Administracinė byla Nr. A-1282-442/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05804-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 29.1.2; 29.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo ir reikalavimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-135 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ (toliau – ir Agentūros sprendimas) ir Agentūros 2015 m. spalio 14 d. reikalavimą Nr. BRK-8823(3.144) dėl susidariusios skolos grąžinimo (toliau – ir Agentūros reikalavimas, reikalavimas) kaip neteisėtus ir nepagrįstus; 2) pripažinti neteisėtais veiksmais išskaitas iš pareiškėjui mokėtos paramos ir įpareigoti atsakovą per 3 dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti pareiškėjui jam priklausančias išmokas: „Už pirmuosius hektarus“ – 960 Eur, už „Tiesiogines išmokas už pasėlius“ – 3 415,10 Eur bei „Už plotą“ – 433,75 Eur; 3) priteisti jo naudai 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. sausio 27 d. su Agentūra sudarė paramos sutartį Nr. IVM-KU-08-3-002113-PR001 (toliau – ir Sutartis) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“. Sutarties 17.12 punktu buvo sutarta, kad paramos gavėjas įsipareigoja 5 metus nuo Sutarties sudarymo drausti turtą, kuriam įsigyti bus panaudota parama. Pareiškėjo teigimu, per visą Sutartyje numatytą projekto vykdymo terminą (iki 2009 m. spalio mėn.) jis tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, Agentūra veiklą vertino teigiamai. Tačiau pareiškėjas iš Agentūros gavo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-135 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“, kuriuo nuspręsta išreikalauti iš jo, kaip paramos gavėjo, dalį išmokėtos paramos, t. y. 4 808,67 Eur, už tai, jog jis nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo apdraudęs žemės ūkio technikos, kurios įsigijimo išlaidų daliniam kompensavimui buvo suteikta parama. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame Agentūros sprendime nenurodyti nei teisės aktai, nei pateikiami skaičiavimai, pagrindžiantys taikomos sankcijos dydį. Atkreipė dėmesį, kad Agentūros sprendime paminėtuose teisės aktuose yra nurodomi tik pažeidimai, galintys tapti pagrindu taikyti materialines sankcijas paramos gavėjams, tačiau juose nedetalizuojama, kaip, kokia tvarka ir pagal kokius konkrečius kriterijus apskaičiuojama konkreti sankcijos suma. Pareiškėjo nuomone, toks individualaus administracinio akto ydingumas pažeidžia jo teisę motyvuotai ginčyti jam skiriamą sankciją. Pareiškėjas pažymi, kad skiriant piniginę sankciją turėjo būti nustatyta, ar jis 2013 m. neapdrausdamas žemės ūkio technikos, kurios įsigijimo išlaidas iš dalies kompensavo suteikta parama, padarė žalą ar sukėlė realią grėsmę Europos Sąjungos ir (ar) Lietuvos valstybės biudžetui patirti nuostolius. Pareiškėjas technikos neapdraudimą 2013 metais vertintino kaip formalų Sutarties nuostatos, perkeltos iš teisės aktų, pažeidimą, kuris nesukėlė valstybei turtinių nuostolių. Paaiškino, kad visą Agentūros sprendime nurodytą techniką įsigijo 2009 metais savo asmeninėmis lėšomis ir tik po to, kaip numatyta Sutartyje, pateikė mokėjimo prašymus dėl pinigų iš suteikiamos paramos pervedimo, dalinai kompensuojant jo patirtas išlaidas. Apdraudus šią techniką, naudos gavėju, įvykus draudiminiam įvykiui, būtų paramos gavėjas, o ne paramą suteikusi institucija. Todėl paramą teikianti institucija, pareiškėjo tvirtinimu, neturėjo jokio materialinio suinteresuotumo paramos gavėjo draudimo teisiniuose santykiuose su draudiku, o tai reiškia, kad įvykus draudiminiam įvykiui, paramos teikėjas būtų nepatyręs jokių tiesioginių ar netiesioginių nuostolių negautinų pajamų forma. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad apie Agentūros sprendimą jam buvo pranešta pažeidus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 patvirtintų Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių 9 punkte nustatytus terminus. Agentūros sprendimas priimtas 2015 m. kovo 27 d., o jam adresuotas Agentūros reikalavimas Nr. BRK-8823(3.144) dėl susidariusios skolos grąžinimo datuotas 2015 m. spalio 14 d., t. y. praėjus 6 mėnesiams ir 17 dienų po sprendimo priėmimo. Pažymėjo, kad Agentūros sprendime nenurodoma, kada atsakovas sužinojo apie Sutarties 17.12 punkto pažeidimą. Pareiškėjo įsitikinimu, apie aptariamą pažeidimą Agentūra sužinojo ne vėliau kaip 2015 m. kovo 27 d., t. y. ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, todėl Agentūra praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą reikalavimui dėl baudos sumokėjimo reikšti. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūros reikalavimu baudą jis turėjo sumokėti per 60 dienų nuo reikalavimo išsiuntimo, t. y. iki 2015 m. gruodžio 14 d. Reikalavime taip pat buvo nurodyta, kad nesumokėjus per 60 dienų šios pinigų sumos, bus pradėtos skaičiuoti palūkanos bei bus kreiptasi į teismą dėl skolos priteisimo. Nepaisant to, 2015 m. spalio 21 d. baudos dalis pagal Agentūros sprendimą buvo išskaičiuota iš jam mokėtinų išmokų. Pareiškėjas tokius Agentūros veiksmus vertino kaip savavaldžiavimą, pažeidžiantį jo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjo nuomone, Agentūra nagrinėjamu atveju nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytų įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų. Šiais savo neteisėtais veiksmais atsakovas ne tik jam padarė turtinę žalą, bet ir parodė nepagarbą, sukeldamas neteisybės ir apmaudo jausmą, tuo padarydamas pareiškėjui ir neturtinę žalą.
Atsakovas Agentūra, taip pat atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios ir trečiosios veiklos sričių įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-480 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 28.11 punkte nustatyta, jog pareiškėjas įsipareigoja apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti bus panaudota parama, ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui nuo paramos sutarties pasirašymo. Pažymėjo, kad paramos gavėjui, neįsipareigojus atitikti šio tinkamumo kriterijaus, parama nebūtų skirta. Įpareigojimas apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti bus panaudota parama, buvo nustatytas ir tarp pareiškėjo bei Agentūros pasirašytoje Sutartyje (17.12 punkte). Pareiškėjui ginčo sprendimu sankcija paskirta būtent už šio įpareigojimo nevykdymą, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 74 punktu, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 197.3.1 ir 197.3.14 punktais, kurie, kaip teisinis sankcijos taikymo pagrindas, buvo aiškiai nurodyti Agentūros sprendime. Agentūra nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jo padarytas pažeidimas yra formalus. Pažymėjo, kad Įgyvendinimo taisyklių 28.11 punkte bei Sutarties 17.12 punkte nustatyta turto draudimo sąlyga užtikrina ne tik pareiškėjo turtinius interesus nuo galimų neigiamų pasekmių, tačiau ir paramos davėjo interesus. Turto praradimo, gedimo ar kitokio draudiminio įvykio atveju draudimo išmoka kompensuoja pareiškėjo patirtus nuostolius ir tokiu būdu palaiko jo finansinę būklę bei galimybes toliau vykdyti projektą. Pažymėjo, kad pareiškėjui nevykdant projekto arba nevykdant jo taip, kaip įsipareigota Sutartimi, Agentūra privalo inicijuoti išmokėtos paramos susigrąžinimą (Administravimo taisyklių 197.1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad už šiuo atveju nustatytą pažeidimą teisės aktai nenumato konkretaus sankcijos dydžio, jis turi būti nustatomas atsižvelgiant į Administravimo taisyklių 197.1.9 punktą, t. y., įvertinus pažeidimo pobūdį, mastą bei sunkumą. Dėl pritaikytos sankcijos sumos išskaičiavimo iš pareiškėjui mokėtinos paramos sumos Agentūra paaiškino, kad Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (toliau – ir Grąžintinų lėšų taisyklės), 7.1.1 punkte nustatyta, jog vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis arba juridinis asmuo nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) nacionaliniuose teisės aktuose, ir (arba) paramos sutartyje nustatytų reikalavimų paramai gauti. Administruojančioji institucija, vadovaujantis Grąžintinų lėšų taisyklių 17.2 punktu, grąžintinas lėšas susigrąžina ir įskaitymo būdu. Vadovaudamasi Grąžintinų lėšų taisyklių 17.2 punktu nustatyta diskrecija, Agentūra 4 808,67 Eur skolą išskaičiavo iš kitų pareiškėjui mokėtinų išmokų. Pažymėjo, kad Grąžintinų lėšų taisyklės nenumato kitokio draudimo įskaityti grąžintinas lėšas, nei 20 punkte nustatytas atvejis, pagal kurį skolininkui apskundus sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo arba raštą apie atliktą grąžintinų lėšų įskaitymą teismui ar išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, grąžintinų lėšų įskaitymas ir palūkanų skaičiavimas sustabdomas, kol išnagrinėjamas skundas arba įsiteisėja teismo sprendimas. Todėl pareiškėjo argumentus dėl grąžintinų lėšų išieškojimo būdo pasirinkimo ir įskaitymo būdo netaikymo Agentūra vertino kaip nepagrįstus. Agentūros nuomone, pareiškėjas nepagrįstai tapatina ginčijamu sprendimu nustatytą sankciją su Civilinio kodekso 6.71 straipsnyje numatytų netesybų institutu, todėl nepagrįstai vadovaujasi ir ieškinio senaties institutu. Agentūra taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Agentūros sprendimą Nr. SKP-135 ir Agentūros 2015 m. spalio 14 d. reikalavimą Nr. BRK-8823(3.144), priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisė pareiškėjo naudai solidariai iš atsakovų Agentūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 770 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas pagal Sutarties 17.12 punktą turėjo pareigą apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti buvo panaudota parama, ne trumpesniam kaip 5 (penkerių) metų laikotarpiui nuo Sutarties pasirašymo, tačiau šios pareigos laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nevykdė. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju ginčo sprendime yra nurodytas tik taikytinos sankcijos dydis (suma), tačiau jame nėra įvertintas padaryto pažeidimo sunkumas (pasekmės), pobūdis, aplinkybės, lėmusios pažeidimo padarymą, nenurodyta, kokiais duomenimis (rodikliais) remiantis apskaičiuota sankcija ir koks teisės aktas nustato tokį jos dydį. Tik atsiliepime Agentūra paaiškino, kad pareiškėjui taikytina sankcija buvo apskaičiuota atsižvelgiant į sankcijų dydžius, nustatytus Agentūros direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. BR1-686 pavirtintame Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos administruojamų priemonių bylų administravimo procedūros apraše (toliau – ir Aprašas). Kaip paaiškino atsakovo atstovė 2016 m. kovo 2 d. teismo posėdyje, Aprašas yra vidinis Agentūros dokumentas. Jis nėra paskelbtas viešai ir naudojamas kaip metodinė priemonė nustatant sankcijos dydžius už nustatytus paramos sąlygų pažeidimus. Teismo vertinimu, Aprašo, kuris šiuo atveju buvo taikomas apskaičiuojant sankcijos dydį, nepaskelbimas ir nenurodymas ginčo sprendime sąlygojo tai, kad pareiškėjas neturėjo galimybės įsitikinti jam taikytos sankcijos dydžio teisėtumu ir teisingu apskaičiavimu, o tai apsunkino jo teisinę gynybą. Todėl teismas konstatavo, kad Agentūros sprendimas, kuriame paramos gavėjui taikoma sankcija nėra motyvuota, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo pagrįsti taikomas poveikio priemones ir negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra pagrindas šį sprendimą panaikinti. Kadangi buvo nustatytas esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio ginčijamas Agentūros sprendimas yra naikinamas, teismas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo padaryto pažeidimo konstatavimu, nepasisakė. Teismas pažymėjo, kad pripažinus Agentūros sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu šio sprendimo pagrindu priimtas Agentūros reikalavimas dėl skolos grąžinimo, todėl jis taip pat naikintinas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, gavęs Agentūros reikalavimą dėl skolos grąžinimo, prie kurio buvo pridėtas ir Agentūros sprendimas, jį skundė išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ir Ministerija), kuri 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 3IN-G-2014-1504 pareiškėjo skundo netenkino. Nors pareiškėjas teismui neginčija minėto sprendimo, tačiau šis sprendimas, vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu, taip pat turi būti panaikintas, kadangi Ministerija neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjui sankcijos dydis, nustatytas negaliojančiu administraciniu aktu, ir dėl to sankcija pareiškėjui pritaikyta neteisėtai.
Pareiškėjo reikalavimo pripažinti neteisėtais veiksmais Agentūros 2015 m. spalio 21 d. ir 2015 m. spalio 23 d. išskaitas iš jam mokėtos paramos ir įpareigoti Agentūrą per 3 dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti išskaitytas sumas iš kitų jo išmokų netenkino. Teismas pažymėjo, kad panaikinus Agentūros sprendimą, kuriuo pareiškėjui pritaikyta paramos dalies grąžinimo sankcija, grąžintinų lėšų klausimą pareiškėjas turi teisę spręsti vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1927) (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsnio nuostatomis, Agentūrai atsisakius vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą geruoju. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad šis reikalavimas yra perteklinis.
Teismas pripažino, kad pareiškėjas nebuvo informuotas laiku apie Agentūros veiksmus, kurie jam sukėlė neigiamas pasekmes, negalėjo teikti paaiškinimų, išreikšti pozicijos dėl grąžintinų lėšų išskaitymo būdo, todėl priėjo išvadą, kad teisė į gynybą jam nebuvo užtikrinta. Lėšų išskaitymas iš kitų pareiškėjo išmokų jam buvo netikėtas, dėl ko jis galėjo patirti ir papildomų nepatogumų planuodamas savo ūkio išlaidas. Tokius Agentūros veiksmus teismas vertino kaip neteisėtus, nesuderinamus su geru administravimu ir konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė nepagarbos, nusivylimo vykdomosios institucijos veiksmais jausmą, kurį negalima vertinti kaip trumpalaikį ir nežymų. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas šiuo atveju patyrė neturtinę žalą ir turi teisę į jos atlyginimą. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, trukmę, intensyvumą, ekonominius šalies rodiklius, teismas pripažino, kad teisinga suma pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti yra 500 Eur.
Teismas nustatė, kad už skundo padavimą pareiškėjas sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį. Byloje pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas už teisines paslaugas atsiskaitė, sumokėdamas 1 000 Eur. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, t. y. trys ketvirtadaliai pareikštų reikalavimų, teismas pareiškėjui priteisė 770 Eur bylinėjimosi išlaidų solidariai iš atsakovų.
III.
Atsakovas Agentūra, taip pat atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad būtent Įgyvendinimo taisyklių 28.11 ir 74 punktuose, Administravimo taisyklių 197.3.1 ir 197.3.14 punktuose bei Sutarties 17.12 punkte numatytų pareigų pareiškėjui pažeidimas ir yra teisinis sankcijos taikymo pagrindas. Priešingai, nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, šis Agentūros sprendimo teisinis pagrindas yra aiškiai nurodytas sprendime. Atsižvelgusi į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, pareiškėjo padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, Agentūra skyrė pareiškėjui 4 808,67 Eur sankciją. Siekiant palengvinti tokio pobūdžio pažeidimų atvejais skiriamų sankcijų nustatymą, Agentūroje yra nustatyta atitinkama vidinė procedūra reglamentuota Apraše. Atsakovo nuomone, tai, kad skaičiuojant pareiškėjui skirtą sankciją, Agentūra vadovavosi savo vidinėmis procedūromis, nedaro priimto sprendimo negaliojančiu ar neteisėtu. Agentūros vidinės procedūros, tarp jų ir Aprašas, nenustato pareiškėjui jokių teisių ar pereigų ir nėra jam skirtos sankcijos teisiniu pagrindu. Skirta sankcija yra pagrįsta ir proporcinga padarytam pažeidimui, kurį pripažįsta padaręs pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, kad sankcija pareiškėjui skirta pagrįstai ir motyvuotai, jos dydis nustatytas įvertinus nagrinėjamo atvejo aplinkybes, naikinti Agentūros sprendimo nėra pagrindo.
Agentūra pabrėžia, kad nepadarė neteisėtų veiksmų šiuo atveju. Tarybos 1995 m. gruodžio 18 d. reglamento Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas pažeidimas. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad jeigu pažeidimai daromi nuolat ir pakartotinai, senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas. Todėl Agentūros veiksmai dėl pažeidimo vertinimo, konstatavimo ir atitinkamos sankcijos taikymo laiko buvo atlikti visiškai tinkamai ir teisėtai. Pareiškėjas, padaręs pažeidimą bei susipažinęs su teisės aktų reikalavimais, numatančiais, kad už tokio pobūdžio pažeidimus skiriamos sankcijos (visos ar dalies paramos susigrąžinimas), negalėjo tikėtis, kad Agentūra netaikys jam atitinkamos sankcijos ir nesusigrąžins neteisėtai gautos paramos sumos. Dėl šios priežasties nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių, dėl kurių pažeidimo patyrė neigiamus išgyvenimus. Atsakovas pabrėžia, kad Komisijos 2014 m. rugpjūčio 6 d. įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 28 straipsnyje numatyta, kad nepažeisdamos jokių kitų nacionalinėje teisėje numatytų veiksmų reikalavimų vykdymui užtikrinti, valstybės narės visas dar negrąžintas paramos gavėjo skolas, nustatytas remiantis nacionaline teise, išskaičiuoja iš išmokų, kurias tam pačiam paramos gavėjui ateityje mokės už skolos susigrąžinimą atsakinga mokėjimo agentūra. Vadovaudamasi minėta nuostata ir Grąžintinų lėšų taisyklių 17.2 punkte nustatyta diskrecija, Agentūra 4 808,67 Eur skolą teisėtai išskaičiavo iš kitų pareiškėjui mokėtinų išmokų. Grąžintinų lėšų taisyklės nenumato kitokio draudimo įskaityti grąžintinas lėšas nei 20 punkte nustatytas atvejis, pagal kurį skolininkui apskundus sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo arba raštą apie atliktą grąžintinų lėšų įskaitymą teismui ar išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, grąžintinų lėšų įskaitymas ir palūkanų skaičiavimas sustabdomas, kol išnagrinėjamas skundas arba įsiteisėja teismo sprendimas. Tai, kad grąžintinų lėšų įskaitymo metu dar nebuvo pasibaigęs Agentūros sprendimo apskundimo terminas, nėra Grąžintinų lėšų taisyklių 20 punkto pažeidimas. Grąžintinų lėšų įskaitymo metu Agentūros sprendimas galiojo. Agentūros teigimu, nenustačius Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, neturtinė žala pareiškėjui šioje byloje negalėjo būti priteisiama. Agentūra pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė neturtinės žalos priteisimo pagrindo ir nemotyvavo, kodėl pareiškėjui priteisė būtent 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas padavė atsiliepimą į atsakovo Agentūros, taip pat atstovaujančios atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms (advokato paslaugoms) atlyginti.
Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju Agentūra turėjo pareigą nustatyti, ar pareiškėjas pažeidimu padarė ar galėjo padaryti Europos Sąjungos biudžetui ir (arba) Lietuvos valstybės biudžetui žalos. Atkreipia dėmesį, kad Agentūra, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi nepaskelbtu Aprašu, nustatančiu taikytiną sankciją ir jos dydį. Pažymi, kad Grąžintinų lėšų taisyklių 17 punkte numatyti trys būdai susigrąžinti lėšas: kai skolininkas įpareigojamas pats sumokėti skolą (17.1 punktas); kai grąžintinos lėšos išskaičiuojamos iš kitų ūkininkui mokamų išmokų (17.2 punktas); kai grąžintinos lėšos gali būti išieškomos kitais įstatymų numatytais būdais (17.3 punktas). Agentūra nagrinėjamu atveju pasirinko pirmąjį būdą, dėl to priėmė sprendimą ir pateikė pareiškėjui jį vykdyti. Jokių kitų sprendimų dėl lėšų susigrąžinimo, kuriais būtų panaikintas pirmasis ir nutarta lėšų grąžinimą vykdyti pagal Grąžintinų lėšų taisyklių 17.2 punktą Agentūras byloje nepateikė. Tačiau, nesuėjus pareiškėjui nustatytam lėšų grąžinimo terminui, sankcija buvo išskaičiuota iš pareiškėjui paskirtų įvairių išmokų už 2014 metus, t. y. faktiškai buvo pritaikytas Grąžintinų lėšų taisyklių 17.2 punktas. Todėl, pareiškėjo nuomone, šiuo aspektu Agentūra taip pat veikė neteisėtai. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nurodė, jog atsakovas pažeidė Administravimo taisyklių 9 punkte nustatytą Agentūros pareigą per 20 dienų informuoti paramos gavėją apie jam pritaikytą sankciją, kai Agentūra tai padarė praėjus 6 mėnesiams ir 17 dienų, tuo pačiu praleidusi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą specialųjį sutrumpintą 6 mėnesių senaties terminą reikšti reikalavimą dėl sutartinių netesybų. Dėl to pareiškėjo nuoroda į Tarybos 1995 m. gruodžio 18 d. reglamentą Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, nustatantį 10 metų terminą kontroliuoti paramos gavėją, neturi jokio reikšmės, nes teisė kontroliuoti, kaip pareiškėjas vykdo Sutartį, neginčijama. Ginčijamas tik terminas, po kurio pareikštas reikalavimas sumokėti sutartines netesybas.
Atsakovas Agentūra, taip pat atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, padavė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo prašo atmesti pateiktą prašymą arba sumažinti prašyme prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.
Agentūra pažymi, kad, sprendžiant dėl išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas atlyginimo, turi būti atsižvelgiama ne tik į patenkintų reikalavimų dalį, bet ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo trukmę ir pobūdį, kitas svarbias aplinkybes. Įvertinus ginčo pobūdį, tai, kad šioje byloje nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai nebuvo keliami, Agentūros nuomone, pareiškėjo prašoma bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėtų būti mažinama. Pareiškėjas nepagrindė prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydžio bei nepateikė tikslaus jų apskaičiavimo todėl, Agentūros teigimu, prašoma atlyginti suma turi būti priteisiama kur kas mažesnė, negu nurodyta prašyme.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SKP-135 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ ir 2015 m. spalio 14 d. rašto „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ Nr. BRK-8823(3.144) teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. SKP-135 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes paramos gavėjui pritaikyta sankcija nėra motyvuota, todėl šis Agentūros sprendimas ir jo pagrindu priimtas 2015 m. spalio 14 d. raštas „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ Nr. BRK-8823(3.144) yra neteisėti ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjas dėl to, jog Nacionalinė mokymų agentūra tinkamai nemotyvavo pritaikytos poveikio priemonės, pareiškėją apie 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-135 informavo praėjus daugiau ne 6 mėnesiams po sprendimo priėmimo, nesudarė galimybės pareiškėjui išreikšti pozicijos dėl grąžintinų lėšų nuskaitymo būdo bei apsunkino jo teisę į teisminę gynybą, patyrė neturtinę žalą, kuriai kompensuoti priteisė 500 Eur.
Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. kovo 27 d. sprendime Nr. SKP-135 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ yra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, o sankcija buvo paskaičiuota pagrįstai remiantis Agentūros direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. BR1-686 pavirtintu Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos administruojamų priemonių bylų administravimo procedūros aprašu. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžio.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. G. ir Nacionalinė mokėjimo agentūra 2009 m. sausio 27 d. sudarė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios veiklos srities paramos sutartį Nr. 1VM-KU-08-3-002113-PR001 (I t., b. l. 65-78), kuria paramos gavėjas, t. y. A. G. įsipareigojo įgyvendinti projektą „Augalininkystės ūkio modernizavimas panaudojant EŽŪFKP paramą“ Nr. 1VM-KU-08-3-002113-PR001, nepažeisdamas sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Sutarties 17.12 papunktyje buvo nustatyta, kad paramos gavėjas privalo apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti buvo naudota parama, ne trumpesniam nei 5 metų laikotarpiui nuo sutarties pasirašymo.
Vertindama užbaigto projekto metinę ataskaitą Agentūra nustatė, kad už paramos lėšas įsigytas traktorius „John Deere 6930“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), lėkštinis skutikas „Xpress 4,0 m.“, grūdų džiovykla „MEPU M150k“ ir kombainas „FENDT 5220E“ laikotarpiu nuo 2013 m sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo apdrausti. Atsižvelgdama į nustatytą pažeidimą, Agentūra ginčijamu 2015 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. SKP-135 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ pritaikė pareiškėjo atžvilgiu sankciją – paramos dalies (4 808,76 Eur) susigrąžinimą.
Apie priimtą sprendimą dėl dalies išmokėtos paramos susigrąžinimo Agentūra pareiškėją informavo 2015 m. spalio 14 d. raštu „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ Nr. BRK-8823(3.144), kuriame nurodė, kad 4 808,76 Eur skolą per 60 dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos pareiškėjas turi pervesti į nurodytą Agentūros sąskaitą.
Ginčijamame Agentūros 2015 m. kovo 27 d. sprendime Nr. SKP-135 nurodyta, kad priimdamas sprendimą susigrąžinti dalį pareiškėjui išmokėtos paramos atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-480 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios ir trečiosios veiklos sričių įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 28.11 papunkčiu ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.3.1 papunkčiu ir 197.3.14 papunkčiu.
Įgyvendinimo taisyklių 28.11 papunktyje nustatyta, kad vienas iš tinkamumo kriterijų paramai gauti yra tai, jog pareiškėjas įsipareigoja apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti bus panaudota parama, ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui nuo paramos sutarties pasirašymo projekto įgyvendinimo laikotarpiui. Pagal Administravimo taisyklių 197.3.1 papunktį ir 197.3.14 papunktį, paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė ES ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, susijusius su projekto įgyvendinimu; taip pat kai paramos gavėjas pažeidžia pirkimų vykdymo tvarką ir kitas paramos sutarties sąlygas ir (arba) paramos paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo apdraudęs už paramos lėšas įsigyto traktoriaus „J. D. 6930“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), lėkštinio skutiko „Xpress 4,0 m.“, grūdų džiovyklos „MEPU M150k“ ir kombaino „FENDT 5220E“, taip pažeisdamas 2009 m. sausio 27 d. paramos sutarties Nr. 1VM-KU-08-3-002113-PR001 17.12 papunktį ir Įgyvendinimo taisyklių 28.11 papunktį. Todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.3.1 ir 197.3.14 papunkčiais, Agentūra turėjo pagrindą taikyti pareiškėjo atžvilgiu sankciją – paramos dalies susigrąžinimą.
Pažymėtina, kad Administravimo taisyklių nuostatos, reglamentuojančios sankcijų paramos gavėjams taikymo tvarką, nenumato sankcijų dydžių nustatymo sąlygų, būdo ir tvarkos. Todėl Agentūra, taikydama pareiškėjo atžvilgių dalies paramos susigrąžinimo sankciją, jos dydį turėjo individualizuoti pagal bendrąsias prievartos priemonių taikymo asmeniui taisykles, t. y. atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, jo sunkumą, sukeltas neigiamas pasekmes, asmens atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir pan.
Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir aiškinimo aspektu yra išaiškinta, kad taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1050-756/2017). Taigi sankcijos taikymas turi būti motyvuotas ir proporcingas, o patys sankcijos rūšies, dydžio parinkimo ir jos proporcingumo aspektai turi būti pagrįsti būtent sprendime, kuriuo tokios sankcijos taikomos.
Nagrinėjamu atveju Agentūra 2015 m. kovo 27 d. sprendime Nr. SKP-135 nenurodė argumentų dėl pareiškėjui parinkto konkretaus sankcijos dydžio t. y. skirta sankcija nebuvo individualizuota, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad Agentūros 2015 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. SKP-135 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Agentūros 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-135 ir jo pagrindu priimtą 2015 m. spalio 14 d. raštą Nr. BRK-8823(3.144), kuriame pareiškėjui buvo nurodyta susidariusią skolą per 60 dienų pervesti į nurodytą Agentūros sąskaitą.
Skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis (ABTĮ 92 straipsnis). Todėl panaikinus sprendimą dėl pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos sankcijos, Agentūra turėtų iš naujo spręsti dėl pareiškėjui už nustatyto paramos sutarties sąlygų pažeidimą taikytinos sankcijos, ją tinkamai individualizuojant, ir priimti naują sprendimą.
Atsakovas teigia, kad parinkdamas sankcijos dydį pagrįstai vadovavosi Agentūroje nustatyta vidine procedūra, reglamentuota Agentūros direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. BR1-686 pavirtintame Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos administruojamų priemonių bylų administravimo procedūros apraše.
Byloje nustatyta, kad Agentūros direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. BR1-686 pavirtintas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos administruojamų priemonių bylų administravimo procedūros aprašas nustatyta tvarka nėra paskelbtas viešai. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 17 punkto ir 19 bei 20 straipsnių nuostatas, įgaliotų atlikti viešąjį administravimą asociacijų, valstybės ar savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, valdymo organų priimti norminiai teisės aktai turi būti paskelbti. Kol tai nėra padaryta teisės aktai neįsigalioja. Atsižvelgiant į tai, neįsigaliojęs norminis teisės aktas negali būti taikomas sprendžiant asmenų subjektinių teisių bei pareigų klausimus atitinkamų teisinių santykių srityje.
Vertinant pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydį pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatyti Agentūros veiksmai – pareiškėjo neinformavimas apie priimtą Agentūros 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-135 per Žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 patvirtintų Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių 9 punkte nustatytą 20 darbo dienų terminą; grąžintinų lėšų įskaitymas, Agentūros atliktas dar nepasibaigus 2015 m. spalio 14 d. rašte Nr. BRK-8823(3.144) pareiškėjui nustatytam 60 dienų terminui skolai sumokėti ir apie tai iš anksto neinformavus pareiškėjo – yra neteisėti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokie atsakovo veiksmai neatitinka gero viešojo administravimo principo bei kad tarp šių veiksmų ir pareiškėjui padarytos nurodytos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys.
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad dėl nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas galėjo patirti nepagarbos, nusivylimo vykdomosios institucijos veiksmais jausmą, kurio negalima vertinti kaip trumpalaikio ir nežymaus, todėl jo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti priteisė 500 Eur.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus, sutinka su atsakovo pozicija, jog priteisto neturtinės žalos dydžio pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo. Šiuo atveju iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl patirtos neturtinės žalos negalima daryti išvados, jog pareiškėjo pergyvenimai buvo tokio masto, jog jie galėtų būti kompensuoti tik priteisiant pirmosios instancijos teismo nurodytą 500 Eur sumą. Šiuo apsektu pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Atsižvelgiant į byloje nustatytus neteisėtus Agentūros veiksmus, sutiktina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, nes nebuvo laiku informuotas apie sprendimą dėl dalies išmokėtos paramos susigrąžinimo, taip pat nemotyvuojant konkretaus sankcijos dydžio bei išskaičiuojant pareiškėjo skolą iš kitų mokėtinų išmokų dar nepasibaigus nustatytam 60 dienų terminui skolai sumokėti. Tačiau sunkesnio pobūdžio neigiamų padarinių nagrinėjamu atveju nenustatyta ir pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Pareiškėjas neneigia pažeidęs 2009 m. sausio 27 d. paramos sutarties Nr. 1VM-KU-08-3-002113-PR001 17.12 papunktį, nes 2013 m. neapdraudė už paramos lėšas įsigytos žemės ūkio technikos. Taigi pareiškėjas galėjo numatyti dėl šios savo veikos galinčias kilti neigiamas pasekmes. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kad nagrinėjamu atveju būtų būtina priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir procesines teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su ginčijamų administracinių aktų priėmimu bei pagrįstai panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-135 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ ir 2015 m. spalio 14 d. raštą „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ Nr. BRK-8823(3.144).
Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais, nes, kaip minėta, teisės pažeidimo fakto pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, netenkinant pareiškėjo reikalavimo priteisti neturinės žalos atlyginimą pinigais.
Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti jo naudai iš atsakovų 1 028 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, patvirtinančius realiai pareiškėjo patirtas išlaidas bei tai, kad buvo tenkinti ¾ pareiškėjo reikalavimų, priteisė pareiškėjo naudai 770 Eur išlaidoms atlyginti.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-552-298/2012; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmus pirmosios instancijos teisme nebuvo tenkinamas, taip pat į tai, kad reikalavimas priteisti pareiškėjo naudai 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti netenkinamas, pareiškėjui gali būti atlyginta 1/2 jo patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme. Taigi, pareiškėjui už sumokėtą žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas, patirtas dėl skundo parengimo, priteistina 514 Eur išlaidų.
Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti jam patirtas išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių advokato V. O. teisę atstovauti pareiškėjui A. G. apeliacinės instancijos teisme, o iš byloje esančios 2015 m. spalio 22 d. atstovavimo sutarties matyti, kad advokatui buvo pavesta atstovauti pareiškėjui Žemės ūkio ministerijoje ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Todėl pareiškėjo prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo nenagrinėjamas. Pareiškėjas turi teisę pakartotinai pateikti prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti taip:
„Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 27 d. sprendimą „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ Nr. SKP-135 ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 14 d. raštą „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ Nr. BRK-8823(3.144).
Priteisti pareiškėjo A. G. naudai iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 514 (penkis šimtus keturiolika) eurų bylinėjimosi išlaidų.
Kitą pareiškėjo A. G. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Dainius Raižys
Virginija Volskienė