Civilinė byla Nr. e3K-3-38-378/2025
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02214-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.13; 3.3.1.18.4.
(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 6 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, ieškinį atsakovei L. B. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą, bylos nagrinėjimo ir šalių santykių teisinio kvalifikavimo ribas, apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo: atnaujinti praleistą 3 metų terminą kreiptis į teismą; priteisti valstybei iš atsakovės 174 496,14 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė ieškinį reiškė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 45 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. liepos 30 d.), Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 5 straipsnio 1 ir 4 dalimis.

4.       Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012 patenkino ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai (toliau – ir NŽT), L. B. (S.), T. S. – pripažino negaliojančiomis Klaipėdos apskrities viršininko įsakymų dalis, kuriomis L. B. suprojektuoti ir perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems du 12,35 ha bendro ploto miško sklypai (toliau – Sklypai) ir atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn Sklypus; sprendimą, kuriuo atsakovei atkurtos nuosavybės teisės, neatlygintinai perduodant nuosavybėn Sklypus; atsakovės ir T. S. sudarytas Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis; taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę grąžinti T. S. 5792,40 Eur, gautų pagal sutartis.

5.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi priteisė N. S. ir T. S. iš Lietuvos valstybės 150 841,87 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų, jas skaičiuojant nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vykdydama šią nutartį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2019 m. gegužės 8 d. pervedė N. S. ir T. S. 174 496,14 Eur žalos ir 639 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir, vadovaudamasi Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė Nacionalinei žemės tarnybai spręsti klausimą dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo. NŽT, 2019 m. birželio 17 d. sužinojusi apie žalos atlyginimo faktą, 2022 m. kovo 21 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama atlyginti valstybei žalą, padarytą dėl jos neteisėtų veiksmų, tačiau atsakovė 2022 m. balandžio 28 d. raštu atsisakė tai padaryti. 2022 m. gegužės 31 d. buvo kreiptasi į teismą su pareiškimu, buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti. Nepašalinus trūkumų, pareiškimas buvo grąžintas, tačiau 2022 m. rugpjūčio 23 d. vėl pateiktas ir teismo priimtas. Ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Tauragės apylinkės teismas 2024 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš  NŽT 21 347,22 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, atmetė prašymą dėl baudos skyrimo.

7.       Teismas vadovavosi CK 6.280 straipsnio 1 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nurodė, kad ieškovė ieškinį grindžia tuo, jog atsakovė nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 29 d. dirbo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje specialiste žemės reformai, buvo karjeros valstybės tarnautoja, kurios vykdoma veikla priskirtina viešojo administravimo sričiai. Tačiau atsakovė, kaip nustatė teismas, žemėtvarkos skyriuje dirbo pagal terminuotą darbo sutartį, o pagal tuo metu galiojusio VTĮ 5 straipsnio 1 dalį, su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovės ir atsakovės nesiejo valstybės tarnybos (viešojo administravimo) teisiniai santykiai, todėl ieškovė nepagrįstai reiškia reikalavimą atsakovei dėl jos atsakomybės pagal Valstybės tarnybos įstatymą – žalos padarymo metu atsakovei nesant valstybės tarnautoja, šio įstatymo nuostatos negali būti taikomos.

8.       Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo pripažinta, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracija (teisių ir pareigų perėmėja – NŽT) veikė neteisėtai priimdama administracinius aktus. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012 konstatuota, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) ir sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu atsakovei buvo suprojektuoti, neatlygintinai suteikti Sklypai ir įregistruotos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre, prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2, 9 ir 10 straipsnių reikalavimams ir imperatyvioms nuostatoms, parengti panaudojant suklastotą dokumentą (išvadą), todėl yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento). Teismų pripažinta, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija nesilaikė Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Įgyvendinimo tvarka). Atsakovė nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises, giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, tai suponuoja, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal Atkūrimo įstatymą ir Įgyvendinimo tvarką, kad sprendimai atkurti nuosavybės teises būtų priimti tik esant teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, įsitikinus, jog pilietis turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir yra pateikęs tai patvirtinančius įstatymo nustatytus dokumentus. Teismų nustatyti faktai turi prejudicinę galią šioje byloje.

9.       Teismas nurodė, kad sisteminis CK 6.111, 6.280 straipsnių ir Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies aiškinimas suponuoja, jog valstybė regresinį reikalavimą įstatymo pagrindu įgyja tik į valdžios institucijų pareigūnus, valstybės tarnautojus ar kitus darbuotojus, kurių kalti veiksmai atliekant pareigas sukėlė žalą, kurią atlygino valstybė. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 151 straipsnį, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Teismas konstatavo, kad ieškovė atsakovės, kaip darbuotojos, darbo pareigų pažeidimo, kaltės ir kitų su darbo pareigų pažeidimu susijusių civilinės atsakomybės sąlygų šioje byloje neįrodė. Nustatyta, kad atsakovė, kaip žemėtvarkos skyriaus specialistė, jokių sprendimų nepriimdavo.

10.       Teismas pažymėjo, kad nors nustatyta, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsakovei buvo atkurtos pateikus suklastotą išvadą ir atsakovė, žinodama, kad neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, siekė neteisėtai praturtėti, šie jos nusikalstami veiksmai buvo vertinami baudžiamosios atsakomybės kontekste.

11.       Teismas nurodė, kad ieškinio senaties taikymo klausimo pakartotinai nebesvarsto, nes jis jau išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 nutartimi, kurioje konstatuota, kad ieškovė ieškinį pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino.

12.       Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.

13.       Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadas, jog ieškinys atmestinas, nes ieškovė neįrodė, kad tarp šalių susiklostė valstybės tarnybos teisiniai santykiai, be to, nepagrindė atsakovės, kaip darbuotojos, atsakomybės, neatliko išsamios ginčo teisinės kvalifikacijos, teisinio vertinimo.

14.       Kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo (neteko galios nuo 1999 m. liepos 30 d.) 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 2 dalimi, VTĮ 2 straipsniu. Pažymėjo, kad atsakovė valstybės tarnautojo statuso darbo santykių metu per visą laikotarpį nebuvo įgijusi. 

15.       Įvertinusi rašytinių įrodymų visumą, kolegija konstatavo, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai. Atsakovė dirbo Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje specialiste žemės reformai (duomenys neskelbtini) seniūnijoje terminuotos darbo sutarties pagrindu. Darbo santykių metu ji buvo atleista pasibaigus darbo sutarčiai ir pakartotinai (2000 m. balandžio 14 d.) terminuotai priimta dirbti iki 2000 m. gruodžio 19 d. DK nustatytais pagrindais. Byloje nėra rašytinių įrodymų (kartu dirbusių asmenų (liudytojų) parodymų, konkrečių atsakovės priimtų administracinių sprendimų pavyzdžių), kurie patvirtintų, jog atsakovė darbo santykių metu vykdė viešojo administravimo funkcijas. Įvertinusi rašytinių įrodymų visumą, šalių paaiškinimus, kolegija nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė, atsižvelgiant į jos faktiškai vykdytas funkcijas, laikytina karjeros valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu ir jai taikytina atsakomybė valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų pagrindu. Taip pat kolegija konstatavo, kad yra objektyvus pagrindas abejoti ieškovės argumentų, jog atsakovė priimdavo sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pagrįstumu. Tokių rašytinių įrodymų byloje nėra, taip pat nepateiktas specialisto žemės reformai pareigybės ar atsakovės atliktų funkcijų aprašymas.

16.       Klaipėdos apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-586/2011 ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012, priešingai nei teigia ieškovė, nekonstatuota, kad atsakovė buvo žemės reformos srities profesionalė, nenustatyta prejudicinių faktų išvadai, kad atsakovė, atlikdama vertintus veiksmus, buvo karjeros valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo. Be to, Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI2-9016-438/2022 nurodyta, kad ginčas dėl (ieškovės ir atsakovės) teisinių santykių nepatenka tarp bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, t. y. tarp šalių susiklostę ne valstybės tarnybos teisiniai santykiai.  

17.       Kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovę ir atsakovę siejo darbo teisiniai santykiai, išsamaus teisinio vertinimo, ar šiuo atveju konstatavus, jog atsakovei netaikytina atsakomybė valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų pagrindu, jai gali būti taikoma atsakomybė DK nustatytais pagrindais, nepateikė. Konstatavo, kad teismas neatskleidė bylos esmės, iš esmės nevertino atsakovės, kaip darbuotojos, atsakomybės sąlygų, žalos dydžio ir galimos trečiųjų asmenų ieškovės darbuotojų įtakos žalai atsirasti.

18.       Kolegija nurodė, kad remiantis Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011m. rugsėjo 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-586/2011 nustatyta, jog atsakovė buvo kaltinama tuo, kad ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus žemės reformos specialistui pateikė nenustatytų asmenų suklastotą išvadą. Šios žinomai suklastotos išvados pagrindu atsakovei buvo suprojektuoti Sklypai. Su jų planais atsakovė susipažino pasirašydama, sutikdama su žemės sklypų ribomis bei nustatytu plotu. Atsakovė pasirašė ir Sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktą, susipažindama su Sklypų ribomis vietoje. Pasirašydama susipažino taip pat su Klaipėdos apskrities viršininko sprendimo projektu. 2000 m. lapkričio 3 d. Klaipėdos apskrities viršininko sprendimu atsakovei buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į 19,78 ha žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn Sklypus. Baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

19.       Remiantis įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012 nustatyta, kad atsakovė nepagrįstai įgytus Sklypus perleido T. S., dėl to teismas pripažino nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis, taikė restituciją, grąžino valstybei Sklypus ir išmokėtas sumas. Šiuo sprendimu, be kita ko, nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai – nuosavybės teisių atkūrimo procesas atsakovei, dirbusiai tuo metu Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje, buvo atliktas remiantis suklastota išvada, kurią, žinodama apie joje esančių duomenų neatitiktį tikrovei, ji panaudojo – pateikė žemėtvarkos skyriui. Vadovaujantis šia išvada ir buvo priimti Klaipėdos apskrities viršininko administraciniai aktai, o jų pagrindu atsakovė įregistravo nuosavybės teises į Sklypus. Atsakovės veiksmų neteisėtumą pagrindžia ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-940/2013.

20.       Nagrinėjamu atveju atsakovės neteisėtų veiksmų pagrindu – pateikus žinomai suklastotus dokumentus, suprantant juose nurodytų duomenų neteisingumą, be to, įgijus darbdavio pasitikėjimą, pasinaudojus darbo santykių metu įgytomis žiniomis, suprantant nuosavybės teisių atkūrimo procesą – atsakovei nepagrįstai buvo atkurtos teisės į Sklypus. Prejudiciniai faktai įrodo, kad dėl atsakovės neteisėtų, nusikalstamos veikos požymių turinčių veiksmų buvo padaryta didelė žala – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3645-438/2019 N. S., T. S. iš Lietuvos valstybės priteistas 150 841,87 Eur turtinės žalos, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

21.       Kolegija konstatavo, kad atsakovės kryptingi neteisėti veiksmai buvo nukreipti į turtinės naudos gavimą, turėjo nusikalstamos veikos požymių, tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-38-609/2018 taip pat konstatuota, jog situacija, kai dėl asmens (atsakovės), kuris net nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises ir pagal Atkūrimo įstatymą neturi tokios teisės, priimamas sprendimas atkurti nuosavybės teises, liudija, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija taip pat neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal Atkūrimo įstatymą ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, kad sprendimai atkurti nuosavybės teises būtų priimti įsitikinus, jog pilietis turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir yra pateikęs tai patvirtinančius įstatymo nustatytus dokumentus.

22.       Taigi, šiuo atveju sprendžiant žalos dydžio nustatymo ir atlyginimo klausimą DK nustatytais pagrindais, kai žalos atsiradimą lėmė atsakovės veiksmai, be kita ko, turėtų būti įvertinami ir ieškovės, jos kitų darbuotojų veiksmai priimant administracinius sprendimus, jos darbuotojų, kurie priėmė atitinkamus sprendimus, įtaka žalos susidarymui. Pirmosios instancijos teismui iš esmės neatlikus tinkamo ginčo teisinio kvalifikavimo, nevertinus atsakovės atsakomybės darbo teisę reglamentuojančių įstatymų pagrindu, netyrus ir nevertinus byloje esančių rašytinių įrodymų, faktinių aplinkybių dėl padarytos žalos masto, pačios ieškovės – institucijos darbuotojų, turėjusių užtikrinti tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo procesą, įtakos žalos atsiradimui, bylos esmė nebuvo visapusiškai atskleista. Dėl nurodytų priežasčių kolegija nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo pagal naujus šioje nutartyje nurodytus argumentus.

23.       Atsakovės argumentus, kad keistini pirmosios instancijos teismo motyvai dėl senaties termino, nes ieškovė, priešingai nei nusprendė teismas, praleido 3 metų ieškinio senaties terminą regresiniams reikalavimams pareikšti ir neįrodė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys turėjo būti atmestas, kolegija laikė nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai vadovavosi Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1011-460/2023, kuria jau buvo išspręstas ieškinio senaties klausimas – konstatuota, kad ieškovė ieškinį pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino. 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje teismas taip pat konstatavo, kad nenustatyta ieškovės kaltės ar piktnaudžiavimo požymių inicijuojant teisminius procesus; ieškovė aktyviai siekė apginti savo galbūt pažeistas teises, ieškovės elgesys atitinka bendruosius teisės principus. Kolegija pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 148 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi panaikintas Tauragės apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo), apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju netenkino prašymo dėl senaties taikymo. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė, nesutikdama su įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi, teikė kasacinį skundą ir nurodė iš esmės tuos pačius argumentus dėl padarytų procesinių pažeidimų, kuriuos kartoja ir apeliaciniame skunde. Dėl šių argumentų kolegija nepasisakė, laikė, kad tai yra ne šios bylos dalykas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartį, pakeisti arba panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimo motyvuojamosios dalies skyrių „Dėl senaties termino“, pašalinant sprendimo motyvus, kad „teismas pakartotinai šio klausimo nebesvarsto, kadangi Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi išsprendė šį klausimą ir konstatavo, kad ieškovė ieškinį pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino“, konstatuojant, kad ieškovė praleido 3 metų ieškinio senaties terminą regresiniams reikalavimams pareikšti, neįrodė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys atmestinas ir savarankišku pagrindu – praleidus ieškinio senaties terminą; bet kuriuo atveju, palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutarčiai suteikė res judicata (galutinio teismo sprendimo) teisinę galią, prilygino ją kasacinio teismo nutarčiai, konstatavo, kad 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje pateikti išaiškinimai yra privalomi bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui. Šią išvadą teismas grindė CPK 148 straipsnio nuostatomis, kuriose tokia taisyklė nenustatyta. Atsakovės įsitikinimu, 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje pateikti išaiškinimai neprivalomi bylą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui. CPK 362 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas neapima apeliacinės instancijos teismo nutarčių. CPK 331 straipsnio 6 dalis nereglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nutarties privalomumo aspekto. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas įsiteisėjusius sprendimus ar nutartis kvestionuoti kitose bylose (ne toje pačioje byloje). Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria byla grąžinama nagrinėti iš naujo, nėra galutinis teismo sprendimas toje konkrečioje byloje. Tai yra tarpinė nutartis, kuria byla nėra išsprendžiama iš esmės. Grąžinta iš naujo nagrinėti byla nagrinėjama visa apimtimi iš naujo, šalys turi visas tas pačias CPK įtvirtintas procesines teises ir pareigas.

24.2.                      Padarę neteisėtą išvadą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų privalomumo, teismai nepagrįstai pritarė nutartyje padarytoms išvadoms ir nevertino atsakovės argumentų dėl pagrindo taikyti ieškinio senatį.

24.3.                      Teismai, besąlygiškai vadovaudamiesi Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, netinkamai aiškindami CK 1.130 straipsnio 1–4 dalių nuostatas, nepagrįstai ieškovės veiksmus – 2022 m. kovo 21 d. pretenzijos, su kuria atsakovė nesutiko, pateikimą – prilygino ieškinio pareiškimui teisme, kuris sukelia teisinius padarinius – ieškinio senaties termino eigos nutraukimą. Ieškovės kreipimasis į teismą pirmą kartą 2022 m. gegužės 31 d., jau pasibaigus ieškinio senačiai, kai, ieškovei nepašalinus ieškinio trūkumų, jis laikytas nepaduotu, nepagrįstai teismų vertintas kaip tinkamas ieškinio pateikimas CK 1.130 straipsnio 1 dalies prasme ir pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.

24.4.                      Priimant 2023 m. lapkričio 16 d. nutartį atsakovei nebuvo sudarytos procesinės galimybės pasisakyti dėl teismo inicijuoto ieškinio senaties termino nutraukimo instituto taikymo pagrįstumo, teismo priimtas procesinis sprendimas – siurprizinis.

24.5.                      Apeliacinės instancijos teismas, skundžiama nutartimi perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nepagrindė, kad byla negali būti išnagrinėta paties apeliacinės instancijos teismo. Būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, teismas turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus.

24.6.                      Ieškovės ieškinys pareikštas netinkamai atsakovei, pasirinktas netinkamas gynybos būdas. Teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad ieškovė neįrodė ieškinio, tokio, koks jis buvo suformuluotas, faktinio pagrindo, t. y. kad atsakovė teisiniame santykyje veikė kaip valstybės tarnautoja, priėmė kokius nors žalą nukentėjusiems asmenims sukėlusius sprendimus. Atsakovės kaip darbuotojos darbo pareigų pažeidimo ieškovė apskritai byloje neįrodinėjo, pagal suformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė ieškinio faktinio pagrindo, taip pat kad už žalą atsakingi pačios ieškovės tarnautojai, be pagrindo grąžino bylą nagrinėti iš naujo tais aspektais, kurių ieškovė nekėlė (dėl darbo pareigų pažeidimo, materialinės atsakomybės). Ieškinys turėjo būti atmestas (pirmosios instancijos teismo sprendimas – paliktas nepakeistas), ieškovei neįrodžius ieškinio pagrindo, o ne teismui ex officio (pagal pareigas) išplėtus nagrinėjimo ribas (nurodant tariamą faktinį pagrindą, kurio ieškovė nenurodė).

25.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1.                      Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, CPK 18 straipsnį, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi nuspręsta, kad ieškovė, 2019 m. gegužės 31 d. inicijuodama teisminį procesą, nepraleido įstatyme nustatyto ieškinio senaties termino. Ši nutartis įsiteisėjo 2023 m. lapkričio 16 d. Atsakovės teiktą kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. sausio 11 d. nutartimi atsisakė priimti. Tai reiškia, kad ieškinio senaties taikymo klausimas išspręstas galutinai, todėl šiuo aspektu 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis nėra tarpinė.

25.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, aiškiai argumentuodamas, pagrindė būtinumą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo naujais skundžiamoje nutartyje nurodytais argumentais. Šalims suteikta galimybė dėl jų pasisakyti. Tokios galimybės nesuteikimas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, minėtų klausimų tyrimas apeliacinės instancijos teisme apribotų šalių teisę į apeliaciją, apeliacinės instancijos teismui priėmus kuriai nors šaliai nepalankų procesinį sprendimą. Teismas pagrįstai, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, taikė materialiosios ir proceso teisės normas, visapusiškai neįvertino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, nesprendė klausimo dėl žalos susidarymo priežasčių, trečiųjų asmenų (ieškovės darbuotojų) įtakos žalai atsirasti ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės, nutarė sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

26.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

28.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė teismo

29.       Šiais argumentais atsakovė kelia teisės klausimus dėl teismo procesinio sprendimo privalomumo, teismo pareigos kvalifikuoti teisinius santykius laikantis bylos nagrinėjimo ribų bei motyvuoti nutartį perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Dėl šių argumentų, kurie, atsižvelgiant į teismų šioje byloje spręstus klausimus, patenka į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, pagrįstumo teisėjų kolegija pasisakys šioje nutartyje. Pažymėtina, kad atsakovės argumentai, kuriais ji siekia pagrįsti netinkamą ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, gali būti aktualūs tik tuo atveju, jei išnagrinėjus bylą kasacine tvarka būtų konstatuota, jog teismai netinkamai įvertino 2023 m. lapkričio 16 d. nutarties ir joje pateiktų išaiškinimų teisinę galią ir privalomumą.

Dėl įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuriuo išspręstas ieškinio senaties taikymo klausimas, privalomumo

30.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

31.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nelemia skolininko prievolės pasibaigimo, tačiau šio termino pasibaigimas, jeigu jį taikyti prašo skolininkas, reiškia tai, kad kreditorius praranda teisę reikalauti įvykdyti prievolę teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-611/2021, 22 punktas). Taigi, reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 35 punktas).

32.       Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; kt.).

33.       Taigi, teisinio santykio šalis nuo jai teisme reiškiamų reikalavimų gali gintis ieškinio senatimi, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), o jeigu ji taikoma, nustatyti, kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas kiekvienam iš reiškiamų reikalavimų, kada prasidėjo jo eiga, ar ši nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio. Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).

34.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikėsi pozicijos, kad ieškinio senaties, kurią, bylą nagrinėjant iš naujo, reikalavo taikyti atsakovė, klausimas jau išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi – konstatuota, kad ieškovė ieškinį pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino, ir pakartotinai nespręstinas. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi panaikintas Tauragės apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo), apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui; taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais.

35.       Kasaciniame skunde atsakovė argumentuoja, kad teismai nepagrįstai iš esmės neišsprendė klausimo dėl pagrindo taikyti senatį ieškovės pareikštiems reikalavimams buvimo ir rėmėsi vien Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi, joje pateiktais išaiškinimais ir išvadomis. Atsakovės įsitikinimu, 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis laikytina tarpine nutartimi, kurioje pateikti išaiškinimai nėra privalomi, todėl, grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo visa apimtimi, klausimas dėl senaties taikymo taip pat turėjo būti sprendžiamas iš naujo. 

36.       Atsakovei keliant klausimą dėl įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo (Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutarties) savybių (tarpinio, neįpareigojančio, neprivalomo pobūdžio), teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu svarbios ne vien kasaciniame skunde nurodytos teisės normos. Nors, kaip nurodo atsakovė, CPK 362 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, neapima apeliacinės instancijos teismo nutarčių, CPK 331 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos, tačiau nereglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nutarties privalomumo aspekto, o CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas įsiteisėjusius sprendimus (nutartis) kvestionuoti kitose (ne toje pačioje) bylose, ieškovė pagrįstai atsiliepime į kasacinį skundą atkreipia dėmesį ir į kitas teisės normas.

37.       Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš esmės tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 18 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

38.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Vykdant teismo sprendimą, privalu įvykdyti ne tik rezoliucinėje dalyje išdėstytą nutarimą, bet ir laikytis motyvuojamojoje dalyje pateiktų išaiškinimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-969/2018 19 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39.       Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinis skundas, pagal kurį Klaipėdos apygardos teismui išnagrinėjus bylą priimta 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis, NŽT buvo grindžiamas būtent tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senatį, nepagrįstai konstatavo, kad praleistas ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti; tarnyba prašė panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje pateikė išsamius motyvus dėl ieškinio senaties – kodėl teismas nelaiko, kad ieškinio senaties terminas praleistas, be to, net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad praleistas, praleidimo priežastys vertintinos kaip sudarančios pagrindą jį atnaujinti. Teismas 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje konstatavo, kad ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės buvo pritaikytos nepagrįstai, todėl 2023 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą panaikino. Be to, kadangi ieškinys buvo atmestas savarankišku pagrindu – dėl pasibaigusio ir neatnaujinto senaties termino, pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Būtent dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą pagrįstumas negali būti išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, ir grąžino bylą visa apimtimi pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovė siekė, kad 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis būtų peržiūrėta kasacine tvarka (CPK 340 straipsnio 1 dalis), tačiau kasacinis skundas nebuvo priimtas. Taigi įsiteisėjusi 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis liko galioti.

40.       Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pagrindą išvadai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi klausimas dėl senaties taikymo buvo išspręstas galutinai, o pirmosios instancijos teismas, grąžinus bylą, turėjo tik išnagrinėti materialiuosius reikalavimus iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje nebuvo nurodyta, konstatavus ieškinio senaties taikymo pažeidimus, pirmosios instancijos teismui juos ištaisyti, iš naujo išspręsti ieškinio senaties taikymo klausimą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į ieškovės skundo argumentus, pats išsprendė visus su ieškinio senaties taikymu susijusius klausimus. Tai reiškia, kad šiuo aspektu 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis įgavo teisinę galią – tapo privalomos šio teismo išvados dėl ieškinio senaties, taip pat dėl pagrindo grąžinti bylą dėl esmės nagrinėti iš naujo. Kokia apimtimi byla grąžinta nagrinėti iš naujo, atskleidžia 2023 m. lapkričio 16 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje pateikti išaiškinimai, kurių privalu laikytis, o ne vien vykdyti rezoliucinėje dalyje išdėstytą nutarimą.

41.       Taigi 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis pagrindo šioje byloje taikyti ieškinio senatį nebuvimo aspektu, priešingai nei argumentuoja atsakovė, nelaikytina tarpine, o yra galutinė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šia nutartimi ir nespręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimo iš naujo, bei apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje patvirtindamas tokios pozicijos pagrįstumą, pažeidimų nepadarė, atsakovės argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Padariusi tokią išvadą, dėl atsakovės kasacinio skundo argumentų dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo, atsakovės procesinių teisių pažeidimo, nurodytų šios nutarties 24.3–24.4 punktuose, teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisakys, nes jie nepatenka į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas.  

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir šalių santykių teisinio kvalifikavimo

42.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, būtent asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 31 punktas). Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 22 punktas). CPK nenustato bylos šalims pareigos nurodyti, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojamas jų teisinis santykis ar kokia teisės norma turėtų būti taikoma nagrinėjant civilinį ginčą. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021 22 punktą; 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024 33 punktą).

43.       Ieškovės ieškinys atsakovei dėl žalos atlyginimo buvo reiškiamas ir įrodinėtos atitinkamos aplinkybės, vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, ankstesnės redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 5 straipsnio 1, 4 dalimis.

44.       CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Nurodytos specialiųjų įstatymų normos reglamentuoja valstybės tarnautojo pareigą atlyginti žalą, valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į valstybės tarnautojus ar kitus darbuotojus, dėl kurių kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą atlygino valstybė, ir šios teisės įgyvendinimo tvarką.

45.       Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021 22 punktą; 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024 33 punktą). Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės. CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 25 punktą).

46.       Šią bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai šalių santykių kvalifikavimo aspektu priėjo prie išvados, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė veikė kaip valstybės tarnautoja. Teismai konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai reiškia reikalavimą atsakovei dėl jos atsakomybės pagal Valstybės tarnybos įstatymą, nes nustatyta, jog ieškovės ir atsakovės nesiejo valstybės tarnybos (viešojo administravimo) teisiniai santykiai. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad atsakovė valstybės tarnautojo statuso darbo santykių metu per visą laikotarpį nebuvo įgijusi; neįrodyta, kad atsakovė darbo santykių metu vykdė viešojo administravimo funkcijas, kad ji, atsižvelgiant į faktiškai vykdytas funkcijas, laikytina karjeros valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu ir jai taikytina atsakomybė valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų pagrindu, kad atsakovė priimdavo sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šios išvados bylą nagrinėjant kasaciniame teisme šalių nekvestionuojamos.

47.       Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nurodyta, kad atsakovės, kaip darbuotojos, darbo pareigų pažeidimo, kaltės ir kitų su darbo pareigų pažeidimu susijusių civilinės atsakomybės sąlygų šioje byloje ieškovė neįrodė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatliko išsamios ginčo teisinės kvalifikacijos, teisinio vertinimo, nesprendė, ar nustačius, kad atsakovė negali būti prilyginama karjeros valstybės tarnautojai, jai gali būti taikoma atsakomybė Darbo kodekse nustatytais pagrindais, nors teisingas ginčo kvalifikavimas yra teismo pareiga.

48.       Atlikęs platesnę šalių santykių analizę apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovei, dirbusiai pagal darbo sutartį Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje specialiste, nuosavybės teisės į Sklypus nepagrįstai atkurtos jos neteisėtų veiksmų pagrindu – pateikus žinomai suklastotus dokumentus, suprantant juose nurodytų duomenų neteisingumą, be to, įgijus darbdavio pasitikėjimą, pasinaudojus darbo santykių metu įgytomis žiniomis, suprantant nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Prejudiciniai faktai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įrodo, kad dėl atsakovės neteisėtų, nusikalstamos veikos požymių turinčių veiksmų buvo padaryta didelė žala. Sprendžiant žalos dydžio nustatymo ir atlyginimo klausimą DK nustatytais pagrindais, kai žalos atsiradimą lėmė atsakovės veiksmai, be kita ko, turėtų būti įvertinta ir ieškovės, jos kitų darbuotojų, turėjusių užtikrinti tinkamą Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, kurie priėmė negaliojančiais pripažintus administracinius aktus, įtaka žalos susidarymui. Pirmosios instancijos teismui iš esmės nevertinus atsakovės atsakomybės darbo teisę reglamentuojančių įstatymų pagrindu, neištyrus byloje esančių rašytinių įrodymų, nenustačius reikšmingų faktinių aplinkybių, nebuvo visapusiškai atskleista bylos esmė.

49.       Kasaciniame skunde atsakovė argumentuoja, kad teismų procesiniais sprendimais konstatavus, jog ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo, tokio, koks jis buvo suformuluotas, faktinio pagrindo, t. y. kad atsakovė teisiniame santykyje veikė kaip valstybės tarnautoja ir padarė žalos, kurią privalo atlyginti, o atsakovės kaip darbuotojos darbo pareigų pažeidimo ieškovei apskritai byloje neįrodinėjus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ex officio išplėtė šios bylos nagrinėjimo ribas, be pagrindo grąžino bylą nagrinėti iš naujo tais aspektais, kurių ieškovė nekėlė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, atsakovės įsitikinimu, turėjo būti paliktas nepakeistas.

50.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 21 punktą).

51.       Pirmiau nurodyti atsakovės argumentai ir kasacinio teismo išaiškinimai suponuoja pagrindą patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas laikėsi pareigos šalių santykius ir ginčą teisiškai kvalifikuoti nepažeidžiant ieškovės apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų.

52.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribos, pirmosios instancijos teisme apibrėžtos pareikšto ieškinio pagrindu ir ieškinio dalyku bei atsakovo atsikirtimais į ieškinį, daro įtaką ir bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 24 punktas). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformulavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-3-220-381/2023, 41 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 43 punktas).

53.       Ieškovė ieškinyje, be jau pirmiau aptarto teisinio pagrindo (žr. šios nutarties 43 punktą) ir aplinkybių, susijusių su atsakovės, kaip valstybės tarnautojos, atsakomybe, grįsdama reikalavimą priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą, nurodė ir aplinkybę, kad neteisėti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti dėl atsakovės, kaip buvusios Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojos, neteisėtų veiksmų, o valstybė dėl to patyrė didelę žalą. Atsakovė pasinaudojo savo darbo patirtimi. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, žinodama apie tai, kad atsakovė dirba Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus specialiste, galimai tinkamai neįvertino jos pateiktų dokumentų. Atsakovė galimai darė įtaką arba jos pareigos tame pačiame skyriuje galėjo daryti įtaką skyriuje dirbantiems kolegoms. Taigi, nors atsakovė tiesiogiai ir neatliko administracinių veiksmų dėl jos pačios pateikto žinomai neteisėto prašymo bei išvados, jos pareigos tame pačiame Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje neabejotinai turėjo įtakos priimant vėliau panaikintus Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimus.

54.       Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kad ieškovė neįrodė atsakovės, kaip valstybės tarnautojos, atsakomybės sąlygų, teikė tik Nacionalinė žemės tarnyba. NŽT skunde, be kita ko, buvo nurodyta, kad atsakovė, kaip konstatuota Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartyje byloje Nr. 1-14-586/2011 ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendime byloje Nr. 2-95-538/2012, atliko įstatymų draudžiamus veiksmus – būdama žemės reformos srities specialistė, žinodama, kad neturi teisės atkurti nuosavybės teisių, ji pateikė išvadą pasinaudodama darbo padėtimi, specialistui, žinančiam apie jos darbo vietą, suprasdama, kad tai sukels neigiamas pasekmes, kad dokumentai negalės būti tinkamai įvertinti. Be to, vėliau atsakovė taip pat pasirašė žemės paženklinimo ribų aktą ir taip siekė aktyviais veiksmais užvaldyti svetimą turtą, veikė tyčia.

55.       Taigi ieškovei įrodinėjant ne tik atsakovės, kaip valstybės tarnautojos, atsakomybės sąlygas, bet ir ieškinyje pateikiant argumentus dėl jos, kaip Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojos, neteisėtų veiksmų, apeliacinės instancijos teismas galėjo pasisakyti dėl atsakovės atsakomybės ir kasaciniame skunde kvestionuojamu teisiniu pagrindu. Pažymėtina, kad jau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalis siejo darbo teisiniai santykiai, ir šiuo aspektu buvo pateikęs išvadą – konstatavęs, kad atsakovės, kaip darbuotojos, darbo pareigų pažeidimo, kaltės ir kitų su darbo pareigų pažeidimu susijusių civilinės atsakomybės sąlygų šioje byloje ieškovė, neįrodė (taigi pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad šių aplinkybių ieškovė neįrodinėjo). Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas šios išvados nemotyvavo, nepagrindė visapusišku bylos duomenų ištyrimu, teismo sprendimas, minėta, panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo, laikant, kad, nepateikęs išsamaus teisinio vertinimo dėl atsakovės atsakomybės DK nustatytais pagrindais, teismas neatskleidė bylos esmės. Pažymėtina, kad ir pati atsakovė laikėsi pozicijos, jog ši byla kvalifikuotina kaip kylanti ne iš valstybės tarnybos teisinių santykių, o nagrinėtina kaip darbo ginčas, akcentuojant, kad atsakovė dirbo pagal terminuotą darbo sutartį (žr. skundžiamos nutarties 17 punktą), kad ieškovė, siekdama žalos atlyginimo, privalo įrodyti atsakovės darbo pareigų pažeidimą (nutarties 19 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išvengti siurprizinio sprendimo šalims priėmimo, kaip nurodoma skundžiamoje nutartyje, buvo informavęs jas apie tai, kad nagrinėjant apeliacinį skundą gali būti peržengtos skundo ribos, vertinant valstybės tarnybą ir darbo santykius reguliuojančių teisės aktų taikymą, esant šalių sudarytai terminuotai darbo sutarčiai, kai viena iš darbo sutarties šalių – valstybės institucija, ir sąlygas darbuotojo materialinei atsakomybei kilti (nutarties 18 punktas).

56.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šalių santykių teisinio  kvalifikavimo pasisakė nepažeisdamas bylos nagrinėjimo ribų.  

57.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės ieškinio faktinis pagrindas vertintinas kaip suteikiantis teismams dar platesnes teisinio kvalifikavimo galimybes. Ieškinyje nurodyta, kad net jeigu būtų laikoma, jog atsakovės tarnybinė padėtis ar atsakovės kaip valstybės tarnautojos funkcijų (ne)atlikimas neprisidėjo prie žalos atsiradimo fakto, o kildintina tik dėl jos kaip fizinio asmens kaltės, regresas vis vien turi būti taikomas pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalies, 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.247 straipsnio ir 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškovės vertinimu, teismų sprendimais neabejotinai nustatyta, kad žala valstybei padaryta išskirtinai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. jai atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas). Nors atsakovė tiesiogiai neatliko funkcijų priimant neteisėtais pripažintus ir panaikintus administracinius aktus, tačiau, kaip nurodo ieškovė, ji yra atsakinga už dėl to kilusią žalą, kadangi minėti administraciniai aktai buvo priimti išskirtinai dėl jos neteisėtų veiksmų (teikiant žinomai neteisėtą prašymą, suklastotą išvadą, pasirašant įvairius dokumentus, registruojant nuosavybės teises bei jas perleidžiant sandoriais). Žala valstybei susijusi su minėtais atsakovės veiksmais, nulėmusiais jos atsakomybę tokiu būdu, kad žala pagal jos prigimtį laikytina išskirtinai atsakovės veiksmų rezultatu. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė nesilaikė pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

58.       Taigi ieškovė šios nutarties 57 punkte nurodytais argumentais pasisakė ir dėl atsakovės atsakomybės pagal generalinio delikto doktriną. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą. Minėtų normų prasme rūpestingumo pareigą turi kiekvienas asmuo, tačiau šios pareigos pobūdis, turinys, laipsnis nėra vienodi. Vieni turi didesnę, kiti mažesnę rūpestingumo pareigą. Šios pareigos pobūdis, laipsnis priklauso nuo daugelio aplinkybių – asmens atliekamo darbo, kvalifikacijos, teisinio veiklos reglamentavimo. Rūpestingumo pareigos pobūdį ir laipsnį dažnai reglamentuoja įvairūs teisės aktai, profesinės etikos taisyklės, papročiai ir pan. Todėl sprendžiant, kokią rūpestingumo pareigą turėjo žalos padaręs asmuo ir ar jis ją pažeidė, reikia vadovautis ne tik CK 6.263 straipsnio 1 dalies norma, bet ir kitais šaltiniais (Mikelėnas, V., ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 366–367; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2023 31, 32 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).  

59.       Kadangi ieškovė teikė argumentus dėl atsakovės atsakomybės ne vien kaip valstybės tarnautojos ar darbuotojos, bet ir jos kaip fizinio asmens kaltės, ieškinyje nurodydama, kad ir tokiu atveju regresas turi būti taikomas, o atsakovė turi atsakyti už savo atliktus neteisėtus veiksmus, konstatuotus įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose bylose, teismai, kvalifikuodami šalių santykius, neturi pagrindo apsiriboti atsakovės, kaip valstybės tarnautojos ar darbuotojos, veiksmų vertinimu. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar atsakovė atsako valstybei regreso tvarka, o jeigu taip – tiksliai identifikuoti, už kuriuos būtent neteisėtus veiksmus atsako, kokiu teisiniu pagrindu bei kokia apimtimi. Tinkamas įstatymo taikymas (CPK 2 straipsnyje įtvirtintas vienas iš civilinio proceso tikslų) yra pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu teismai tinkamai teisiškai kvalifikuoja tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

60.       Pažymėtina, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso. Gero administravimo principas paprastai nedraudžia valdžios institucijoms ištaisyti atsitiktinių klaidų, net ir tų, kurios padarytos dėl jų pačių aplaidumo; tačiau riziką, atsirandančią dėl valstybės institucijos klaidų, privalo prisiimti pati valstybė ir klaidų negalima taisyti suinteresuotų asmenų sąskaita. Valdžios institucijos klaidas, padarytas dėl jų pačių nerūpestingumo, turi taisyti neužkraudamos neproporcingos naštos asmenims (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-1120/2023 43 punktą ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką). Nagrinėjamoje byloje esant nustatytai faktinei aplinkybei, kad tam tikrus neteisėtus veiksmus atliko ne tik atsakovė, bet ir ieškovė (neteisėtais ir negaliojančiais pripažintus administracinius aktus, kurių pagrindu atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės, priėmė kiti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos darbuotojai), šie išaiškinimai aktualūs šalių atsakomybės diferencijavimo aspektu. 

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

61.       CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė išnagrinėjus bylą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 

62.       Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrindė būtinumo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, t. y. kad byla negali būti išnagrinėta paties apeliacinės instancijos teismo, kuris yra kompetentingas pats spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus.

63.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, teisėtumą ir pagrįstumą. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo vaidmuo ginčo išsprendimo iš esmės kontekste nėra formalus ir bylų neteisingo išsprendimo pirmosios instancijos teisme atvejais a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) neapsiriboja konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau šiai teisei nėra būdingas absoliutumas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas turi teisę tik išimtiniais – įstatyme numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu apibrėžtais – atvejais perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 ir 329 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 28 punktą).

64.       CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

65.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016, 28 punktas).

66.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi nurodyti motyvus išvadai, jog pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas turi teisinį pagrindą pats ištirti ir įvertinti neištirtas bylos aplinkybes, todėl konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2011; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2016, 27 punktas).

67.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo motyvavo tuo, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neįvertino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, netinkamai juos kvalifikavo, netinkamai taikė teisės normas, nepagrįstai nevertino atsakovės, kaip darbuotojos, atsakomybės Darbo kodekse nustatytais pagrindais sąlygų, netyrė ir nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų dėl žalos dydžio, nesprendė klausimo dėl žalos susidarymo priežasčių, trečiųjų asmenų (ieškovės darbuotojų) įtakos žalai atsirasti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš esmės nepateikta motyvų dėl procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės. Skundžiamoje nutartyje tik nurodoma, kad byla perduodama nagrinėti iš naujo naujais nutartyje nurodytais argumentais.

68.       Vis dėlto nagrinėjamoje byloje nepakankamai išsamus išvados dėl pagrindo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo motyvavimas, teisėjų kolegijos vertinimu,  nepaneigia tokio pagrindo buvimo. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nustatytus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trūkumus, taip pat į teisėjų kolegijos šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl teisinio kvalifikavimo galimybių, atsižvelgiant į šios bylos nagrinėjimo ribas (žr. nutarties 57, 59 punktus), poreikio atlikti platesnės apimties (neapsiribojant vertinimu dėl atsakovės atsakomybės Darbo kodekse nustatytais pagrindais, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas) ištyrimą, nustatyti atitinkamas, ieškinyje kaip faktinis pagrindas nurodytas ir dėl to ginčui išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, siekiant teisingai kvalifikuoti šalių santykius ir pritaikyti tinkamas teisės normas. Bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šalys turės galimybę veiksmingiau naudotis savo procesinėmis teisėmis, išsaugos teisę į apeliaciją.

Dėl bylos procesinės baigties

69.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, nes nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas būtų netinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, reglamentuojančias įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą, kad, pasisakydamas dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, pažeidė bylos nagrinėjimo ribas, taip pat kad byla nepagrįstai perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

70.       Kadangi byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.  

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Gražina Davidonienė

Artūras Driukas 

Sigita Rudėnaitė