Administracinė byla Nr. A525-340/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00985-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m.vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl įpareigojimo ištaisyti sprendimus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja Ž. V. skundu (I t., b. l. 1?3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:
1) įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – Tarnyba) ištaisyti neteisėtus sprendimus;
2) priteisti iš Lietuvos valstybės 201 300 Lt turtinei žalai atlyginti, kurią sudaro 1 300 Lt žala patirta baudžiamojoje byloje ir 200 000 Lt žala patirta civilinėje byloje;
3) priteisti iš Lietuvos valstybės 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 28 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydama suteikti jai antrinę teisinę pagalbą paruošti kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje 2SA-58-467/2011 (toliau – Pirmasis prašymas), o 2012 m. sausio 23 d. prašymu prašė suteikti jai antrinę teisinę pagalbą paruošti kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1057-256/2011 (toliau – ir Antrasis prašymas). Dėl Pirmojo prašymo 2012 m. sausio 6 d. Tarnybos sprendimu Nr. (1.28.)-S-45-12 pareiškėjai nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą, paskirtas advokatas P. V. ir nustatyta, kad pareiškėjai tenkanti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis ? 50 procentų. Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja 2012 m. vasario 6 d. pateikė skundą, prašydama Tarnybos direktorės vietoj priimto 2012 m. sausio 6 d. Nr. (1.28.)-S-45-12 sprendimo paruošti naują teisingą sprendimą. Dėl Antrojo pareiškėjo prašymo Tarnybos direktorė 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr.(1.28.)-S-456-12 atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, jog 2012 m. sausio 23 d. savo prašyme pareiškėja nurodė, jog atsisako apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pastebi, kad Tarnyba nevertino to, kad įstatymai pareiškėjai numato privalomą gynėjo dalyvavimą. Teigė, kad Tarnybos direktorė tyčia grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 21 straipsnio 2 punkto ir 12 straipsnio 1 punkto nuostatas, aplaidžiai vykdė savo pareigas, neteisėtai atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, dėl to ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Turtinę žalą kildina iš to, kad baudžiamojoje byloje jai priteista 1 300 Lt bauda valstybei. Be to, patyrė moralinę traumą, prarado pasitikėjimą valstybe, nusivylė valdžios institucijomis, patyrė ilgalaikį emocinį stresą. Nurodė, kad 2012 m. vasario 9 d. kreipėsi į Tarnybos direktorę su skundu, prašydama prisipažinti, kad Tarnybos tarnautojai yra suinteresuoti vilkinti procesą bei dirba aplaidžiai ir prašė Tarnybos direktorės ištaisyti klaidas. 2012 m. kovo 8 d. gavo Tarnybos direktorės raštą Nr.(1.7.)-SD-1235-12, kuriuo buvo informuota, jog Tarnybos sprendime Nr. (1.28.)-S-456-12 apskundimo tvarka nebuvo nurodyta dėl techninės klaidos. Pažymi, kad Tarnybos direktorė, atsisakiusi suteikti jai antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, tyčia netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 51 straipsnį, pateikė neteisingą informaciją, kad gynėjo paskyrimo tvarka pagal jį taikoma tik ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmos instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Tarnybos 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr.(l.28.)-S-45-12 už kasacinį skundą civilinėje byloje dėl antstolio D. B. neteisėtų veiksmų, kurį paruošė advokatas P. V. ir kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 13 d. nutartimi grąžino, ji turi sumokėti 50 procentų išlaidų. Dėl to liko nepanaikintas jos žemės sklypo, esančio SB (duomenys neskelbtini), kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, antstolio D. B. 2008 m. kovo 26 d. arešto aktas. Pareiškėja jau 4 metus neturi galimybės laisvai disponuoti savo nuosavybe, dėl to patyrė 200 000 Lt materialinę žalą, nes neturi galimybės parduoti areštuoto žemės sklypo. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalies ir 6.246 straipsnio nuostatomis.
Atsakovo atstovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 52?63), kuriuo prašė pareiškėjos skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde nenurodo, kokiu būdu jos skunde minimi Tarnybos sprendimai sąlygojo žalos atsiradimą. Paaiškino, kad vertindama Pirmąjį prašymą Tarnyba nustatė, kad pareiškėjos pajamos viršija pirmąjį 6 400 Lt pajamų lygį, bet neviršija antrojo 9 600 Lt lygio, todėl, kadangi pareiškėja prašyme reg. Nr. (1.28.)-ATP-4114-11 pažymėjo, jog sutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 2012 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. (1.28.)-S-45-12 Tarnyba suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, apmokant 50 procentų jos išlaidų, ir paskyrė advokatą P. V. pagalbai teikti. Tarnyba 2012 m. vasario 14 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-758-12 atsakė pareiškėjai dėl 2012 m. vasario 6 d. skunde-prašyme keliamų reikalavimų, informuodama apie galimybę pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. iš jos gaunamų pajamų buvo išskaičiuojamos sumos. Pabrėžė, kad asmuo, pageidaujantis gauti antrinę teisinę pagalbą, turi ne tik teises, bet ir pareigas. Asmuo, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą, savo valią išreiškia Tarnybai pateikdamas prašymą, kuris turi atitikti Įstatymo įtvirtintus reikalavimus, prašyme turi būti aiškiai suformuluotas reikalavimas bei pateikti jį patvirtinantys dokumentai, leidžiantys įvertinti asmens teisę į antrinę teisinę pagalbą bei reikalavimo esmę. Tarnyba nagrinėdama asmens prašymą ir nustačiusi, kad trūksta informacijos įvertinti reikalavimų pagrįstumą, asmens teisę į antrinę teisinę pagalbą, turi teisę paprašyti pašalinti trūkumus. Pažymėjo, kad pareiškėja netinkamai vykdė Įstatymo nustatytas pareigas bendradarbiauti su Tarnyba ir nepateikė visos reikiamos informacijos, reikalingos priimti objektyviam sprendimui. Teigė, kad Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo pakeisti priimtą sprendimą Nr. (1.28)-S-45-12, nes pareiškėja nepateikė naujų duomenų, kurių pagrindu būtų galima įvertinti jos teisę gauti 100 procentų valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad už antrinės teisinės pagalbos teikimo kokybę ir už suteiktos antrinės teisinės pagalbos pasekmes atsakingas advokatas, tačiau ne Tarnyba, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo turėtų būti reiškiamas ne Tarnybai, o konkrečiam advokatui, bylą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme. Dėl Antrojo prašymo, paaiškino, jog išnagrinėjusi pareiškėjos metinę (gyventojo) šeimos turto deklaraciją už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. Tarnyba nustatė, kad jos pajamos viršija nustatytą pirmąjį pajamų lygį, tačiau neviršija antrojo. Iš pareiškėjos pateiktos informacijos taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja neturi naujos informacijos apie negalimumą disponuoti pajamomis, todėl Tarnyba 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. (1.28.)-S-456-12 atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nesutiko apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Nurodė, kad, atsižvelgiant į Įstatymo 21 straipsnį, teismų sprendimu gynėjas pareiškėjai buvo paskirtas baudžiamąją bylą Nr. 1-1102-859/10 nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir baudžiamąją bylą Nr. 1A-1057-256/2011 nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu kasacinės instancijos teisme būtinieji gynybos pagrindai netaikomi ir asmuo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo parengiant kasacinį skundą turi teisę kreiptis į Tarnybą bendra tvarka ir sąlygomis, kurias reglamentuoja Įstatymas. Todėl pareiškėja nepagrįstai mano, kad būtinieji gynybos pagrindai dėl privalomo gynėjo paskyrimo turi būti taikomi ir kasacinėje instancijoje. Pažymėjo, kad tai, jog Tarnybos sprendime Nr. (1.28.)-S-456-12 nenurodyta apskundimo tvarka, savaime nereiškia, jog minėtas Tarnybos sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir šis procedūrinis pažeidimas, įvykęs dėl techninės klaidos, pareiškėjai sukėlė žalą. Pastebėjo, kad ši techninio pobūdžio klaida nesutrukdė pareiškėjai realizuoti teisę apskųsti sprendimą administraciniam teismui. Nurodė, kad 2012 m. vasario 6 d. Tarnyba pradėjo administracinę procedūrą dėl Teisės skyriaus vedėjos L. M. veiksmais galimai pažeistų pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų, 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. (1.28.)-SD-723-12 L. M. paprašyta pateikti paaiškinimus dėl pareiškėjos 2012 m. vasario 2 d. skunde nurodytų aplinkybių. 2012 m. kovo 6 d. administracinės procedūros sprendimu Nr. (1.28.)-SD-l 163-12 Tarnyba pareiškėjos 2012 m. vasario 2 d. skundą Nr. (L28.)-GD-262-12 dalyje dėl reikalavimo pateikti papildomą informaciją, siekiant tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, ir dalyje dėl per ilgo termino nustatymo pateikti Tarnybai informaciją pagal Tarnybos užklausimą pripažino pagrįstu, o dalyje dėl rašto Nr. (1.28.)-SD-434-12 išsiuntimo termino ? pagrįstu iš dalies. Teigė, kad Tarnyba pareiškėjos atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų, kurie sukeltų jai tam tikrą materialinę žalą. Pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė būtinųjų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Darė išvadą, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinės skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė ir, kad ta neturtinė žala yra pasekmė Tarnybos neteisėtų veiksmų. Teigė, jog vien tik bendro pobūdžio formuluotės, jog pareiškėja patyrė moralinę traumą, ilgalaikį emocinį stresą, nuovargį, prarado pasitikėjimą valstybe, nusivylė valdžios institucijomis, patyrė sveikatos pablogėjimą, nepateikus įrodymų, pagrindžiančių Tarnybos veiksmų neteisėtumą bei priežastinį ryšį tarp Tarnybos veiksmų bei reikalaujamos neturtinės žalos, negali būti pripažįstami neturtine žala.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (I t., b. l. 164?169) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog Tarnyba 2012 m. vasario 6 d. sprendime Nr. (1.28.)-S-456-12 nenurodė jo apskundimo tvarkos, patvirtina byloje esanti medžiaga, tačiau ji nelaikoma pakankamu pagrindu administravimo subjekto veiksmus pripažinti neteisėtais, o gali būti reikšminga teismui sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą dėl atitinkamo sprendimo panaikinimo atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008). Aplinkybė, kad skundžiamame sprendime nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, nebuvo nurodyti įstatymo nustatyti apskundimo terminai atskirais atvejais gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojama pozicija, jog toks sprendimo apskundimo tvarkos neišaiškinimas nėra absoliutus pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo netinkamas savo teisės į teisminę pažeistų teisių gynybą realizavimas buvo nulemtas objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių veiksnių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-905/2011). Teismas atkreipė dėmesį, jog kaip jau buvo minėta, pareiškėja nagrinėjamu atveju konkrečių sprendimų neskundė ir prašymo atnaujinti skundo padavimo terminus neteikė, todėl minėta aplinkybė šiuo atveju nėra reikšminga ir negalėjo pareiškėjai sukelti nei turtinės, nei neturtinės žalos. Sprendime teismas taip pažymėjo, kad Tarnyba pagrįstai nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl Tarnybos netinkamo veikimo BPK 51 straipsnio, įtvirtinančio būtinas gynėjo dalyvavimo sąlygas, požiūriu. Konkrečiu atveju BPK 51 straipsnio būtino gynėjo dalyvavimo sąlygos nebuvo nustatytos, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro motyvuoto nutarimo ar teismo motyvuotos nutarties, kuriais pripažįstama, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, nebuvo gauta, todėl Tarnyba teisingai pareiškėjos 2012 m. sausio 23 d. prašymą Nr. (1.28.)ATP-299-12 sprendė bendra Įstatymo straipsnyje nustatyta tvarka (Įstatymo 21 str. 6 d.). Teismas rėmėsi Įstatymo 18 straipsnio 13 dalimi ir pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ne pareiga iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją. Atsižvelgiant į tai darė išvadą, kad pareiškėjos argumentas, kad Tarnyba turėjo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl informacijos pateikimo, laikytinas nepagrįstu. Teismas taip pat pastebėjo, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta pareiškėjo bendradarbiavimo pareiga su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba 2012 m. vasario 14 d. rašte Nr. (1.7.)-SD-758-12 pareiškėjai nurodė, jog ji turi galimybę pateikti Tarnybai įrodymus, patvirtinančius negalėjimą laisvai disponuoti gauta pinigų suma laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., tačiau tokių dokumentų Tarnybai nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Tarnyba pagrįstai nenustatė pareiškėjos teisės gauti 100 procentų valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Net ir tuo atveju, jei teismas būtų nustatęs, kad pareiškėjai nepagrįstai buvo atsisakyta teikti 100 procentų valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą, tai nereikštų, jog suteikus tokia pagalbą pareiškėjos prašomose civilinėje ir baudžiamojoje bylose, jai būtų panaikinta teismo paskirta 1 300 Lt bauda ar žemės sklypo areštas. Pažymėjo, jog tam, kad teismas galėtų vertinti galimą valdžios institucijų darbuotojų veiksmų neteisėtumą pareiškėja turi konkrečiai juos įvardinti ir pagrįsti atitinkamais įrodymais. Todėl abstraktūs ir jokiais konkrečiais faktais bei įrodymais nepagrįsti pareiškėjos teiginiai dėl turtinės ir neturtinės žalos padarymo negali būti pripažįstami pagrindu tenkinti reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Be to, teismas, remdamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, sutiko su atsakovo atsiliepime išreikšta pozicija, kad už antrinės teisinės pagalbos teikimo kokybę ir už suteiktos antrinės teisinės pagalbos pasekmes yra atsakingas advokatas, o ne Tarnyba, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 88 straipsniu, pažymėjo, jog pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą ištaisyti neteisėtus sprendimus yra nekonkretus, todėl teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. vykusio posėdžio metu pareiškėjai buvo pasiūlyta patikslinti šį reikalavimą, bet pareiškėja atsisakė tai padaryti. Todėl teismas dėl šio pareiškėjos reikalavimo plačiau nepasisakė ir jo netenkino. Taip pat nurodė kad, minėtas reikalavimas yra išvestinis iš pareiškėjos reikalavimo priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturtinę žalą.
III.
Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 173?176), kuriuo prašo:
1) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti, priimti savo sprendimą, patenkinti pareiškėjos 2012 m. balandžio 4 d. skundą pilnai;
2) dėl išdėstytų faktų iškelti baudžiamąją bylą, įtraukiant į bylą trečiuoju asmeniu Vilniaus apygardos teismą, o dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko R. Piličiausko galimai piktnaudžiavimo savo tarnybine padėtimi ir galimai dalyvavimo aferoje, vykstančios SB (duomenys neskelbtini), kreiptis į Generalinį prokurorą.
Teigia, kad teismas grubiai pažeidė ABTĮ 81 straipsnį, nes teisėjas neįvertino teismo posėdžio metu pareiškėjos pateiktų įrodymų, nei jų visumos, nei kiekvieno atskirai, neanalizavo prie bylos prijungtų dokumentų, nors žadėjo tai padaryti. Nurodo, kad šiuo atveju nėra suprantama, kokiu tikslu teisėjas pareiškėją kvietė į teismo posėdį. Pažymi, kad pareiškėjos atsisakymas į teismo siūlymą prašyti panaikinti Tarnybos sprendimus nėra reikšmingas, nes teisės į žalos atlyginimą atsiradimui įstatymas nereikalauja, kad neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka. Atkreipia dėmesį, kad pagrindinė administracinių teismų funkcija – ginti pilietį nuo valstybės institucijų piktnaudžiavimo savo galiomis. Šiuo atveju ši funkcija nebuvo įgyvendinta, nes tiek teismai, tiek kitos valstybės institucijos – policija, prokuratūra, antstoliai, kiti asmenys jau keletą metų pareiškėjos atžvilgiu vykdo neteisėtus veiksmus.
Atsakovo atstovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1?3), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
1) pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių reikšmingų motyvų ir nepateikė jokių įrodymų, dėl ko, pareiškėjos nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą turėtų panaikinti, apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose nustatytų reikalavimų;
2) apeliaciniame skunde nenurodytas ir neįrodytas nei vienas iš ABTĮ 141, 142 ir 143 straipsniuose įvardytų pagrindų, kuriems esant apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą;
3) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl SB (duomenys neskelbtini) narių, teismų teisėjų, antstolių, prokurorų neva netinkamų veiksmų, 2006 metų Tarnybos priimtų sprendimų pareiškėjo sutuoktinio atžvilgiu, visiškai nesusiję su šios bylos dalyku ir nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą;
4) teismas pagrįstai konstatavo, kad Tarnybos veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, o nesant šios civilinės atsakomybės sąlygos, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus;
5) Tarnyba nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde išreikštais kaltinimais Tarnybos atžvilgiu. Pažymi, kad Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, kurio kompetencijoje yra spręsti klausimus, susijusius su antrinės teisinės pagalbos teikimu. Priimdama šiuos sprendimus Tarnyba nėra saistoma kitų institucijų priimtų sprendimų ar antstolių atliekamų veiksmų;
6) asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji siejama su Įstatyme nustatytomis sąlygomis. Jų nesilaikant Tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą negali būti laikomas neteisėtu ar Tarnybos piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas, nes teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja skundžia šiuos Tarnybos aktus – 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (1.28.)-S-45-12 (toliau – ir Pirmasis sprendimas) (b. l. 121?122) ir 2012 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (1.28.)-S-456-12 (toliau – ir Antrasis sprendimas) (b. l. 101?102), 2012 m. vasario 14 d. raštą Nr. (1.7.)-SD-758-12 (b. l. 7?10, 72?75), 2012 m. kovo 8 d. raštą Nr. (1.7.)-SD-1235-12 (b. l. 4?6; 65?67) ir 2012 m. kovo 6 d. administracinės procedūros sprendimą Nr. (1.28.)-SD-1163-12 (b. l. 12?18; 80?85) (toliau – ir Administracinės procedūros sprendimas). Šiuos aktus pareiškėja prašo pataisyti, taip pat prašo atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pirmasis pareiškėjos reikalavimas dėl Tarnybos priimtų aktų pataisymo nėra konkretus ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punkto prasme ir negali būti įgyvendintas priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje nurodytų sprendimų. Atsižvelgiant į tai, pirmasis pareiškėjos reikalavimas netenkinamas ir atmetamas.
Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti dėl Tarnybos priimtų aktų atsiradusią turtinę ir moralinę žalą.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės, bent vienos jų nenustačius valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą, to pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011).
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos galimai patirta žala vertinama iš pradžių patikrinant Tarnybos galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjos naudai priteistinos kompensacijos dydį.
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog Antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Turto ir metinių pajamų antrinei teisinei pagalbai gauti lygiai nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“. Jame skiriami du asmens turto ir pajamų lygiai – pirmasis ir antrasis. Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje 2 numatyta, kad šio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 100 procentų, – jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis (1 p.); 50 procentų, – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis (2 p.).
Vadovaudamasi nurodytomis nuostatomis, Pirmuoju sprendimu Tarnyba pareiškėjai suteikė antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje valstybei apmokant 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų ir teisinei pagalbai teikti paskyrė advokatą P. V.. Toks sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ įvertinus pareiškėjos pajamų lygį (nustačius antrąjį pajamų ir turto lygį), ir atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja buvo nurodžiusi, kad sutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog pareiškėjos argumentas dėl to, jog Tarnybos paskirto advokato P. V. parengtas kasacinis skundas buvo toks, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jį „atsisakė netgi priimti nagrinėti“, atmestinas kaip nesusijęs su šia byla, nes, už teikiamų teisinių paslaugų kokybę atsakingas konkretus paslaugas teikiantis advokatas, ne Tarnyba, o advokato suteiktų paslaugų kokybės vertinimas, pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, yra Lietuvos advokatūros kompetencija.
Kartu pažymėtina, jog pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos nustatytu antru pajamų lygiu nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų kad ji negali laisvai disponuoti gauta pinigų suma, nors buvo nurodžiusi, jog gali juos pateikti. Toks pareiškėjos elgesys, vertintinas kaip nenoras bendradarbiauti, lėmė tai, jog Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai skirti 100 procentų valstybės apmokamą teisinę pagalbą.
Antruoju sprendimu Tarnyba atsisakė pareiškėjai suteikti teisinę pagalbą rengiant kasacinį skundą baudžiamojoje byloje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ nustačius antrąjį pajamų ir turto lygį ir atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nurodė, jog nesutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Šį sprendimą pareiškėja laikė neteisingu ir skundė dėl dviejų aspektų – nenurodytos apskundimo tvarkos ir dėl to, jog valstybės garantuojama teisinė pagalba nebuvo suteikta, nors, pareiškėjos nuomone, tai turėjo būti padaryta valstybei apmokant 100 procentų teisinės pagalbos išlaidų, remiantis Įstatymo 12 straipsnio 1 punktu (Teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, kurie turi teisę gauti teisinę pagalbą nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra privalomas).
Atsakant į nurodytus pareiškėjos argumentus, pažymėtina, pirma, tai, kad Antrajame sprendime nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, atsižvelgiant į bylos dokumentus ir Tarnybos paaiškinimus, įformintus raštu Nr. (1.7.)-SD-1235-12 ir Administracinės procedūros sprendimu, šios bylos kontekste, laikytina technine klaida ir vien tai nedaro Antrojo sprendimo neteisėtu. Atkreiptinas dėmesys, jog nepaisant to, kad apskundimo tvarka nebuvo nurodyta, ši aplinkybė nesutrukdė pareiškėjai įgyvendinti teisės tokį sprendimą skųsti. Tą patvirtina vėlesni pareiškėjos veiksmai – skundai Tarnybai. Be to, įvertinus byloje esančius duomenis, akivaizdu, jog panašių sprendimų, kuriais Tarnyba atsisakė pareiškėjai teikti teisinę pagalbą pareiškėja yra gavusi ir anksčiau, juose buvo nurodyta apskundimo tvarka, kuri nėra pakitusi, todėl pareiškėjai buvo žinoma. Antra, BPK 51 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje būtinojo gynėjo dalyvavimo įgyvendinimo tvarką, numatyta, kad šiame straipsnyje nurodytais atvejais, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būtinas gynėjas, ir paskirti šios institucijos parinktą gynėją. Nagrinėjamu atveju nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei prokuroras, nei teismas nepranešė Tarnybai apie pareiškėjai būtiną gynėją, todėl Tarnyba pagrįstai pareiškėjos prašymą vertino bendra tvarka ir nustačius antrąjį pajamų lygį, pareiškėjai nesutinkant apmokėti 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų, atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą rengiant kasacinį skundą baudžiamojoje byloje.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvada, jog Pirmasis ir Antrasis Tarnybos sprendimai yra teisėti ir jų keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.
Kiti pareiškėjos nurodyti Tarnybos aktai (2012 m. vasario 14 d. raštas Nr. (1.7.)-SD-758-12, 2012 m. kovo 8 d. raštas Nr. (1.7.)-SD-1235-12 ir Administracinės procedūros sprendimas) buvo priimti kaip atsakymai į pareiškėjos skundus dėl Pirmojo ir Antrojo sprendimų. Įvertinusi juos (2012 m. vasario 14 d. raštą Nr. (1.7.)-SD-758-12, 2012 m. kovo 8 d. raštą Nr. (1.7.)-SD-1235-12 ir Administracinės procedūros sprendimą) bei atsižvelgusi į tai, jog tiek Pirmasis, tiek Antrasis sprendimai pripažinti teisėtais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jie priimti remiantis teisės aktų reikalavimais, yra teisėti ir nėra pagrindo juos keisti.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjos nurodyti Tarnybos aktai, iš kurių pareiškėja kildina jai neva padaryta žalą yra teisėti. Tai reiškia, jog Tarnyba pareiškėjos atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų, kurie, kaip minėta, yra viena būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų. Nesant nors vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Todėl pareiškėjos reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006) proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. Tačiau pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (pvz. Nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012). Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė. Todėl tai, jog teismas neįvertino įrodymų taip, kaip pareiškėja manė esant teisinga, nėra pagrindas pripažinti, kad konkretūs įrodymai nebuvo vertinti ir dėl to priimtas neteisingas, naikintinas teismo sprendimas.
Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad teisėjas neturėjo pareiškėjos kviesti į bylos nagrinėjimą, pastebėtina, jog, remiantis ABTĮ 103 straipsnio 5 dalimi, jei pareiškėjas neatvyksta į teismo posėdį ir teismas nustato, kad pagal byloje esančią medžiagą bylos išspręsti negalima, teismas skundą palieka nenagrinėtu. Todėl pirmosios instancijos teismui nustačius, kad vien remiantis byloje esančiais duomenimis byla negali būti išspręsta (b. l. 143), sprendimas kviesti pareiškėją į posėdį buvo teisėtas ir pagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamų teisės aktų panaikinimas nėra būtina sąlyga, žalos, kuri atsirado dėl neteisėtų institucijų aktų, priteisimui. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią teisė į žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmų nėra besąlygiškai siejama su atitinkamo akto nuginčijimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2686/2011; 2010 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-168/2010). Tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo atmestas ne dėl to, jog pareiškėja nesutiko patikslinti savo skundo reikalavimų ir prašyti skundžiamas aktus naikinti, o dėl to, jog teismas nenustatė Tarnybos atsakomybės kilimo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, priėjo tokios pačios išvados, todėl konstatuotina, jog pareiškėjos reikalavimas atmestas pagrįstai.
Dėl apeliacinio skundo reikalavimų iškelti baudžiamąją bylą ir dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko R. Piličiausko galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dalyvavimo aferoje sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams tokie įgaliojimai nėra suteikti, todėl reikalavimas negali būti tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu pareiškėja teismui pateikė prašymą prijungti prie bylos naujus dokumentus. Šis pareiškėjos prašymas taip pat atmestinas. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju dalis prašomų prijungti dokumentų, atsižvelgiant į jų parengimo datas, galėjo būti pateikti kartu su apeliaciniu skundu. Kiti pareiškėjos prašomi prijungti dokumentai – nauji pareiškėjos prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą ir Tarnybos sprendimai dėl šių prašymų, nėra susiję su šios bylos dalyku – konkrečiais prašomais pataisyti Tarnybos aktais ir dėl tų patirtos žalos atlyginimu, todėl taip pat neprijungiami prie bylos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė