Civilinė byla Nr. 3K-3-138/2012 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-38-3-00068-2010-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 4.3; 11.9.10.8; 15.3.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Baranausko ir Gražinos Davidonienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. S. kasacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovei žemės ūkio kooperatinei bendrovei „Litbera“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą bei neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, priteisti: dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2009 m. spalio 19 d. ji pateikė prašymą atleisti iš darbo ŽŪKB „Litbera“. 2009 m. spalio 20 d. direktoriaus įsakymu, vadovaujantis DK 127 straipsnio 1 dalimi, buvo nustatytas 14 dienų nuo gauto prašymo atleidimo terminas, tačiau 2009 m. spalio 21 d. dėl darbdavio psichologinio spaudimo pablogėjus sveikatai ji buvo nuvežta į Skuodo ligoninės Reanimacijos skyrių. Ieškovė gydėsi iki 2009 m. gruodžio 2 d., o 2009 m. gruodžio 3 d. grįžus į darbą direktorius jai liepė dirbti dar 14 dienų. Ieškovė su tokia darbdavio pozicija nesutiko, nes pareiškimą atleisti iš darbo šalių susitarimu pateikė darbdaviui 2009 m. spalio 19 d., todėl 2009 m. gruodžio 3 d. išėjo iš darbo. Negavusi atleidimo dokumentų raštu kreipėsi į VSDFV Skuodo skyrių ir 2010 m. sausio 29 d. sužinojo, kad yra atleista iš darbo ŽŪKB „Litbera“ nuo 2009 m. gruodžio 3 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. už šiurkštų darbo taisyklių pažeidimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Skuodo rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė 2009 m. gruodžio 11 d. gavo iš darbdavio 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. 36 apie pravaikštos fiksavimą ir 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. 37 apie jos atleidimą iš darbo nuorašus, kurie buvo atsiųsti jai registruotu laišku, ir į teismą turėjo kreiptis per vieną mėnesį nuo įsakymo gavimo dienos, t. y. iki 2010 m. sausio 11 d., tačiau to nepadarė.
Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo teismas nustatė, kad bendrovės direktoriaus 2009 m. spalio 20 d. įsakymu buvo nuspręsta atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį po 14 dienų nuo gauto prašymo, tai yra 2009 m. lapkričio 2 d., atlikus parduotuvės prekių ir lėšų inventorizaciją. Ieškovei susirgus, bendrovės direktorius pagrįstai atšaukė 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymą. 2009 m. gruodžio 3 d. ieškovė privalėjo visą dieną būti darbe, nes pagal jos prašymą tai turėjo būti jos atleidimo iš darbo diena, kartu paskutinė jos darbo diena, tačiau buvo tik keletą minučių, kad pateiktų nedarbingumo pažymėjimus ir gautų atleidimo iš darbo dokumentus, todėl teismas konstatavo, kad ieškovė 2009 m. gruodžio 3 d. nebūdama darbe padarė pravaikštą ir todėl jos atleidimas iš darbo už tos dienos pravaikštą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą yra teisėtas. Teismas nustatė, kad bendrovėje 2009 m. spalio 7 d. inventorizacijos metu buvo nustatyta, kad ieškovė 2009 m. rugsėjo mėnesį iš bendrovės be direktoriaus žinios buvo paėmusi 302,50 Lt vertės prekių, už kurias nesumokėjo, ir padarė išvadą, kad 2009 m. gruodžio 3 d. bendrovės direktoriaus reikalavimas ieškovei rašyti pasiaiškinimą dėl trūkumų bendrovėje yra teisėtas. Ieškovė pripažino faktą, kad 2009 m. rugsėjo mėnesį paėmė iš bendrovės 4 vnt. stogo dangos rulonų, už kuriuos sumokėjo bendrovei po atleidimo iš darbo. Dėl šių veiksmų tęsiamas ikiteisminis tyrimas, todėl bendrovės direktorius pagrįstai juos įvertino kaip turinčius bendrovės turto vagystės bei pasisavinimo požymių, todėl teismas konstatavo, kad ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą yra teisėtas ir pagrįstas.
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, jį patikslino nurodydamas, kad ieškovė atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą,11 punktą.
Teismas nurodė, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, jog šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas turto pasisavinimas arba iššvaistymas, to paties straipsnio 11 punkte – kad kiti nusižengimai, kuriais pažeidžiama darbo tvarka. Nustačius, kad ieškovė nesumokėjo už stogo dangą, konstatuotina, jog ieškovės atleidimas DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 11 punkto pagrindu yra teisėtas (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 11 punktas, CPK 178, 185 straipsniai). Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė pagrįstai atleista DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, nes šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma, kai asmuo neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, o nagrinėjamu atveju ieškovė 2009 m. gruodžio 3 d. į darbą buvo atvykusi. Nors ieškovė tą dieną nedirbo, negalima jos veiksmų vertinti kaip neatvykimo į darbą visą darbo dieną, todėl jos atleidimas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu yra neteisėtas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo N. S. atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 11 punktą pripažinti neteisėtu, pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą į DK 127 straipsnio 1 dalį, priteisti iš atsakovo Žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Litera“ 5000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Bylą nagrinėję teismai įvertinę tik atsakovo teismui pateiktus įrodymus konstatavo, kad ieškovė 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymą iš atsakovo gavo 2009 m. gruodžio 11 d. Teismai nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, todėl padarė neteisingą išvadą apie dokumentų dėl atleidimo iš darbo įteikimą ieškovei. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, o su objektyviuoju kriterijumi – atitinkamo dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena. Darbdaviui tinkamai neatlikus pareigos informuoti darbuotoją apie jo atleidimą iš darbo, darbdavys negali prašyti teismo taikyti ieškinio senatį remdamasis tuo, kad darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie atleidimą iš darbo anksčiau, nei dieną, kurią darbuotojas gavo dokumentą, patvirtinantį atleidimo iš darbo datą ir teisinį tokio atleidimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje R. C. v. S. N. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-115/2009).
- Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrius teismui pateikė atsakovo 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymą Nr. 35, kuriuo buvo nuspręsta atleisti atsakovę iš darbo kitą dieną, pristačius užbaigtą nedarbingumo pažymėjimą. Taigi, atsakovas 2009 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą atleisti atsakovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, pasibaigus jos ligai. Šis įsakymas pakeistas ar panaikintas nebuvo, bet teismui atsakovas pateikė tos pačios datos ir tuo pačiu numeriu registruotą įsakymą, kuriame nurodoma, kad, atlikus prekių ir lėšų inventorizaciją, nustatytas trūkumas, todėl 2009 m. spalio 20 d. įsakymas Nr. 30 atšaukiamas, o pasibaigus ieškovės nedarbingumo pažymėjimui ir gavus paaiškinimų, bus sprendžiama dėl atleidimo iš darbo pagrindo. Nors buvo akivaizdu, kad atsakovas teismui pateikė atgaline data perrašytą ankstesnį įsakymą, bylą nagrinėję teismai šių prieštaringų įrodymų nevertino ir dėl jų nepasakė.
- Ieškovė skundžia ne atleidimo iš darbo faktą, o atleidimo iš darbo pagrindą. DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl darbo sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo ir atleidimo iš darbo. Šis sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Ginčai dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo yra išskirti į atskirą kategoriją ir nustatyti DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Kadangi sutrumpintas ieškinio senaties terminas nustatytas tik DK 297 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytiems ginčams, o DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytiems ginčams toks sutrumpintas terminas nenustatytas, tai šiuo atveju taikytinas bendrasis DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. P. v. AB „Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008).
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte įvardytas vienas šiurkščių darbo pareigų pažeidimų – veika, turinti turto pasisavinimo požymių. Konstatuojant darbo pareigų pažeidimą pagal šią teisės normą, reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą. Sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius aktus. Darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą – visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką – supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymu ir nuostatais (DK 227 straipsnio 1 dalis, 229-232 straipsniai). Jei darbdavys neįvykdo pareigos supažindinti darbuotoją su jo teises ir pareigas reglamentuojančiais aktais, juos dėl nežinojimo pažeidusio darbuotojo veiksmai negali būti drausminės atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006). Ieškovė atsakovo nebuvo supažindinta nė su vienu jos teises ir pareigas reglamentuojančiu aktu, jos darbo sutartyje nenurodyta, kokias funkcijas ji atliks, materialinės atsakomybės sutartis su ja sudaryta nebuvo. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Buvo nustatyta, kad už paimtas savo tikslams prekes ieškovė iš karto neatsiskaitė, nes nežinojo tikslios priekių kainos, o sąskaita faktūra, nepaisant jos prašymų, išrašyta nebuvo, nors prekės paimtos vadovui leidžiant ir sutarus, kad dėl jų bus išrašyta sąskaita faktūra jos individualiai įmonei. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė padarė šiukščių pareigų pažeidimų, numatytų DK 35 straipsnio 2 dalies 7 punkte.
Atsakovė ŽŪKB „Litbera“ su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir ginčijamus sprendimus palikti nepakeistus.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
- Iš kasacinio skundo paaiškinimų matyti, kad ieškovė nesutinka su teismų nustatytų aplinkybių (įrodymų) įvertinimu. Sprendimas (nutartis) gali būti peržiūrėtas kasacine tvarka tik tada, kai pažeista teisės norma, turinti esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir patikrina sprendimus teisės taikymo, o ne įrodymų vertinimo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), be to, nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl ieškovės argumentai dėl CPK 176 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio pažeidimų nepagristi.
- Ieškovė savo poziciją dėl netinkamo materialiųjų normų (DK 27 straipsnio, 297 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 235 straipsnio 2 dalies 7, 11 punktai) taikymo grindžia neteisinu faktinių aplinkybių vertinimu. Ieškovė reikalauja pripažinti, kad nėra padariusi darbo drausmės pažeidimo, susijusio su netinkamu pareigų atlikimu, atsiradusiu trūkumu, turto iššvaistymu, pasisavinimu, nes už tai administracine ar baudžiamąja tvarka nebausta, tačiau ji dirbo komercijos direktore ir buvo atsakinga už parduotuvės, sandėlio veiklą, materialinių vertybių apskaitą, išlaidavimą, pinigų srautų pajamavimą, atsiskaitymą su finansininke. Ieškovė ėmė prekes sau, už jas neatsiskaitė ir tai pripažįsta, prieš ją pradėtas ikiteisminis tyrimas nėra nutrauktas (pridėta policijos pažyma). Taigi, teismas teisingai taikė ir aiškino pirmiau nurodytas materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, jog ši teisės norma gali būti taikoma ir tada, kai darbuotojo veiksmuose yra pasisavinimo, iššvaistymo požymių, nors jis už šias veikas ir nebuvo traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino
Ieškinio senatis yra įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas yra tik įstatymo nustatytas terminas. Bendrasis maksimalus ieškinio senaties terminas nustatytas DK 27 straipsnyje, trumpesni ieškinio senaties terminai gali būti nustatyti tiek DK, tiek kituose darbo įstatymuose. Ieškinio senaties terminas nėra naikinamasis terminas. Šio termino pasibaigimas neatima galimybės pareikšti ieškinį ir apginti pažeistas teises teisme. Teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos asmens teisės, todėl teismas turi priimti reikalavimą ginti pažeistą teisę ir tuo atveju, kai ieškinio senaties terminas yra praleistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia teismo pareiga įtvirtinta dėl to, kad tai, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, galima nustatyti tik ištyrus bylos aplinkybes, konstatavus teisiškai reikšmingus faktus dėl ieškinio senaties, kurie būtini taikant teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį nagrinėjamo ginčo atveju. Be to, ieškinio senatis taikoma tik tais atvejais, kai kita šalis to reikalauja, ir negali būti taikoma teismo iniciatyva. Pažymėtina, kad teismas turi teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu jis yra praleistas dėl svarbių priežasčių.
Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad ieškovė praleido DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą dėl pažeistų teisių gynybos kreiptis į teismą, nes 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo iš atsakovo gavo 2009 m. gruodžio 11 d. Ieškovė su šiomis išvadomis nesutinka, nurodydama, kad apie atleidimo iš darbo faktą sužinojo tik 2010 m. sausio 29 d., kai gavo atsakymą iš VSDFV Skuodo skyriaus. Teisėjų kolegija pažymi, kad momentas, kada darbuotojas sužinojo apie jo atleidimą iš darbo, yra fakto klausimas, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) tik teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl šis kasatorės argumentas nenagrinėtinas.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė sutrumpintą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, nes jis nustatytas tik DK 297 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytiems ginčams, o DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytiems ginčams toks sutrumpintas terminas nenustatytas, todėl šiuo atveju taikytinas bendrasis DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.
DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. Minėta, kad toks terminas yra maksimalus. Darbo kodeksas ir kiti įstatymai tam tikroms teisėms apginti gali nustatyti tik sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Pavyzdžiui, DK yra nustatyti tokie sutrumpinti ieškinio senaties terminai: vieno mėnesio ieškinio senaties terminas atsisakymui priimti į darbą (DK 96 straipsnis), darbo sąlygų pakeitimui, nušalinimui nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimui iš darbo (DK 297 straipsnio 1 dalis) ginčyti; dešimties dienų ieškinio senaties terminas nustatytas darbo ginčų komisijos sprendimui apskųsti teismui (DK 293 straipsnis); ieškinio senatis netaikoma reikalavimams ginti darbuotojo garbę ir orumą (DK 27 straipsnio 3 dalis, 250 straipsnis); darbo įstatymai gali nustatyti ir kitas reikalavimų kategorijas, kurioms netaikoma ieškinio senatis, ir pan. Pažymėtina, kad ieškinio senaties taikymo, terminų skaičiavimo, nutraukimo, pasibaigimo, atnaujinimo ir kiti klausimai sprendžiami pagal CK ir nuostatas, išskyrus tuos atvejus, kai DK ar darbo įstatymai dėl reglamentuojamų santykių specifikos nustato specialias taisykles (DK 27 straipsnio 5 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009 m. spalio 19 d. ieškovė pateikė prašymą atleisti iš darbo, taigi pati buvo išreiškusi valią darbo santykius su atsakovu nutraukti, o į teismą kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pagrindo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas) pripažinimo neteisėtu. Taigi, byloje buvo ginčijamas ne sprendimas (rezultatas) dėl ieškovės atleidimo iš darbo, bet jo formuluotė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino, taikė DK 297 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytas vieno mėnesio sutrumpintas ieškinio senaties terminas nuo įsakymo apie atleidimą gavimo dienos kreiptis į teismą teisinės gynybos, kai darbuotojas nesutinka su darbo sąlygų pakeitimu; nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva; atleidimu iš darbo. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas ginčų, kuriems kilus darbuotojas per vieną mėnesį turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kategorijų sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamai aiškinamas. DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta atskira darbo ginčų, nagrinėtinų tiesiogiai teismuose (nesikreipiant į darbo ginčų komisiją), kategorija – dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Šiai ginčų kategorijai DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 297 straipsnio 1 dalis, kiti straipsniai sutrumpinto ieškinio senaties termino kreiptis į teismą teisminės gynybos nenustato. Įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį, yra nustatytas DK 27 straipsnyje, šio straipsnio 2 dalyje – bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams taikomas tuo atveju, kai Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų. Taigi darbuotojui ginti savo pažeistas teises, pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo – atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009; 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. P. v. AB „Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008;).
Sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas įstatyme yra nustatytas tam, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas bei racionalizuotos pralaimėjusios šalies išlaidos, taigi, jis aktualus tais atvejais, kai gali būti priteisiamas DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos. Kai darbuotojas kreipiasi dėl atleidimo iš darbo formuluotės pripažinimo neteisėta ir pakeitimo, net ir patenkinus ieškinį, DK 297 straipsnio 3, 4 dalys netaikytinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media News“, bylos Nr. 3K-3-116/2011; 2011 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011; kt.), todėl nustatyti itin trumpą ieškinio senaties terminą nėra būtinybės.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senaties terminą darbo teisėje reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje šį terminą yra praleidusi, tačiau šis pažeidimas, jos vertinimu, negalėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes, nepaisant nepagrįstai konstatuoto ieškinio senaties termino praleidimo, bylą nagrinėję teismai tyrė ir vertino ieškovės argumentus dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl darbuotojo veiksmų kvalifikavimo šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu
DK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kaip šiurkštaus kvalifikavimą, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai taip kvalifikavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. Užsienio reikalų ministerija, bylos Nr. 3K-3-125/2008). Konkrečios šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėtys nustatytos DK 235 straipsnio 2 dalyje; šios dalies 4 punkte nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu inter alia laikoma savavaliavimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme savavaliavimas aiškintinas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatų dėl pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010). Darbuotojas privalo laikytis ne tik darbo sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų, bet ir dirbti dorai bei sąžiningai, laikytis įstatymų ir darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepažeisti darbdavio teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35, 228 straipsniai).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, dirbdama komercijos direktore, paėmė iš įmonės prekių savo reikmėms ir už jas atsiskaitė tik darbdaviui inventorizacijos metu pastebėjus trūkumą bei kreipusis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Kasatorė teigia nebuvusi supažindinta nė su vienu jos teises ir pareigas reglamentuojančiu aktu, jos darbo sutartyje nebuvo nurodyta, kokias funkcijas ji atliks, materialinės atsakomybės sutartis su ja nesudaryta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, net ir nesant sudarytos materialinės atsakomybės sutarties ar konkretaus vidinio akto, draudžiančio darbuotojams imti prekes už jas neatsiskaitant, kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo suvokia, kad toks elgesys neleistinas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką drausminės atsakomybės neeliminuoja aplinkybė, kad darbuotojas nebuvo supažindintas su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis ir pareigine instrukcija. DK 228 straipsnyje nustatytos bendrosios darbuotojo pareigos. Nepriklausomai nuo to, supažindintas darbuotojas su vidaus darbo tvarkos aktais ar ne, sudaryta darbo sutartis įpareigoja darbuotoją būti lojaliam, dirbti dorai, sąžiningai, tausoti darbdavio turtą ir savavališkai neatlikti veiksmų, kurie kenktų darbdavio interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. UAB ,,S. K. S.“, bylos Nr. 3K-3-568/2008; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. UAB „Verslo sindikato apskaita“, bylos Nr. 3K-3-592/2008).
Darbdaviui atleidus darbuotoją DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, nagrinėjamoje byloje yra aktualu aptarti šioje normoje vartojamas vagystės ir sukčiavimo sąvokas. BK 178 straipsnyje vagystė apibrėžiama kaip svetimo turto pagrobimas; pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas apibrėžiamas kaip apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, išvengimas turtinės prievolės arba jos panaikinimas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką veika, turinti vagystės, sukčiavimo požymių, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė. Konstatuojant darbo pareigų pažeidimą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą, jo neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių visuma turi lemti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tokius veiksmus atliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB ,,Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB ,,Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006; 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB ,,Grasta“, bylos Nr. 3K-3-615/2007; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. UAB „Barker textiles“, bylos Nr. 3K-3-424/2011).
Ieškovė be įmonės direktoriaus leidimo pagal savo pareigas neturėjo teisės imti prekių asmeninėms reikmėms už jas nesumokėjusi, prekių paėmimo faktą ji pati pripažįsta. Tokie ieškovės veiksmai sukėlė materialinės žalos įmonei, ir nepaisant to, kad atlikus inventorizaciją bei nustačius trūkumą, ieškovė už paimtas prekes atsiskaitė, tai nekeičia veikos kvalifikavimo, nes turtas buvo užvaldytas be teisėto pagrindo, todėl šis pažeidimas galėjo būti laikomas turinčiu vagystės pažymių ir pripažįstamas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Tai, kad, žemesniųjų instancijų teismams priimant sprendimus, už šias veikas ieškovei nebuvo pritaikyta baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, nereiškia, kad bylą nagrinėję teismai negalėjo ieškovės elgesio vertinti kaip veikos, numatytos DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Pažymėtina, kad šių veikų privalomas susiejimas su baudžiamosios ar administracinio pažeidimo bylos rezultatais lemtų neoperatyvią ir neracionalią darbo ginčų nagrinėjimo praktiką bei galimus teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimus (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis) (priemonėmis, kurių visuma turi lemti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tokius veiksmus atliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje B. K. v. kooperatinė bendrovė „Panevėžio kredito unijai“, bylos Nr. 3K-3-551/2010).
Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad, net ir pripažinus darbo drausmės pažeidimą šiurkščiu, tai nereiškia, kad darbuotojui vien dėl to taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Esant šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui darbdavys gali taikyti ir lengvesnes drausmines nuobaudas: pastabą ar papeikimą. Parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus (darbo drausmės pažeidimo sunkumą, padarinius, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, atsižvelgiant į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Lifosa“, bylos Nr. 3K-3-257; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje E. L. L. v. UAB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-563/2010). Jeigu išvardytos aplinkybės atskleidžia darbuotojo nesiskaitymą su darbdavio interesais ir lemia darbdavio pasitikėjimo darbuotoju praradimą, tai darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius gali būti pripažintas teismo proporcinga darbdavio pasirinkta priemonė ginant savo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje N. B. v. UAB „Puntukas“, bylos Nr. 3K-3-117/2012).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo atleidimą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, o byloje nustatyti procesiniai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pažeidimai sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą – ne pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 33,43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą
Priteisti iš kasatorės N. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)33,43 Lt (trisdešimt tris litus 43 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Gražina Davidonienė