., bet ir A. U., R. S., V. Š..
Liudytojas A. U. teismui parodė, kad perdavė tyrėjai į bylą savo paaiškinimą ir dokumentų kopijas, susijusias su byla, teismui pademonstravo, kokius dokumentus perdavė, tačiau jie į ikiteisminio tyrimo bylą nepateko. Dėl šių aplinkybių teismas turėjo pagrindą ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus R. N. parodymus vertinti kaip neobjektyvius, neatitinkančius bylos įrodymų visumos.
Nesant byloje jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad R. N. realiai buvo pranešta apie draudimų polisų anuliavimą tuojau pat po jų išdavimo, prokurorė visais būdais ir interpretacijomis stengėsi dviejų ūkio subjektų tarpusavio atsiskaitymus – neapmokėjimą už draudimo polisus – priskirti prie R. N. žinojimo apie polisų negaliojimą. Apeliantė neatkreipė dėmesio ir nesistengė objektyviai įvertinti to, kad susidariusioje situacijoje R. N. paeiliui apmokėdavo klientų sąskaitas ir reikalavimus, o nesant šių buhalterinių pagrindų – dokumentų, jis prisiminti apie galbūt neapmokėtus keletą polisų, kurių per vienerius metus buvo dešimtys, negalėjo fiziškai. Apeliantė nepagrįstai nurodė, kad V. Š. taikytos nuobaudos už transporto priemonių vairavimą be draudimo ir/ar techninės apžiūros rodo įmonės siekį sutaupyti. Duomenų apie V. Š. administracinę atsakomybę niekas netyrė ir su V. Š. šių pažeidimų aplinkybių nesiaiškino, todėl jas keliant tik apeliaciniame skunde, yra siekiama tik desperatiškų prielaidų pagrindimo. Priešingai apeliantės išvadoms, V. Š. teismui parodė, kad jis niekada į reisą be privalomojo civilinės atsakomybės draudimo nevykdavo, dėl to 2012 m. rugpjūčio mėnesį jam R. N. perdavė galiojančius vilkiko ir puspriekabės draudimo polisus, apie kurių anuliavimą sužinojo tik 2012-12-11. UAB „ (duomenys neskelbtini)“ ūkinės veiklos tyrimas atliktas nebuvo, todėl išvados apie bendrovės būtinybę taupyti yra tik apeliantės spėlionės. Teisiamajame posėdyje R. N. aiškiai parodė, kad neapmokėjo draudimų polisų ne dėl jų negaliojimo, bet dėl didelių darbo krūvių. R. N. nebuvo pagrindo apmokėti draudimo polisų, kurių galiojimas, kaip vėliau jam tapo žinoma tik po įtarimo pareiškimo, buvo sustabdytas netrukus. R. N. draudimo poliso kopijos iš vairuotojo nesusigrąžino, jo turinio nevertino, o paprasčiausiai užsakė ir gavo naują polisą. Teismas visas šias aplinkybes įvertino ir pripažino pagrįstomis, pripažino, jog dėl didelio R. N. darbo krūvio, nes jis vienas pats prižiūrėjo ir organizavo 8 vilkikų darbą, R. N. galėjo suklysti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ draudimo polisų užsakymų ir apmokėjimo procesų nesukontroliuoti. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš draudikų ar jų brokerių gaudavo mokėjimų pranešimus, kurie buvo periodiniai, nes apmokėjimai už polisus buvo vykdomi ir ketvirčiais, pagal juos R. N. kontroliavo draudimo polisų apmokėjimus. Gynėjo tvirtinimu, prokurorė turi procesinę pareigą įrodyti, kad R. N. buvo gavęs informaciją apie polisų negaliojimą. Tokių įrodymų byloje nėra, nes R. N. apie polisų negaliojimą informuotas nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu dėl draudimo polisų panaikinimo ar anuliavimo tvarkos nesiaiškinta, taisyklės ir procedūros netirtos, ar draudikų brokeris turėjo privalomas veikimo instrukcijas tam atvejui, kai naikinamas draudimo polisas, o jei turėjo, tai ar pagal nustatytą tvarką informavo draudėją apie išduoto draudimo poliso/ų panaikinimą. Akivaizdu, kad nei pagal galbūt egzistavusią tvarką, nei be jos brokeris A. U. apie polisų panaikinimą jokia forma R. N. nepranešė.
Gynėjas pažymi, kad nuo pat tyrimo pradžios tyrimas buvo tendencingas, buvo stengiamasi patvirtinti pačių tyrėjų iškeltas net nelogiškas versijas, todėl tyrimas nebuvo objektyvus, o jo rezultatus perdavus teismui sekė logiškos pasekmės – išteisinamasis nuosprendis. Tiek R. N., tiek V. Š. teismui parodė, kad iš draudikų brokerių buvo gauti du polisai, kurie buvo inkriminuoti R. N. į kaltę ir kuriuos R. N. perdavė V. Š.. V. Š. liudijo, kad be polisų jis į reisą niekada nevykdavo, ir tai aiškiai deklaravo, todėl logiškai nepaaiškinama, kodėl V. Š. turėtų vykti į reisą su puspriekabės polisu, kuris galiojo tik iki 2012-09-05, t. y. būtų pasibaigęs netrukus nuo išvykimo į reisą. Teismas teisingai nurodė, kad jokių rašytinių įrodymų ar liudytojų, kurie patvirtintų, kad draudimo liudijimą Nr. AJA4542374 iki 2012-11-11 kaltinamasis laikė namuose, nėra.
Gynėjo nuomone, visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde bandoma nurodyti, kad susidariusioje situacijoje atsirado žala draudikui bei panaikinta draudimo išmokų kitiems eismo dalyviams, įvykus eismo įvykiui, garantija. Nurodo, kad tiek byloje dalyvavęs draudiko atstovas, tiek draudiko brokeris A. U. paliudijo, jog draudimo polisai negaliojo nuo jų panaikinimo, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ draudžiamosios apsaugos neturėjo, o įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininkas būtų buvęs UAB „(duomenys neskelbtini) “, draudikui prievolė atlyginti nukentėjusiajam žalą nebūtų kilusi. Taigi, nesuteikdamas draudžiamosios apsaugos, draudikas jokių nuostolių nepatiria. Pagal byloje esančius įrodymus ir teisminę bei įstatymų nustatytą praktiką prievolė sumokėti už tas paslaugas, kurių jis realiai negavo, draudėjui nekyla, o jeigu būtų kitaip, tai tokia prievolė sudarytų sąlygas nepagrįstam draudiko praturtėjimui (CK 6.237 straipsnis). Be to, draudėju buvo ne R. N., o UAB „(duomenys neskelbtini) “, todėl jei ir būtų keliami turtiniai reikalavimai, jie turėtų būti adresuojami ne R. N., o UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį, gynėjo įsitikinimu, teismas priėmė teisingą išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Išteisintojo R. N. gynėjas advokatas R. Girevičius prašo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliaciniame teismo posėdyje prokurorė, civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 300 straipsnio (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Tačiau net ir tais atvejais, kai dokumentas yra panaudojamas viešoje apyvartoje, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą.
Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, 2K-263/2010, 2K-57/2014).
Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melagingi duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008).
Dokumentu pripažįstamas bet koks rašytine forma surašytas aktas, nustatantis faktą, kuris gali turėti teisinę reikšmę. Tačiau pažymėtina, kad ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010).
Teisiamajame posėdyje liudytojas V. Š. parodė, kad 2012 m. rugsėjo mėnesį jį parvažiuojantį iš užsienio, (duomenys neskelbtini), sustabdė policijos pareigūnai. Policijos pareigūnas, patikrinęs transporto priemonės draudimo dokumentus, įspėjo, kad nėra priekabos draudimo, sunkvežimiui draudimas buvo. Kad negalioja vilkiko draudimas, pareigūnai nesakė. Priekabos draudimo galiojimo laikas buvo pasibaigęs. Kad priekabai buvo pasibaigęs draudimas, pats liudytojas nepastebėjo. V. Š. parodė, kad R. N. važiuoti su negaliojančiu draudimo liudijimu jam neliepė. Po trijų savaičių R. N. davė galiojantį draudimą. Draudimas buvo galiojantis, įprastas su parašais, jo galiojimo laikotarpis jį tenkino, todėl išvyko į užsienį. Po keturių savaičių, grįžtant iš Vokietijos keltu, Lietuvoje jį sustabdė Pakrančių apsaugos tarnyba. Patikrinę dokumentus, pareigūnai nustatė, kad transporto priemonės draudimas negaliojantis. Policijos pareigūnai surašė ATP protokolą. Pakrančių apsaugos pareigūnai draudimo polise rado netikslumų dėl priekabos registracijos numerio. Duomenų bazėje tokio galiojančio draudimo liudijimo nerado. R. N. dėl susidariusios situacijos paaiškino, kad tai draudėjo klaida, nes jis draudėjui pateikė teisingus duomenis. Dėl pirmo karto, kai policijos pareigūnai jam surašė ATP protokolą, liudytojas kaltę pripažino, nes, prieš išvykdamas į reisą, nepatikrino dokumentų. Kitą kartą manė, kad R. N. duotas draudimo liudijimas priekabai buvo geras, nes liudijimas jam jokių įtarimų nekėlė (t. 2, b. l. 109–110).
Teisiamajame posėdyje išteisintasis R. N. parodė, kad jis iki 2013 metų vasario pradžios dirbo samdomu direktoriumi UAB „(duomenys neskelbtini) “. 2012 m. rugpjūčio mėnesį telefonu kreipėsi į draudimo agentą A. U. ir užsakė vilkikui IVECO bei priekabai draudimus. Draudimo agentas jam į elektroninį paštą atsiuntė du draudimo liudijimus (polisus), sąskaitos neatsiuntė. 2012 metų rusėjo mėnesį iš elektroninio pašto spausdintuvu dokumentus atspausdino ir padavė juos vairuotojui V. Š.. Grįžęs iš komandiruotės, V. Š. informavo, kad (duomenys neskelbtini) jį sustabdė policija. Kadangi priekabai draudimo sutartis nebegaliojo, jam buvo surašytas protokolas. Vilkikui draudimas galiojo. Už draudimo liudijimus buvo mokama tada, kai draudimo agentas atsiųsdavo sąskaitą. R. N. telefonu bandė susisiekti su A. U., bet jis neatsiliepė. Už kelių savaičių, prieš kitą V. Š. komandiruotę į užsienį, jis telefonu paprašė A. U., kad šis išrašytų draudimo sutarties liudijimą. Dėl didelio darbo krūvio draudimo agentui pasakė neteisingą vieną priekabos valstybinio numerio skaičių, t. y. vietoj 4, nurodė 3. Elektroniniu paštu gavo draudimą priekabai, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įmonė priekabą su tokiu valstybiniu numeriu jau buvo pardavusi. Suklydo dėl savo neatidumo. Už draudimo liudijimus sumokėdavo per banką, tačiau šiuo atveju sąskaitos kartu su draudimo liudijimais negavo. Nuo kada pradeda galioti draudimas, matyti iš sutarties. Grįžęs po 6 savaičių, vairuotojas jam skambino ir pranešė, kad priekabos draudimas negalioja. Tada R. N. pastebėjo, kad draudimo liudijime klaidingai nurodytas vienas priekabos valstybinio numerio skaičius. Už draudimus mokėdavo jis arba buhalterė. Vairuotojas visus draudimų liudijimus turėdavo. Dažniausiai dėl draudimo liudijimų galiojimo jį informuodavo vairuotojai. Kad galėtų apmokėti už draudimo liudijimą, reikėjo iš draudiko gauti PVM sąskaitą, nes draudimo liudijime sąskaita nurodyta nebūdavo. Kai reikėdavo draudimo skubiai, jis paskambindavo draudimo agentui ir už draudimą sumokėdavo tą pačią dieną, tačiau paprastai pinigus sumokėdavo per 5–6 dienas. Kadangi už draudimą buvo galima mokėti ir ketvirčiais, todėl sąskaitas iš draudiko jis gaudavo kartą per ketvirtį. Dėl tokios mokėjimo tvarkos buvo susitaręs su draudimo agentu. Įmonėje buvo aštuoni automobiliai, iš viso galiojo 24 draudimo sutartys, todėl dėl tokios automobilių gausos buvo atvejų, kai automobiliai būdavo ir be techninės apžiūros. 2012 m.–2013 m. įmonės finansinė situacija buvo normali, įmonė paskolų neturėjo, automobiliai buvo nupirkti už įmonės pinigus. Kad per brangu drausti transporto priemones, vairuotojams nėra sakęs. Nė vieno draudimo liudijimo kompiuteryje specialiai nesaugojo. Gavęs draudimo liudijimą elektroniniu paštu, jį atspausdindavo ir atiduodavo vairuotojui. Apmokėjimo laikas priklausydavo nuo draudimo agento, kada jis atsiųsdavo sąskaitą, tada būdavo ir sumokama. Kratos metu jis tyrėjai savo kompiuterio ekrane parodė draudimo liudijimą. Prie tyrėjos akių draudimo liudijimus iš elektroninio pašto perkėlė ant kompiuterio ekrano (Desktope), matėsi duomenų persiuntimo data. Draudimo liudijimų gavimo metu jam svarbiausia buvo jų galiojimo laikas, į sumą (kainą) neatkreipė dėmesio (t. 2, b. l. 68–71, 119–120).
Apeliaciniame teismo posėdyje išteisintasis R. N. patvirtino, kad automobilius drausdavo visada. Dirbo su Vokietijos įmone, automobiliai buvo draudžiami ir užsienyje. Anglijoje lietuviški draudimai netikdavo, reikėdavo papildomo draudimo. Visus draudimus užsakydavo elektroniniu būdu, kaip ir šiuo atveju. Jeigu būtų neužsakęs draudimo, jis iš to jokios naudos nebūtų turėjęs (t. 3, b. l. 56–57).
Kad elektroniniu paštu R. N. atsiųsti draudimo sutarčių liudijimai Nr. AJA4542386 ir Nr.AJA4542374, kuriuos gavo V. Š., trumpą laiką galiojo, patvirtino liudytojas A. U.. Teisiamajame posėdyje liudytojas A. U. parodė, kad R. N. transporto priemones drausdavo draudimo kompanijoje RDD. Liudytojas prisiminė, kad R. N. paskambino ir paprašė kuo greičiau išrašyti draudimo liudijimus vilkikui ir priekabai. Jis sudarė dvi draudimo sutartis ir išsiuntė elektroniniu paštu. Po valandos sutartys buvo sugadintos. Šias sutartis liudytojas sugadino pats, tačiau R. N. savo elektroniniame pašte to nematė. Draudimo sutartyse buvo nurodytos per didelės kainos, visiškai nelogiškos, lyginant su ankstesne vilkiko draudimo kaina, kuri buvo apie 4000 Lt metams. Priekabos draudimo liudijimo numeris susidubliavo, todėl 2012-08-17 buvo apdrausta priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Liudytojas nemanė, kad R. N. galėjo pasinaudoti negaliojančiais draudimo polisais. Šiuo atveju draudimo polisai tiesiog neegzistavo, nes jie negaliojo sistemoje. R. N. už draudimo liudijimus atsiskaitydavo įvairiai. Jei matydavo, kad bus patogiau sumokėti už draudimus vienu metu, tai jam išrašydavo vieną sąskaitą. Kol neapmokėdavo, draudimas negaliodavo. R. N. būdavo išsiblaškęs, todėl už draudimus sumokėdavo ne visada laiku, pateikė netikslius priekabos registracijos duomenis, t. y. nurodė vieną klaidingą skaičių. Liudytojo teigimu, nuo draudimo poliso išrašymo iki jo panaikinimo galėjo praeiti net 6 valandos. Pati sistema laiko nerodo. Draudimo polisų išsiuntimo metu jie buvo galiojantys. Draudikas turi pareigą informuoti klientą ir jis visada informuojamas, kad nesumokėjus draudimo polisas negalios. Šiuo atveju priekabos Nr. (duomenys neskelbtini) draudimas buvo galiojantis. Apie tai, kad draudimo polisai anuliuoti, jis pranešimo R. N. nesiuntė (t. 2, b. l. 71–72).
Aptarti liudytojo A. U. parodymai patvirtina aplinkybę, kad R. N. iš Draudimo brokerių bendrovės (duomenys neskelbtini) telefonu krovininiam automobiliui IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei krovininio automobilio priekabai „Schmitz SCS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užsakė tikrus transporto priemonės įprastinės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių liudijimus Nr. AJA4542386 ir Nr. AJA4542374 ir juos gavo elektroniniu paštu, tačiau R. N. nežinant, minėtus draudimo sutarčių liudijimus A. U. panaikino ir jam apie tai nepranešė. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad privalomojo draudimo sutarčių liudijimai Nr. AJA4542386 ir Nr. AJA4542374 negaliojančiais tapo liudytojo A. U. iniciatyva, išteisintajam R. N. apie tai nežinant.
Draudimo liudijimų Nr. AJA 4542386 ir Nr. AJA 4542374 sudarymo aplinkybes A. U. paaiškino ir 2013-02-20 rašte, kuriame jis nurodė, jog 2012-08-17 per BTA programą „(duomenys neskelbtini)“ buvo atspausdinti ir elektroniniu paštu įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)” persiųsti draudimo polisai Nr. AJA 4542386 ir Nr. AJA 4542374, kurie nebuvo nei suklastoti, nei tuo labiau netikri. Abu dokumentai persiuntimo klientui (UAB „(duomenys neskelbtini) “) metu buvo galiojantys, todėl tvirtinti, kad jis klientui perdavė netikrus dokumentus, nėra pagrindo. Minėtos draudimo sutartys buvo išrašytos kliento UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. N. prašymu. Ar gavęs elektroniniu paštu nuskanuotus draudimo polisus juos anuliuoti paprašė klientas, ar minėtus draudimo polisus jis anuliavo savarankiškai, kai pastebėjo, jog priekabai, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dar tebegalioja sena draudimo sutartis, o vilkikui, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartyje priskaičiuota nelogiškai didelė įmoka, A. U. neprisiminė. Liudytojo nuomone, sugadintą arba nutrauktą draudimo sutartį laikyti suklastotu dokumentu būtų klaidinga, tokio nebegaliojančio draudimo poliso turėjimas draudėjui nesuteikia jokios naudos ar privalumo, o tuo labiau draudimo apsaugos, nes, jeigu atsitiktų bet koks draudžiamasis įvykis, ar automobilį sustabdytų patikrinimui Kelių policija, ar kitais atvejais, automobilis būtų laikomas kaip neturintis draudimo, draudimo kompanija eismo įvykio metu padarytos žalos neatlygintų, vairuotojas visais atvejais turėtų sumokėti baudą kaip važiuojantis nedrausta transporto priemone, o transporto priemonės savininkas turėtų atlyginti nukentėjusiems eismo įvykio metu padarytą žalą. Šiuo metu draudimo sutarties galiojimas gali būti patikrinamas draudimo kompanijos duomenų bazėje arba Transporto priemonių draudikų motorinio biuro tinklalapyje. Netgi vairuotojui pametus ar kitaip praradus draudimo liudijimą, transporto priemonė bus traktuojama kaip apdrausta, jeigu sutartis lieka galiojanti duomenų bazėje ir už ją yra sumokėta draudimo įmoka (t. 2, b. l. 66).
Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimuose apie tai, kad jų neapmokėjus, draudimo liudijimai laikomi negaliojančiais, nenurodyta. Juose pateikta tik informacija apie tai, kaip elgtis įvykus eismo įvykiui, bei tai, jog draudėjui laiku nesumokėjus draudimo įmokos, draudimo bendrovė turi teisę pateikti atitinkamai įmonei duomenis dėl draudiko nemokumo (t. 1, b. l. 12, 13).
Liudytojas T. J. patvirtino, kad, jam sustabdžius automobilį IVECO su priekaba, jokių abejonių dėl draudimo polisų nekilo. Draudimo polisai buvo su antspaudais ir parašais (t. 2, b. l. 71).
Kad draudimo sutarčių liudijimai R. N. buvo išsiųsti iš agento A. U. elektroninio pašto į R. N. elektroninį paštą, patvirtina 2013-04-26 apžiūros protokole užfiksuoti A. U. elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) duomenys, iš kurių matyti, kad 2012.08.17 12.37 val. buvo išsiųstas elektroninis laiškas, kurio apimtis – 309 KB, laiškas adresuotas R. N., prie laiško prikabinti du failai, kurių pavadinimai „(duomenys neskelbtini)pdf 9143 KB ir (duomenys neskelbtini).pdf (143 KB) (t. 1, b. l. 85-89).
Teisiamajame posėdyje liudytoja I. A. parodė, kad, apžiūrėjusi R. N. kompiuterį, draudimo polisus matė ne elektroniniame pašte, bet persiųstus į kompiuterį. Liudytoja nepaneigė, kad R. N. jos akivaizdoje kažkokius duomenis perkėlė, nes tikrinti R. N. elektroninį paštą ji neturėjo teisės, draudimo polisai bet kokiu atveju buvo išsaugoti (t. 2, b. l. 119–120).
Tokie liudytojos I. A. parodymai iš esmės nepaneigia R. N. tvirtinimo, kad jis, tyrėjai matant, draudimo sutarčių liudijimus iš elektroninio pašto perkėlė ant kompiuterio ekrano (Desktope).
Išteisintasis R. N. gautų failų iš elektroninio pašto nepašalino. Tą aplinkybę patvirtina apžiūros protokole užfiksuoti kompiuterio „Asus“ Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros duomenys (t. 1, 115–129), iš kurių matyti, kad draudimų sutarčių liudijimai Nr. AJA4542386 ir Nr. AJA4542374 buvo surasti failuose su pavadinimais „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)pdf“. Atidarius dokumentą matyti nuoroda, kad laiškas gautas iš A. U., UADBB „(duomenys neskelbtini)“ Klaipėdos regioninio skyriaus direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 17 d. 12.37 val. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) , prie elektroninio laiško prikabinti 2 priedai, kurių pavadinimai „(duomenys neskelbtini)pdf“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) gautas laiškas iš UADBB „(duomenys neskelbtini)“ Klaipėdos regioninio skyriaus direktoriaus A. U. ir 2012 m. spalio 31 d. 14.33 val., prie elektroninio laiško pridėti 2 priedai, kurių pavadinimai „(duomenys neskelbtini) “ ir „(duomenys neskelbtini)“.
Specialisto išvada Nr. 140-(735)-IS1-1505 patvirtina, kad pateikti tirti dokumentų: įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutarties liudijimo Nr. AJA4542386 ir įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutarties liudijimo Nr. AJA4542374 visas juoda spalva spausdintas tekstas, „(duomenys neskelbtini) “ ženklai, antspaudų, spaudų ir parašų atvaizdai ir visa kita atlikti ant baltos spalvos popieriaus lapų, spausdinant spalvinės elektrografinės spaudos būdu. Du įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių liudijimai Nr. AJA4542386 ir Nr. AJA4542374 atlikti vienu ir tuo pačiu būdu, t. y. elektrografinės spaudos būdu (t. 1, b. l. 135–136).
Teisiamajame posėdyje liudytoja R. S. parodė, kad bendrovė už automobilių draudimus visą draudimo įmoką mokėdavo iš karto arba ketvirčiais. Jei bendrovė nebūdavo susimokėjusi už draudimo liudijimus, gaudavo įspėjimus dėl skolos. Buvo atvejų, kai mokėjimai draudimo bendrovėms buvo pradelsti. Įmonės finansinė padėtis tuo metu buvo normali. Draudimo brokeriai visus dokumentus, susijusius su transporto priemonių draudimo liudijimais, siuntė tiesiogiai direktoriui R. N., jis juos ir saugojo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja tyrėjai pateikė visus įmonėje rastus su draudimo liudijimais susijusius dokumentus. 2012 m. antrojoje pusėje jokių kalbų apie tai, kad įmonės vairuotojai naudojasi netikrais draudimo polisais, negirdėjo (t. 2, b. l. 85–86).
Kad R. N. už draudimo sutarčių liudijimus sumokėdavo ne visada laiku, patvirtino ir liudytojas A. U.. Apie tai, kad nuolatiniams klientams kartu su draudimo liudijimais sąskaitų iškart neišsiųsdavo, R. N. sąskaitą dėl draudimų apmokėjimo būtų gavęs vėliau, tačiau draudimų liudijimai buvo panaikinti, A. U. parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 33). Todėl nepaneigti R. N. parodymai, kad jis sąskaitą dėl draudimo liudijimų apmokėjimo tikėjosi gauti įprasta tvarka, tačiau jos negavo ir gauti negalėjo, nes A. U., R. N. neįspėjęs, draudimo sutarčių liudijimus panaikino, o dėl didelio darbo krūvio, užmaršumo ar kitų priežasčių R. N. apie nesumokėtas draudimo įmokas galėjo ir nepasidomėti. Jokie faktai nepaneigia tos aplinkybės, kad apie draudimo sutarčių liudijimų negaliojimą R. N. sužinojo tik iš vairuotojo V. Š., kad apskritai apie besibaigiančius draudimo polisus V. Š. informuodavo patys vairuotojai.
Bylos duomenimis nepaneigta ir ta aplinkybė, kad vietoj priekabos numerio skaičiaus 4 R. N. nurodė skaičių 3 ne dėl kokių nors savanaudiškų, taupymo tikslų, bet dėl kitų, baudžiamosios atsakomybės neužtraukiančių priežasčių. Liudytojas A. U. patvirtino, kad priekabai, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios bendrovė nebeturėjo, draudimo sutarties liudijimas buvo apmokėtas, tačiau realiai draudimas buvo reikalingas priekabai, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. N. prašymas Draudimo kompanijai „(duomenys neskelbtini)“, tuo prašymu prašoma draudimo sutartį AYAS/8513874 priekabai, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , nutraukti ir grąžinti sumokėtus pinigus (t. 1, b. l. 40).
Nesutikti su skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio argumentais, kad R. N. veiksmai dėl ne laiku apmokėtų draudimo įmokų bei dėl klaidos, užsakant draudimo polisą priekabai, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o ne Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo tyčiniai ir jokių teisinių pasekmių nesukėlė, kolegija neturi pagrindo.
Pažymėtina, kad negaliojantys draudimų liudijimai, nepaisant to, kiek ilgai būtų jais naudojamasi, draudimo sutartimis numatytų žalos atlyginimo sąlygų sukurti negalėjo ir nesukūrė, tokie jie draudimo liudijimais nelaikytini. Jeigu ir būtų įvykęs draudžiamasis įvykis, tai, paaiškėjus, kad draudimo liudijimas negalioja, visos patirtos išlaidos turėtų būti padengtos draudėjo lėšomis. Kad tokio nebegaliojančio draudimo poliso turėjimas draudėjui nesuteikia jokios naudos ar privalumo, 2013-02-20 rašte patvirtino ir draudimo brokeris A. U.. Esant tokioms aplinkybėms, reikalavimas civiliniam ieškovui BTA „(duomenys neskelbtini) “ SE filialui Lietuvoje iš R. N. priteisti 4858.27 Lt turtinės žalos yra nepagrįstas.
Esant aptartoms aplinkybėms, apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis, net ir esant jame apeliaciniame skunde paminėtų prieštaravimų dėl R. N. išteisinimo pagrindų, iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, įrodymus vertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, todėl laikytina, kad R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), išteisino pagrįstai. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-18 nuosprendis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Prialgauskienės apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Stasys Valužis
Teisėjai Regina Bertašienė
Linas Pauliukėnas