Administracinė byla Nr. I-2472-644/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00263-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 18 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,

sekretoriaujant G. L.,

dalyvaujant pareiškėjui I. S. (I. S.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas 

n u s t a t ė :

Pareiškėjas I. S. skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 101 078 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t. b. l. 2-7, 12-13, 60, 2 t. b. l. 31-32, 105).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-08-17 iki 2018-02-06 buvo laikomas Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo grįžus į Alytaus pataisos namus, jis buvo paskirtas gyventi į lokalinį sektorių, kuriame laikomi asmenys, sergantys ŽIV liga, vartojantys narkotikus, recidyvistai, todėl bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės atsisakė gyventi paskirtame būryje. Už atsisakymą gyventi paskirtame būryje pareiškėjui eilę kartų buvo nepagrįstai skiriamos drausminės nuobaudos. Nuobaudos buvo skiriamos kiekvieną dieną nekviečiant į drausmės komisiją, nesiaiškinant aplinkybių ir už vieną pažeidimą. Iš pradžių pareiškėjas buvo paskirtas į karantino kamerą, kurioje įrengti tik suolai ir stalas, vėliau - į kamerų tipo patalpą Nr. 2, kurioje kalinimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų. Ankštoje 5,5 kv. m. ploto patalpoje nebuvo stalo (iki 2017-09-04), lovos nepatogios ir sulaužytos, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, nesuteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą per parą. Pažymėjo, kad buvo verčiamas atsiimti skundą ir naktį eiti pasivaikščioti bei budinčioje dalyje raštu pasiaiškinti dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje. Tvirtino, kad kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Kameros Nr. 13 sanitariniame mazge įrengtas tupimas tualetas, dėl ko naudodamasis tualetu jis patyrė kelio skausmus. Kameroje Nr. 40 sienos padengtos pelėsiu, langas mažas, prie jo pritvirtintos grotos. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose pareiškėjas neturėjo galimybės dirbti, mokytis, bendrauti. Teigė, kad raštu kreipėsi į atsakovą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus (Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją), tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Alytaus pataisos namai pareiškėjo prašymo dėl perkėlimo į kitus pataisos namus tinkamai neišnagrinėjo. Akcentavo, kad Alytaus pataisos namuose nuteistieji laikosi subkultūros, rūko, vartoja narkotikus, platina ligas, vykdo nusikalstamas veikas, todėl pareiškėjas jaučiasi nesaugiai. Pataisos namų psichologinės tarnybos darbuotojai atsisakė su pareiškėju bendrauti. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė emocinį diskomfortą, stresą, nemigą, galvos skausmus ir pan.

Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu, kurį patikslino ir papildė (1 t. b. l. 21-26, 78-84; 2 t. b. l. 18) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas Nr. 13 ir Nr. 40, kuriose jam buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Duomenų apie pareiškėjo perkėlimą į kamerų tipo patalpą Nr. 2 nėra. Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos yra suremontuotos. Dalis kamerų buvo pradėta eksploatuoti 2009 m., kita dalis - 2010 m. Remonto metu visose kamerose buvo pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija, apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kameros buvo aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Kamerų sanitarinis mazgas aprūpintas lentynėlėmis asmens higienos priemonėms, sienine pakaba, veidrodžiu, stalu, praustuve, šiukšlių dėže, klozetu. Kameros Nr. 40 būklė yra gera, atitinka higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Pareiškėjas kiekvieną dieną buvo išvedamas pasivaikščioti į pasivaikščiojimų kiemelį. Pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai nuteistųjų neskirsto į subkultūras ir tokio susiskirstymo netoleruoja, neišskiria nuteistųjų ir elgiasi su jais taip pačiai. Alytaus pataisos namuose yra sudaryta nuteistųjų skirstymo komisija, kuri, atsižvelgdama į nuteistųjų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, kitas asmenines savybes, sprendžia apie nuteistųjų paskyrimo į atskirus būrius ar lokalinius sektorius tikslingumą.  Nuteistasis gali būti perkeltas į kitą būrį, jeigu yra konkrečios aplinkybės dėl kurių jis negali būti paskirtame būryje. Pareiškėjas konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų negalėjimą būti paskirtame būryje, nenurodė. Jis atsisakė būti paskirtame būryje ir sutiko bausmę atlikti kamerų tipo patalpose, kuriose bausmę atliekantys nuteistieji neturi teisės dirbti ir mokytis. Alytaus pataisos namai neturi teisės perkelti nuteistuosius į kitą įkalinimo įstaigą. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Pažymėjo, kad nėra teisinio reglamentavimo draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, pareiškėjo skundas netenkintinas.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2017-08-17 iki 2018-02-06 netinkamomis sąlygomis, nepagrįstai jam skiriant drausmines nuobaudas, neperkėlus pareiškėjo į kitą pataisos įstaigą - Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus.

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Nuteistųjų perkėlimas į kitas pataisos įstaigas yra reglamentuotas BVK 69 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius (BVK 69 str. 4 d.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2015-09-31 įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 3.3.1–3.3.3 punktuose numatyta, jog perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui išvadą dėl nuteistojo perkėlimo ir rašytinį nuteistojo sutikimą. Patvirtintos išvados pagrindu priimamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą.

Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėjas prašymu ne kartą kreipėsi į Alytaus pataisos namų administraciją dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, tačiau jo prašymai buvo netenkinti. Iš Alytaus pataisos namų 2017-09-15 rašto Nr. 363-1446 matyti, kad 2017-08-27 pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo į kitus pataisos namus buvo nepakankamai motyvuotas, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių (asmenų, nuo kurių gali nukentėti) (1 t. b. l. 85, 86-87). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo 2018-01-09 prašymas dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus taip pat buvo netenkintas, kadangi nepakankamai motyvuotas (1 t. b. l. 96, 97-98). Alytaus pataisos namai pareiškėjui 2017-03-30 raštu Nr. 363-454 išaiškino, kad tik nustačius, jog pataisos namuose jam gresia bet kokio pobūdžio pavojus, pataisos namai pasiūlys Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos perkelti pareiškėją iš Alytaus pataisos namų į kitus pataisos namus (2 t. b. l. 88).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė konkrečių priežasčių dėl kurių jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės Alytaus pataisos namuose. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjo sveikatai ir gyvybei galėtų kilti grėsmė, byloje nėra. Teismas pažymi, kad pareiškėjo skunduose nurodomi tik abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie narkotikus, pataisos namuose plintančias ligas, kurie yra vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota paties pareiškėjo nuomonė, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymų dėl perkėlimo į kitus pataisos namus. Nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo Alytaus pataisos namų veiksmų (neveikimo) – t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo ir valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (ABTĮ 56 str.).

Dėl drausminių nuobaudų skyrimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jam ginčo laikotarpiu už atsisakymą gyventi paskirtame būryje neteisėtais pareigūnų veiksmais eilę kartų buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Nurodo, kad dėl gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, jis nesutiko bausmę atlikti paskirtame būryje, už ką buvo baudžiamas. 

Bylos duomenimis nustatyta, kad skunde nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2017-08-17 iki 2018-02-06, pareiškėjui už administracijos nurodymų nevykdymą, atsisakius gyventi paskirtame būryje, Alytaus pataisos namų direktoriaus nutarimais buvo skirtos šios drausminės nuobaudos: 2017-08-18 – pastaba, 2017-08-21 – papeikimas, 2017-08-26 – papeikimas, 2017-08-24 – papeikimas, 2017-08-25 – papeikimas, 2017-08-28 – papeikimas, 2017-08-29 – papeikimas, 2017-08-30 – papeikimas, 2017-08-31 – papeikimas, 2017-09-01 – papeikimas, 2017-09-04 – papeikimas, 2017-09-05 – papeikimas, 2017-09-07 – 15 parų baudos izoliatoriaus kameroje; 2017-09-22 – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams (1 t. b. l. 117, 125, 129, 133, 137, 145, 146, 150, 154, 158, 162, 166, 170-171, 178).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinį tyrimą ir 2017-09-07 surašė Tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 16-587 „Dėl nuteistojo I. S. atsisakymo vykdyti pataisos įstaigos administracijos teisėtus reikalavimus“, iš kurios matyti, kad atsisakydamas atlikti laisvės atėmimo bausmę 20 būryje pareiškėjas jokių priežasčių nenurodė, aplinkybių nedetalizavo, o į paskirtą būrį net nebuvo nuėjęs (1 t. b. l. 177). Iš bylos duomenų matyti, kad kiekvieną kartą pareiškėjui atsisakius gyventi būryje, jam buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinimus, kuriuose konkrečių aplinkybių nenurodė (1 t. b. l. 119, 131, 142, 152, 160, 164, 181). Pareiškėjas raštu nurodė, kad jokiame Alytaus pataisos namų būryje ar sektoriuje negyvens, kad į paskirtą būrį atsisako persikelti dėl asmeninių priežasčių, be to, bijo susidorojimo. (1 t. b. l. 131, 164, 161). Taigi, savo atsisakymo eiti į paskirtą būrį pareiškėjas nepagrindė ir aplinkybių nedetalizavo. Iš Alytaus pataisos namų pareigūnų tarnybinių pranešimų, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymų matyti, kad ginčo laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių pats pareiškėjas niekada nekonkretizavo (1 t. b. l. 117-181). 

Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Alytaus pataisos namuose kalintys nuteistieji būtų priešiškai nusistatę pareiškėjo atžvilgiu, kad pataisos namuose nuteistieji laikytųsi subkultūros ir dėl ko jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Pats pareiškėjas savo paaiškinimuose tik abstrakčiai nurodė, kad atsisako persikelti į paskirtą būrį dėl to, kad ten jam nesaugu. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi būryje būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, kitų nuteistųjų netinkamu elgesiu bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis atsisakė gyventi paskirtame būryje dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetami.

BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Bendrąsias nuteistųjų teises reglamentuoja BVK 11 straipsnis, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ar tarptautines institucijas. Aptartų BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto normų imperatyvus pobūdis ir BVK 11 straipsnyje reglamentuotos bendrosios nuteistųjų teisės reiškia, kad nuteistasis privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji pataisos įstaigose skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į BVK įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų BVK 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti BVK 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., LVAT 2014-02-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus gyventi paskirtame būryje (eiti gyventi į paskirtą būrį), pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus ir toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas nuobaudai skirti (BVK 142 str.).

BVK 183 straipsnis numato teisę apskųsti bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmus bei sprendimus. Minėti veiksmai ar sprendimai skundžiami bausmę vykdančios institucijos direktoriui, o pastarojo sprendimai - Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo dienos gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 str. 3 d.). Byloje nėra duomenų, kad jam paskirtas drausmines nuobaudas, pareiškėjas būtų apskundęs Kalėjimų departamento direktoriui. Administraciniai aktai, kuriais nuobaudos buvo paskirtos, yra nepanaikinti, o pareiškėjui paskirtų nuobaudų pagrįstumas ir teisėtumas teismui nekelia abejonių. Esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagal jau minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Nenustačius, kad minėti aktai yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas šioje dalyje negalimas.

Dėl kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo laikymo kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis.

Bylos duomenys, t. y. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymai dėl nuteistųjų perkėlimo ir duomenys apie pareiškėjo perkėlimus, patvirtina, kad pareiškėjas iš Lukiškių TI-K į Alytaus pataisos namus grįžo 2017-08-17 ir Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017-08-17 įsakymu Nr. 2-811 „Dėl nuteistųjų paskirstymo“ buvo paskirtas į 20 būrį (201 brigada) (2 t. b. l. 52-77). Laikotarpiu nuo 2017-09-07 iki 2017-09-21 pareiškėjas drausminę nuobaudą atliko 20 būrio kamerų tipo patalpoje Nr. 13, laikotarpiu nuo 2017-09-21 iki 2017-09-22 - buvo paskirtas į 20 būrį (201 brigada); laikotarpiu nuo 2017-09-22 iki 2018-01-30 - drausminę nuobaudą atliko 20 būrio kamerų tipo patalpoje Nr. 40, nuo 2018-01-30 iki 2018-02-06 – drausminę nuobaudą atliko 17 būrio kamerų tipo patalpoje Nr. 40 (II t. b. l. 52-17).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas atsisakė gyventi paskirtame 20 būryje, už ką Alytaus pataisos namų direktoriaus nutarimais jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Teismas pažymi, kad pagal Alytaus pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017-09-07 išvadą, pareiškėjas į paskirtą 20 būrį (201 brigada) ginčo laikotarpiu nebuvo nuėjęs (1 t. b. l. 177). Vadinasi, priešingai nei nurodoma pažymose apie pareiškėjo perkėlimus (1 t. b. l. 28, 2 t. b. l. 52) laikotarpiais nuo 2017-08-17 iki 2017-09-07 ir nuo 2017-09-21 iki 2017-09-22 pareiškėjas 20 būryje nebuvo.

Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2017-08-17 iki 2017-08-18 jis buvo uždarytas į karantino kamerą, o vėliau, atsisakius gyventi paskirtame 20 būryje, jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą   Nr. 2. Teismas pažymi, kad pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo kamerų tipo patalpoje Nr. 2 patvirtina pareiškėjo 2017-08-27 skundas Alytaus pataisos namų direktoriui, iš kurio matyti, kad jis buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 2 (1 t. b. l. 86-87). Be to, atsakovo atstovas konkrečių duomenų apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpoje pareiškėjas buvo laikomas tada, kai atsisakė eiti į paskirtą 20 būrį (laikotarpiai nuo 2017-08-17 iki 2017-09-07 ir nuo 2017-09-21 iki 2017-09-22) į bylą nepateikė, nors teismas ne kartą įpareigojo atsakovo atstovą šiuos duomenis pateikti (1 t. b. l. 198; 2 t. b. l. 49).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas remiasi pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2017-08-17 iki 2017-08-18 pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje, o nuo 2017-08-18 iki 2017-09-07 ir nuo 2017-09-21 iki 2017-09-22 – kamerų tipo patalpoje Nr. 2.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 2 jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi ankštoje 5,5 kv. m. patalpoje buvo laikoma iki 6 asmenų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Kaip jau buvo minėta, teismas įpareigojo atsakovo atstovą pateikti duomenis apie pareiškėjo perkėlimus į gyvenamąsias patalpas ginčo laikotarpiu, tačiau tikslių duomenų į bylą nebuvo pateikta. Teismas pažymi, kad atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys (atsiliepimuose, pažymose apie pareiškėjo perkėlimus, Kriminalinės žvalgybos išvadoje) apie pareiškėjo perkėlimus į gyvenamąsias patalpas ginčo laikotarpiu yra prieštaringi. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas remiasi pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad laikotarpiais nuo 2017-08-18 iki 2017-09-07 ir nuo 2017-09-21 iki 2017-09-22 (20 parų) pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 2, kurioje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi vienam asmeniui patalpoje teko nuo 0,9 kv. m. (5,5/6) ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad kamerų tipo patalpose kalinimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad karantino kameroje buvo tik stalas ir suolai, kameroje Nr. 2 nebuvo stalo, lovos senos ir nepatogios, sanitariniame mazge nėra veidrodžio ir jis buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, kameroje Nr. 13 vietoje klozeto buvo įrengtas unitazas, kameroje Nr. 40 sienos padengtos palėsiu, langas per mažas, prie jo pritvirtintos grotos.

Atsakovo atstovas pareiškėjo argumentus paneigė ir pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi, o higieninės – sanitarinės sąlygos atitinka nustatytus reikalavimus.

Teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato reikalavimų karantino kameros įrengimui. Be to, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016-12-09 patikrinimo akto Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) matyti, kad kamerų tipo patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai, grindų ir vidaus apdailai naudojamos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Kamerų langai skaidraus stiklo, atsidaro, pritaikyti natūraliam patalpų vėdinimui, mechaninė ventiliacija įrengta tualeto patalpose. Patalpos, kurias valo patys nuteistieji, yra aprūpintos valymo priemonėmis (1 t. b. l. 36-39). Pažymėtina, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo metu kamerų tipo patalpose nebuvo nustatyta jokių higienos normų pažeidimų.

Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (1 t. b. l. 36-39). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Alytaus pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl kameroje susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Iš pareiškėjo 2017-09-04 paaiškinimo Alytaus pataisos namų direktoriui matyti, kad kameroje Nr. 2 stalas buvo, sanitariniame mazge įrengta vėdinimo sistema, veidrodis, o lovos būklė pareiškėją tenkino (1 t. b. l. 164). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde ir 2017-09-04 paaiškinime Alytaus pataisos namų direktoriui nurodo visiškai priešingas aplinkybes dėl kameros Nr. 2 būklės ir pats sau prieštarauja, teismas šių pareiškėjo argumentų nevertina ir remiasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad kamerų tipo patalpa Nr. 2 buvo tinkamai aprūpinta baldais ir kietuoju inventoriumi.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos 10.4 punktu, drausmės grupės sanitarinio mazgo tualetas gali būti tupimas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Kita vertus, atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad kamerų tipo patalpose yra įrengti klozetai, be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir negalėjimo naudotis sanitariniu mazgu dėl sveikatos būklės, skundų atsakovui neteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo tualeto (tupimo) yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 2 jis buvo priverstas gyventi kartu su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Pažymėtina, kad pagal Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015-08-31 įsakymo Nr. 1-231 1.5 punktą, rūkymo priemonės nuteistiesiems išduodamos jiems einant į pasivaikščiojimą arba išvykstant iš uždaros zonos patalpų; perkeliant nuteistąjį iš vienos kameros į kitą, rūkymo priemonės įdedamos į atitinkamos kameros dėžutę (1 t. b. l. 51-52). Tuo tarpu šio įsakymo 1,6 punkte numatyta, kad rastos rūkymo priemonės pas nuteistuosius kamerose yra paimamos ir sunaikinamos įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymi, kad nurodytų nuostatų laikymosi kontrolę atlieka Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas, kuris 2016-12-09 patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) konstatavo, jog laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, būriuose yra įrengtos vietos skirtos rūkymui, uždaroje zonoje rūkyti draudžiama, rūkoma pasivaikščiojimų metu (1 t. b. l. 36-39). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017-08-27 skundu kreipėsi į Alytaus pataisos namų direktorių, be kita ko, nurodydamas, kad jis laikomas su rūkančiais asmenimis. Tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde konkrečių asmenų nenurodė ir savo argumentų nedetalizavo (1 t. b. l. 86-87). Alytaus pataisos namai 2017-09-15 raštu Nr. 363-1446 (1 t. b. l. 85) nurodė, kad pareiškėjo skundas yra abstraktus (nenurodo konkrečių asmenų). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, kad Alytaus pataisos namų administracija ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Teismas pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose rūkyti nėra draudžiama, todėl pareiškėjo argumentai, kad pasivaikščiojimo kiemelyje buvo rūkoma, nevertintini kaip pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. 

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl nesuteiktų pasivaikščiojimų ir netinkamo pareigūnų elgesio (naktį vertė eiti pasivaikščioti ir pasirašyti dokumentus, neregistravo skundo, psichologinėje tarnyboje su pareiškėju nebuvo bendraujama).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose laikomiems asmenims suteikiama galimybė kasdien pasivaikščioti po vieną valandą (BVK 145 straipsnis 1 dalis). Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti 1 val. per parą (2 t. b. l. 18). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie pasivaikščiojimų suteikimą pareiškėjui. Kita vertus, teismas pažymi, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja skunde nurodydamas, kad pasivaikščioti nebuvo vedamas, tačiau kartu nurodo, kad pasivaikščioti buvo verčiamas eiti naktį. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų, jos jis buvo verčiamas naktį budinčioje dalyje pasirašyti dokumentus dėl atsisakymo atlikti nuobaudą paskirtame būryje, ar, kad psichologinėje tarnyboje su pareiškėju nebuvo bendraujama. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nesuteiktų pasivaikščiojimų ar netinkamo pareigūnų elgesio. Teismas pažymi, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl nesuteiktų pasivaikščiojimų ar netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Alytaus pataisos namuose yra priverstas gyventi su ŽIV infekuotais bei kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis.

Vertinant šį pareiškėjo argumentą, pažymėtina, kad LVAT, atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2012-06-28 Nr. A822-2474/2012, 2015-04-14 Nr. A-1010-575/2015, 2015-06-17 Nr. A-1826-624/2015, 2016-03-10 Nr. A-707-662/2016 ir kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, jog jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). Teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti (LVAT 2016-08-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016). Byloje duomenų apie tokias aplinkybes nėra. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo konstatuoti Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis.

Pareiškėjas nuodo, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo sudaryta galimybė mokytis, dirbti.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-01-14 nutarimu Nr. 30 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašo 11 punktą, į mokyklą nepriimami įkalinti asmenys (išskyrus asmenis iki 16 metų), atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į mokyklą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta mokymo sutartis. Remiantis minėtu nutarimu patvirtinto Nuteistųjų profesinio mokymo organizavimo tvarkos aprašo 10 punktu, į profesinio mokymo įstaigas nepriimami nuteistieji, atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į profesinio mokymo įstaigą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta profesinio mokymo sutartis. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad pagal aukščiau išdėstytas teisės normas pareiškėjui ginčui aktualiu laiku paskyrus nuobaudas – perkėlimą į kamerų tipo patalpas - pareiškėjas prarado teisę į ugdymą ir profesinį mokymą.

Pagal BVK 125 straipsnio 1 dalį, kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pažymėtina, kad norėdamas dirbti darbą savo iniciatyva nuteistasis turi apie tai informuoti pataisos įstaigos administraciją, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui neišreiškus pageidavimo dirbti, Alytaus pataisos namų neteisėti veiksmai, nesudarant jam sąlygų dirbti, nekonstatuotini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namai ginčo laikotarpiu iš viso 20 parų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus, išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Akcentuotina, jog 20 parų pareiškėjui teko mažiau nei 3,00 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, kas pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą, įvertinus tai, kad gyvenamosios patalpos plotą dar labiau mažino patalpose įrengtų baldų užimamas plotas, taip pat konstatavus pažeidimus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), tačiau įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 160 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo I. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis