Civilinė byla Nr. 2A-916-516/2010
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.1.7; 44.5.1; 121.15; 121.18.; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,
kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Marijono Greičiaus,
sekretoriaujant Skaistei Blažinauskaitei
dalyvaujant ieškovo atstovui A.B.
atsakovei V.B.
atsakovų E.O., A.B. atstovui advokatui J.Borevičiui
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų E.O., A.B. ir V.B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ (buvęs pavadinimas-UAB „Parex faktoringas ir lizingas“) ieškinį atsakovams E.O., A.B.,V.B. dėl skolos priteisimo. Tretieji asmenys UAB „DL logistika“, BUAB „DL auto“, UAB „Alytra“.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ (dabartinis pavadinimas- UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“) 2009-02-13 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų E.O., A.B.,V.B. po 856,46 Lt. nesumokėtų įmokų pagal lizingo sutartis, po 164,11 Lt. delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo UAB „DL auto“ 2007-08-13 buvo sudarytos lizingo sutarys Nr. 1070833 ir Nr. 1070834, pagal kurias UAB „DL auto“ įsipareigojo mokėti ieškovui mėnesines lizingo įmokas už dvi puspriekabes. Ieškovas perdavė turtą UAB „DL auto“ valdyti ir naudotis lizingo sutarčių sąlygomis ir įsipareigojo šiam įvykdžius visas lizingo sutarčių sąlygas perleisti turtą UAB „DL auto“ nuosavybėn. Ieškovas ir atsakovai E.O., A.B.,V.B. 2007-08-13 sudarė Laidavimo sutartis, pagal kurias atsakovai kaip laiduotojai neatlygintinai įsipareigojo kaip subsidiarūs skolininkai atsakyti ieškovui kaip kreditoriui ne daugiau kaip po ¼ neįvykdytos prievolių dalies visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu UAB „DL auto“ ir pirmieji laiduotojai UAB „Alytra“ ir UAB „Daisotros logistika“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal aukščiau nurodytas lizingo sutartis. Kadangi lizingo gavėjas vėlavo mokėti lizingo įmokas, ieškovas nuo įmokos mokėjimo termino praėjus daugiau nei 30 dienų, remdamasis lizingo sutarčių 12.2.3. punktu, vienašališkai jas nutraukė bei 2008-09-16 raštu pareikalavo sumokėti mėnesines lizingo įmokas, delspinigius už vėlavimą bei grąžinti lizinguojamą turtą. Atsakovai, nesilaikydami laidavimo sutarčių punktų 1.1, 2.1.1 ir 2.1.2., taip pat neįvykdė įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis ir nesumokėjo lizingo gavėjo, už kurio įsipareigojimų įvykdymą laidavo ieškovui kaip kreditoriui, įsiskolinimo - pradelstų įmokų bei delspinigių pagal lizingo sutartis. Paaiškino, kad atsakovų E.O., A.B.,V.B. įsiskolinimą ieškovui sudaro: ¾ pradelstų įmokų nuo 3425,85 Lt., t.y. po 856,46 Lt., iš viso 2569,38 Lt.; taip pat ¾ priskaičiuotų delspinigių nuo 656,44 Lt., t.y. po 164,11 Lt. iš viso 492,33 Lt. Iš viso atsakovų įsiskolinimo ieškovui suma sudaro 3061,71 Lt. Vadovaujantis CK 6.245 str. 5 d. papildomų skolininkų (atsakovų) pareiga atsakyti atsiranda, tik kai pagrindinis skolininkas atsisako įvykdyto savo prievolę ar jos neįvykdo per nustatytą terminą. Ieškovas 2008-09-05 kreipėsi į pagrindinius skolininkus prašydamas sumokėti įskolinimą, tačiau šie ieškovo reikalavimo neįvykdė. CK 6.245 str. 5 d. nėra numatyta ieškovui, kaip kreditoriui, pareiga reikalavimą pagrindiniams skolininkams pareikšti teismine tvarka.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.
Teismas priteisė iš atsakovų E.O., A.B.,V.B. ieškovui po 856,46 Lt. nesumokėtų įmokų pagal lizingo sutartis, po 133,77 Lt. delspinigių, lygiomis dalimis 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos 2970,69 Lt. kredito sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos (2008-12-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 29,75 Lt. žyminio mokesčio.
Likusioje dalyje ieškinį teismas atmetė.
Teismas konstatavo, jog CK 6.81 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, kad laiduotojo atsakomybė yra solidarioji. Tačiau šalys sutartimis nustatė, kad laiduotojų atsakomybė nėra solidarioji. Tai reiškia, kad šiuo atveju, kai šalys susitarė kitaip nei numatyta CK 6.81 str. 1 d., atsakovų (laiduotojų) atsakomybė yra subsidiarioji, t.y. papildoma atsakomybė, kuri atsiranda pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, kaip ir numatyta šalių sudarytose laidavimo sutartyse. Teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos aišku, kad pagrindiniai subsidiarūs skolininkai už UAB „DL auto“ prievoles pagal lizingo sutartis yra UAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“ (buvusi UAB „Daisotros logistika“), o E.O., A.B.,V.B. atsako kaip antriniai subsidiarūs laiduotojai. CK 6.245 str. 5 d. nustatyta, kad kreditorius reikalavimą subsidiariai atsakingam skolininkui gali pareikšti po to, kai pagrindinis skolininkas atsisako atlyginti nuostolius arba kai kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą. Vadinasi teismo teigimu, įstatymas nereikalauja, prieš kreipiantis į subsidiarųjį skolininką, privalomai imtis visų įmanomų priemonių (tame tarpe ir kreiptis į teismą) reikalaujant prievolės įvykdymo iš pagrindinio skolininko. Įstatymas nurodo tik pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui, ir ne teismo tvarka, o asmeniškai pačiam skolininkui. Reikalavimas subsidiariajam skolininkui gali būti pareikštas, jei pagrindinis skolininkas atsisako įvykdyti prievolę ar to nepadaro per nustatytą terminą, o jei toks nenustatytas – per protingą terminą.
Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, konstatavo, kad CK 6.245 str. 5 d. norma turi būti suprantama kaip suteikianti kreditoriui teisę pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui tiek teisme, tiek tiesiogiai pačiam skolininkui, svarbu, kad būtų konstatuota esminė aplinkybė – pagrindinis skolininkas prievolės neįvykdė. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo nuomone, atsakovų atsikirtimai, jog ieškovas raštu nesikreipė nei į pirminius subsidiariuosius laiduotojus UAB „Alytra“ ir/arba UAB „DL logistika“, nei į atsakovus, atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas pažymėjo, jog pagal CK 6.245 str. 5 d. nustatytas privalomas eiliškumas, kurio turi laikytis kreditorius, reikšdamas reikalavimus skolininkams subsidiariosios atsakomybės atveju: kreditorius, iki pareikšdamas reikalavimus subsidiariam skolininkui, turi pareikšti reikalavimus pagrindiniam skolininkui; jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą skolininkui. Byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie tai, kad pagrindinis skolininkas UAB „DL auto“ būtų tinkamai įvykdęs savo sutartinius įsipareigojimus. Taip pat nėra įrodymų, kad tretieji asmenys UAB „DL logistika“ ar UAB „Alytra“, kaip pirminiai laiduotojai, apmokėjo įsiskolinimą. Teismo teigimu, pagal ieškovo ir atsakovų E.O., A.B.,V.B. 2007-08-13 sudarytas Laidavimo sutartis atsakovai neatlygintinai įsipareigojo kaip subsidiarūs skolininkai atsakyti ieškovui kaip kreditoriui (ne daugiau, kaip po ¼ neįvykdytos prievolių dalies) visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu (įskaitant, bet neapsiribojant, piniginėmis lėšomis, esančiomis bankų sąskaitose, būsimomis įplaukomis į šias sąskaitas, kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais ir kt.), jeigu UAB „DL auto“ ir pirmieji laiduotojai UAB „Alytra“ ir UAB „Daisotros logistika“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis. Taigi, konstatavus, kad nei pagrindinis skolininkas, nei pirminiai laiduotojai neįvykdė kreditoriaus reikalavimo, teismas padarė išvadą, jog ieškovas pagrįstai reiškia reikalavimą antriniams laiduotojams - atsakovams E.O., A.B.,V.B..
Esant skolininkų daugetui, teismas turi identifikuoti ir sprendime nurodyti jų atsakomybės rūšį. Skolininkų daugeto atsakomybė pagal bendrąją prezumpciją yra dalinė (CK 6.5 str.). Teismas nurodė, jog bendra pagal abi lizingo sutartis susidariusi skola už nesumokėtas lizingo įmokas yra 2626,58 Lt. bei 799,26 Lt. įsiskolinimas už palūkanas, viso – 3425,84 Lt. Iš mokėjimų grafikų prie lizingo sutarčių matyti, kad mokėtiną sumą sudaro turto vertės dengimas plius palūkanos, o pagal laidavimo sutartis kiekvienas skolininkas, kaip laiduotojas, įsipareigojo atsakyti ieškovui, kaip kreditoriui, ne daugiau, kaip po ¼ neįvykdytos prievolių dalies, todėl iš atsakovų ieškovui turi būti priteista ¾ neįvykdytos prievolės dalies, t.y. 2569,38 Lt., kas lygiomis dalimis iš kiekvieno iš atsakovų sudaro po 856,46 Lt.
Teismas nurodė, kad pagal Lizingo sutarčių 11 p. pagrindinis skolininkas UAB „DL auto“ įsipareigojo laiku nesumokėjęs sutartyse numatytų įmokų bei mokesčių už kiekvieną pradelstą dieną mokėti 0,2 % dydžio delspinigius, kurie pradedami skaičiuoti kitądien po įmokos ar mokesčio numatyto mokėjimo dienos ir baigiami skaičiuoti padengus skolą, įskaitant skolos grąžinimo dieną. UAB „DL auto“ įsipareigojimų sutartu laiku neįvykdė, todėl atsakovai, kaip pagrindinio skolininko laiduotojai, privalo mokėti delspinigius. Kadangi sutartimi pagrindinis skolininkas įsipareigojo delspinigius mokėti nuo nesumokėtų sutartyse numatytų įmokų bei mokesčių, o iš mokėjimų grafikų prie lizingo sutarčių matyti, kad mokėtiną sumą sudaro turto vertės dengimas plius palūkanos, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagrįstai delspinigius skaičiuoja už pradelstų įmokų ir palūkanų sumą. Iš ieškovo pateiktų skaičiuočių teismas nustatė, kad ieškovas delspinigius skaičiuoja už laikotarpį nuo 2008-09-03 iki 2008-10-20 bei nuo 2008-10-20 iki 2008-12-03: po 2,86 Lt. (1424,91 Lt. x 0,2 proc.) pagal lizingo sutartį Nr. 1070833 ir po 4 Lt. (2000,94 Lt. x 0,2 proc.) pagal lizingo sutartį Nr. 1070834 už kiekvieną praleistą dieną. Teismo teigimu, kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2008-09-23 nutarties, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-22 nutartimi, UAB „DL auto“ iškelta bankroto byla. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 14 str. 6 d. 3 p., iškėlus bankroto bylą nutraukiamas delspinigių skaičiavimas. Taigi teismo teigimu, ieškovo reikalavimas priteisti delspinigius už laikotarpį po bankroto bylos iškėlimo pagrindiniam skolininkui UAB „DL auto“ - nuo 2008-12-23 yra nepagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo nuomone, pagal lizingo sutartį Nr. 1070833 skaičiuotini delspinigiai laikotarpiu nuo 2009-09-03 iki 2008-12-22 po 2,86 Lt. per dieną sudaro 223,08 Lt., pagal lizingo sutartį Nr. 1070834 skaičiuotini delspinigiai laikotarpiu nuo 2009-09-03 iki 2008-12-22 po 4 Lt. per dieną sudaro 312 Lt., viso – 535,08 Lt. Kadangi atsakovai, kaip laiduotojai, įsipareigojo kiekvienas atsakyti ieškovui, kaip kreditoriui, ne daugiau, kaip po ¼ neįvykdytos prievolių dalies, reikalavimą dėl delspinigių priteisimo teismas tenkino iš dalies iš atsakovų ieškovui priteisdamas ¾ delspinigių sumos, t.y. 401,31 Lt., kas lygiomis dalimis iš kiekvieno iš jų sudaro po 133,77 Lt., likusioje dalyje reikalavimą dėl 91,02 Lt. delspinigių priteisimo teismas atmetė.
Apeliaciniu skundu atsakovė V.B. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovo ieškinys iš dalies buvo patenkintas panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Atsakovė ieškovo laidavimo sutartis sudarė prisijungimo būdu, jas vienašališkai parengus ieškovui. Teigia, kad Laidavimo sutarčių 2.1.1 p. įtvirtina sąlyga, jog atsakovės pareiga įvykdyti Lizingo gavėjo prievoles kreditoriui, yra ne daugiau ¼, tuo atveju, jei Lizingo gavėjas ir laiduotojai UAB „Alytra“ ir UAB „Daisotros logistika“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal pagrindinę sutartį. Apeliantės nuomone, Lizingo sutarties 2.1.2 p. aiškiai išdėstoma, kad Lizingo gavėjui bei pirminiams laiduotojams per 10 darbo dienų nuo kreditoriaus reikalavimo tinkamai neįvykdžius prievolės pagal pagrindinę (lizingo) sutartį, Laiduotojas įsipareigoja neįvykdytą prievolę per 10 darbo dienų nuo kreditoriaus rašytinio reikalavimo įvykdyti prievolę gavimo dienos. Taigi darytina išvada, jog subsidiarios laiduotojos pareiga įvykdyti ieškovui prievolę atsiranda tik ieškovui pateikus ir atsakovei gavus rašytinį kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę. Tačiau tokio rašytinio reikalavimo byloje nėra;
- Teigia, jog susipažinus su byla paaiškėjo, kad ieškovas kreipėsi į teismą 2008-12-21. Tačiau atsakovams atsiųstame pareiškime dėl teismo įsakymo išdavime nurodyta 2008-12-03. Apeliantės nuomone, tokiu savo elgesiu ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, bei tyčia nurodydamas klaidingą datą, užkirto kelią tinkamai gintis nuo pareikštų reikalavimų;
- Kauno apygardos teismas 2009-12-18 nutartimi konstatavo, kad ieškovas, pretenzijas dėl prievolių neįvykdymo UAB „Alytra“ pateikė tik 2009-02-06. KAT nustatė, kad ieškovas praleido prievolių įvykdymo terminą nustatytą CK 6.88 str. 1 d. ir reikalavimą pripažino nepagrįstu, jo netenkino. Teigia, kad ši KAT nutartis yra galiojanti. UAB „Alytra“ laidavimo sutartys buvo pateiktos ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui. Nurodo, kad jos yra identiškos ir antrųjų laiduotojų pasirašytoms laidavimo sutartims;
- Teigia, kad apeliantės Laidavimo sutarties 4.1 p. nurodyta, kad Laidavimo sutartis galioja iki visiško pagrindinės sutarties sąlygų įvykdymo. Apeliantės nuomone, ieškovui sutikus su KAT laidavimo sutarčių vertinimu, antrųjų laiduotojų, t.y. atsakovų sutarčių kitoks vertinimas neįmanomas. Tokia išvada taip pat patvirtina, kad ieškovas tyčia ant pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo nurodė ankstesnę datą.
Apeliaciniu skundu atsakovai E.O., A.B. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog nei pagrindinis skolininkas, nei pirminiai laiduotojai neįvykdė kreditoriaus reikalavimų, todėl tai reiškia, jog ieškovas pagrįstai reiškė reikalavimus atsakovams, kaip antriniams laiduotojams. Teigia, jog laidavimų sutarčių, kurias apeliantai sudarė su ieškovu, sąlygos yra parengtos paties ieškovo, o pačios laidavimo sutartys sudarytos prisijungimo būdu, tokiu būdu eliminuojant galimybę atsakovams derėtis dėl šių sutarčių sudarymo sąlygų. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.193 str. 4 d. įtvirtintą sutarčių aiškinimo taisyklę aiškinant atsakovų bei ieškovo pasirašytų atitinkamų Laidavimo sutarčių sąlygas. Tačiau šiuo atveju to nepadarė. Teigia, kad CK 6.193 str. pagrindu atlikta sisteminė ir loginė aukščiau minėtų Laidavimo sutarčių 2.1.2 punkto nuostatų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju ieškovas, kaip kreditorius, reikšdamas savo reikalavimus subsidiariems skolininkas privalo laikytis tokios reikalavimų pateikimo tvarkos: 1. ieškovas privalo pateikti reikalavimą pagrindiniam skolininkui pagal lizingo sutartis (UAB DL auto“); 2. UAB „DL auto“ per 10 darbo dienų neįvykdžius įsipareigojimų, kreditorius turi pareikšti reikalavimus pirminiams subsidiariems skolininkas (UAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“); 3. Tik tuo atveju, jeigu nei vienas ir pirminių subsidiariųjų laiduotojų per 10 darbo dienų po atitinkamo ieškovo reikalavimo gavimo momento tinkamai neįvykdo savo prievolių ieškovui – pareikšti analogišką reikalavimą įvykdyti atitinkamomis Laidavimo sutartimis prisiimtas prievoles atsakovams, kaip antriniams subsidiariems laiduotojams. Apeliantai pažymi, kad ieškovas privalo griežtai laikytis šios reikalavimų pateikimo subsidiariems skolininkams tvarkos ir eiliškumo, nes priešingu atveju, būtų iškreipta pati subsidiarios laidavimo prievolės esmė bei būtų pažeistos atitinkamų su ieškovu sudarytų Laidavimo sutarčių 2.1.2 p. sąlygos. Apeliantų nuomone, jų laidavimas yra antrinė pagrindinio skolininko tinkamo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonė. Antrinė šio laidavimo prigimtis lemia aplinkybę, jog kreditorius gali pasinaudoti šiuo jo naudai nustatytu užtikrinimo būdu tik po to, kai jis pareiškė reikalavimą įvykdyti prievolę pirminiams subsidiariems laiduotojams, tačiau iš jų negavo prievolės įvykdymo. Apeliantai pažymi, jog nors ieškovo 2008-09-05 raštuose Nr. 01-08-2138 ir Nr. 01-08-2139 adresatais nurodyti tiek pagrindinis skolininkas, tiek pirminiai subsidiarieji laiduotojai UAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“, tiek ir atsakovai, kaip antriniai subsidiarieji laiduotojai, tačiau iš šių ieškovo raštų turinio galima daryti išvadą, jog jie yra skirti konkrečiai ieškovo pagrindiniam skolininkui, kadangi juose reikalaujama įvykdyti prievoles, kylančias ne iš laidavimo sutarčių, o iš Lizingo sutarčių, kurių šalis buvo UAB „DL auto“. Apeliantai nurodo, jog Laidavimo sutarčių 2.3.3 p. nustato pareigą kreditoriui informuoti laiduotojus apie Lizingo sutarties su pagrindiniu skolininku nutraukimą anksčiau numatyto termino. Tokiu būdu, ieškovo 2008-09-16 raštas turi būti pagrįstai vertinamas ne kaip reikalavimas laiduotojams įvykdyti savo įsipareigojimus pagal sudarytas atitinkamas laidavimo sutartis, o kaip ieškovo įsipareigojimo pranešti laiduotojams apie atitinkamą lizingo sutarčių nutraukimą su jo pagrindiniu skolininku UAB „DL auto“, įvykdymas. Esamoje situacijoje reikalavimų subsidiariems laiduotojams pateikimo tvarkos nebuvo laikomasi. Viso civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepatiekė teismui įrodymų apie tai, kad jis, laikydamasis laidavimo sutarčių 2.1.2 p. nuostatų, pareiškė tiek pirminiams, tiek ir antriniams subsidiariems laiduotojams tinkamai įformintus reikalavimus įvykdyti įsipareigojimus. Apeliantų teigimu, tiek 2008-09-05, tiek ir 2008-09-16 raštuose, ieškovas reiškia pretenzijas ne dėl laidavimo, o dėl lizingo sutarčių vykdymo, kurių nei pirminiai, nei antriniai subsidiarieji laiduotojai su ieškovu niekuomet nebuvo sudarę, todėl galima teigti, jog šie ieškovo raštai yra skirti konkrečiai ieškovo pagrindiniam skolininkui. Pagrindiniam skolininkui netinkamai įvykužius sutartinius įsipareigojimus, ieškovas pagal atitinkamų laidavimo sutarčių 2.1.2 p. privalėjo tiesiogiai raštu pareikšti reikalavimą priminiams subsidiariems laiduotojams, reikalaudamas įvykdyti įsipareigojimus, kylančius iš su jais sudarytų laidavimo sutarčių, bei nustatyti ne trumpesnį nei 10 darbo dienų terminą jų prievolėms įvykdyti. Atitinkamai tik pirmiesiems subsidiariems laiduotojams per nustatytą terminą neįvykdžius savo laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, ieškovas norėdamas gauti prievolės įvykdymą iš atsakovų, kaip antrinių laiduotojų, privalėtų laikydamasis tos pačios tvarkos, pareikšti jiems analogiško turinio reikalavimus įvykdyti prievoles pagal su jais sudarytas atitinkamas laidavimo sutartis;
- pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į papildomas faktines aplinkybes, jog laidavimo sutarties tarp ieškovo ir UAB „Alytra“, kurios pagrindu minėta bendrovė, kaip pirminis subsidiarus laiduotojas, užtikrino ieškovo pagrindinio skolininko tinkamą įsipareigojimų vykdymą, apskritai nėra. Apeliantų nuomone, tokiu būdu, nesant rašytinių laidavimo sutarčių, sudarytų tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Alytra“, iš esmės keičiasi atsakovų, kaip antrinių subsidiariųjų laiduotojų, atitinkamomis laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų vykdymo sąlygos. Teigia, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog ieškovas ir UAB „Alytra“ neturi sudarė laidavimo sutarčių, atitinkamai sumažėja pirminių subsidiariųjų laiduotojų, kurie pirma atsakovų pagal pasirašytas atitinkamas laidavimo sutartis privalo įvykdyti pagrindinio skolininko neįvykdytus įsipareigojimus ieškovui, nes vieninteliu tokiu pirminiu subsidiariuoju laiduotoju lieka UAB „DL logistika“. Apeliantų teigimu, esamoje situacijoje tapo aišku, kad pirminių laiduotojų skaičius realiai yra mažesnis nei nurodytas ieškovo ir atsakovų sudarytose laidavimo sutartyse, todėl galima teigti, kad atsakovams, kaip antriniams laiduotojams, atsirado nepalankios su tuo susijusios pasekmės, kadangi kuo mažiau yra priminių laiduotojų, tuo didesnės rizika, kad jiems neįvykdžius prievolių už pirminį skolininką, šias prievoles teks vykdyti antriniams laiduotojams;
- Dėl priteistų delspinigių dydžio apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos neatsižvelgė į tai, kad ieškovo reikalaujamos priteisti netesybos sudaro net 73 procentus delspinigių per metus, todėl tokio dydžio netesybų priteisimas negali būti laikomas teisingu ir sąžiningu, nes jis preištrauja teisingumo ir protingumo principams ir sudaro pagrindą ieškovui nepagrįstai praturtėti atsakovų sąskaita. Be to, skundžiamas sprendimas, kuriuo ieškovui iš atsakovų buvo priteisti 0,2 proc. dydžio delspinigiai taip pat prieštarauja ir LAT formuojamai praktikai.
Atsiliepimu į atsakovės V.B. atsakovų E.O.ir A.B. apeliacinius skundus ieškovas UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Teigia, kad 2008-09-05 ieškovas išsiuntė UAB „DL auto“, UAB „Alytra“, UAB „DL logistika“ , E.O., A.B.,V.B. prašymą sumokėti įsiskolinimą. Ieškovo nuomone, šie veiksmai leidžia konstatuoti, jog ieškovas pagrindiniams skolininkams reikalavimą yra pareiškęs ir kadangi jis neatsiskaitė, įgijo teisę reikalavimą nukreipti subsidiariems skolininkams. Ieškovas taip pat pažymi, jog subsidiarios atsakomybės esminės sąlyga yra ta, kad kreditorius gali pareikšti reikalavimą asmeniui, kuris atsako subsidiarini, tuo atveju, kai jų nepatenkina pagrindinis skolininkas.
Dėl laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybių ieškovas nurodo, kad apeliantai labai aktyviai dalyvavo nustatant Laidavimo sutarčių sąlygas. Tai patvirtina tokia aplinkybė, kad ieškovo bendrovėje buvo suformuota tokia praktika, kad su visais laiduotojais sudaromos laidavimo sutartys nustatančios tik solidariąją atsakomybę. Kadangi su apeliantais buvo sudarytos laidavimo sutartys nustatančios papildomą atsakomybę, laikytina, kad Laidavimo sutarčių sąlygos tarp šalių buvo derinamos, o ne akceptuojamos prisijungimo būdu.
Dėl delspinigių dydžio ieškovas pažymi, kad vadovaujantis sutarties laisvės principu, šalys turėjo teisę susitarti dėl abiems šalims tinkamo netesybų, šiuo atveju delspinigių dydžio. Laidavimo sutartyse apeliantai patvirtino, kad yra susipažinę su Lizingo sutarčių sąlygomis, jiems yra suprantamos laidavimu užtikrintų prievolių pasekmės. Lizingo sutarčių nuostatos dėl 0,2 proc. dydžio delspinigių neginčijo. Taigi ieškovas mano, kad Lizingo sutarčių sąlyga dėl 0,2 dydžio delspinigių yra privaloma. Dėl jos apeliantai šalys susitarė laisva valia ir niekeno neverčiamos. Be to, ieškovas pabrėžia, kad jo prašomos priteisti netesybos atsirado iš sutartinių santykių ir būtent dėl atsakovų esminių Lizingo sutarčių pažeidimo. Teigia, kad sumažinus netesybas, būtų paneigta laisva šalių valia dėl sutartinių santykių sutartomis sąlygomis sudarymo ir kartu dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį tai, jog abi Laidavimo sutarčių šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirtį verslo bei derybų srityse, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo pasekmes ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas.
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja pateiktų apeliacinių skundų ribose.
Dėl kreditoriaus reikalavimų pareiškimo tvarkos.
Apeliantai nurodo, kad remiantis laidavimo sutarčių 2.1.1 ir 2.1.2 punktų nuostatomis, kreditorius reikalavimą įvykdyti prievolę atsakovams (antriniams laiduotojams) galėjo pareikšti tik po to, kai jis pareikalavo, kad prievolę įvykdytų lizingo gavėjas, pirminiai laiduotojai, o šiems prievolės neįvykdžius- per dešimt darbo dienų nuo Kreditoriaus rašytinio reikalavimo gavimo dienos tokia pareiga atsirastų apeliantams. Kadangi lizingo gavėjui prievolės neįvykdžius, reikalavimas ją įvykdyti sutartyje nustatyta tvarka pirminiams laiduotojams nebuvo pateiktas, taip pat, pastariesiems neįvykdžius prievolės toks reikalavimas sutartyje nustatyta tvarka nebuvo pareikštas apeliantams, pareiga pagal laidavimo sutartis įvykdyti prievolę jiems neatsirado.
Toks sutarties sąlygų aiškinimas negali būti pripažįstamas pagrįstu. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (Civilinio kodekso 6.76 str. 2 d). Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (to paties straipsnio 2 d.). Tiek šios įstatymo nuostatos, tiek Civilinio kodekso 6.70 str. 1 d. leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad laidavimas yra ne prievolės, o jos įvykdymo užtikrinimo būdas. Tai reiškia, kad laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę yra analogiška skolininko pareigai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (Civilinio kodekso 6.81 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju apeliantų laidavimo sutartyse nustatyta subsidiari atsakomybė skolininko ir pirminių laiduotojų atžvilgiu bei dalinė atsakomybė (po ¼ dalį neįvykdytos prievolių sumos) jų, kaip antrinių laiduotojų santykyje su kreditoriumi. Tokios laidavimo sutarčių nuostatos neprieštarauja įstatymui (Civilinio kodekso 6.81 str.). Nagrinėjamoje byloje iškilo klausimas, ar apeliantų atsakomybei esant subsidiariai, kreditorius turėjo pareigą jiems, kaip antriniams laiduotojams, raštu pranešti, kad skolininkas ir pirminiai laiduotojai neįvykdė prievolės pagal lizingo bei laidavimo sutartis ir pareikalauti prievolės įvykdymo iš apeliantų, t.y. ar byloje esantis ieškovo pranešimas apie lizingo sutarčių nutraukimą ir reikalavimas įvykdyti prievolę, yra tinkamas bei pakankamas reikalavimas tiek pirminiams, tiek antriniams laiduotojams.
Teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo sutarčių 2.1.1 ir 2.1.2 punktai reglamentuoja laiduotojo pareigas įvykdyti prievolę kreditoriui, o ne kreditoriaus reikalavimų pateikimo tvarką ar terminus, kaip kad nurodo apeliantai. Šiuose sutarties punktuose taip pat nustatytas prievolės kreditoriui įvykdymo eiliškumas. Taigi, kreditoriaus 2008-09-16 raštas (1 t., b.l. 46), adresuotas tiek skolininkui (lizingo gavėjui) UAB ,,DL auto“, tiek pirminiams laiduotojams UAB ,,Daisotros logistika“ ir UAB ,,Alytra“, tiek apeliantams, kuriuo pranešama apie lizingo sutarčių nutraukimą bei pareiškiamas reikalavimas sumokėti visus sutarčių nutraukimo dienai turėtus sumokėti mokėjimus, laikytinas reikalavimu įvykdyti prievolę tiek pačiam skolininkui, tiek ir jo laiduotojams. Tiesiog laiduotojų pareiga įvykdyti prievolę tiesiogiai priklauso nuo to, ar prievolę įvykdė pats skolininkas (lizingo gavėjas), o antrinių laiduotojų pareiga įvykdyti prievolę priklauso dar ir nuo to, ar prievolę įvykdė pirminiai laiduotojai. Pranešime dėl sutarties nutraukimo pareikštas kreditoriaus reikalavimas sutarties nutraukimo dienai turėtus mokėjimus sumokėti per vieną savaitę, laidavimo sutartyse sudarytose su pirminiais laiduotojais, nustatyti įsipareigojimai įvykdyti prievolę ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo kreditoriaus reikalavimo įvykdyti prievolę gavimo dienos (sutarčių 2.1.2 punktas), atitinkamai, laidavimo sutartyse, sudarytose su apeliantais, nustatytas taip pat dešimties darbo dienų terminas prievolei įvykdyti nuo kreditoriaus reikalavimo įvykdyti prievolę gavimo dienos. Darytina išvada, kad neįvykdžius prievolės nustatytu terminu skolininkui, šią prievolę įvykdyti privalo pirminiai laiduotojai su jais sudarytose laidavimo sutartyse nustatytais terminais, o šiems prievolės neįvykdžius- pareiga per sutartyse su antriniais laiduotojais nustatytą terminą įvykdyti prievolę atsiranda pastariesiems. Byloje esant nustatytai aplinkybei, kad nei skolininkas, nei priminiai laiduotojai prievolės neįvykdė, ši pareiga atsirado antriniams laiduotojams, t.y. apeliantams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai patenkino kreditoriaus reikalavimą, pareikštą antriniams laiduotojams (apeliantams), nes skolininkas bei laiduotojai, turėję pareigą prievolę įvykdyti anksčiau už antrinius laiduotojus, šios pareigos nėra įvykdę.
Dėl laidavimo galiojimo termino.
Apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas klausimas, kad laidavimas baigėsi Civilinio kodekso 6.88 str. 1 d. pagrindu, kadangi kreditorius laiduotojams nepareiškė ieškinio per tris mėnesius nuo prievolės įvykdymo termino pabaigos.
Sprendžiant klausimą, ar pasibaigė laidavimas, aktualu nustatyti dėl kokio pobūdžio- terminuoto ar neterminuoto laidavimo buvo susitarta ieškovo ir apeliantų sudarytomis sutartimis. Terminuoto laidavimo atveju, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio (Civilinio kodekso 6.88 str. 1 d.); neterminuoto laidavimo atveju, t.y. kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui (Civilinio kodekso 6.89 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Tokia sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009).
Nagrinėjamoje byloje šalys ginčijamose sutartyse įrašė, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško Pagrindinės sutarties sąlygų įvykdymo. Šalys susitarė, kad sutartyje numatytas laidavimas galios tiek, kiek galios Pagrindinė sutartis (sutarčių 4.1 punktas). Apeliantų teigimu, toks susitarimas nėra aiškus, kadangi, viena vertus, susitariama dėl laidavimo sutarties galiojimo iki visiško pagrindinės sutarties sąlygų įvykdymo, kita vertus, nustatoma, kad laidavimas galioja Pagrindinės sutarties galiojimo laikotarpiui.
Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai pagrindinėje sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas nėra taikomas, prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus įvykdyta pagrindinė prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.
Minėta, kad laidavimo sutartimi užtikrinamas prievolės įvykdymas, o ne pati prievolė, taigi, lizingo sutarčių nutraukimas nesąlygojo prievolės pasibaigimo, o lėmė tik sutartinių santykių tarp kreditoriaus ir skolininko pabaigą. Tuo pačiu, šalims sutartyje nustačius, kad laidavimo sutartis galioja iki pagrindinės sutarties sąlygų įvykdymo, negalima sutikti su argumentu, kad laidavimo prievolė pasibaigė, nutraukus lizingo sutartis ir kreditoriui per tris mėnesius nepareiškus ieškinio laiduotojams.
Aplinkybė, jog Kauno apygardos teismas nepatvirtino ieškovo kreditorinio reikalavimo pagal lizingo sutartis UAB ,,Alytra“ bankroto byloje, kurių įvykdymą laidavimu užtikrino ir apeliantai, prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi (Civilinio proceso kodekso 182 str. 2 p.): laidavimo termino pagal ginčo laidavimo sutartis klausimas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teismui nustačius, kad šalių susitarimas dėl laidavimo pabaigos buvo apibūdintas visišku pagrindinės prievolės (t.y. įsipareigojimų pagal lizingo sutartis) įvykdymu, minėtas kreditorinių reikalavimų nepatvirtinimas pirminiam laiduotojui, negali būti pagrindu atmesti reikalavimą antriniams laiduotojams.
Dėl delspinigių dydžio.
Nepripažįstamas pagrįstu ir apeliantų argumentas, jog skundžiamu teismo sprendimu iš laiduotojų buvo priteisti pernelyg dideli delspinigiai. Lizingo sutartyse, kurių įvykdymą laidavimu užtikrino apeliantai, buvo nustatytas 0,2 procentų dydžio delspinigių dydis. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (Civilinio kodekso 6.81 str. 2 d.) Atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą (Civilinio kodekso 6.156 str.), šalių susitarimai dėl 0,2 procentų delspinigių už pradelstą mokėti laiką nepripažintini prieštaraujančiais teisingumo bei protingumo kriterijams. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl protingo delspinigių dydžio nėra vienareikšmė: tiek apeliaciniuose skunduose, tiek ieškovo atsiliepime cituojamos skirtingos LAT pozicijos šiuo klausimu. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą svarstytas „aiškiai per didelių“ netesybų klausimas ir, taikant CK 6.73 straipsnio 2 dalį, priimta sprendimų dėl jų dydžio nustatymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-721/2002; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316; kt.). Iš šių nutarčių galima daryti išvadą, kad sutartimi nustatytos 0,2 proc. ir didesnės netesybos teismo buvo vertinamos kaip aiškiai per didelės. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausia praktika patvirtina, kad ši išvada nereiškia, jog yra suformuota Lietuvos teismų praktika, jog mažinant „aiškiai per dideles“ netesybas, yra priteisiamos 0,02 proc. dydžio netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką netesybų įskaitymas į nuostolius nesudaro pagrindo visais atvejais sumažinti sutartines netesybas iki minimalių ar įrodytų nuostolių dydžio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006; teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 2 dalis, 6.156 straipsnis).
Teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73, 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, bei spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, kt.) ir nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje byloje. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos.
Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti galimus kreditoriaus nuostolius, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų dydžio reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Dėl to, mažinant netesybų dydį, būtina atsižvelgti į tai, kokio dydžio netesybos pasirinktos šalių valia ir sulygtos sutartimi. Priešingu atveju gali būti iš esmės paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, pažeisti protingi sąžiningos verslo praktikos reikalavimai (CK 6.228 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į faktinę situaciją, netgi 2 procentų dydžio netesybos už kiekvieną pradelstą dieną nebūtinai pripažįstamos aiškiai per didelėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
Nagrinėjamoje byloje iš kiekvieno apelianto teismas priteisė po 133,77 Lt. delspinigių, taigi, įvertinant priteistų delspinigių dydį, juos pripažinti nepagrįstai dideliais, aiškiai neprotingais, neproporcingais, nėra pagrindo.
Kiti apeliacinių skundų argumentai įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui neturi, nesudaro pagrindų jį panaikinti.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija atmeta apeliacinius skundus, o skundžiamą Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus atsakovų apeliacinius skundus, iš apeliantų į valstybės biudžetą priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
n u t a r ė :
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą
Priteisti į valstybės biudžetą iš apeliantų E.O., A.B.,V.B. po 6,63 Lt (šešis litus ir šešiasdešimt tris centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).
Kolegijos pirmininkė Rasa Gudžiūnienė
Kolegijos teisėjai Dalia Višinskienė
Marijonas Greičius