Baudžiamoji byla Nr. 1A-339/2014

Proceso Nr. 1-52-1-00089-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.10.3.; 1.2.10.4.; 1.2.19.4.; 1.2.28.7.; 1.2.29.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teisėjų: Laimos Garnelienės, Lino Žukausko,

sekretoriaujant Martynai Paušaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

gynėjams Vincui Pacevičiui, Vytautui Vinikui,

išteisintiesiems M. K., E. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pagal BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusi­žen­gimo požymių; E. B. pagal BK 24 str. 5 d., 228 str. 2 d., BK 167 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar bau­džia­mojo nusižengimo požymių.

M. K. taip pat išteisintas ir pagal BK 167 str. 1 d., BK 168 str. 1 d., BK 297 str. 1 d., BK 300 str. 1 d., o E. B. išteisintas ir pagal BK 297 str. 1 d., BK 300 str. 1 d., dėl išteisinimo pagal šiuos baudžiamuosius įstatymus nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

M. K. buvo kaltinamas tuo, jog būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas Aly­taus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliu, sukurstytas kito asmens daryti nusikalstamą veiką, piktnaudžiavo tar­ny­bine padėtimi siekiant asmeninės naudos sau ir kitiems asmenims, nesant kyšininkavimo požymių, neteisėtai rinko ir atskleidė informaciją, sudarančią tarnybos paslaptį apie asmens privatų gyvenimą, kurią sužinojo dėl savo tarnybos:

asmeninių pažinčių su E. B. pagrindu, siekiant asmeninės naudos – ateityje palai­ky­ti draugiškus santykius, 2012-12-07 tyrimo metu nenustatytoje vietoje, būdamas jo sukurstytas ir su­si­taręs su juo dėl tarnybinės informacijos apie privatų asmens gyvenimą tikrinimą, teikimą ir nau­dojimą jo interesais, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Vie­šosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo grupėje (toliau – Alytaus AVPK Druskininkų PK VPS OVG), pasinaudodamas savo pareigomis, tyčia pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komi­sa­ro 2008-12-16 įsakymu Nr. 5-V-775 „Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis siste­mo­mis administravimo“ taisyklių 16.1, 16.3, 16.5 punktuose numatytus reikalavimus, kuriais registrų naudotojui drau­džiama naudotis registrų duomenimis ne tarnybos tikslais, be teisėto pagrindo tvarkyti registrų duo­menis, juos perduoti kitiems asmenims ar paviešinti, neturėdamas teisėto pagrindo, pasi­nau­do­da­mas tuo, kad Alytaus AVPK Druskininkų PK VPS OVG specialistas D. Č. darbo vietoje savo pri­sijungimo duomenimis buvo prisijungęs prie policijos programinės priemonės (toliau – VRIS nar­šyk­lės) ir pasitraukęs nuo darbo vietos, siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus ir dėl to su­klas­to­da­mas tik­rą dokumentą – įvesdamas į VRIS naršyklę klaidingus duomenų pa­ieš­kos pagrindus – „Kitas tar­ny­bi­nis naudojimas, KET“, vykdydamas kurstytojo E. B. netei­sė­tus prašymus ir veik­da­mas jo in­te­re­sais, tikrino policijos duomenų bazėje apie jį dominančius asme­nis, tai yra tikrino, rinko ir teikė tar­ny­binę informaciją apie privatų asmens gyvenimą, atlikdamas šiuos veiksmus:

2012-12-13, apie 6 val. 25 min. val., būdamas Alytaus AVPK Druskininkų PK VPS OVG,esančioje Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), pasinaudojęs tuo, kad specialistas D. Č. savo pri­si­jun­gimo duomenimis buvo prisijungęs prie VRIS nar­šyk­lės ir laikinai pasitraukęs iš darbo vietos esan­čios prie kompiuterio, prie jo prisėdo ir E. B. pra­šymu tikrino tarnybos paslaptį sudarančią in­for­maciją – neviešus elektroninius duomenis apie V. L., kurie niekaip nėra susiję su jo nu­ro­dy­tu kitu tarnybiniu naudojimu ir KET, asmens anketinius duo­menis, jo vardu registruotas trans­por­to prie­mones ir bendraudamas tiesiogiai telefonu, šią infor­ma­ci­ją perdavė E. B..

Tokiu būdu jis klastodamas dokumentus rinko ir atskleidė kitiems asmenims informaciją, su­da­rančią tarnybos paslaptį, kurią sužinojo dėl savo tarnybos, nesant šnipinėjimo ar padėjimo už­sie­nio valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką požymių, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir pa­žei­dė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 2 d., kurioje garantuota asmens privataus gyve­ni­mo nelie­čiamybė, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. įstatymo Nr. 66-2130) 15 str. 1 d. 1, 3, 5, 9 punktų nuostatas, kuriose nustatytos valstybės tarnautojų prie­volės laikytis Lie­tuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises bei laisves, vengti viešųjų ir pri­va­čių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti bei neleisti nau­do­tis tarnybine ar su tar­ny­ba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai. Šiais veiksmais M. K. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos įstaigos au­toritetą ir, suvaržydamas asmens konstitucines teises, padarė didelę žalą valstybės interesams bei fi­zi­niams asmenims. M. K. buvo kaltinamas pagal BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d., 167 str. 1 d., 168 str. 1 d., 297 str. 1 d., 300 str. 1 d.

E. B. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą neteisėtai rinkti informaciją apie pri­vatų asmens gyvenimą, asmeninių pažinčių su Alytaus AVPK Druskininkų PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliu M. K. pagrindu, siekiant ateity palaikyti draugiškus santykius su juo, 2012-12-07, tyrimo metu nenus­ta­ty­to­je vietoje, sukurstė šį valstybės tarnautoją daryti nusikalstamą veiką – jo prašymu piktnaudžiauti tar­ny­ba ir klastojant dokumentus tikrinti policijos informacinės sis­te­mos bazes, atskleisti jam tarnybinę infor­ma­ciją, sudarančią tarnybos paslaptį apie privatų asmens gy­ve­nimą jo interesais, nesant ketinimo pa­pirkti, tai yra neteisėtai rinkti ir perduoti duomenis apie asmens pri­vatų gyvenimą už tai gauti as­me­ni­nės naudos sau ikiteisminiame tyrime Nr. 17-1-02646-11.

Sukurstęs M. K. – naudotoją, turintį teisę dirbti su policijos registrais ir informacinėmis sistemomis ir turinį teisę teisės aktų nustatyta tvarka prisijungti prie policijos informacinės sistemos ir tikrinti duomenis apie asmens privatų gyvenimą, šiam sutikus vykdyti neteisėtą prašymą – daryti nu­si­kals­tamą veiką, M. K. pasinaudodamas savo pa­rei­gomis, tyčia pažeisdamas Lietuvos policijos ge­neralinio komisaro 2008-12-16 įsakymu Nr. 5-V-775 „Naudotojų, dirbančių su registrais ir in­for­ma­ci­nėmis sistemomis administravimo“ taisyklių 16.1, 16.3, 16.5 punktuose numatytus reikalavimus, ku­riais registrų naudotojui draudžiama naudotis registrų duo­me­nimis ne tarnybos tikslais, be teisėto pa­grin­do tvarkyti registrų duomenis, juos perduoti kitiems as­me­nims ar paviešinti, neturėdamas teisėto pa­grindo, pasinaudodamas tuo, kad Alytaus AVPK Drus­ki­ninkų PK VPS OVG specialistas D. Č. darbo vietoje savo prisijungimo duomenimis buvo prisijungęs prie VRIS naršyklės ir pasi­trau­kęs nuo darbo vietos, neturėdamas teisėto pagrindo, siek­da­mas nuslėpti savo neteisėtus veiksmus ir dėl to suklastodamas tikrą dokumentą – įvesdamas į VRIS nar­šyklę klai­din­gus duomenų paieškos pa­grin­dus – „kitas tarnybinis naudojimas, KET“, 2012-12-13, veik­damas jo in­te­resais, tikrino policijos duo­menų bazes apie jį dominantį asmenį, tai yra tikrino ir teikė tarnybinę in­formaciją apie privatų asmens gy­ve­ni­mą ir atliko šiuos bendrus, iš anksto sutartus veiksmus:

M. K. 2012-12-13 6 val. 25 min. val., būdamas Alytaus AVPK Druskininkų PK VPS OVG, esančioje Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), pasinaudojęs savo pareigomis ir tuo, kad spe­cia­lis­tas D. Č. savo prisijungimo duomenimis buvo prisijungęs prie VRIS naršyklės ir laikinai pa­sitraukęs iš darbo vietos esančios prie kompiuterio, prie jo prisėdo ir E. B. prašymu tikrino tar­nybos paslaptį sudarančią informaciją – neviešus elektroninius duomenis apie V. L., kuris niekaip nėra susijęs su M. K. nurodytu kitu tarnybiniu naudojimu ir KET, asmens anke­ti­nius duomenis, jo vardu registruotas transporto priemones ir bendraudamas tiesiogiai telefonu, šią in­for­maciją apie privatų V. L. asmens gyvenimą 21 val. 53 min. val. iš M. K. gavo.

Tokiu būdu jis sukurstė valstybės tarnautoją M. K. daryti nusikaltimus – piktnaudžiauti tarnyba ir, klastojant dokumentus, tikrinti policijos informacinės sistemos bazes, atskleisti jam tar­ny­bi­nę informaciją, sudarančią tarnybos paslaptį apie privatų asmens gyvenimą kurią M. K. sužinojo dėl savo tarnybos, nesant šnipinėjimo ar padėjimo užsienio valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką po­žymių, taip piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 2 d., kurioje garantuota asmens privataus gyvenimo neliečiamybė, taip pat Lietuvos Respublikos vals­ty­bės tarnybos įstatymo (1999 m. įstatymo Nr. 66-2130) 15 str. 1 d. 1, 3, 5, 9 punktų nuostatas, kuriose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įsta­ty­mų, gerbti žmogaus teises bei laisves, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepikt­nau­džiauti tarnyba, nesinaudoti bei neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nus­ta­to įstatymai ar kiti teisės aktai.

Sukurstydamas daryti nusikalstamą veiką ir ją darydamas, M. K. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos įstaigos autoritetą ir, suvaržydamas asmens konstitucines teises, padarė didelę žalą valstybės interesams bei fiziniams asmenims. Tai yra E. B. buvo kaltinamas pagal BK 24 str. 5 d., 228 str. 2 d., 297 str. 1 d., 300 str. 1 d., ir 167 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas M. K. ir E. B. pagal visus kaltinimus išteisino. Dėl M. K. teismas nuosprendyje nurodė, kad šioje byloje informacijos apie kitą asmenį rinkimo mastas ir trukmė (tik vienkartinis adreso sužinojimas ir perdavimas), įvertinus ir visas kitas aplinkybes, nėra pakankamos vertinti jo veiksmus kaip BK 167 str. 1 d. ir 168 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 2 d. padarymo, teismas nuosprendyje nurodė, kad M. K. veikoje nėra būtino piktnaudžiavimo požymio – didelės žalos. Dėl E. B. teismas nuosprendyje nurodė, kad pripažinus, kad jo tariamai kurstyto asmens M. K. veiksmuose nėra šių nu­si­kals­tamų veiksmų sudėties, nėra pagrindo pripažinti E. B. kaltu kursčius padaryti šias nusi­kals­ta­mas veikas. E. B. atlikti veiksmai – prašymas sužinoti V. L. adresą ir perduoti jį šiam kal­ti­namajam, savarankiškos nusikaltimo sudėties nesudaro.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis dalyje dėl M. K. išteisinimo pagal BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d., E. B. išteisinimo pagal BK 24 str. 5 d., 228 str. 2 d., BK 167 str. 1 d., naikintinas ir priimtinas naujas- apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d.

Teismas M. K., E. B. pagal BK 228 str. išteisino nepagrįstai nustatęs, kad nėra būtino piktnaudžiavimo požymio- didelės žalos.

Baudžiamosios bylos medžiaga įrodyta, kad M. K., būdamas valstybės tarnautoju (BK 230 str. 1 dalis), pagal savo pareigas turėdamas galimybę naudotis valstybės registruose esančiais asmens duomenimis tarnybos tikslais, būdamas asmeniškai pažįstamas su E. B., pateikė šiam neviešus elektroninius duomenis apie V. L. asmens anketinius duomenis, šio vardu registruotas transporto priemones. Šių veiksmų neginčija ir M. K. bei E. B., tačiau nurodo, kad tokie M. K. veiksmai tėra tik tarnybinis nusižengimas ir negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Šios nusikalstamos veikos esmė pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą (BK 228 str.) kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos (valstybei, tarptautinei organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui) požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą. Konkrečių didelės žalos kriterijų įstatymas nenurodo, todėl šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys: 2009 m. spalio 20 d. nutartis Nr. 2K- 355/2009, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis 2K-529/2008, 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis 2K- 421/2008, 2007 m. spalio 30 d. nutartis 2K-660/2007, 2007 m. vasario 13 d. nutartis 2K-76/2007). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. nutartis Nr. 2K-7-638/2005,2009 m. balandžio 23 d. nutartis 2K-108/2009). Prokurorė nurodo, kad šiame kontekste vertinant M. K. veiksmus, pažymėtina, kad jis atliko aiškiai neteisėtus veiksmus, duomenis iš neviešo valstybės registro perdavė asmeniu, siekiančiam asmeninės naudos, perduodant neviešus M. L. duomenis, buvo pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos asmenų teisės ir laisvės, pasinaudodamas šia kaltinamojo valstybės tarnautojo veika, E. B. neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą, už ką numatyta baudžiamoji atsakomybė BK 167 str. Įvertinus tai, neabejotinai konstatuotina, kad šie kaltinamųjų veiksmai padarė didelę žalą valstybės autoritetui, dėl ko pripažintina, kad veika piktnaudžiaujant tarnyba užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Sprendžiant, ar kaltinamieji padarė kvalifikuotą piktnaudžiavimą, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė BK 228 str. 2 d., t.y. piktnaudžiavimą siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, pažymėtina, kad BK 228 str. 2 d. dispozicijoje nurodytas kvalifikuojantis požymis - turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimas - aiškintinas kaip naudos siekimas ne vien tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ir kitiems asmenims, susijusiems ne tik giminystės, bet ir draugystės, partnerystės ir pan. ryšiais. Nematerialaus pobūdžio nauda aiškintina kaip karjeros galimybių susikūrimas pačiam sau ar sukūrimas kitiems asmenims, viršininkų palankumo užsitikrinimas ar užtikrinimas kitiems, darbo trūkumų slėpimas, šeimos narių, giminių, kitų artimų žmonių problemų sprendimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. nutartis Nr. 2K-7- 638/2005). Nagrinėjamoje byloje iš E. B., M. K. parodymų matyti, kad jie buvo pažįstami keletą metų, buvo draugiškuose santykiuose- susitikdavo, susiskambindavo. Abiejų jų tikslas buvo išspręsti E. B. kilusias asmenines problemas su nukentėjusiuoju V. L.. Todėl akivaizdu, kad gerų tarpusavio santykių palaikymas buvo naudingas abiems pusėms, todėl konstatuotina, kad kaltinamieji siekė asmeninės naudos.

M. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to valstybei ir fiziniams asmenims buvo padaryta didelė žala ir šiuos veiksmus jis atliko siekdamas asmeninės naudos, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d. kaip vykdytojo. E. B. prašydamas suteikti neviešą informaciją palenkė M. K. piktnaudžiauti tarnyba, todėl jo veika kaip bendrininko kvalifikuotina pagal BK 24 str. 5 d. bei BK 228 str. 2 d.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 167 str. 1 d.

E. B. buvo kaltinamas neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu pagal BK 167 str. 1 d. Konstitucijos 22 str. 3 d. nustatyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Byloje nustatyta, kad E. B. neturėjo teisės gauti neviešuose valstybės registruose esančios informacijos apie asmenis. Jo veiksmai, kai jis tyčia, suvokdamas kokiu būdu gali gauti informaciją apie V. L. ir ją gavo iš M. K., atitinka nusikaltimo, numatyto BK 167 str. 1 d., požymius.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. K. pagal BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d., E. B. išteisindamas pagal BK 24 str. 5 d., 228 str. 2 d., 167 str. 1 d. padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko šioje dalyje nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nors teisingai įvertinus baudžiamosios bylos aplinkybes šioje dalyje turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį dalyje dėl M. K. išteisinimo pagal BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d., E. B. išteisinimo pagal BK 24 str. 5 d., 228 str. 2 d., 167 str. 1 d. ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

M. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d. ir paskirti 550 MGL dydžio (71 500 Lt) baudą;

E. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 5 d., 228 str. 2 d. ir paskirti 450 MGL dydžio (58 500 Lt) baudą, nusikaltimą, numatytą BK 167 str. 1 d., ir paskirti 297 MGL dydžio (38610 Lt) ) baudą. Bausmes subendrinus BK 63 str. 5 d. 2 p. nustatyta tvarka, paskirti galutinę subendrintą bausmę - 450 MGL dydžio (58 500 Lt) baudą.

Išteisintasis M. K. atsikirtimuose į Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą nurodo, kad prokurorės nurodomose kasacinio teismo nutartyse faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad dėl jo veiksmų iš esmės nekilo jokių pasekmių. Byloje nėra nukentėjusių asmenų. V. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jam dėl M. K. ir E. B. veiksmų nebuvo padaryta nei turtinė, nei neturtinė žala.

Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Didelės žalos požymis, kuris gali būti ir turtinio, ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę ir pan. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą pasisakė, kad tokiai teismų praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar yra pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar yra pakankamai duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis, nepritartina. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013).

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jo veiksmai – vienkartinis pasižiūrėjimas į duomenų bazę, neatlygintinas asmens adreso, kuris buvo viešai žinomas, perdavimas, V. L. nesukėlęs absoliučiai jokių pasekmių, negali būti vertinamas kaip nusikaltimas. Vertinant žalos dydį svarbu pažymėti ir tai, kad jis yra žemiausios grandies pareigūnas, jo užimamos pareigos nėra labai reikšmingos visuomenėje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d., požymių. Prašo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdyje prokuroras prašo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintieji M. K., E. B. ir jų gynėjai prokurorės apeliacinį skundą prašo atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde prokurorė skundžia tik tą nuosprendžio dalį, kuria M. K. išteisintas pagal BK 24 str. 3 d. ir 228 str. 2 d., o E. B. išteisintas pagal BK 24 str. 5 d. ir 228 str. 2 d., 167 str. 1 d. Pačiame apeliaciniame skunde pažymėta, kad kita išteisinamojo nuosprendžio dalis neskundžiama. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, šią bylą ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma prokurorės paduotame apeliaciniame skunde.

Kauno apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai M. K. pagal BK 24 str. 3 d. ir 228 str. 2 d., o E. B. pagal BK 24 str. 5 d. ir 228 str. 2 d., 167 str. 1 d. išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį.

Šioje byloje M. K. buvo kaltinamas pagal BK 24 str. 3 d. ir 228 str. 2 d. tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas Aly­taus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliu, sukurstytas kito asmens daryti nusikalstamą veiką, piktnaudžiavo tar­ny­bine padėtimi siekiant asmeninės naudos sau ir kitiems asmenims, nesant kyšininkavimo požymių, neteisėtai rinko ir atskleidė informaciją, sudarančią tarnybos paslaptį apie asmens privatų gyvenimą, kurią sužinojo dėl savo tarnybos:

asmeninių pažinčių su E. B. pagrindu, siekiant asmeninės naudos – ateityje palai­ky­ti draugiškus santykius, 2012-12-07 tyrimo metu nenustatytoje vietoje, būdamas jo sukurstytas ir su­si­taręs su juo dėl tarnybinės informacijos apie privatų asmens gyvenimą tikrinimą, teikimą ir nau­dojimą jo interesais, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Vie­šosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo grupėje (toliau – Alytaus AVPK Druskininkų PK VPS OVG), pasinaudodamas savo pareigomis, tyčia pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komi­sa­ro 2008-12-16 įsakymu Nr. 5-V-775 „Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis siste­mo­mis administravimo“ taisyklių 16.1, 16.3, 16.5 punktuose numatytus reikalavimus, kuriais registrų naudotojui drau­džiama naudotis registrų duomenimis ne tarnybos tikslais, be teisėto pagrindo tvarkyti registrų duo­menis, juos perduoti kitiems asmenims ar paviešinti, neturėdamas teisėto pagrindo, pasi­nau­do­da­mas tuo, kad Alytaus AVPK Druskininkų PK VPS OVG specialistas D. Č. darbo vietoje savo pri­sijungimo duomenimis buvo prisijungęs prie policijos programinės priemonės (toliau – VRIS nar­šyk­lės) ir pasitraukęs nuo darbo vietos, siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus ir dėl to su­klas­to­da­mas tik­rą dokumentą – įvesdamas į VRIS naršyklę klaidingus duomenų pa­ieš­kos pagrindus – „Kitas tar­ny­bi­nis naudojimas, KET“, vykdydamas kurstytojo E. B. netei­sė­tus prašymus ir veik­da­mas jo in­te­re­sais, tikrino policijos duomenų bazėje apie jį dominančius asme­nis, tai yra tikrino, rinko ir teikė tar­ny­binę informaciją apie privatų asmens gyvenimą, atlikdamas šiuos veiksmus:

2012-12-13, apie 6 val. 25 min. val., būdamas Alytaus AVPK Druskininkų PK VPS OVG, esančioje Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), pasinaudojęs tuo, kad specialistas D. Č. savo pri­si­jun­gimo duomenimis buvo prisijungęs prie VRIS nar­šyk­lės ir laikinai pasitraukęs iš darbo vietos esan­čios prie kompiuterio, prie jo prisėdo ir E. B. pra­šymu tikrino tarnybos paslaptį sudarančią in­for­maciją – neviešus elektroninius duomenis apie V. L., kurie niekaip nėra susiję su jo nu­ro­dy­tu kitu tarnybiniu naudojimu ir KET, asmens anketinius duo­menis, jo vardu registruotas trans­por­to prie­mones ir bendraudamas tiesiogiai telefonu, šią infor­ma­ci­ją perdavė E. B..

M. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir pa­žei­dė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 2 d., kurioje garantuota asmens privataus gyve­ni­mo nelie­čiamybė, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. įstatymo Nr. 66-2130) 15 str. 1 d. 1, 3, 5, 9 punktų nuostatas, kuriose nustatytos valstybės tarnautojų prie­volės laikytis Lie­tuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises bei laisves, vengti viešųjų ir pri­va­čių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti bei neleisti nau­do­tis tarnybine ar su tar­ny­ba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai. Šiais veiksmais M. K. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos įstaigos au­toritetą ir, suvaržydamas asmens konstitucines teises, padarė didelę žalą valstybės interesams bei fi­zi­niams asmenims.

E. B. buvo kaltinamas pagal BK 24 str. 5 d. ir 228 str. 2 d., 167 str. 1 d. tuo, jog turėdamas tikslą neteisėtai rinkti informaciją apie pri­vatų asmens gyvenimą, asmeninių pažinčių su Alytaus AVPK Druskininkų PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliu M. K. pagrindu, siekiant ateity palaikyti draugiškus santykius su juo, 2012-12-07, tyrimo metu nenus­ta­ty­to­je vietoje, sukurstė šį valstybės tarnautoją daryti nusikalstamą veiką – jo prašymu piktnaudžiauti tar­ny­ba ir klastojant dokumentus tikrinti policijos informacinės sis­te­mos bazes, atskleisti jam tarnybinę infor­ma­ciją, sudarančią tarnybos paslaptį apie privatų asmens gy­ve­nimą jo interesais, nesant ketinimo pa­pirkti, tai yra neteisėtai rinkti ir perduoti duomenis apie asmens pri­vatų gyvenimą už tai gauti as­me­ni­nės naudos sau ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini).

Kadangi prokurorės apeliacinis skundas susideda iš dviejų dalių, pagal nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 str. 2 d. ir BK 167 str. 1 d., kolegija pagal apeliacinio skundo argumentus iš eilės ir pasisako dėl prokurorės argumentų dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Dėl M. K. ir E. B. išteisinimo pagal BK 228 str. 2 d.

Kaip minėta, šioje byloje M. K. buvo kaltinamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos sau ir kitiems asmenims, o E. B. buvo kaltinamas sukurstęs M. K. piktnaudžiauti tarnyba siekiant ateityje palaikyti draugiškus santykius su juo.

Tiek M. K., tiek E. B. neginčijo aplinkybių, kad E. B. iš tiesų domėjosi V. L. adresu, o M. K., paprašytas E. B., jį gavo iš policijos duomenų bazės. M. K. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad iš tiesų jo draugas E. B. pasakė, kad sukonfliktavo su vienu žmogum, nori su juo susitaikyti, atlyginti ža­lą. Prašė sužinoti to žmogaus (V. L.) adresą. Druskininkų PK budėtojų dalyje, prieš savo darbo pa­mainą jis prisijungė prie cen­trinės duomenų bazės pareigūno D. Č. vardu, nes šis langas kom­piuteryje jau buvo ati­da­rytas. Sužinojo V. L. adresą ir perdavė jį E. B.. Tai padarė no­rė­da­mas padėti E. B. susitaikyti su nukentėjusiuoju.

E. B. apklaustas teisme analogiškai parodė, kad turė­jo autoįvykį su V. L.. Dėl to buvo sulaikytas. Policijoje tyrėja pasiūlė susitikti su V. L. ir susitaikyti. Atvykęs į policiją atlygino V. L. 700 Lt žalą už sudaužytą stiklą ir susitaikė. Telefonu kalbėdamas su M. K., kuris dirba policijoje, nutarė įsitikinti, ar V. L. tikrai pasirašė, kad gavo atlyginimą už žalą. Pas M. K. paprašė sužinoti V. L. duomenis, telefoną. M. K. telefonu žinute atsiuntė V. L. adresą. V. L. telefoną rado internete, jam paskambino ir išsiaiškino, kad jis pasirašė dėl atlygintos žalos. Sužinodamas V. L. duomenis nenorėjo jam pa­daryti žalos.

Iš tiesų, kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, laikotarpiu, kai vyko E. B. ir nuken­tė­ju­siojo V. L. taikymosi procesas baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-865/2013, E. B. ir pra­šė M. K. paieškoti V. L. adreso. SMS žinutė su užklausa apie V. L. iš E. B. telefono M. K. siųsta tą pačią dieną (2012 m. gruodžio 12 d.) prieš V. L. apklausą pas tyrėją.

Pats nukentėjusysis V. L. parodė, kad 2011-11-28 jam važiuojant automobiliu Vilniaus mieste, iki tol nepažįstamas E. B. automobiliu blokavo kelią. Išlipęs išdaužė jo automobilio langą, sudavė jam į veidą ir pasišalino. Apie įvykį pranešė policijai. Kitą kartą su E. B. susitiko po­li­ci­jo­je. Šis atsiprašė ir atlygino žalą. V. L. tyrėjui parašė pareiškimą, kad pretenzijų E. B. neturi. E. B. telefonu jam nėra skambinęs. Nukentėjusysis savo adreso ir telefono internete nėra paskelbęs, nors dalis jo asmens duomenų viešoje erdvėje yra. Dėl E. B. sužinoto jo adreso jokių pasekmių nepatyrė. Nukentėjusysis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad jam jokia žala nepadaryta ir jokių pretenzijų jis išteisintiesiems neturi.

BK 228 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas, būdamas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, ir veiką padarė siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos.

Kaip minėta, M. K. nuo proceso pradžios pripažino, kad E. B. prašomas policijos duomenų registruose rado V. L. gyvenamosios vietos adresą, tai padarė kito pareigūno vardu, neleistinai pasinaudodamas jo prieiga prie policijos duomenų bazės, tačiau jokių blogų ketinimų neturėjo ir jokių asmens teises pažeidžiančių pasekmių nenorėjo. Be abejo, M. K. pažeidė bendrąsias kaltinime nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Valstybės tarnybos įstatymo normų nuostatas ir taip piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi. Tačiau, baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 228 str. 2 d. (taip pat ir pagal BK 228 str. 1 d.) nustatyti tik šias aplinkybes nepakanka. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė teismas, valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pa­žei­džia ati­tin­kamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks jo vardo diskreditavimas gali bū­ti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Neturtinio pobūdžio žala pa­pras­tai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Res­pu­bli­kos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir lais­vių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nu­sikalstamos veikos padarymo. Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas neapsiribojant tik atitinkamų valstybės tarnautojo pareigų bei teisės aktų, reglamentuojančių jo veiklą, išvardijimu, o nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl pada­ry­ta žala valstybei vertinama kaip didelė.

Piktnaudžiavimas tarnybine pa­dė­timi teismų praktikoje aiškinamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tar­ny­binės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos prin­cipams, esmei ir turiniui. Pag­rin­dinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą vei­ką, nuo tarnybinio arba draus­mi­nio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Šis požymis, kuris gali būti ir tur­ti­nio, ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiek­vie­nu atve­ju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų ei­na­mų pa­rei­gų svarbą ir pan.

Pagrindinis prokurorės apeliacinio skundo argumentas ir yra tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai nenustatė išteisintųjų veiksmuose didelės žalos požymio. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, jos atitinka teismų praktiką ir baudžiamajai atsakomybei kilti keliamus reikalavimus. Vien tik formalus nurodymas, kad išteisintieji padarė didelę žalą valstybės interesams ir fiziniams asmenims (V. L.) negali būti laikomas piktnaudžiavimo sudėties požymiu. Kaip minėta, V. L. nuosekliai parodė, kad jam jokia žala padaryta nebuvo, pretenzijų jis niekam neturi. Neteisėti M. K. veiksmai pasireiškė vienkartiniu pažiūrėjimu kompiuteryje asmens gyvenamosios vietos adreso, ir ne tam, kad būtų atlikti kažkokie neteisėti veiksmai to asmens atžvilgiu ar kitaip jam pakenkta, o siekiant, kad E. B. susitaikytų su minėtu asmeniu ir atlygintų jam kita nusikalstama veika (BK 284 str. 1 d.) padarytą žalą. Sužinotas adresas nebuvo niekaip kitaip panaudotas kaip tik perduotas E. B. žiniai, kuris, beje, taip pat juo nepasinaudojo – nevažiavo pas V. L. į namus. Taigi akivaizdu, kad V. L. jokia žala nebudo padaryta. Dėl didelės žalos valstybei prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių konkrečių tai pagrindžiančių duomenų, o tik dėsto bendras aplinkybes, kurios leistų šį požymį nustatyti: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdis, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarba, padarytos veikos neigiamas institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui. Taip pat prokurorė nurodo, kad M. K. atliko aiškiai neteisėtus veiksmus, duomenis iš neviešo valstybės registro perdavė asmeniui, siekiančiam asmeninės naudos. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats faktas, jog M. K. iš tiesų atliko prokurorės minimus veiksmus, nebuvo ginčijamas, jį pripažino ir pats M. K., ir jis pats savaime dar nerodo tokio asmens veiksmų pavojingumo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Antra, tai prokurorė apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, kad E. B. prašydamas M. K. sužinoti V. L. adresą, siekė asmeninės naudos. Kaip jau minėta ir byloje nustatyta, kad E. B. su V. L. siejo kita byla, kurioje V. L. buvo nukentėjusysis, o E. B. siekė su juo susitaikyti, ką, beje, ir padarė. Tai nelaikytina kažkokiu neteisėtu asmeninės naudos siekiu, kaip tik, buvo siekiama kitoje byloje susitaikyti su nukentėjusiuoju, kas ir buvo padaryta. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nurodo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei, bei nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijų nutartis Nr. 2K-7-638/2005 ir 2K-108/209. Peržiūrėjus prokurorės nurodomas kasacines nutartis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorės nurodomų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-638/2005 apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinta ir byla iš naujo perduota nagrinėti apeliacine tvarka, išplėstinė septynių teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad „Į argumentus, kad kaltinamajame akte nurodytomis veikomis buvo trukdoma normali teismo ir kitų teisėsaugos institucijų veikla, pažemintas teisminės valdžios autoritetas, diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas, veikta priešingais teisėjo tarnybai interesais, sulaužyta teisėjo priesaika, nutartyje atsakyta deklaratyviai, nepateikus motyvų.“. Akivaizdu, kad tokiu atveju tikrai galima kalbėti apie didelę žalą valstybei, kai dėl neteisėtų  asmens veiksmų kyla tokios pasekmės. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad informacijos gavimas ir perdavimas E. B., nenulėmė kokių nors konkrečių neigiamų padarinių nei policijos įstaigai, nei nukentėjusiajam  V. L., rezonanso visuomenėje šie veiksmai taip pat nesukėlė. Toje pačioje minimoje kasacinėje nutartyje 2K-7-638/2005 nustatyta, kad „nuo 2002 m. liepos 6 d. iki gruodžio 18 d. V. K. per A.G., šis per D. J., o 2002 metų lapkričio 13–15 dienomis dėl G. A. R. suėmimo ir per P. L., atliko veiksmus, kuriais buvo bandoma paveikti Biržų rajono apylinkės teismo teisėjas, kad tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 nebūtų suimti ar pratęstas suėmimo terminas sulaikytiesiems, įtariamiems cigarečių kontrabanda V. ir M. R., G. A. R., V. P. ir pačiam V. K., kuriais nuteistasis V. K., išteisintieji A. G., D. J. bei P. L. buvo kaltinami kaltinamajame akte.“ Taigi cituojamoje byloje nustatytas tam tikras veikos laikotarpis, bendrininkų grupė, aukšti valstybės pareigūnai, teisminės valdžios atstovai, bandoma neteisėtais veiksmais kliudyti teismų darbą, tai yra siekiama neteisėtų tikslų – nepratęsti suėmimo termino. Vėlgi, kaip minėta, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jokių panašių požymių nenustatyta. O vienkartinio V. L. adreso sužinojimas ne neteisėtiems tikslams, o kaip tik, norint jam atlyginti žalą ir susitaikyti, negali prilygti piktnaudžiavimui būtinam didelės žalos požymiui. Kitoje prokurorės nurodomoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-108/2009 kasacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad „... nuo visų bendrininkų neteisėtų veiksmų akivaizdžiai nukentėjo net dviejų valstybinių teisėsaugos institucijų autoritetas, buvo griaunamas pasitikėjimas šiomis institucijomis, kurių atstovai turėdami konstitucinę ir kitais svarbiais teisės aktais reglamentuotą pareigą užtikrinti teisingą teisės pažeidimų išaiškinimą, pasitelkdami kitus asmenis, darė tyčinius aiškiai prieštaraujančius šios pareigos atlikimui veiksmus, nuo kurių nukentėjo valstybė ir fizinis asmuo“. Minimoje baudžiamojoje byloje nuteisti keturi asmenys, veikę bendrininkų grupe: „ V. M., būdamas valstybės tarnautojas ir dirbdamas Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, norėdamas išvengti galimo atleidimo iš tarnybos dėl 2007 m. sausio 2 dieną padaryto administracinio teisės pažeidimo, 2007 m. sausio 2-3 dienomis sukūrė ir organizavo nusikaltimo padarymo planą, kaip nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, pasinaudojo savo, kaip prokuroro, tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais ir tarnybiniais santykiais su Mažeikių rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininku V. G., gerais asmeniniais santykiais su giminaičiais R. V. ir L. G. bei galima įtaka Mažeikių rajono policijos pareigūnams ir susitarė su valstybės tarnautoju V. G., giminaičiais R. V. ir L. G. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr.73-PR-30 bei 2007 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-3 dėl V. M. veiksmų pradėto tarnybinio patikrinimo medžiagoje, užfiksuojant, kad eismo įvykį padarė ne jis (V. M.), o jo giminaitis L. G. V. pagal šį sugalvotą planą, 2007 m. sausio 2-3 dienomis (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), V. M. paveikė giminaitį L. G. surašyti Mažeikių rajono policijos komisariato viršininkui žinomai melagingą pareiškimą, kad L. G. eismo įvykio metu vairavo jo automobilį, taip pat paveikė giminaitį R. V. surašyti Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui žinomai melagingą paaiškinimą, kad V. M. automobilį vairavo L. G., ir pats surašė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui žinomai melagingą paaiškinimą, kad eismo įvykio metu jo automobilį vairavo L. G.“ Kaip ir pirmuoju atveju (prokurorės nurodytoje pirmojoje aptartoje kasacinėje nutartyje), taip ir šiuo, asmeninės naudos siekė aukštas teisėsaugos institucijų pareigūnas - prokuroras, norėdamas nebūti atleistas už pažeidimą, tuo tikslu buvo klastojami dokumentai, suburta bendrininkų grupė, tai yra siekiama neteisėtų tikslų, sumenkintas net dviejų valstybinių teisėsaugos institucijų autoritetas, buvo griaunamas pasitikėjimas šiomis institucijomis, kurių atstovai turėdami konstitucinę ir kitais svarbiais teisės aktais reglamentuotą pareigą užtikrinti teisingą teisės pažeidimų išaiškinimą, pasitelkdami kitus asmenis, darė tyčinius aiškiai prieštaraujančius šios pareigos atlikimui veiksmus, nuo kurių nukentėjo valstybė ir konkretus fizinis asmuo patyrė materialinę žalą. Nagrinėjamoje byloje net panašių padarinių nenustatyta, kaip ir minėta, nenustatytas ir siekis jokių neteisėtų tikslų.

Prokurorės apeliaciniame skunde nėra išdėstyti tinkami teisiniai argumentai, pagrindžiantys išvadas, kad išteisintųjų veiksmais padarytos žalos valstybės interesams dydis pagrindžia būtinybę šiems asmenims taikyti baudžiamąją atsakomybę. Konkrečiai byloje nustatytais faktais neargumentuoti teiginiai, kad buvo sumenkintas valstybės įstaigos autoritetas bei valstybės tarnautojo vardas, nes buvo pažeistos Konstitucijos, įstatymų nuostatos, apibrėžiančios valstybės tarnybos principus ir valstybės tarnautojų pareigas, nėra pakankami konstatuoti, kad valstybės interesams buvo padaryta didelė neturtinė žala. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis 2K-98/2014). Šioje baudžiamojoje byloje įtarimai ir kaltinimai dėl BK 228 str. numatyto nusikaltimo padarymo reikšti darant išvadas, kad patraukti baudžiamojon atsakomybėn valstybės tarnautojai norminius teisės aktus pažeidė organizuodami V. K. įdarbinimą į Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigas. Kasacinėje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad „vertinant V. K. įdarbinimo aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl šio įvykio būtų padaryta ne bet kokia, o didelė žala. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad: 1) nėra pagrindo teigti, jog dėl nagrinėjamo įvykio buvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas; 2) byloje nėra nukentėjusiųjų; 3) kaltinamųjų veiksmai, siekiant įdarbinti asmenį tikėtina pažeidžiant nustatytą tvarką, nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje; 4) veikomis kažkaip ypatingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui; 5) negali būti konstatuota, jog veiksmai truko ilgą laiką, buvo sistemingi, nes buvo nukreipti tik į vieno asmens įdarbinimą; 6) dėl veikų nekilo kiti esmingai žalingi padariniai.“ Ši situacija iš tiesų gana panaši į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad M. K. vieną kartą policijos duomenų registre pažiūrėjo V. L. gyvenamosios vietos adresą ir perdavė jį E. B., kuris siekė su V. L. susitaikyti ikiteisminiame tyrime iškeltoje byloje, kaip jau minėta, rezonanso visuomenėje nekilo, nebuvo ypatingai pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, nekilo jokie esmingai žalingi padariniai.

Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai M. K. išteisino pagal BK 24 str. 3 d. ir 228 str. 2 d., E. B. išteisino pagal BK 24 str. 5 d. ir 228 str. 2 d., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl E. B. išteisinimo pagal BK 167 str. 1 d.

Iš bylos matosi, kad E. B. buvo kaltinamas neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu. Konkrečiai pagal bylos aplinkybes E. B. veiksmai pasireiškė tuo, kad jis paprašė M. K. sužinoti V. L. gyvenamosios vietos adresą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino E. B. pagal BK 167 str. 1 d., padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokurorė su šia teismo išvada nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucijos 22 str. 3 d. nustatyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, o E. B. neturėjo teisės gauti neviešuose valstybės registruose esančios informacijos apie asmenis. Prokurorės nuomone, jo veiksmai atitinka BK  167 str. 1 d. nusikaltimo sudėtį. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami, kadangi jie nepagrįsti. Pažymėtina, kad E. B. išteisinimo pagal BK 167 str. 1 d. motyvai labai glaudžiai susiję su tais motyvais, dėl kurių šioje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis pagal BK 228 str. 2 d. Skunde nėra absoliučiai jokių motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, o tik konstatuotas ir taip nustatytas faktas, kad E. B., neturėdamas tam teisės sužinojo V. L. adresą.

Kaip minėta, E. B. šių aplinkybių neneigė ir parodė, kad iš tiesų M. K. prašė sužinoti V. L. adresą, tačiau tikslu su juo susitaikyti kitoje byloje. V. L. patvirtino, kad ikiteisminiame tyrime dėl E. B. veiksmų jis buvo nukentėjęs, ir jie susitaikė. Jokia žala dėl jo gyvenamosios vietos sužinojimo jam nebuvo padaryta ir pretenzijų jis neturi.

BK 167 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Iš tiesų, kaip nurodo prokurorė, informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje yra nurodęs, kad iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu. Taigi laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos. Kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės (nutartis 2K-198/2013). Privatus gyvenimas neapima dalykų, kurie yra viešai prieinami. V. L. parodė, kad tam tikri jo asmens duomenys buvo pa­skelbti interneto svetainėse. Byloje nėra duomenų, kad apie jo gyvenamosios vietos adresą būtų pa­skelb­ta viešai. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog duomenys apie asmens gyvenamosios vietos adresą, kaip informacija apie pri­va­tų asmens gyvenimą BK 167 str. prasme, turi būti vertinami atsižvelgiant į kaltinamųjų ir nu­kentėjusiojo santykius, į nukentėjusiojo lūkesčius dėl privatumo, taip pat į nurodytos informacijos svar­bą jo teisėms užtikrinti. Duomenys apie asmens gyvenamąją vietą santykinai nėra visiškai privatūs, kaip pavyzdžiui asmens šeimos santykiai, privatus susirašinėjimas, privati kompiuteryje saugoma infor­ma­cija ir kt. Be to, nukentėjusysis V. L. nenurodė, kad išteisintųjų veiksmais ir jų gauta informacija buvo pažeistas jo privatus asmens gyvenimas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog E. B. siekė gauti nu­ken­tėjusiojo V. L. gyvenamosios vietos adresą turėdamas tikslą kitoje byloje su nuken­tė­ju­siuoju su­sitaikyti. Apie šią aplinkybę paaiškino M. K., kuris pasinaudojo savo tarnybine padė­ti­mi – ga­li­mybe prisijungti prie policijos informacinės sistemos. Byloje nėra jokių duomenų, kad M. K. ir E. B. gauta informacija apie V. L. gyvenamąją vietą būtų panaudota nuken­tė­ju­siojo inte­re­sus pažeidžiančiais tikslais, kad išteisintieji būtų siekę neteisėto tikslo, kuris galėtų pa­tvirtinti jų veiksmų pavojingumą.

Byloje nustatyta, kad duomenys apie V. L. gyvenamąją vietą buvo gauti tik tam, kad E. B. galėtų įsitikinti, ar V. L. kitoje  baudžiamojoje byloje tyrėjai patvirtino gavęs iš jo padarytos žalos atlyginimą. Be to, kaip matosi iš prie šios bylos pridėto kito, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., šiame nuosprendyje teismas E. B. atsiprašymą ir turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam V. L. netgi pripažino E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (2 t., 76-77 b.l.). Informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas yra veiksmai, kuriais siekiama sužinoti viešai nepaskelbtus privataus gyvenimo faktus. Rinkimas gali pasireikšti įvairiais aktyviais veiksmais, kurie leidžia gauti tam tikros kaltininkui reikalingos informacijos: asmens sekimu, stebėjimu, fotografavimu, fiksavimu, dokumentų kopijavimu. Rinkti reiškia kaupti, telkti į vieną vietą. Informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas BK 167 str. 1 d. prasme laikytinas nevienkartinis veiksmas, kaip kad buvo nagrinėjamoje byloje. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje byloje informacijos rinkimo mastas ir truk­mė – vienkartinis ad­reso sužinojimas ir per­da­vi­mas, ir visos kitos aukščiau išdėstytos aplinkybės nėra pakankamos vertinti šiuos veiksmus kaip BK 167 str. 1 d. nu­ma­tytą nusikalstamą veiką, kaip Konstitucijoje ir Konvencijoje garantuojamos asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir neliečiamumą pažeidimą.

Įvertinusi visas bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino E. B. pagal 167 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje dalyje pažymėtina dar ir tai, kad prokurorės apeliaciniame skunde pripažinti kaltu pagal BK 167 str. 1 d. kitą išteisintąjį M. K. neprašoma.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:                       

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                                  Linas Šiukšta                           

Teisėjai                                                                                                                                        Laima Garnelienė

       Linas Žukauskas