ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

2022 m. spalio 31 d.

Šiauliai 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Birutės Simonaitienės, Irenos Stasiūnienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. birželio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-108-721/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobastionas“ ieškinį atsakovams R. P., S. J. dėl skolos už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą ir procesinių palūkanų priteisimo, tretieji asmenys R. I., V. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Autobastionas“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. P. ir S. J. 2 454 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ieškovei UAB „Autobastionas“; priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis visas bylinėjimosi išlaidas: 55 Eur žyminį mokestį,  200 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas. 

2.       Nurodė, kad pagal UAB „Autobastionas“ ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Telšių AVPK) 2017 m. rugsėjo 25 d. sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Autobastionas“, policijai nustačius, kad transporto priemonė nuvežtina, savo vilkiku turi priverstinai nuvežti transporto priemones į aikšteles, saugoti transporto priemones. 2020 m. rugpjūčio 13 d. atsakovei R. P. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė FORD FOCUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Transporto priemonė), po pažeidimo, kurį padarė S. J., pagal 2020 m rugpjūčio 13 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo transportuota į UAB „Autobastionas“ priklausančią transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – Saugojimo aikštelė).

3.       2020 m. rugsėjo 29 d. Telšių AVPK išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) atsiimti nugabentą į Saugojimo aikštelę nugabentą atsakovei R. P. priklausančią Transporto priemonę 2020 m. rugsėjo 30 d. buvo išsiųstas atsakovei, tačiau atsakovė nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės neatsiėmė. 2020 m. lapkričio 18 d. pranešimas dėl transporto priemonės atsiėmimo buvo išsiųstas atsakovui S. J., tačiau jis į pranešimą taip pat nereagavo. Transporto priemonės priverstinis transportavimas iš jos buvimo vietos į priverstinai paimtų policijos ir nuvežtų transporto priemonių saugojimo aikštelę kainavo 60 Eur. Vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainis – 6 Eur. Transporto priemonė saugoma nuo 2020 m. rugpjūčio 13 d. Atsakovai už Transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 2020 m. rugpjūčio 13 d. iki 2021 m. rugsėjo 16 d. solidariai yra skolingi 2 454 Eur.

4.       Atsakovė R. P. prašė ieškovės UAB „Autobastionas“ ieškinį atsakovei R. P. atmesti. Nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 13 d. atsakovo S. J. valdyta Transporto priemonė ir priverstinai nugabenta į ieškovei priklausančią Saugojimo aikštelę, 2020 m. liepos 30 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduota R. I., todėl ieškovei suteikus transporto priemonės nugabenimo ir saugojimo paslaugas, atsakovė nebuvo šios transporto priemonės savininkė, tačiau transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre. Transporto priemonė sutarties pagrindu buvo perduota pirkėjui R. I. ir jis buvo automobilio savininkas, todėl atsakovė atsisako mokėti ieškovės reikalaujamas atlyginti išlaidas, o šias išlaidas turi atlyginti transporto priemonės savininkas ir valdytojas.

5.       Trečiasis asmuo R. I. nurodė, kad pagal 2020 m. liepos 30 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį iš R. P. įsigijo Transporto priemonę. Sandorio savo vardu neįregistravo, nes 2020 m. liepos 31 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė automobilį V. B., kuris kaip transporto priemonės savininkas su transporto priemonės valdytoju solidariai yra atsakingas už susidariusį įsiskolinimą, už Transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. birželio 1 d. sprendimu teismas ieškinį tenkino; priteisė solidariai iš atsakovų R. P. ir S. J. 2 454,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 454,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir iš kiekvieno atsakovo atskirai po 127,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Autobastionas“.

7.       Teismas nustatė, kad 2020 m. rugpjūčio 13 d. Transporto priemonė priverstinai nuvežta atsižvelgiant į tai, kad atsakovas S. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Apie priverstinai ieškovės nuvežtą Transporto priemonę ir jos saugojimą ieškovei priklausančioje Saugojimo aikštelėje, Transporto priemonės valdytojui S. J. buvo žinoma nuo nuvežimo momento, o Transporto priemonės savininkei R. P., išsiuntus 2020 m. rugsėjo 29 d. išduotą leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą Transporto priemonę ir 2020 m. rugsėjo 30 d. atsakovei R. P. išsiuntus pranešimą, jog gali atsiimti priverstinai nugabentą Transporto priemonę į ieškovei priklausančią Saugojimo aikštelę, atsakovė R. P., turėdama policijos leidimą, Transporto priemonės neatsiėmė.

8.       Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės), galiojusių transporto priemonės nutempimo metu (aktuali redakcija nuo 2018 m. balandžio 1 d. 75, 75.1., 75.2. 76.3, 75.1., 75.2. punktus, atsakovė R. P. privalėjo, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo transporto priemonės pardavimo, pranešti teritoriniam arba centriniam registratoriui apie registro duomenų pasikeitimą ir pateikti registro duomenų pasikeitimą patvirtinančius dokumentus, tačiau R. P. šių savo pareigų nevykdė, nesiėmė aktyvių veiksmų, kad nuosavybės teisės perėjimo faktas būtų išviešintas, elgėsi nerūpestingai ir kaip deklaruota transporto priemonės savininkė prisiėmė atitinkamas pasekmes, t. y. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 33 straipsnio 8 dalyje numatytą pareigą solidariai atlyginti ūkio subjektui priverstinai nuvežtos transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovė R. P. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. birželio 1 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės R. P. solidariai su atsakovu S. J. priteista 2 454,00 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 2 454,00 sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei iš kiekvieno atsakovo atskirai po 127,50 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovei UAB „Autobastionas“, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Autobastionas“ ieškinį R. P. atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

9.1.                      Faktą apie tai, kad Transporto priemonė 2020 m. liepos 30 d. buvo parduota ir faktiškai perduota R. I., kuris transporto priemonės savo vardu neįregistravo, kadangi sekančią dieną, t. y. 2020 m. liepos 31 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė automobilį V. B., teismo posėdyje patvirtino ir trečiasis asmuo R. I., tačiau į šias bylai itin svarbias aplinkybes pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė. Remiantis kasacinio teismo praktika, tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, kad jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-448, 2011 m. vasario 15 d. nutartis Nr. 3K-3-54/2011).

9.2.                      Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018, 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020 išaiškinimą, yra visos aplinkybės, kurios patvirtina, kad apeliantė nėra atsakinga už susidariusį įsiskolinimą dėl automobilio nutempimo ir saugojimo, kadangi automobilis, kuris dalyvavo įvykyje, jai nebepriklausė nuosavybės teise, ir kurį, pasirašius transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, už sutartyje nurodytą kainą, nuosavybės teise faktiškai buvo perleidusi pirkėjui R. I. 

10.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Autobastionas“ prašo atsakovės apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

10.1.                      Iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad apeliantė tikrai pardavė ir faktiškai perdavė jai priklausančią Transporto priemonę trečiajam asmeniui R. I., nes transporto priemonę sulaikymo metu valdė atsakovas S. J., o 2020 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Transporto priemonė tariamai parduota V. B. Tokią painiavą apeliantė galimai dirbtinai sukūrė siekdama išvengti civilinės atsakomybės.

10.2.                      Pagal Taisyklių 75.1 punkto nuostatas, kliūčių pakeisti duomenis apie automobilio savininką nebuvo, tačiau apeliantė elgėsi itin neapdairiai ir nerūpestingai ne tik tuo atveju, kai, galimai perleido savo automobilį kitam asmeniui, tačiau ir tada, kai žinodama apie tai, kad automobilis priverstinai nuvežtas bei saugomas ieškovės Saugojimo aikštelėje, gavusi policijos leidimą atsiimti šį automobilį, tyčia to nepadarė, todėl įsiskolinimas už Transporto priemonės saugojimą padidėjo. Apeliantė žinodama, kad neišviešino savo nuosavybės teisių perleidimo fakto, privalo prisiimti atsakomybę už Transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą prieš trečiuosius asmenis bei imtis veiksmų, tam, kad sumažinti nuostolius, ar bent jau sustabdyti jų didėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

12.       Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

 Dėl faktinių bylos aplinkybių

13.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir ieškovės UAB „Autobastionas“ 2017 m. rugsėjo 25 d. sudarytą Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis),  2020 m. rugpjūčio 13 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimu transporto priemonė FORD FOCUS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežta į ieškovės UAB „Autobastionas“ automobilių saugojimo aikštelę. Sutarties priede Nr. 1 nuvežimo paslaugos kaina su PVM – 60 Eur, vienos paros saugojimo įkainis – 6 Eur.

14.       Iš administracinio nusižengimo bylos Nr. AN15.-576-344/2020 duomenų matyti, kad S. J., vairuodamas Transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles. VĮ „Regitra“ duomenimis paskutinis registruotas transporto priemonės savininkas yra R. P. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyrius 2020 m. rugsėjo 29 d. išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę FORD FOCUS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2020 m. rugsėjo 29 d. rašto matyti, kad leidimas išsiųstas apeliantei R. P.. Iš registruotu laiško išsiųsto 2020 m. rugsėjo 30 d. pranešimo matyti, kad ieškovė informavo R. P. ir S. J. kuo greičiau atsiimti transporto priemonę.

Dėl nuosavybės teisės į pirkimo-pardavimo sutartimi perleidžiamas transporto priemones perėjimo momento ir transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių privalomos registracijos

15.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji yra solidariai atsakinga kartu su Transporto priemonės valdytoju, kadangi pažeidimo padarymo metu, ji Transporto priemonę buvo pardavusi trečiajam asmeniui R. I., tačiau nebuvo įregistravusi pardavimo teisės aktų nustatyta tvarka, kadangi kitą dieną – 2020 m. liepos 31 d. R. I. Transporto priemonę pardavė V. B.. Tretieji asmenys šias aplinkybes patvirtino, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė.

16.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nevertino aplinkybių dėl Transporto priemonės nuosavybės.

17.       Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl Transporto priemonės savininko atsakomybės rėmėsi Taisyklėmis ir atsižvelgdamas į Taisyklėse numatytą pareigą transporto priemonės savininkui (valdytojui) pranešti apie duomenų pasikeitimą registro tvarkytojui per 15 kalendorinių dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo (76.3 punktas), pasikeitus transporto priemonės valdytojui (75.1. punktas) ir/arba pasikeitus transporto priemonės valdytojo arba transporto priemonės savininko duomenims (75.2. p.), padarė išvadą, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas) pardavęs transporto priemonę ir pasikeitus transporto priemonės savininko (valdytojo) duomenims per 15 dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo privalo kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl įregistruotų duomenų pasikeitimo ir privalo pateikti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir/arba kitus registro duomenų pasikeitimą patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą dėl transporto priemonių registravimo tvarkos, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė R. P. privalėjo, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo transporto priemonės pardavimo, pranešti teritoriniam arba centriniam registratoriui apie registro duomenų pasikeitimą ir pateikti registro duomenų pasikeitimą patvirtinančius dokumentus, o apeliantei neįvykdžius pareigos įregistruoti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, ji turi pareiga solidariai atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

18.       Iš byloje esančios 2020 m. liepos 30 d. 19.50 val. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad apeliantė R. P. pardavė Transporto priemonę trečiajam asmeniui R. I.. Iš 2020 m. liepos 31 d. 20.20 val. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad trečiasis asmuo R. I. pardavė Transporto priemonę trečiajam asmeniui V. B.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčių, netyrė, ar faktiškai transporto priemonę apeliantė perdavė trečiajam asmeniui R. I., o pastarasis perdavė trečiajam asmeniui V. B..

19.       Pirkimo-pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal dispozityviąją CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo įstatymuose nenustatyta. Kiekvienu atveju būtina patikrinti, ar šalys transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatė kito nuosavybės teisės perėjimo daikto įgijėjui momento ar kitų sąlygų, pavyzdžiui, kad nuosavybės teisė pereina daikto įgijėjui tik po to, kai jis sumokės daikto kainą; ar tik po to, kai daikto pardavėjas išregistruoja daiktą iš viešojo registro; ar tik po to, kai šalys ar viena iš jų įregistruoja pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu ji turi būti registruojama. Jeigu sutartyje tokių ar panašių išlygų nenustatyta, tai dėl nuosavybės teisės perėjimo momento turi būti sprendžiama pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011).  

20.       Perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų. Ji reglamentuota CK 6.317 straipsnyje. Po tinkamo šios prievolės įvykdymo pirkėjui pereina nuosavybės teisė. Pagal CK 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Tai reiškia, kad pirkėjas įgyja galimybę valdyti daiktą nuosavybės teise, t. y. elgtis su juo kaip su savo, nepriklausomai nuo pardavėjo valios. Transporto priemonės perdavimas pagal pirkimo-pardavimo sutartį kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas pirkėjui gali būti nustatytas, jeigu pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus perduota transporto priemonė, kuria įgijėjas gali naudotis ar elgtis su ja kaip su savo turtu savo nuožiūra. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti įstatyme nenustatyta reikalavimų, kad transporto priemonė būtų techniškai tvarkinga, tinkama eismui (įregistruota, perregistruota, apdrausta kaip turtas ar jos valdytojo civilinė atsakomybė ir pan.). Jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje tokių ar panašių sąlygų nenustatyta, tai nuosavybės teisės į transporto priemonę pagal pirkimo-pardavimo sutartį perėjimo pirkėjui momentas nustatomas pagal bendrąsias CK 6.317, 6.318 straipsnių taisykles. Įstatymuose ar teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigų pradedant eksploatuoti transporto priemonę (įregistruoti, apdrausti ir kt.) netaikomi sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu šie reikalavimai tiesiogiai pagal teisės aktus neturi būti taikomi sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo ar kitokio perleidimo sutartį.

21.       CK 1.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau jo sudarymo fakto šalys negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais, pvz., liudytojų parodymais ir pan. (CK 1.75 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-495/2010). Dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, jos registracijos ir jos teisinės reikšmės ne kartą pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-309/2010; 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-495/2010). Esmine nagrinėjamam ginčui spręsti laikytina kasacinio teismo išvada, kad nei CK, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos. Poįstatyminio reglamentavimo nuostatos, pagal kurias asmenys, sudarę automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, kartu ar atskirai privalo kreiptis į viešųjų duomenų registrą dėl automobilio registracijos duomenų keitimo (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 71.1; 72.3.1 punktai), yra skirtos daiktams registruoti. Tuo tarpu CK 1.75 straipsnis reglamentuoja sutarčių įregistravimą ir ši nuostata netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011).

22.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sandorių registraciją reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai sprendė, jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai tokia registracija yra privaloma, o jos neatlikęs asmuo netenka teisės remtis nuosavybės teisės perleidimo ir savininko pasikeitimo faktu. Pirmosios instancijos teismas poįstatyminiame teisės akte nustatytą reikalavimą – pakeisti transporto priemonės registracijos duomenis – nepagrįstai sutapatino su CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą sandorio registraciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nurodytas materialiosios teisės normas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl pareigos atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas

23.       Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

24.       Kaip jau minėta šios nutarties 19 punkte, 2020 m. liepos 30 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi apeliantė R. P. pardavė Transporto priemonę trečiajam asmeniui R. I., o šis 2020 m. liepos 31 d. 20.20 val. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė trečiajam asmeniui V. B. Pirmosios instancijos teismas netyrė, ar minėtose pirkimo-pardavimo sutartyse nėra sąlygos dėl nuosavybės teisės pirkėjui perėjimo po to, kai bus pakeisti transporto priemonės registracijos duomenys, esant situacijai, kai įstatyme nėra nustatyta privaloma transporto priemonės registracija, kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui sąlyga. 

25.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl privalomos sandorių registracijos ir nuosavybės teisės pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį perėjimo momento, nepagrįstai sprendė, kad transporto priemonės neperregistravimas turi teisinę reikšmę sprendžiant dėl transporto priemonės savininko pagal šią sutartį, jei pirkimo-pardavimo sutartyse nėra sąlygos dėl nuosavybės teisės pirkėjui perėjimo po to, kai bus pakeisti transporto priemonės registracijos duomenys.

26.       Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs šalių paaiškinimus, teismo posėdžio 2022 m. gegužės 26 d. garso įrašą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė bylos faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad ieškovė tvirtina , kad atsakovė tebėra savininkė, ji nepasiėmė ir nepasiima automobilio, taip ir toliau didėja išlaidos, todėl ji yra atsakinga. Atsakovė teigia, kad neturėjo galimybės ir neturi išregistruoti automobilio, nėra jo valdytoja. Ieškovė nurodė, kad tokią pareigą pasikeitus reglamentavimui turi pirkėjas ir pan., ieškovės vertinimu, jei ir būtų nustatytos kitos aplinkybės šiuo atveju reikšmės neturi, kadangi atsakovė automobilio neišregistravo todėl jai tenka pareiga padengti patirtas išlaidas, o po to nustatyta tvarka ji turi teisę reikalauti iš kito asmens ir pan. Pažymėtina, kad aplinkybės buvo tikslinamos ir baigiamosiose kalbose, tačiau įvertinus tai, kas išdėstyta prieš tai, visumą duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu byloje sprendimas priimtas neatskleidus bylos esmės.  Remdamasi pirmiau nurodytu reglamentavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, ar apeliantė nuo 2020 m. liepos 30 d. perdavė Transporto priemonę trečiajam asmeniui R. I. ir nustatęs, kad ji iki padaryto pažeidimo, kurio pagrindu Transporto priemonė buvo privestinai nuvežta ir saugoma ieškovės Saugojimo aikštelėje, nebuvo Transporto priemonės savininkė ar teisėta jos valdytoja, tikėtina gali būti pagrindas išvadai, kad jai pareikštas reikalavimas atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas neturi teisinio pagrindo ir negali būti tenkinamas, todėl tokiu atveju reikalinga spręsti klausimą dėl tinkamo atsakovo.

27.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014). Tik ieškovui aiškiai išreiškus savo valią dėl atsakovo pasirinkimo ir nesutinkant atsakovo pakeisti kitu pagal CPK 45 straipsnio 3 dalį teismas turi bylą nagrinėti iš esmės.

28.       Pažymėtina ir tai, kad teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, negali apsiriboti formaliu netinkamos šalies konstatavimu ir tuo pagrindu atmesti ieškinį, bet turi išnaudoti visas bylos išnagrinėjimo iš esmės galimybes, tarp jų – ir pasiūlyti pakeisti netinkamą šalį tinkama (CPK 45 straipsnis). Tai atitinka civilinio proceso tikslus (CPK 2 straipsnis), civilinės bylos nagrinėjimo koncentruotumo bei ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), teismo pareigą rūpintis išsamiu bylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu (CPK 8 straipsnis).

29.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką netinkamą šalį pakeisti tinkama galima tik pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, turi pasiūlyti ieškovui pakeisti pradinį atsakovą tinkamu ir paaiškinti netinkamos šalies nepakeitimo procesines pasekmes. Pirmosios instancijos teismui nepasiūlius ieškovui pakeisti netinkamo atsakovo tinkamu ir nepaaiškinus pasekmių, sprendžiama, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės ir suponuojantis pagrindą panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą bei bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-916/2019).

30.       Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas, išnagrinėjo civilinę bylą iš esmės, neišaiškinęs ieškovei apie, teismo nuomonę, netinkamam atsakovui pareikštą ieškinį ir nepasiūlęs ieškovei pakeisti atsakovo tinkamu atsakovu.

Dėl bylos procesinės baigties

31.       Teisėjų kolegija nustačiusi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų praktiką ir netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, spręsdamas dėl transporto-priemonės pirkimo pardavimo sutarties privalomos registracijos, nevertino byloje esančių trečiųjų asmenų sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių, todėl padarė nepagrįstą išvadą, vertindamas atsakovės R. P. atsakomybę dėl susidariusių Transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Netinkamai kvalifikavęs tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas nepasiūlė ieškovei pakeisti atsakovę R. P. tinkamu atsakovu, bei neišaiškino ieškovei procesinių atsakovo nepakeitimo tinkamu pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kad dėl neištirtų faktinių aplinkybių ir jų reikšmės tinkamam ginčo santykių kvalifikavimui, dėl proceso teisės normų pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatyti trūkumai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 366 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32.       Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.

Teisėjos                 Birutė Simonaitienė

                Irena Stasiūnienė

                Vilija Valantienė