Baudžiamoji byla Nr. 2K-378-895/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01663-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas jam atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš G. G. UAB „U. I.“ priteista 21 071,30 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. (nuo bylos perdavimo teismui) iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo, 3574 Eur audito išlaidų ir 868 Eur už UAB „U. I.“ atstovavimą teisme.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio pakeista: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš G. G. priteistos UAB „U. I.“ 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo 2014 m. rugpjūčio 2 d. iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo; iš G. G. priteistas UAB „U. I.“ civilinis ieškinys sumažintas iki 20 967,33 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Teisėjų kolegija

nustatė:

1.  G. G. nuteistas už  tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: dirbdamas UAB ,, U. I.“ vadybininku, pagal 2007 m. spalio 3 d. darbuotojo visiškos asmeninės materialinės atsakomybės sutarties 1 punktą būdamas atsakingas už jam perduotų materialinių vertybių saugojimą, apdorojimą, pardavimą (išdavimą), transportavimą, panaudojimą gamybos procese ir įgaliotas tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines bei kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių kitimą ir likučius, turėdamas tikslą pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą, nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. UAB ,, U. I.“ vardu pirkdamas iš UAB ,,Topo centras“ prekes pagal PVM sąskaitas faktūras ir UAB ,, U. I.“ vardu pirkdamas iš UAB ,,Melga“ prekes pagal PVM sąskaitą faktūrą, neteikė jų kitoms įmonėms ir neperdavė UAB ,, U. I.“, bet jas pasisavino, taip padarydamas UAB ,, U. I.“ 72 755,97 Lt (21 071,59 Eur) turtinę žalą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis G. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir jį išteisinti.

2.1. Kasatorius teigia, kad asmenį nuteisiant pagal BK 183 straipsnį būtina nustatyti tiesioginę tyčią, kur esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo kaltininkas neteisėtai paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą – ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Apie kaltininko sumanymo buvimą sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Kartu būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl asmens veiksmų ar kaltininkas veikė tyčia. Teismas privalo ištirti duomenis, kurie atskleidžia, kam buvo panaudotas turtas.

2.2. Kasatorius pažymi, kad tarp jo ir UAB „U. I.“ buvo susiklostę darbiniai santykiai, sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Todėl nustačius vadybininko sandėlyje prekių trūkumą buvo sutarta, kad jis dėl trūkumo pasirašys griežtos apskaitos buhalterinius dokumentus, prisiims  įsipareigojimus sumokėti darbdaviui už nupirktas prekes, o patvirtindamas įsipareigojimą kaip garantiją 2011 m. sausio 26 d. išrašė darbdaviui vekselius, kuriais garantavo skolos grąžinimą. Pagal vekselių duomenis, skola turėjo būti sumokėta iki 2012 m. sausio 26 d., tačiau bendrovė, nesulaukusi skolos mokėjimo terminų pabaigos, kreipėsi į prokuratūrą su pareiškimu dėl kasatoriaus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.

2.3. Pasak kasatoriaus, tarp UAB „U. I.“ ir jo susiklostęs pirkimo-pardavimo sandoris kriminalizuotas nepagrįstai. G. G. teigia, 2011 m. pripažinęs visą skolą įmonei ir pasirašęs keletą PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias jis iš įmonės įgijo prekių, o papildomai užtikrindamas skolos mokėjimą už nupirktas prekes pasirašė 11 paprastųjų neprotestuotinų vekselių. Liudytojai A. K., E. R. patvirtino, kad vekselius įmonė turi, jie įtraukti į apskaitą. Taigi, pasak kasatoriaus, tarp jo ir įmonės yra sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai ir nuo 2011 m. jų santykiai yra civilinis deliktas, iš kurio negali be pagrindo atsirasti baudžiamoji atsakomybė. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo sudaryta realus pirkimo-pardavimo sandoris, nes už prekes nebuvo realiai mokėta. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad vekseliai yra realizuoti, t. y. gauti vykdomieji raštai.

Kasatorius, cituodamas kasacinę nutartį Nr. 2K-208/2013, teigia, kad vien sutarties nevykdymas nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas iš viso vengė atsiskaitymo. Teismai nevertino aplinkybės, kad kreditorius pats turėdamas kaltinamojo pasirašytus vekselius įstatymo nustatytu laiku perdavė vekselius notarui dėl vykdomojo įrašo gavimo, gavo vykdomuosius įrašus ir taip gynė savo teises. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė nekeičia reikalo esmės. Aplinkybių, kad pasirašydamas vekselį kasatorius buvo nesąžiningas, nenustatyta.

2.4. Kasatorius ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad dėl jo veiksmų labai pasunkėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis. Nuteistasis neigia, kad nustačius prekių trūkumą jis apsunkino bendrovės galimybes ginti savo pažeistas teises. Tokie veiksmai buvo atlikti dar nesant aiškaus prekių trūkumo ir(ar) padarytos žalos. Priešingai, tik nustačius trūkumą, kasatorius susitarė su bendrove dėl žalos atlyginimo tvarkos ir būdų (pasirašyti PVM sąskaitos faktūros, vekseliai ir kt.). Pasak kasatoriaus, sprendžiant dėl teisių atkūrimo apsunkinimo turi būti vertinamas laikotarpis po pirkimo-pardavimo sudarymo ir jų vykdymo terminų suėjimo, o ne laikotarpis iki jų, taip pat paties kreditoriaus veiksmai, kuriuos jis galėjo  ir turėjo atlikti, o ne tik skolininko elgesys. Taip pat apsunkinimu kasatorius nelaiko ir jo išvykimo į užsienį, nes nenustatyta, kad jis vengė bendrovės, ar atliko kokius nors nesąžiningus veiksmus, kurie sumažino ar sumenkino jo turtinę padėtį. Be to, išvykdamas kasatorius nurodė bendrovei, jog skolinius santykius gali spręsti per jam atstovaujančią advokatę, tai paneigia apeliacinės instancijos teismo tvirtinimus, jog kasatorius nebendravo su bendrove.

2.5. Teismas privalėjo vertinti ir pačios bendrovės veiksmus darydamas išvadas dėl civilinių teisių atkūrimo apsunkinimo.  Reikėjo nustatyti, ar bendrovė tinkamai įgyvendino savo teises, o jei neįgyvendino, tai kas dėl to kaltas. Bendrovė ėmėsi visų tinkamų veiksmų, kurie užtikrino jos teisių apsaugą: nustačius prekių trūkumą, pasiūlė G. G. sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, pareikalavus skolos mokėjimo užtikrinimo (vekselių), kuriuos G. G. pasirašė, juos realizavo, gavo vykdomuosius įrašus įstatymo nustatyta tvarka ir įgijo neginčytiną teisę reikalauti iš kasatoriaus sumokėti skolą. Šie bendrovės veiksmai byloje liko neįvertinti. Bendrovė nuo teismo nuslėpė aplinkybę, kad prieš G. G. vykdomas išieškojimas pagal 2011 m. liepos 5 d. išduotą vykdomąjį raštą, 2016 m. vasario 24 d. teisiamojo posėdžio metu bendrovės atstovas patvirtino, kad bendrovė yra gavusi vykdomuosius įrašus dėl skolų išieškojimo iš kasatoriaus.

Taigi turto negrąžinimas, o vėliau dėl to turto sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris neatliekant jokių papildomų veiksmų, apsunkinančių pažeistų teisių gynimą ir atkūrimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis, nesudaro turto pasisavinimo objektyviojo požymio ir nesuponuoja išvados apie tyčią pasisavinti kaltininkui patikėtą turtą. Vien sutartinių įsipareigojimų reikalavimų nesilaikymas nereiškia atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

2.6. Kasatorius nesutinka ir su priteisto civilinio ieškinio suma. Teismas neturėjo pagrindo tenkinti civilinio ieškinio, dėl to, kad pats ieškovas patvirtino, kad į 145 743,78 Lt apskaitomą visą kreditoriaus skolą bendrovei įskaityta ir ieškinio, pareikšto šioje baudžiamojoje byloje, suma. Be to, svarbi aplinkybė, kad civiliniam ieškovui dar 2011 m. liepos 5 d. Vilniaus rajono 3-iasis notarų biuras išdavė vykdomąjį raštą dėl 15 073 Lt (4365 Eur) skolos išieškojimo iš kasatoriaus pagal 2011 m. sausio 26 d. pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Tenkinus civilinį ieškinį, ieškovas gavo teisinę galimybę iš kasatoriaus reikalauti tos pačios skolos dviem skirtingais teisiniais pagrindais: pagal nuosprendį ir pagal 2011 m. liepos 5 d. vykdomąjį raštą.

2.7. Teismas, priteisdamas žalą, priteisė ir pridėtinės vertės mokestį (PVM), nesilaikydamas kasacinės praktikos dėl mokesčių ir kitų prievolių priteisimo priteisiant žalą nukentėjusiajam juridiniam asmeniui. Kasatorius nėra PVM mokėtojas, todėl jam nėra prievolės mokėti šį mokestį valstybei, o juridinis asmuo, negavęs prekės, neturi prievolės mokėti PVM valstybės biudžetui. Jeigu teismas pripažino, kad ieškovas prekių negavo, nes jos buvo pasisavintos, tai civiliniam ieškovui neatsirado ir prievolė sumokėti valstybės biudžetui PVM, o jeigu PVM buvo sumokėtas tai jis nustačius, kad prekės buvo pasisavintos trečiųjų asmenų, turi teisę į PVM atskaitą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė.

2.8. Kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo 3 574 Eur audito išlaidų. BPK 103 straipsnis aiškiai nurodo, kas sudaro proceso išlaidas. Auditas buvo atliktas ne kaltinimo (prokuroro) prašymu ar užsakymu, o buvo atliekamas jau pradėjus ikiteisminį tyrimą civilinio ieškovo iniciatyva, kai šis pirkdamas paslaugas iš audito kompanijos patyrė išlaidas, todėl šios išlaidos laikytinos ieškovo ūkinės veiklos išlaidomis ir negali būti sietinos su kasatoriumi.  Be to, kasatorius negalėjo kvestionuoti išlaidų dydžio, kuris yra neprotingai didelis.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo nuteistojo G. G. kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroro manymu, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas aiškiai ir logiškai argumentavo savo išvadą, kodėl PVM sąskaitų faktūrų kasatoriaus vardu išrašymas dar nereiškia, kad tarp bendrovės ir kasatoriaus atsirado realus civilinis pirkimo-pardavimo sandoris. Teismas savo nutartyje nurodė, kad paaiškėjus, jog už bendrovės pinigus pirktų prekių nėra sandėlyje, o kasatoriui nepasakius, kam įmonės apskaitoje prekės buvo realizuotos, PVM sąskaitos-faktūros buvo išrašytos jo vardu, siekiant užfiksuoti jo bendrovei padarytą žalą. Be to, minėtos prekės iš UAB „Topo centras“ buvo pirktos už bendrovės pinigus, o darbuotojai tokiu būdu sau pirkti prekių iš darbdavio negalėjo.

3.2. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus ir bendrovės santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Prokuroro manymu, kasatorius savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Kreditoriaus teisės atkūrimas tapo neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, todėl veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.

Atsiliepime nurodoma, kad byloje nustatyta, jog, sandėlyje nustačius didelį prekių trūkumą, G. G. aiškino, kad pirkėjai už gautas prekes negali atsiskaityti dėl turimų limitų, tačiau tai padarys kitą mėnesį, žinodamas, jog to nebus, nes pirkėjai prekių negavo, nepasakė, kur yra iš UAB „Topo centras“ bendrovės „U. I.“ vardu bei pinigais pirktos prekės, nei prekių, nei pinigų už jas bendrovei negrąžino, nesiėmė jokių realių veiksmų bent iš dalies atlyginti žalą, nepasinaudojo siūloma pagalba ir nebendradarbiavo su UAB „Inkaso Lietuva“. Dėl šių sąmoningų neteisėtų veiksmų G. G. svetimas bendrovės turtas buvo jos prarastas, pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas ir jo veika peržengė civilinių santykių ribas. Prokuroras sutinka su teismų išvadomis, kad G. G. pasirašyti vekseliai tik leido bendrovei jaustis saugiau, tačiau jie nebuvo žalos atlyginimo garantas, nes realiai nebuvo susiję su G. G. finansinėmis galimybėmis juos apmokėti, jis neturi žalai atlyginti reikalingo turto, dėl įsiskolinimų kitiems ieškovams jam yra daug vykdomųjų bylų, iš kurių tik keletas įvykdytų.

3.3. Prokuroras nesutinka ir su skundo teiginiais dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio  ir proceso išlaidų. Prokuroras pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad civilinis ieškovas  pats sprendžia, kokio dydžio ieškinį pareikšti žalą padariusiam darbuotojui. Civilinis ieškovas pasirinko ieškinio teiseną baudžiamajam procese tokiai sumai, kuriai suformulavo ieškinį, o kas susiję su vekseliu – jis yra aktyvuotas ir bendrovė pati spręs, kaip išieškoti likusią sumą, dėl kurios nebuvo reiškiamas civilinis ieškinys.

3.4. Taip pat prokuroras sutinka, kad įmonė, pirkdama prekes, sumokėjo pridėtinės vertės mokestį, tačiau prekių nėra realizavusi, nes jas pasisavino kasatorius, todėl negalėjo padaryti pridėtinės vertės mokesčio ataskaitos ir dėl to patyrė nuostolius, kuriuos privalo atlyginti kaltininkas.

3.5. Dėl audito prokuroras pažymi, kad jis buvo atliktas jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, jam buvo suformuota užduotis nustatyti būtent kasatoriaus įsiskolinimą bendrovei, taigi auditoriaus ataskaita yra tiesiogiai susijusi su įtarta bendrovės buvusio darbuotojo nusikalstama veikla, todėl šios išlaidos negali būti laikomos įprastomis bendrovės ūkinės veiklos išlaidomis.

4. Atsiliepimu civilinio ieškovo UAB „U. I.“ atstovas prašo nuteistojo G. G. kasacinį skundą atmesti.

4.1. Kasatorius nenurodo jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog jis neturėjo tyčios savintis jam patikėtą svetimą turtą. Kasatoriaus argumentas, kad jo kaltę paneigia įsigytų prekių panaudojimo būdas, lieka nepagrįstas.

4.2. Atsiliepime teigiama, kad nepagrįstai kasatorius neigia nusikalstamos veikos buvimą ta aplinkybe, jog jis pats tas prekes pirko, nes buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros jo vardu. Pasak civilinio ieškovo atstovo, šios sąskaitos faktūros buvo išrašytos todėl, kad visos  ūkinės operacijos turi būti užfiksuotos įmonės buhalterinėje apskaitoje, nepaliekant neapibrėžtumo. Tačiau tai nereiškia, kad šiuo veiksmu bendrovė patvirtino prekių pirkimo su G. G. sandorį. Pagrindinė sąskaitos faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė, ji savaime negali būti prilyginama pirkimo-pardavimo sutarčiai ir civiliniu teisiniu požiūriu negali šalių įpareigoti kaip sutartis, o ši jos šalims turi įstatymo galią. Pažadas atlyginti žalą arba net žalos atlyginimas nekeičia žalos padarymo veiksmų teisinės prigimties ir kvalifikacijos, nepašalina kalto asmens baudžiamosios atsakomybės.

4.3. Atsiliepime teigiama, kad pažeistų teisių gynimo apsunkinimo kriterijus taikomas sutartiniams, o ne deliktiniams teisiniams santykiams. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentu, kad jo skolos įtraukimas į įmonės apskaitą ir vekselio pasirašymas pašalina įmonės teisę reikšti dėl šios skolos civilinį ieškinį. Vien skolininko įtraukimas į buhalterinę apskaitą, kaip debitoriaus, nereiškia, kad šiuo pagrindu bendrovė galės išsireikalauti skolą. Ūkio subjektų buhalterinės apskaitos įrašai nepriskiriami prie vykdomųjų dokumentų (CPK 587 straipsnis). Vekselio pasirašymas ir vykdomojo įrašo gavimas negarantuoja, kad pagal tokį vykdomąjį dokumentą bus priverstinai išieškota skola, nes įrašai gali būti ginčijami ieškininės teisenos tvarka. Be to, vekseliuose užfiksuotas įsipareigojimas nėra tapatus žalos dydžiui, nurodytam ieškinyje, kurį teismas tenkino.

4.4. Atsiliepime nesutinkama ir su kasacinio skundo argumentu dėl neteisingai priteistų audito išlaidų. Nurodoma, kad BPK 103 straipsnyje prie proceso išlaidų priskiriami specialistui išmokami pinigai, o BPK 104 straipsnio 2 dalis numato, kad proceso šalies prašymu jos patirtos išlaidos dėl specialisto pakvietimo dalyvauti procese gali būti teismo pripažintos proceso išlaidomis iš išieškotos iš nuteistojo. Atsižvelgiant į tai, teismas teisingai įvertino civilinio ieškovo patirtas išlaidas auditui, kaip susijusias su bylos procesu, nes taip buvo nustatytos kaltinamojo padarytos žalos dydis.

5. Nuteistojo G. G. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

6. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, įrodančių jo ketinimą pasisavinti UAB ,, U. I.“ turtą, o tai, pasak kasatoriaus, lėmė netinkamą BK 183 straipsnio 2 dalies taikymą.

7. Tiek kasatorius, teigdamas, kad netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, tiek teismai, pripažindami jį kaltu dėl turto pasisavinimo padarymo, tai grindžia ir esama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos raidai būdinga tai, jog ši praktika aiškinant byloje taikytinas įstatymų nuostatas formuojama ne „visa iš karto“, bet „byla po bylos“, vienus tos praktikos aspektus, atskleistus ankstesnėse bylose, papildant kitais. Teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Šis procesas nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas, nes neišnyksta būtinybė formuoti tokią teismų praktiką, kuri sudarytų prielaidas teisingo sprendimo byloje priėmimui. Taigi, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant vis naujas bylas, ankstesniuose jo sprendimuose suformuluota praktika yra papildoma vis naujais fragmentais.

8. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.

Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo (pavyzdžiui, už bendrovės lėšas nupirktą turtą parduodamas tretiesiems asmenims), nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

9. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie asmens, kuriam turtas buvo patikėtas (buvo jo žinioje), veiksmai, kai jis bendrovės vardu pirkdamas prekes neparduoda jų kitoms įmonėms (su kuriomis bendrovė turi sudariusi sutartis) ar jų neperduoda bendrovei, kurios vardu šios prekės yra perkamos, o jas neteisėtai  realizuoja tretiesiems asmenims. Kvalifikuojant tokio fizinio asmens veiksmus pagal BPK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik šių prekių pardavimo neteisėtumas, bet ir tai, ar tokiais veiksmais įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar asmuo, kuriam turtas buvo patikėtas (buvo jo žinioje) neteisėtai disponuodamas šiuo turtu padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo asmuo, neteisėtai disponuodamas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu: ar jį panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie šio asmens  sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šis turtas buvo naudojamas, ar dėl to įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes.

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. G. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: dirbdamas UAB ,, U. I.“ vadybininku, būdamas atsakingas už jam perduotų materialinių vertybių saugojimą, apdorojimą, pardavimą (išdavimą), transportavimą, panaudojimą gamybos procese ir įgaliotas tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, turėdamas tikslą pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą, UAB ,, U. I.“ vardu pirkdamas iš UAB ,,Topo centras“, UAB ,,Melga“  prekes pagal PVM sąskaitas faktūras neteikė jų kitoms įmonėms, neperdavė UAB ,, U. I.“, bet jas pasisavino, taip padarydamas UAB ,, U. I.“ 72 755,97 Lt (21071,59 Eur) turtinę žalą. Būtent iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius, manipuliuodamas PVM sąskaitomis faktūromis, tretiesiems asmenims realizuodavo UAB ,, U. I.“ vardu pirktas bei jos apmokėtas prekes, taip padarydamas žalą bendrovei.

11. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes G. G. buvusį jo žinioje jam svetimą UAB ,, U. I.“ turtą neteisėtai, neatlygintinai, pavertė savo turtu pažeisdamas turto patikėjimo, perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padarė žalą turto savininkui (UAB ,, U. I.“). Tokie kasatoriaus veiksmai atitinka objektyviuosius turto pasisavinimo (BK 183 straipsnis ) požymius.

12. Kasaciniame skunde ginčijant veikos kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį taip pat  teigiama, kad būtina nustatyti tiesioginę tyčią, kur esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo kaltininkas neteisėtai paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą – ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais.

13. Iš tiesų, kaip minėta sprendžiant, ar asmuo, kuriam turtas buvo patikėtas (buvo jo žinioje) neteisėtai disponuodamas šiuo turtu padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą); šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo asmuo, neteisėtai disponuodamas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu: ar jį panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Taigi darant išvadą dėl asmens veiksmų atitikimo ar neatitikimo BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokio turto panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltininko parodymai, jog įmonės turtas buvo naudojamas įmonės reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl turto panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti įmonės turtu jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau, ar kitiems asmenims) šis turtas buvo naudojamas. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės turtas, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008,
2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-197/2012 ir kt.)

14. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriaus teiginys dėl UAB ,, U. I.“ turto naudojimo bendrovės reikmėms nėra patvirtintas jokiais kitais byloje surinktais įrodymais. Taigi nuteistojo teiginiai dėl turto panaudojimo UAB ,, U. I.“ naudai yra deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nelaikytini pakankamu pagrindu paneigti tai, kad jis pasisavino jo žinioje buvusį UAB ,, U. I.“ turtą. Nors byloje ir nenustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su UAB ,, U. I.“ poreikių tenkinimu, tikslais buvo panaudotos šios bendrovės turtas, tačiau vien tai neužkerta kelio G. G. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį. Minėta, kad nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti įmonės turtu jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais toks turtas buvo naudojamas.

15. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad dėl kasatoriaus veiksmų nepasunkėjo nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl  tarp kasatoriaus ir  UAB ,, U. I.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie, pasak kasatoriaus, neperaugo į baudžiamuosius teisinius. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis). Sprendžiant dėl BK 183 straipsnio taikymo į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas veikdamas tiesiogine tyčia jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Būtent nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės, ištirti įrodymai patvirtina tai, kad  kasatorius buvusį jo žinioje jam svetimą UAB ,, U. I.“ turtą neteisėtai, neatlygintinai, pavertė savo turtu pažeisdamas turto patikėjimo, perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir padarė žalą turto savininkui (UAB ,, U. I.“). Tokie G. G. veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė ir dėl to, kad tokiais savo veiksmais G. G. pasunkino nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

16. Kasatoriaus kaltės dėl turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 2 dalis) nepaneigia ir tai, kad jis, kaip teigiama kasaciniame skunde, užtikrindamas skolos mokėjimą už nupirktas prekes pasirašė vekselius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, vekseliai buvo pasirašyti jau po to, kai buvo pasisavintas bendrovės turtas, t. y. kaltininkas įgijo galimybę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra ir šia galimybę pasinaudojo. Be to, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad G. G. pasirašyti vekseliai tik leido bendrovei jaustis saugiau, tačiau jie nebuvo žalos atlyginimo garantas, nes realiai nebuvo susiję su G. G. finansinėmis galimybėmis juos apmokėti – jis neturi žalai atlyginti reikalingo turto, dėl įsiskolinimų kitiems ieškovams jam yra daug vykdomųjų bylų, iš kurių tik keletas yra įvykdytos.

17. Taigi kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes teisingai konstatavo, jog kasatoriaus padaryta veika atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

18. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais dėl civilinio ieškinio nepagrįsto tenkinimo, jo dydžio.

19. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Būtent UAB ,, U. I.“ dėl kasatoriaus veiksmų patyrusi didelės turtinės žalos šia teise ir pasinaudojo. Šio civilinio ieškovo teisės nepaneigia ir tai, kad pagal vekselį yra išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš kasatoriaus. Vekselio pasirašymas ir vykdomojo įrašo gavimas negarantuoja, kad pagal tokį vykdomąjį dokumentą bus priverstinai išieškota skola, nes įrašai gali būti ginčijami ieškininės teisenos tvarka. Be to, vekseliuose užfiksuotas įsipareigojimas nėra tapatus žalos dydžiui, nurodytam ieškinyje, kurį teismai tenkino.

20. Pritartina apeliacinės instancijos teismo argumentams dėl pridėtinės vertės mokesčio priteisimo iš G. G.. Šiuo atveju pažymėtina, kad  pirkdama prekes UAB ,,U. I.“ sumokėjo pridėtinės vertės mokestį, tačiau prekių nėra realizavusi, nes jas pasisavino kasatorius. Būtent dėl šios priežasties bendrovė negalėjo padaryti pridėtinės vertės mokesčio atskaitos ir dėl to patyrė nuostolių, kuriuos privalo atlyginti kaltininkas.

21. Taip pat kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo 3574 Eur audito išlaidų, nes šios išlaidos, jo nuomone, laikytinos ieškovo ūkinės veiklos išlaidomis ir negali būti sietinos su kasatoriumi.   

22. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 103 straipsnio 3 punktą prie proceso išlaidų priskiriami specialistui išmokami pinigai, o pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį proceso šalies prašymu jos patirtos išlaidos dėl specialisto pakvietimo dalyvauti procese gali būti teismo pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Iš bylos medžiagos matyti, kad sutartis su UAB Jungtine auditorių kontora buvo sudaryta 2012 m. balandžio 11 d. (t. y. šioje byloje jau pradėjus ikiteisminį tyrimą). Auditoriui buvo suformuluota užduotis nustatyti G. G. įsiskolinimą įmonei. Atsižvelgiant į tai, teismas teisingai įvertino civilinio ieškovo patirtas išlaidas auditui, kaip susijusias su bylos procesu, nes taip buvo nustatytas kaltinamojo padarytos žalos dydis. Taigi šios išlaidos negali būti laikomos ieškovo ūkinės veiklos išlaidomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu

         n u t a r i a :

Nuteistojo G. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                      Aurelijus Gutauskas

Audronė Kartanienė

Armanas Abramavičius