LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

n u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. rugsėjo 3 d.

   Vilnius

            Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Vinco Versecko (pirmininkas ir  pranešėjas),

sekretoriaujant Jūratei Lajauskienei,

dalyvaujant ieškovui C. V.,

ieškovo atstovėms advokatėms Dianai Višinskienei, Jurgitai Spaičienei,

atsakovo atstovams Vitalij Basin, atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,

vertėjai Vladislavai Tumas,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Uosto vartai“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-327-216/2005 pagal ieškovo C. V.ieškinį atsakovui UAB ,,Uosto vartai“  dėl skolos priteisimo, ir   

n u s t a t ė :

Ieškovas C. V.2004 m. gruodžio 21 d. ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo UAB ,,Uosto vartai“ 333 333,33 Lt skolą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme  iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 1997 m. sausio 30 d. visuotinis UAB ,,Uosto vartai“ akcininkų susirinkimas nutarė akcininkams išmokėti 1 000 000 Lt dividendų, atidedant jų išmokėjimą iki atskirojo akcininkų sprendimo. Pagal minėtą nutarimą, ieškovui, turinčiam 1/3 bendrovės akcijų, turėjo būti išmokėti 333 333,33 Lt, tačiau nepaisant nevienkartinių prašymų atsakovas šios sumos ieškovui neišmokėjo. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė LR CK 6.59 straipsnio reikalavimus.

Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. kovo 1 d. sprendimu ieškovo C. V.ieškinį tenkino - priteisė iš atsakovo UAB ,,Uosto vartai“ 333 333, 33 Lt skolą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme  iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas konstatavo, jog tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai laikytini paskoliniais (CK 6.870 str.), t. y. trys UAB ,,Uosto vartai“ akcininkai nutarė skirti 1 000 000 Lt dividendų išmokėjimui, bet iki atskiro akcininkų susirinkimo sprendimo šiuos pinigus paskolino UAB ,,Uosto vartai“. Kadangi paskolos grąžinimo terminas nebuvo numatytas, todėl atsakovas paskolą turi grąžinti pagal pareikalavimą – per 30 dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą (CK 6.873 str. 2 d.). Ieškovui pareiškus reikalavimą teisme, atsakovas  paskolos negrąžino, todėl teismas nutarė ieškovo ieškinį tenkinti. Teismas atmetė atsakovo argumentą, jog ieškovas praleido senaties terminą reikalavimui pareikšti, nes laikė, jog  terminas sietinas ne su 1997 m. sausio 30 d. UAB ,,Uosto vartai“ visuotiniu akcininkų susirinkimu, o su ieškovo pareikštu reikalavimu grąžinti skolą.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Uosto vartai“ prašo panaikinti apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, jog  pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais :

1. Teismas netyrė atsakovo pateikto 1996 m. UAB ,,Uosto vartai“ finansinės atskaitomybės balanso iš kurio matyti, jog 1997 m. sausio 1 d. atsakovo kreditorinis įsiskolinimas sudarė 5 567 150 Lt, tai rodo, jog įmonė buvo nemoki. Kadangi UAB ,,Uosto vartai“ 1997 m. sausio 1 d. buvo nemoki, šios bendrovės 1997 m. sausio 30 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas, kuriuo buvo paskelbti dividendai, prieštarauja 1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo 49 straipsnio 3 daliai, todėl minėtas nutarimas laikytinas niekiniu sandoriu, prieštaraujančiu bendrovės įstatams.

2. Teismas neįvertino fakto, jog 1997 m. sausio 30 d. sprendimu priimtas  nutarimas buvo sąlyginis, tai yra dividendų išmokėjimas buvo siejamas su papildoma sąlyga – atskiru akcininkų sprendimu, kuris nebuvo priimtas.

3. Teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovas nutarimo dėl dividendų priėmimo metu buvo ne tik akcininkas, bet ir įmonės direktorius. Žinodamas realią įmonės finansinę būklę, jis žinojo, jog priimto nutarimo neįmanoma įvykdyti, todėl savo turimas akcijas po susirinkimo pardavė. Be to, baudžiamojoje byloje įrodyta, jog C. V. veikė prieš įmonės interesus ir savo kaltais veiksmais iššvaistė įmonės turtą ir tuo pablogino įmonės padėtį. Šią aplinkybę patvirtina  Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis.

4. Teismo išvada, jog tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai yra nelogiška, nepagrįsta, kadangi prieštarauja paskolos sutarties kaip sandorio sampratai ir kitoms šio sandorio institutą reglamentuojančioms normoms, o taip pat  neatitinka CPK 263 straipsnio  antrosios dalies reikalavimų. Teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių paskolos sutarties sudarymo faktą. Be to neįrodytas pinigų perdavimo faktas, kuris yra privaloma paskolos sutarties įsigaliojimo sąlyga (CK 6.870 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika svarbiausiais sandorio elementais laiko valią ir jos išreiškimą, atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog tarp šalių nebuvo sudarytas paskolos sandoris, nes byloje nenustatyti nei objektyviąją, nei subjektyviąją sandorio pusę patvirtinantys įrodymai nei įrodymai, patvirtinantys ginčo šalių valią sukurti paskolos teisinius santykius.

5. Teismas nepagrįstai tarp šalių kilusiam ginčui taikė 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK normas, tuo pažeidė CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio normas. Be to, teismas ginčo santykiams spręsti turėjo taikyti visuotinio akcininkų susirinkimo 1997 m. sausio 30 d. metu galiojusią 1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo redakciją.

6. Teismas taip pat nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą, nors atsakovas pareiškė tokį prašymą. Teismas nenurodė jokių argumentų, dėl ko atmetė šį atsakovo prašymą. Atsakovas mano, jog teismas privalėjo taikyti ieškinio senaties terminą, kadangi CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje  nurodyta, jog pagal bendrąją taisyklę CK nustatyti ieškinio senaties terminai gali būti taikomi tik su sąlyga, kad ieškinio senaties terminų eiga nepasibaigė iki CK įsigaliojimo. Šiuo atveju CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 10 metų senaties terminas negali būti taikomas, nes ieškinio senaties terminai reikalavimams dėl dividendų išmokėjimo pareikšti pagal senąjį CK pasibaigė 2000 m. balandžio 30 d., t.y. iki naujo CK įsigaliojimo.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo ieškinį, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, tačiau netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, bei akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, numatančias dividendų mokėjimo tvarką. Teismas taip pat neįvertino bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti mažintinas ieškovui priteistinų dividendų dydis.

Nustatyta, kad 1997 m. sausio 30 d. visuotinis UAB ,,Uosto vartai“ akcininkų susirinkimas nutarė akcininkams išmokėti 1 000 000 Lt dividendų, atidedant jų išmokėjimą iki atskirojo akcininkų sprendimo. Dividendai, nepaisant ieškovo pakartotinių prašymų, nebuvo išmokėti, dėl to ieškovas 2004-12-21 pareiškė ieškinį dėl neišmokėtų dividendų priteisimo.

Atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas,  nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties ir šiuo pagrindu neatmetė ieškovo reikalavimų. Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog ieškinys turėtų būti atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, tačiau sutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nors iš esmės teisingai išsprendė bylą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.

Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad termino eiga prasideda nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą (1964 m. 86 str., 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.). 1964 m. CK nustatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą ir sutrumpintą 6 mėnesių terminą dėl netesybų išieškojimo (CK 84 str. 1 d., 2 d. 1 p.). 1996-12-31 redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 49 straipsnio 4 dalis numatė, kad akcininkas, įgijęs teisę į dividendą, turi teisę jį išreikalauti kaip bendrovės kreditorius, jeigu bendrovė, pasibaigus trims mėnesiams po susirinkimo, paskelbusio dividendus, jų akcininkams neišmoka (1996-12-31 redakcijos ABĮ 49 str. 4 d.). Pažeistos teisės gynimui taikomi bendri ieškininės senaties terminai, numatyti Civiliniame kodekse, nes specialios normos, reglamentuojančios šią akcininkų turtinę teisę, nenustato kitokių jos gynimo terminų. Ieškininės senaties terminas reikalavimui išieškoti dividendus pradedamas skaičiuoti praėjus 3 mėnesiams nuo atitinkamo susirinkimo, priėmusio nutarimą išmokėti tuos dividendus, dienos. Taigi ieškinio senaties terminas dėl 1997-01-30 UAB „Uosto vartai“ akcininkų susirinkimu nutarimu paskelbtų dividendų prasidėjo 1997-04-30 ir baigėsi 2000-04-30, dar galiojant 1964 m. CK. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas niekada neginčijo savo pareigos išmokėti ieškovui dividendus, o ieškovas neatsisakė savo teisės į paskelbtų dividendų išmokėjimą. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis 2000 m. sausio 12 d. ieškovo raštas atsakovo finansų direktoriui, kuriuo prašoma išmokėti ieškovui dividendus už 1996 metus (1 t., b. l. 105), į kurį atsakydamas atsakovo atstovas nurodė, kad dividendų išmokėjimas atidėtas, ir akcininkai dar nepriėmė sprendimo dėl jų išmokėjimo už 1996 metus (1 t., b. l. 106). Minėtas raštas atsakovui parašytas nepraėjus trejiems metams nuo 1997 m. sausio 30 d. visuotinio akcininkų susirinkimo, t. y. nepasibaigus ieškinio senaties terminui pagal 1964 m. CK, o į jį atsakydamas atsakovas nepaneigė savo įsipareigojimo ieškovui, t. y. leido suprasti, jog įsipareigojimas mokėti dividendus bus įvykdytas ir nėra pagrindo pasinaudoti teismine savo teisių gynyba. Pagal 1964 m. CK 89 straipsnio nuostatas ieškininės senaties termino eiga nutraukiama, jei įpareigotasis asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą (2000 m. CK 1.130 str. 2 d.). Po nutraukimo ieškininės senaties termino eiga prasideda iš naujo, o laikas, išėjęs iki nutraukimo, į naują terminą neįskaitomas. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog minėti šalių raštai yra paskutiniai patikimi įrodymai, jog atsakovas neneigė ieškovui įsipareigojimų pagal 1997-01-30 visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą, laikytina, jog nutrūkusi ieškinio senaties eiga nuo 2000-01-13 prasidėjo iš naujo ir, jos skaičiavimui taikant 2000 m. CK nuostatas (pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą), reglamentuojančias ieškinio senatį, ieškovas, 2004-12-21 pareiškęs ieškinį, darytina išvada, jog ieškovas nepraleido senaties termino pareikšti reikalavimą dėl neišmokėtų dividendų priteisimo. Todėl teismas turėjo pripažinti ieškovo teisę į teisminę teisių gynybą ir ginti jo pažeistas teises. Taigi šiuo atveju nepagrįsti apelianto teiginiai apie ieškinio senaties termino praleidimą ir 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 10 metų senaties termino netaikymą.

Vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo argumentų ribose, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priteisęs ieškovui iš atsakovo neišmokėtus dividendus, nepagrįstai padarė išvadą, jog tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir šiuo atveju taikė CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. teismas rėmėsi netinkama teisės norma. Pagal 1964 m. CK 4 straipsnį civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymų numatytų pagrindų, taip pat iš fizinių ir juridinių asmenų veiksmų, kurie įstatyme ir nenumatyti, bet pagal bendruosius pradmenis ir prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Šiuo atveju civilines teises ir pareigas tarp ginčo šalių sukūrė tuo metu galiojusios redakcijos ABĮ 49 straipsnis. Pagal atsakovo UAB „Uosto vartai“ 1997-01-30 visuotinio akcininkų susirinkimo priimtų nutarimų metu galiojusio ABĮ 49 straipsnio 1 dalį (1996-12-31 redakcija) dividendai yra akcininkui paskirta pelno dalis, kuri proporcinga jo turimų akcijų nominaliai vertei. Visuotinio akcininkų susirinkimo paskelbti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams ir akcininkas turi teisę dividendą išreikalauti iš bendrovės kaip jos kreditorius (ABĮ 49 str. 2 d.). Kolegijos nuomone, kaip kad yra nurodžiusios ir šią bylą nagrinėjusios apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų teisėjų kolegijos, atsakovo įsipareigojimas negali būti tapatinamas su paskolos įsipareigojimu, kadangi pagal 1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų, t. y. paskolos teisiniams santykiams būdinga tai, kad pagal juos grąžintinai perduodami nuosavybėn pinigai (ar rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai). Tuo tarpu ieškovas atsakovui jokių pinigų neperdavė, o pats atsakovas paskelbė dividendus, t. y. pats prisiėmė įsipareigojimą prieš ieškovą. Vien dėl fakto, kad anksčiau minėtu akcininkų susirinkimo nutarimu atsakovas dividendų išmokėjimą atidėjo, jo įsipareigojimas prieš akcininkus, tame tarpe ieškovą, į paskolos teisinius santykius transformuotis negalėjo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo patenkinti ieškovo ieškinį, tačiau remdamasis kitu teisiniu pagrindu (1996-12-31 redakcijos ABĮ 49 str. 2 d.).

Kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ir nevertino atsakovo argumentų dėl įmonės sunkios finansinės padėties (nemokumo), nes ši aplinkybė turi esminės reikšmės įsipareigojimo akcininkui išmokėti dividendus įvykdymui (1 t., b. l. 61-62). Pagal ABĮ 49 straipsnio 3 dalį visuotiniam akcininkų susirinkimui draudžiama skelbti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki arba jei išmokėjusi dividendus, taptų nemokia. Jei bendrovės balanse yra apskaityti nuostoliai, tai visuotinis akcininkų susirinkimas taip pat neturi teisės skelbti ir išmokėti dividendų, kol jie nebus padengti ar dėl to nebus sumažintas įstatinis kapitalas. Dėl to kolegija šią aplinkybę tyrė ir dėl jos pasisako.

Iš 1997-01-01 balanso matyti, kad atsakovas turėjo turto už 7 464 105 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, tame tarpe pradelsti, sudarė 5 168 333 Lt (1 t., b. l. 63-64). Siekiant įvertinti, ar atsakovas sprendimo mokėti dividendus priėmimo metu buvo nemokus, reikia nustatyti pradelstų įsipareigojimų priežastis ir įtaką įmonės finansinei būklei, kadangi vienkartiniai atsiskaitymo terminų praleidimai negali būti laikomi pakankamu kriterijumi pripažinti įmonę nemokia (1992 m. Įmonių bankroto įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.).

Iš atsakovo finansinės atsakomybės dokumentų matyti, kad atsakovas 2006 m. vykdė aktyvią ūkinę veiklą, jo teikiamų-gaunamų paslaugų ir atsiskaitymų už jas apyvartą buvo didelė. Atsakovas už gaunamas paslaugas su bendrovės kreditoriais, tame tarpe pagrindiniais paslaugų tiekėjais UAB ,,Klaipėdos smeltė“ ir AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, atsiskaitinėjo pastoviai. Byloje nėra duomenų, kad pagrindiniai kreditoriai turėjo atsakovui pretenzijų dėl neatsiskaitymo už teiktas paslaugas ar tiektas prekes, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas 2006 m. ir 2007 m. sausio 30 d. priimdamas sprendimą dėl dividendų išmokėjimo buvo nepajėgus atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to, kolegijos nuomone, nepagrįsti atsakovo argumentai, jog akcininkų nutarimas (įsipareigojimas akcininkams išmokėti dividendus) priimtas pažeidžiant imperatyvią ABĮ 49 straipsnio 3 dalies nuostatą. Pažymėtina, kad kiekvienas ūkio subjektas gali turėti skolų (įsipareigojimų) verslo partneriams, bendrovėms, darbuotojams, valstybės biudžetui, tačiau, norint konstatuoti, jog jis yra nemokus, nepakanka nustatyti vienkartinį pradelsimą laiku atsiskaityti, turi būti imama domėn aplinkybės, patvirtinančios faktus, jog vyko nuolatinis atsiskaitymas, pretenzijų kreditoriai nereiškė, priteisti iš atsakovo tam tikrų sumų nesiekė.

Kita vertus, iš paties atsakovo atstovo, šiuo metu dirbančiu jo vadovu, paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad jis pripažįsta, jog bendrovė 1996 metais gavo pelną, tačiau nurodo, kad gautas pelnas dar iki akcininkų susirinkimo 2007 m. sausio 30 d. nutarimo buvo išleistas perkant kitų įmonių akcijas, tai yra atsakovo atstovas faktiškai pripažįsta, kad UAB ,,Uosto vartai“ 2006 metais dirbo pelningai. Bylos dokumentai rodo, kad atsakovas 2006-2007 metais pirko kitų įmonių akcijas (1 t., b. l. 258), tai yra jie patvirtina, kad UAB ,,Uosto vartai“ turėjo finansinių galimybių pirkti tiesiogiai su bendrovės ūkine veikla nesusijusį turtą. Iš atsakovo 2007 m. sausio 1 d. balanso matyti, kad UAB ,,Uosto vartai“ turtas 2006 m., lyginant su ankstesniais metais, ženkliai išaugo (1 t., b. l. 63, 64). Išdėstyti argumentai paneigia atsakovo pateiktas audito išvadas, kad UAB ,,Uosto vartai“ 2006 m. buvo nemoki. Atsakovo pozicija dėl bendrovės nemokumo taip pat neigia minėtas paties atsakovo atsakymas ieškovui, iš kurio matyti, kad atsakovas, neginčydamas bendrovės mokumo 2006 m., pripažino, jog yra skolingas ieškovui dividendus (1 t., b. l. 106).  Kolegijos nuomone, atsakovui neįrodžius, jog jis 1997 m. sausio mėnesį buvo nemokus, nėra pagrindo atmesti ieškovo reikalavimus remiantis ABĮ 49 straipsnio 3 dalimi.

Kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai išsprendęs bylą, neatkreipė dėmesio į aplinkybę, turinčią įtakos mažesnės dividendų sumos ieškovui priteisimui. Pagal 1997 m. sausio 30 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą 1 000 000 Lt skirta dividendams išmokėti, nurodant „tame tarpe UAB „Žavesys“ paslaugoms, pagal faktą“, o iš atsakovo 2005 m. kovo 30 d. paaiškinamojo rašto Lietuvos apeliaciniam teismui matyti, kad UAB „Žavesys“ už atsakovo darbuotojų dantų gydymą ir protezavimą buvo sumokėta 39 767,20 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo akcijos priklauso trims akcininkas lygiomis dalimis, iš ieškovui priteistinų dividendų sumos atimtina 1/3 atsakovo darbuotojų dantų gydymui ir protezavimui sumokėtos sumos, t. y. 13 255,73 Lt.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, sumažinant iš atsakovo ieškovui priteistiną sumą iki 320 077,60 Lt (333 333,33 – 13 255,73), atitinkamai sumažinant priteistą žyminį mokestį.

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybei priteistinas žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (1 t., b. l. 154), ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimu (1 t., b. l. 160, 235), o ieškovui priteistinos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (1 t., b. l. 247, 248; CPK 302 str., 96 str. 2 d., 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. sprendimą. Sumažinti iš atsakovo UAB „Uosto vartai“ (kodas 140947595) ieškovui C. V. (a. k. XXXXXXXXXXX) priteistiną dividendų sumą iki 320 077,60 Lt (trys šimtai dvidešimt tūkstančių septyniasdešimt septyni litai 33 cnt), skaičiuojant 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, o priteistą žyminį mokestį valstybei iki 7200,77 Lt (septyni tūkstančiai du šimtai Lt 77 cnt).

Priteisti iš atsakovo UAB „Uosto vartai“ (kodas 140947595) valstybei 7200,77 Lt (septyni tūkstančiai du šimtai Lt 77 cnt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 12 (dvylika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš atsakovo UAB „Uosto vartai“ (kodas 140947595) ieškovui C. V. (a. k. XXXXXXXXXXX) 2 700 (du tūkstančiai septyni šimtai) Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.