Civilinė byla Nr. 3K-3-529-469/2015

                                                                Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00901-2013-2

                            Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.15.;

                                              3.2.4.8.2.; 3.2.4.11.

                                          (S)                                                                                                                                  

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovei V. M., trečiasis asmuo V. G. , dėl dovanojimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių dovanojimo sutarties pripažinimą negaliojančia, ieškinio ribų peržengimą, įrodymų vertinimą ir teisminį precedentą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė O. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. M. , prašydama panaikinti 2008 m. birželio 6 d. ir 2009 m. gegužės 27 d. dovanojimo sutartis, sudarytas jos, kaip dovanotojos, ir dukters V. M. , kaip apdovanotosios, dėl nekilnojamojo turto neatlygintino perleidimo, taikyti restituciją, grąžinti ieškovei turtą natūra bei pripažinti jai nuosavybės teisę į atsakovei šiuo metu priklausančią privatizuotą žemės sklypo dalį prie gyvenamojo namo ir statinių (duomenys neskelbtini), ir po jais, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2008 m. birželio 6 d. sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) padovanojo savo dukteriai atsakovei V. M. 50 a ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o 2009 m. gegužės 27 d. sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) tuo pačiu adresu jai padovanojo 60 proc. gyvenamojo namo (pirmą aukštą) su priklausiniais. Kita šio gyvenamojo namo dalis (antras jo aukštas (mansarda) 2009 m. liepos 29 d. buvo padovanota kitai dukrai trečiajam asmeniui V. G. . Ieškovės teigimu, ji atsakovei padovanojo didesnę dalį turto, nes atsakovė buvo prisižadėjusi ja rūpintis, padėti jai finansiškai, pasirūpinti namu, tačiau savo pažado netesėjo – ieškove rūpinasi tik trečiasis asmuo V. G. (duktė), kuri su šeima gyvena namo mansardoje. Ieškovė gyvena pirmame namo aukšte, yra 91 metų amžiaus, serga sunkiomis ligomis, dėl to negali kraustytis gyventi į antrą aukštą pas dukterį. Atsakovė, turėdama nuosavybės teisę į namo pirmą aukštą, terorizuoja tiek ieškovę, tiek savo seserį V. G. , siekia ieškovę iškeldinti ir šią namo dalį parduoti, palikdama ją be prieinamo būsto, skundžia šeimą policijai, be perspėjimo veda į patalpas galimus pirkėjus, plūsta ieškovę. Ieškovės teigimu, atsakovė neišlaiko jai priklausančios namo dalies, nemoka mokesčių (visus komunalinius mokesčius moka ieškovė ir duktė V. G. ), neprižiūri žemės sklypo, visiškai neprisidėjo prie griūvančio stogo perdengimo, jai priklausanti namo dalis neremontuojama.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, panaikino 2009 m. gegužės 27 d. sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė padovanojo dukteriai V. M. 60/100 dalių gyvenamojo namo su kitais statiniais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, ir visą garažą (duomenys neskelbtini); taikė restituciją natūra ir šį turtą grąžino ieškovei, priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise 925/1541 dalis (0,0925 ha ploto) žemės sklypo (duomenys neskelbtini), įregistruoto atsakovės vardu; įpareigojo ieškovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti atsakovei 555,60 Lt (160,91 Eur), sumokėtus už šios žemės sklypo dalies privatizavimą. Kitą ieškinio dalį atmetė. Išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovei V. M. paliko galioti iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius dėl trukdymo naudotis priklausančia namo dalimi. Teismo vertinimu, atsakovės konfliktai su savo seserimi negali būti pateisinama priežastis nevykdyti dukters pareigos rūpintis savo garbingo amžiaus ir ligota motina. Teismas sprendė, kad atsakovės veiksmai pripažintini prieštaraujančiais gerai moralei ir sudarančiais pagrindą naikinti ginčijamą 2009 m. gegužės 27 d. sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). 

Spręsdamas klausimą dėl ieškovės reikalavimo panaikinti 2008 m. birželio 6 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad ieškovė savo interesų pažeidimą ir faktines aplinkybes siejo tik su naikintina 2009 m. gegužės 27 d. sutartimi, o jos valia dėl panaikinimo dovanojimo sutarties, kuria atsakovei padovanotas (duomenys neskelbtini) esantis 0,50 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra aiškiai išreikšta ir nenukreipta į šio sandorio panaikinimą, todėl sprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl šios dalies yra nepagrįstas ir atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. sausio 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria, iš dalies patenkinus ieškinį, panaikinta 2009 m. gegužės 27 d. sutartis (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė padovanojo V. M. 60/100 dalių gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priklausiniu – kitais statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, ir visą garažą 2Glp (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir taikyta restitucija natūra, grąžinant šį turtą ieškovės asmeninėn nuosavybėn; priteista ieškovės asmeninėn nuosavybėn 925/1541 dalis (0,0925 ha ploto) žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruoto V. M. vardu, įpareigojant ieškovę per 1 mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti V. M. 555,60 Lt (160,91 Eur), sumokėtus už šios žemės sklypo dalies privatizavimą; priėmė naują sprendimą – minimus ieškovės ieškinio reikalavimus atmetė. Panaikino sprendimo dalį, kuria iš V. M. ieškovei priteista 325 Lt (94,13 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Nustatė ieškovei uzufruktą – teisę iki gyvos galvos naudotis V. M. priklausančiomis 60/100 dalių gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), patalpomis. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi atsakovei V. M. pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju konfliktai kyla ne tarp ieškovės ir atsakovės, o tarp atsakovės ir jos sesers trečiojo asmens V. G. , todėl teismas sprendė, kad atsakovės elgesys su savo motina dovanotoja neatitinka CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodyto elgesio. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, atmetus ieškovės reikalavimus dėl dovanojimo panaikinimo, tačiau neperžengiant pareikšto ieškinio faktinio pagrindo ribų ir siekiant užtikrinti itin garbaus amžiaus ieškovės orų gyvenimą bei atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, jos teisė gyventi pirmame namo aukšte apgintina taikant kitas, t. y. uzufrukto instituto, normas. Todėl teismas sprendė, kad ieškovei nustatytinas uzufruktas – teisė iki gyvos galvos naudotis V. M. priklausančiomis 60/100 dalių ginčo gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) patalpomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl CPK 13 straipsnio, 135 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 320 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas buvo ribojamas ieškinio dalyko ir neteisėtai peržengė šias ribas – pakeitė ieškovės pareikštą reikalavimą.

2. Dėl CK 6.472 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Teismas netinkamai aiškino amoralų elgesį CK 6.472 straipsnio kontekste, amoralius veiksmus dovanotojos atžvilgiu susiaurindamas tik iki tų veiksmų, kurie „sukelia teisines pasekmes“. Geros moralės kriterijaus (kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas) atsakovės veiksmai neatitinka ir tam nereikia, kad pavieniai veiksmai sukeltų „teisines pasekmes“.

3. Dėl precedento netaikymo. Šios bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-350/2013 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. K. v. J. K. ) faktinės aplinkybės yra iš esmės panašios, todėl ši kasacinio teismo nutartis turi precedento galią šalių ginčui, taigiapeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo netaikė.

4. Dėl netinkamo CPK 185 straipsnio taikymo. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir neišsprendė byloje padarytų išvadų ir faktų prieštaros; neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl CPK 13 straipsnio, 135 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 320 straipsnio pažeidimo. Priešingai nei teigiama skunde, apeliacinės instancijos teismas neperžengė ieškinio ribų, jis ieškinį atmetė. Kasaciniame skunde keliama spekuliatyvi problema dėl neva procesinių pažeidimų – ieškinio ribų peržengimo. Nustatytas uzufruktas turėtų būti ieškovei naudingas.

2. Dėl CK 6.472 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Atsakovės manymu, nėra amoralu ketinti parduoti savo nekilnojamojo turto dalį, žinant, kad pagal ieškovės ir trečiojo asmens turto dovanojimo sutarties įsipareigojimus būtent V. G. yra įsipareigojusi teikti motinai (ieškovei) gyvenamąjį plotą. Juo labiau nėra amoralu siūlyti pirkti atsakovės turto dalį, kuri yra bendroji nuosavybė, to turto bendraturtei V. G. , kurios duktė su šeima faktiškai gyvena atsakovės patalpose. Kitų „amoralių“ atsakovės veiksmų byloje nenustatyta; motinos lankymo dažnumas nebūtinai parodo rūpinimosi mama kokybę.

3. Dėl precedento netaikymo. Ieškovė remiasi neanalogiška teismų praktika. Atsakovės veiksmams neturint CK 6.472 straipsnio 1 dalies požymių, nėra ir negali būti dėl šios bylos analogiškos teismų praktikos.

4. Dėl netinkamo CPK 185 straipsnio taikymo. Skunde iš esmės ginčijami ne kokie nors procesiniai pažeidimai renkant byloje įrodymus, bet ginčijamas pats įrodymų vertinimas. Niekaip nemotyvuojama, kokiu būdu teismai pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, šalių lygiateisiškumo principą, kaip neva buvo apribota galimybė ištirti bylos įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Aiškindamas šias įstatymo nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 6.472 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos dispozicijoje nustatytos dvi teisiškai reikšmingų faktų, kuriuos konstatavus dovanojimas gali būti panaikinamas, grupės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-162/2010; 2011 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-305/2011; kt.). Įstatyme konkrečiai nedetalizuota, kokie apdovanotojo veiksmai laikytini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų vertinimo kriterijų, yra išaiškinęs, kad geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-162/2010; 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. L. v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-334/2012; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. K. v. J. K. , bylos Nr. 3K-3-350/2013; kt.).

CK 6.472 straipsnyje dovanojimo sutarties panaikinimas įtvirtintas kaip išimtinė priemonė, o jos taikymas siejamas su atitinkamais teisiniais pagrindais – apdovanotojo veiksmais, demonstruojančiais ypatingą nedėkingumą dovanotojui, nepateisinamais pagal visuotinai pripažįstamas moralės nuostatas. Tokie veiksmai įstatyme apibūdinti pabrėžiant jų išskirtinį – neabejotinai griežtą – smerkimą. Neabejotinai griežtai smerkiamiems veiksmams pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasmę gali būti priskiriami ne bet kokie net ir neigiamai vertintini veiksmai. Sprendžiant dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų konstatavimo, turi būti atsižvelgiama į vertinamų veiksmų atlikimo aplinkybes, priežastis.

Nagrinėjamojoje byloje ginčas dėl dovanojimo sandorio kilo iš šeimos teisinių santykių, kai dovanojimo sandoris, kurį prašoma panaikinti, yra sudarytas motinos ir dukters, dovanojimo sandoris ginčijamas remiantis apdovanotosios geros moralės požiūriu smerktinais veiksmais.

Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, kasaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino amoralų elgesį CK 6.472 straipsnio kontekste. Kasatorės teigimu, geros moralės kriterijaus (kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas) atsakovės veiksmai neatitinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje nustatyta vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. CK 3.162 straipsnyje, apibrėžiančiame vaikų pareigas, nustatyta, kad vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. Tačiau bet koks dovanojimo sutarties šalių santykių pablogėjimas negali būti pagrindas panaikinti šią sutartį. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad iš esmės konfliktai (atsakovė neprižiūri, neremontuoja, neišlaiko savo gyvenamojo namo dalies, savavališkai pasiima ieškovės ir sesers užaugintas daržoves, kad pati ieškovė moka už elektrą, perka malkas namui šildyti, kad policijos pareigūnų pagalbos yra telkiamasi dėl konfliktų, kylančių tarp atsakovės bei trečiojo asmens (jos šeimos narių), kad namo pirmo aukšto patalpomis naudojasi ne tik ieškovė, bet ir trečiojo asmens dukra S. J. ir kt.) kilo ne tarp ieškovės O. V. bei dukters atsakovės V. M. , o tarp namo bendraturčių seserų atsakovės V. M. bei trečiojo asmens V. G. , kurios abi tiek pagal įstatymą, tiek pagal geros moralės bei susiklosčiusių papročių nuostatas turi pareigą rūpintis savo itin garbaus amžiaus ligota mama, kuri kas mėnesį gauna apie 653 Lt (189,12 Eur) pajamų, o visą savo turtą yra padovanojusi joms. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, konstatavo, kad minimi faktai vertintini kaip tarp seserų tvyrančios konfliktinės situacijos patvirtinimas ir faktas, kad atsakovė viešai skelbė informaciją apie jai priklausančios namo dalies pardavimą (tuo klausimu atsakovė susirašinėjo su trečiuoju asmeniu), negali būti pagrindas atsakovės veiksmus vertinti kaip smerktinus geros moralės požiūriu.

Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingų faktų, kad atsakovė pasikėsino į dovanotojos ar jos artimųjų giminaičių gyvybę ar juos sunkiai sužalojo; kad ketina ieškovę iškeldinti iš dovanoto gyvenamojo namo dalies, nesuteikdama jai kitos gyvenamosios patalpos, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Iš teismų nustatytų aplinkybių bei apeliacinės instancijos teismo įvertinimo darytina išvada, kad konfliktai kilo ne tarp kasatorės ir apdovanotosios atsakovės, o būtent tarp seserų: 2009–2013 metais pagal atsakovės skundus 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (dėl eglutės sunaikinimo), 2009 m. birželio 11 d., 2013 m. rugpjūčio 22 d., 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarimais atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl V. G. veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą CK 6.472 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog kasatorės nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti dukters atsakovės veiksmus prieštaraujančiais gerai moralei ir sudarančiais pagrindą naikinti dovanojimo sandorį, t. y. atsakovės veiksmai neatitinka pirmiau nurodyto išimtinio CK 6.472 straipsnio taikymo sąlygų pobūdžio. 

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorės teigimu, teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir neišsprendė byloje padarytų išvadų ir faktų prieštaros; neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; kt.). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas grindė padarytas išvadas, nutartyje analizavo ir įvertino ne tik ieškinio pareiškime, kituose procesiniuose dokumentuose ir susirašinėjimo bei policijos medžiagoje nurodytas faktines aplinkybes, bet ir seserų atsakovės V. M. , trečiojo asmens V. G. , jų atstovų apeliacinės instancijos teismo žodinio proceso metu pateiktus paaiškinimus, taip pat liudytojų A. T. , M. B. A. , K. G. paaiškinimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, kasacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kasatorė neįrodė, jog būtų CK 6.472 straipsnio taikymo sąlygos. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Dėl teisminio precedento taikymo

Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad šios bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-350/2013 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. K. v. J. K. ) faktinės aplinkybės yra iš esmės panašios, ir ši kasacinio teismo nutartis turi precedento galią šalių ginčui, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo netaikė. Teisėjų kolegija laiko šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą, bylos Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą.

Nagrinėjamos bylos ir kasaciniame skunde nurodomos civilinės bylos K. v. J. K. , bylos Nr. 3K-3-350/2013, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartis, aplinkybės, kaip pagrįstai atsiliepime į kasacinį skundą teigia atsakovė, skiriasi. Minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties aktualios faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis – minėtoje kasacinio teismo byloje teismų nustatyti faktai akivaizdžiai patvirtino apdovanotosios elgesio neatitiktį geros moralės ir visuomenėje nusistovėjusių papročių sampratai (turto naikinimas (motinos gyvenamosiose patalpose šildymo atjungimas), civilinės bylos dėl iškeldinimo, nesuteikiant motinai kitos gyvenamosios patalpos, inicijavimas ir kt.). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingų faktų, kad atsakovė pasikėsino į dovanotojos ar jos artimųjų giminaičių gyvybę ar juos sunkiai sužalojo; kad ketina ieškovę iškeldinti iš dovanoto gyvenamojo namo dalies, nesuteikdama jai kitos gyvenamosios patalpos, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad minėta kasacinio teismo nutartis negali būti vertinama kaip precedentas, kuriuo turėjo vadovautis apeliacinės instancijos teismas.

Dėl ieškinio ribų

CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui; jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Šioje proceso normoje įgyvendinamas CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis); priimdamas sprendimą, jis įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, nustatytos ir kurios ne, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Taigi tiek pagal šią, tiek pagal minėtą (CPK 135 straipsnis) proceso normą ieškovas privalo nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą), tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinį pagrindą, nes kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, kokias teisės normas, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, taikyti. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir kokia apimtimi. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais pareiškėjas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė. Pažeistų teisių gynimas mažesne nei pasirinktas ieškovo pažeistų teisių būdas apimtimi nereiškia reikalavimo ribų peržengimo. 

Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 straipsnis), bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos, kuriomis, pavyzdžiui, ribojamas naujų įrodymų priėmimas (CPK 314 straipsnis), draudžiama apeliantui kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis) arba teismui priimti dėl apelianto blogesnį sprendimą nei skundžiamas (CPK 313 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis teismas, nors nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas, taikant ieškovo pažeistų teisių gynybą didesne apimtimi, negu ji nustatyta ieškinyje. Be to, CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – jas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas.

Byloje nustatyta, kad ieškovės O. V. esminis faktinis ieškinio pagrindas – atsakovės V. M. veiksmai, jos tvirtinimu, siekiant parduoti namo pirmo aukšto patalpas, kuriose gyvena ieškovė, ir taip atimant iš jos galimybę gyventi šiame namo aukšte, nes dėl garbaus amžiaus ir sveikatos būklės ieškovė negalinti gyventi namo antrame aukšte (2009 m. liepos 29 d. dovanojimo sutarties pagrindu ieškovei suteikiama teisė iki gyvos galvos gyventi ir naudotis V. G. padovanotomis patalpomis namo antrame aukšte). Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka apeliantė atsakovė V. M. teismo posėdyje pareiškė, jog neprieštarauja, kad jos motina ieškovė O. V. iki savo dienų pabaigos gyventų jai priklausančioje gyvenamojo namo dalyje – pirmame jo aukšte; tokios pozicijos atsakovė laikėsi ir apeliacinės instancijos teismo šalims pasiūlytame procese baigti teisminį ginčą taikiu būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, atmetus ieškovės reikalavimus dėl dovanojimo sutarties panaikinimo, tačiau neperžengiant pareikšto ieškinio faktinio pagrindo ribų ir siekiant užtikrinti itin garbaus amžiaus ieškovės orų gyvenimą bei atsižvelgiant į šiame bylos nagrinėjimo procese susiklosčiusią faktinę situaciją, ieškovės teisė gyventi pirmame namo aukšte apgintina taikant kitas, t. y. uzufrukto instituto, normas (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 8 punktas) – teisę iki gyvos galvos naudotis atsakovei V. M. priklausančiomis 60/100 dalių ginčo gyvenamojo namo patalpomis. Apeliacinės instancijos teismas kitokių aplinkybių, kuriomis, reikšdama reikalavimą, nesirėmė ieškovė, nenustatė, tačiau nustatytas aplinkybes įvertino kitaip, nei nurodė ieškovė. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyti teisiniai pagrindai pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, peržengė ieškinio ribas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 359 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 9,31 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės O. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9,31 Eur (devynis Eur 31 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja  – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                       Alė Bukavinienė

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė