Administracinė byla Nr. I-549-554/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02226-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2;

(S)

20.2.3; 20.2.3.2; 55.1.1.

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,

sekretoriaujant Vaigai Snieganaitei,

dalyvaujant pareiškėjui –  L. L. ,

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

          Teismas,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Eur  neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 7 laikotarpyje nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 27 d..

Pareiškėjas skunde (b.l. 6-8) ir skundo papildyme (b.l. 30-32) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 27 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 7. Minėtoje kameroje nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas plotas, netinkamas apšvietimas, sienos buvo apipelijusios, nubraižytos, apgriautos. Nurodė, kad kameros plotas vienam asmeniui turėtų būti skaičiuojamas išskaičiavus baldus bei tualeto patalpą. Teigė, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, patalpa nebuvo vėdinama. Visus asmenis, kurie buvo laikomi vienoje kameroje, į pasivaikščiojimų kiemelį išvesdavo vienu metu, todėl trūko vietos pasivaikščioti, kadangi pasivaikščiojimo kiemeliai maži. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas jautėsi nevisavertis, buvo pakenkta jo sveikatai, atsirado miego sutrikimai, dėl kurių turėjo vartoti raminamuosius vaistus. Atlikdamas bausmę kamerų tipo patalpose, ne kartą yra kreipęsis į šeimos gydytoją dėl galvos skausmų, į psichikos centrą dėl miego sutrikimų. Visi šie sutrikimai atsirado būtent tuo metu, kai pareiškėjas buvo paskirtas atlikinėti bausmę į kamerų tipo patalpas.

Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime ir patikslintame atsiliepime į skundą (b.l. 15-19, 38-40) nurodė, kad Pravieniškių PN-AK uždarosios zonos kameroje Nr. 7 pareiškėjas nuobaudas atliko laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 27 d., nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. birželio 9 d., nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. spalio 28 d. Kameros Nr. 7 plotas 16,38 kv.m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka 4,09 kv.m gyvenamojo ploto, todėl minimaliai tenkančio vienam kalinamam ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo apie kurį kalba pareiškėjas - t. y., baldų (dviaukščių lovų, spintų, stalų esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas) turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.“ Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus Kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius negavo iš pareiškėjo nusiskundimų, kad kamerose buvo rūkoma. Nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą, be to, jokie teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. 2016 metų III ketvirtį atliktas Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpos Nr. 7 einamasis remontas. Išgruntuotos, išglaistytos, išdažytos sienos, lubos. Darbai atlikti ūkio būdu. Pasivaikščiojimo kiemai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Į kamerų tipo patalpose įrengtus kiemelius kasdien pasivaikščioti vieną valandą vedami ten laikomi nuteistieji.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų apie tai, kad dėl blogų gyvenimo sąlygų, įtakojusių jo sveikatos sutrikimus, nuteistasis į gydytojus nesikreipė. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Todėl vertinant aplinkybes, jog pareiškėjas realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimą ar dvasinę skriaudą yra nepagrįstos išgalvotos ir klaidinančios teismą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK kameroje Nr. 7 laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 27 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau  – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-018 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis (b.l. 16, 21, 22) nustatyta, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kameroje Nr. 7, kurios plotas 16,38 kv. m, kameroje buvo 4 asmenys, buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas (pareiškėjui teko 4,095 kv. m (16,38/4) gyvenamojo ploto). Šie atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, taigi teismas vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Nurodo, kad kameroje buvo netinkamas apšvietimas, sienos apipelijusios, nubraižytos, apgriautos, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, jis buvo laikoma skartu su rūkančiais asmenimis, nebuvo vėdinimo.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad kameroje Nr. 7 buvo netinkamas apšvietimas, sienos apipelijusios, nubraižytos, apgriautos, nebuvo vėdinimo. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl netinamų sąlygų kameroje Nr. 7.  Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, apipelijusių, nubraižytų, apgriautų sienų, netinkamo vėdinimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų  buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Be to, iš pateiktų byloje įrodymų matyti, kad Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b.l. 21). Be to, atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad 2016 m. III ketvirtį atliktas Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus Kamerų tipo patalpos Nr. 7 einamasis remontas. Išgruntuotos, išglaistytos, išdažytos sienos, lubos (b.l. 21, 43-44). Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, apipelijusių, nubraižytų, apgriautų sienų laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščioti buvo vedami visi kameroje esantys asmenys, todėl neužteko vietos pasivaikščioti.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau– BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal BVK 145straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 2016-04-01), BVK 145 straipsnio 2 dalį (redakcija galiojanti nuo 2016-04-01), nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien leidžiama vieną valandą pasivaikščioti. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 233 punktas nustato, kad pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje arba kameroje esantys nuteistieji. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.

Pareiškėjas taip pat kildina žalą iš to, jog pataisos namuose pasivaikščiojimo kiemas buvo per mažas. Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti kiemelių dydžiai, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis buvo laikoma skartu su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos  tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normoje 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymais pagrįstų duomenų, kad dėl šios aplinkybės būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

          Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525  -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p.,

n u s p r e n d ž i a  :

Pareiškėjo L. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                                                Algis Markevičius