Administracinė byla Nr. A-910-858/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04540-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą Nr. 28-45(2) (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 2S-4888 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodė, kad Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 28-45(2) (toliau – ir Nutarimas) pareiškėjas buvo nubaustas 15 parų baudos izoliatoriuje už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 19 d., apie 14.30 val., atsisakė keltis į paskirtą 11 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 5. Pareiškėjas Vilniaus PN 2014 m. rugpjūčio 19 d. pareigūnams įteikė pareiškimą, kuriame nurodė svarbias priežastis, dėl ko negali būti ir gyventi Vilniaus gyvenamojoje zonoje (bendrabučio tipo patalpose), taip pat prašė izoliuoti pareiškėją nuo kitų nuteistųjų, jį uždarant į kamerų tipo patalpą, kaip numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje, tačiau į pareiškėjo prašymą nebuvo atsižvelgta, prašyme nurodytos priežastys tiriamos nebuvo. Tuo tarpu Kalėjimų departamento (toliau – ir Departamentas) atsakymas pareiškėjo taip pat netenkino, pareiškėjo nurodytos priežastys vėlgi nebuvo ištirtos. Pareiškėjas atsisakymo keltis į kitą patalpą priežastimis nurodė tai, kad: Vilniaus PN gyvenamojoje zonoje vyrauja priimtos savitos nuteistųjų tarpusavio elgesio (bendravimo) taisyklės – kastos; pagal Vilniaus PN dienotvarkę kas keletą dienų, t. y. mažiausiai du kartus per savaitę yra keičiamas visų nuteistųjų atsigulimo, kėlimosi laikas viena valanda vėliau ar ankščiau, tuo yra išbalansuojamas žmogaus bioritmas, trikdoma sveikata; taip pat dėl nenoro gyventi didelėse patalpose, nes gyvenant didelėse patalpose tik tuščiai leidžiamas laikas, tokiose patalpose daug kam yra daroma neigiama įtaka. Departamento atsakymas, pareiškėjo teigimu, yra šabloniškas, neįsigilinta į pareiškėjo prašymo esmę.
Atsakovas Vilniaus pataisos namai pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad nemotyvuotas atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūros vienete ar gyventi atitinkamoje patalpoje yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašyme nurodytas priežastis vertino, apklausė nuteistuosius, tačiau nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų bausmę atlikti paskirtame būryje. Pareiškėjo argumentus dėl kastų vertino kaip netoleruotiną nuteistųjų subkultūros apraišką, kurių laisvės atėmimo įstaiga netoleruoja, ir pažymėjo, kad skirstant nuteistuosius į būrius vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Vilniaus PN pareiškėjo teiginius dėl nepatinkančio dienotvarkės režimo laikė teisiškai ir racionaliai nepagrįstais, argumentus dėl nenoro gyventi didelėse patalpose taip pat vertino prieštaringai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjo skundą prašė atmesti.
Nurodė, kad Vilniaus PN, priimdami Nutarimą, pažeidimą kvalifikavo tinkamai, pagrindų nuobaudai panaikinti nebuvo nustatyta. Pareiškėjo argumentus dėl miego režimo kaitaliojimo vertino kaip subjektyvią nuomonę, atsižvelgiant į žiniasklaidos priemonėse pateiktus pavyzdžius. Pažymėjo, kad BVK ir kiti teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar gyvenamas patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą. Tokiu atveju teikiamas prašymas administracijai, kuri vertina nurodytas priežastis ir sprendžia dėl nuteistojo izoliavimo nuo kitų nuteistųjų. Pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodytos priežastys nėra motyvuotos ir pagrįstos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo Nr. 28-45(2) ir Departamento 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 2S-4888 pagrįstumo ir teisėtumo.
Teismas pažymėjo, kad, vertinant institucijų priimtų skundžiamų sprendimų pagrįstumą, svarbu išnagrinėti, ar pagrįstai pareiškėjo prašyme nurodytos priežastys institucijų buvo įvertintos kaip nesvarbios. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN dienotvarkė kenkia pareiškėjo sveikatai (pirmoji priežastis). Iš byloje pateiktos Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtintos nuteistųjų dienotvarkės nustatyta, kad nuteistieji darbo dienomis keliasi 7 val., o poilsio ir švenčių dienomis keliasi 8 val. Pareiškėjas nurodydamas, kad Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtinta dienotvarkė kenkia jo sveikatai, šiuos argumentus iš esmės grindžia savo subjektyviu požiūriu, analizuodamas gydytojų neurologų, psichiatrų viešai publikuotų straipsnių turinį bei kitų visuomenės narių nuomones, atitinkamai darydamas subjektyvias išvadas. Be to, tokias išvadas pareiškėjas grindžia tik galimomis, tačiau ne realiomis neigiamomis pasekmėmis sveikatai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodyta pirmoji priežastis pagrįstai nebuvo įvertinta kaip svarbi.
Pareiškėjas antrąja priežastimi nurodė tai, kad gyvenant didelėse patalpose jam sunku susikaupti, tobulėti, tokiose patalpose degraduojama, tuščiai leidžiamas laikas, patalpose didelis triukšmas, o tai, taip pat daro didelę žalą sveikatai. Teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo argumentai irgi pagrįsti tik pareiškėjo subjektyviomis abstraktaus ir bendro pobūdžio išvadomis, kurios negali būti pripažintos svarbiomis.
Pareiškėjas trečiąja priežastimi (pareiškėjo išskirta kaip svarbiausia) nurodė, jog atsisakė keltis į kitą gyvenamąją patalpą dėl to, kad joje vyrauja savitos nuteistųjų tarpusavio elgesio (bendravimo) taisyklės (kastos) ir šios taisyklės pagrįstos kriminaliniame pasaulyje taikomomis normomis. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad šios patalpos gyventojai yra apriboti daugelio taisyklių (neleidžiama vaikščioti bendru ratu kieme, valgyti prie bendro stalo, sportuoti ir pan.), kurias nustato kiti nuteistieji, o administracija jų tokius veiksmus toleruoja. Vertindamas pareiškėjo šiuo aspektu išdėstytus argumentus teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo argumentai vertintini tik kaip jo nuomonė, nes pataisos įstaigose nuteistieji neskirstomi į socialines ar kokias kitas neformalias grupes, o šis reiškinys yra vyraujantis ir toleruojamas tik nuteistųjų tarpe.
Įvertinęs bylos medžiagą (pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus, byloje pateiktą informaciją) teismas nustatė, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ Nr. 7-245. Pareiškėjas, tik abstrakčiais argumentais grįsdamas ginčo aplinkybes, nei skunde, nei teismo posėdžio metu nepaneigė atsakovo išvados dėl pažeidimo konstatavimo teisėtumo, t. y. pareiškėjas nepateikė įtikinančių įrodymų, patvirtinančių skundžiamų sprendimų ydingumą. Pareiškėjo prašyme nurodytos trys išskirtinai subjektyvaus pobūdžio priežastys institucijų pagrįstai neįvertintos kaip svarbios, kurios galėtų būti pagrindu pareiškėją izoliuoti nuo kitų nuteistųjų ir laikyti kamerų tipo palatose vieną, netaikant nuobaudos.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismas sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad laiko kaitaliojimas nuteistųjų gyvenamojoje zonoje mažiausiai 104 kartus per metus daro ypatingai neigiamą poveikį kiekvieno žmogaus sveikatai. Tai, kad šis teiginys grindžiamas tik galimomis neigiamomis pasekmėmis žmogaus sveikatai, negali būti argumentas netenkinti pareiškėjo skundo. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad patalpose, kur nuolat gyvena 10 ir daugiau žmonių, sunku susikaupti, individualiai tobulėti, ramiai gyventi. Kalinimas tokiose sąlygose pažeidžia BVK 1 straipsnyje įtvirtintus bausmės atlikimo tikslus ir paskirtį. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus PN vyrauja savitos nuteistųjų tarpusavio elgesio taisyklės, yra susikūrusios kastos. Tai, kad egzistuoja tokios nuteistųjų elgesio taisyklės, įrodo faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui tik atvykus į Vilniaus PN atlikti bausmę buvo kilęs konfliktas tarp jo ir kitų bausmę atliekančių nuteistųjų, po konflikto pareiškėjas buvo pervežtas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Jei, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, objektyviai būtų atsižvelgta į pareiškėjo Vilniaus PN pateiktuose prašymuose nurodytas aplinkybes ir jam būtų leista atlikti bausmę kamerų tipo patalpose bei laikyti jį kameroje vieną netaikant nuobaudos, tai pareiškėjas būtų turėjęs teisę turėti savo radijo imtuvą, tai būtų leidę jam klausytis diskusines, mokslines, kultūrines, politines laidas, taip sudarant sąlygas pareiškėjui tobulėti ir gilinti savo žinias.
Atsakovas Vilniaus Pataisos namai pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški pateiktiems pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai yra abstraktaus pobūdžio, todėl turėtų būti vertinami kritiškai. Pirmosios instancijos teismas nematė pagrindo abejoti šalių parodymais ar rašytinių įrodymų tikrumu, o pareiškėjo teiginiai, kad jo nurodytos aplinkybės buvo ištirtos nepakankamai išsamiai, yra nepagrįsti bei neatitinka tikrovės. Skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes, nuteistojo rašytinius paaiškinimus dėl pažeidimo. Vilniaus PN mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Departamentas iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodo jokių bylos aplinkybių, kuriomis pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą. Departamento teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylos aplinkybes, jas ištyrė visapusiškai, detaliai išnagrinėjo byloje pateiktą dokumentinę medžiagą ir priėmė objektyvų bei teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo atžvilgiu priimtų administracinių teisės aktų pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus pataisos namų 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą Nr. 28-45(2) (b. l. 13), kuriuo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą pareiškėjui paskirta nuobauda 15 parų kalėti baudos izoliatoriuje. Taip pat pareiškėjas prašo panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 2S-4888 (b. l. 11–12), kuriuo Vilniaus PN Nutarimas paliktas nepakeistas.
Bausmių vykdymo kodekso (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis.
BVK įtvirtintos bendrosios nuteistųjų pareigos vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (BVK 12 straipsnio 1 dalis) bei vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (BVK 12 straipsnio 2 dalis). BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Iš aptartų BVK nuostatų matyti, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, o po to, jei abejoja dėl jų teisėtumo, gali juos apskųsti įstatymų nustatyta tvarka (BVK 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
BVK 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų; 4) atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų; 5) kalėjimuose laikomų nuteistųjų uždarymas į karcerį iki penkiolikos parų; 6) pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių; 7) kalėjimuose laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo dviejų iki šešių mėnesių.
Vilniaus PN Nutarimu nuobauda pareiškėjui buvo skirta už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 19 d. apie 14.30 val. atsisakė eiti gyventi į paskirtą 11 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 5 ir tokiu būdu nuteistasis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ Nr. 7-245 (b. l. 70).
BVK 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda.
BVK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.
Pareiškėjas Nutarimu paskirtos nuobaudos neteisėtumą ir pagrįstumą motyvavo tuo, kad jo kalinimas Vilniaus PN gyvenamojoje zonoje (bendrabučio tipo patalpose) sukels jam nepatogumus: 1) laiko kaitaliojimas nuteistųjų gyvenamojoje zonoje mažiausiai 104 kartus per metus daro ypatingai neigiamą poveikį kiekvieno žmogaus sveikatai; 2) patalpose, kur nuolat gyvena 10 ir daugiau žmonių, sunku susikaupti, individualiai tobulėti, ramiai gyventi. Kalinimas tokiose sąlygose pažeidžia BVK 1 straipsnyje įtvirtintus bausmės atlikimo tikslus ir paskirtį; 3) Vilniaus PN vyrauja savitos nuteistųjų tarpusavio elgesio taisyklės, yra susikūrusios kastos. Tai, kad egzistuoja tokios nuteistųjų elgesio taisyklės įrodo faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui tik atvykus į Vilniaus PN atlikti bausmę buvo kilęs konfliktas tarp jo ir kitų bausmę atliekančių nuteistųjų, po konflikto pareiškėjas buvo pervežtas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjas analogiškus motyvus pateikė ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. prašyme Nr. 53-77(2) laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų (b. l. 72–80).
Pažymėtina, kad byloje ginčas dėl paskirtos nuobaudos rūšies ir dydžio pagrįstumo nekyla. Taip pat ginčas nekyla dėl to, kad 2014 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ Nr. 7-245 priėmimo metu nebuvo kito pagrindo, išskyrus pareiškėjo nurodomą BVK 70 straipsnio 6 dalies išimtį, laikyti pareiškėją atskirai nuo kitų nuteistųjų, t. y. ne Vilniaus PN gyvenamoje zonoje (bendrabučio tipo patalpose).
Taigi nagrinėjamoje byloje Vilniaus PN Nutarimo ir Departamento Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas yra kvestionuojami tik tuo aspektu, kad pareiškėjo nurodytos minėtos aplinkybės buvo pagrįstas pagrindas už nurodymo keltis į 11 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 5 nevykdymą neskirti nuobaudos ir, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo neperkelti gyventi į Vilniaus PN gyvenamąją zoną (bendrabučio tipo patalpas), o pagal pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 19 d. prašymą Nr. 53-77(2) jį laikyti kamerų tipo patalpose.
Iš nuteistųjų dienotvarkės grafiko, patvirtinto Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 (b. l. 62), matyti, kad nuteistieji darbo dienomis keliasi 7 val., o eina miegoti 23 val. Poilsio ir švenčių dienomis nuteistieji keliasi 8 val., o eina miegoti 23 val. Prieš poilsio ir švenčių dienas nuteistieji turi teisę miegoti nuo 24 val. iki 8 val. Remiantis apžvelgtu grafiku, pažymėtina, kad nuteistieji kiekvieną savaitės dieną turi teisę miegoti 8 val., o nuteistieji švenčių ir poilsio dienomis gali pamiegoti netgi valandą ilgiau. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kiekvieną dieną nuo 22.40 val. nuteistieji turi teisę gulėti lovose nusirengę ir apsikloję antklode. Todėl darytina išvada, kad nuteistasis, norintis eiti miegoti ankščiau, tai gali daryti kiekvieną dieną jau nuo 22.40 val. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, taip pat byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nustatytas nuteistųjų režimas pakenkė ar gali pakenkti pareiškėjo sveikatai, todėl ši pareiškėjo nurodoma aplinkybė savaime nėra pagrįstas pagrindas jį laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų.
Pareiškėjo nurodoma antroji aplinkybė, dėl kurios jis negali būti perkeltas į Vilniaus PN gyvenamąją zoną (bendrabučio tipo patalpas), nes, anot jo, patalpose, kur nuolat gyvena 10 ir daugiau žmonių, sunku susikaupti, individualiai tobulėti, ramiai gyventi ir kalinimas tokiose sąlygose pažeidžia BVK įtvirtintus bausmės atlikimo tikslus ir paskirtį, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat yra savaime nelaikytina pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą jį laikyti atskirai. Pareiškėjas minėtus argumentus grindžia savo subjektyvia nuomone, kuri reiškiama vadovaujantis emocijomis, todėl tokie pareiškėjo nurodomi motyvai negalėjo būti pagrindas atsisakyti vykdyti Vilniaus PN pareigūnų nurodymus ir pareiškėją laikyti izoliuotai nuo kitų nuteistųjų. Šiuo aspektu pažymėtina kad, kaip matyti iš BVK 70 straipsnio turinio, pataisos įstaigos direktorius turi tam tikrą diskreciją spręsti, ar nuteistasis gali būti laikomas atskirai. Įvertinus byloje surinktus įrodymus darytina išvada, kad šios diskrecijos ribos byloje vertinamu atveju peržengtos nebuvo.
Pasisakant dėl trečiojo pareiškėjo argumento, kad Vilniaus PN vyrauja savitos nuteistųjų tarpusavio elgesio taisyklės, yra susikūrusios kastos, pažymėtina, jog, taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (BVK 6 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Todėl galima aplinkybė, kad nuteistieji yra susiskirstę į grupes, turi turėti realios įtakos nuteistojo asmenybei, pvz., kelti realią grėsmę jo sveikatai ar gyvybei, arba turi būti kitas svarus pagrindas, kuriuo remiantis, nuteistąjį būtų galima izoliuotai ar atskirai laikyti nuo kitų nuteistųjų tam, kad būtų įgyvendintas bent vienas iš BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatytų tikslų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie atliktą tarnybinį tyrimą dėl nuteistojo V. Z. administracijos nurodymų nevykdymo (b. l. 83–84), taip pat apie atliktą tarnybinį tyrimą dėl nuteistojo Svajūno Kubiliaus elgesio (b. l. 85–86), po to, kai tarp pareiškėjo ir nuteistojo Svajūno Kubiliaus 2012 m. liepos 18 d. buvo kilęs konfliktas, patvirtina, kad Vilniaus PN kontroliuoja, ar nuteistieji laikosi režimo reikalavimų ir nedaro neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo kalinimo metu siekė užtikrinti, kad pareiškėjas būtų laikomas tinkamomis kalinimo sąlygomis. Byloje duomenų, kad Vilniaus PN kalinami asmenys po šio konflikto pareiškėjo atžvilgiu būtų elgęsi neteisėtai, nėra. Taip pat ir pareiškėjas daugiau nenurodo atvejų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeidžiamos. Atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas aiškiai nepažymi, jog galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes galėjo kelti jam grėsmę ar kitaip pažeisti jo teises. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktame apeliaciniame skunde nurodyto gyvenamosios vietos adreso (b. l. 141–145, 156–160) ir pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo patvirtinimo, pareiškėjas baigė atlikti bausmę Vilniaus PN, taigi nėra pateikta įrodymų, kad de facto jam buvo kilusi reali grėsmė jo gyvybei ar sveikatai. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, ir trečiasis pareiškėjo argumentas apie Vilniaus PN susikūrusias kastas ir vienetinį smurto atvejį prieš jį nebuvo pagrįstas pagrindas pareiškėjui nevykdyti teisėtų Vilniaus PN administracijos nurodymų ir pareiškėją laikyti izoliuotą nuo kitų kalinamų asmenų.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs reikšmingas bylai aplinkybes ir vadovaudamasis aktualiomis nagrinėjamai bylai teisės aktų nuostatomis, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis
Skirgailė Žalimienė