Administracinė byla Nr. I-11004-484/2015
Proceso Nr. 3-61-3-04519-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2., 3.21.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant atsakovo atstovui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas S. M. į teismą su skundu (7-8 b. l.), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 5 500 (penkis tūkstančius penkis šimtus) eurųneturtinės žalos atlyginimo.
Skunde nurodė, kad nuo 2012-06-19 iki 2013-03-18 ir nuo 2014-02-27 iki 2014-11-28 buvo etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą ir atgal. Teigė, kad visą etapavimo laikotarpį su juo buvo žiauriai elgiamasi, tyčiojamasi, žeminama jo garbė ir orumas.
Pareiškėjo teigimu, konvojaus pareigūnai iš jo tyčiojosi,, nuolat demonstruodami kovinius ginklus. Etapo metu 3-8 žmonės buvo patalpinami į vieną, apytiksliai 2 m2 ploto patalpą. Etapuojant, šaltuoju metų laiku šaldavo, tirpdavo kojos, ne kartą buvo susirgęs peršalimo ligomis. Paprašius pareigūnų įjungti šildymą, nesulaukdavo jokios reakcijos. Taip pat nurodė, kad konvojaus automobiliuose nebuvo jokių saugos diržų, todėl etapo metu nuolat patirdavo stresą ir baimę dėl sveikatos ir gyvybės.
Konvojavimo sąlygas pareiškėjas laiko Konstitucijos 21 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Dėl nurodytų konvojavimo sąlygų, pareiškėjas teigia patyręs didžiulę neturtinę žalą, garbės ir orumo pažeminimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.Atsiliepime į pareiškėjo skundą (14-16 b. l.), nurodė, kad transporto priemonės, kuriomis buvo vežami nuteistieji yra specialiai pritaikytos konvojavimui ir atitinka higienos ir saugumo reikalavimus. Jose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje mašinoje yra du gesintuvai.Šios transporto priemonės yra naudojamos vadovaujantis transporto priemonės registracijos liudijimu, su paskirties nurodymu, ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. Pažymėjo, kad specialiojo transporto eksploatacija yra grindžiama šiais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis.
Paaiškino ir tai, kad asmenų konvojavimas yra vykdomas pagal Konvojavimo taisykles (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246). Siekiant patikrinti konvojavimui naudojamų transporto priemonių atitikimą Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams, buvo atliekami Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Šių patikrinimų metu nebuvo nustatyta, kad konvojavimui naudojamų automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis.
Atsakovo atstovas pabrėžė, kad Viešojo saugumo tarnyba visada užtikrina, kad transporto priemonėje vežamų asmenų skaičius neviršytų nustatyto leidžiamo skaičiaus. Esant didesniam nei leidžiama asmenų skaičiui yra skiriamos papildomos transporto priemonės arba likę asmenys nėra vežami.Susidūręs su nepatogumais, sveikatos pablogėjimu ar jo teises pažeidžiančiais veiksniais, pareiškėjas galėjo pateikti rašytinius ar žodinius skundus konvojaus viršininkui. Šiuos skundus, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, konvojaus viršininkas fiksuoja konvojaus kelionės žiniaraštyje. Tačiau nėra duomenų apie jokias pareiškėjo pastabas ar nusiskundimus konvojavimo metu.
Vadovaujantis teismų praktika, laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo turi susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu neturtinei žalai atsirasti yra tik aplinkybės, įrodančios nežmonišką, kankinantį elgesį su pareiškėju. Tokių aplinkybių viešojo saugumo tarnyboje nėra užfiksuota. Pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, turi konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir paaiškinti, kokias neigiamas pasekmes jos sukėlė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar kilusios kokios kitos neigiamos pasekmės dėl konvojavimo sąlygų. Todėl nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio. Taigi konstatavus, kad konvojavimas buvo vykdomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų nėra sąlygų taikyti civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnį.
Atsakovo atstovas teismo prašė taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti neturtinę žalą dėl atsakovo veiksmų iki 2012-06-25.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovo atstovaspalaikė atsiliepime pateiktus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams iki 2012-06-25.
Skundas atmestinas
Šioje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiais nuo 2012-06-19 iki 2013-03-18 ir nuo 2014-02-27 iki 2014-11-28, priteisimo.
Lietuvos Respublik?s viešojo administravimo įstatymo 42straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikoscivilinio kodekso(toliau –CK)ir kitųįstatymųnustatyta tvarka.
Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tikCKnormos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodeksonormos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d.nutartisadministracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d.nutartisadministracinėje bylojeNr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d.nutartis administracinėje bylojeNr. A556-150/2011ir kt.).
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011 m. kovo 24 d.nutartisadministracinėje bylojeNr. A261-1027/2011). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Byloje nustatyta, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2012-06-19ir tęsėsi iki 2014-11-28(7-8b. l.). Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų (netinkamaskonvojaus automobilių įrengimas), t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė,todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015-09-11 (3 b. l.), t.y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012-06-19 iki 2012-09-10.CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.Šiuo atveju atsakovas prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams, tačiau neteisingai nurodė ieškinio senaties termino pradžią. Iš atsiliepimo turinio matyti, kad atsakovas šį terminą skaičiuoja nuo pareiškėjo skunde nurodytos datos, t. y. 2015-06-25, kai tuo tarpu skundas teismui paduotas tik 2015-09-11. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012-06-19 iki 2012-09-10.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nenurodė objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012-06-19 iki 2012-09-10.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK1.125straipsnio 8 dalis,1.131straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, kadpareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012-06-19 iki 2012-09-10 teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, teismas nenagrinėja kitų skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo).Pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012-06-19 iki 2012-09-10. atmestina.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau spręs dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012-09-11 iki 2014-11-28.
Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013).Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju byloje sprendžiamas ne kalinimo, o konvojavimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams klausimas. Tačiau minėta taisyklė buvo suformuluota atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietose laikomų pareiškėjų ribotas galimybes rinkti įrodymus. Kadangi pareiškėjas skundo padavimo laikotarpiu vykdė laisvės atėmimo bausmę, darytina išvada, kad ir šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi minėta taisykle. Taigi, pareiškėjo pareiga yra detaliai apibūdinti konvojavimo sąlygas ir dėl jų atsiradusius neigiamus padarinius, o atsakovas privalo pateikti įrodymus paneigiančius pareiškėjo teiginius.
Pareiškėjo skunde nurodyti konvojavimo laikotarpiai, t. y. nuo 2012-09-10 iki 2013-03-18 ir nuo 2014-02-27 iki 2014-11-28, bylos objektyviais įrodymais nėra patvirtinti. Tikslių ar bent apytikslių konvojavimo datų ir tikslaus konvojavimo skaičiauspareiškėjas teismui nepateikė. Atsakovo atstovas nurodė, kad neturi duomenų apie pareiškėjo konvojavimą jo skunde nurodytais laikotarpiais (18 b . l.). Vadovaujantis anksčiau minėta LVAT suformuluota įrodinėjimo taisykle ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė bent apytikslių datų, kada vyko jo konvojavimai, nėra pagrindo nesivadovauti atsakovo pateiktais duomenimis, kad laikotarpiaisnuo 2012-09-10 iki 2013-03-18 ir nuo 2014-02-27 iki 2014-11-28 pareiškėjas nebuvo konvojuojamas. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl galimai netinkamų konvojavimo sąlygų aukščiau nurodytu laikotarpiu neįrodytos. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo galimi teisių pažeidimai, susijęs su jo konvojavimu, laikotarpiais nuo 2012-09-10 iki 2013-03-18 ir nuo 2014-02-27 iki 2014-11-28 nenustatyti,todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ė :
pareiškėjo S. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Ina Kirkutienė