Civilinė byla Nr. e2-1252-407/2020

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00025-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. liepos 21 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal apeliantės D. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Orida“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Orida“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Audersima“, pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Orida“ bankroto pripažinimo tyčiniu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Orida“ bankroto byla iškelta 2018 m. kovo 16 d. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartimi UAB „Orida“ paskelbta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       Bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Orida“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Audersima“, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Orida“ bankrotą tyčiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Panevėžio apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi BAUB „Orida“ bankrotą pripažino tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktų pagrindais.

4.       Teismas rėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) 2013 m. sausio 31 d. specialisto išvada Nr. 5-5/7. Šioje išvadoje nurodyta, kad atliktas UAB „Orida“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimas už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. Nustatyta, kad UAB „Orida“ 2011-2012 metų pirmą ketvirtį nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) reikalavimų. UAB „Orida“ 2011 m. balanso formoje atvaizduotas bendrovės turtas – pinigai nesutampa su apskaitos dokumentų duomenimis, skirtumas yra 220 941,83 Lt, per vienerius metus gautinos sumos, nesutampa su apskaitos dokumentų duomenimis, skirtumas yra 965 949,87 Lt, balanso formoje atvaizduoti bendrovės įsipareigojimai – mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, nesutampa su apskaitos dokumentų duomenimis, skirtumas yra 275 713,38 Lt. 2011 m. balanso formoje nurodytas bendrovės turtas ir įsipareigojimai nesutampa su apskaitos dokumentų duomenimis, nėra galimybės nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų.

5.       UAB „Orida“, suteikdama 1 003 000 Lt paskolas UAB „Ekspetra“, sudarė tris ekonomiškai nenaudingus sandorius, kurie prieštarauja jos komerciniams, ūkiniams ir finansiniams interesams. Dėl to UAB „Orida“ ženkliai sumažino savo apyvartines lėšas, kurias galėjo panaudoti veiklai vykdyti. Be to, paskolos suteiktos be palūkanų ir UAB „Orida“ negavo pajamų už naudojimąsi jos pinigais. Tiriamuoju laikotarpiu buvo papildomai priskaičiuota UAB „Orida“ negautų pajamų suma – 24 924,92 Lt, iš jų 2011 m. – 12 695,60 Lt, 2012 m. I ketvirtį – 12 229,32 Lt. Dėl negautų pajamų UAB „Orida“ patyrė 24 924,92 Lt nuostolį.

6.       Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) patikrino UAB „Orida“ pridėtinės vertės bei pelno mokesčių, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., apskaičiavimo teisingumą ir 2014 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo 132 273 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 103 335 Lt pelno mokesčio. Pastabų dėl šio patikrinimo akto UAB „Orida“ nepateikė, todėl minėtas aktas buvo patvirtintas.

7.       Nustatytų reikšmingų aplinkybių visuma rodo, kad UAB „Orida“ buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai ir aplaidžiai, pateikti balanso duomenys neatspindi tikrosios įmonės finansinės padėties, UAB „Orida“ veikla buvo nukreipta UAB „Ekspetra“ naudai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8.       Apeliantė D. Š. prašo atnaujinti praleistą terminą šiam atskirajam skundui paduoti bei priimti šį atskirąjį skundą; Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – BUAB „Orida“ bankroto administratoriaus UAB „Audersima“ prašymą dėl BUAB „Orida“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.       Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia, nenustatė ir nepagrindė jos nemokumo, t. y. momento, nuo kada įmonė laikytina nemokia. Todėl nenustačius šio momento, negalima teigti, kad vieni ar kiti apeliantės veiksmai įmonę privedė prie bankroto ar pablogino jau nemokios įmonės finansinę padėtį.

8.2.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išimtinai rėmėsi 2013 m. FNTT atliktu tyrimu. Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, kadangi pateikta FNTT specialisto išvada nekonstatavo įmonės nemokumo, kurioje buvo tiriama įmonės veikla nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. Todėl teismas turėjo pagrįsti, kaip FNTT išvadoje nustatytos aplinkybės siejasi su įmonės nemokumu bei nustatyti įmonės nemokumo momentą.

8.3.       Teismas aiškiai nenurodė, kokių konkrečių įmonės valdymo pareigų apeliantė neatliko (atliko netinkamai). Bankroto administratorius teigė, kad įmonė buvo nemoki dar 2011 m. Tačiau pagal teismų praktiką, ši sąlyga siejama su tuo, kad neinicijavus bankroto bylos didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai. Teismas nenustatė, kokiu įmonės veiklos momentu ji tapo nepajėgi vykdyti įsipareigojimų.

8.4.       Kadangi įmonė laiku mokėjo einamuosius mokesčius, 2011-2013 m. gavo pajamas, atitinkamai 396 180 Eur, 299 307 Eur, 18 912 Eur, jos veiklos rezultatas buvo teigiamas. Todėl įmonės nemokumas negali būti konstatuotas 2011-2012 m., kadangi vienintelis įmonės įsipareigojimais už šį laikotarpį, kuris nebuvo padengtas, yra įsiskolinimas valstybės biudžetui 68 236,79 Eur, tačiau jo padengimui įmonė turėjo pakankamai pinginių lėšų. Įmonė nemokia galėjo tapti ankščiausiai 2015-2017 m., kai kreditorius VMI priskaičiavo įmonei baudas ir delspinigius, kilo mokestinis ginčas.

8.5.       Teismas rėmėsi FNTT išvada, kurioje nurodyta, kad dėl UAB „Ekspetra“ suteiktų paskolų įmonė negavo 7 218,76 Eur pajamų, tačiau nėra aišku, kaip ši aplinkybė lėmė jos nemokumą. Teismas vadovavosi FNTT išvadomis jų visiškai nesiedamas su įmonės nemokumu, kuris buvo paskelbtas tik 2018 m. Be to, savaime paskolų neatlygintinumas nėra draudžiamas. Šiuo atveju įmonė dėl paskolų nealtygintinumo negavo vos 7 218,76 Eur pajamų, o tai negali būti laikoma tyčiniais neteisėtais veiksmais, privedusiais įmonę prie bankroto.

8.6.       Įmonės bankrotas negali būti pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kadangi byloje nenustatyta, kad įmonė paskolų suteikimo metu turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams ir kad po šių paskolų suteikimo ji neturėjo kito turto, iš kurio įsipareigojimai galėjo būti dengiami. Jokie kiti žymaus dydžio kreditorių reikalavimai, išskyrus VMI reikalavimą, įmonės bankroto byloje nepareikšti. Be to, įmonė einamųjų skolų niekada neturėjo.

8.7.       Sprendžiant dėl tyčinio bankroto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, svarbu tai, kad FNTT išvadoje nurodytų buhalterinės apsaugos dokumentų trūkumams nesutrukdė apskaičiuoti įmonės papildomų mokesčių, išsiaiškinti kitų reikšmingų aplinkybių. Be to, minėti dokumentai nebuvo pateikti tyrimui, kuris buvo atliktas 2013 m., o įmonės bankroto byla iškelta tik 2018 metais. Todėl FNTT išvadoje minėtų dokumentų neišsaugojimas niekaip nedarė įtakos įmonės nemokumo priežasčių nustatymui. 

2.       UAB „Audersima“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį dėl UAB „Orida“ bankroto pripažinimo tyčiniu, palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Iš byloje esamos medžiagos teismas pagrįstai nustatė, kad įmonė nemokia tapo jau po pirmųjų veiklos metų (2011 m.). Be to, įmonė iš apyvartinių lėšų (o ne iš pelno) buvo suteikusi 7350 00 Lt paskolą bei apmokėjusi 236 613 Lt UAB „Ekspetra“ skolas. Tokiu būdu įmonė, suteikdama paskolas UAB „Ekspektra“, iš savo apyvartinių lėšų perleido 971 613 Lt (281 398,60 Eur) sumą. Taigi įmonė nedisponavo šiomis lėšomis ir nebegalėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Nepaisant to, apeliantė (įmonės vadovė) po finansinės atskaitomybės sudarymo už 2011 metus, 2012 metais akivaizdžiai matydama įmonės nemokumą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir blogino jau ir taip nemokios įmonės padėtį. Be to, už 2011 metus įmonė neįvertino/nedeklaravo ir nesumokėjo pelno mokesčio už 28 012,63 Eur bei neįvertino/nedeklaravo ir nesumokėjo 10 608,78 Eur PVM mokesčio (viso 38 621,41 Eur). Šie neįvertinti/nedeklaruoti bei nesumokėti mokesčiai įmonės balanse (įsipareigojimų dalyje) už 2011 ir 2012 metus neatsispindi.

9.2.       Apeliantės argumentas, kad įmonė turi tik vieną kreditorių (VMI), negali būti vertinamas kaip lengvinančioji aplinkybė, kadangi dėl šios skolos į valstybės biudžetą nesumokėta 124 682,18 Eur mokesčių. UAB „Orida“, suteikdama 1 003 000,00 Lt dydžio paskolas, sudarė tris ekonomiškai nenaudingus sandorius, prieštaraujančius jos komerciniams, ūkiniams ir finansiniams interesams bei ekonominei logikai: sumažino savo apyvartines lėšas, kurias galėjo panaudoti savo veiklai vykdyti.

9.3.       Nuo 2013 metų įmonė faktiškai veiklos nevykdė ir iš esmės pajamų negavo. Taip pat įmonė nesiekė susigrąžinti iš UAB „Ekspetra“ skolos, pajamų už suteiktus kreditus negavo, netesybų už laiku negrąžintus kreditus neskaičiavo, todėl buvo nepajėgi vykdyti savo prievolių dėl ko jos įsipareigojimai didėjo ir bankroto bylos iškėlimo dieną (2018 m. kovo 16 d.) sudarė 124 903,80 Eur. Pagrindinė šios skolos susidarymo priežastis yra apyvartinių lėšų perkėlimas į UAB „Ekspetra“.

9.4.       Apeliantė teigia, kad tikrinimui nepateikti tik tam tikri įmonės dokumentai. Toks argumentas nepagrįstas, kadangi iš esmės buvo pateikti tik tam tikri dokumentai, iš kurių tikslus veiklos rezultatų nustatymas nėra galimas. Bankroto byloje reikšmingi yra tik 2011-2012 įmonės veiklos metai, nes nuo 2013 metų įmonė veiklos nevykdė.

9.5.       Negalimumą nustatyti įmonės veikos rezultatus už 2011-2012 metus, kaip ir konstatavo FNTT bei VMI, lėmė dokumentų už šiuos metus nebuvimas. Apgaulingai tvarkant buhalteriją, neapskaitant savo turimų lėšų 1 207 746,20 Lt (349 787,50 Eur) sumoje, įmonė galimai siekė nuslėpti šias lėšas, o vėliau galbūt ir jas pasisavinti.

 Teismas

konstatuoja:

          IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

4.       Atskirajame skunde apeliantė prašo atnaujinti praleistą terminą atskirajam skundui paduoti, jį priimti bei išnagrinėti klausimą dėl BUAB „Orida“ bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės. Pažymėtina, kad klausimas dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1016-450/2020, kuria nuspręsta panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį ir atnaujinti apeliantei D. Š. terminą atskirajam skundui dėl Panevėžio apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutarties paduoti.

5.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Šioms nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ (JANĮ 155 straipsnio 2 dalis).

6.       Kadangi prašymas dėl BUAB „Orida“ bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas 2019 m. rugsėjo 4 d., t. y. galiojant ĮBĮ, nagrinėjamoje byloje klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjamas pagal ĮBĮ nuostatas. 

Dėl tyčinio bankroto nustatymo

7.       Apeliantė D. Š. UAB „Dignalita“ atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria BUAB „Orida“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčas susiję su tęstiniais veiksmais (neveikimu), vykusiais nuo 2011 m. Pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius (tyčinio bankroto požymius) kvalifikavo pagal ĮBĮ nuostatas. 

8.       Teismų praktikoje pripažinta, kad iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, nors ir nenustatė tyčinio bankroto kriterijų, tačiau juos suformavo teismų praktika. 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti įstatymo leidėjo tyčinio bankroto kriterijai yra iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BUAB „Orida“ tyčinio bankroto, pagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnyje nustatytus tyčinio bankroto požymius, kadangi jie iš esmės atitinka ginčui aktualių aplinkybių buvimo metu suformuotą teismų praktiką. 

9.       Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

10.       Taigi vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Teismas, spręsdamas dėl tyčinio bankroto, turi nustatyti, ar tyčinio bankroto požymiai buvo nulemti sąmoningo blogo įmonės valdymo. Sąmoningą blogą įmonės valdymą rodo reikšmingų aplinkybių, susijusių su įmonės valdymu, visuma.

11.       Pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „Orida“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių tyčinio bankroto požymių pasisako atskirai.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų taikymo

12.        ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad

13.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

14.       Apeliantė atskirajame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai nenurodė, kokių konkrečių įmonės valdymo pareigų apeliantė neatliko (arba atliko netinkamai). Pasisakydama dėl šio argumento apeliantė iš esmės įrodinėja, kad ji nepažeidė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi įmonės nemokumas anksčiausiai galėjo būti nustatytas tik 2015-2017 metais.

15.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokias pareigas pažeidė apeliantė kaip BUAB „Orida“ vadovė. Teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad apeliantė turėjo pareigą tinkamai organizuoti įmonės buhalterinė apskaitą ir šią pareigą pažeidė. Būtent šios pareigos pažeidimą kaip tyčinio bankroto požymį pripažino pirmosios instancijos teismas.

16.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jei teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

17.       Pagal BAĮ 12 straipsnio 1 dalį, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. BAĮ 19 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. BAĮ 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.

18.       Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

19.       Esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

20.       Netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti priežastis, lėmusias apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).

21.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad FNTT, atlikusi BUAB „Orida“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2012 m. balandžio 1 d., nustatė, kad įmonė 2011-2012 m. pirmą ketvirtį nevykdė BAĮ reikalavimų. Be to, netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą rodo ir VMI patikrinimo metu atliktas įmonės mokestinis patikrinimas (2015 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. FR0682-88). 

22.       Buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai nustatyti ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 31 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-185/2016, kuriuo UAB „Orida“ vadovė D. Š. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį, jai paskirta 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Teismas pripažino, kad D. Š. nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos ir neišsaugojo UAB „Orida“ 2011-2012 m. pirmojo ketvirčio pajamų ir sąnaudų registrų, atsiskaitymų su tiekėjais ir pirkėjais apskaitos registrų, medžiagų-sandėlio registrų, sunaudotų atsargų, parduotų prekių (medžiagų) nurašymo aktų, mokesčių ir darbo užmokesčio įsiskolinimų registrų, didžiosios knygos, gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registro, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „Orida“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2012 m. balandžio 1 d.

23.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantė, būdama BUAB „Orida“ vadove, netinkamai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą.

24.       Apeliantė atskirajame skunde argumentuoja, kad FNTT išvadoje nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas nesutrukdė apskaičiuoti įmonei papildomų mokesčių, nustatyti kitų aplinkybių, o finansinį reikalavimą bankroto byloje pareiškė tik vienas kreditorius (VMI). Be to, buhalteriniai dokumentai nebuvo pateikti tyrimui, kuris buvo atliktas 2013 m, o bankroto byla įmonei iškelta tik 2018 m. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų išvadų, kad apeliantė pažeidė BAĮ reikalavimus ir netinkamai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarką. Atitinkamai aplinkybė, kad įmonės bankroto byla iškelta tik 2018 m. nepaneigia netinkamo BAĮ nustatytų pareigų vykdymo.

25.       Pažymėtina, kad remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, taikant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018). Todėl savaime ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų aplinkybių nustatymas gali būti pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.

26.       Šiuo atveju byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą rodo, kad BUAB „Orida“ buhalterinė apskaita 2011-2012 m. laikotarpiu buvo vykdoma pažeidžiant BAĮ reikalavimus. Negalimumas dėl šių pažeidimų nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bei kitais byloje esančiais valstybės institucijų priimtais aktais. 

27.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas BAUB „Orida“ bankrotą pagrįstai pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkto pagrindais.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo

28.       Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

29.       Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019). Taigi tyčinio bankroto požymiu laikytinas sandorių, kurie iš esmės pablogina įmonės mokumą, sudarymas. Tokiu atveju teismas turi vertinti, ar konkretus sandoris nėra tik verslo nesėkmė, o sąmoningas veikimas siekiant pabloginti įmonės mokumą.

30.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis FNTT išvada, nustatė, kad UAB „Orida“ sudarė tris ekonomiškai nenaudingus paskolos suteikimo sandorius su UAB „Ekspetra“, kurie prieštarauja jos komerciniams, ūkiniams ir finansiniams interesams. Dėl to UAB „Orida“ ženkliai sumažino savo apyvartines lėšas, kurias galėjo panaudoti veiklai vykdyti. Be to, paskolos suteiktos be palūkanų už naudojimąsi paskolų pinigais, todėl UAB „Orida“ negavo pajamų už naudojimąsi jos pinigais. Buvo apskaičiuota papildoma UAB „Orida“ negautų pajamų suma – 24 924,92 Lt, iš jų 2011 m. – 12 695,60 Lt, 2012 m. I ketvirtį – 12 229,32 Lt. Dėl negautų pajamų UAB „Orida“ patyrė 24 924,92 Lt nuostolį.

31.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2011 m. liepos 25 d. UAB „Orida“ ir UAB „Ekspetra“ sudarė paskolos sutartį Nr. 2011/07, pagal kurią UAB „Orida“ suteikė 475 500 Lt paskolą UAB „Ekspetra“ (paskola turėjo būti grąžinta ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo jos suteikimo dienos). 2011 m. spalio 15 d. UAB „Orida“ ir UAB „Ekspetra“ sudarė paskolos sutartį Nr. 2011/07, pagal kurią UAB „Orida“ suteikė 259 500 Lt paskolą UAB „Ekspetra“ (paskola turėjo būti grąžinta ne vėliau kaip per 18 mėnesių nuo jos suteikimo dienos). 2012 m. vasario 7 d. UAB „Orida“ ir UAB „Ekspetra“ sudarė paskolos sutartį Nr. 2011/07, pagal kurią UAB „Orida“ suteikė 268 000 Lt paskolą UAB „Ekspetra“ (paskola turėjo būti grąžinta ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo jos suteikimo dienos). Visose paskolos sutartyse nustatyta, kad paskola suteikiama be palūkanų už naudojimąsi paskolos suma, o jei paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui 5 procentų laiku negražintos paskolose sumos dydžio palūkanas. FNTT išvadoje nurodyta, kad priskaičiuotos negautos pajamos būtų padidinusios įmonės 2011-2012 metų pelną. Dėl negautų pajamų UAB „Orida“ patyrė 24 924,92 Lt nuostolį. 

32.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl šio tyčinio bankroto požymio taikymo, nurodo, kad nėra aišku, kaip aplinkybė, kad BUAB „Orida“ negavo 24 942,92 Lt (7 218,76 Eur) pajamų, nulėmė jos nemokumą. FNTT išvadoje nustatyta, kad minėtos paskolos sutartys buvo įmonei ekonomiškai nenaudingos, bet nenustatė, kad šie sandoriai būtų iš esmės pabloginę jos padėtį. Savaime paskolų neatlygintinumas nėra draudžiamas. Be to, dėl minėtų paskolos sutarčių neatlygintinumo įmonė negavo vos 7 218,76 Eur pajamų, o tai negali būti laikoma tyčiniais veiksmais, lėmusiais įmonės bankrotą.

33.       Atsiliepime į atskirąjį skundą bankroto administratorius UAB „Audersima“ nurodo, kad BUAB „Orida“ lėšos 2011-2012 m. buvo perkeliamos į UAB „Ekspetra“. 2011 m. į UAB „Ekspetra“ buvo perkelta 281 398,60 Eur (971 613,00 Lt) lėšų, o 2011 m. pabaigoje įmonės skola biudžetui buvo 8 339,14 Eur, visi įsipareigojimai sudarė 41 979,66 Eur. 2012 m. BUAB „Orida“ neatsiskaitė su UAB „Orestinos montažas“ ir UAB „Šiaulių liftai“, kuriems skolos sudarė 12 407,03 Eur. Suėjus minėtų paskolų sutartyse nurodytiems paskolų grąžinimo terminams, delspinigiai už laiku negrąžintas paskolas neapskaičiuoti. Duomenų apie paskolų grąžinimą nėra.

34.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad BUAB „Orida“ ir UAB „Ekspetra“, sudarydamos tris paskolos sutartis, kuriose nebuvo nustatytos palūkanos už naudojimąsi pinigais, pagal kurias BUAB „Orida“ paskolino iš viso 1 003 000 Lt, rodo, kad šiais sandoriais BUAB „Orida“ lėšos buvo perkeltos į UAB „Ekspetra“. Apeliantė nepateikė duomenų apie šiomis paskolos sutartimis suteiktų paskolų grąžinimą arba siekį skolas susigrąžinti. Taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų, rodančių, kad šie sandoriai buvo ekonomiškai naudingi įmonei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie BUAB „Orida“ sudaryti sandoriai, kuriais perleistos įmonės lėšos kitai įmonei, negali būti vertinami kaip verslo nesėkmė (apeliantė nepateikė ir tai rodančių argumentų), bet sąmoningas, kryptingas įmonės lėšų perkėlimas į kitą įmonę, taip sąmoningai bloginant savo mokumą.

35.       Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, šiuo metu Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-179-252/2020 nagrinėjamas 2019 m. birželio 25 d. BAUB „Orida“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Audersima“, ieškinys atsakovei UAB „Ekspetra“, kuriuo ieškovė prašo priteisti iš UAB „Ekspetra“ negrąžintą 654 150,23 Lt (189 455,00 Eur) paskolos dalį ir už naudojimąsi įmonės lėšomis 654 150,23 Lt priteisti 6 proc. metines palūkanas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). BUAB „Orida“ ieškinyje taip pat nurodyta, kad iš BUAB „Orida“ suteiktos 1 003 000 Lt paskolos grąžinta tik 348 849,77 Lt suma. Šios aplinkybės rodo, kad BAUB „Orida“ iš esmės iki bankroto bylos iškėlimo nesiekė susigrąžinti skolos iš UAB „Ekspetra“ ir toks neveikimas taip pat rodo sąmoningą blogą įmonės valdymą. 

36.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas BAUB „Orida“ bankrotą pagrįstai pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo

37.       Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

38.       Sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

39.       Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad byloje nenustatyta, jog BUAB „Orida“ ir UAB „Ekspetra“ paskolų sudarymo metu BUAB „Orida“ turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams bei kad po jų suteikimo, įmonė neturėjo kito turto, iš kurio tokie įsipareigojimai galėtų būti dengiami. Jokie kiti žymaus dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai, išskyrus VMI reikalavimą, įmonės bankroto byloje nepareikšti.

40.       Šioje byloje nustatyta, kad BUAB „Orida“ 2011-2012 m. perleido didelę dalį savo lėšų UAB „Ekspetra“. Tačiau tuo metu įmonė turėjo neįvykdytų skolinių įsipareigojimų valstybės biudžetui. VMI atliko BUAB „Orida“ pridėtinės vertės mokesčio (nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir juridinių asmenų pelno mokesčio (nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) apskaičiavimo teisingumą.

41.       VMI 2015 m. vasario 9 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-88 patvirtino 2014 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-843 papildomai apskaičiuotus: pridėtinės vertės mokestį (38 308,91 Eur) (132 273 Lt), pelno mokestį 29 927,88 Eur (103 335 Lt), patvirtinti sprendime apskaičiuotus delspinigius: pridėtinės vertės mokesčio 12 446,57 (42 975,50 Lt), pelno mokesčio 8 103,70 Eur (27 980,35 Lt). Taip pat patvirtino sprendimą skirti baudas: pridėtinės vertės mokesčiu 15 324 Eur (52 909 Lt), pelno mokesčiu 11 971 Eur (41 334 Lt). Pažymėtina, kad šiame sprendime taip pat nustatyta, kad BUAB „Orida“, suteikdama paskolas UAB „Ekspetra“, sudarė tris ekonomiškai nenaudingus sandorius, prieštaraujančius jos komerciniams, ūkiniams ir finansiniams interesams bei ekonominei logikai, suteiktų paskolų suma sudarė 96 proc. įmonės kasos išlaidų. Taip pat nustatyta, kad BUAB „Orida“ veikla 2010-2012 m. buvo nuostolinga.

42.       Nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad BAUB „Orida“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos. Įmonė, 2011-2012 m. sudarydama nustatytus ekonomiškai nenaudingus sandorius su UAB „Ekspetra“, sąmoningai mažino savo turtą ir kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą.

43.       Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, šiuo metu nagrinėjamoje BUAB „Orida“ bankroto byloje Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-387-212/2018 patvirtinti BUAB „Orida“ kreditorių reikalavimai: VMI        124 686,58 Eur reikalavimas ir UAB „Rimvilsta“ 217,22 Eur reikalavimas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tai leidžia teigti, kad BUAB „Orida“ kreditorių reikalavimai liko nepatenkinti dėl netinkamo įmonės veiklos organizavimo, t. y. sąmoningo blogo įmonės valdymo.

44.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas BAUB „Orida“ bankrotą pagrįstai pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl bylos baigties

45.       Įvertinus nustatytas aplinkybes ir išnagrinėjus šalių argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2020 m. kovo 5 d. nutartyje teisingai ir pagrįstai pripažino BUAB „Orida“ bankrotą tyčiniu. Nustatytų reikšmingų bylos aplinkybių visuma leidžia teigi, kad BUAB „Orida“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o sąmoningas blogas įmonės valdymas, pažeidžiant buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimus, sudarant įmonei ekonomiškai nenaudingus sandorius, perkeliant lėšas į kitą įmonę bei organizuojant įmonės veiklą taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos. Atsižvelgiant į tai, apeliantės atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

46.       Pareiškėja         UAB „Audersima“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).

47.       Prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pareiškėja pateikė 2020 m. kovo 30 d. sąskaitą-faktūrą Nr. 654/2020, pagal kurią BUAB „Orida“ išrašyta 302,50 Eur sąskaita užsiliepimą į atskirąjį skundą dėl tyčinio bankroto bylos Nr. eB2-203-212/2020. Tačiau pareiškėja nepateikė šių išlaidų realumą pagrindžiančių dokumentų, t. y. sąskaitos apmokėjimą patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidas neatitinka realumo kriterijaus, todėl prašymas priteisti nurodytas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                                                                                                                         Vigintas Višinskis