Administracinė byla Nr. I-2187-629/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08145-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos I. V. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centrui ir Rokiškio rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė :

I. V. (toliau – pareiškėja) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydama solidariai iš atsakovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą išeitinės išmokos dalį už 2 mėnesius po pareigybės panaikinimo nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. sausio 5 d. bei 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėja nurodė, kad Rokiškio apylinkės teismo hipotekos skyriuje karjeros valstybės tarnautoja dirbo nuo 1998 m. sausio 5 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. 2009 m. lapkričio 6 d. pareiškėjos eita pareigybė buvo panaikinta, todėl buvo išmokėta 2 mėnesių išeitinė išmoka (už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. sausio 5 d.). Nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 6 d. pradėjo dirbti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyriaus vyriausiąja specialiste (personalui), išeitinė išmoka jai nebuvo mokama. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) prieštaraujančiu įstatymu sumažintus jos darbo užmokestį, jai turi būti grąžinta sumažinto darbo užmokesčio dalis ir išeitinės išmokos dalis, kaip turtinė žala, kurią patyrė dėl neteisėtų valstybės veiksmų.

Teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 10–11) prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Centrinė hipotekos įstaiga (dabar – VĮ Registrų centras) atsiliepime (b. l. 13–15) prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad pareiškėjos reikalavimui turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, kad teismas, vertindamas pareiškėjos skundą, turėtų remtis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) išaiškinimu, jog įstatymui leidėjui, o ne teismui yra nustatyta pareiga sukurti praradimų kompensavimo mechanizmą visiems valstybės tarnautojams, kuriems ginčo laikotarpiu buvo mažinamas atlyginimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Rokiškio rajono apylinkės teismas atsiliepime (b. l. 20–22) prašė teismo pareiškėjos reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

Teismo posėdyje pareiškėja, atsakovių, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai (b. l. 73, 78).

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojos darbo užmokesčio dalies ir neišmokėtos išeitinės dalies priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras pareiškėjos reikalavimui prašo taikyti ir DK 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą. Ieškinio senatį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (taikytina iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 48 str. 1 d., ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Taigi šiuo atveju senaties terminą taikyti prašo ne ginčo, o administracinės bylos proceso šalis, todėl šis terminas netaikytinas.

Nustatyta, kad pareiškėja nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. dirbo Rokiškio apylinkės teismo hipotekos skyriuje (A lygis, 10 kategorija), jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė. Rokiškio rajono apylinkės teismo pirmininko 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. PKP-22 buvo atleista iš Rokiškio rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų, išmokant jai 4 mėnesių nustatyto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (22 kalendorines dienas) (b. l. 27).

Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus VTĮ 1 priedo pakeitimams buvo sumažinti 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, be to, 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 25 str., 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjai nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti jai neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas panašaus pobūdžio bylas, laikosi vieningos pozicijos, kad reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno (šiuo atveju teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos), o ne civilinių teisinių santykių, ir šiuo atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimą skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, netaikytinos (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010, 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1307-10 ir kt.), todėl pareiškėjos reikalavimas dėl palūkanų priteisimo atmetamas.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai išeitinės išmokos dalį, nes jai buvo paskirta 4 mėnesių nustatyto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o faktiškai išmokėta tik už 2 mėnesius.

Teismas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 41 str. 4 d. (redakcija, galiojusi pareiškėjos atleidimo iš tarnybos metu) buvo nustatyta, kad išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Jos mokėjimas nutraukiamas, jei asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja skunde nurodė, jog nuo 2010 m. sausio 6 d. pradėjo dirbti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyriaus vyriausiąja specialiste, taigi darytina išvada, kad pareiškėjai pagristai buvo nutrauktas išeitinės išmokos mokėjimas ir išmokėtos tik dvi išmokos vietoj keturių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos I. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja              Milda Vainienė