Civilinė byla Nr. 3K-3-395/2012
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00291-2009-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.4.1; 30.5; 114.9.3.3; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. J. ir N. J. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjai – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos), UAB „Eproma“, UAB „Costum“ dėl pažeistų teisių gynimo, administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – A. M. , V. M. , G. M. ir UAB „Radijas kelyje“.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar ieškovų senelio iki 1940 m. valdytos žemės vietoje yra likusios laisvos (neužstatytos) žemės, kuri jiems galėtų būti grąžinta natūra Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymo) nustatyta tvarka, ar teisėti Kauno miesto savivaldybės direktoriaus įsakymas, kuriuo patvirtintas ginčo sklypo detalusis planas, Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymai dėl šio žemės sklypo nuomos bei valstybinės žemės nuomos sutartis.
Ieškovai yra J. J. , mirusios (duomenys neskelbtini), vaikai (pirmosios eilės įpėdiniai). J. J. 1991 m. spalio 24 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. P. (jos tėvo) iki 1940 metų valdytą 18,68 ha žemės sklypą Kauno apskrityje; 2001 m. rugsėjo 24 d. buvo parengta Kauno apskrities viršininko išvada Nr. 126 dėl 0,1833 ha žemės, miško, vandens telkinio neatlygintinio perdavimo J. J. nuosavybėn. Kauno apskrities viršininko administracijos ekspertų komisija 2003 m. rugsėjo 22 d. pripažino, kad pakanka dokumentų J. J. ir Z. M. atkurti nuosavybės teises į 16,5 ha žemės sklypą. Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 21 d. įsakymu sudaryta komisija 2006 m. gruodžio 5 d. J. J. skyrė 11,87 a žemės sklypą A3 pagal (duomenys neskelbtini) gyvenamojo kvartalo detalųjį planą, o 2007 m. gegužės 29 d. priimta Kauno apskrities viršininko išvada dėl 1,3750 ha žemės, miško, vandens telkinio neatlygintinio perdavimo J. J. nuosavybėn.
Bylos duomenimis, 2003 m. birželio 11 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos ir architektūros skyrius, atsakydamas į ieškovo J. J. užklausimą, nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra laisva (neužstatyta) žemė; tai pakartotinai konstatavo ir 2003 m. spalio 16 d. rašte, o 2003 m. rugpjūčio 14 d. ieškovas kreipėsi į Kauno miesto vicemerą su prašymu neatlikti veiksmų, susijusių su jo senelio V. P. žeme, esančia (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad sužinojo, jog šią žemę planuojama išnuomoti 99 metams. Be to, ieškovas tą pačią dieną kreipėsi ir į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, kuris 2003 m. rugsėjo 10 d. rašte nurodė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas buvo parengtas prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų pastatų, kurių savininkai yra UAB „Radijas kelyje“, UAB „Karkazas“, A. B. ir G. M. , ir kad detalusis planas jau yra patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. A-955, tolimesnė žemės sklypų registracijos eiga – Kauno apskrities viršininko administracijoje. Ši, atsakydama į ieškovo 2003 m. spalio 1 d., 7 d., 10 d., 13 d. ir lapkričio 17 d. paklausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2003 m. lapkričio 7 d. rašte nurodė, kad, gavusi informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, spręs ieškovo senelio iki 1940 m. turėtos žemės grąžinimo natūra klausimą, o 2003 m. lapkričio 18 d. informavo ieškovą, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 16 d. įsakymu buvo patvirtintas žemės sklypų, esančių prie pastatų, detalusis planas (šiuos sklypus pasiūlyta išnuomoti esamų pastatų savininkams), jog Kauno apskrities viršininko 2003 m. spalio 22 d. įsakymu sklypai išnuomoti juose esančių pastatų savininkams, o pripažinti neteisėtomis valstybinės žemės nuomos sutartis nėra teisinio pagrindo. Ieškovo pavedimu, jo atstovė advokatė 2006 m. rugsėjo mėn.–2007 m. kovo mėn. ne kartą kreipėsi su paklausimais į Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto Žemėtvarkos skyrių dėl neatkurtos nuosavybės teisės į ieškovo senelio valdytą žemę, į kuriuos atsakydamas šis 2006 m. lapkričio 6 d. nurodė, kad ieškovas negali būti pretendentu į V. P. turėtą žemę, o 2006 m. gruodžio 18 d. rašte konstatavo, jog nėra laisvos (neužstatytos) iki 1940 m. V. P. valdytos žemės ir kad kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Administracijos skyrių su prašymu parengti J. J. skirto žemės sklypo planą, atliekant kadastrinius matavimus.
Nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 16 d. įsakymo 1 punktu buvo patvirtintas apie 1620 kv. m žemės sklypo A, apie 770 kv. m. žemės sklypo B ir apie 2430 kv. m žemės sklypo C prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), detalusis planas (žemės sklypų naudojimo būdas – komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritorija), šio įsakymo 2 punkte buvo pasiūlyta Kauno apskrities viršininkui išnuomoti 1 punkte nurodytus žemės sklypus, nustatyti juose kelių servitutus pagal patvirtintą detalųjį planą ir sudaryti nuomos sutartis su UAB „Radijas kelyje“ (sklypo C – 99 metams, sklypo A – 40 metų ir sklypo B – 99 metams). Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto Žemėtvarkos skyrius 2003 m. spalio 22 d. raštu prašė Kauno miesto savivaldybės administracijos parengti laisvos (neužstatytos) žemės planą, V. P. turėtos iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) kaime, o 2003 m. lapkričio 24 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento rašte nurodyta, jog laisva (neužstatyta) žemė iki 1940 metų V. P. buvusioje žemėje bus nustatyta laisvos (neužstatytos) žemės specialiuoju planu, kurį rengia SĮ „Kauno planas“, tačiau 2004 m. rugsėjo 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento rašte nurodyta, kad iki 1940 m. V. P. turėtoje žemėje nėra likusios laisvos (neužstatytos) žemės, nes ji užstatyta Taikos III gyvenamuoju mikrorajonu.
Kauno apskrities viršininko 2003 m. spalio 22 d. įsakymu „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) nuomos“ UAB „Radijas kelyje“ 40 metų buvo išnuomotas 1587 kv. m sklypas, o 2005 m. vasario 23 d. įsakymu buvo nutraukta valstybinės žemės nuomos sutartis, sudaryta 2003 m. spalio 23 d. su UAB „Radijas kelyje“, ir nurodytas žemės sklypas 78 metams išnuomotas UAB „Eproma“ prie jos nuosavybės teise priklausančių pastatų ir įrenginių; UAB „Eproma“ buvo įpareigota laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, nustatytų Vyriausybės; 2005 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities viršininko administracijos (nuomotojo), ir UAB „Eproma“ (nuomininko) buvo sudaryta šio žemės sklypo nuomos sutartis, kurios 3 punkte nustatyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statyba. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo žemės sklype teisiškai įregistruoti šie statiniai: pastatas – dirbtuvės, bendro 40,32 kv. m ploto, kiti statiniai – kiemo statiniai, nuosavybės teise priklausantys UAB „Eproma“; pastato – dirbtuvių užstatymo plotas – 46 kv. m, įregistruotų aikštelių plotas: b1 – 729 kv. m, b2 – 246,16 kv. m; nurodyto žemės sklypo plane pažymėtos tik dirbtuvės.
Bylos duomenimis 2005 metų lapkričio mėnesį ieškovo skundo Vyriausybės atstovui Kauno apskrityje nagrinėjimo metu Vyriausybės atstovė, kartu su Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus specialistais apžiūrėjusi V. P. žemės sklypo ribas, padarė išvadą, kad ne visas 16,5 ha žemės sklypas yra užstatytas ir negrąžintinas; 2005 m. lapkričio 28 d. Vyriausybės atstovas pareikalavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius vykdytų Įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktą ir per mėnesį nuo šio reikalavimo gavimo dienos parengtų išlikusių laisvų V. P. turėtos 16,5 ha žemės sklypo dalių planą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2005 m. gruodžio 16 d. raštu Vyriausybės atstovo paprašė pratęsti nurodyto reikalavimo nagrinėjimo terminą, nurodęs, jog, prieš priimant sprendimą, urbanistikos specialistai turi dar kartą nuvykti į vietą ir nagrinėti situaciją Taikos III mikrorajone iš naujo, o 2006 m. vasario 2 d. SĮ „Kauno planas“ rašte nurodė, kad buvusioje iki 1940 m. V. P. žemėje nėra likusios laisvos (neužstatytos žemės), ji kompleksiškai užstatyta Taikos III gyvenamuoju mikrorajonu.
Atsižvelgdami į tai, ieškovai J. J. ir N. J. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno apskrities viršininko administracijai, UAB „Eproma“ ir UAB „Costum“ dėl pažeistų teisių gynimo, administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais ir prašė:
1. Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 16 d. įsakymo dalį, kuria buvo patvirtintas apie 1 620 kv. m žemės sklypo A detalusis planas bei pasiūlyta Kauno apskrities viršininkui išnuomoti žemės sklypą UAB „Radijas kelyje“.
2. Panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. spalio 22 d. įsakymo 1.2. punktą, kuriuo Kauno apskrities viršininkas išnuomojo 1 587 kv. m sklypą 40 metų.
3. Panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. vasario 23 d. įsakymą, kuriuo Kauno apskrities viršininkas išnuomojo 78 metams UAB „Eproma“ prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir įrenginių valstybinės žemės nuomos sutarties projekte nurodytomis sąlygomis 1587 kv. m naudojamą žemės sklypą.
4. Pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities viršininko (nuomotojo), ir UAB „Eproma“ (nuomininko), žemės sklypo 2005 m. kovo 1 d. valstybinės žemės nuomos sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino 2003 m. liepos 16 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dalį, kuria buvo patvirtintas apie 1620 kv. m žemės sklypo A detalusis planas, bei pasiūlė Kauno apskrities viršininkui išnuomoti žemės sklypą UAB „Radijas kelyje“; panaikino 2003 m. spalio 22 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo 1.2 punktą, kuriuo Kauno apskrities viršininkas išnuomojo 1587 kv. m sklypą Kaune 40 metų; panaikino 2005 m. vasario 23 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą, kuriuo Kauno apskrities viršininkas išnuomojo 78 metams UAB „Eproma“ prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir įrenginių valstybinės žemės nuomos sutarties projekte nurodytomis sąlygomis 1587 kv. m naudojamą žemės sklypą; pripažino negaliojančia 2005 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities viršininko, ir UAB „Eproma“ sudarytą žemės sklypo valstybinės žemės nuomos sutartį; įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti V. P. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) apskrityje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą ir, jį patvirtinus, pateikti Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriui; kitą ieškinio dalį atmetė.
Kauno apygardos teismas nurodė, kad, vadovaujantis Aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu patvirtinto STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ 60 punktu, aikštelės b1 (729 kv. m, 1980 m.) ir b2 (246,16 kv. m, 1985 m.), teisiškai registruotos UAB „Eproma“ vardu, detaliojo planavimo metu negalėjo būti vertinamos kaip atitinkančios esminius statinio reikalavimus, be to, pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje esančiame žemės sklypo plane nepažymėtos aikštelės. Teismo teigimu, kadangi teisinių nurodyto žemės sklypo suformavimo dokumentų nebuvo pateikta, įvertinus Nekilnojamojo turto registro duomenis, nustatyta, kad aikštelės yra nusidėvėjusios, pasibaigęs jų eksploatavimo terminas, todėl šie statiniai neatitinka esminių jiems keliamų reikalavimų, o statinio, atitinkančio Statybos įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą statinio sąvoką, užimamas plotas yra tik 48 kv. m. Dėl to, apygardos teismas pripažino pagrįstais ieškovų argumentus dėl per didelio, objektyviais kriterijais realiai nepagrįsto statiniui eksploatuoti žemės sklypo suformavimo prie UAB „Eproma“ nuosavybės teise priklausančių statinių ir konstatavo, kad žemės sklypas atsakovui UAB „Eproma“ buvo suformuotas ir išnuomotas tokio dydžio, kuris nėra būtinas žemės sklype esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą šių statinių bei įrenginių tiesioginę paskirtį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nebuvo vykdomi ginčo detaliojo plano parengimo pirmojo etapo (planuojamos teritorijos raidos ir programos parengimas ir aprobavimas) reikalavimai – neparengta ir neaprobuota planuojamos teritorijos raidos programa (Detaliųjų planų taisyklių 23 punktas), kuri yra būtina teritorijų planavimo dokumento dalis, turinti juridinę galią (Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, Detaliųjų planų taisyklių 38 punktas), todėl jos nebuvimas tarp teismui pateiktų šio detaliojo plano rengimo dokumentų leidžia daryti išvadą, kad raidos programa nebuvo parengta, o tai yra esminis detaliojo planavimo procedūros pažeidimas.
Teismo teigimu, Kauno miesto savivaldybės administracijos pozicija, kad žemė yra valstybės išperkama ir ieškovams negali būti grąžinta natūra, yra nepakankama faktui, kad ieškovų nurodomi laisvi žemės sklypai atitinka Įstatymo 12 straipsnyje nurodytus požymius, patvirtinti. Teismo nuomone, šioje byloje ieškovai nereiškia reikalavimo parengti konkrečių ribų ir plotų laisvos (neužstatytos) žemės sklypų planų, nes toks planų rengimas yra išimtinai teritorijų planavimo dokumento sprendinys; ieškovai teisme įrodinėjo aplinkybę, kad dalis V. P. valdytos žemės ribose esančios žemės yra laisva, todėl šioje dalyje turėtų būtų formuojami žemės sklypai, siekiant juos grąžinti natūra pretendentams. Teismas konstatavo, kad UAB „Dagrame“ laisvos (neužstatytos) žemės plane matyti, jog V. P. valdytos žemės ribose yra pažymėti šie laisvi (neužstatyti) sklypai: Nr. 1–918 kv. m, Nr. 2 – 7589 kv. m, Nr. 3 -1559 kv. m, Nr. 4 – 1214 kv. m, Nr. 5 – 3874 kv. m, Nr. 6 – 2306 kv. m; šiame plane nurodyta, kad pažymėtose dalyse žemės sklypai neregistruoti, nėra duomenų apie žemės naudotojus, žemės sklypą valdančius žemės nuomos ar kitu pagrindu, o atsakovas Kauno miesto savivaldybė neįrodė, jog tai yra valstybės išperkama žemė. Dėl to teismui patenkinus ieškovų reikalavimą parengti laisvos (neužstatytos) žemės planą, jis turi būti rengiamas įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių ir laikantis teritorijų planavimo normų, statybos techninių ir specialiųjų reikalavimų.
Teismas, spręsdamas atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį, nurodė, kad ieškovų reikalavimai yra kildinami iš nuosavybės teisių gynimo. Su nuosavybės teisės gynimu susijusiems reikalavimams taikytini ieškinio senaties terminai, nustatyti CK 1.125 straipsnyje – bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Teismas taip pat pažymėjo, kad administracinėje teisenoje galiojantys kreipimosi į teismą terminai yra procesinio, o ne materialiojo pobūdžio, įstatymas su šių terminų pasibaigimu nesieja asmens subjektinių teisių pabaigos. Procesinių kreipimosi į teismą terminų taikymo taisyklės nustatytos ABTĮ. Kadangi jie nėra ieškinio senaties terminai, tai juos taikant negali būti taikomos ieškinio senaties instituto taisyklės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Eproma“ apeliacinius skundus, 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą – atnaujino ieškovams praleistą procesinį terminą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 16 d. įsakymo daliai, kuria buvo patvirtintas apie 1620 kv. m žemės sklypo A detalusis planas, Kauno apskrities viršininko 2003 m. spalio 22 d. įsakymo 1.2 punktui, kuriuo buvo nutarta išnuomoti 1 587 kv. m sklypą 40 metų, ir Kauno apskrities viršininko 2005 m. vasario 23 d. įsakymui ginčyti; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog ne visas V. P. valdytas žemės sklypas yra užstatytas, o Kauno apskrities viršininko administracija privalėjo pradėti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypo atkūrimo ieškovams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į valdytą nekilnojamąjį turtą anksčiau nei buvo suformuotas ir išnuomotas ginčo sklypas, procedūras.
Teisėjų kolegija sprendė, kad aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė. Žemės sklypas yra užstatytas, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai naudojamas žemės sklypas. Apygardos teismo nustatytais duomenimis, ginčo sklype įregistruotas 40,32 kv. m pastatas – dirbtuvės ir dvi lieto betono dangos aikštelės. Tiek 2003 m. spalio 22 d., tiek ir 2005 m. vasario 23 d. įsakymas dėl ginčo sklypo nuomos buvo priimti, remiantis juose nurodytais teisės aktais, tarp jų ir aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565 dėl Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ patvirtinimo, todėl, pasak teisėjų kolegijos, apygardos teismas turėjo pagrindą juo vadovautis, nustatydamas pirmiau nurodytų aikštelių naudojimo trukmę, ir teisingai konstatavo, kad, tvirtinant ginčo sklypo detalųjį planą, šios aikštelės negalėjo būti laikomos statiniais, atitinkančiais esminius statinio reikalavimus (Reglamento 60 punktas). Pagrįsta ir apygardos teismo išvada, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas ir išnuomotas tokio dydžio, kuris nėra būtinas jame esantiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą šių statinių tiesioginę paskirtį, pažeidžiant Pardavimo ir nuomos taisyklių 30.11 punkto nuostatas. Nustatyta, kad ginčo sklype statinio sąvoką atitinka tik vienas statinys – 40,32 kv. m pastatas – dirbtuvės (46 kv. m), ir byloje nėra duomenų, kad likęs 1541 kv. m žemės sklypo plotas yra reikalingas jam eksploatuoti. Pagal nurodytas nuomos taisykles atsakovas UAB „Eproma“ turėjo įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą, tačiau esminė valstybinės žemės nuomos sąlyga yra ta, kad žemės sklypo nuomininkas išsinuomotame sklype turi plėtoti ūkinę veiklą, kurios plėtra neįmanoma be atitinkamų statinių eksploatavimo. Pažymėtina, kad administraciniuose aktuose buvo nustatytas sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritorija; komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų statyba ir eksploatavimas; komercinės paskirties objektų teritorija, pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statyba. Nagrinėjamu atveju šalys nepateikė įrodymų, patvirtinančių ginčo sklypo bei jame esančio pastato naudojimą ir eksploatavimą pagal nurodytą jo paskirtį. Nenuginčyta, kad ginčo sklypas yra daug didesnio (pernelyg didelio) ploto nei būtina žemės sklype esančiam statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog, tvirtinant ginčo sklypo detalųjį planą, buvo pažeistos detaliojo plano rengimo procedūros, įtvirtintos Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje bei Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių 38 punkte, byloje nesant duomenų apie ginčo sklypo detaliojo plano rengimo metu priimtą planuojamos teritorijos raidos programą.
Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas suklydo, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju visiems ieškovų reikalavimams, tarp jų – prašymams pripažinti negaliojančiais administracinius aktus – taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai. Šiuo atveju ieškovų ginčijamiems administraciniams aktams apskųsti teismine tvarka turi būti taikomas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas, kurį ieškovai praleido, nes kreipėsi į teismą tik 2007 m. gegužės 28 d. Remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai veikė sąžiningai, todėl atnaujino šiems terminą administraciniams aktams ginčyti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje esantys įrodymai – Nekilnojamojo turto registro duomenys, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, detalusis planas bei jo rengimo medžiaga – neginčijamai patvirtina, kad ginčo teritorija visiškai atitinka išperkamos žemės kriterijus, tačiau teismai šias aplinkybes vertino klaidingai, neteisingai taikydami teisės aktų nuostatas, todėl išvada, kad detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas neatitinka valstybės išperkamos žemės kriterijų, yra neteisėta ir nepagrįsta. Akivaizdu, kad tiek ginčijamo detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo, tiek bylos nagrinėjimo metu žemės sklypas buvo (yra) užimtas teisiškai įregistruotais pastatais ir statiniais. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu ir byloje nesant ginčo dėl statinių teisinės registracijos ar statinių statuso, teismas negalėjo nustatyti, kad statiniai neatitinka esminių statiniams keliamų reikalavimų, nes tai prieštarauja Nekilnojamojo turto registre esantiems duomenims. Nepagrįsta bei neteisėta ir teismo išvada, kad žemės sklypas buvo suformuotas ir išnuomotas tokio dydžio, kuris nėra būtinas žemės sklype esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą šių statinių ar įrenginių tiesioginę paskirtį.
2. Teismai konstatavo, kad pagal Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ (toliau – Reglamentas) 60 punktą aikštelės negalėjo būti laikomos atitinkančiomis esminius statinio reikalavimus. Teismai nepagrįstai taikė šį teisės aktą, nes ginčo statinių pastatymo ir eksploatavimo metu jis negaliojo, statinių naudojimo terminas nebuvo nustatytas jokiuose dokumentuose. Be to, net ir taikant šį teisės aktą, pažymėtina, kad Reglamento 1 punkte nurodyta, jog statinių gyvavimo terminų nurodymo tikslas – prognozuoti statinių gyvavimo trukmę. Teismai taip pat pažeidė Reglamento 2 punktą, kuriame aiškiai nurodyta, jog Reglamentas netaikomas statinių vidutinei rinkos ar statinių vidutinei statybos kainoms nustatyti bei jų susidėvėjimo laikui apskaičiuoti. Dėl to teigti, kad detaliojo plano rengimo metu statiniai buvo susidėvėję ir neatitiko esminių statinio reikalavimų, remiantis Reglamento nuostatomis, teismai neturėjo teisinio pagrindo. Byloje pateikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina, kad iki šiol aikštelės yra naudojamos pagal paskirtį, jų būklė, nepaisant teisės aktuose nustatytos tikėtinos gyvavimo trukmės, yra gana gera, atitinka esminius statinio reikalavimus, yra tinkamos naudoti be jokių apribojimų. Dėl šių priežasčių teismų padarytos išvados, kad pagal detalųjį planą žemės sklypas nėra reikalingas statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, padarytos netinkamai taikant teisės aktų nuostatas ir neįvertinus byloje pateiktų įrodymų, patvirtinančių realią statinių būklę.
3. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai konstatuota (to nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismas), kad, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenimis, ginčo žemės sklype esančių aikštelių plotas yra 246,16 kv. m ir 729 kv. m, pastato – dirbtuvių plotas – 48 kv. m, todėl, teisimo teigimu, statiniais yra užimta ne daugiau kaip 10 arų žemės. Akcentuotina, kad nei nuosavybės teisių atkūrimą ar teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra įtvirtinta, kad statiniams eksploatuoti turi būti priskiriamas tik tokio dydžio žemės sklypas, kuris yra faktiškai užstatytas pastatais ir statiniais, o valstybės išperkama žeme gali būti laikoma tik ta teritorija, kuri faktiškai yra užstatyta statiniais.
4. Į V. P. iki 1940 m. turėto sklypo ribas, į kurias ieškovai siekia atkurti nuosavybės teises natūra, patenka būtent ta suplanuoto žemės sklypo dalis, kuri yra visiškai užstatyta Partizanų g. 26b statiniais, įregistruotais Nekilnojamojo turto registre. Taigi, faktiškai statiniais neužstatyta žemės sklypo dalis nepatenka į V. P. valdytos žemės ribas, todėl, priešingai nei teigiama teismo sprendime, detalusis planas niekaip nepažeidžia ieškovų teisių atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, nes ši nėra laisva (neužstatyta) ir yra valstybės išperkama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.
5. Teismas nepagrįstai konstatavo ginčijamo detaliojo plano rengimo procedūrų pažeidimus – detaliojo planavimo sąlygų, išvados bei raidos programos nebuvimą. Tačiau byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys priešingas aplinkybes: 2003 m. sausio 14 d. numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūros nagrinėjimo išvada, 2003 m. sausio 14 d. sąlygos, taip pat žemės sklypų Partizanų g. 26 detaliojo plano teritorijos raidos programa. Originalūs procedūrų dokumentai nėra išlikę, nes jokie teisės aktai teritorijų planavimo procedūrų dokumentų nepriskyrė nuolatinio ar ilgo saugojimo dokumentams. Dėl to byloje buvo pateiktos išlikusios detaliojo plano rengimo dokumentų kopijos, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų nevertino, motyvuodamas tuo, jog nėra pateiktų dokumentų originalų. Tačiau tokiu atveju teismas privalėjo vadovautis CPK 202 straipsniu, kuriame nustatyta, jog tuo atveju, jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitokių išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Raidos programa yra detaliojo plano dalis, kurią rengia detaliojo plano rengėjas, kuris nėra viešojo administravimo subjektas, todėl taisyklių reikalavimai jam nėra privalomi. Jokie kiti teisės aktai privalomos raidos programos formos taip pat nenustato.
6. Teismai, analizuodami detaliojo planavimo procedūras ir konstatuodami jų pažeidimus, privalėjo įvertinti ginčijamo detaliojo plano Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą. Jei detaliojo plano derinimo, viešo svarstymo procedūros neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų, pažeidimai nurodomi detaliojo plano patikrinimo akte. Ginčijamo detaliojo plano patikrinimo akte nurodyta, kad detalusis planas parengtas, suderintas ir viešai apsvarstytas su nedideliais nukrypimais nuo patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūrų ir pasiūlyta detalųjį planą tvirtinti, t. y. jokių teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nebuvo nustatyta, todėl Kauno miesto savivaldybės valdyba neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tvirtinti parengtą detalųjį planą.
7. Teismas nepagrįstai įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą ir, jį patvirtinus, pateikti Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriui. Teismo įpareigojimas parengti ir patvirtinti laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą yra nekonkretus ir neaiškus, Kauno miesto savivaldybės administracija negalės jo įvykdyti, nes dokumentai, esantys nagrinėjamoje byloje bei Nuosavybės teisių atkūrimo byloje, patvirtina, kad ieškovai ne kartą buvo informuoti, jog teritorija, patenkanti į V. P. nuosavybės teise valdytos žemės ribas, buvo išnagrinėta ir nustatyta, jog ten laisvos (neužstatytos) žemės nėra – ji kompleksiškai užstatyta Dainavos (buv. Taikos III) mikrorajonu. Teritorija, į kurią ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra ypač urbanizuota, užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais, mokyklomis, darželiais, infrastruktūros objektais. Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nutartyje, sklypo plano parengimo procedūrai teisės aktų nustatytas devynių mėnesių terminas, todėl teismo nustatytas trijų mėnesių terminas yra akivaizdžiai per trumpas.
8. Teismai, priimdami sprendimus, nepagrįstai rėmėsi ieškovų pateiktu UAB „Dagrame“ parengtu žemės sklypo planu, kuriame pažymėti tariamai laisvos (neužstatytos) žemės sklypai. Laisvos (neužstatytos) žemės sklypo schemą parengė ne Kauno miesto savivaldybės administracija, o patys ieškovai (jų užsakymu įmonė, atliekanti kadastrinius matavimus), todėl remtis šiuo planu kaip pagrindu, patvirtinančiu laisvos (neužstatytos) žemės buvimą, negalima, nes būtų be pagrindo apribota išimtinė Kauno miesto savivaldybės administracijos kompetencija nustatyti valstybės išperkamos ir laisvos valstybinės žemės ribas, suformuoti sklypus ir pan.
9. Apeliacinės instancijos teismas svarbiomis termino atnaujinimo aplinkybėmis pripažino tai, kad ieškovai iki ginčijamo įsakymo dėl detaliojo plano patvirtinimo priėmimo ir iš karto po to ne kartą kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę ir ginčijamų administracinių aktų teisėtumo į nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančias institucijas bei Vyriausybės atstovą Kauno apskrityje, tikėdamiesi, kad ginčą pavyks išspręsti neteismine tvarka. Pažymėtina, kad ieškovai dar 2004 m. kreipėsi į teismą dėl ginčijamo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 16 d. įsakymo panaikinimo, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje ieškinį atsisakyta priimti, nepašalinus trūkumų. Akivaizdu, kad jau tada ieškovai žinojo apie skundžiamą administracinį aktą ir suvokė savo teisių pažeidimą, todėl būtent nuo tada turi būti skaičiuojamas terminas šioje byloje ginčijamiems administraciniams aktams apskųsti teismine tvarka. Ieškovai šį terminą praleido daugiau kaip trejus metus.
Pareiškimus dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo pateikė UAB „Eproma“ ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Prisidėjimuose iš esmės palaikomi kasacinio skundo argumentai ir prašoma šį skundą tenkinti.
Atsiliepimus į kasacinį skundą pateikę ieškovai J. J. ir M. J. bei tretieji asmenys A. M. , V. M. ir G. M. prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimuose iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai, papildomai nurodant, kad kasatoriaus argumentai dėl STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ taikymo nepagrįsti, nes apie statinį sprendžiama ne vadovaujantis teisės aktais, kurie galiojo statybos metu, bet tais aktais, kurie galioja sprendimo priėmimo metu. Priešingai nei teigia kasatorius, STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ nustato ne statinio naudojimo rekomendacijas, bet jo gyvavimo trukmę. Klausimas, ar aikštelės yra statiniai, yra fakto klausimas, kuris nenagrinėtinas kasacine tvarka. Teismai įpareigojo atsakovą ne patvirtinti UAB „Dagrame“ parengtą žemės sklypo planą, o parengti laisvos žemės sklypo planą. Terminas kreiptis į teismą buvo praleistas dėl lūkesčių išspręsti ginčą ne per teismą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.
Dėl bendrojo plano teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje ir teisės atkurti nuosavybės teisę į miesto žemę įgyvendinimo sąlygų
Pagal 2003 m. liepą galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 2 straipsnio 12 punktą planas (projektas) – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame užfiksuotos žinios apie teritorijas, žemės sklypus arba jų grupes, jų tvarkymo ir plėtojimo reikmes, sąlygas bei tvarką, o pagal to paties straipsnio 3 punktą bendrasis planavimas – kompleksinis planavimas teritorijos naudojimo prioritetams, raidos tikslams ir strategijai nustatyti. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį patvirtintas bendrasis planas įgauna teisinę galią ir tampa pagrindu rengti, keisti ar papildyti atitinkamo arba žemesnio lygmens bendrojo, specialiojo arba detaliojo teritorijų planavimo dokumentus, nustatyta tvarka paimti žemę visuomenės poreikiams, rezervuoti teritorijas valstybės, apskrities, savivaldybės bendrojo naudojimo objektams ir infrastruktūrai plėsti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad bendrojo planavimo procesas yra nuosekli ir procedūriškai sureguliuota administracinė veikla, skirta teritorijos naudojimo prioritetams, raidos tikslams ir strategijai nustatyti ir kuri atliekama taikant teisinės patikros procedūras, skirtas bendrųjų planų teisėtumui bei visuomeninių interesų įgyvendinimui, nepažeidžiant žmogaus teisių, užtikrinti.
Detalusis planavimas – tai savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms, teisėms ir prievolėms nustatyti, pakeisti arba panaikinti (2003 m. liepą galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 2 straipsnio 5 dalis). Individualus detaliojo plano pobūdis lėmė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta imperatyvioji taisyklė, jog detalusis planas netvirtinamas, jeigu jis prieštarauja bendrajam planui. Toks bendrojo ir detaliojo plano tarpusavio santykis pabrėžiamas ir teismų praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad egzistuoja svarbūs bendrojo ir detaliojo plano skirtumai, nulemti šių dokumentų paskirties ir pobūdžio: bendrasis ir detalusis planai yra skirtingo masto ir funkcijų dokumentai, todėl įstatyme, reglamentuojant šių dokumentų tarpusavio santykį, nustatoma nevienoda jų reikšmė. Vienas detaliojo planavimo uždavinių – detalizuojant bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus. Detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams. Šių planavimo dokumentų santykį yra ne kartą analizavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio praktikoje išaiškinta, kad pagal savo teisinę prigimtį bendrasis planas yra norminis teisės aktas, o detalusis planas yra individualus teisės taikymo aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS-08-115-05; 2005 m. liepos 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-11-787-05). Pažymėtina, kad individualus teisės aktas, įgyvendindamas norminį teisės aktą, negali jam prieštarauti ar kitaip iškreipti norminiu teisės aktu teisėkūros subjekto išreikštą valią. Iš to darytina išvada, kad detalusis planas neturi prieštarauti bendrajam planui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2010). Taigi, jei detalusis planas atitinka bendrąjį planą bei kitus norminius teisės aktus, jis laikomas teisėtu.
Nagrinėjamoje byloje ieškovai reikalauja panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 16 d. įsakymo dalį, kuria buvo patvirtintas apie 1620 kv. m žemės sklypo A detalusis planas, teigdami, kad šis administracinis aktas neteisėtas, nes riboja jų galimybes atkurti nuosavybės teises į ginčijamą turtą. Siekdami tai patvirtinti ieškovai pateikė į bylą UAB „Dagrame“ parengtą žemės sklypo planą, kuriame pažymėti tariamai laisvos (neužstatytos) žemės sklypai. Tačiau ši žemė patenka į daugiabučiais namais bei infrastruktūros objektais užstatyto Dainavos gyvenamojo mikrorajono dalį, tai patvirtina byloje pateiktas Taikos III mikrorajono generalinis planas bei Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas, pagal kuriuos ginčo žemė priskirta daugiaaukščių statinių, visuomeninės paskirties bei infrastruktūros teritorijoms. Vertindamas laisvos (neužstatytos) žemės sklypo schemos, parengtos ieškovų užsakymu, įrodomąją reikšmę, kasacinis teismas pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 106 punktą yra institucija, įpareigota pagal nustatyta tvarka patvirtintus teritorijos detaliuosius planus pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra, – apie nesuplanuotas miesto teritorijas. Iš bylos matyti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, įgyvendindama jai priskirtas funkcijas nustatyti, kuri miesto žemė yra laisva (neužstatyta) – nepriskirta valstybės išperkamai žemei, viešųjų pirkimų būdu pirko paslaugą rengti laisvų (neužstatytų) žemės sklypų nuosavybei atkurti schemas. Šį pirkimą laimėjusi įmonė SĮ „Kauno planas“ įvertino ir ginčo žemės teisinį statusą (ar ši žemė yra laisva, neužstatyta) ir parengė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių ir (duomenys neskelbtini) gatvės V. P. iki 1940 m. turėta žemė nėra laisva (neužstatyta). Įvertinus Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą bei esamą situaciją pagal SĮ „Kauno planas“ pateiktus duomenis, yra teisinis pagrindas teigti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pagrįstai konstatavo, jog teikti duomenis apie ginčo žemę kaip laisvą (neužstatytą) nėra pagrindo.
Remtis UAB „Dagrame“ parengtu žemės sklypo planu kaip įrodymu, patvirtinančiu laisvos (neužstatytos) žemės buvimą, būtų galima tik tuo atveju, jei būtų objektyvus pagrindas konstatuoti, kad savivaldybės administracija netinkamai įgyvendina viešojo administravimo principus, įtvirtintus Viešojo administravimo įstatyme: įstatymo viršenybės (viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais); objektyvumo (administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs); nepiktnaudžiavimo valdžia (viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų, o tai tuo pačiu reiškia arba neveikimą, arba neteisėtus administravimo veiksmus). Šiuo atveju tokių įrodymų byloje nesurinkta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų nustatyta tvarka rinkta bei vertinta informacija apie ginčo žemės teisinį statusą atitinka objektyvumo reikalavimus ir ja, o ne UAB „Dagrame“ parengtu žemės sklypo planu, remiamasi darant išvadas dėl ginčo žemės teisinio statuso sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus.
Vertinant byloje ginčijamą detalųjį planą pažymėtina, kad jis neprieštarauja bendrajam planui, t. y. nenustatyta, kad detaliuoju planu buvo netinkamai konkretizuoti miesto bendruoju planu įtvirtinti teritorijos naudojimo prioritetai, raidos tikslai ir strategija.
Dėl Lietuvoje pritaikyto nuosavybės teisių atkūrimo modelio, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Tai ne kartą pabrėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimuose formuodamas oficialiąją konstitucinę piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktriną, pagal kurią tokį pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės; įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį); įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; kt. Vienas tokių nuosavybės atkūrimo ribojimų išdėstytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte reglamentuojama, kad žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Nagrinėjamoje byloje įrodžius, kad žemė yra reikalinga pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, ji kvalifikuotina kaip valstybės išperkama ir natūra negrąžinama. Ieškovų teisių pažeidimas tokiu atveju nekonstatuotinas.
Dėl galimybės konstatuoti, kad statinys nebeegzistuoja
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas yra užstatytas, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas. Aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, todėl jos negalima pakeisti administraciniu aktu. Ši faktinė aplinkybė nustatoma įvertinus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. M. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2011). Nagrinėjamoje byloje ginčas inter alia kilo dėl to, ar ant siekiamos atkurti žemės yra statinių. Bylą nagrinėję teismai teisingai konstatavo, kad aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, tačiau siekdami ją nustatyti ir remdamiesi administraciniais norminiais teisės aktais teismai priėjo prie neteisingų išvadų.
Byloje nustatyta, kad ginčo sklype įregistruotas 40,32 kv. m pastatas – dirbtuvės ir dvi lieto betono dangos aikštelės. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tiek 2003 m. spalio 22 d., tiek ir 2005 m. vasario 23 d. įsakymas dėl ginčo sklypo nuomos buvo priimti, remiantis juose nurodytais teisės aktais, tarp jų – aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ patvirtinimo“, todėl, pasak teisėjų kolegijos, apygardos teismas turėjo pagrindą juo vadovautis, nustatydamas nurodytų aikštelių gyvavimo trukmę, ir teisingai konstatavo, kad, tvirtinant ginčo sklypo detalųjį planą, šios aikštelės negalėjo būti laikomos statiniais, atitinkančiais esminius statinio reikalavimus (Reglamento 60 punktas). Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia išvada. Kaip nurodyta pirmiau cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, spręsti apie tai, ar statinys egzistuoja, reikia iš faktinių aplinkybių visumos. Šiuo atveju, nepaisant to, kad pagal byloje esančius įrodymus UAB „Eproma“ nuosavybės teise priklausantys statiniai, nors iš dalies nusidėvėję, faktiškai egzistuoja, teismai nusprendė, jog jie neišlikę. Teismai priėjo prie šios išvados ne vertindami konkrečias faktines aplinkybes, bet taikydami Statybos techninį reglamentą 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“, kuriame statybos numatymo tikslais (Reglamento 1 punktas) nurodyta statinių gyvavimo trukmė. Toks formalus Reglamento nuostatų taikymas nesuderinamas su konstituciniu nuosavybės apsaugos imperatyvu (Konstitucijos 23 straipsnis). Valstybėje galiojanti privačios nuosavybės apsaugos sistema nebūtų veiksminga ir atitinkanti Konstituciją, jei nuosavybės teisės į daiktą ir paties daikto gyvavimas būtų imperatyviai ir formaliai apibrėžtas teisės akte nustatytu terminu. Privačios nuosavybės teisių į daiktą pasibaigimas įstatyme nenustatytu pagrindu laikytinas neteisėtu nusavinimu ir yra draudžiamas. Atitinkamai tai reiškia, kad šioje byloje teismų padaryta išvada dėl statinių „pasibaigimo“ remiantis Statybos techninio reglamento nustatytomis statinių gyvavimo trukmėmis yra neteisėta. Įvertinus byloje esančius įrodymus, UAB „Eproma“ nuosavybės teise priklausantys statiniai egzistuoja, jais naudojamasi (2011 m. spalio 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, T. 5, b. l. 90–93), statiniai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o šio registro duomenys, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, yra teisingi ir išsamūs, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to ši teismų sprendimų dalis naikintina kaip nepagrįsta ir neteisėta.
Dėl teritorijos raidos programos parengimą detaliojo planavimo procese liudijančių aplinkybių vertinimo pagal CPK 202 straipsnio nuostatas
Tenkindamas ieškinį ir pripažindamas detalųjį planą neteisėtu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nebuvo vykdomi ginčo detaliojo plano parengimo pirmojo etapo (planuojamos teritorijos raidos ir programos parengimas ir aprobavimas) reikalavimai – neparengta ir neaprobuota planuojamos teritorijos raidos programa (Detaliųjų planų taisyklių 23 punktas), kuri yra būtina teritorijų planavimo dokumento dalis, turinti juridinę galią (Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, Detaliųjų planų taisyklių 38 punktas), todėl jos nebuvimas tarp teismui pateiktų šio detaliojo plano rengimo dokumentų leidžia daryti išvadą, kad raidos programa nebuvo parengta, o tai yra esminis detaliojo planavimo procedūros pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo klausimu, pažymėjo, kad atsakovų teismui pateikta dokumento, pavadinto žemės sklypo teritorijos raidos programa, kopija nesudaro pagrindo paneigti teismo išvadas, nes pateiktas dokumentas neatitinka CPK nustatytų įrodymų leistinumo ir sąsajumo reikalavimų: pateikta CPK 114 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkanti dokumento kopija, nesant dokumento originalo, o dokumento forma neatitinka Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 patvirtintų Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių.
Vertindama šias teismų išvadas bylos faktinių aplinkybių ir galiojančios teisės kontekste, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad detaliojo plano rengimo procedūrų pažeidimai konstatuoti nepagrįstai. CPK 202 straipsnyje įtvirtinta, kad kai teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Šia nuostata įstatymo leidėjas suteikė diskreciją teismams spręsti dėl dokumentų kopijų įrodomosios vertės iš anksto jos neapribodamas, todėl teismai turi šią diskreciją įgyvendinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad net jei teritorijos raidos programos dokumento forma ir neatitiktų Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 patvirtintų Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių, tai nesudarytų pagrindo tokio įrodymo nevertinti pagal CPK 202 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai, apsiribodami formaliu konstatavimu, kad pateiktos tik dokumentų kopijos, o detaliojo plano raidos programos forma neatitinka Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių, be teisėto pagrindo neatsižvelgė į tai, jog apie raidos programos parengimą liudija ne tik jos kopija, bet ir valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos – Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pateiktas Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas. Ši patikros procedūra yra sudėtinė teritorijų planavimo procedūrų dalis, reglamentuota Teritorijų planavimo įstatymo IV dalyje. Šios procedūros pažeidimų nenustatyta, todėl kasacinis teismas sprendžia, kad teritorijos raidos programa buvo parengta, pateikta valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, dėl to konstatuoti detaliojo planavimo procedūrų pažeidimą nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus faktų vertinimo ir teisės taikymo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priimdami sprendimą ir nutartį netinkamai aiškino ir taikė teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas bei vertino įrodymus, todėl skundžiami sprendimas ir nutartis naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Byloje yra įrodymų apie UAB „Eproma“ patirtas bylinėjimosi išlaidas: 1900 Lt atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme, sumokėtą 976,58 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, iš viso – 2876,58 Lt. Atmetus ieškinį, šios išlaidos pagal CPK 93 straipsnį lygiomis dalimis (po 1438,29 Lt) priteistinos iš ieškovų J. J. ir N. J. .
Taip pat iš pralaimėjusios šalies priteistinos valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu: 205,43 Lt pirmojoje instancijoje, 33 Lt apeliacinės instancijos teisme ir 229,98 Lt kasaciniame teisme, iš viso – 468,41 Lt. Atmetus ieškinį, šios išlaidos pagal CPK 96 straipsnį lygiomis dalimis (po 234,20 Lt) priteistinos iš ieškovų J. J. ir N. J. .
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį.
Priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti UAB „Eproma“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 1438,29 (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt aštuonis litus 29 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660) iš J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 234,20 (du šimtus trisdešimt keturis litus 20 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
Gintaras Kryževičius