Administracinė byla Nr. eA-953-629/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03434-2024-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 57.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjui V. L. (V. L.) ir jo atstovui advokatui Remigijui Volikui,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovams Agnei Karalienei ir Einiui Steponavičiui,
vertėjai O. V.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. L. (V. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 24 d. sprendimą Nr. 24S152529, kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. 2019 m. gegužės 8 d. jam buvo išduotas ilgalaikis gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, kuris galiojo iki 2024 m. gegužės 8 d. Pareiškėjas 2024 m. kovo 15 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. pasibaigiant leidimo nuolat gyventi galiojimui. Migracijos departamentas Sprendimu nepagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi.
2.2. Pareiškėjas Lietuvoje gyveno virš 50 metų, 1971–1992 m. dirbo Lietuvos civilinėje aviacijoje, pradėjo nuo inžinieriaus-ekonomisto pareigų, ėjo ir ekonomikos direktoriaus pareigas. Visas savo profesines jėgas ir žinias skyrė Lietuvos avialinijų plėtrai, nuo 1992 m. inicijavo geriausių vakarų lėktuvų įsigijimą, iki 1999 m. dirbo Lietuvos įmonėse, susijusiose su turizmu ir čarterinių reisų organizavimu, laikinai vykdė Lietuvos avialinijų direktoriaus pareigas. Lietuvoje gimė pareiškėjo dukra, anūkas, 1992 m. įsigijo nekilnojamojo turto – butą. Pareiškėjas yra pensinio amžiaus (duomenys neskelbtini), jo sveikata silpna. Visi pareiškėjo socialiniai ryšiai yra Lietuvoje, jis neturi nei ketinimų, nei galimybės gyventi kitur. Pareiškėjas visą savo gyvenimą dirbo Lietuvoje, gauna pensiją, kurią prarado panaikinus leidimą nuolat gyventi, neturi kitų pajamų šaltinių. Migracijos departamento Sprendimas yra neproporcingas ir formalus, sukeliantis sunkias pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir jo sutuoktinei, pažeidžia žmogaus teises, garantuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija).
2.3. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada pateikta nepabendravus su pareiškėju, jo nemačius, neatlikus išsamaus tyrimo. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti 1999 m., (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) atstovybė, kai pareiškėjas pradėjo dirbti, buvo Kaliningrade, kur gyveno pareiškėjo tėvai. Tėvų sveikata blogėjo, jiems buvo reikalinga pagalba, todėl pareiškėjas gyveno tarp Kaliningrado (tėvai) ir Lietuvos (žmona su vaiku). Pareiškėjas 1999 m. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ir tapo Rusijos Federacijos piliečiu tik dėl galimybės laisvai judėti per dvi valstybes. Po tėvų mirties 2004 m. pareiškėjas buvo perkeltas dirbti į Lietuvą, (duomenys neskelbtini). 2011 m. po (duomenys neskelbtini) atstovybės uždarymo, pareiškėjas liko be darbo, buvo įregistruotas darbo biržoje. Dėl finansinių sunkumų pasinaudojo galimybe Baltarusijoje pirkti kurą 2 kartus per mėnesį. Kelionės į Baltarusiją (per Lavoriškių punktą) vyko per vieną dieną ir tik 3 kelionės buvo į Rusiją, Kaliningradą – 2015 m., 2018 m., 2023 m. – aplankyti tėvų kapus. Po tėvų mirties nutraukti visi ryšiai su Rusija, nėra su kuo bendrauti. Pareiškėjas nedalyvauja jokioje politinėje veikloje, į Rusijos ambasadą kreipėsi tik dėl paso išdavimo / keitimo. Pareiškėjas kategoriškai nesutinka su V. P. veiksmais ir politika.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, baigiant galioti leidimui nuolat gyventi. VSD 2024 m. birželio 17 d. raštu Nr. 19-517S (toliau – ir Raštas) pateikė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas Rusijos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Turimais duomenimis, pareiškėjas dažnai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Be to, pareiškėjas 1999 m. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ir tapo Rusijos Federacijos piliečiu.
3.2. Migracijos departamentas pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas nuo 1996 m. iki 2004 m. dirbo Rusijoje, nuo 2004 m. grįžęs į Lietuvos Respubliką dirbo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) (duomenys neskelbtini) atstovybėje, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjo ryšys su Rusijos Federacija yra ilgalaikis, stiprus. Pareiškėjo glaudžius ryšius su Rusijos Federacija patvirtina faktas, jog pareiškėjas atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, kad įgytų Rusijos Federacijos pilietybę. Pareiškėjo nepertraukiamą ryšį su Rusijos Federacija patvirtina tai, jog pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2023 m. rugpjūčio 19 d. net 165 kartus vyko į Rusiją ir Baltarusiją. Nors pareiškėjo atsakymai į Migracijos departamento klausimyno klausimus apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir Krymo priklausomybę nepatvirtina pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijai, tačiau minėti atsakymai tėra pareiškėjo deklaratyvus pareiškimas Migracijos departamentui, bet ne viešai pareiškėjo reiškiamos pažiūros. Pareiškėjo lojalumą Rusijos Federacijai patvirtina realiai jo atlikti veiksmai – darbas Rusijos Federacijos kontroliuojamoje įstaigoje, Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymas ir Rusijos Federacijos pilietybės įgijimas, pareiškėjo vykimas į Rusijos Federaciją (asmenys viešai nepalaikantys Kremliaus politikos negalėtų laisvai iš Rusijos Federacijos grįžti į Lietuvos Respubliką). Šiuo atveju Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
4.2. VSD atliko vertinimą ir Raštu informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pildydamas Migracijos departamento klausimyną pareiškėjas nurodė, jog 1999–2011 m. dirbo Rusijos (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas dažnai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Pareiškėjui išdavus leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas šių šalių žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas asmuo. VSD turi pakankamai viešos informacijos, patvirtinančios pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, tačiau taip pat reikšminga ir įslaptinta informacija. Pareiškėjas 1999 m. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ir tapo Rusijos Federacijos piliečiu. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir kiti nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
4.3. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui buvo išduoti leidimai gyventi Lietuvoje, savaime nereiškia, kad dabartinėje situacijoje (Rusijos karinės agresijos sąlygomis) leidimas nuolat gyventi pareiškėjui turėjo būti pratęstas automatiškai. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimo neteisėtu.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. L. skundą.
6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
6.1. Pareiškėjui, Rusijos Federacijos piliečiui, V. L. 2019 m. gegužės 8 d. buvo išduotas ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki 2024 m. gegužės 8 d.
6.2. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. pasibaigiant leidimo nuolat gyventi galiojimui.
6.3. VSD Raštu pateikė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis dirbdamas Rusijos (duomenys neskelbtini) privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijoje (įstaigose, įmonėse, organizacijose, strateginės reikšmės sektoriuje) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose (įstaigose, įmonėse, organizacijose, strateginės reikšmės sektoriuje) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjas dažnai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Be to, 1999 m. pareiškėjas atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ir tapo Rusijos Federacijos piliečiu.
6.4. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, iš esmės rėmėsi VSD Rašte pateikta išvada ir papildomai atliko savo vertinimą. Sprendime, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjo ryšys su Rusijos Federacija yra ilgalaikis, stiprus. Pareiškėjo glaudžius ryšius su Rusijos Federacija patvirtina faktas, kad jis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, jog įgytų Rusijos Federacijos pilietybę. Pareiškėjo nepertraukiamą ryšį su Rusijos Federacija patvirtina tai, kad jis nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2023 m. rugpjūčio 19 d. net 165 kartus vyko į Rusiją ir Baltarusiją. Nors asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini kaip ilgalaikiai ir stiprūs (gyvena duktė ir sutuoktinė, kurios yra Lietuvos Respublikos pilietės), tačiau šie ryšiai negali būti vertinami aukščiau už užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
6.5. Migracijos departamentui priėmus sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 90 punktu, pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas buvo nutrauktas.
7. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 4, 7 dalimis, 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir priėjo prie išvados, kad VSD yra suteikta kompetencija teikti vertinimus dėl užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo, vertinimo grėsmės nacionaliniam saugumui požiūriu. Migracijos departamentas, gavęs iš VSD informaciją apie tai, jog užsienietis, kuriam išduotas leidimas nuolat gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, priima sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų, nustatė, jog priimdamas Sprendimą atsakovas rėmėsi VSD išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri iš esmės kyla iš aplinkybės, jog pareiškėjas dirbdamas Rusijos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, dažnai vyko į Rusiją ir Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.
8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu, teismų formuojama praktika grėsmės valstybės saugumui, užsieniečių teisių įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje, individualaus situacijos vertinimo aspektais ir pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jis ilgą laiką dirbo Rusijos Federacijos kompanijoje (duomenys neskelbtini).
9. Aptaręs Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybę, Rusijos žvalgybos tarnybų naudojamus veiklos metodus (agentų verbavimas, naudojimasis Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, šantažas, administracinio ir teisinio poveikio priemonės Rusijoje gyvenantiems giminaičiams ir t. t.), teismas, atsižvelgęs į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, jog VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Teismas sprendė, jog pareiškėjo asmeninis interesas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Migracijos departamentas neįvertino jo individualios situacijos, aptaręs Migracijos departamento Sprendimo turinį ir akcentavęs, kad atsakovas vertino tiek VSD Rašte pateiktą išvadą, tiek visas kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius (ilgalaikiai ir stiprūs), ekonominius (dirbo ir gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje) ryšius. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad asmens šeiminiai ir ekonominiai ryšiai negali būti vertinami aukščiau už užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2004 m. grįžęs į Lietuvos Respubliką, dirbo (duomenys neskelbtini), t. y. išlaikė ryšį su Rusijos strategine įmone. Per 10 metų laikotarpį pareiškėjas net 165 kartus kirto Lietuvos Respublikos sieną, vykdamas į Rusiją ir Baltarusiją. Teismas vertino, jog asmens grįžimas į šias šalis, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos bei Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Nors pareiškėjas teigė nutraukęs ryšius su savo buvusiais draugais ir kolegomis, tačiau teismas sprendė, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis. Išvadą dėl grėsmės valstybės saugumui ir asmens glaudžius ryšius su Rusijos Federacija sustiprina duomenys apie tai, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. rugpjūčio 3 d. dekretu Nr. 552 pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo buvo patenkintas, pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ir tapo Rusijos Federacijos piliečiu. Teismas nepagrįstomis pripažino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo (dėl tėvų lankymo), nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas trukdė jam lankyti savo tėvus Rusijoje. Teismas sprendė, jog Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymas buvo laisvas pareiškėjo pasirinkimas, patvirtinantis VSD ir Migracijos departamento padarytas išvadas dėl jo glaudžių ir lojalių ryšių su Rusijos Federacija ir atitinkamai jo požiūrį į Lietuvą.
12. Aplinkybę, kad pildydamas atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėjas nurodė, jog nepalaiko Rusijos Federacijos politikos ir karinių veiksmų Ukrainoje bei laiko Krymą priklausančiu Ukrainai, teismas įvertino kaip savaime nesudarančią pagrindo kitaip vertinti atsakovo sprendimą. Teismas pažymėjo, kad gyvendamas Lietuvoje, būdamas darbingas ir užimdamas aukštas pareigas, pareiškėjas neišmoko lietuvių kalbos taip, kad galėtų laisvai susikalbėti teismo posėdžio metu, naudojosi vertėjo paslaugomis, o šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas visiškai nedėjo pastangų integruotis į Lietuvos visuomenę bei įrodo jo požiūrį į šalies, kurioje gyvena, kultūrą, tradicijas. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl neatliktų jokių konkrečių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę, nurodęs, jog toks reikalavimas yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas.
13. Kadangi teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, o Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmenims gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų, teismas nusprendė, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, o taip pat netenkino prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
III.
14. Pareiškėjas V. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą priteisti 3 041,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, sumą.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, jo turinys neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86, 87 straipsnių reikalavimų, teismas neįvykdė pareigos nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:
15.1. Teismas nevertino reikšmingų bylai faktinių aplinkybių, sprendime rėmėsi vien tik bendromis nuostatomis apie Rusijos keliamą grėsmę bei Rusijos slaptųjų tarnybų veiklos metodus, prielaidomis, o pagal tokią argumentaciją visi Rusijos Federacijos piliečiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas niekada nėra dirbęs Rusijos valstybės įstaigose. Teismas neatliko tikėtinos grėsmės realumo ir akivaizdumo vertinimo nei laiko, nei įrodymų pakankamumo pažiūriu, nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų:
15.1.1. teismas padarė akivaizdžias faktų klaidas: prieš 25 metus buvusius įvykius teismas vertino dabartinių sąlygų ir tarptautinės padėties kontekste; nevertino 20–25 metų laikotarpio ir jų reikšmės esamuoju laiku, o taip pat pareiškėjo elgesio per paskutiniuosius 5 metus. Teismas, vertindamas pareiškėjo darbo (duomenys neskelbtini) aplinkybes, taip pat padarė fakto klaidą. Kai pareiškėjas įsidarbino šioje įmonėje, Rusijos valdžia nevykdė agresyvios užsienio politikos, o su Lietuvos Respublika buvo glaudžiuose draugiškuose bendradarbiavimo santykiuose. Tuo metu Rusijos valdžioje buvo prezidentas B. J., kurio dėka Rusijos Federacija pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Teismas nevertino laikotarpio, pasibaigus darbo santykiams Rusijoje (2004 m.) ir su Rusijos strategine įmone susijusioje bendrovėje (2011 m.). Byloje nėra jokių duomenų, kad darbo santykių laikotarpiu, nei per paskutiniuosius 13 metų, nutraukus darbo santykius, pareiškėjas atliko veiksmus, kurie leistų daryti prielaidą dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui;
15.1.2. teismas neįvertino ir nepasisakė dėl itin svarbių aplinkybių ir pareiškėjo pateiktų įrodymų: pareiškėjas išdirbęs Lietuvoje laikotarpį, reikalingą senatvės pensijai gauti, yra senatvės pensijos gavėjas, todėl apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, pensija nuo 2011 m. yra vienintelės gaunamos pajamos ir pragyvenimo šaltinis, pareiškėjas Lietuvoje gauna sveikatos paslaugas ir gydymą, turi nuosavybės teise priklausantį būstą, kuriame gyvena kartu su sutuoktine. Panaikinus pareiškėjui leidimą nuolat gyventi, jam nebebus teikiami Lietuvos Respublikos prisiimti įsipareigojimai teikti sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugas, mokėti socialinio draudimo išmokas, nes piniginiai pervedimai į Rusijos Federaciją yra negalimi dėl įvestų tarptautinių sankcijų. Šiuo aspektu teismas pateikė prieštaringus motyvus apie pareiškėjo integravimąsi, nes pareiškėjas, būdamas senjoru, nedirbančiu, silpnai mokančiu lietuvių kalbą, dėl ligų mažai bendraujantis, neturi ir ateityje negali turėti žvalgybinių galimybių. Pareiškėjas pagal Įstatymo 2 straipsnio 18 dalį yra pažeidžiamas asmuo, o teismas jo atžvilgiu pasisakė neetiškai ir nekorektiškai dėl neišmoktos kalbos, nedėtų pastangų integruotis į Lietuvos visuomenę. Leidimas nuolat gyventi jam buvo suteiktas kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariui – sutuoktiniui, todėl nei Įstatymas, nei Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nekelia valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo;
15.1.3. teismas nevertino pareiškėjo pateiktų, sienos kirtimą patvirtinančių dokumentų ir padarė nepagrįstas, bylos medžiagai prieštaraujančias išvadas. Aplinkybė, kad pareiškėjas 165 kartus vyko į Rusiją ir Baltarusiją neatitinka tikrovės, nes 165 yra ne vykimai į Rusiją ir Baltarusiją, o vykimai per valstybės sieną, tai yra tiek išvykimai, tiek ir atvykimai. Pareiškėjas į Rusijos Federaciją vyko 4 kartus, į Baltarusijos Respubliką – 78 kartus, bendrai 82 kartus ir tiek pat kartų iš šių šalių grįžo. Statistiškai šie vykimai nepagrįstai įvardinti kaip „dažni“. Neaišku, kodėl teismas vadovavosi duomenimis nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2023 m. rugpjūčio 19 d., tačiau neatsižvelgė į tai, kad nuo 2020 m. vasario 13 d. pareiškėjas tik vieną kartą vyko į Rusiją ir vieną kartą į Baltarusiją, t. y. viso 2 kartus per daugiau nei 4 paskutinius metus;
15.1.4. pareiškėjas ginčijo Sprendime nurodytą aplinkybę, kad jis (duomenys neskelbtini), nes visos bendrovės vadovas ir atstovybės, kurią sudaro trys žmonės, vadovas, yra visiškai skirtingos pareigos. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad nebuvo bendrovės vadovas, o pavaldume turimi du darbuotojai ir vykdomos funkcijos neleidžia pareigų vadinti aukštomis;
15.1.5. tai, kad pareiškėjas atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės dėl būtinybės rūpintis sunkiai sergančiais tėvais (1999 m., kuomet Rusija buvo demokratiška valstybė, nekėlė grėsmės Lietuvai, iškart gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje) tik patvirtina, kad jis yra garbingas, sąžiningas, Lietuvos Respublikos įstatymus gerbiantis asmuo, kuris nebandė nuslėpti kitos šalies pilietybės gavimo, o sąžiningai vykdė įstatymų nuostatas. Pareiškėjas, nepažeisdamas bevizio režimo terminų, rūpinosi tėvais, įgijo Rusijos pilietybę pagal kilmę, įsidarbino Kaliningrado srityje.
15.2. Teismo sprendimas prieštarauja teisingumo principui ir suformuotai teismų praktikai, kad bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Sprendime ir VSD išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu, kad vien buvę ankstesniu laikotarpiu darbo santykiai, nesant jokių papildomų indikacijų, nebuvo pakankamas pagrindas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Teismas nurodė su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir klausimais nieko bendro neturinčią teismų praktiką, t. y. nesivadovavo teismo praktika, o formaliai nurodė, kad ja remiasi.
15.3. Nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai, tačiau teismas nevertino skundžiamo Sprendimo proporcingumo, o šiuo aspektu vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo nagrinėjamas leidimo laikinai gyventi klausimas bei visiškai nepasisakyta dėl sprendimo proporcingumo.
15.4. Teismas nenurodė nei vieno argumento, nei vieno įrodymo, kuriuo jis grindžia savo sutikimą su VSD vertinimu ir nesutikimą su pareiškėjo argumentais. Toks neargumentuotas vieno proceso dalyvio pateikto vertinimo priėmimas, o kito proceso dalyvio įrodymų atmetimas akivaizdžiai rodo teismo šališkumą, pažeidžia ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus. Teismo šališkumą įrodo ir valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo iškėlimas pareiškėjui ir teismo argumentas, kad 2004 m. grįžęs į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini), nes: pareiškėjas negalėjo grįžti todėl, kad niekur nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, o atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės, 1999 m. rugpjūčio 16 d. jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir jis visą gyvenimą buvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, išvykdamas į Kaliningrado sritį tik darbo ir tėvų priežiūros reikalais; (duomenys neskelbtini) buvo Lietuvoje registruotas juridinis asmuo, todėl negali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui, pareiškėjas, dirbdamas joje, veiklą vykdė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; (duomenys neskelbtini) išregistruota 2011 m. birželio 15 d. ir pareiškėjas nuo to laikotarpio neturėjo jokių ryšių su pagrindine bendrove, buvo atleistas, nepasiūlius jokio darbo ir nesulaukus pensinio amžiaus, kas patvirtina jo santykių su bendrove laikinumą ir fragmentiškumą.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja esmines faktines aplinkybes, išdėstytas atsiliepime į skundą, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu, vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, plačios vertinimo laisvės atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas reikalinga šiam saugumui, ryšių su užsienio valstybės institucijomis pripažinimo nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams, išvestinės teisės į šeimos susijungimą, leidimo nuolat gyventi suteikiamomis teisėmis lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis aspektais ir papildomai nurodo, kad:
16.1. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas vadovu Rusijos (duomenys neskelbtini)) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo darbo pobūdis Rusijos Federacijos kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant pareiškėjo dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo užimtos pareigos nepaneigia galimybės rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus pasirengimo).
16.2. Migracijos departamento sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (žr., pvz., 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1934-815/2024; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023). Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, esamus šeiminius (duktė yra pilnametė) ir ekonominius ryšius, Sprendimo proporcingumą, t. y. Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.
16.3. Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, tad užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. VSD atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su nacionaliniu saugumu, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu, kuris priimtas tinkamai laikantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo ir papildomai akcentuoja, kad:
17.1. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos (duomenys neskelbtini). Šie pareiškėjo ryšiai nebuvo atsitiktiniai, tokį darbą jis pasirinko sąmoningai. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi (žr. pvz., 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024; 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023; ir kt.).
17.2. Pareiškėjas neneigia, kad 1999–2011 m. dirbo Rusijos (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1102-552/2024; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024; 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024; ir kt.). Teismas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjo asmeninis interesas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
17.3. Pareiškėjas be pagrindo nurodo, kad teismas visapusiškai neištyrė visų bylai svarbių aplinkybių. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su valstybinės kalbos mokėjimu, pažymėtina, kad teismas padarė išvadą, jog integracija Lietuvoje nebuvo pareiškėjo prioritetas. Teismas neiškėlė valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo, o tik siekė pagrįsti, kad pareiškėjas per ilgą laiką nėra pasiekęs aukšto tvarios ir ilgalaikės integracijos lygio Lietuvoje. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, taip pat į tai, kad pareiškėjas per paskutinį dešimtmetį ypač dažnai vyko į Rusiją ir Baltarusiją, jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Stiprius ryšius su Rusija turinčio pareiškėjo, dėl kurio yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais. Tokiu būdu analogiškos situacijos aiškinamos ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. eA-1770-968/2023).
17.4. Pareiškėjo sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo buvo jo laisvas pasirinkimas, kuris tik sustiprina glaudžius ryšius su Rusija.
18. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų pridėjimo ir prašo prie bylos pridėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (10.1E)VPE_SP2E-27376 „Dėl V. L. senatvės pensijos mokėjimo sustabdymo“, išrašą iš medicininių dokumentų ir epikrizę.
19. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2024 m. gruodžio 18 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjas teismo prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad išvada dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui neatitinka tikrovės, nes darbas Rusijos (duomenys neskelbtini) buvo susijęs su komercinės veiklos organizavimu, jis niekada nepalaikė totalitarinio režimo, nebalsavo už Rusijos Federacijos prezidentą V. P., byloje tinkamai neįvertinta jo ir jo sutuoktinės fizinė bei psichologinė būklė, ekonominė padėtis, negaunant senatvės pensijos. Pareiškėjas lietuvių kalbos neišmoko, nes dirbo užsienyje bei yra negabus kalboms. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu palaikė savo poziciją, išdėstytą procesiniuose dokumentuose, ir prašė apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 24 d. sprendimo Nr. 24S152529, kuriuo pareiškėjui V. L. panaikintas leidimas nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamento išvados yra pagrįstos, o Sprendimas yra motyvuotas ir teisėtas.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, netinkamai vertino įrodymus.
23. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (10.1E)VPE_SP2E-27376 „Dėl V. L. senatvės pensijos mokėjimo sustabdymo“, išrašą iš medicininių dokumentų ir epikrizę. Pareiškėjas teigia, jog šie įrodymai teikiami apeliacinės instancijos teisme, nes buvo gauti vėliau ir negalėjo būti pateikti anksčiau.
24. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi proceso šalys įrodymus turi pateikti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-104-520/2024).
25. Įvertinusi tai, kad pareiškėjo nurodytos priežastys dėl būtinybės pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme yra susijusios su objektyviomis priežastimis (įrodymai buvo gauti vėliau), teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl to pareiškėjo prašymas pridėti naujus įrodymus prie bylos apeliacinės instancijos teisme tenkinamas.
26. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
27. Byloje nustatyta, kad: pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo 1977 m. spalio 17 d. deklaruoja Lietuvos Respublikoje, adresu: (duomenys neskelbtini); pareiškėjo sutuoktinė T. L., gim. (duomenys neskelbtini) (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), yra Lietuvos Respublikos pilietė; pareiškėjo duktė A. Š., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, yra Lietuvos Respublikos pilietė, jos gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje; 1999 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 552 pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo buvo patenkintas ir jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės; nuo 1999 m. pareiškėjas turėjo leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 1999 m. rugpjūčio 16 d., o vėliau periodiškai keičiami; duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 1994 m. gegužės 31 d. iki 1994 m. birželio 1 d., nuo 1995 m. birželio 23 d. iki 1995 m. rugpjūčio 2 d. ir nuo 2004 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. balandžio 17 d. Duomenų apie asmens darbą Lietuvoje, mokamas socialinio draudimo įmokas laikotarpiu nuo 1995 m. rugpjūčio 2 d. iki 2004 m. rugpjūčio 14 d. (9 metai) nėra; pareiškėjo sutuoktinė T. L. nuo 1997 m. rugsėjo 30 d. iki 2003 m. kovo 25 d. Lietuvoje nedirbo (beveik 6 metus); atsakydamas į klausimyno 10 klausimą (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?), pareiškėjas pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o atsakydamas į klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?) pažymėjo, jog Krymas priklauso Ukrainai. Atsižvelgiant į duomenis, kad pareiškėjas nuo 1995 m. rugpjūčio 2 d. iki 2004 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvoje nedirbo, konstatuota, kad asmuo nurodytu laikotarpiu Lietuvoje negyveno, o gyveno Rusijoje. Pažymėtina, kad šios aplinkybės pareiškėjas neginčija, nes pats ją buvo nurodęs klausimyne, t. y. kad nuo 1996 m. iki 2004 m. dirbo Rusijoje. Taip pat laikytina nustatyta aplinkybė, kad 2004 m., grįžęs į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) atstovybėje, kuri buvo Lietuvoje registruotas juridinis asmuo, iki 2011 m., kai buvo iš šios įmonės atleistas. Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėjas, grįžęs į Lietuvą, išlaikė ryšį su Rusijos strategine įmone ir pačia Rusija, tačiau neturi faktinio pagrindo prieiti prie išvados, kad jo ekonominiai ryšiai Lietuvoje nenustatyti, nes pareiškėjui paskirta senatvės pensija bei turimas nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje patvirtina priešingai.
28. Pagal Įstatymo nuostatas, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip trečiosios šalies piliečiui, Lietuvos Respublikoje įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą, panaikinamas, jeigu: leidimas gautas apgaulės būdu (Įstatymo 54 str. 1 d. 1 p.); jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.); jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai (Įstatymo 54 str. 1 d. 21 p.); užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p.); užsienietis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įgyja ilgalaikio gyventojo statusą (Įstatymo 54 str. 1 d. 4 p.).
29. Nagrinėjamu atveju Sprendimu panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, todėl Įstatymo nuostatos, susijusios su tokio jo statuso (ilgalaikio gyventojo statuso) panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama (žr., pvz., 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009; 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; ir kt.), kad pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal EB steigimo sutarties 10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (konkrečiai kalbant, žr. ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 punktą ir ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 punktą). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C 106/89, Rink. p. I 4135, 8 punktą ir ESTT 2008 m. birželio 24 d. sprendimo Commune de Mesquer, C 188/07, Rink. p. I 4501, 84 punktą). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu ESTT 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo Mau, C 160/01, Rink. p. I 4791, 34 punktą).
30. ESTT jurisprudencijoje dėl Direktyvos 2003/109/EB nurodoma, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra, byloje Nr. C-636/16, 23 ir 24 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
31. Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 2003/109/EB 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.
32. Direktyvos 2003/109/EB 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje 2003/109/EB nėra pateikiama.
33. Dėl visuomenės saugumo ESTT yra nusprendęs, kad jis apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., be kita ko, 1999 m. spalio 26 d. sprendimo Sirdar, C 273/97, Rink. p. I 7403, 17 punktą; 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Kreil, C 285/98, Rink. p. I 69, 17 punktą; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C 423/98, Rink. p. I 5965, 18 punktą ir 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Dory, C 186/01, Rink. p. I 2479, 32 punktą). ESTT taip pat yra nusprendęs, kad grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., be kita ko, 1984 m. liepos 10 d. sprendimo Campus Oil ir kt., 72/83, Rink. p. 2727, 34 ir 35 punktus; 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner, C 70/94, Rink. p. I 3189, 27 punktą; minėto sprendimo Albore 22 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C 398/98, Rink. p. I 7915, 29 punktą).
34. Pažymėtina, jog nors pagrindo, numatyto Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apibrėžtis („ <...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; <...>“), yra identiška ar panaši į kitų Įstatyme numatytų pagrindų, susijusių su užsieniečių Įstatyme numatyto statuso (ar leidimo) įgijimu / išlaikymu, apibrėžtis – pagrindas atsisakyti išduoti, panaikinti ir atšaukti nacionalinę vizą („ <...> jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui <...>“; (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.); atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui („<...> jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.); panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui („<...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.); prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam šio Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje, nustatytus kriterijus, nesuteikti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos, nesuteikti laikinos apsaugos, panaikinti užsieniečiui suteiktą pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą („<...> yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 88 str. 2 d. 5 p. ir 3 d. 4 p., 90 str. 1 d. 9 p. ir 2 d. 4 p., 93 str. 2 d. 4 p.); neįleisti į Europos Sąjungos valstybės narės pilietį ir jo šeimos narį į Lietuvos Respubliką („<...> jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 98 str. 2 p.); panaikinti Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje („<...> šio piliečio ir (ar) jo šeimos narių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 106 str. 1 d. 1 p.), jis (pagrindas, numatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte) turi būti aiškinamas atsižvelgiant į minėtas Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei aiškinimą ESTT praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.) panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos / konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas / nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023; 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024; ir kt.).
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; ir kt.). Pažymėtina, kad ESTT praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, pažymėta, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remdamosi vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr., 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje Orsz?gos Idegenrendeszeti F?igazgatós?g ir kt., C-159/21). Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nekvestionuoja, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, tačiau įvertinusi anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teismų praktiką, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo teisėtumo ir atsakovo tinkamai bei išsamiai atlikto pareiškėjo situacijos vertinimo.
37. Iš skundžiamo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas gyventi nuolat šalyje, matyti, kad Sprendimas tiek aplinkybių, būtinų nustatyti ir įvertinti sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, nustatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, viseto nustatymo, tiek motyvavimo prasme, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjui, tiek jo šeimos nariams, yra itin formalus, pagrįstas tik VSD Rašte nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste. Kaip pažymėta anksčiau, Migracijos departamentas nurodė, kad atliko pareiškėjo situacijos individualų vertinimą, tačiau padarė byloje surinktiems duomenims prieštaraujančią išvadą, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie ekonominiai ryšiai, todėl iš Sprendimo turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis tiek šios, tiek kitos informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimas. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjo sveikatos būklė yra viena iš esminių aplinkybių, kuri turi būti tinkamai įvertinta sprendžiant dėl pareiškėjo, turinčio ilgalaikio gyventojo statusą Lietuvoje, keliamos grėsmės valstybės saugumui bei ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes, dėl Sprendimo motyvuotumo bei išsamumo trūkumų teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti skundžiamo Sprendimo teisėtu ir pagrįstu. Tai lemia, kad Sprendimas turi būti panaikintas, o atsakovas turi pareigą iš naujo vertinti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.
38. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą. Atsakovas nagrinėjamu atveju turi pareigą iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Vertinant pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, išvada šiuo aspektu turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Galima grėsmė valstybės saugumui turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi.
39. Nors ginčijamu Migracijos departamento sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ar uždraudimo į ją atvykti klausimas, tačiau, minėtas sprendimas sukuria prielaidas tokiems veiksmams, be to, atsižvelgiant į gero administravimo (atsakingo valdymo) principą, netoleruotina situacija, kai ilgalaikis Lietuvos Respublikos gyventojas bei jo šeimos nariai ilgą laiką būna teisiškai neapibrėžtoje situacijoje jo teisinio statuso aspektu.
40. Kiti šalių ir trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra vertintini kaip nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste: konstatuoti Sprendimo trūkumai negali būti pašalinti ginčo nagrinėjimo teisme metu, kadangi teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų administracinių aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tokie papildymai kokybiškai keičia ginčijamo akto pagrindimą, o tuo pačiu – plečia bylos nagrinėjimo ribas. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).
41. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Migracijos departamento Sprendimas naikinamas.
42. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai, jis įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
43. Pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo 3 041,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme.
44. ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis. Pagal to paties straipsnio 3 dalį skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 proc. už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, ABTĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
45. Pareiškėjo atstovė advokatė Galina Kardanovskaja (2024 m. birželio 25 d. atstovavimo sutartis) skundą pirmosios instancijos teismui pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, o tai reiškia, kad pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 35 straipsnio 1 ir 3 dalimis, turėjo sumokėti 22,50 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėjo sutuoktinė T. L. už skundą sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį (2024 m. birželio 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. 5), todėl jai grąžinama permokėta 7,50 Eur žyminio mokesčio suma, o 22,50 Eur žyminio mokesčio priteisiama pareiškėjui iš atsakovo.
46. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.
47. Pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme patvirtina 2024 m. rugpjūčio 12 d. atstovavimo sutartis Nr. 1/RV-13-2024-08-12, sudaryta tarp pareiškėjo ir advokato Remigijaus Voliko, 2024 m. rugpjūčio 27 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei jį patvirtinantys įrodymai: 2024 m. birželio 25 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2024/06/24 (adv. G. Kardanovskaja), be kita ko, už skundo parengimą 1 100 Eur sumai, 2024 m. rugpjūčio 20 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. VR0206 (adv. R. Volikas už atstovavimą) 450 Eur sumai, 2024 m. rugpjūčio 21 d. SEB patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą (adv. R. Volikas) 450 Eur sumai, 2024 m. rugpjūčio 27 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 17 (adv. G. Kardanovskaja) 500 Eur sumai ir 2024 m. birželio 29 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 6 (adv. G. Kardanovskaja) 600 Eur sumai, o taip pat 2024 m. rugpjūčio 30 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. VR0209 (adv. R. Volikas už atstovavimą teismo posėdžiuose) ir 2024 m. rugsėjo 1 d. SEB patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą (adv. R. Volikas) 300 Eur sumai.
48. Pareiškėjo prašoma priteisti 1 100 Eur suma už skundo parengimą neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyto už skundo parengimą maksimalaus dydžio, tačiau šiuos dydžius viršija prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (450 Eur + 300 Eur) už pareiškėjo atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimalus užmokesčio dydis už, be kita ko, vieną atstovavimo teisme valandą, yra 0,1. Už pareiškėjo atstovavimą teisme advokatui R. Volikui faktiškai sumokėta 2024 m. III ketvirtį, užpraėjusio ketvirčio (2024 m. I ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 2 161 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atstovavimą teisme yra 648,3 Eur (216,1 x 3), įvertinus tai, kad 2024 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdis truko 1 val. (Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. informacinė pažyma), o 2024 m. rugsėjo 2 d. teismo posėdis – 2 val. (Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. informacinė pažyma). Taigi pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 1 770,8 Eur (1 100 + 648,3 + 22,5) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma.
49. Pareiškėjas išlaidoms apeliacinės instancijos teisme pagrįsti pateikė 2024 m. rugsėjo 19 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. VR0212 ir 2024 m. rugsėjo 19 d. SEB patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą 1 150 Eur sumai. Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, yra 1,7. Už apeliacinio skundo parengimą advokatui faktiškai sumokėta 2024 m. III ketvirtį, užpraėjusio ketvirčio (2024 m. I ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 2 161 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą sudaro 3 673,7 Eur. Kadangi pareiškėjo prašoma priteisti 1 150 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto už apeliacinio skundo parengimą maksimalaus dydžio, ji pareiškėjui priteistina iš atsakovo, kartu priteisiant 11,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (2024 m. rugsėjo 19 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 20). Taigi, pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 1 161,25 Eur (1 100 + 11,25) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, suma.
50. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 2 932,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, o permokėta žyminio mokesčio suma (7,50 Eur) grąžinama.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 24 d. sprendimą Nr. 24S152529.
Priteisti pareiškėjui V. L. (V. L.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 932,05 Eur (du tūkstančius devynis šimtus trisdešimt du eurus 5 centus) bylinėjimosi išlaidų.
Grąžinti pareiškėjui V. L. (V. L.) (mokėtoja T. L.) 7,50 Eur (septynių eurų 50 centų) žyminio mokesčio permoką.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Milda Vainienė