Administracinė byla Nr. A-195-556/2017

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02508-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų    Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus teritorinė muitinė (toliau – ir Vilniaus TM) 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0243 pareiškėją V. Z. (toliau – ir pareiškėja) pripažino skolininke muitinei bei tuo pagrindu pareiškėjai įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 1 564 Lt muitą, 3 614 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 814 Lt PVM delspinigius, 517 Lt baudą. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1A-31 „Dėl V. Z. skundo“ patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0243. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1A-31, 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. S-51(7-36/2015) patvirtino Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31.

Pareiškėja skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 31–34), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0243; 2) panaikinti Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. S-51(7-36/2015).

Pareiškėja paaiškino, kad ginčo situaciją vertinant 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), ginčui aktualių teisės nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos teismų praktikos kontekste, svarbu nustatyti, ar pareiškėja žinojo apie tokio įvežimo neteisėtumą bei, ar yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog automobilis buvo įvežtas neteisėtai. Tuo metu institucijos šią aplinkybę nepakankamai ištyrė. Pareiškėja pažymėjo, kad dokumentuose, kuriuos pateikė muitinei, nurodė, kad jokio ryšio su įvežtu iš Šveicarijos automobiliu neturėjo. Faktiškai automobilį Lietuvoje iš Lietuvos piliečio K. D. įsigijo (duomenys neskelbtini) pilietis N. T. (N. T.). (duomenys neskelbtini) pilietis paaiškino, kad jis savo vardu negalėjo įsigyti automobilio, todėl prašė, jog automobilis būtų įregistruotas pareiškėjos vardu. Pagal K. D. paaiškinimus automobilį Šveicarijoje nupirko ir atgabeno į Lietuvą jis pats. Šios aplinkybės patvirtintos ikiteisminio tyrimo metu apklausus K. A. (K. A.). Pareiškėja nurodė, kad visa turėta informacija buvo perduota Muitinės departamentui ir Vilniaus teritorinei muitinei. Muitinės departamentas turėjo atlikti tyrimą su tikslu nustatyti, kas atgabeno ir įvežė į Lietuvą krovininį automobilį. Pareiškėja automobilio Šveicarijoje nepirko ir į Lietuvą neįvežė, o šiuos veiksmus atliko K. D. ar UAB „Darsena“. Pareiškėja buvo suklaidinta ir įkalbėta pasirašyti krovininio automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, tuo metu K. D. siekė apgauti mokesčių administratorių, išvengiant būtent jam atsiradusios mokestinės prievolės susijusios su automobilio importu. Muitinės pareigūnai šių argumentų neištyrė, o tik formaliai konstatavo, kad, kadangi automobilis buvo įregistruotas pareiškėjos vardu, todėl reiškia, jog būtent pareiškėja neteisėtai įvežė automobilį į Bendrijos teritoriją ir todėl jai privalu sumokėti mokesčius. Eksportuojamo automobilio pirkimo – pardavimo sutarties tekstas buvo surašytas vokiečių kalba, kurios pareiškėja nemokėjo. Pareiškėja automobilį įregistravo savo vardu, o N. T. prašymu (2012 m. spalio 18 d.) su juo pasirašė automobilio panaudos sutartį, kad jis galėtų teisėtai naudotis automobiliu. Šios aplinkybės patvirtino, kad automobilį Lietuvoje faktiškai pirko kitas asmuo iš fizinio asmens K. D. Apie tai, kad K. D. už įvežtą automobilį nebuvo sumokėjęs mokesčių, pareiškėjai nebuvo žinoma. 2012 m. spalio 9 d. eksportuojamo automobilio pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje pareiškėja nurodyta pirkėja, sudaryta tik „dėl akių“, kadangi tikruoju automobilio importuotoju buvo K. D., o faktiniu pirkėju Lietuvoje N. T. Pareiškėja nesutiko, jog jos pensinis amžius bei sveikatos būklė nebuvo reikšmingi sprendžiant klausimą dėl asmens suvokimo pasirašant dokumentus.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 48–50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja skolininke muitinei yra pripažinta pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, kurioje įtvirtinta nuostata, jog skolininku laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję, kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Atsakovas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, pažymėjo, jog pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką nereikalaujama įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įgyja neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas prekes. Muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo ir laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Atsakovo teigimu, su automobilio pirkimu susijusios faktinės aplinkybės leido konstatuoti, kad pareiškėja turėjo suvokti, jog ginčo automobilį įsigyja ne iš Lietuvos Respublikos pardavėjo, bei turėjo suprasti, kad ketina įsigyti iš Šveicarijos Konfederacijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą automobilį. Pareiškėja šiuo atveju nesielgė taip, kaip turėtų elgtis apdairus, atidus ir sąžiningas asmuo. Iš surinktų įrodymų Muitinės departamentas padarė išvadą, kad pareiškėja žinojo, jog automobilis buvo įregistruotas Šveicarijos Konfederacijoje, o pareiškėja savo vardu įsigydama automobilį ir jį įregistruodama valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Regitra“ privalėjo pasidomėti, ar automobilis Bendrijos muitų teritorijoje buvo išleistas į laisvą apyvartą, ar už jį sumokėti mokesčiai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu (b. l. 43–46) į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog pareiškėjos veiksmai pilnai apibrėžė pareiškėjos atsakomybę pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, pagal kurią pareiškėja pagrįstai pripažinta skolininke muitinei. Pati pareiškėja nei tyrimo metu, nei nagrinėjant ginčą teisme neįrodė muitinės konstatuoto pažeidimo ydingumo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 75–78) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0243, Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1A-31 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. S-51(7-36/2015) teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė atlikusi krovininio automobilio MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) CDI deklaravimo muitinėje patikrinimą ir pagal VĮ „Regitra“ duomenis nustačiusi, jog minėtas automobilis nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje, o pareiškėjai nepateikus patvirtinančių dokumentų, kad automobiliui Bendrijoje buvo įforminta importo deklaracija bei tai, jog apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai, Vilniaus TM 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0243 pripažino automobilį MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) CDI neteisėtai importuotą ir pareiškėjos vardu įregistravo skolą muitinei. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutiko ir su skundu kreipėsi į Muitinės departamentą, kuris 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1A-31 patvirtino Vilniaus TM 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0243. Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31 pareiškėja apskundė Komisijai, kuri 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. S-51(7-36/2015) paliko galioti Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31.

Teismas akcentavo, jog byloje nėra ginčo, kad krovininis automobilis MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) CDI įstatymų nustatyta tvarka nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje ir už jį nebuvo sumokėti mokesčiai. Pareiškėja teismui skųsdama jos atžvilgiu priimtus institucijų sprendimus iš esmės prieštarauja dėl to, kad institucijos neįvertino jos nurodytų aplinkybių, jog automobilį Lietuvoje pirko kitas asmuo (N. T.) iš fizinio asmens K. D., tuo metu pareiškėja tik pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį (kaip ji pati nurodė tik dėl akių), kuri beje buvo surašyta vokiečių kalba ir kurios pareiškėja nesuprato, taip pat pareiškėja nežinojusi, kad už įvežtą automobilį K. D. nebuvo sumokėjęs importo mokesčių. Taip pat, pareiškėjos teigimu, jei muito mokesčių nesumokėjo automobilį įvežęs asmuo, tokiu atveju prievolė mokėti mokesčius turėjo atsirasti faktiškai automobilį pirkusiam asmeniui. Be to, nagrinėjimo metu nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos amžių bei sveikatos būklę. Taigi atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja buvo tik asmuo, kurio vardu buvo nupirktas automobilis, todėl, pareiškėjos teigimu, iš esmės nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėja turėjo žinoti, jog automobilis buvo įvežtas neteisėtai.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 14 straipsnio 6 dalis nustato, jog šio įstatymo 13 straipsnio 23 punkte nurodyti muitai pagal MAĮ administruojami tiek, kiek įstatymo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Todėl muitinė administruodama muitus privalo vadovautis Bendrijos muitinės kodekso bei 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatomis, o MAĮ tiek, kiek jis neprieštarauja minėtiems reglamentams. MAĮ 161 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, todėl, kaip ir nagrinėjamoje byloje, Bendrijos muitinės kodekso nuostatos turi viršenybę MAĮ atžvilgiu.

Teismas nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnyje nustatyta, jog skola muitinei apibrėžiama kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą. Importo muitai – tai inter alia (be kita ko) muitai ir muitams mokamiems už importuojamas prekes lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai, skolininkas – bet kuris asmuo (fizinis asmuo, juridinis asmuo, asmenų bendrija, neturinti juridinio asmens teisinio statuso), privalantis sumokėti skolą muitinei (4 str. 1, 9, 10, 12 d.). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies (a) punktą, vienas iš pagrindų importo skolai muitinei atsirasti yra neteisėtas įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes.

Teismas pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis nustato, kad skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Todėl Bendrijos muitinės kodeksas, kuris tiesiogiai taikomas ir Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (realiai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Teismas konstatavo, kad, nors pareiškėja betarpiškai prekių įvežimo veiksmų ir neatliko, tačiau pareiškėja sąmoningai dalyvaudama automobilio įsigijimo procese, tokiais savo veiksmais prisidėjo prie neteisėto prekės (automobilio) įvežimo į Bendrijos teritoriją. Todėl nagrinėjamu atveju muitinės institucijos pagrįstai nustatė, kad pareiškėja yra muitinės skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu.

Teismas tokią išvadą (dėl muitinės institucijų išvadų pagrįstumo) padarė atsižvelgdamas į tai, kad, nors, kaip teigia pareiškėja, ginčo automobilis buvo pirktas Lietuvoje iš Lietuvos Respublikos piliečio K. D., kuris, kaip nurodė pareiškėja, automobilį ir atgabeno į Lietuvą, tačiau, kaip tvirtina byloje pateikta eksportuojamo automobilio pirkimo – pardavimo sutartis, pareiškėja automobilį nupirko iš Šveicarijos įmonės (DHL EXPRESS). Sutartyje taip pat nurodyti pagrindiniai perkamo automobilio duomenys, kaina, sutartis patvirtinta sutarties šalių parašais. Tuo metu VĮ „Regitra“ su prašymu įregistruoti transporto priemonę (Komisijos bylos b. l. 21) pateikti automobilio dokumentai taip pat patvirtina automobilio registraciją Šveicarijoje. Paminėti dokumentai visiškai patvirtina faktą, jog įregistravus automobilį savo vardu (gera valia) būtent pareiškėjai, kaip iš Šveicarijos įsigyto automobilio savininkei tenka prievolė sumokėti importo mokesčius. Pareiškėja vokiečių kalba sudarytą sutartį pasirašiusi neįsigilinus į sutarties tekstą bei nepasiteiravusi, ar už į Bendrijos teritoriją įvežtą automobilį yra sumokėti mokesčiai, iš esmės veikė savo rizika, todėl vėliau sau sukėlė neigiamas pasekmes. Tuo metu pareiškėjos dėstomi argumentai dėl nežinojimo, kad už automobilį mokesčiai nėra sumokėti, jog pareiškėja suklaidinimo būdu buvo įtikinta pasirašyti automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl, nagrinėjamo ginčo kontekste, vertintini kaip neturintys teisinės reikšmės. Pareiškėja tik nurodydama, jog dėl sveikatos būklės ir amžiaus (sutarties pasirašymo metu pareiškėjai buvo 68 metai) ji negalėjusi suprasti pasirašomų dokumentų esmės šių argumentų jokiais įrodymais (pvz. medicininių išvadų duomenys ar kt.) nepagrindė, todėl taip pat laikyti tik kaip gynybinė pozicija mokestinei prievolei išvengti.

Teismas, atsižvelgdamas į institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą, konstatavo, jog tenkinti pareiškėjos skundą jame išdėstytais argumentais ir panaikinti Vilniaus TM 2014 m. spalio 30 sprendimą Nr. TR-19-0243, Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31 bei Komisijos 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. S-51(7-36/2015) nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja skunde nurodytais argumentais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 80–81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą kaip nepagrįstą. Pareiškėja pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodė:

1. Teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes bei nepagrįstai nevertino įrodymų, kurie patvirtino, kad prieš pareiškėją buvo atlikti neteisėti veiksmai – apgaulė, siekiant išvengti mokestinės prievolės.

2. K. D. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) pilietis negali savo vardu įsigyti automobilio, todėl jam reikalinga Lietuvos Respublikos piliečio pagalba įsigyjant automobilį. Pareiškėja pati automobilio nepirko, vėliau pareiškėja suprato, kad fiktyvus sandoris buvo reikalingas K. D., kad išvengtų importo muito mokesčio, perkeliant šią prievolę visiškai pašaliniam asmeniui – pareiškėjai. Šias aplinkybes patvirtino Vilniaus 3-ame notaro biure sudaryta 2012 m. spalio 18 d. panaudos sutartis, kurioje pareiškėja automobilį MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) CDI perdavė (duomenys neskelbtini) piliečiui S. T. (S. T.), kurio dabartinė pavardė yra N. T.. Šiuo metu šis asmuo yra suimtas įtariant nusikalstamų veikų padarymu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja sąmoningai dalyvaudama automobilio įgijimo procese, tokiais savo veiksmais prisidėjo prie neteisėto prekės (automobilio) įvežimo į Bendrijos teritoriją. Teismas tokiais argumentais prieštarauja pats sau, nes teismas patvirtino, kad automobilis jau buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat nesutinka su teismo motyvais, kad pareiškėjo dėstomi argumentai dėl nežinojimo, jog už automobilį mokesčiai nėra sumokėti, jog pareiškėja suklaidinimo būdu buvo įtikinta pasirašyti automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl ginčo kontekste vertintini, kaip neturintys reikšmės.

4. Teismas niekaip nepasisakė apie tai, kad sandoris, kuris sudarytas apgaule ar kitais neteisėtais būdais, negali būti laikomas teisėtu ir įvykusiu sandoriu, iš kurio kiltų prievolės apgautajai pusei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 str.). Aplinkybes, kad sandoris buvo apsimestinis ir neteisėtas, teismas galėjo nustatyti apklausdamas K. D. ir N. T., tačiau to nepadarė. Laikantis principo, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur), teismas nepagrįstai vertino pirkimo – pardavimo sutartį, kaip teisėtą ir pripažino šios sutarties padarinius pareiškėjai kaip teisėtus.

5. Nusikalstamus veiksmus nustato teisėsaugos institucijos, todėl pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kad būtų atnaujintas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo bandant išvengti prievolės. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą bus surinkti visi įrodymai, kurių pati pareiškėja surinkti negalėjo.

6. Pareiškėja prašo atnaujinti įrodymų tyrimą byloje, kad būtų nustatytas sandorio apsimestinumas ir būtų nustatytas tikrasis automobilio MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) CDI importuotojas, kuriam ir kyla prievolė sumokėti muito mokesčius. Šias aplinkybes galima nustatyti tik apklausus K. D. ir N. T.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100–101) prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui iš esmės nurodo tokius pačius argumentus bei motyvus, kaip ir skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, nevertino įrodymų, kurie patvirtino, jog prieš pareiškėją buvo atlikti neteisėti veiksmai – apgaulė. Pareiškėja, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka, pagrįstai buvo pripažinta muitinės skolininke, privalančia sumokėti importo mokesčius už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją iš Šveicarijos Konfederacijos įvežtą automobilį. Atsakovas vadovaujasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka ir remiasi LVAT formuojama praktika (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Teismas nutartyje pažymėjo, jog asmens pripažinimui skolininku, vadovaujantis minėta Bendrijos muitinės kodekso nuostata, yra būtinos dvi kumuliatyvios (turinčios egzistuoti kartu) sąlygos. Pirma, asmuo turi įsigyti arba laikyti neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu turi žinoti, arba, yra protingas pagrindas manyti, turėję žinoti, jog prekės įvežtos neteisėtai. Muitinės departamento nuomone, nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog pareiškėja atitinka abi pirmiau aptartas sąlygas. Atsakovas akcentavo, jog, įvertinus visus pateiktus automobilio dokumentus ir dokumentų pateikimo aplinkybes VĮ „Regitra“, akivaizdu, kad pareiškėjai šios automobilio įsigijimo aplinkybės turėjo sukelti pagrįstų abejonių, jog automobilis į Lietuvos Respubliką galėjo būti įvežtas nesumokėjus mokesčių. Pareiškėja turėjo veikti rūpestingai ir apdairiai, privalėjo pasidomėti prekės muitiniu statusu bei įsitikinti, jog atlikti visi privalomi muitinės formalumai. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju nesielgė taip, kaip privalėtų elgtis apdairus, rūpestingas bei sąžiningas asmuo, taigi ji žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti apie tai, kad prekė į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežta neteisėtai ir už ją turi būti mokami importo mokesčiai. Muitinės departamentas sutiko su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos automobilio registravimo metu pateikti dokumentai pilnai patvirtina faktą, jog įregistravus automobilį savo vardu (gera valia), būtent pareiškėjai, kaip iš Šveicarijos įsigyto automobilio savininkei, tenka prievolė sumokėti importo mokesčius ir, nors ji pati ir neįvežė automobilio į Bendrijos muitų teritoriją, tačiau sąmoningai dalyvaudama automobilio įsigijimo procese, savo veiksmais prisidėjo prie neteisėto prekės įvežimo. Muitinės departamentas taip pat nepagrįstais laiko pareiškėjos skundo argumentus, jog sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis yra fiktyvi, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsniu, sandoris, sudarytas apgaule ir kitais neteisėtais būdais, negali būti laikomas teisėtu ir įvykusiu sandoriu, iš kurio kyla prievolės apgautajai pusei. Šie pareiškėjos skundo argumentai yra nesusiję su kilusiu mokestiniu ginču, kadangi pareiškėjai pareiga mokėti importo mokesčius atsirado ne šios sutarties pagrindu, o dėl mokesčių teisės aktų pažeidimo, t. y. jos atsakomybę sąlygojo Bendrijos muitinės kodekso nustatytų reikalavimų nesilaikymas, todėl pirmiau minėti pareiškėjos skundo argumentai apskritai nelaikytini teisiškai reikšmingais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–99) prašo palikti galioti teismo sprendimą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartojo atsiliepimo į skundą argumentus ir papildomai nurodė, kad, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, minėtos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos nereikalauja įrodyti, kad asmuo žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamos sąlygos įrodymui, vertinant skolos muitinei atsiradimą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjai kilusi pareiga mokėti mokesčius yra reguliuojama mokesčių teisės aktais, todėl civilinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai tokiais atvejais netaikytini. Pareiškėja privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir ji negali teisinti savo pačios pareigų nevykdymo kitų asmenų neteisingai suteikta informacija. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog teismų praktikoje laikoma, kad apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Pareiškėja manydama, jog pardavėjas, parduodamas automobilį veikė nesąžiningai, turėjo teisę ginti savo teises ir reikalauti atlyginti žalą remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo įregistruoti pareiškėjai V. Z. skolą muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą ir muitinėje nedeklaruotą transporto priemonę – krovininį automobilį MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) CDI, pripažinti pareiškėją V. Z. skolininke muitinei ir jai apskaičiuoti mokestinę prievolę teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė atlikusi krovininio automobilio MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) CDI, kuris iki registracijos Lietuvos Respublikoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, deklaravimo muitinėje patikrinimą ir pagal VĮ „Regitra“ duomenis nustačiusi, jog minėtas automobilis nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje, o pareiškėjai nepateikus patvirtinančių dokumentų, kad automobiliui Bendrijoje buvo įforminta importo deklaracija bei apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai, Vilniaus TM 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0243 pripažino ginčo automobilį neteisėtai importuotą ir pareiškėjos vardu įregistravo skolą muitinei. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutiko ir su skundu kreipėsi į Muitinės departamentą, kuris 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1A-31 patvirtino Vilniaus TM 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0243. Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31 pareiškėja apskundė Komisijai, kuri 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. S-51(7-36/2015) paliko galioti Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31.

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju ginčo automobilis į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas neteisėtai. Pareiškėja ginčija jos pripažinimo skolininke muitinei pagrįstumą Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme ir mano, jog pirmosios instancijos teismas nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su ginčo automobilio neteisėtu įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją. Pareiškėjos teigimu, prieš ją buvo atlikti neteisėti veiksmai – apgaulė, siekiant išvengti mokestinės prievolės. Pareiškėja pati automobilio nepirko, fiktyvus sandoris buvo reikalingas K. D., kad išvengtų importo muito mokesčio, perkeliant šią prievolę visiškai pašaliniam asmeniui – pareiškėjai. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentavo, jog teismas niekaip nepasisakė apie tai, kad sandoris, kuris sudarytas apgaule ar kitais neteisėtais būdais, negali būti laikomas teisėtu ir įvykusiu sandoriu, iš kurio kiltų prievolės apgautajai pusei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje pirmiausia yra aktualus Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo klausimas. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad pagal šios teisės normos trečią įtrauką, skolininkais muitinei, be kita ko, laikomi „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai“. Teisėjų kolegija pažymi, jog taikant šią nuostatą būtina nustatyti abiejų sąlygų egzistavimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog aplinkybė, kad pareiškėja pati neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo automobilio, nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl jos pripažinimo skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme. Svarbu, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, jog yra protingas pagrindas manyti, kad jis turėjo žinoti, jog įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai; nereikalaujama įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, LVAT 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-366/2014, LVAT 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1948-662/2016 ir kt.).

Tikrinamos bylos kontekste pažymėtina, kad, nors pareiškėja ginčo transporto priemonės įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją veiksmų neatliko, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos VĮ ,,Regitra“ kartu su 2012 m. spalio 17 d. prašymu Nr. 8966396 jos vardu registruoti transporto priemonę MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) CDI pateikti dokumentai (automobilio techninis pasas, automobilio pirkimo – pardavimo sutartis) patvirtina automobilio registraciją Šveicarijos Konfederacijoje, pareiškėja turėjo suprasti, jog įsigyja iš Šveicarijos Konfederacijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą automobilį ir privalėjo pasidomėti prekės muitiniu statusu, ar už automobilį sumokėti importo mokesčiai, arba šiuos veiksmus privalėjo atlikti pati. Pareiškėja nagrinėjamu atveju nesielgė taip, kaip privalėtų tokioje situacijoje elgtis rūpestingas, apdairus bei sąžiningas asmuo. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro protingą pagrindą manyti, jog pareiškėja turėjo žinoti, kad įsigijo automobilį, kuris į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas neteisėtai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjos automobilio registravimo metu pateikti paminėti dokumentai visiškai patvirtina faktą, jog įregistravus automobilį savo vardu (gera valia) būtent pareiškėjai, kaip iš Šveicarijos įsigyto automobilio savininkei, tenka prievolė sumokėti importo mokesčius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie prekės įvežimo neteisėtumą, nustatytina pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, o vien subjektyvaus pareiškėjo interpretavimo šiuo klausimu nepakanka vienokiai ar kitokiai išvadai dėl jo tinkamumo būti mokestinės prievolės subjektu padaryti (žr., pvz., 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-366/2014).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui nurodomų argumentų, jog sandoris, kuris sudarytas apgaule ar kitais neteisėtais būdais, negali būti laikomas teisėtu ir įvykusiu sandoriu, iš kurio kiltų prievolės apgautajai pusei, pažymi, kad nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Mokesčių mokėtojo pareigos tinkamai įvykdyti jam mokesčių įstatymų nustatytas mokestines prievoles nepaneigia neteisėti kitų asmenų veiksmai, be kita ko, sudarantys pagrindą pastarųjų civilinei (deliktinei) atsakomybei už padarytą žalą. Kaip pagrįstai nurodo Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, pareiškėjai pareiga mokėti importo mokesčius atsirado ne sutarties pagrindu, o pareiškėjos mokestinę atsakomybę sąlygojo būtent Bendrijos muitinės kodekso  nustatytų reikalavimų nesilaikymas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja pagrįstai buvo pripažinta muitinės skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu ir kad jai pagrįstai buvo įregistruota mokestinė prievolė muitinei.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                         Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius