Administracinė byla Nr. A17-749/2007
Procesinio sprendimo kategorija 11.9; 15.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas)
sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,
dalyvaujant pareiškėjai D. P., pareiškėjos atstovui advokatui Rimui Alijui Kalkiui,
atsakovo atstovei Aidai Karolienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą (b. l. T 1, b. l. 2-6, 7-10, T 2, b. l. 128-134) prašydama: 1) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką nustatyti Pikeliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo parengimo ir žemės sklypo D. P. pamatavimo galutinį terminą; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką nustatyti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,23 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), priėmimo ne ilgesnį kaip dviejų mėnesių terminą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, pareiškėjos naudai 300 000 Lt neturtinės ir 90 479 Lt turtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 01-1733 atkūrė jai nuosavybės teises į 2,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), grąžindamas 0,23 ha žemės sklypą natūra. Ji 2002 m. liepos 15 d. šį 0,23 ha žemės sklypą pardavė. Vėliau paaiškėjo, kad dėl atsakovo kaltės jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią žemę. Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. birželio 18 d. sprendimo dalis dėl 0,23 ha žemės sklypo buvo panaikinta teismine tvarka, o 2002 m. liepos 15 d. pirkimo – pardavimo sutartis teismine tvarka buvo pripažinta negaliojančia. Tokiu būdu pareiškėja dėl kaltų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų patyrė turtinę ir moralinę žalą. Dėl atsakovo veiksmų ir neveikimo pareiškėja gyvena nuolatinėje psichologinio ir emocinio streso būsenoje ir depresijoje, pažeminta jos garbė ir orumas, sutrikdyta sveikata. Jos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje ji buvo nepagrįstai apklausinėjama ir įtarinėjama. Patirtą 90 479 Lt materialinę žalą sudaro išlaidos, kurios atsirado dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, t. y. bylinėjimosi išlaidos ir žyminis mokestis, negautos palūkanos dėl taupomųjų indėlių arešto ir sumų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, nuostoliai dėl JAV dolerio kurso kitimo, išlaidos advokatams, antstolių administravimo išlaidos, dokumentų kopijavimo išlaidos, žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties notarinio tvirtinimo bei dokumento spausdinimo išlaidos, pinigai grąžinti žemės pirkėjams žemės pirkimo pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia. Padariusi klaidas, Vilniaus apskrities viršininko administracija jų neištaisė ir iki šiol vilkina žemės grąžinimą, neparengia Pikeliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo, nėra nustatytas galutinis žemės sklypo pamatavimo terminas.
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir Vilniaus apskrities viršininko administracija pareiškėjos skundą prašė atmesti (T 2, b. l. 141-143).
Atsakovai nurodė, kad įsiteisėjus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimui ir suėjus kasacijos terminui, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-11954-01 buvo papildytas 2004 m. spalio 11 d. įsakymas Nr. 2.3-7678-01 priedu 2a, kuriuo pareiškėja įtraukta į piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, Vilniaus rajono Pikeliškių kadastro vietovės teritorijoje, pirmoje eiliškumo grupėje sąrašą. Dėl Pikeliškių kadastro vietovės teritorijos, priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto nurodė, kad jį buvo pavesta parengti Valstybiniam žemėtvarkos institutui iki 2004 m. gruodžio 31 d. Vėliau šis terminas buvo pratęstas, tačiau projektas iki šiol nėra parengtas. Kai žemėtvarkos projekto papildymas bus parengtas, Vilniaus apskrities viršininko administracija įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priims sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai. Prašymas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas – nepateikti įrodymai, patvirtinantys patirtą neturinę žalą ir faktą, kad žala atsirado dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų. Atsakovas pažymėjo, kad sutiktų atlyginti 835, 50 Lt turtinę žalą, kurią sudaro Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros naudai priteisti 68 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 570 Lt žyminio mokesčio, taip pat 200,50 Lt, sumokėtų už žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties notarinį tvirtinimą, bei dokumentų spausdinimą. Įsiteisėjusiu bendrosios kompetencijos teismo sprendimu iš pareiškėjos E. T. ir D. Ž. naudai priteisti 76 000 Lt, gauti už neteisėtai įgytą žemės sklypą, taip pat su šiomis lėšomis susijusios negautos palūkanos bei nuostoliai negali būti laikomi pareiškėjos patirta žala. Dėl antstolio administravimo išlaidų pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų ir įrodymų. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi iš pareiškėjos priteista 2 280 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą suma, taip pat 2 500 Lt advokato pagalbai apmokėti negali būti priteista kaip žalos atlyginimas, kadangi tarp šių išlaidų ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų nėra priežastinio ryšio. Šios išlaidos atsirado pareiškėjai savo rizika inicijavus apeliacinį procesą ir jį pralaimėjus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimu (T 2, b. l. 164-170) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjos naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, 838,50 Lt turtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.
Dėl 76 000 Lt, grąžintų žemės pirkėjams, pripažinus žemės pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir teismui pritaikius restituciją, 3 319 Lt negautų palūkanų, 3 943 Lt nuostolių dėl JAV dolerio kurso kitimo, 1 055 Lt antstolio administravimo išlaidų, 2500 Lt išlaidų už advokato A. Vilko teisines paslaugas, 500 Lt advokatui R. A. Kalkiui už atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, bei dėl 44 Lt dokumentų kopijavimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad iš byloje esančios savininko J. J. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos (T 1, b. l. 280-289) matyti, kad pretendentėmis atkurti nuosavybės teises į jo žemę buvo M. B. ir M. T. M. T. perleido D. P. nuosavybės atstatymo teisę į 2,00 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini) (T 1, b. l. 282, 285). Baudžiamojoje byloje esančioje specialisto išvadoje (Baudžiamoji byla Nr. 10-1-01648-03, T 1, b. l. 44) nurodoma, kad žemės sklypas D. P. buvo suteiktas neteisėtai, taip pat tai, kad už Vilniaus m. kadastro vietovės 0101 žemės reformos žemėtvarkos projekto darbus buvo atsakingas projekto autorius M. S. (pareiškėjos sūnėnas), kuris, dirbdamas Žemėtvarkos institute, rengė D. P. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylą, braižė žemės sklypų planus, parengė žemės sklypų kadastro duomenis, apskaičiavo žemės sklypų vertę. Jis dalyvavo kartografuojant sklypus, tvarkant D. P. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylą, parengė žemės sklypų kadastro duomenis. Formuodamas sklypą D. P. jis ribų su SB „Renetas“ nederino, dėl to vėliau nuosavybės teisės į žemę pareiškėjai buvo atkurtos sodų bendrijos teritorijoje. Ikiteisminio tyrimo metu (T 2, b. l. 111-114) nustatyta, kad M. S. tarpininkavo tiek D. P. įgyjant žemę, tiek ją parduodant. Įsiteisėjusiais bendros kompetencijos teismų sprendimais nustatyta, kad pareiškėja ginčo žemės sklypą įsigijo neteisėtai, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracijai neteisėtai jai atkūrus nuosavybės teises, todėl teismų iš D. P. priteisti E. T. ir D. Ž. naudai 76 000 Lt, gauti pardavus neteisėtai įgytą žemės sklypą, taip pat su šiomis pareiškėjos neteisėtai gautomis lėšomis susijusios negautos palūkanos (3 319 Lt) bei nuostoliai (3 943 Lt), nelaikytini pareiškėjos patirta žala. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad vykdant vykdomuosius raštus Nr. 2-789-127/2005 ir Nr. 116-780/2004 iš pareiškėjos buvo išieškota 1 055 Lt antstolio administravimo išlaidų (T 2, b. l. 51). Šios pareiškėjos turėtos išlaidos nepripažintinos patirta žala dėl tų pačių priežasčių. Pareiškėja, siekdama išvengti priverstinio teismo sprendimo vykdymo antstolio paslaugų išlaidų, galėjo įvykdyti teismo sprendimą gera valia. Pareiškėjos patirtos išlaidos apmokėti advokato A. Vilko suteiktoms teisinėms paslaugoms (atstovavimas civilinėje byloje Nr. 2-789-127/2005) bei advokatui R. A. Kalkiui už atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr. I-3778-19/2006) negali būti priteistos nesant sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247, 6.249 str.). Tais pačiais motyvais netenkintinas ir pareiškėjos prašymas atlyginti patirtas dokumentų kopijavimo išlaidas (T 1, b. l. 42). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teisę dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo galėjo realizuoti vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu.
Dėl 2 918 Lt bylinėjimosi išlaidų ir žyminio mokesčio bei dėl 200,50 Lt išlaidų už žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties notarinį tvirtinimą bei dokumentų spausdinimą.
Teismas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimu (T 1, b. l. 26-30), tenkinant Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį iš pareiškėjos ieškovo naudai priteistus 68 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 570 Lt žyminio mokesčio, viso 638 Lt, pripažino pareiškėjos patirta žala dėl atsakovo aplaidumo, t. y. neteisėtai priimto 2002 m. birželio 18 d. sprendimo. Pareiškėjos išlaidų, patirtų inicijavus apeliacinį procesą Vilniaus apygardos teisme dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo, turtine žala teismas nepripažino, nurodęs, kad tarp šių išlaidų ir atsakovo neteisėtų veiksmų nėra priežastinio ryšio. Šios išlaidos atsirado pareiškėjai savarankiškai pasirinkus atitinkamą elgesio modelį, t. y. savo rizika inicijavus apeliacinį procesą ir pralaimėjus bylą, todėl negali būti priteistos kaip žalos atlyginimas. Teismas nustatė, kad pareiškėja 0,23 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį jai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, 2002 m. liepos 15 d. pirkimo - pardavimo sutartimi, kuri vėliau bendros kompetencijos teismų sprendimais panaikinta, perleido D. Ž. ir E. T. (T 1, b. l. 79-80). Iš šios sutarties baigiamosios dalies matyti, kad už jos atspausdinimą ir patvirtinimą notarui viso buvo sumokėtas 401 Lt atlyginimas. Minėtą atlyginimą šalys sumokėjo lygiomis dalimis. Šias pareiškėjos turėtas išlaidas, t. y. 200,50 Lt teismas pripažino žala, patirta dėl atsakovo aplaidumo, t. y. neteisėtai priimto Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 01-1733 (jo 1.1 p.) ir priteisė iš valstybės pareiškėjos naudai.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas nurodė, jog pareiškėja teismui nepateikė pakankamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie patirtą neturtinę žalą, todėl, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, įvertinęs pareiškėjos veiksmus, kurie padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą atmetė.
Dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises
Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo tvarką reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 23 punkto, Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos rengimo ir įgyvendinimo metodikos (žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. 376 redakcija) 3, 6, 43 punktų nuostatos. Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-7678-01 pavedė VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui iki 2004 m. gruodžio 31 d. parengti Pikeliškių kadastro vietovės teritorijos, priskirtos Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą. Įsiteisėjus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimui ir suėjus kasacijos terminui, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-11954-01 (T 2, b. l. 3-4) minėtas įsakymas Nr. 2.3-7678-01 papildytas 2a priedu, kuriuo pareiškėja įtraukta į piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, Vilniaus rajono Pikeliškių kadastro vietovės teritorijoje, pirmoje eiliškumo grupėje sąrašą. Įsakymas persiųstas VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Vilniaus žemėtvarkos skyriui, nurodant laikantis žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo parengimo terminų parengti ir pateikti apskrities viršininkui tvirtinti Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 2.3-2610-01 (T 2, b. l. 145) ir 2005 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 2.3-9295-01 (T 2, b. l. 146) terminas, iki kurio turi būti parengtas žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, buvo pratęstas iki 2005 m. gruodžio 30 d., tačiau projekto papildymas iki šiol nėra parengtas. Teismo nuomone, atsakovas jo kompetencijai priskirtus veiksmus sprendžiant pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo klausimą atliko. Atsakovas įstatymo nustatytais terminais ir tvarka priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai galės tik tada, kuomet bus parengtas Pikeliškių kadastro vietovės teritorijos, priskirtos Vilniaus m., žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas. Pareiškėja nepateikia įrodymų, argumentų, dėl kurių sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jai turi būti priimtas anksčiau, nei numatyta įstatyme. Teisės aktai, reglamentuojantys žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimą nenumato „galutinės“ datos nustatymo ir tokios datos apibrėžimo, įvardijimo galutine. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas atmetė pareiškėjos prašymą įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką nustatyti Pikeliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo parengimo ir žemės sklypo pareiškėjai pamatavimo galutinį terminą bei įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką nustatyti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,23 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), priėmimo ne ilgesnį kaip dviejų mėnesių terminą.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 1-9) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują – skundą patenkinti. Mano, kad teismo sprendimo dalis, kuria atmesti jos reikalavimai, yra nepagrįsta, neteisėta. Apeliaciniame skunde dėstomi šie argumentai:
1. Pareiškėjos prašoma atlyginti turtinė žala atsirado dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo neteisėtai pripažintų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų atkuriant nuosavybės teises D. P.
2. Teismas prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė net nesiaiškinęs, ar tokia žala buvo padaryta, neįvertinęs bylos aplinkybių.
3. Pareiškėjos atžvilgiu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.282 ir 6.247 straipsnių nuostatas. Jos galimos kaltės ir priežastinio ryšio teismas iš esmės nenagrinėjo.
4. Teismas nepagrįstai nepripažino Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, delsiant priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai, vilkinimu. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai, per kuriuos asmenims privalo būti atkurtos nuosavybės teisės, praleisti. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos byla dėl žemėtvarkos projekto papildymo VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui persiųsta tik 2006 m. rugsėjo 14 d.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 15-17) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką nustatyti Pikeliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo parengimo ir žemės sklypo D. P. pamatavimo galutinį terminą ir reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką nustatyti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,23 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. savivaldybėje, priėmimo ne ilgesnį kaip dviejų mėnesių terminą.
Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Vyriausybės įgaliota institucija (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 str. 1 d.) Tokia institucija dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 100 punkto antrąją įtrauką, yra apskrities viršininkas. Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskrities viršininkas turi priimti per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 str. 1 d.). Vienas iš jų, šiuo atveju, Pikeliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymas, kurį papildyti pavesta Valstybiniam žemėtvarkos institutui. Tačiau Vilniaus apskrities viršininko patvarkymas iki šios dienos neįvykdytas ir Pikeliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projektas nėra papildytas. Esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką nustatyti galutinį žemėtvarkos projekto papildymo galutinį parengimo terminą, kadangi žemėtvarkos projekto papildymo paregimas priklauso ne nuo atsakovo valios, o nuo kito asmens veiksmų. Konkretaus, pareiškėjos prašomo, termino nustatymas nepaspartins žemėtvarkos projekto papildymo parengimo, ką akivaizdžiai patvirtina ir šiuo klausimu priimti net keletas Vilniaus apskrities viršininko įsakymų, nustatant vis kitą žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo parengimo datą (pavyzdžiui, 2006 m. gruodžio 4 d. įsakymas Nr. 2.3-11730-01, 3 T, b.l. 18). Trūkstant žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, t. y. nesant vieno iš dokumento reikalingo priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nėra pagrindo ir reikalavimo tenkinimui dėl įpareigojimo apskrities viršininko priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0, 23 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nustatant dviejų mėnesių terminą.
V.
Dėl turtinės žalos atlyginimo.
Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6. 249 str. 1 d.). Taigi asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, turi nurodyti kokiais neteisėtais veiksmais ar neteisėtu neveikimu arba neatidžiai ir nerūpestingai elgiantis viešojo administravimo srityje jam buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala. Kaip matyti iš bylos medžiagos, turtinės žalos, o taip pat ir neturtinės žalos, atlyginimas siejamas su Vilniaus apskrities viršininko veiksmais atkuriant nuosavybės teises į žemę priskirtą valstybės išperkamai. Pastarųjų veiksmų neteisėtumas pripažintas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimu (2 T, b.l. 85-88). Dėl neteisėto veikimo ir buvo padaryta materialinė žala, kuri, pareiškėjos nuomone, sudaro 90 479 litus (2 T, b.l. 133), tačiau jos dydis nėra visiškai pagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas argumentuotai pasisakė dėl priteistinos turtinės žalos atlyginimo iš dalies, nurodydamas, kad turi būti priteista tik ta dalis, kuri yra susieta priežastiniu ryšiu tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Teisingai pažymėjo, jog iš neteisės negali atsirasti teisė, t .y. pareiškėja neteisėtai atkūrusi nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą neturi teisinio pagrindo reikalauti 3 319 Lt negautų palūkanų dėl taupomųjų indėlių arešto ir sumų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, 3 943 Lt nuostolių dėl JAV dolerio kurso kitimo, 1 055 Lt antstolio administravimo išlaidų, 76 000 Lt, grąžintų žemės pirkėjams, pripažinus žemės pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir teismui pritaikius restituciją. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime taip pat teisingai buvo nurodyta, kad 2 500 Lt išlaidų už advokato A. Vilko teisines paslaugas, 500 Lt advokatui R. A. Kalkiui už atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, bei 44 Lt dokumentų kopijavimo išlaidų klausimai turėjo būti sprendžiami vadovaujantis normomis, reglamentuojančiomis išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą, atlyginimą.
Todėl ir šioje dalyje (dėl turtinės žalos atlyginimo) teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, ką apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iš esmės pripažino ir pareiškėjos atstovas.
VI.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą. Taigi siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Pareiškėja teigia, jog dėl Vilniaus apskrities viršininko kaltų veiksmų buvo sistemingai žlugdoma, atsidūrė psichologinio ir emocinio streso būsenoje bei depresijoje, liko dvasiškai sužlugdyta, patyrė fizinius negalavimus.
Atsižvelgiant į byloje surinktus faktinius duomenis expressis verbis, kad pareiškėjai D. P. 2002 m. birželio 18 d. sprendimu atkūrus nuosavybės teises ir vėliau panaikinus šį sprendimą bei jau įgytos nuosavybės teise žemės pardavimo sandorį pripažinus negaliojančiu, padaryta dvasinė skriauda. Tokia žala atsirado Vilniaus apskrities viršininkui pasielgus ne taip kaip numatė teisės aktai. Būtent dėl šios institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai susiję su sklypu, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės. Ji patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais. Būtina pabrėžti tai, kad pareiškėjai sukelti dvasiniai išgyvenimai iš esmės nėra nutrūkę ir bylos nagrinėjimo momentu. Dvasinė būsena buvusi iki neteisėto sprendimo priėmimo nėra nors iš dalies atkurta į pirmykštę padėtį. Pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bet tokią teisę neturi galimybės realizuoti. Išgyvenimai ir toliau tęsiasi, nes nuosavybės teisės, jau kartą buvusios atkurtos, neatkuriamos. Nagrinėjamu atveju neturtinės žalos aspektu nėra tiek svarbu, kad kliūtis į nuosavybės teisių atkūrimą, trukdanti nutraukti vidinį nerimą, pergyvenimą, iškilusi ne visiškai dėl atsakovo veiksmų. Reikšminga, ar apskrities viršininkas, siekdamas bent iš dalies kompensuoti besitęsiančius neigiamus emocinius padarinius sukeltus dėl neteisėtų apskrities viršininko veiksmų atkuriant nuosavybės teises D. P., buvo itin aktyvus, ar apsiribojo tik patvarkymas-atsakymas-patvarkymas pozicija. O būtent pastaroji, sprendžiant iš surinktų įrodymų, ir buvo užimta. Nėra faktinių duomenų apie tai, kokių aktyvesnių veiksmų nei paprastai imtasi nutraukti dvasinį sukrėtimą, turint omenyje laiko tarpą nuo neteisėto sprendimo priėmimo iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (įsakymai dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo parengimo datos tokiais nepripažintini, nes tai buvo atsakovo pareiga). Nėra pagrindo abejoti, kad neteisėtas apskrities viršininko sprendimas turėjo įtakos D. P. sveikatos būklei, nes tokio amžiaus žmonės, visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, paprastai jautriau ir giliau reaguoja į negatyvaus pobūdžio faktus, susijusius su jais asmeniškai. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija dėl išdėstytų argumentų negali sutikti su Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone dėl nepakankamumo įrodymų, leidžiančių spręsti apie patirtą neturtinę žalą ypač jautrioje visuomeninio gyvenimo sferoje. Tokią pozicija įtvirtina ir jau pirmiau suformuota administracinių teismų praktika. Antai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 28 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad „teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai tam, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose būtų įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos bei terminų. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą, neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais Lietuvos piliečiams padarytų skriaudų atlyginimą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į nuosavybės grąžinimą asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala“ (administracinė byla Nr. A14-1625/2005).
Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja D. P., šiuo konkrečiu atveju, patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). „Pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės - galingo mechanizmo - savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Nustatant žalos dydį atsižvelgtina į tai, kad valdžios institucija prieš priimdama sprendimą turėjo visiškai įsitikinti tokio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, kad padarytas pažeidimas buvo šiurkštus, nes nuosavybės teisės atkurtos į žemę priskirtiną valstybės išperkamai, kad nuosavybės teisės pareiškėjai nuo neteisėtos veikos padarymo momento (2002 m. birželio 18 d.) nėra atkurtos iki šiol, kad buvo paneigta teisė nuo 2002 m. disponuoti grąžintinu žemės sklypu, kad dėl padaryto teisės pažeidimo nėra nukentėjusiosios kaltės, taip pat vadovautinas teisingumo ir protingumo kriterijais.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
D. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti iš Lietuvos valstybės D. P. 2000 (du tūkstančius) Lt neturtinės žalos atlyginimui. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius