Baudžiamoji byla Nr. 2K-364/2014

            Teisminio proceso numeris: 1-89-1-00115-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.2.

1.1.5.1.

1.1.8.6.6.

1.2.3.2.6.

2.1.14.

2.1.15.1.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam G. D.,

nuteistojo gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,

nukentėjusiesiems S. P. ir J. P.,

nukentėjusiųjų atstovui advokatui Sigitui Štaraičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. (G. D.), jo gynėjo advokato Edvardo Staponkaus ir nukentėjusiųjų S. P. bei J. P. (J. P.) kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2012 m. spalio 25 d. nuosprendžio ir  Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio             25 d. nuosprendžiu G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus šešiolikos metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Iš G. D. nukentėjusiajam J. P. priteista 150 000 Lt neturtinės žalos, 10 450,96 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 2 000 Lt už advokato paslaugas, nukentėjusiajai S. P. – 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos               2012 m. spalio 25 d. nuosprendį pakeitė: G. D. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktų į 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir paskyrė trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Iš G. D. priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį nukentėjusiesiems J. P. ir S. P. sumažino iki 100 000 Lt kiekvienam. Iš G. D. priteisė 900 Lt išlaidų J. P. už advokato paslaugas.

Nukentėjusiųjų J. P. ir S. P. apeliacinį skundą atmetė.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokurorės, prašiusios nuteistojo, nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiųjų skundus atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiųjų – atmesti, nukentėjusiųjų, prašiusių jų skundą tenkinti, o nuteistojo bei jo gynėjo skundus atmesti.

n u s t a t ė :

G. D. nuteistas už tai, kad itin žiauriai, sukeldamas dideles kančias nužudė V. P., t. y. 2011 m. vasario 17 d., apie 1 val., Utenos m. kolegijos bendrabučio, esančio Utenoje, (duomenys neskelbtini) dėl ilgalaikių asmeninių nesutarimų bei pykčio peiliu smogdamas bandančiam gintis V. P. ne mažiau kaip trylika smūgių į kaklo bei krūtinės sritis, vieną smūgį į galvą ir ne mažiau kaip šešis smūgius bukais kietais daiktais į įvairias kūno vietas, padarė nukentėjusiajam kaklo bei krūtinės daugybines durtines-pjautines žaizdas (paviršines ir kiaurymines) su dešinės miego arterijos skydinės šakos pažeidimu, galvos dešinės pusės durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą su svetimkūniu, kairio žasto ir kairės rankos I-II tarpupirščio pjautines žaizdas, kaklo abiejų pusių, dešinės alkūnės, kairio žasto, nugaros nubrozdinimus, kairio peties kraujosruvą bei įbrėžimą. Nuo durtinių-pjautinių žaizdų su skydinės arterijos pažeidimu ir galvos dešinės pusės kiauryminės žaizdos su svetimkūniu, įvykus ūmiam išoriniam bei vidiniam nukraujavimui, V. P. mirė.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir pateikia keletą alternatyvių prašymų: jį išteisinti; pripažinti atsakomybę švelninančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte; perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 28 straipsnį ir 129 straipsnio 1 dalį arba 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti mažesnę, negu sankcijoje numatytą bausmę; sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Skunde teigiama, kad nusikalstama veika buvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis. Šiuo atveju buvo tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis, nes V. P. buvo išreiškęs grasinimus susidoroti su G. D., be to, nukentėjusysis buvo paėmęs peilį į lovą, taigi jo veiksmai kėlė grėsmę kasatoriaus sveikatai ir gyvybei. Kasatorius tvirtina, kad tuo atveju, kai nėra realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturi ar negali numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai, tariamos gynybos metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje.

Skunde nurodoma, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio                5 dalis) bei kiti įstatymų reikalavimai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pasak nuteistojo, nuosprendžiuose neteisingai nurodytas nusikaltimo motyvas, teismai netinkamai įvertino įrodymus dėl konflikto priežasties ir padarė nepagrįstas išvadas.  Nuteistasis tvirtina, kad jo ir nukentėjusiojo konflikto priežastis buvo V. P. veiksmai, kai jis paslapčia į lovą nusinešė peilį, o ne nesutarimai ar pyktis.  Tai buvo provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai, kurie sukėlė neeilinę situaciją, dėl kurios nuteistasis išgyveno išgąstį, baimę ir pasimetimą, jokio keršto nebuvo. Taigi, vertinant tokią situaciją, jam turėjo būti pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar  rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Būtent V. P. veiksmai (peilio nusinešimas į lovą) išprovokavo tolesnius nuteistojo veiksmus.

Kasatorius mano, kad buvo padarytos neteisingos išvados dėl kaltės formos (tiesioginės apibrėžtos tyčios), nes byloje nėra duomenų apie tai, kad jis norėjo ar siekė V. P. mirties.

Nuteistasis nesutinka ir su tuo, kad jo veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies              6 punktą. Pasak jo, teismai rėmėsi tik objektyviais duomenimis nustatydami kvalifikuojamąjį požymį, t. y. kad peiliu buvo suduota 13 smūgių, tačiau nevertino, kad dauguma iš jų (11) buvo paviršiniai, daugiausia įbrėžimai, kurie kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Konfliktas tęsėsi labai trumpą laiką, ribotoje erdvėje, konflikto įkarštyje kovojant dėl savo gyvybės. Tokioje situacijoje kasatorius teigia negalėjęs įvertinti savo veiksmų ar suvokti jų žiaurumo. Byloje nėra nustatyta, kad V. P. sužalojimai būtų trukę ilgą laiką, kad jis šaukėsi pagalbos, todėl nėra objektyvių duomenų, kad jis nužudymo metu patyrė didelį skausmą ir dideles kančias. Pasak nuteistojo, vertinant nužudymą kaip itin žiaurų, būtina atkreipti dėmesį į kaltinamojo asmenybę: ji buvo ištirta teismo psichiatrijos tyrimo metu, bet teismai šių išvadų nevertino, taigi nesant ypatingo žiaurumo požymių negalima veikos kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Kasaciniu skundu nuteistojo G. D. gynėjas advokatas Edvardas Staponkus prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir pateikia keletą alternatyvių prašymų: išteisinti  G. D.; pripažinti atsakomybę švelninančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte; perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 28 straipsnį ir 129 straipsnio 1 dalį arba 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti mažesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę; sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį.

Gynėjas tvirtina, kad teismai nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principų, neaiškino abejonių kaltinamojo naudai, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Teismai neteisingai nepripažino būtinosios ginties aplinkybės, detaliai neištyrė ir neįvertino, ar G. D. veiksmuose nebuvo tariamosios ginties t. y. ne tik nuo prasidėjusio pavojingo kėsinimosi, bet ir nuo tiesiogiai gresiančio.

Apeliacinės instancijos teismas be motyvų atmetė prašymą pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę V. P. provokuojantį ir rizikingą elgesį.  BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas provokuojantis ir rizikingas elgesys, jų sulyginti, ar vieną laikyti reikšmingesniu, negalima. Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai ištyrė ir įvertino rizikingą V. P. elgesį prieš G. D. ir dėl to nepasisakė. Pasak gynėjo, V. P. veiksmai, t. y. slaptas peilio paėmimas į lovą nakties metu, turėtų būti vertinamas kaip rizikingas elgesys, nes būtent jie paskatino G. D. imtis būtinosios ginties, o ne tyčia nužudyti V. P..

Kasatorius nesutinka ir su tuo, kad G. D. veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio            2 dalies 6 punktą. Teismų praktikoje už nužudymą itin žiauriai nuteisiami asmenys, padarę keliasdešimt kūno sužalojimų, sužaloję nukentėjusiųjų kūno organus, kai mušimas tęsėsi ilgą laiką, kai nukentėjusysis patyrė dideles kančias ir skausmą. Šiuo atveju nenustatyta, kad V. P. sužalojimai būtų daromi ilgą laiką, kad jis šaukėsi pagalbos, kad aktyviai priešinosi, todėl nėra duomenų, kad jis patyrė didelį skausmą ir didelius kankinimus.

Pasak gynėjo, teismai rėmėsi tik objektyviais duomenimis, t. y. kad peiliu buvo suduota              13 smūgių, tačiau nevertino, kad dauguma iš jų (11) buvo paviršiniai, daugiausia įbrėžimai, kurie kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismai konstatavo, kad smūgiai buvo intensyvūs ir stiprūs, tačiau, koks tokių stiprių smūgių skaičius ir kaip nustatytas jų stiprumas, nuosprendžiuose nenurodyta. Pagal G. D. parodymus, konfliktas tęsėsi labai trumpą laiką, ribotoje erdvėje (ant lovos ir grindų). Būtent G. D. stovint prie V. P. lovos šiam didžiausia tikimybė ir buvo suduoti pavojingi jo gyvybei smūgiai, dėl to jis turėjo pajusti momentinį skausmą ir priešintis nelabai galėjo. Tai patvirtina ir teismo medicinos išvada, kad tik ant vienos V. P. rankos rastas sužalojimas, vadinasi, jis nesipriešino. G. D. neprisipažino, kad V. P. nužudė tyčia ir itin žiauriai. Taigi, kasatoriaus manymu, nėra pagrindo daryti kategoriškos išvados, kad G. D. suvokė itin žiaurų V. P. gyvybės atėmimo būdą ir to sąmoningai siekė.  Nesant jo veiksmuose tiesioginės tyčios nužudyti V. P., jis negali būti nuteistas už itin žiaurų nužudymą.

Skunde taip pat teigiama, kad turėtų būti sumažintas ir neturtinės žalos dydis, nes G. D. jokio turto neturi, yra studentas, dirbti ir uždirbti jis galės tik po bausmės atlikimo, todėl siekiant protingos nukentėjusiųjų ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus priteistos sumos nukentėjusiesiems dėl neturtinės žalos turi būti mažintinos.

Kasaciniu skundu nukentėjusieji J. P. ir S. P. prašo panaikinti  apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasatoriai mano, kad buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, nes apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl nužudymo laiko ir aptardamas nukentėjusiojo bejėgišką būklę, nekreipė dėmesio į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu apklausti liudytojai D. R., J. K., E. T., Š. P. jokio triukšmo negirdėjo nei vakare, nei naktį. Vertinant G. D. parodymus, akivaizdu, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo kilęs konfliktas, todėl triukšmas turėjo girdėtis, taigi, kasatorių manymu, įvykis vyko kitu laiku, būtent tuo, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, šališkai, netinkamai atliko įrodymų vertinimą. Spręsdamas apie nužudymo laiką, kuris yra susijęs su veikos kvalifikavimu,  teismas privalėjo naudotis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir atlikti įrodymų tyrimą, skirti ekspertizę. Kasatorių teigimu, įvertinus bylos duomenis, t. y. autopsijos pradėjimo laiką, kūno temperatūrą, oro temperatūrą, lavono radimo laiką ir lyginant juos su medicinos literatūros žiniomis apie lavono pakitimus, manytina, kad apeliacinės instancijos teismas  padarė nepagrįstas išvadas dėl nusikaltimo laiko nustatymo, o tai turėjo įtakos neteisingam veikos kvalifikavimui vertinant bejėgiškos būklės kvalifikuojamąjį požymį.

Nuteistojo G. D., nuteistojo gynėjo advokato E. Staponkaus ir nukentėjusiųjų J. P. bei S. P. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl  būtinosios ginties

Nuteistasis G. D. ir jo gynėjas kasaciniuose skunduose teigia, kad nusikalstama veika padaryta būtinosios ginties sąlygomis, todėl prašo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir perkvalifikuoti nuteistojo veiką. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai netyrė, ar G. D. veiksmuose nebuvo tariamos ginties, t. y. kad jis galėjo gintis nuo tiesiogiai gresiančio kėsinimosi. Kasacinių skundų argumentai, susiję su būtinosios ginties instituto taikymu, yra atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys nustatytoms bylos aplinkybėms.

Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467/2013).

Pagal teismų nustatytas aplinkybes šioje byloje, jų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Teismai nustatė, kad G. D. užpuolė V. P. jam gulint lovoje, nenustatyta, kad V. P. būtų anksčiau pradėjęs konfliktą ar atlikęs kitokius pavojingus veiksmus prieš G. D., nuo kurių šiam reikėtų gintis peiliu. Priešingai, byloje nustatyta, kad nukentėjusysis, vakare grįžęs iš dušo į kambarį, atsigulė į lovą miegoti, kur vėliau ir buvo užpultas. Šiuo atveju G. D. nebuvo jokio pagrindo gintis. Antai pats nuteistasis savo parodymuose teigė pirmuosius smūgius sudavęs nukentėjusiajam dar gulint lovoje. Nagrinėjamoje byloje taip pat nuteistajam nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, kurie liudytų apie galimą pavojingą kėsinimąsi prieš nuteistąjį. Taigi nenustačius byloje objektyvių faktų, patvirtinančių pavojingą kėsinimąsi, konstatuoti, kad nuteistasis nužudė nukentėjusįjį esant būtinosios ginties situacijai nėra pagrindo. Teismai argumentuotai paneigė būtinosios ginties situacijos buvimą šioje byloje ir, priešingai, konstatavo, kad būtent G. D. veiksmai buvo puolamieji. Nuosprendžiuose išsamiai motyvuota, kodėl laikytina, kad šioje byloje nebuvo kėsinimosi pavojingumo, realumo ir akivaizdumo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad negali būti laikoma, jog asmuo veikė  būtinosios ginties sąlygomis, jei nebuvo pakankamo pagrindo tikėtis kėsinimosi ir gintis pradėta iš baimės ar nepagrįsto įtarumo. Paties nuteistojo parodymai dėl to, ar nukentėjusysis paėmė iš spintos peilį ir turėjo jį pasidėjęs lovoje, nebuvo nuoseklūs, jis pats pripažino, kad tiksliai nematė, jog nukentėjusysis paėmė peilį, bet įtarė tai buvus ir tai jam kėlė nerimą. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad net ir pripažinus, jog nukentėjusysis (kaip teigia nuteistasis ir jo gynėjas skunduose,) nusinešė į lovą peilį, tokie jo veiksmai nėra jokie aktyvūs grėsmę nuteistajam keliantys puolamieji, smurtiniai veiksmai. Šioje situacijoje laikytina, kad kėsinimasis prieš  nuteistąjį G. D. nebuvo pradėtas ir tiesiogiai jam negrėse. Vien asmens baimė, kad jį gali pulti, nesant realios puolimo grėsmės nereiškia, jog atsiranda būtinosios ginties situacija, suteikianti asmeniui teisę į gynybą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad asmeniui įstatymas suteikia teisę gintis ne nuo, jo manymu, pavojingų asmenų, bet nuo tokių asmenų pavojingų kėsinimųsi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai pripažino kad V. P. nužudymas negali būti traktuojamas kaip padarytas esant būtinosios ginies situacijai, taip paneigė BK                      28 straipsnio taikymo galimybę šioje byloje ir tai aiškiai motyvavo savo nuosprendžiuose. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosekliomis ir logiškomis teismų išvadomis šiuo klausimu.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo

Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose prašoma perkvalifikuoti nuteistojo G. D. padarytą veiką pašalinant iš jos kvalifikuojamąjį požymį nužudymas itin žiauriai (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Skundų argumentai dėl veikos perkvalifikavimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Įstatymų leidėjo vartojama sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, todėl teismas konstatuoja tokį nužudymo ypatumą remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis. Tai  požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.                  2K-252/2011, 2K-253/2011). Pažymėtina ir tai, kad ypatingo žiaurumo požymio veikoje konstatavimas yra teisinė kategorija, o tai reiškia, kad dėl šio požymio buvimo veikoje sprendžia teismas, atsižvelgęs į visas faktines bylos aplinkybes ir atlikęs įrodymų vertinimą.

Nagrinėjamoje byloje kvalifikuojamasis požymis itin žiauriai pagal byloje nustatytas aplinkybes taikytas tinkamai, nuo teismų praktikos taikant šį požymį nukrypta nebuvo, teismai savo nuosprendžiuose pateikė pakankamus motyvus šiuo klausimu. Antai, teismai, kvalifikuodami G. D. nusikalstamą veiką, konstatavo, kad  jis itin žiauriai nužudė kitą žmogų. Šį kvalifikuojamąjį požymį teismai grindė tuo, kad nukentėjusiajam buvo suduota daugybė smūgių peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas – kaklą, galvą. Daugumos smūgių lokalizacija buvo išsidėsčiusi kaklo srityje (ne mažiau kaip 13); specialistai konstatavo, kad nukentėjusysis mirė nukraujavęs, vadinasi, ne iš karto po pirmų smūgių sudavimo, o tai reiškia, kad tam tikrą laiką jis kentė nuo skausmų, išgyveno fizines kančias. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad smurto intensyvumas buvo pakankamai stiprus ir agresyvus, nes nukentėjusiojo galvoje buvo įstrigusi nulaužta peilio dalis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad būtent šios aplinkybės parodo smūgio intensyvumą ir stiprumą, be to, teismas rėmėsi ir medicinos specialisto paaiškinimais, kad nukentėjusysis dėl padarytų sužalojimų skausmą turėjo jausti tam tikrą laiką. Tai, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo konfliktas, kaip teigiama gynėjo skunde, tęsėsi trumpą laiką ir ribotoje erdvėje, šiuo atveju kvalifikuojamojo požymio nepaneigia. Taigi, priešingai, negu nurodo nuteistasis ir jo gynėjas, ne vien formalus smūgių skaičius lėmė šio kvalifikuojamojo požymio konstatavimą. Teismai teisingai įvertino smūgių skaičių, priemonių sužalojimams panaudojimo pobūdį, sužalojimų išsidėstymą ant kūno, mirties priežastį (nukraujavimas), kuri leidžia teigti, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto po pirmojo smūgio, bet kurį laiką kentė skausmus. Nustatytų aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad nužudymas buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojamojo požymio itin žiauriai turinį. G. D. teigia, kad jis negalėjo suvokti veiksmų žiaurumo, įvertinti savo veiksmų, nes viskas truko trumpą laiko tarpą, tačiau tokius jo teiginius, kad jis nesuvokė savo veiksmų žiaurumo, paneigia nustatytos aplinkybės, jog dauguma smūgių suduoti tikslingai į vieną vietą, jų nustatyta daugiau kaip dešimt, ekspertai, ištyrę psichinę nuteistojo sveikatą, konstatavo, jog jis nusikalstamos veikos metu savo veiksmus suvokė ir galėjo vertinti. Tai, kad nuteistojo asmenybė nepasižymi ypatingo žiaurumo požymiais, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes vertinami jo veiksmai veikos padarymo metu, veiksmų, nukreiptų prieš nukentėjusįjį, žiaurumas, o ne asmens žiaurumas kaip psichologinės jo asmenybės savybės. Aplinkybė, kurią skunde nurodo gynėjas, kad nenustatyta, jog nukentėjusysis būtų šaukęsis pagalbos ar priešinęsis, nepaneigia kvalifikuojamojo požymio nusikalstamoje veikoje, nes šis požymis nurodo tam tikrą ypatingą veikos darymo būdą, o ne nukentėjusiojo reakciją į su juo daromus veiksmus.

Taigi darytina išvada, kad teismai, pripažindami G. D. kaltu dėl nusikaltimo numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte padarymo aptarė aplinkybių visumą, kurių vertinimas leido padaryti išvadą dėl itin žiauraus gyvybės atėmimo būdo. Nuosprendžių motyvacija išdėstyta pakankamai aiškiai, atitinka kvalifikuojamojo požymio vertinimo kriterijus, išvados pagrįstos  byloje esančių įrodymų vertinimu, todėl keisti teismų sprendimus dėl kvalifikuojamojo požymio buvimo nuteistojo veikoje nėra pagrindo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo padaryta veika kvalifikuota teisingai, baudžiamasis įstatymas (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas) pritaikytas tinkamai.

Kasaciniuose skunduose nesutinkama ir su teismų išvadomis dėl padarytos nusikalstamos veikos tyčios, teigiama, kad padarytos neteisingos išvados dėl kaltės formos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos  nuomone šie skundų teiginiai taip pat yra nepagrįsti.

Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas apie tyčios turinį sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad G. D. nužudė V. P. veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia, suvokė, kad savo veiksmais atima kitam gyvybę, ir to norėjo. Kasatorių skundų teiginiai, kad byloje nėra duomenų, jog G. D. norėjo ir siekė V. P. mirties, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Antai, byloje nustatyta, kad G. D. nukentėjusiajam  gyvybę atėmė sąmoningai peiliu suduodamas smūgius (durdamas) į kaklą bei galvą , t. y. gyvybiškai svarbias kūno vietas, tą darė ne vieną atsitiktinį kartą, bet keliolika. Teismas, atsižvelgdamas į suduotų smūgių į gyvybei itin svarbias kūno dalis – galvą ir kaklą – skaičių, sužalojimų pobūdį, smurto intensyvumą, nusikaltimui panaudotą įrankį (peilis), padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis suvokė, jog savo veiksmais sukelia dideles fizines kančias nukentėjusiajam, kurios yra pavojingos jo gyvybei, ir to norėjo, nes smurtinius veiksmus tęsė, kol suprato, kad nukentėjusysis nebegyvas. Vien ta aplinkybė, kad G. D. nepripažino, jog nukentėjusįjį nužudė tyčia, nesuteikia pagrindo daryti priešingas išvadas dėl kaltės formos, negu tas, kurias padarė teismai, nes kaltė nustatoma ne vien tik iš nuteistojo parodymų, bet ir iš kitų objektyvių veikos aplinkybių. Konstatuotina, kad tyčinis gyvybės atėmimo pobūdis byloje nustatytas teisingai, baudžiamasis įstatymas kaltės formos nustatymo aspektu taikytas tinkamai.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas)

Nuteistojo ir jo gynėjo skunduose keliamas klausimas dėl lengvinančios atsakomybę aplinkybės – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys – pripažinimo. Toks prašymas grindžiamas tuo, kad pats nukentėjusysis į lovą nusinešė peilį, tai sukėlė nuteistojo išgąstį, baimę bei pasimetimą ir išprovokavo smurtinius veiksmus, tačiau, pasak kasatorių, teismai nepakankamai įvertino ir ištyrė rizikingą V. P. elgesį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundų argumentais ir tenkinti nurodytą prašymą.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tokia aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Sprendžiant apie provokuojančius veiksmus atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jam artimą asmenį, buvo smurtinių ar kitokių pavojingų veiksmų ir pan.) (kasacinės nutartys Nr.                2K- 377/2011, 2K-450/2011). Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau. Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus, nukentėjusysis turi sąmoningai skatinti kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Nustatydami, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-222/2006). Pritartina teismų išvadoms, kad ankstesni nesutarimai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nevertintini kaip nukentėjusiojo provokuojantys ar rizikingi veiksmai, kurie būtų paskata ryžtis jį nužudyti. Nors pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į paties nukentėjusiojo moraliai nepriimtinus veiksmus dėl anoniminių skundų rašymo ir kt., tačiau teismas nenustatė tokių nukentėjusiojo veiksmų, kurie atitiktų provokacinius ar rizikingus veiksmus prieš nuteistąjį pagal BK įtvirtintą šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės prasmę. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad paties įvykio metu V. P. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę G. D. jį nužudyti. Priešingai, darytina išvada, kad šiuo atveju kasatoriaus veiksmai atitinka ne provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo elgesio sukeltas pasekmes, bet pykčio dėl trunkamosios tarpusavio nesutarimo, nepasitikėjimo nukentėjusiuoju situacijos sukeltus veiksmus.

Taigi, teismų sprendimas nepripažinti nukentėjusiojo elgesio provokuojančiu ar rizikingu pagal nustatytas bylos aplinkybes yra teisingas. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas be motyvų atmetė tokį prašymą ar nepakankamai įvertino V. P. elgesį.

Dėl neturtinės žalos

Nuteistojo G. D. gynėjas nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad nuteistasis yra studentas, jis galės uždirbti tik po bausmės atlikimo, kad reikia atsižvelgti į nukentėjusiųjų ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą. Šie kasacinio skundo teiginiai atmestini.   Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis pats savaime yra fakto klausimas ir todėl tiesiogiai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai buvo taikytos teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, t. y. ar teismai įvertino visus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus ir ar nepažeidė procesinių nuostatų sprendžiant civilinio ieškinio išsprendimo klausimus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. CK 6.250 straipsnio                   1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai, kurie yra vertinamieji ir juos įvertina teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį.  Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas, kartu šie teismai privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs vieną nužudymą kvalifikuojantį požymį, ne tik sumažino bausmę nuteistajam, bet taip pat iš naujo sprendė ir neturtinės žalos atlyginimo  klausimą, sumažindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad netinkamą civilinio ieškinio išsprendimo klausimą pirmosios instancijos teisme lėmė tai, kad teismas nevertino tam tikrų neturtinės žalos atlyginimo kriterijų, tik formaliai juos nurodė nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino nuteistojo turtinės padėties, nepakankamai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktika panašaus pobūdžio bylose priteisdamas kiekvienam iš nukentėjusiųjų po 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.  Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad, nepaisant to, jog sprendžiamas žalos atlyginimas gyvybės atėmimo byloje, tačiau negalima ignoruoti ir pamiršti, kad būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusiųjų asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmenų teisėtų interesų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas sumažino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Taigi šie apeliacinės instancijos teismo argumentai paneigia kasatoriaus teiginius dėl to, kad teismai neįvertino nuteistojo turtinės padėties, jauno amžiaus ir pan. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas aptarė visus kasatoriaus nurodytus kriterijus, taip pat ir nukentėjusiųjų bei nuteistojo skirtingų interesų pusiausvyrą ir, atsižvelgęs į tai, nustatė mažesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Apeliacinės instancijos teismo priteistas 100 000 Lt kiekvienam nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja formuojamai teismų praktikai gyvybės atėmimo bylose, kuriose nukentėjusiesiems (tėvams, vaikams) iš kaltininko, kuris padarė kvalifikuotą nužudymą, priteisiama tokio dydžio neturtinė žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-289/2009, 2K-252/2011, 2K-410/2011, 2K-118/2013).

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus, įvertino tuos kriterijus, kurie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neatsispindėjo. Taigi  kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su priteista neturtine žala, jos dydžiu, nes tokį dydį apeliacinės instancijos teismas nustatė apžvelgęs įstatyme įtvirtintų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kriterijų visumą, nepažeisdamas civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių teisės normų.

Dėl nukentėjusiųjų kasacinio skundo

Nukentėjusieji kasaciniame skunde nesutinka su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, konkrečiai, ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymo.

Pirmosios instancijos teismas įvykio padarymo laiką nustatė 4 val. nakties, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nužudymas įvyko apie 1 val. nakties. Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas bylos duomenis, suteikiančius informaciją dėl nusikalstamos veikos laiko, konstatavo, kad abejonė dėl tikslaus nužudymo laiko išlieka, o jos pašalinti objektyviai neįmanoma, todėl visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismas nustatė, kad pats nuteistasis parodė, jog nukentėjusysis grįžo iš dušo apie 23 val., apie 1 val. nakties atsigulė į lovą ir tada įvyko nužudymas, o iki 4 val. G. D. tvarkė kambarį. Pažymėtina, kad medicinos specialisto išvados neprieštarauja apeliacinės instancijos teismo nustatytam nusikalstamos veikos laikui. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas nusikalstamos veikos padarymo laiką, esminių procesinių pažeidimų nepadarė, nustatydamas šią aplinkybę rėmėsi byloje esančiais, teismo posėdyje ištirtais įrodymais bei teisingai vadovavosi baudžiamosios teisės principais. Be to, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas bylą patikrina tik teisės taikymo aspektu ir iš naujo bylos aplinkybių nenustato.

Taigi, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino bylos duomenis ir padarė kitokias išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko bei kvalifikuojamojo požymio bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas pašalinimo iš nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimo.

Dėl proceso išlaidų

Teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų atstovas pateikė prašymą priteisti nukentėjusiesiems 1000 Lt proceso išlaidų iš nuteistojo G. D. už teisines paslaugas atstovaujant nukentėjusiesiems kasacinės instancijos teisme. Advokatas pateikė teismui išrašą ir banko, kad nukentėjusysis J. P. už teisines paslaugas jam yra sumokėjęs 1000 Lt.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2009, 2K-20/2011, 2K-272/2011,                     2K-374/2012, 2K-431/2012). Ši byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo G. D., jo gynėjo ir nukentėjusiųjų S. P. bei J. P. kasacinius skundus. Nuteistojo ir jo gynėjo skundai atmestini, netenkintas ir nukentėjusiųjų skundas.

Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiųjų interesus byloje, todėl jie kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos atstovauti jiems teismo posėdyje. Nukentėjusiųjų interesams ir teisėms atstovavo advokatas, už kurio paslaugas nukentėjusysis sumokėjo nurodytą sumą, kurią patvirtina banko pavedimas. Tokios išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis. Nuteistojo ir jo gynėjo skundus pripažinus nepagrįstais, prašymas priteisti proceso išlaidas tenkintinas ir nurodytos išlaidos priteistinos atlyginti iš nuteistojo G. D..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. D. (G. D.), nuteistojo gynėjo advokato Edvardo Staponkaus ir nukentėjusiųjų S. P. bei J. P. kasacinius skundus atmesti.

Iš nuteistojo G. D. nukentėjusiajam J. P. priteisti 1000 Lt (vieną tūkstantį Lt) (289 eurus (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.