Baudžiamoji byla Nr. 1A-94-316/2017
Teisminio proceso Nr. 1-67-2-00002-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.3.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 14 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Ernestos Montvidienės, Vidmanto Mylės,
sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,
dalyvaujant prokurorei Jūratei Tamašauskienei,
nuteistajam P. J., jo gynėjui adv. Antanui Damuliui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. gynėjo advokato Antano Damulio ir civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamento) apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 188 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams;
pagal BK 229 straipsnį laisvės atėmimu 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos, griežtesne apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 metams Pritaikytas BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos (Kelmės rajono) ribų.
Pripažinta civiliniam ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Pripažinta civiliniam ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Pripažinta civiliniam ieškovui Kultūros paveldo departamentui teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Civilinio ieškovo VšĮ Tytuvėnų piligrimų centras ieškinys P. J. dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
1. P. J. nuteistas už tai, kad jis būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – laikinai eidamas viešosios įstaigos Tytuvėnų piligrimų centras, j. a. k. 301639534, buveinė Kelmės rajone, Tytuvėnuose, (duomenys neskelbtini), vadovo pareigas, dėl ko turėdamas teisę veikti šios įstaigos vardu bei administracinius įgalinimus, pagal Lietuvos Respublikos Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 str. 4 d. būdamas atsakingas už objekto – vienuolyno pastato – priešgaisrinę būklę, pagal Priešgaisrinės saugos įstatymą privalėdamas užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą objekte (11 str. 3 d. 1 p.), nedelsdamas šalinti nustatytus priešgaisrinės saugos pažeidimus (11 str. 3 d. 4 p.) ir nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui kilti ir išsiplėsti (11 str. 3 d. 15 p.), dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir Tytuvėnų Šv. Mergelės Marijos parapija patyrė didelės žalos, t. y. pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 (2010-07-27 įsakymo Nr. 1-223 redakcija) patvirtintų Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių reikalavimus, jog visi šildymo įrenginiai turi būti eksploatuojami pagal gamintojo instrukcijose ir kituose teisės aktuose nustatytus gaisrinės saugos reikalavimus (154 p.) ir juos draudžiama kūrenti šildymo įrenginiui nepritaikytu kuru (159.3 p.), laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki 2012 m. sausio 25 d. neužtikrino, kad kieto kuro katilai būtų kūrenami ne daugiau kaip 20 proc. drėgnumo malkomis, ko pasėkoje 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. dėl netinkamai eksploatuojamų kieto kuro katilų dūmtraukyje kilusio suodžių gaisro metu išsiskyrusios šilumos poveikio dėl pastato palėpės degių medžiagų savaiminio užsiliepsnojimo kilo gaisras; 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų vienuolyno pastate, pagal Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 str. 3 d. 15 p. privalėdamas nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui išsiplėsti, pagal 2011 m. gegužės 5 d. gaisrinės signalizacijos priėmimo eksploatacijai aktą būdamas supažindintas ir apmokytas naudoti gaisrinę signalizaciją vienuolyno pastate, privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją, ko pasėkoje vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito, dėl ko buvo sugadinti Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno pastatas ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatas, priklausantys Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai ir sunaikinti bei sugadinti Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ekspozicijos patalpoje buvę 60 eksponatų, iš kurių viena vertybė paskelbta bažnyčios vertingąja savybe – Procesijų altorėlis su paveikslais „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. M. Marija ir Šv. Juozapas“ ir 24 kultūros vertybės, įrašytos į Kultūros vertybių registrą - iš Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno paimti eksponatai - Antepedijus, paveikslas „Šv. Ona su aptaisais ir trimis karūnomis“, (iš viso 7 dalys), paveikslas „Šventoji šeima su Šv. Antanu“, paveikslas „Jėzaus krikštas“, liturginių rūbų komplekto dalys arnotai 2 vnt., dalmatika, Amžinosios ugnies lempa, žvakidžių komplekso žvakidės 2 vnt. (iš viso 2 dalys), ornamentuotas kryžius bei iš Telšių vyskupijos ir kitų Šiaulių vyskupijos bažnyčių paimti eksponatai – Monstrancija, Kielikas su patena, paveikslas „Trys karaliai, garbinantys Kūdikėlį Jėzų“ su detalių aptaisais bei trys taurės, viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1.862296 EUR (6.430.136 Lt) žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai bei sunaikintos ir sugadintos didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės.
2. 2016 m. birželio 30 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas panaikino Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perdavė prokurorui.
3. 2017 m. sausio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo patenkintas Šiaulių apygardos prokuratūros skundas ir panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis, o byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
4. Apeliaciniu skundu nuteistojo P. J. gynėjas advokatas Antanas Damulis prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Jeigu, pasak gynėjo, apygardos teismas nerastų pagrindo tenkinti ankščiau nurodyto prašymo, prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Jo nuomone, Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei klaidingai taikė materialines ir procesines teisės normas.
4.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas apibrėždamas veikų aplinkybes nustatinėjo ir nurodė aplinkybes ne tik tas, kuriomis yra kaltinamas P. J., bet ir kitas aplinkybes, kurios visai nesusijusios su nuteistojo veika ir veikla, o priklausė nuo kitų asmenų galimai padariusių nusikalstamas veikas. Todėl nuosprendyje nėra aiškiai ir vienareikšmiškai išdėstyta, kurios konkrečios veikos yra priskiriamos tik nuteistajam P. J., o kurios kartu nuteistajam ir galimai kitiems nusikalstamas veikas padariusiems asmenims.
4.2. Apeliantas pabrėžia, kad P. J. nuteistas pagal BK 188 straipsnio 2 dalį t. y. už tai, kad pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykle dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Taip pat jis yra nuteistas pagal BK 229 straipsnį, kuriame nurodoma, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Apelianto nuomone, pateiktų nusikaltimų dispozicijos yra analogiškos, kur BK 188 straipsnis taikomas fiziniams asmenims, o BK 229 straipsnis taikomas valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims. Negana to, net iš suformuoto kaltinimo kaltinamajame akte jis buvo kaltinamas tik kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, todėl LR BK 188 straipsniu jis iš vis neturėjo būti kaltinamas, o tuo labiau nuteistas pagal minėtą straipsnį. Pagal formuojamą Teismų praktiką yra nustatyta, kad tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.) apima ir turto sunaikinimą ar sugadinimą dėl neatsargumo (BK 188 str.), nes piktnaudžiavimo tarnyba ar įgaliojimų viršijimo požymiai apima ir žalą padarytą dėl neatsargumo, o tai yra vienas iš šių požymių įgyvendinimo būdų.
4.3. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertizės ir specialistų išvados patvirtina, jog ne vien tik dėl P. J. veiksmų ar neveikimo kilo gaisras. Iš bylos duomenų matyti, kad suodžių gaisrai buvo kilę ir anksčiau, kuomet už pastatą P. J. nebuvo atsakingas. Kamino izoliacinės medžiagos buvo praradusios savo savybes, todėl negalima atsakomybės reikalauti vien iš P. J..
4.4. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai P. J. pripažino kaltu už tai, kad jis neva nevykdė pareigos užtikrinti, jog kieto kuro katilai būtų kūrenami tinkamu kuru, t. y. ne drėgnesnėmis nei 20 procentų drėgnumo malkomis. Jo nuomone, byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog malkos neatitiko keliamų reikalavimų, nors tokia galimybė buvo. Teismo posėdžio metu iš eksperto A. R. duotų parodymų galima teigti, kad nustatyti medienos drėgnumą buvo siūloma ikiteisminio tyrimo pradžioje, tyrimas nėra sudėtingas. Todėl nesuprantama, kodėl ikiteisminio tyrimo metu aplaidžiai atliktas įrodymų rinkimas ir tyrimas patvirtina nuteistojo P. J. kaltę. Būtent dėl ikiteisminio tyrimo metu neatliktų veiksmų negalima patvirtinti fakto, kad malkos buvo drėgnesnės negu 20 procentų.
4.5. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi tuo, kad liudytojai kūrikai R. K. ir R. N. teisme nurodė, kad katilai buvo kūrenami malkomis, kurios buvo saugojamos šalia katilinės rūsyje esančioje patalpoje, malkų buvo sausesnių ir kiek drėgnesnių. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į visus įrodymus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rėmėsi abejonėmis dėl reikšmingų bylai aplinkybių, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį grindė jį prielaidomis.
4.6. Apeliantas nesutinka ir su nuosprendyje pateikta gaisro kilimo eiga. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad 2012-03-30 specialisto išvadoje Nr. 11-392(12) (7 t., 3-6 b. l.) užfiksuota, jog nuo vienuolyno pastogėje buvusio oro šildymo-vėdinimo įrenginio paimtame metalinio Nr. 1 fragmente esančiuose laiduose yra avarinio darbo rėžimo (trumpojo jungimo ir elektroterminio kaitimo) požymių. Visi lovelyje Nr. 1 pateikti laidai yra lokaliai paveikti aukštos temperatūros. Kituose tirti pateiktuose laidų atkarpose avarinio darbo rėžimui būdingų požymių nėra, jos yra paveiktos gaisros šilumos. Tikėtina, kad trumpasis jungimas lovelyje Nr. 1 esančiame trigysliame daugiavieleme laide įvyko iki gaisro. Taigi, iš byloje surinktų ir užfiksuotų įrodymų matyti, kad vaizdo kamerų vaizdas dingsta apie 18 val., tai yra tuo pačiu metu, kaip ir įsijungia gaisrinė signalizacija. Taip pat iš bylos duomenų aišku, kad vaizdo kamerų laidai, kuriuose ir kilo trumpasis jungimas, buvo išvedžioti per oro šildymo-vėdinimo įrenginį. Kadangi laidai buvo su izoliacine medžiaga, elektroterminio kaitimo metu išsiskyrė dūmai. Ventkameroje taip pat buvo priešgaisrinės signalizacijos davikliai, kurie ir įsijungė būtent dėl minėtų laidų trumpojo jungimo sukeltų dūmų, tuo pačiu metu kaip ir dingo vaizdo kamerų fiksavimas. Yra nustatyta, kad nuo dūmtraukių, kurie buvo netinkamai įrengti iki minėtos ventkameros yra apie 6-8 metrų atstumas, o pati ventkameros patalpa padaryta iš raudono gipso, kuris yra atsparus ugniai. Iš teismo ekspertizės, liudytojų parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad ugnis pirmiausiai buvo pastebėta ir pro stogą prasiveržė toje vietoje, kurioje ir buvo įrengti dūmtraukiai, o tik paskui išplito. Todėl abejotina, kad gaisras negalėjo būti kilęs 18 val., nes kaip ir minėjau atstumas iki ventkameros yra nemažas, pati ventkamera padaryta iš raudono gipso, o nuo gaisrinės signalizacijos suveikimo 18 val. ir iki tol kilusio pastebėto gaisro praėjo net 10 val. Taigi, akivaizdu, kad per tokį didelį laiko tarpą, jeigu jau gaisras būtų kilęs 18 val., visiškai neįmanoma, kad jis nebūtų išplitęs ir nepastebėtas anksčiau. Trumpojo jungimosi lovelyje Nr. 1 esančiame trigysliame daugiavieleme laide įvyko iki gaisro, ko pasėkoje išsiskyrę dūmai galėjo įjungti gaisrinę signalizaciją 18 val.
4.7. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog P. J. išjungė signalizaciją ir pateikia šiuos argumentus. Visi apklausti su priešgaisrine signalizacija susiję asmenys patvirtino, kad per visą palėpės plotą buvo įrengta eilė dūminių daviklių, kurie reaguoja tik į dūmus, o dėl šilumos poveikio neįsijungia. Anot apelianto, teismas nuosprendyje nurodė, kad akivaizdu, kad jei kažkuris iš šių daviklių suveikė sausio 25 d. apie 18 val. (t. y. pradėjus smilkti stogo konstrukcijos degiai daliai), o P. J. signalizaciją perkrovė („restartavo"), tai vėliau, tęsiantis smilkimui, po to atsiradus liepsnai ir jai plečiantis iki stogo dangos pradeginimo, signalizacija būtinai turėjo suveikti iš naujo. Teismo posėdyje ekspertas A. R. nurodė, kad priklausomai nuo signalizacijos ypatumų, jos perkrovimas gali užtrukti iki pusės valandos, kol prasivėdina dūmai davikliuose ir sistema vėl pradeda reaguoti į dūmų signalą. Atkreipiamas dėmesys, kad eksperimento metu (10 t., b. 1. 97-100) ir atsakinėjant į trečią klausimą ir atliekant bandymą, buvo nustatyta, kad perkrovus signalizacija suveikimo zonoje atsistatė ir dar kartą papurškus aerozolio į dūmų daviklį vėl suveikė. Po to, perkrovus signalizaciją ji dar kartą suveikė, nes buvo likę aerozolio likučių dūmų daviklyje, o tai užtruko iki 1 min. Minėtas eksperimentas patvirtiną faktą, jeigu būtų buvusios uždūmintos patalpos ir perkovus signalizaciją, ji vėl tuoj pat (1 min. bėgyje) būtų suveikusi, nes dūmai vėl būtų įjungę signalizaciją, tam nebuvo būtinas kaip teismas nurodo pusės valandos laiko tarpas. Apeliantas akcentuoja, kad nei vienas asmuo iki gaisro, kuris įvyko apie 4 val. ryto signalizacijos daugiau negirdėjo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad signalizacija neveikė tik laiko tarpe nuo 2015 m. sausio 25 d. 18 val. iki 2015 m. sausio 26 d. 4 val. Gaisrinė signalizacija turėjo veikti visą naktį tik tokiu atveju, jeigu pastogėje vyko gaisras ir buvo prisikaupę dūmų, priešingu atveju signalizacija negalėjo ir neturėjo veikti. Antra, gaisrinės signalizacijos išjungti iš viso neįmanoma. Minėtą faktą, kad signalizacijos neįmanoma atjungti patvirtino ir eksperimentas atliktas 2013-09-23 (10 t., b. l. 97-100). Minėto eksperimento metu atsakinėjant į antrą klausimą nurodoma, kad centralės (gaisrinės signalizacijos) išjungti neatjungus elektros neįmanoma. Todėl teismo argumentas, kad signalizacija neveikė, o tai įmanoma tik vienu atveju –jei ji buvo atjungta paneigtas byloje surinktų įrodymų visuma. Apelianto nuomone, atsakant į klausimą, kodėl signalizacija neveikė, tai įmanoma ne vienu atveju, o net trimis: jeigu ji buvo atjungta, jeigu ji buvo sugedusi arba jeigu nebuvo gaisro, į kurį ji turėtų reaguoti. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, patvirtinamas paskutinis variantas. Taip pat būtina atkreipti dėmesį tai, ką teismas nustatė anksčiau, kad veikiamos aukštos temperatūros degios konstrukcijos po ilgesnio laiko smilkimo užsidegė, o liepsnai nudeginus stogo dalį aplink kaminą ir papildomai patekus oro srautui, liepsna greitai apėmė visą stogą, persimetė į muziejaus patalpą, virš kurios vienintelės buvo medinis, o ne betoninis perdengimas ir bažnyčios pastatą. Labai svarbu atkreipti dėmesį į liudytojų, kurie buvo gaisro vietoje, parodymus. Liudytojas V. K. parodė, kad kai jis atvyko prie vienuolyno, netrukus atvyko ir P. J., kuris rūpinosi muziejaus gesinimu, patvirtino, kad kaukė signalizacija. Liudytojas R. S., kuris yra policijos pareigūnas, statutinis valstybės tarnautojas parodė, kai nuvyko prie degančio vienuolyno ten jau buvo P. J. kartu su klebonu. Girdėjosi gaisrinės signalizacijos garsas, po 30 min. nustojo, kai gaisrininkai atjungė elektros tiekimą. Taip pat parodė, kad P. J. bandė atjungti signalizaciją, bet jam nepavyko, o tai vėliau padarė gaisrininkai drastiškai su kirviu nukirtę ją. Taigi iš minėtų parodymų nustatyta, kad kuomet kilo gaisras ir jis dar nebuvo išplitęs, o degė tik stogas ir kitur nebuvo persimetęs, gaisrinė signalizacija jau kaukė (buvo suveikusi). Atsižvelgiant į tai, kad gaisrinė signalizacija įsijungia tik nuo dūmų, o visiškai nereaguoja į temperatūrą, todėl ji įsijungti galėjo tik nuo dūmų atsiradusių pastogėje, nes ji jau jaukė tuo metu, kai dar gaisras net nebuvo išplitęs į kitas patalpas, todėl kitų patalpų dūminiai davikliai negalėjo įjungti gaisrinės signalizacijos, nes buvo betoninė perdanga, o medinė perdanga buvo tik virš muziejaus, kuris nuo dūmtraukio yra nutolęs apie 15 metrų. Atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo R. S. teiginį, kad nuteistasis P. J. bandė atjungti signalizaciją, bet jam nepavyko. Tai patvirtina faktą, kad ir norėdamas atjungti signalizaciją nuteistasis to nesugebėjo, nors neabejotinai tai būtų sugebėjęs padaryti, jeigu prieš kaip tvirtina teismas būtų ją atjungęs.
4.8. Gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė P. J. valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Gynėjas akcentuoja, kad nuteistasis gaisro metu buvo atostogose, ką patvirtina ir teismo įvardinti įsakymai. Remiantis teismų praktika, būtina atsižvelgti ne tik į Kasacinio teismo suformuotas išvadas, bet būtina atsižvelgti ir į pačios bylos esmę ir dėl kokių aplinkybių LAT padarė vienokią ar kitokią išvadą. Teismas netinkamai pasirėmė ir pritaikė LAT formuojama teismų praktika. Teismas rėmėsi LAT 2007-11-13 nutartimi Nr. 2K-P-549/2007, kurioje asmuo buvo kaltinamas ne dėl tarnybos pareigų neatlikimo pagal BK 229 straipsnį, bet dėl piktnaudžiavimo pagal BK 228 straipsnį. Akivaizdu, kad nusikaltimai yra skirtingi ir aplinkybės, kurių metu jie yra padaromi yra skirtingos. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai ką Kasacinis teismas aukščiau minėta nutartimi konstatavo - nelaikomas netekusiu valstybės tarnautojo statuso. Minėtoje byloje piktnaudžiavimu buvo kaltinamas muitinės pareigūnas, tai valstybės tarnautojas, o ne jam prilygintas asmuo, kaip šioje byloje yra nuteistojo P. J. atžvilgiu. Todėl akivaizdu, kad muitinės pareigūnas visuomet yra ir išlaiko valstybės tarnautojo statusą nepriklausomai, ar jis vykdo darbines funkcijas, ar ne, priešingai nei prilyginti valstybės tarnautojams asmenys. Jie yra valstybės tarnautojai tik tuo metu, kai vykdo jiems priskirtas pareigas. Ekspertas A. R., apklausiamas teismo posėdyje paaiškino, kad už visų priešgaisrinės saugos reikalavimų įgyvendinimą atsako įstaigos vadovas ar jį pavaduojantis asmuo, kaip numato Biudžetinių įstaigų įstatymas. Pavaduojančio asmens atsakomybė skiriasi nuo vadovo, nes jis atsako tik už veiksmus pavadavimo metu ir šio pavadavimo apimtimi. Taip pat parodė, kad gaisro kilimo metu P. J. neatliko įstaigos vadovo funkcijų, o tai atliko tuo metu pavaduojanti R. K.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad būtent pavadavimo metu prilyginti valstybės tarnautojams asmenys prisiima teises ir pareigas iš pavaduojamo asmens (LAT 2015-03-10 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-489/2015).
4.9. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl vadovo pareigų prisiėmimo atostogų laikotarpiu ir pabrėžia, kad apie teismo išdėstytas aplinkybes ir konstatavimą apie Įstaigos vadovo prisiėmimo funkcijas, susijusias su signalizacijos patikrinimu, apie turėjimą galimybę tokias funkcijas priimti ir pripažinimą jo teisę prisiimti vadovo funkcijas, tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjas iš dalies išgirdo per prokurorės baigiamąsias kalbas. Tačiau galutinai taip kaip yra traktuojama nuosprendyje tiek kaltinamasis, tiek kaltinamojo gynėjas išvydo tik susipažinę su nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 255 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Ir pirminiame, ir pakeistame kaltinamajame akte, nebuvo suformuotos faktinės aplinkybės apie įstaigos vadovo prisiėmimo funkcijas, susijusias su signalizacijos patikrinimu, apie galimybę turėjimą galimybę tokias funkcijas priimti ir pripažinimą jo teisę prisiimti vadovo funkcijas. Taip pat apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje nuteistajam iš anksto nebuvo pranešta. Todėl nei nuteistajam, nei jo gynėjui, nebuvo užtikrinta tinkama teisė į gynybą, nebuvo jokios galimybės gintis nuo naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis teismas pripažino P. J. kaltu. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734) tiek, kiek joje nenustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2,6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (Žin., 2013, Nr. 119-6005). LR BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tokiu būdu teismas netinkamai taikė procesines teisės normas. Taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į netinkamai nustatytas faktines aplinkybes, teismas teigia, kad nuo patalpos, kurioje buvo priešgaisrinės signalizacijos centralė, R. K. rakto neturėjo ir šios signalizacijos nejunginėjo. Eilė liudytojų patvirtino, kad kuomet suveikdavo priešgaisrinė signalizacija jie pranešdavo P. J. arba R. K.. Taip pat įrodymų tyrimo metu nustatyta, kad direktoriaus kabinetas, t. y. tos pačios patalpos, kuriose buvo priešgaisrinė signalizacijos centralė nebuvo rakinamos, o raktas būdavo stalčiuje. Taip pat negalima sutikti su teismo išvada, kad P. J. atostogų metu iš laikinosios vadovės net neperėmė, nes jų R. K. išvis nebuvo perdavęs. Priešingai, P. J. iš karto po gaisro t. y., 2012-01-26 grįžo iš atostogų ir pasinaikino įsakymus, kuriais buvo pasiskyręs sau atostogas, bei pavaduojančiu asmeniu paskyręs R. K.. Taigi akivaizdu, jeigu nebūtų perdavęs, tai nebūtų reikalo ir pasinaikinti prisiimtus įsakymus, kuriais visas savo vadovo funkcijas buvo perdavęs pavaduojančiam asmeniui - R. K.. Taip pat nesuprantamas teismo argumentas ir ką jis įrodo, kad centro dalininkai, laikinoji vadovė iki šiol jokių pretenzijų nepareiškė. Akivaizdu, kad panaikinus ankščiau priimtus įsakymus į savo kaip vadovo pareigas grįžo P. J., o dėl tokių veiksmų jam niekas negalėjo ir neturėjo reikšti pretenzijų.
4.10. Apeliantas pabrėžia, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį taip pat turi būti nustatyta kaltės forma - neatsargumas. Nuteistajam P. J. iš nuosprendžio turinio matyti, kad jis yra nuteistas dėl to, kad tarnybos pareigų neatliko dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.). Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka „turėjo" apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka „galėjo" paprastai reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal LR BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį (plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).
4.11. Nagrinėjamoje byloje atskleisdami P. J. kaltės turinį, vertindami šio prilyginto valstybės tarnautojams asmens neatsargius veiksmus jų pavojingumo aspektu būtina atžvelgti į tai, kad liudytojas R. Ž. nurodė, kad būdavo signalizacijos suveikimų, per vieną mėnesį signalizacija suveikdavo po keletą kartų, tačiau nė karto nebuvo pagrindo jai suveikti, nes suveikdavo be pagrindo. Liudytojas G. A., UAB „I" direktorius parodė, kad signalizacija buvo įrengta pagal techninį projektą ir buvo suteiktas garantinis vienerių metų laikotarpis nuo pridavimo, t. y. 2011-05-05. Garantija galiojo iki 2012-05-05, t. y. ir gaisro metu galiojo. Jis taip pat patvirtino, kad jam buvo skambinta dėl signalizacijos apgaulingų suveikimų ir jo darbuotojai buvo keletą kartų nuvykę išsiaiškinti dėl netinkamų signalizacijos suveikimų, tačiau priežastis taip ir nebuvo nustatyta. Liudytoja D. K. parodė, jog būdavo atvejų, ir ji yra girdėjusi, kad suveiktų signalizacija. Apie tai pranešdavo R. K.. Liudytoja Z. N. taip pat patvirtino faktą, kad signalizacija suveikinėdavo, jai įsijungti užtekdavo ir dulkių šlavimo. Liudytojas R. K. parodė, kad gaisrinė suveikdavo be priežasties. Liudytoja R. K. taip pat nurodė, kad gaisrinė signalizacija suveikinėdavo, nes ji buvo jautri, įsijungdavo tai nuo garų, tai nuo dulkių. Liudytoja A. G. nurodė, kad yra tekę ne kartą girdėti, kad signalizacija suveikė. Taigi ankščiau paminėtų liudytojų duotais parodymais nėra pagrindo netikėti, nes jie neprieštarauja vieni kitiems ir atitinka byloje surinktai medžiagai. Nuteistasis yra ne vieną kartą ir iki gaisro perkrovęs signalizaciją. Todėl nuteistasis P. J., negalėjo suvokti ir Įvertinti savo veikos padarinių dydžio, kadangi signalizacija suveikinėdavo ir ankščiau be jokios priežasties, o suveikimo priežasčių nenustatydavo net atvykę signalizacijos rangovai ir atsakingi už garantinį aptarnavimą. Apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik nekokybiško, aplaidaus tarnybos pareigų neatlikimo fakto egzistavimas, o tokios veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-489/2015).
4.12. Be to, kaip ir buvo pateikta BK 229 straipsnio nusikaltimo sudėties samprata išaiškinta Kasacinio Teismo nutartyse, šitam nusikaltimui yra būtinas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Gaisro kilimo priežastis yra suformuluota Teismo ekspertizės atsakymo į penktą klausimą išvadoje, kurioje nurodoma, kad gaisras kilo dėl degių medžiagų (pastato medinių stogo konstrukcijų) savaiminio užsiliepsnojimo dėl vienuolyno pastato palėpėje įrengto ir eksploatuojamo kieto kuro katilų dūmtraukio šilumos poveikio. Ekspertas A. R. apklausiamas 2015-09-09 teismo posėdyje dėl ekspertizės išvadų patvirtino, kad dūmtraukiai buvo įrengti ne pagal projektą, neišlaikant saugių atstumų nuo degių medžiagų, jie nebuvo pažymėti, o nuteistasis P. J. to įtakoti negalėjo, dėl ko vadovo kaltės konstatuoti negalima. Taip pat patvirtino, kad statytojas turėjo dūmtraukius ir katilus atiduoti 2011-11-28 pilnai parengtus ir išvalytus, kurie turėjo atitikti 100 proc. naujiems dūmtraukiams keliamus reikalavimus. Taip pat patvirtino faktą, kad dūmtraukių projekto pakeitimas turėjo pagrindinę įtaką gaisro kilimui, taip pat nurodė, kad suodžių gaisrai ten buvo kilę ir anksčiau, dar objektą atiduodant iki 2011-11-28, o tikėtina, kad izoliacinės dūmtraukių medžiagos jau nebebuvo ir perdavimo metu užsakovui (VsĮ „Tytuvėnų piligrimų centrui"). Taip pat patvirtino, kad tuo metu kai kilo gaisras nuteistasis P. J. nebuvo įstaigos vadovas, o buvo paprastas eilinis pilietis ir pareigų vykdymas nustatytas įstaigos vadovams tuo metu negaliojo. Esant išdėstytoms aplinkybėms ir iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad nėra nusikaltimo numatyto BK 229 straipsnį sudėties, objektyviosios ir subjektinės pusės ir priežastinio ryšio tarp nuteistojo P. J. veiksmų ir kilusio gaisro.
4.13. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl bausmės skyrimo nuteistajam P. J. teigia, kad jis realiai galėtų sumokėti tik baudą, taip pat šimtus kartų mažesnę, nei nusikalstamais veiksmais padarytoji žala, kas tiek pačiam nuteistajam, tiek visuomenei galėtų kelti abejonių dėl bausmės proporcingumo. P. J. skirti trumpalaikę, bet su realiu laisvės suvaržymu susijusią arešto bausmę taip pat netikslinga. Tačiau kodėl netikslinga skirti švelnesnę arešto bausmę teismas nepasisakė ir motyvų nepateikė. Tokiu būdu teismas nesilaikė LR BK 55 straipsnio reikalavimo, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.
5. Apeliaciniu skundu civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento įgaliotasis atstovas S. S. prašo pakeisti 2015 m. gruodžio 22 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria pripažinta civilinio ieškovo teisė į ieškinio patenkinimą civiline tvarka, bei priteisti departamento civiliniame ieškinyje nurodytą žalą baudžiamoje byloje.
5.1. Nurodo, kad departamentas įgyvendindamas savo pareigą nustatyti sužalotų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį teismui pateikė 2015 spalio mėn. patikslintą ieškinį dėl visuomenei padarytos turtinės žalos atlyginimo dėl 2012-01-26 kilusio gaisro Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblyje. Ieškiniu buvo prašoma priteisti iš kaltų asmenų valstybės patirtą 8 642 195,60 Lt ( 2 502 953 Eur) turtinę žalą. Žala buvo pagrįsta teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, t.y. civilinis ieškinys buvo tiksliai apskaičiuotas. Baudžiamoji byla neatidėta ir išnagrinėta, priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nuteistojo kaltė įrodyta. Mano, kad teismas turėjo visas galimybes tenkinti civilinį ieškinį.
5.2. Teigia, kad teismas pagrįstai pasisakė, kad kaltinamojo darbovietės įtraukimas dalyvauti procese civiliniu atsakovu sunkiai įmanomas, jog tas pats asmuo negali būti ieškovu ir atsakovu, tačiau priėmė nepagrįstą sprendimą nepriteisdamas žalą iš ją tiesiogiai padariusio nusikalstamu būdu asmens, bet konstatavo, kad su gaisro kilimu ir jo pasekmėmis gali būti susiję ir kitų asmenų nusikalstami veiksmai ir teismas negali spręsti kokius neteisėtus veiksmus galimai atliko šie asmenys, ar jiems taikytina dalinė ar solidarioji atsakomybė. Jų nuomone, tokie teismo motyvai yra nepagrįsti. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu minėtiems asmenims jau buvo pareikšti įtarimai, vėliau jie buvo panaikinti. Yra tikimybė, kad naujai pareikšti įtarimai nepasitvirtins; šiuo konkrečiu atveju civilinė atsakomybė nėra nei solidari nei dalinė, nes yra nustatytas ir nuteistas tik vienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo iš kurio ir priteistini nuostoliai visa apimtimi. Tokiu atveju mano, jeigu kitoje byloje bus priimti apkaltinamieji nuosprendžiai kitų galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų atžvilgiu, teismas yra laisvas spręsti dėl jų kaltės konkretaus laipsnio, dalinės ar solidarios atsakomybės nustatymo. Savo ruožtu, kaltinamasis P. J. įgytų savarankišką regreso teisę į kitus kaltininkus (jiems esant).
5.3. Pasak atstovo, šiuo atveju teismas nagrinėjo konkrečią baudžiamąją bylą dėl konkretaus asmens kaltės. Teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu, kuris priimtas ne dėl formalios, o dėl materialios nusikalstamos veikos sudėties, asmenį pripažino kaltu, t.y. konstatavo, kad asmuo padarė ne bet kokią nusikalstamą, o materialią nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad teismas konstatuodamas, kad padaryta tokia nusikalstama veika, kartu privalėjo konstatuoti ir konstatavo padarytos žalos dydį, didelę žala, kurios konkreti suma išreikšta departamento ieškinyje.
5.4. Pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis nemotyvuotas taip, kaip to reikalaujama BPK 305 str.1 d. 2 p., – nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik formaliai išvardyti byloje surinkti duomenys, nepateikiant jų įvertinimo, nenurodant, kodėl atmetami civilinio ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai ir jo teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai, nevertinti žalos aktu pateikti įrodymai.
6. Teismo posėdžio metu nuteistasis P. J. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
7. Nuteistojo P. J. gynėjo advokato Antano Damulio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento apeliacinis skundas atmetamas.
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo P. J. gynėjo adv. A. Damulio bei civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamento) apeliacinius skundus, daro išvadą, kad P. J. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 229 straipsnį ir BK 188 straipsnio 2 dalį, konstatavus, kad jis neatliko tarnybinės pareigos ir dėl to buvo padaryta žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai bei sunaikintos ir sugadintos didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugomo taisykles, tačiau, kolegijos nuomone, kai kurios aplinkybės nuteistajam buvo nepagrįstai inkriminuotos, todėl iš kaltinimo šalintinos ir keistinos. Nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).
9. Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu P. J. nuteistas už tai, kad jis būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu (laikinai eidamas viešosios įstaigos Tytuvėnų piligrimų centras vadovo pareigas), būdamas atsakingas už objekto – vienuolyno pastato – priešgaisrinę būklę, dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir Tytuvėnų Šv. Mergelės Marijos parapija patyrė didelės žalos, t. y. pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, neužtikrino, kad kieto kuro katilai būtų kūrenami ne daugiau kaip 20 proc. drėgnumo malkomis, ko pasėkoje 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. dėl netinkamai eksploatuojamų kieto kuro katilų dūmtraukyje kilusio suodžių gaisro metu išsiskyrusios šilumos poveikio dėl pastato palėpės degių medžiagų savaiminio užsiliepsnojimo kilo gaisras. Be to, jis nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų vienuolyno pastate, privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją, ko pasėkoje vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito. Ši jo veika kvalifikuota pagal BK 229 straipsnį bei BK 188 straipsnio 2 dalį.
10. Kaip minėta, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija visas kaltinime nurodytas aplinkybes ir prašo bylą nutraukti.
10.1. Viena iš gynėjo skunde pateiktų versijų yra tai, kad gaisras kilo ne dėl kamine susikaupusių suodžių, o dėl laidų trumpo jungimosi ventiliacijos kameroje. Ši versija buvo patikrinta ir atmesta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad specialisto išvada Nr. 11-392(12), kurioje pažymėta, jog laidai paveikti aukštos temperatūros ir tikėtina, kad trumpasis jungimas šiame laide įvyko iki gaisro (7 t. 3-10 b. l. ) buvo pateikta iki atliekant ekspertizę. Teismo posėdyje ekspertas tokia prielaidą kategoriškai paneigė, teigdamas, kad pagal visus požymius ugnis ne „išėjo“ iš ventiliacinės kameros, o „atėjo“ link jos, t. y. gaisro šaltinis buvo ne joje, todėl gynėjo versija pagrįstai buvo įvertinta kaip jo subjektyvi nuomonė, prieštaraujanti kitiems byloje surinktiems įrodymams.
10.2. Kitas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad P. J. gaisro metu atostogavo, todėl tuo metu nėjo viešosios įstaigos Tytuvėnų piligrimų centras vadovo pareigų, taigi, jam negali kilti kaltinime nurodyta atsakomybė už pareigų nevykdymą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika, suformuota pagal BK 228 straipsnį (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi), nes nagrinėjamu atveju asmuo kaltinamas tarnybinių pareigų neatlikimu (BK 229 str.).
10.2.1. Kolegijos nuomone, šis argumentas atmestinas. Vadovaujantis BK 230 straipsnio 3 dalimi, P. J. pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo laikomas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Buvo teisingai įvertintas P. J. statusas (viešosios įstaigos, kurios dalininkai yra savivaldybė ir religinės organizacijos, vadovas), jo vykdomos funkcijos (P. J. buvo administracijos vadovas, t.y. turintis teisę spręsti visus su įstaigos operatyvia veikla susijusius klausimus) ir kitas aplinkybes (ši įstaiga teikė viešąsias paslaugas – įrengė muziejų, kuriame laikė didelės kultūrinės vertės eksponatus, organizavo renginius, panaudojo itin dideles valstybės ir ES lėšas, kt).
10.2.2. Laikantis šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, asmuo, veikos padarymo metu dėl tam tikrų priežasčių realiai ar formaliai nedirbęs (pvz. dėl ligos - LAT 2007-11-13 nutartis Nr. 2K-P-549/2007) dėl to nelaikomas netekusiu valstybės tarnautojo statuso. Ir nors minėtoje pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo nagrinėjamas atvejis dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (BK 228 str.), šio teismo išvados dėl atsakingo asmens statuso taikytinos ir nagrinėjamoje byloje dėl tarnybinių pareigų neatlikimo pagal BK 229 straipsnį. Pažymėtina, kad pagrindinis šių nusikaltimų skirtumas yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kaltės forma: piktnaudžiavimas (BK 228 str.) yra tyčinis nusikaltimas, o tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.) – neatsargus, skirtumų dėl juos padariusių subjektų požymių šių nusikalstamų veikų dispozicijose įstatymo leidėjas nenurodė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad statuso reikalavimai kaltininkams pagal šiuos straipsnius yra skirtingi. Taip pat kaltės formos skirtumai neįtakoja ir kaltininko statuso, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, būklės, nes, vadovaujantis BK 230 straipsnio 3 dalimi, minėtas statusas nuo kaltės formos nepriklauso. Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ir atostogų laikotarpiu P. J. turėjo valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusą, yra pagrįsta ir teisinga.
10.2.3. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl P. J. veiksmų įvykio metu įvykio vietoje vertinimo. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad 2012 m. sausio 16 d. įsakymais P. J., kaip Piligrimų centro direktorius, suteikė sau kasmetines atostogas nuo 2012 m. sausio 17 d. iki sausio 30 d. imtinai (4 t. 198 b. l.), pavaduojančiu asmeniu paskyrė R. K. (4 t. 201 b. l.), atostogas nutraukė 2012 m. sausio 26 d. įsakymu (4 t. 200b. l.). Be to, byloje nustatyta, kad įvykio metu jis atsitiktinai buvo įvykio vietoje, o išgirdęs suveikusios priešgaisrinės signalizacijos garsinį signalą, pats nuėjo į savo kabinetą, kur buvo signalizacijos valdymo pultas (centralė), ją atjungė (nuteistojo teigimu, perjungė), tačiau signalizacijos suveikimo priežasties nei gaisro kilimo vietos nepatikrino. Šias aplinkybes nurodė pats nuteistasis, jos yra patvirtintos liudytojo R. Ž. parodymais. Taigi, kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, P. J., suveikus signalizacijai, veikė kaip faktinis vadovas, prisiėmė sau įstaigos vadovo funkcijas, susijusias su signalizacijos patikrinimu, neskambino laikinajai vadovei R. K., bet pats ėmėsi aktyvių veiksmų, tačiau šių pareigų tinkamai neatliko. Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog minėta P. J. veiksmų vertinimo formuluotė (įstaigos vadovo prisiėmimo funkcijas, susijusias su signalizacijos patikrinimu, apie galimybę, turėjimą galimybę tokias funkcijas priimti ir pripažinimą jo teisę prisiimti vadovo funkcijas) nebuvo kaltinime nurodyta, kad ji iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių, kad nuteistajam nebuvo iš anksto pranešta apie jų pakeitimą, todėl neva buvo suvaržytos jo teisės į gynybą. Kolegijos vertinimu, visi šie aukščiau pateikti teiginiai nėra iš esmės naujų faktinių aplinkybių pateikimas, nes jokių naujų faktų nėra nurodyta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvuotą byloje surinktų faktinių aplinkybių vertinimą (analizę), pateikė argumentuotas savo išvadas taip, kaip yra reikalaujama baudžiamojo proceso įstatyme, o ne pateikė informaciją apie naujas faktines aplinkybes. Taigi, esminių procesinių pažeidimų konstatuoti nėra pagrindo.
10.3. Kitas gynėjo apeliacinio skundo argumentas yra tai, jog P. J. buvo nepagrįstai pripažintas kaltu jog neva neužtikrino, kad kieto kuro katilai būtų kūrenami ne drėgnesnėmis kaip 20 proc. drėgnumo malkomis. Kolegija pritaria šiam gynėjo argumentui.
10.3.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas šią aplinkybę, rėmėsi liudytojų R. K., R. N., eksperto A. R. parodymais ir ekspertizės išvados duomenimis. Ištyrusi bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog P. J. neužtikrino, kad minėti kieto kuro katilai buvo kūrenami netinkamu kuru, t. y. drėgnesnėmis nei 20 proc. drėgnumo malkomis.
10.3.2. Apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme kūrikas R. K. parodė, jog kūrenimui naudojo įvairią medieną, o įvykio dieną užsiėmė malkų ruošimu kitiems metams (11 t., 200, 201 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu jis paaiškino, jog katilai buvo kūrenami malkomis, kurios buvo saugojamos šalia katilinės rūsyje esančioje patalpoje. Kokio drėgnumo malkomis buvo kūrenami katilai, negali pasakyti, nes jų drėgnumo nematavo. Malkų buvo sausesnių ir kiek drėgnesnių (8 t. 5 b. l.). Analogiškas aplinkybes nurodė ir kitas kūrikas R. N..
10.3.3. 2012 m. vasario 2 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrint katilinę jos gale yra įėjimas į patalpą, kurioje laikomos sudėtos prie sienų malkos. Malkos yra spygliuočių ir lapuočių; dalis malkų paveikta puviniu, dalis padengta ledu ir sniegu, matyti sudėti medinių plokščių ir lentų dalys; apžiūrint medieną jaučiama drėgmė (1 t. 20-24 b. l. )
10.3.4. Teismo posėdyje ekspertas A. R. patvirtino, kad jam apžiūrint įvykio vietą patalpoje prie katilinės sudėtos malkos negalėjo sudrėkti gesinant gaisrą, jos neabejotinai buvo per drėgnos ir neatitiko kurui keliamų reikalavimų.
10.3.5. Kitų tikslesnių duomenų apie kurui naudotų malkų drėgnumą byloje nebuvo surinkta. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog kūrenimui naudotos malkos buvo per drėgnos, rėmėsi ne objektyviais neginčijamais duomenimis, o tik subjektyviais vertinimais ir samprotavimais, nebuvo išsamiai ištirtos svarbios aplinkybės, pašalinti prieštaravimai. Pažymėtina, kad, pirma, nebuvo neginčijamai nustatyta, kokiomis ir kur laikomomis malkomis buvo kūrenama iki gaisro. Antra, nebuvo tiksliai nustatytas vietos apžiūros metu prie katilinės esančioje patalpose sandėliuotų malkų drėgnumas.
10.3.6. Bylos nagrinėjimo teisme metu P. J. paaiškino, kad kūrenimui naudojamos malkos buvo sandėliuojamos atskirose patalpose. Jos buvo sausos, džiovintos dvejus metus. Malkas patikrinimo metu matė Kelmės r. savivaldybės kontrolės ir audito komitetas išvažiuojamojo posėdžio metu, nustatinėjo kiekius, todėl gali tai patvirtinti. Kūrikams buvo liepta kūrenti sausas malkas, esančias atskiroje medinėje ūkinėje patalpoje. Ar jie naudojo ir patalpoje prie katilinės buvusias drėgnas malkas, kaltinamasis teigė nežinojęs. Jo teigimu, šlapios malkos, kurios buvo rastos prie katilinės esančioje patalpoje, galėjo būti paliktos iš anksčiau, t. y. rangovų (13 t., 197 b. l.). Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų matyti, kad apklausiant kūrikus R. K. ir R. N. minėtos aplinkybės nebuvo detaliai tirtos, kūrikai nebuvo paklausti, kokias malkas naudojo kūrenimui, apsiribota tik R. K. paaiškinimu, jog kūrenimui buvo naudojama įvairi mediena (11 t., 200,201 b. l.). Taigi, kaip matyti, tiriant bylos aplinkybes, nebuvo konkrečiai nustatyta, kokios ir kur laikomos malkos buvo naudojamos kūrenimui iki įvykio.
10.3.7. Vertindamas minėtus duomenis pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, padarė subjektyvią išvadą, kad kūrenimui buvo naudotos malkos, laikytos prie katilinės esančioje patalpoje. Pirmosios instancijos teismui pasirodė neįtikėtina, kad kūrenimui nenaudojamos malkos kažkodėl būtų kraunamos mūrinėje patalpoje prie pat katilinės, o kūrenimui iš atskirai esančios ūkinės patalpos vežamos kitokios malkos, kurių nei katilinėje, prie minėtoje patalpoje nerasta. Toks vertinimas, kolegijos nuomone, tėra tik prielaida ir negali būti laikomas tinkamu byloje atsiradusių prieštaravimų pašalinimu.
10.3.8. Pažymėtina, kad ekspertas A. R. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad malkų drėgnumas paprastai nustatomas naudojant specialius medienos drėgnumo matavimo prietaisus, naudojamus miškininkų. Patikrinimas nėra sudėtingas, prietaisai tikslūs, jiems yra taikoma metrologinė patikra. Tyrėjams buvo paaiškinta apie tokią galimybę, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ja nebuvo pasinaudota (13 t. 15 b. l.). Taigi, nors ekspertas apžiūros metu vizualiai įvertinęs teigė, kad rastos malkos buvo akivaizdžiai per drėgnos ir netinkamos kūrenimui, tačiau ši aplinkybė nebuvo patikrinta. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pripažino nustatytu, jog gaisro metu kūrenimui naudotos malkos (paveiktos puvinio, padengtos ledu ir sniegu), net ir nenustačius jų faktinio drėgnumo, neabejotinai neatitiko keliamų reikalavimų (ne daugiau 20 proc. drėgnumo). Kolegijos nuomone, ši išvada yra abejotina, o šiame bylos nagrinėjimo etape, kuomet pašalinti abejonių objektyviais tyrimais nebėra galimybės, laikantis nekaltumo prezumpcijos, ši aplinkybė aiškintina kaltinamojo naudai.
10.3.9. Įvertinus minėtas aplinkybes, kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog negalima laikyti neginčijamai įrodytu fakto tai, jog P. J. neužtikrino, kad kieto kuro katilai būtų kūrenami ne daugiau kaip 20 proc. drėgnumo malkomis. Todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina.
10.4. Kita skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta P. J. kaltę patvirtinanti aplinkybė, kolegijos nuomone, buvo konstatuota pagrįstai. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog P. J., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų vienuolyno pastate nepatikrino suveikimo priežasties. Pažymėtina, kad šią aplinkybę nuteistasis pats pripažino ir parodė, kad suveikus signalizacijai, jis netikrino veikimo zonos, nesiaiškino signalizacijos suveikimo priežasties, o tiesiog ją perkrovė („restartavo“). Tokį savo tokį elgesį aiškindamas nežinojimu ir nemokėjimu bei tuo, kad signalizacija dažnai įsijungdavo be jokios rimtos priežasties. Minėtas P. J. elgesys buvo vienareikšmiškai įvertintas 2015 m. gegužės 8 d. teismo ekspertizės akte Nr. 65-3 (EA), kurioje konstatuota, kad minėti P. J. veiksmai, 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų bernardinų vienuolyno patalpose neatitiko gaisrinę saugą ir priešgaisrinės signalizacijos eksploatavimą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimus, šių reikalavimų nevykdymas turėjo tiesioginę įtaką gaisro išplitimui patalpose dėl pavėluoto kilusio gaisro pastebėjimo ir laiku nepradėtų gaisro gesinimo veiksmų (12 t., 137, 138 b. l.). Šią išvadą teismo posėdyje patvirtino ekspertas A. R., pažymėdamas, kad P. J. veiksmai atjungiant suveikusią priešgaisrinę signalizaciją visiškai neatitiko saugos reikalavimų – jis, būdamas pasirašytinai supažindintas su priešgaisrinės signalizacijos naudojimo instrukcija, privalėjo patekti į suveikimo zoną ir vietoje patikrinti, kodėl suveikė signalizacija. Šie veiksmai gaisro kilimui neturėjo jokios įtakos; jie tik lėmė, kad gaisras buvo pastebėtas daug vėliau ir dėl to padaryta didesnė žala. Pažymėtina, jog aplinkybių dėl nuteistojo pareigos prieš atjungiant patikrinti signalizacijos suveikimo zoną neginčija ir apeliantas.
10.5. Kaip minėta, apeliaciniame skunde ginčijama P. J. kaltė dėl signalizacijos atjungimo. Apelianto teigimu, nėra įrodyta, jog P. J., išgirdęs garsinį suveikusios priešgaisrinės signalizacijos signalą, signalizaciją atjungė, jis teigia, kad signalizaciją ne atjungė, o tik perkrovė (perjungė), taigi, ji nebuvo atjungta. Šią versiją gynėjas grindžia tuo, kad, specialistų teigimu, signalizacijos atjungti nėra galimybės neatjungus elektros tiekimo, be to, atvykus į įvykio vietą keletas liudytojų girdėjo kaukiančią signalizaciją, kuri buvo atjungta tik gaisrininkams drastiškai nukirtus elektros maitinimą. Kolegija iš dalies pritaria šiems apeliacinio skundo argumentams.
10.5.1. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte P. J. buvo kaltinamas tuo, kad nepatikrino signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, ko pasėkoje, 2012 m. sausio mėn. 25-26 d. naktį Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno palėpėje kilęs gaisras laiku nebuvo pastebėtas ir išplito. Bylos nagrinėjimo metu kaltinimas buvo pakeistas, nurodant, kad P. J. nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė ar perkrovė signalizaciją, dėl ko gaisras išplito ... (13 t. 52-53 b. l.). Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad P. J. nepatikrino priešgaisrinės signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją, ko pasėkoje vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito.
10.5.2. Kolegija, vertindama byloje surinktus duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas, jog P. J. nepatikrino signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje yra tiksliausiai atitinkantis byloje surinktus duomenis, todėl ši aplinkybė nuosprendyje keistina.
10.5.3. Apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme UAB „I“ (įmonės, įrengusios priešgaisrinę ir apsaugos signalizaciją) vadovas G. A. parodė, kad pilnai visą priešgaisrinę apsaugos sistemą atjungti galima tik atjungus elektros energijos šaltinį bei akumuliatoriaus bateriją. Tačiau yra galimybė atjungti suveikusią zoną. Jis parodė, kad „jeigu pavojaus signalas išjungiamas paspaudus mygtuką „nutildyti" ir nevykdomas sistemos perkrovimas mygtuku „perkrovimas", centralė išsijungia ir sistema į signalą nuo tos pačios zonos suveikimo nereaguoja ir garsinio signalo nesiunčia“. Šis teiginys buvo patvirtintas 2013 m. rugsėjo 23 d. eksperimento metu. Eksperimento protokole užfiksuota (10 t. 97-100 b. l.), jog naudojant gaisrinę central „INIM SMART LINE“, įrengta Tytuvėnų vienuolyno patalpose, signalizaciją, buvo siekiama išsiaiškinti, ar įmanoma atjungti priešgaisrinę signalizaciją jai suveikus suveikimo zonoje, kad likusios zonos tebebūtų aktyvios. Vienas iš tokio atjungimo būdų buvo tai, kad, imitavus priešgaisrinės signalizacijos “ZONOS 3” suveikimą, mygtuko pagalba ir centralėje nuspaudus mygtuką “NUTILDYTI” išsijungia garsinis signalas, visos zonos išskyrus “ZONA 3” zonos lieka aktyvios. Ši zona neatsistatė iki buvo nuspaustas mygtukas “PERKROVIMAS”. Vadinasi, buvo galimybė atjungti signalizacijos veikimą prieš tai suveikusioje zonoje (ar keliose zonose) ir ji neatsistato, nors kitos zonos lieka aktyvios ir turėtų suveikti atsiradus dūmams tose zonose. Priešingu atveju, t. y., jei butų atliktas šios zonos perkrovimas (perjungimas) ir jei toje zonoje tebėra dūmų, garsinis signalas būtų įsijungęs. Tai irgi buvo patikrinta minėto eksperimento metu.
10.5.4. Vertinant apelianto argumentą apie tai, kad atvykus gesinti gaisro, buvo girdėti kaukianti signalizacija, pažymėtina, jog minėtas liudytojų V. K., R. S. ir kitų patvirtintas faktas apie įsijungusią signalizaciją nepaneigia P. J. kaltės, kadangi, iš bylos medžiagos matyti buvo suveikusi ne priešgaisrinė, o apsauginė signalizacija ir minėti liudytojai girdėjo būtent ją. Liudytoja R. K. paaiškino, gaisro išvakarėse iš vienuolyno pastato paskutinė išėjo ji ir įjungė signalizaciją, nes tuo metu pavadavo atostogaujantį direktorių. Pajungė tik apsaugos signalizaciją pastato muziejinėje dalyje, likusioje patalpų dalyje apsaugos signalizacijos ji nejungdavo. Taip pat niekada nejunginėdavo priešgaisrinės signalizacijos, ją tvarkė tik direktorius P. J.. Šiuos jos parodymus patvirtino liudytojas G. A., peržiūrėjęs apsauginės signalizacijos istoriją, pagal kurią matyti, kad sausio 25 d. 17.03 val. muziejaus patalpa buvo priduota apsaugai (įjungta) ir muziejaus patalpa suveikusi 04.07 val., po to matyti, kad nuo 04.48 val. matomai gaisras buvo apėmęs visą palėpę, nes matyti visų daviklių gedimas ( 8 t. 24-26 b. l.).
10.5.5. Įvertinus minėtus duomenis, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog P. J. išjungė signalizaciją, o ne ją perjungė, kaip teigia nuteistasis, tačiau išjungė ne visą pastato priešgaisrinę signalizaciją, o tik signalizaciją suveikimo zonoje, kaip ir buvo nurodyta pradiniame kaltinime. Iš byloje surinktų duomenų galima daryti pagrįstą išvadą, kad, jei P. J. signalizaciją būtų perkrovęs, ji vėl būtų nedelsiant suveikusi. Tai patvirtinama liudytojo G. A. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme metu, tai buvo patvirtinta ir eksperimento metu. Todėl minėta aplinkybė kaltinime keistina, konstatuojant, kad P. J. nepatikrino signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje.
10.6. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde yra ginčijama nuteistojo veikos kvalifikacija. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad laikantis teismų praktikos, asmenų, kurie netinkamai atlikdami tarnybines pareigas, padaro ir kitą nusikaltimą ne valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, jų veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-549/2007, Nr. 2K-727/2007). P. J., netinkamai atlikdamas tarnybos pareigas ne tik padarė didelę žalą valstybei ir juridiniam asmeniui, bet ir pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles dėl neatsargumo sugadino ir sunaikino svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiems asmenims didelę turtinę žalą bei sunaikino ir sugadino didelės kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 188 straipsnio 2 dalį ir 229 straipsnį kaip idealioji sutaptis. Todėl yra atmetamas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.) apima ir turto sunaikinimą ar sugadinimą dėl neatsargumo (BK 188 str.), nes piktnaudžiavimo tarnyba ar įgaliojimų viršijimo požymiai neapima ir žalos, padarytos dėl neatsargumo.
10.7. Be to, atmetamas apeliacinio skundo argumentas dėl nuteistojo kaltės formos (neatsargumo, o konkrečiau, nusikalstamo nerūpestingumo) intelektualiojo momento nebuvimo.
10.7.1. BK 16 straipsnio 3 dalyje apibrėžta, kad nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų padarinių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka „turėjo" apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka „galėjo" paprastai reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius.
10.7.2. Apeliantas pabrėžia, kad negalima reikalauti iš P. J. numatyti žalingas pasekmes tuomet, kai signalizacijos nepagrįsti įsijunginėjimai būdavo beveik įprastas kasdieninis reiškinys, kurio priežasčių neva nenustatydavo net atvykę specialistai.
10.7.3. Kolegija atmeta šį argumentą. Nors iš liudytojų parodymų matyti, kad signalizacija įsijunginėdavo dažnai ir buvo kviečiami specialistai, tačiau iš pateiktų dokumentų matyti, kad UAB „I“ atstovai papildomiems darbams atlikti buvo kviečiami 2011-05-05, 06 ir 12-08 dienomis, visi darbai susiję tik su apsaugine signalizacija (11 t. 95-96 l.), o dėl priešgaisrinės signalizacijos melagingo veikimo kreiptasi nebuvo. P. J., kaip vadovas, turėjo pareigą domėtis apsaugos sistemų būkle ir negalėjo tokios informacijos nežinoti. Nuteistojo pasiaiškinimas, kad jis buvo ne vieną kartą ir iki gaisro perkrovęs signalizaciją ne pateisina, o tik patvirtina jo nerūpestingą požiūrį į priešgaisrinę apsaugą ir savo pareigas.
10.8. Taigi, remiantis išdėstytu, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog P. J., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – laikinai eidamas viešosios įstaigos Tytuvėnų piligrimų centras, j.a.k. 301639534, buveinė Kelmės rajone, Tytuvėnuose, (duomenys neskelbtini), vadovo pareigas, dėl ko turėdamas teisę veikti šios įstaigos vardu bei administracinius įgalinimus, pagal Lietuvos Respublikos Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 4 dalį būdamas atsakingas už objekto - vienuolyno pastato - priešgaisrinę būklę, pagal Priešgaisrinės saugos įstatymą privalėdamas užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą objekte (11 str. 3 d. 1 p.), nedelsdamas šalinti nustatytus priešgaisrinės saugos pažeidimus (11 str. 3 d. 4 p.) ir nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui kilti ir išsiplėsti (11 str. 3 d. 15 p.), dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir Tytuvėnų Šv. Mergelės Marijos parapija patyrė didelės žalos, t. y. pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų vienuolyno pastate, pagal Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punktą privalėdamas nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui išsiplėsti, pagal 2011 m. gegužės 05 d. gaisrinės signalizacijos priėmimo eksploatacijai aktą būdamas supažindintas ir apmokytas naudoti gaisrinę signalizaciją vienuolyno pastate, privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, ko pasėkoje vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito.
10.9. Kaip minėta, vienas iš gynėjo apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas, apibrėždamas veikų aplinkybes nustatinėjo ir nurodė aplinkybes ne tik tas, kuriomis buvo kaltinamas P. J., bet ir kitas aplinkybes, kurios visai nesusijusios su nuteistojo veika, o priklausė nuo kitų asmenų, galimai padariusių nusikalstamas veikas. Apelianto nuomone, nuosprendyje nėra aiškiai ir vienareikšmiškai išdėstyta, kurios konkrečios veikos yra priskiriamos tik nuteistajam P. J., o kurios kartu nuteistajam ir galimai kitiems nusikalstamas veikas padariusiems asmenims. Tuo yra motyvuojamas apelianto alternatyvus prašymas perduoti bylą prokurorui tuo atveju, jei byla nebus nutraukta.
10.9.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu ir jį atmeta. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje vienareikšmiškai, detaliai ir tiksliai išdėstytos P. J. nusikalstamos veikos, už kurią jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, aplinkybės. Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas pašalino tam tikras kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, pripažindamas, kad P. J. už tai nėra atsakingas. Buvo konstatuota, jog P. J. nėra atsakingas už gaisro kilimą dėl pažeidimų, susijusių su netinkamu šildymo įrenginių įrengimu bei dėl periodinio dūmtraukių nevalymo, tačiau atsakingas už tai, kad neužtikrino katilų kūrenimo tinkamu kuru (sausomis malkomis), kad nepatikrino suveikusios priešgaisrinės signalizacijos suveikimo priežasties ir ją atjungė. Kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje yra pakankamai aiškiai ir konkrečiai atribota P. J. atsakomybė, nėra sąsajų su kitų galimai atsakingų asmenų bendrai padarytais nusikalstamais veiksmais, todėl buvo pagrįstai priimtas sprendimas išnagrinėti P. J. baudžiamąją bylą atskirai nuo kitų galimai atsakingų asmenų bylos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 22 d. priėmė nutartį, kuria pranešė apie galimai padarytas kitų atsakingų asmenų nusikalstamas veikas, susijusias su gaisro Tytuvėnų vienuolyno pastate kilimu. Šioje nutartyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais konstatuota, jog gaisras kilo dėl kelių priežasčių: dėl kieto kuro katilų dūmtraukio ir kamino įrengimo nesilaikant norminių aktų reikalavimų, dėl netinkamos kuro katilų eksploatacijos ir dėl to, kad priešgaisrinė signalizacija buvo išjungta nepatikrinus, kodėl ji suveikė. Nutartyje pažymėta, kad P. J. nuteistas dėl pastato kūrenimo drėgnomis malkomis ir signalizacijos išjungimo jai suveikus gaisro pradžioje, o už kitus pažeidimus, tiesiogiai susijusius su gaisro kilimo priežastimi ir jo pasekmėmis, atsakingų asmenų klausimas liko neišspręstas, todėl buvo pagrindas informuoti prokurorą baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo nuoseklus ir logiškas, pagrįstas byloje surinktais duomenimis, perduoti nagrinėjamą baudžiamąją bylą prokurorui tam, kad ją galbūt sujungti su kitų asmenų atžvilgiu pradėtais ikiteisminiais tyrimais dėl to paties įvykio, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad analogiškas išvadas padarė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 10 d. nutartimi panaikindamas Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį, kuria byla buvo grąžinta prokurorui.
10.10. Be to, nors apeliaciniame skunde paminėta, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė BK 55 straipsnio reikalavimo, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau jokio konkretaus prašymo dėl bausmės apeliantas nesuformulavo. Atmesdama šį argumentą kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį (terminuotą laisvės atėmimą), savo sprendimą motyvavo tinkamai, o apeliantas jokio konkretaus prašymo dėl bausmės nereiškia, todėl keisti nuosprendį bausmės skyrimo dalyje nėra pagrindo.
11. Kolegija atmeta Kultūros paveldo departamento apeliacinį skundą ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šioje byloje nustatyta, kad su gaisro metu kilimu ir jo pasekmėmis gali būti susiję kitų asmenų galimai nusikalstami veiksmai ir apie tai buvo informuotas prokuroras. Kadangi ši byla buvo išnagrinėta tik P. J. atžvilgiu ir tik pagal jam pareikštus kaltinimus, pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės iš anksto tiesiogiai ar netiesiogiai konstatuoti, kokius nusikalstamus veiksmus yra atlikę kiti asmenys, kaip šie veiksmai susiję su P. J. nusikalstamomis veikomis, t. y. ar jiems taikytina solidarioji, ar dalinė atsakomybė, ar ji apskritai taikytina tuo atveju, jei kitų asmenų veiksmuose nusikaltimų nebūtų nustatyta. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje pripažino civiliniam ieškovui Kultūros paveldo departamentui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, keisti ar naikinti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti 2015 m. gruodžio 22 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendyje suformuluotą kaltinimą ir išdėstyti jį taip:
konstatuoti, kad P. J., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – laikinai eidamas viešosios įstaigos Tytuvėnų piligrimų centras, j.a.k. 301639534, buveinė Kelmės rajone, Tytuvėnuose, Maironio g. 1, vadovo pareigas, dėl ko turėdamas teisę veikti šios įstaigos vardu bei administracinius įgalinimus, pagal Lietuvos Respublikos Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 4 dalį būdamas atsakingas už objekto - vienuolyno pastato - priešgaisrinę būklę, pagal Priešgaisrinės saugos įstatymą privalėdamas užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą objekte (11 str. 3 d. 1 p.), nedelsdamas šalinti nustatytus priešgaisrinės saugos pažeidimus (11 str. 3 d. 4 p.) ir nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui kilti ir išsiplėsti (11 str. 3 d. 15 p.), dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir Tytuvėnų Šv. Mergelės Marijos parapija patyrė didelės žalos, t.y. pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų vienuolyno pastate, pagal Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 5 punktą privalėdamas nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui išsiplėsti, pagal 2011 m. gegužės 05 d. gaisrinės signalizacijos priėmimo eksploatacijai aktą būdamas supažindintas ir apmokytas naudoti gaisrinę signalizaciją vienuolyno pastate, privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, ko pasėkoje vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito, dėl ko buvo sugadinti Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno pastatas ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatas, priklausantys Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai ir sunaikinti bei sugadinti Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ekspozicijos patalpoje buvę 60 eksponatų, iš kurių viena vertybė paskelbta bažnyčios vertingąja savybe – Procesijų altorėlis su paveikslais „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. M. Marija ir Šv. Juozapas“ ir 24 kultūros vertybės, įrašytos į Kultūros vertybių registrą - iš Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno paimti eksponatai - Antepedijus, paveikslas „Šv. Ona su aptaisais ir trimis karūnomis“, / viso 7 dalys /, paveikslas „Šventoji šeima su Šv. Antanu“, paveikslas „Jėzaus krikštas“, liturginių rūbų komplekto dalys arnotai 2 vnt., dalmatika, Amžinosios ugnies lempa, žvakidžių komplekso žvakidės 2 vnt. / viso 2 dalys /, ornamentuotas kryžius; bei iš Telšių vyskupijos ir kitų Šiaulių vyskupijos bažnyčių paimti eksponatai – Monstrancija, Kielikas su patena, paveikslas „Trys karaliai, garbinantys Kūdikėlį Jėzų“ su detalių aptaisais bei trys taurės, viso gaisro metu padaryta didelė - ne mažiau kaip 1.862296 EUR / 6.430.136 lt. / žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai bei sunaikintos ir sugadintos didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeista.
Kolegijos pirmininkas Boleslovas Kalainis
Teisėjai Ernesta Montvidienė
Vidmantas Mylė