VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas R. J. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 41 204 Eur neturtinės žalos atlyginimą (1-18 b. l.).
Skunde paaiškino, kad nuo 2014-09-17 iki 2016-05-02 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas apie 6,43-8,1 m2, kartu su dar 2-3 asmenimis, pažeidžiant teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Detalizavo, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, todėl suimtiesiems gyvenant kameroje po 3-4 tokios sąlygos trukdė pailsėti, išsimiegoti. Tokiomis sąlygomis buvo priverstas 23 val. per parą sėdėti arba gulėti. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus tekdavo valgyti atšalusį maistą. Ploto trūkumas, anot pareiškėjo, nebuvo kompensuotas jokiais kitais būdais, nes Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, į kuriuos būtų įtraukti suimtieji. Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną, mygtukai buvo sugedę. Pareiškėjas teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, o tokios sąlygos yra nežmoniškos ir žeminančios. Patys kiemeliai neatitiko HN 76:2010 reikalavimų, juose nebuvo peleninių, šiukšlių kibirų, dėl to juose nuolat būdavo šiukšlių, pelėsio, suoliukai sulaužyti. Kiemelių stogai dengti šiferiu, kuriame buvo sveikatai kenksmingo asbesto, kenkusio pareiškėjo sveikatai. Lukiškių TI-K kamerose neveikė ventiliacija, vėdinimas vyko tik per langą, buvo drėgna. Kamerose puvo čiužiniai, jie nebuvo dezinfekuojami, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo dėl drėgmės poveikio. Patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Natūrali šviesa buvo labai silpna, o dirbtinio apšvietimo lemputės skleidė per stiprią šviesą, nuo to pareiškėjui skaudėjo akis, galvą, jis neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemos metu nebuvo tinkamai šildoma, dėl to temperatūra būdavo per žema, o vasarą per aukšta, nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, nuolat drėko, nuo sienų luposi dažai, sienos nebuvo pritaikytos valymui. Pareiškėjas teigė, kad buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nes nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluosčiai. Viršutinius rūbus skalbdavo kas du mėnesius, todėl buvo sunku palaikyti higieną, dėl to veisdavosi kūno parazitai, kildavo konfliktai tarp kamerose laikomų asmenų. Kameroje išsiskalbus rūbus nebuvo sąlygų jų džiovinti. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nebuvo tinkamai atskirtas nuo kitų asmenų, esančių kameroje, bei priežiūrą vykdančių pareigūnų. Dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Maitinimas nebuvo tinkamai užtikrintas, nes maistas nebuvo pakankamai kaloringas, skanus, neatitiko maistinės vertės reikalavimų. Atsakovas nesudarė tinkamų sąlygų pavalgyti, nes maistas būdavo išnešiojamas tiesiai į kameras, todėl atšaldavo, buvo dalinamas nesilaikant higienos reikalavimų. Nuo suėmimo momento jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, dėl ko nutrūko santykiai su sugyventine. Dėl aukščiau nurodytų gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygų teigė patyręs fizinius skausmus, dvasinį sukrėtimą, socialinę įtampą, privatumo nebuvimą, tapo irzlus, konfliktiškas, nukentėjo jo orumas ir reputacija. Mano, kad viso to nebūtų buvę, jei Lukiškių TI-K administracija būtų užtikrinusi tinkamas suėmimo sąlygas.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-10-17 iki 2016-05-02. Dėl laikymo sąlygų paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Laikotarpiais 2014-10-17–2014-10-19, 2014-12-04–2015-01-10, 2015-01-12–2015-01-20, 2015-01-22–2015-01-30, 2015-02-04–2015-02-06, 2015-02-09–2015-03-12, 2015-03-19, 2015-03-24, 2015-04-07–2015-04-09, 2015-04-14, 2015-05-05, 2015-05-15, 2015-05-19, 2015-06-04–2015-06-09, 2015-06-23, 2015-07-07–2015-07-21, 2015-07-23–2015-08-04, 2015-08-15–2015-08-29, 2015-09-24–2015-11-26, 2015-12-01, 2016-01-12–2016-01-13, 2016-01-15–2016-01-22, 2016-01-27–2016-01-30, 2016-02-11, 2016-03-01, 2016-03-08–2016-03-10, 2016-03-13-2016-03-14, 2016-03-17–2016-03-21, 2016-03-29–2016-04-01, 2016-04-04–2016-04-06, 2016-04-25, 2016-04-29–2016-05-02 vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavogingi. Akcentavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti iki įsigaliojant draudimui naudoti asbestą gyvenamuosiuose pastatuose ir visuomeninės paskirties objektuose. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Kameros duryse įrengta stebėjimo akutė skirta užtikrinti asmenų, laikomų kamerose, elgesio kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų situacijų atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos ir vidaus tvarkos taisyklių. Suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Tardymo izoliatoriuje vyksta be fizinio kontakto. Lukiškių TI-K nėra įrengta ilgalaikių pasimatymo kambarių. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Maistas suimtiems asmenims pateikiamas karštas, jo normos atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodant, jog bausmę atlikinėjo nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Atsakovo atstovas taip pat prašo priteisti 2,34 eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė kopijuodamas medžiagą, kurią prašė pateikti teismas 2016-06-09 nutartimi.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-09-17 iki 2016-05-02.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.
Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 kv. m. minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.
Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-10-17 iki 2016-05-02 (563 dienas) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 109, 315, 257, 254, 255. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiais: 2014-10-20–2014-12-03, 2015-01-11, 2015-01-21, 2015-01-31–2015-02-03, 2015-02-07–2015-02-08, 2015-03-13–2015-03-18, 2015-03-20–2015-03-23, 2015-03-25, 2015-03-26–2015-04-06, 2015-04-10–2015-04-13, 2015-04-15–2015-04-16, 2015-04-17, 2015-04-18–2015-05-04, 2015-05-14, 2015-05-16–2015-05-18, 2015-05-20–2015-05-29, 2015-05-30–2015-06-03, 2015-06-10–2015-06-13, 2015-06-14–2015-06-22, 2015-06-24–2015-07-06, 2015-07-22, 2015-07-26, 2015-08-05–2015-08-14, 2015-08-30–2015-09-23, 2015-11-27–2015-11-28, 2015-11-29–2015-11-30, 2015-012-02–2015-12-03, 2015-12-05–2015-12-06, 2015-12-13, 2015-12-17–2015-12-21, 2015-12-30, 2015-12-31–2016-01-11, 2016-01-14, 2016-01-23–2016-01-26, 2016-01-31–2016-02-10, 2016-02-12, 2016-02-13–2016-02-29, 2016-03-02–2016-03-07, 2016-03-11–2016-03-12, 2016-03-15–2016-03-16, 2016-03-22–2016-03-28, 2016-04-02–2016-04-03, 2016-04-07–2016-04-24, 2016-04-26–2016-04-28 (b. l. 22-26, 39-40). Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 283 paras iš 563 buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko apie 1,83 – 3,47 kv. m. kameros ploto. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,84 iki 6,94 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, negalėjo tinkamai sportuoti, lankyti renginių. Iš atsakovo 2016-06-28, 2016-06-17 ir 2016-06-22 Pažymų apie R. J. užimtumą (b. l. 41-43) turinio matyti, kad Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems taikomos pagrindinės užimtumo formos: socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kiti renginiai. Pažymoje nurodyta ir tai, kad R. J., būdamas Lukiškių TI-K pagal nustatytą ir įstaigos direktoriaus patvirtintą pareigūnų darbo grafiką, eilės tvarka, pagal pastarojo prašymą lankėsi fizinės reabilitacijos kambaryje, be to, turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo naudotis riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K renginiuose ir konkursuose. Pažymėtina, kad norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžių ar raštu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose (b. l. 44). Skunde teismui pareiškėjas taip pat nekonkretizavo, kokiuose renginiuose, socialinio užimtumo programose jis pageidavo dalyvauti, tačiau jam nebuvo suteikta tokia galimybė. Vien pareiškėjo skundo abstrakčių argumentų teismui nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl jie laikytini neįrodytais.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną, mygtukai buvo sugedę. Kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą (b. l. 29-30), Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema inter alia aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje tap pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad būdamas Lukiškių TI-K jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, tokios sąlygos buvo nežmoniškos ir žeminančios, kiemeliai neatitinka HN 76:2010 reikalavimų, juose nebuvo peleninių, šiukšlių kibirų, dėl to juose nuolat būdavo šiukšlių, pelėsio.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija fakto, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 18.4 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimai kiemai. Jie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 48 pasivaikščiojimo kiemeliai (b. l. 34-35). Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurie Lukiškių TI-K kiemeliai buvo netvarkingi, su pelėsiu. HN: 76:2010 nenustatė reikalavimo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengtos peleninės, šiukšlių kibirai. Teismo vertinimu, atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogai dengti šiferiu, kuriame buvo sveikatai kenksmingo asbesto, kenkusio pareiškėjo sveikatai. Atsakovo atstovas (b. l.35) nurodo, kad Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai. HN 76:2010 6 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka; 17 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės akto nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-08-28 nutarimo Nr. 1163 (toliau – Nutarimas 1998-08-28 Nr. 1163) „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, todėl atmestini.
Pareiškėjas teigė, kad kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, jose trūko oro, buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, sienos supelijusios, byrėjo tinkas nuo sienų.
Iki 2015-11-01 galiojusi HN 76:2010 nustatė, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (HN 76:2010 22, 23, 28, 56 p.). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktas nustato, kad elektros jungikliai yra montuojami koridoriuje prie kameros. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi HN 134:2015 nustatė, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 16, 17, 39 p.).
Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) 2014-03-13 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 315 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014-10-20 iki 2014-12-04) oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, vėdinimas atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta (b. l. 58). Iš VVSC 2014-04-11 ir 2014-06-04 patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 315 taip pat nenustatyta HN 76:2010 pažeidimų, susijusių su kamerų temperatūra, drėgme, apšvietimu ir vėdinimu (b. l. 59-60, 61-62). VVSC 2014-04-23 patikrinimo akto duomenys rodo, kad kameroje Nr. 254 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-01-10–2015-03-05 ir 2016-04-04–2016-05-02) higienos normų reikalavimų, susijusių su kamerų temperatūra, drėgme, apšvietimu ir vėdinimu, pažeidimų taip pat nenustatyta (b. l. 63). Kitų duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jo skunde nurodytu laikotarpiu, byloje nėra. Jų nustatyti nėra galimybės ir teismui, kadangi praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, be to, pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko ir nedetalizavo, kokiose kamerose jo nurodytos sąlygos buvo. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, Lukiškių TI-K adminsitraciją ar kitas institucijas dėl suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K. Priešingai, esami duomenys rodo, kad esminių HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų pareiškėjo suėmimo ar jam artimu laikotarpiu nustatyta nebuvo. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra jokių jo nusiskundimų dėl sveikatos, susijusių su jo laikymu Lukiškių TI-K (b. l. 49-57). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai, kad kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, trūko oro, jose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, sienos supelijusios, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose puvo čiužiniai, jie nebuvo dezinfekuojami, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo dėl drėgmės poveikio. Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad nuo 2013 metų gruodžio mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K užsiėmė UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. sausio mėn. - UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 70-76). Lukiškių TI-K atsiliepime teigiama, kad patalynė ir minkštas inventorius išduodamas dezinfekuotas, švarus ir tvarkingas. Iš VVSC patikrinimų duomenų matyti, kad atlikti deratizacijos ir dezinsekcijos darbai yra registruojami (b. l. 61-62, 63). Remiantis tuo, kas išdėstyta ir atsižvelgiant į tai, kad savo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 44), pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad viršutinius rūbus skalbdavo kas du mėnesius, todėl buvo sunku palaikyti higieną, dėl to veisdavosi kūno parazitai, kildavo konfliktai tarp kamerose laikomų asmenų, išsiskalbus rūbus kameroje nebuvo sąlygų jų džiovinti.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Kaip pats pareiškėjas nurodė, galimybė skalbti apatinius ir viršutinius drabužius Lukiškių TI-K yra suteikiama suimtiesiems, tačiau už viršutinių drabužių skalbimas yra mokama paslauga. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kad neturėjo asmeninių lėšų ir dėl to skalbimo paslaugomis negalėjo naudotis, taip pat nenurodė, kad jis konkrečiai buvo susidūręs su biurokratinėmis kliūtimis naudodamasis šiomis paslaugomis ir kad dėl to jam kilo tam tikros neigiamos pasekmės, kurių dydis ir intensyvumas galėjo sukelti neturtinę žalą. Esant tik abstraktiems pareiškėjo nusiskundimams, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkto reikalavimų pažeidimus.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas ir dėl materialinio aprūpinimo. Skunde nurodė, kad jam nepakako pusės ritinėlio tualetinio popieriaus dviems savaitėms, jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, nes nebuvo išduodamas užvalkalas užklotui, rankšluosčių.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ (Žin. 2004, Nr. 93-3422) įstaigoje vyrams yra išduodami 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Pareiškėjas nurodydamas, kad jam buvo išduotas pusė ritinėlio dviems savaitėms iš esmės patvirtino šios normos laikymąsi. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.
Pagal Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, vyrams yra išduodamos 4 paklodės, 2 vnt. rankšluosčių, jų dėvėjimo terminas – 1 metai, užvalkalų užklotams išdavimas nenumatytas. Teismas šiuo atveju neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl to, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl rankšluoščių neišdavimo, juos teismas laiko įrodytais ir sudarančiais pagrindą teigti, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K nesilaikė teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nebuvo tinkamai atskirtas nuo kitų asmenų, esančių kameroje, bei priežiūrą vykdančių pareigūnų.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pareiškėjas skunde neneigė, kad yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teismas neturi pagrindo abejoti ir Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka Taisyklių reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją) nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertina pareiškėjo naudai ir daro išvadą, kad pareiškėjas, galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis).
Pareiškėjas teigia, kad dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.
HN 76:2010 39 punktas nustato reikalavimus prausimosi patalpoms: dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą; dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas; dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. HN 76:2010 68 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims paprastai yra sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, tačiau nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo sudaryta tokia galimybė, taip pat nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, nėra. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo nesikreipė, todėl atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti abstraktaus pobūdžio teiginius apie nesudarytas galimybes pareiškėjui nusiprausti ar dušų būklę jo laikymo Lukiškių TI-K metu. Todėl minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad nebuvo tinkamai užtikrinamas maitinimas, nes maistas nebuvo pakankamai kaloringas, skanus, neatitiko maistinės vertės reikalavimų, atsakovas nesudarė tinkamų sąlygų pavalgyti, nes maistas būdavo išnešiojamas tiesiai į kameras, todėl atšaldavo, buvo dalinamas nesilaikant higienos reikalavimų.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis nustato, jog suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vadovaujantis LR Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal. Teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo maitinami vadovaujantis minėtais teisės aktais. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Pateikti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2013-12-19 tyrimų protokolo ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminiųt tyrimų skyriaus 2015-12-22 Cheminių tyrimų prokotolo duomenys patvirtina, kad nedirbančių vyrų maisto davinio norma atitinka aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimus (b. l. 45, 46-47). Pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamų sąlygų pavalgyti, higienos pažeidimų dalinant maistą įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau su skundais ar prašymais nesikreipė. Be to, bylos duomenus rodo, kad pareiškėjas 2015-09-06-2015-09-15 buvo paskelbęs bado akciją (b. l. 56-57). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo maitinimo užtikrinimo atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl atšalusio maisto iš esmės sietinos su nepakankamu kameros plotu, dėl kurio teismas jau yra pasisakęs, todėl jų atskirai nevertina.
Pareiškėjas skundėsi ir dėl to, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine, dėl ko nutrūko ryšiai su ja. Apie tai, anot jo, patvirtina sugyventinės laiškas.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnį, suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (1 d.). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 d.). Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą (3 d.). Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (4 d.). Kitų nuostatų, reglamentuojančių suimtųjų teisę pasimatyti, Suėmimo vykdymo įstatyme nėra įtvirtinta.
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi laisvės atėmimo įstaiga, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, nekonkretizavo, kada jis ar jo sugyventinė kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su tokiais pageidavimais. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl nutrūkusių ryšių su sugyventine, ko priežastimi buvo ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas teismui nepateikė skune nurodyto sugyventinės laiško, taip pat nedalyvavo teismo posėdyje, kuriame turėjo galimybę pateikti aptariamus įrodymus, prašyti teismo apklausti liudytojus. Atsižvelgdamas į auksčiau išdėstytą, teismas daro išvadą, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nesudaro pagrindo teigti , jog Lukiškių TI-K pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymą ir Konvencijos 8 str. nuostatas, todėl šioje dalyje skundas laikytinas nepagrįstu ir atmetamas.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 283 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo išduoti rankšluosčiai. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pakankamai ilgą pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo nenuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 41 204 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016, 2016 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 2830 Eur sumos priteisimas.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 2,34 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.
Iš ABTĮ 44 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-63-49/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,34 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai 2,34 Eur už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ė :
Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti iš dalies.
R. J. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2830 (du tūkstančius aštuonis šimtus trisdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Ina Kirkutienė