Administracinė byla Nr. A⁸⁵⁸-48/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00815-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija  34. (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo akcinės bendrovės DnB NORD banko atstovams advokatei Joanai Baublytei ir advokatui Gediminui Rečiūnui,

atsakovo Vertybinių popierių komisijos atstovėms Jovitai Sutkutei ir Linai Lankei,

trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui M. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DnB NORD banko skundą atsakovui Vertybinių popierių komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys – M. S., S. K., J. M., Č. R.) dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija (toliau – ir Komisija, VPK) 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“ (t. I, b. l. 25–41) (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas Sprendimas) už Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir Įstatymas, FPR įstatymas) pažeidimus akcinei bendrovei DnB NORD bankas (toliau – ir Bankas) 15 000 litų baudą. Pareiškėjas akcinė bendrovė DnB NORD bankas skundu (t. I, b. l. 3–24) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. vasario mėn. įvyko reikšmingų Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinką reguliuojančių teisės aktų pasikeitimų. Tuo metu Vertybinių popierių rinkos įstatymą (toliau – ir VPRĮ) pakeitė du nauji įstatymai – Finansinių priemonių rinkų įstatymas (toliau – ir Įstatymas, FPR įstatymas) ir Vertybinių popierių įstatymas (toliau – ir VPĮ). Naujai priimtais įstatymais buvo įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys finansinių priemonių rinkas ir vertybinius popierius. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas nustatė reikšmingai naujas investuotojų apsaugos priemones, numatytas 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje Nr. 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – ir Direktyva, MiFID direktyva), buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki Įstatymo įsigaliojimo, skirtas investicinių paslaugų teikėjams tinkamai pasirengti įgyvendinti Įstatymo reikalavimus. Įstatymas visa apimtimi įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. Bankas yra įgyvendinęs organizacines ir technines priemones, reikalingas užtikrinti tinkamą Įstatymo reikalavimų vykdymą.

Pareiškėjo teigimu, investuotojų apsaugos ir investicinių paslaugų teikėjų interesų protingos pusiausvyros išlaikymas reikalauja tinkamo Įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo. Įstatymas ir Direktyva numato detalias investuotojų apsaugos priemones, kurių įstatymo leidėjas nusprendė reikalauti iš investicinių paslaugų teikėjų. Pernelyg platus Įstatymo nuostatų aiškinimas sudarys prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo, ypač finansų rinkų nuosmukio kontekste. Komisijos atliktas tyrimas yra vienpusiškas ir neišsamus. Tyrimo metu buvo neteisingai vertinamos arba ignoruojamos tam tikros faktinės aplinkybės, tendencingai aiškinamos Įstatymo nuostatos. Komisijos tyrimas paremtas daugiausia suinteresuotų asmenų paaiškinimais, netiriant kitų įrodymų. Įstatymo 22 straipsnio 3 dalis numato banko pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Komisija neginčija, kad Banko klientui J. M. pateikti dokumentai tinkamai atskleidžia visą pagal Įstatymo 22 straipsnio 3 dalį reikalingą informaciją. Kaip reikalauja Banko vidinės procedūros, 2008 m. rugsėjo 4 d., prieš sudarant sutartį dėl AB bankas Snoras euroobligacijų pirkimo-pardavimo, tarp Banko ir kliento J. M. buvo sudaryta Sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo (toliau – ir Finansinių priemonių tvarkymo sutartis) bei užpildyta Banko klientams skirta anketa (toliau – ir Anketa). Pasirašydamas Finansinių priemonių tvarkymo sutartį klientas patvirtino, kad susipažino su investicinių paslaugų teikimo sąlygomis, kurios su pasirašyta sutartimi sudaro vientisą kliento ir Banko susitarimą dėl paslaugų teikimo. Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.7 punkte nurodyta, kad Bankas, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir siekdamas, kad klientas priimtų pagrįstą investicinį sprendimą, pateikia apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymą (toliau – ir Aprašymas, Rizikų aprašymas). Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.10 punkte taip pat nurodyta, kad klientas bet kuriuo metu gali susipažinti su Aprašymu ir kitais dokumentais Banko interneto tinklalapyje. Banko interneto tinklapyje pateikiamas Aprašymas yra skirtas supažindinti klientus ir potencialius klientus su finansinių priemonių esme bei rizikomis. Šiame dokumente apibūdinamas skolos vertybinių popierių pobūdis bei pateikiama išsami informacija apie investavimo skolintomis lėšomis strategiją. Aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliajam klientui, kurio žinios ir patirtis investavimo srityje yra minimalios. Informacija šiame dokumente yra pateikiama aiškia ir suprantama kalba. Aprašymas pateikiamas internete patvarioje laikmenoje, t. y. tinkamoje formoje. Toks dokumentas ir jo pateikimas visiškai atitinka Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 (toliau – ir Taisyklės), 33–34 punktų reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad Banko dokumentuose (t. y. finansinių priemonių tvarkymo sutartyje, Investicinių paslaugų teikimo sąlygose, Anketoje ir Aprašyme) buvo tinkamai atskleista visa reikalinga informacija apie obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis esmę ir šiai investavimo strategijai būdingas rizikas, kurios pagrindu investuotojas J. M. galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Iš Sprendimo galima suprasti Komisijos poziciją, kad Banko informavimo apie finansinių priemonių esmę ir joms būdingas rizikas dokumentai bei pateikimo klientui
J. M. būdas būtų tinkamas, jei klientas būtų davęs Bankui sutikimą gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu. Teiginys Sprendime, kad nagrinėjamu atveju J. M. nėra davęs sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklalapį būdu, akivaizdžiai neteisingas. Ši aplinkybė Komisijos buvo nurodyta tik galutiniame Sprendime, dėl ko Bankas neturėjo galimybės pasisakyti tyrimo metu. Tokiu būdu Komisija Sprendime išplėtė 2009 m. kovo 20 d. pažeidimo protokole Nr. 12K-11 suformuluotą kaltinimo turinį, taip pažeisdama šalių lygiateisiškumo principą ir reikšmingai apribodama Banko teisę apsiginti nuo jam pareikštų kaltinimų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad gavęs visą reikalingą informaciją, tačiau nepaisydamas Banko įspėjimo dėl jam nerekomenduojamos investavimo skolintomis lėšomis strategijos, klientas
J. M. savarankiškai priėmė sprendimą įsigyti Snoro obligacijų, įsigijimą finansuojant Banko skolintomis lėšomis. Tuo tikslu 2008 m. rugsėjo 4 d. klientas sudarė Snoro obligacijų įsigijimo, o 2008 m. rugsėjo 9 d. – atvirkštinio atpirkimo sutartis. Atvirkštinio atpirkimo sutartys, pagal kurias klientas pardavė Snoro obligacijas, tarp Banko ir J. M. buvo sudarytos 2008 m. rugsėjo 9 d., t. y. praėjus 5 dienoms nuo Finansinių priemonių tvarkymo sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo. Per tą laiką klientas turėjo pakankamai galimybių išstudijuoti dokumentus, su kuriais jį supažindino Bankas, ramiai apgalvoti ir savarankiškai priimti investicinį sprendimą, o kilus klausimų – klausti Banko darbuotojų arba pasitelkti atitinkamus specialistus. Tyrimo medžiaga patvirtina, kad prieš sudarant sutartis klientas buvo tinkamai supažindintas su Banko atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygomis, kurios išsamiai ir teisingai suteikia informaciją apie atvirkštinio atpirkimo sutarčių sudarymą ir vykdymą, piniginių lėšų sumokėjimą klientui, jų grąžinimą, palūkanų mokėjimą, užstato suformavimo, papildymo ir realizavimo tvarką. Komisijos posėdyje J. M. pripažino, jog visiškai neskaitė su Banku sudaromų sutarčių. Toks elgesys neatitinka civilinės teisės ir teismų praktikoje įtvirtintų vidutiniškai rūpestingo ir apdairaus savo teisių atžvilgiu asmens elgesio kriterijų, ypač atsižvelgiant į J. M. profesiją (jis yra teisininkas). Bankas supažindino klientą ne tik su bendro pobūdžio informacija apie investavimo skolintomis lėšomis strategijos esmę bei jai būdingas rizikas, bet ir konkrečiomis su Banku sudaromų sutarčių sąlygomis, tuo tinkamai įvykdydamas Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad Banko klientės S. K. atvejis labai panašus į
J. M. atvejį. Esant klientės S. K. raštu išreikštam sutikimui gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu, Bankas tinkamai suteikė klientei visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, ir tuo būdu tinkamai įvykdė Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2008 m. vasario 1 d. Č. R. užpildė Anketą, kurioje Bankas užfiksavo Č. R. skirtą rekomendaciją dėl tinkamų investicijų bei įspėjimą dėl klientui netinkamų investicijų. Tą pačią dieną klientas su Banku sudarė Banko su Rusijos akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 6 obligacijų pasirašymo sutartį. 2008 m. rugsėjo 9 d. Č. R. su Banku sudarė Finansinių priemonių tvarkymo sutartį bei pakartotinai užpildė Anketą, kurioje Bankas užfiksavo Č. R. skirtą rekomendaciją dėl tinkamų investicijų (investicinis indėlis) bei įspėjimą dėl klientui netinkamų investicijų (susietos obligacijos arba akcijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis; investiciniai fondai arba akcijos; susietos obligacijos; investicinis indėlis su padidintu pelningumu). Su šia Anketa ir joje užfiksuotu įspėjimu apie klientui netinkamas finansines priemones klientas buvo supažindintas pasirašytinai. Tą pačią dieną klientas sudarė AB bankas Snoras obligacijų įsigijimo sutartį. Kaip ir J. M. atveju, kliento Č. R. sutikimas gauti informaciją, pranešimus ir ataskaitas nuorodos į tinklalapį / internetinės bankininkystės būdais yra nurodytas Finansinių priemonių tvarkymo sutarties Specialiojoje dalyje. Šiuo būdu klientas buvo tinkamai supažindintas su apibendrintu finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymu, kuris yra Banko paslaugų teikimo sutarties dalis. Aprašymas yra prieinamas Banko interneto tinklapyje, ir jame yra tinkamai atskleista visa reikalinga informacija apie investavimo skolintomis lėšomis esmę ir rizikas. Gavęs visą reikiamą informaciją ir nepaisydamas Banko įspėjimo dėl jam nerekomenduojamos investavimo skolintomis lėšomis strategijos, Č. R. savarankiškai priėmė sprendimą ir 2008 m. rugsėjo 12 d., t. y. po 3 dienų nuo Finansinių priemonių tvarkymo sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo, sudarė obligacijų atvirkštinio atpirkimo sutartis. Esant kliento Č. R. raštu išreikštam sutikimui gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu, Bankas tinkamai suteikė klientui visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, ir tokiu būdu tinkamai įvykdė Įstatymo
22 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. liepos 26 d. Banko klientas M. S. įsigijo Banko su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų. Obligacijų įsigijimui finansuoti M. S. pasinaudojo jam suteikta tiksline Banko paskola, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Anot Komisijos, M. S. tokią investavimo strategiją pasirinko perskaitęs lankstinuko pavidalu išleistą Banko reklamą apie Pagrindines obligacijų emisijos sąlygas (toliau – ir Lankstinukas). Bankas savo veiksmais niekaip negalėjo pažeisti Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies, nes 2007 m. liepos 26 d., t. y. tuo metu, kai Bankas ir klientas sudarė Banko su pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos
Nr. 21 obligacijų pasirašymo sutartį, Įstatymo 22 straipsnio nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios. Komisijos teiginys, kad VPRĮ 24 straipsnis nustatė iš esmės analogiškas pareigas, visiškai nepagrįstas. Įstatymo 22 straipsnio 3 dalis detalizuoja 4 dalį ir Komisijos nutarimu patvirtintas Taisyklės (jų 21-45 punktus), kurios įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Visiems šiems reikalavimams vykdyti investicinių paslaugų teikėjai turėjo parengti kokybiškai naujus dokumentus ir sistemas. Atsižvelgiant į tai, Komisija netinkamai taiko Įstatymą ir pažeidžia įstatymo negaliojimo atgal principą. Banko veiksmai M. S. atžvilgiu turi būti vertinami taikant tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija priima sprendimą dėl prospekto patvirtinimo, atlikusi prospekto išsamumo patikrinimą įskaitant jame pateiktos informacijos suderinamumo ir suprantamumo patikrinimą. Prospekto patvirtinimas reiškia, kad prospekte pateikta informacija atitinka VPRĮ ir kituose teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles. Sistemiškai aiškinant VPĮ nuostatas pareiškėjas daro išvadą, jog viešai siūlomų vertybinių popierių, kuriems privaloma paskelbti prospektą, reklama būtų netiksli ar klaidinanti, jei ji neatitiktų prospekte esančios informacijos. Lankstinuko neatitikimo 2007 m. sausio 11 d. patvirtindama Banko
500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospekte (toliau – ir Obligacijų prospektas) prospekte ir su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 galutinėse sąlygose (toliau – ir Galutinės sąlygos) esančiai informacijai Komisija neginčijo. Obligacijų prospektas ir Galutinės sąlygos užtikrino, jog investuotojams būtų sudarytos prielaidos susipažinti su visa reikiama informacija. Vertinant iš tuo metu galiojusių įstatymų, numatančių finansų maklerio pareigas teikiant investicines paslaugas, perspektyvos, Banko veiksmai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies reikalavimą veikti sąžiningai, rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu; pakankamai atskleisti klientui su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją. Įstatymo pareiga suteikti klientui reikalingą informaciją reiškia informacijos, kurios pakaktų vidutiniam neprofesionaliajam investuotojui priimti pagrįstą investicinį sprendimą suteikimu, tačiau negali būti išplečiama tiek, kad suponuotų Banko pareigą įsitikinti, kaip konkretus klientas ją supranta. Toks Banko pareigos aiškinimas būtų nepagrįstas ir objektyviai neįgyvendinamas. Tokio tikslo nėra nei Europos sąjungos teisės aktuose, nei juos įgyvendinančiuose Lietuvos įstatymuose. M. S. buvo supažindintas su Obligacijų prospektu bei Galutinėmis sąlygomis ir su Banku sudaromų sutarčių sąlygomis, o tai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio reikalavimus. Komisija neturi kompetencijos vertinti Lankstinuko atitikimo Reklamos įstatymo reikalavimams. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-997/2008, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija neturi kompetencijos vertinti Lankstinuko atitikimo Reklamos įstatymo reikalavimams, Komisijos Sprendime išdėstyti teiginiai negali būti vertinami kaip teisingi. LVAT nutartyje administracinėje byloje
Nr. A¹-931/2005, vadovaudamasis Reklamos įstatymo nuostatomis, yra nustatęs kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatoma, ar konkreti reklama gali būti laikoma klaidinančia. Minėti kriterijai yra šie: (i) teisingumo; (ii) išsamumo; (iii) pateikimo. Vertinant, ar buvo pažeistas Reklamos įstatymo draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti Reklamos įstatymo nurodytus kriterijus ir įvertinti juos vidutinio reklamos vartotojo požiūriu. Lankstinuke pateikta informacija atitinka visus išvardintus kriterijus, todėl negali būti laikoma klaidinančia reklama.

Pareiškėjo nuomone, Lankstinuke pateikiama informacija atitinka Komisijos patvirtintame Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateiktus duomenis. Obligacijų prospekto ir Galutinių sąlygų išsamumas ar teisingumas nebuvo ginčijamas tyrimo metu. Esant abejonių, prieš priimdamas sprendimą dėl investicijos, vidutiniškai rūpestingas ir apdairus žmogus būtų susipažinęs ne tik su reklamine informacija, bet ir su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Prospektas būtent ir yra dokumentas skirtas neprofesionaliesiems investuotojams, jame privaloma atskleisti informacija yra detaliai reglamentuojama, o Obligacijų prospekto atitikimą reikalavimams tikrina ir tvirtina Komisija. Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateiktos informacijos išsamumo Komisija neginčija. Nagrinėjamu atveju vartotojas reklamuojamą investicinį produktą galėjo įsigyti tik Banke ar jo padaliniuose ir tik susipažinęs su Obligacijų prospektu bei Galutinėmis sąlygomis. Atsižvelgiant į nurodytą informaciją, byloje nėra pakankamai įrodymų apie reklamos išsamumo principo pažeidimą. Vartotojas, analizuodamas Lankstinuke pateiktą informaciją, nėra priverstas per ribotą laiką įsisavinti visą pateikiamą informaciją, jis gali ramiai, išsamiai išanalizuoti visą pateiktą informaciją, įvertinti teiginius apie pelningumą, apskaičiuoti investuotiną sumą pagal Lankstinuke pateiktą formulę, o kilus klausimų, kreiptis nurodytais kontaktais ar savarankiškai pasiskaityti viešai prieinamą Obligacijų prospektą ir Galutines sąlygas. Tarptautinių investavimo veiklos standartai (toliau – ir GIPS), kuriais remiasi Komisija, yra rekomendacinio pobūdžio ir iš esmės nustato, kaip turėtų būti atspindimi istoriniai duomenys. Tuo tarpu Lankstinuke istoriniai duomenys yra atspindėti būtent taip, kaip rekomenduoja GIPS, t. y. nurodant metines palūkanas. Komisija nėra paskelbusi ar kitaip aprobavusi GIPS, dėl to jais negalima remtis kaip autoritetingu teisės šaltiniu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pateikimo kriterijus svarbus tais atvejais, kai sprendžiamas vartotojų galimo, o ne faktinio suklaidinimo klausimas. Todėl turėtų būti objektyviai, neprisirišant prie konkretaus vartotojo, sprendžiama, ar reklama atitinka šį kriterijų. Atsižvelgiant į tai, konkretaus vartotojo suklydimas negali būti laikomas vienareikšmišku reklamos klaidingumo ir neatitikimo pateikimo kriterijui įrodymu. M. S. yra daugiau nei 10 metų patirtį ir aukštąjį ekonominį išsilavinimą turintis verslininkas. Dėl šios priežasties M. S. negali būti prilyginamas vidutiniam vartotojui. Priešingai, M. S. sudarytas sandoris vertintinas kaip jo paties rizikos prisiėmimas. J. M. ir S. K. atveju, skirtingai nei teigia Komisija, Bankas neteikė investavimo rekomendacijų, kol nesurinko ir neįvertino informacijos apie šiuos klientus. Atsakymas į klausimą, ar turi būti taikomi Įstatymo 22 straipsnio reikalavimai, visų pirma priklauso nuo to, ar Bankas teikia investicinę ar papildomą paslaugą. Apskritai Bankui teikiant paslaugas klientams, galima skirti kelias paslaugos teikimo stadijas: informacijos suteikimas, kai klientai skambina telefonu, kreipiasi į Banko darbuotojus klientų aptarnavimo skyriuose ir pan., teiraudamiesi bendro pobūdžio informacijos; investicinės ar papildomos paslaugos teikimas: investavimo rekomendacija, pavedimų sudaryti sandorius vykdymas, suteikimas paskolos finansinėms priemonėms įsigyti, ir kitų investicinių ir (arba) papildomų paslaugų, numatytų Įstatymo 3 straipsnio 13 ir 22 dalyse, teikimas. Teikiant tokias paslaugas, Bankui taikomi Įstatymo 22 straipsnio reikalavimai. Takoskyra tarp bendro pobūdžio informacijos teikimo ir investavimo rekomendacijos, kaip ji suprantama Įstatymo prasme, reikalauja išsamios šios investicinės paslaugos sąvokos ir požymių analizės. Investavimo rekomendaciją apibrėžia Įstatymo 3 straipsnio 12 dalis. Taisyklių 157 punktas detalizuoja investavimo rekomendacijos sąvoką. Turi būti pateikiama tam asmeniui tinkama asmeninio pobūdžio rekomendacija arba ji turi būti pagrįsta asmeniui būdingomis savybėmis. Asmeninio pobūdžio rekomendacijoje turi būti pasiūlymas imtis vieno iš šių veiksmų: (i) pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti, išpirkti, laikyti arba platinti konkrečią finansinę priemonę; (ii) pasinaudoti arba nepasinaudoti konkrečios finansinės priemonės suteikiama teise pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti arba išpirkti finansinę priemonę.

  Pareiškėjas iš teisės aktų pateikiamos investavimo rekomendacijos sąvokos daro išvadą, kad norint nustatyti, ar buvo teikiamos investavimo rekomendacijos, būtina konstatuoti šiuos būtinus investavimo rekomendacijos požymius: (i) rekomendacija teikiama finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva, (ii) teikiama būtent asmeninio pobūdžio rekomendacija konkrečiam asmeniui, ir (iii) yra konkreti rekomendacija imtis tam tikrų veiksmų, t. y. tam tikras siūlymas pirkti, parduoti ir pan., dėl sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Šių požymių konstatavimas yra esminis, siekiant nustatyti ar yra teikiamos „investavimo rekomendacijos“ ir ar investicinių paslaugų teikėjui kyla Įstatymo 22 straipsnio 5 ir 6 dalyse, t. y. surinkti tam tikrą informaciją apie klientą, kad galėtų pasiūlyti konkrečias investicines paslaugas ar finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus. Šie požymiai leidžia atskirti investavimo rekomendaciją nuo Banko teikiamos bendro pobūdžio informacijos apie produktus, kurios teikimas nėra investicinė paslauga. Įstatymo 22 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytos pareigos nekyla tol, kol klientas teiraujasi bendro pobūdžio informacijos, o konkrečios finansinės priemonės jam nėra siūlomos. Iki Anketų užpildymo Banko darbuotojai teikė klientams bendro pobūdžio informaciją, kuri neatitinka būtinų investavimo rekomendacijos požymių. Komisijos teiginiai, kad Banko darbuotojai, iki informacijos apie klientus surinkimo ir įvertinimo, teikė investavimo rekomendacijas, nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad Banko darbuotojai siūlė klientams sudaryti konkrečius sandorius, nesurinkę ir neįvertinę informacijos apie klientus. Tokias klaidingas išvadas Komisija daro remdamasi vien suinteresuotų asmenų (t. y. pačių klientų) paaiškinimais. Klientų duoti paaiškinimai šiuo atveju vertintini kritiškai, nes jiems tokie paaiškinimai yra palankūs ir leidžiantys išvengti įsipareigojimų vykdymo. Komisija tinkamai neįvertino Banko pateiktų įrodymų ir argumentų, tarp jų ir Banko darbuotojų, kurie niekaip nėra suinteresuoti tyrimo baigtimi, paaiškinimų bei Banko vidaus organizacinių priemonių ir sistemų. Bankas yra priėmęs ir įgyvendinęs technines priemones ir vidines procedūras, reglamentuojančias investicinių paslaugų teikimą Banko klientams. Tuo tikslu Banko licencijuoti finansų makleriai yra parengę kliento Anketą, kurios užpildymas yra privalomas prieš teikiant investicines paslaugas (konkretaus finansų maklerio pavardė ir licencijos numeris nurodomas kiekvienoje Anketoje). Bendro pobūdžio informacijos teikimą traktuojant kaip investavimo rekomendaciją, kaip suponuoja Komisija, būtų nepagrįstai išplečiama Įstatymo sąvoka, kas neatitiktų nei Įstatymo, nei Direktyvos siekiamų tikslų. Priešingai, susidarytų situacija, kada Bankas, nepriklausomai nuo kliento pageidaujamų paslaugų pobūdžio, ribotų klientų teisę į informaciją tol, kol nesurinktų detalių duomenų apie klientą. Tai jokiu būdu nebūtų naudinga klientams, o tam tikrais atvejais prieštarautų Banko ir kliento santykių esmei ir tikslui. Toks perteklinis duomenų rinkimas nebūtų suderinamas su asmens duomenų naudojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Pažymi, kad Bankas negali atsisakyti teikti informacijos klientams, nes tokią pareigą teikti suponuoja Banko paslaugų, kaip viešosios ofertos, pobūdis.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, siekiant atsakyti į klausimą, ar Bankas laiku ir tinkamai įvykdė Įstatymo 22 straipsnyje numatytas pareigas, reikia nustatyti, kokias investicines paslaugas ir kieno iniciatyva Bankas teikė. Šiuo atveju abu klientai J. M. ir S. K. kreipėsi į Banką prašydami sudaryti sandorius dėl konkrečių jų pasirinktų finansinių priemonių, dėl kurių jau buvo savarankiškai priėmę investicinius sprendimus. Tokiais atvejais, kai klientas kreipiasi dėl konkretaus sandorio priėmęs investicinį sprendimą savo iniciatyva, Bankui kyla pareigos pagal Įstatymo 22 straipsnio 7 dalį, o ne 5 dalį. Remiantis Įstatymo 22 straipsnio 7 dalimi, tik po to momento, kai klientai išreiškė savo pageidavimą sudaryti sandorius dėl konkrečių finansinių priemonių, Bankui atsirado pareiga pasiūlyti įvertinti ir įspėti klientą, jei pageidaujama finansinė priemonė jam būtų netinkama. Banko darbuotojai tai padarė laiku ir tinkamai.
J. M. kreipėsi į Banką, prašydamas jam pateikti informaciją apie finansinę priemonę.
2008 m. rugsėjo 4 d. klientui išreiškus konkretų pageidavimą sudaryti jo pasirinktų obligacijų įsigijimo sandorį, J. M. buvo pateikta užpildyti Anketa, kurios pagrindu, įvertinęs kliento pateiktą informaciją apie jo žinias, patirtį, finansinę padėtį ir investavimo tikslus, Bankas įspėjo, kad nepataria šiam klientui investicijų finansuojant skolintomis lėšomis. Praėjus 5 dienoms nuo Anketos užpildymo, klientas, turėjęs daugiau nei pakankamai laiko įvertinti Banko įspėjimą, nusprendė jo nepaisyti ir sudarė Atvirkštinio atpirkimo sutartį dėl Snoro obligacijų. S. K. kelis mėnesius iki obligacijų įsigijimo epizodiškai domėjosi Banko teikiamomis investicinėmis paslaugomis, atvykdama į Banko klientų aptarnavimo skyrių ar tiesiogiai skambindama Banko vadybininkui. Po kelių dienų nuo Finansinių priemonių tvarkymo sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo, 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 15 d. S. K., nusprendusi nepaisyti Banko įspėjimo, sudarė Atvirkštinio atpirkimo sutartis dėl Snoras euroobligacijų ir Banko Pasaulis – 21 obligacijų. J. M. ir S. K. buvo užpildytos Anketos ne todėl, kad jie kreipėsi į Banką siekdami gauti Banko specialistų rekomendacijas dėl investicijų (investavimo rekomendacijas kaip jos suprantamos Įstatymo prasme), bet todėl, kad kreipėsi į Banką prašydami sudaryti konkretų sandorį dėl finansinių priemonių, kurias pasirinko savo iniciatyva. Pažymi, kad tiek kai Įstatymas įpareigoja atlikti suitability, tiek appropriatness testą, Bankas naudoja tą pačią Anketą, t. y. visais atvejais taiko griežčiausią standartą. Kadangi Bankas naudoja tą pačią Anketą, jos pagrindu buvo sugeneruotas įspėjimas dėl klientui netinkamų finansinių priemonių ir rekomendacija dėl tinkamų finansinių priemonių. Tokiu būdu Bankas tinkamai įvykdė pareigą pagal Įstatymo 22 straipsnio 7 dalį (įspėti klientą apie jam netinkamas jo pasirinktas finansines priemones), ir kartu suteikė klientui investavimo rekomendaciją (pasiūlymą dėl tinkamų finansinių priemonių) savo iniciatyva. Tokią praktiką Bankas taiko atsižvelgdamas į klientų interesus, nes klientams tokiais atvejais labiau naudinga ne tik gauti įspėjimą apie netinkamas finansines priemones, bet ir rekomendaciją dėl tinkamų finansinių priemonių. Tiek Įstatymo 22 straipsnio
5 dalis, tiek 7 dalis įpareigoja Banką įspėti klientą apie jam netinkamas finansines priemones, tačiau neįpareigoja Banko nesudaryti ar uždrausti klientui sudaryti sandorį, kurio, nors ir gavęs visą reikalingą informacija ir Banko įspėjimą, klientas vis tiek pageidauja. J. M., S. K.,
M. S. ir Č. R. aptarnavę Banko darbuotojai veikė savo kompetencijos riboje, o jų turimi įgūdžiai, žinios ir patirtis yra pakankami jiems priskirtoms funkcijoms atlikti. Bankas turi įdiegęs sistemą, užtikrinančią informacijos apie klientą surinkimą ir įvertinimą. Pagal konkretaus kliento žinias, patirtį, finansinę padėtį ir investavimo tikslus, sistema generuoja finansų maklerių paruoštas rekomendacijas apie konkrečiam klientui tinkamas ir įspėjimą apie netinkamas finansines priemones.

Pareiškėjas nurodė, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog finansų maklerio įmonė privalo turėti tinkamą veiklos organizavimo politiką ir procedūras, kurios užtikrintų, kad įmonė, jos vadovai, darbuotojai ir agentai laikosi Įstatyme nustatytų reikalavimų. Tai turi būti protingos ir proporcingos tikslui priemonės, kurių protinga būtų reikalauti iš organizacijos, o ne priemonės, absoliučiai apsaugančios nuo kiekvieno galimo suklydimo ar apgaulės, jei tokia būtų. Sprendžiant, ar Bankas laikosi šios pareigos, turi būti vertinamos Banko įdiegtos priemonės ir procedūros bei jų adekvatumas, o ne konkrečių darbuotojų veiksmai. Atsižvelgdamas į Įstatymo reikalavimus, be kitų, Bankas yra priėmęs Darbo su kapitalo rinkų skyriaus klientais, prekiaujančiais finansinėmis priemonėmis, tvarką (BVR-10-108/02). Tvarkos 3.1. punkte numatyta, kad prieš teikiant investicines paslaugas bet kuriam asmeniui, su juo turi būti sudaryta atitinkama sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo bei atidarytos finansinių priemonių bei piniginių lėšų sąskaitos. Tvarkos 3.2 punkte numatyta, kad potencialus klientas pirmiausia yra supažindinamas su Banko pavedimų vykdymo politika, investicinių paslaugų teikimo sąlygomis, pateikiant rašytinį minėtų dokumentų tekstą. Atlikus aprašytus veiksmus, potencialiam klientui yra pateikiama pasirašyti viena iš šios tvarkos priede esančių sutarčių. Bankas taip pat turi Informacijos apie investuotojus tvarką (BVR-15-996), kuri detaliai nustato darbuotojų veiksmus, surenkant informaciją apie klientą ir pildant Anketas. Šios tvarkos yra privalomos Banko darbuotojams, aptarnaujantiems klientus, ir darbuotojai su jomis yra supažindinti. Komisija neseniai atliko Banko kompleksinį patikrinimą ir 2009 m. balandžio 30 d. surašė Banko kompleksinio patikrinimo protokolą Nr. IT-18, kuriame konstatavo, kad Banko veiklos, susijusios su investicinių paslaugų teikimu, organizavimas, yra tinkamas, o susiję asmenys yra supažindinti su procedūromis, kurių jie turi laikytis tinkamai vykdydami savo pareigas. Banko Investicinės bankininkystės departamento klientų skaičius siekia 15 000, o šiame skunde nagrinėjami nesusipratimai, kilę dėl keturių klientų. Siekdamas maksimaliai užtikrinti savo darbuotojų kvalifikaciją ir kompetenciją Bankas reguliariai organizuoja darbuotojų apmokymus priklausomai nuo jų atliekamų funkcijų.

Banko nuomone, vertinant jo veiklos organizavimo politiką ir procedūras bei jų adekvatumą, reikia įžvelgti skirtumą tarp Banko, kaip juridinio asmens, pareigų įgyvendinti sistemines priemones ir procedūras, ir darbuotojų veiksmų konkrečiais atvejais. Šių dalykų negalima sutapatinti vertinant, ar Bankas, kaip organizacija, padarė teisės pažeidimą. Net ir tuo atveju, jei konkretus darbuotojas būtų padaręs veiksmus, neatitinkančius Banko vidinių procedūrų reikalavimų, tokie veiksmai būtų vertintini kaip žmogiškoji klaida, vien kurios nepakanka paneigti visos Banko veiklos organizavimo politikos ir procedūrų tinkamumo. Tyrimo metu Komisija nevertino Banko veiklos organizavimo politikos ir procedūrų, o savo išvadas pagrindė vien tik remdamasi suinteresuotų asmenų paaiškinimais apie konkrečius darbuotojų veiksmus. Komisijos tyrimo medžiaga yra prieštaringa. Komisija, įrodinėjanti pažeidimo faktą, turėjo pateikti kiekybiškai ir kokybiškai pakankamą kiekį įrodymų, kad galima būtų tvirtai ir nepaneigiamai (o ne tikėtinai) nustatyti administracinio nusižengimo sudėties buvimą, be to, užtikrinti tinkamą rungtyniškumo principo įgyvendinimą. Komisija nesilaikė šių principų ir tinkamo administracinės bylos nagrinėjimo proceso neužtikrino.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 39–46) nurodė, kad Sprendimas savo turiniu visiškai atitinka materialinės teisės normas, reglamentuojančias finansinių priemonių rinkas. Nagrinėjant bylą buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nepriklausomą ir nešališką procesą; buvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas. Sprendimas pagrįstas būtinomis nustatyti aplinkybėmis ir įrodymais. Vienas iš pagrindinių Direktyvos, taip pat ir Direktyvą įgyvendinančio Įstatymo, tikslų yra aukštesnis investuotojų teisių ir interesų apsaugos lygis. Šiam tikslui pasiekti Įstatyme atkartojami iš esmės tie patys principiniai reikalavimai, kurie buvo įtvirtinti iki Įstatymo priėmimo galiojusiame VPRĮ. Pagrindinė finansų maklerio įmonės ir kredito institucijos (toliau – ir FMĮ arba tarpininkai) pareiga santykiuose su klientu – sąžininga, teisinga ir profesionali veikla geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (Įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). FMĮ privalo aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą jiems reikalingą ir pagrįstam investiciniam sprendimui priimti būtiną informaciją, investavimo rekomendacijas klientams teikti tik surinkus ir įvertinus informaciją apie klientų žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėti bei investavimu siekiamus tikslus, taip pat užtikrinti, kad klientams paslaugas teikiantys ir konsultuojantys darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirties jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti. Paviršutiniškas ar formalus šių pareigų vykdymas ne tik grubiai pažeistų klientų, kuriems teikiamos paslaugos, interesus, bet ir prieštarautų Įstatymo ir Direktyvos prasmei ir siekiamam tikslui. Atsakovas, gavęs keturių Banko klientų skundus, objektyviai ir išsamiai ištyrė visas aplinkybes, susijusias su šių asmenų skunduose išdėstytomis pretenzijomis, nustatė, kad Bankas nesilaikė Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje,
22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse įtvirtintų reikalavimų, ir Sprendimu skyrė 15 000 litų baudą.

Bendras visus minėtus klientus siejantis bruožas yra tas, kad jie 2008 m. su Banku sudarė Finansinių priemonių tvarkymo sutartis bei užpildė Banko klientams skirtas Anketas. Pagal klientų pateiktą informaciją Bankas Anketose užfiksavo J. M., S. K. ir Č. R. skirtas rekomendacijas dėl jiems tinkamų ir netinkamų investicijų. Visi klientai su Banku sudarė obligacijų pirkimo-pardavimo sutartis, o šių finansinių priemonių įsigijimą klientai finansavo Banko jiems paskolintomis lėšomis, t. y. sudarę su Banku atvirkštinio atpirkimo sutartis. Atpirkimo sandoris yra susijęs su ypač didele ir dažnai vidutinių gebėjimų investuotojui sunkiai identifikuojama papildoma rizika. Atpirkimo sandoris laikomas susitarimu finansines priemones parduoti, o vėliau atpirkti sudarymo metu sutarta kaina. Sudarant tokį sandorį paprastai viena sandorio šalis sutinka perleisti finansines priemones kitai šaliai už mažesnę nei rinkos kainą, o vėliau atpirkti už iš anksto sutartą kainą (įprastai rinkos kainą sandorio sudarymo momentu pridedant sukauptas palūkanas). Esminė rizika, kurią tenka prisiimti šį sandorį sudariusiam (finansines priemones rinkos dalyviui pardavusiam ir ateityje jas įsipareigojusiam atpirkti) asmeniui – tai rizika dėl galimų papildomų finansinių įsipareigojimų ir pareigų, t. y. nukritus finansinių priemonių rinkos kainai, asmuo ne tik patirs nerealizuotą nuostolį dėl investicijų vertės kritimo, bet ir privalės papildomai įnešti pinigines lėšas į garantinę sąskaitą (kitaip tariant – suformuoti užstatą), kad išlaikytų parduotų finansinių priemonių ir už jas gautų piniginių lėšų verčių pusiausvyrą. Garantinėje sąskaitoje esanti užstato suma yra įkeičiama finansines priemones įsigijusiam asmeniui, kad užtikrintų finansines priemones pardavusio asmens įsipareigojimų vykdymą. Asmeniui nepajėgiant įvykdyti tokių papildomų finansinių įsipareigojimų (nesuformavus užstato), kita sandorio šalis įgyja teisę savo nuožiūra ir vienašaliu sprendimu priverstinai realizuoti (parduoti rinkoje) finansines priemones ir iš gautų lėšų patenkinti savo reikalavimus, o tuo atveju, jei gautų lėšų nepakanka – savo reikalavimus patenkinti iš kito papildomų finansinių įsipareigojimų nesugebėjusio vykdyti kliento turto. Taigi sumažėjus asmens parduotų finansinių priemonių rinkos kainai, kyla grėsmė, kad asmuo ne tik praras galimybę atpirkti finansines priemones, bet ir liks skolingas kitai sandorio šaliai, t. y. patirs finansinius nuostolius. Nagrinėjamu atveju būtent tokio pobūdžio atpirkimo sandorius J. M.,
S. K. ir Č. R. sudarė su Banku, t. y. klientai iš Banko įsigijo obligacijas, o jas apmokėjo piniginėmis lėšomis, kurias gavo tas pačias obligacijas atpirkimo sandoriu pardavę Bankui. Vertinant išskirtinai tik ekonominiu požiūriu klientai, norėdami įsigyti obligacijas ir negalėdami už jas sumokėti iš nuosavų lėšų, tas obligacijas įkeitė Bankui. Tokia investavimo strategija pasižymėjo ypač didele rizika, apie kurią klientai turėjo būti tinkamai informuoti. Atkreipia dėmesį į šioje situacijoje labai svarbią aplinkybę, kurią pripažįsta tiek J. M.,
S. K., Č. R., tiek ir pats Bankas – šie klientai yra laikomi neprofesionaliais investuotojais. Ši aplinkybė nulemia tai, kad minėtiems klientams Bankas turėjo taikyti maksimalų jų interesų apsaugos režimą, kurio svarba tampa ypač didelė įvertinus ir minėtą aplinkybę, kad klientai su Banku sudarė itin rizikingus sandorius.

Atsakovas nurodė, kad Bankas turėjo aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Įgyvendindamas šią pareigą Bankas privalėjo klientams be kita ko pateikia informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones. Klientams turi būti pateiktas apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymas, atsižvelgiant į klientų kategoriją (profesionalusis ar neprofesionalusis klientas) ir kitas aplinkybes. Taisyklės nustato, kad tokiame aprašyme turi būti paaiškintas konkretaus finansinių priemonių tipo pobūdis ir šiam tipui būdinga rizika, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Rizikos aprašymas turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą, taip pat kliento padėtį ir jo žinių lygį, todėl atitinkamai be kitos informacijos Taisyklių
34 punktas įpareigoja klientui pateikti paaiškinimą apie sverto principą (angl. leverage) ir jo poveikį, bei informaciją apie riziką netekti viso savo investuoto kapitalo, informaciją apie tam tikrų finansinių priemonių kainos nepastovumą, įspėjimą, kad dėl tokiu finansinių priemonių sandorius sudarančiam investuotojui gali tekti prisiimti finansinius įsipareigojimus ir kitas papildomas pareigas, įskaitant finansinių priemonių įsigijimo metu nenumatytus įsipareigojimus (angl. contingent liabilities), informaciją apie pareigą mokėti garantinę įmoką (angl. margin) ar apie kitas panašias pareigas, taikomas tokio tipo finansinei priemonei. Šią informaciją Bankas klientams turėjo pateikti patvarioje laikmenoje ir iš anksto prieš pradedant teikti jiems paslaugas (Taisyklių 22, 24 punktai). Kompleksiškas Įstatymo ir Taisyklių teisės normų aiškinimas leidžia atskleisti elementarų įstatymų leidėjo siekį, kad investuotojui būtų sudarytos visos sąlygos pagrįstam investiciniam sprendimui priimti. Šis siekis gali būti įgyvendintas tik tuomet, kai tenkinamos visos šios sąlygos: 1) investuotojui tarpininkas suteikia pakankamai su juo susijusios ir jam reikalingos informacijos, pagal kurią investuotojas gali suprasti investavimo strategijos esmę ir rizikas; 2) šią informaciją investuotojui tarpininkas suteikia suprantamai, aiškiai, apibendrinto aprašymo forma;
3) šią informaciją tarpininkas klientui pateikia patvarioje laikmenoje (popieriuje); 4) šią informaciją tarpininkas klientui pateikia iš anksto prieš pradedant teikti paslaugas, pvz. prieš sudarant sandorius.

Atsakovas pažymėjo ir tai, kad žodžiu teikiama informacija ir konsultacijos taip pat turi atitikti visus Įstatymo ir Taisyklių keliamus reikalavimus ir neprieštarauti bei būti suderinamos su ta informacija, kuri yra pateikiama raštu. Atlikusi nuodugnų Banko veiklos teikiant paslaugas
J. M., S. K. ir Č. R. tyrimą, apklaususi klientus ir Banko atstovus, Komisija Sprendime konstatavo, kad Bankas, prieš sudarydamas su klientais nagrinėjamus sandorius, nesugebėjo klientams pateikti jiems reikalingos informacijos pagal visas aukščiau nurodytas sąlygas. Tą netiesiogiai patvirtina ir faktas, jog klientai sudarė jiems netinkančius sandorius, t. y. sandorius, kurie pagal Banko nustatytą investuotojo profilį jiems (investavimo tikslus ir asmeninį gebėjimą įvertinti bei suvokti riziką), yra nerekomenduotini. Deklaratyvus reikalavimo supažindinti investuotojus su jiems reikalinga informacija laikymasis negali būti pripažintas tinkamu Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos vykdymu. Neprofesionaliam klientui turi būti pateikiamas rašytinis aiškus, išsamus aprašymas apie jo pageidaujamas ar jam siūlomas investavimo strategijas, prieš jam sudarant bet kokius sandorius. Bankas to nepadarė. Neigiamai vertintinas ir Banko teiginys, kad J. M., S. K. ir C. R. išreiškė norą informaciją, pranešimus ir ataskaitas gauti nuorodos į tinklalapį būdu. Taisyklės numato, jog paprastai klientams informacija apie finansinių priemonių esmę ir rizikas turi būti pateikiama patvarioje laikmenoje (pvz., popieriuje), tačiau galimybė tokią informaciją klientui pateikti nuorodos į tinklalapį internete būdu egzistuoja tik tuomet, kai laikomasi visų Taisyklių 6 punkte nurodytų reikalavimų. Šių reikalavimų turi būti laikomasi ne formaliai. Komisija Sprendime akcentavo dvi, šiuo atveju svarbiausias sąlygas, kurių egzistavimu Bankas privalėjo įsitikinti, t. y. toks bendravimo (taip pat ir informacijos pateikimo) būdas privalėjo atitikti klientų ir Banko santykių bei veiklos pobūdį ir klientai turėjo būti išreiškę konkretų sutikimą gauti informaciją nuorodos į interneto tinklalapį būdu. Iš patikrinimo metu surinktų aplinkybių visumos matyti, kad ir šiuo atveju Banko elgesys su klientais buvo nerūpestingas ir formalus. Visiems klientams (J. M., S. K. ir Č. R.) Bankas pateikė pasirašyti tipines Finansinių priemonių tvarkymo sutartis, kuriose yra įrašytos nuostatos dėl galimybės Bankui su klientais bendrauti internetinio ryšio pagalba. Pateikdamas pasirašyti šį ir kitus dokumentus Bankas nesiaiškino, ar toks bendravimo būdas realiai yra priimtinas neprofesionaliam, mažą investavimo patirtį turinčiam arba iš viso jos neturinčiam klientui, ar konkretus klientas turi galimybę visada naudotis interneto ryšiu ir ar iš tikrųjų klientas sutinka tokią svarbią informaciją, kaip finansinių priemonių rizika, gauti nuorodos į Interneto tinklalapį būdu.

Komisija yra aiškiai išreiškusi Bankui savo nuomonę apie tai, kad Aprašyme pateikiama informacija nėra pakankama ir išsami, suprantama neprofesionaliajam klientui. Bankui įteiktuose dokumentuose Komisija aiškiai išreiškė savo neigiamą nuomonę apie Aprašymo kokybę, informuodama, kad Aprašymas, kaip neprofesionaliems investuotojams skirtas dokumentas, aiškiai neatskleidžia obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis esmės ir pagrindinės rizikos. Banko akcentuojamos klientų pasirašytos Anketos neturi jokio ryšio su pareigos pateikti klientui visą informaciją apie finansinių priemonių esmę ir joms būdingas rizikas vykdymu. Sprendžiant klausimą, ar Bankas tinkamai vykdė minėtą pareigą, reikšmės neturi faktas, kad J. M., S. K. ir Č. R. pasirašė Anketas. Anketose išvardinti tik klientams siūlytų ir nerekomenduotų finansinių priemonių, investavimo strategijų pavadinimai, šiame dokumente neišdėstant jų esmės bei joms būdingų rizikų. Nagrinėjant Banko atsakomybės klausimą teikiant investicines paslaugas M. S., svarbus yra paslaugų teikimo klientui ir poveikio priemonių Bankui taikymo metu galiojusių įstatymų klausimas. M. S. 2007 m. liepos 26 d. įsigijo Banko su Pasaulio akcijomis susietų Obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų. Šias obligacijas klientas finansavo Banko jam suteikta tiksline paskola, t. y. 2007 m. liepos 26 d. M. S. su Banku pasirašė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį. Šių sandorių sudarymo metu Banko pareigas reglamentavo Įstatymas, kuris pilnai įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. Vadovaujantis Įstatymo
99 straipsnio 1 dalį, nagrinėjamu momentu (2007 m. liepos 26 d.) Bankas privalėjo laikytis tų Įstatyme nustatytų nuostatų, kurios galiojo iki Įstatymo galiojusiame VPRĮ (naujųjų, VPRĮ nenustatytų nuostatų Bankui buvo privalu pradėti laikytis nuo 2007 m. lapkričio 1 d.). Įstatyme liko galioti visi principiniai reikalavimai, kurie buvo įtvirtinti ir VPRĮ. Pareiškėjas teisus, teigdamas, kad Įstatymas papildomai nustatė naujus reikalavimus FMĮ ir reguliuojamos rinkos operatoriams bei nustatė pereinamąjį laikotarpį šiems asmenims pasirengti tinkamai vykdyti tuos reikalavimus. Tačiau Bankas nepagrįstai teigia, kad Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata negaliojo 2007 m. liepos 26 d. Pareiga atskleisti klientui su juo susijusią ir reikalingą informaciją buvo įtvirtinta tiek VPRĮ (24 straipsnio 4 dalis), tiek dabar galiojančiame Įstatyme (22 straipsnio 3 dalis).

Komisija, nuodugniai ištyrusi visas su Banko M. S. teiktomis paslaugomis susijusias aplinkybes, Sprendime konstatavo, kad Bankas nesuteikė Klientui visos reikalingos informacijos apie investavimo strategijos – obligacijų įsigijimo finansuojant jam suteikta tiksline paskola – esmę ir rizikas, todėl pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 3 dalį. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad tokią investavimo strategiją M. S. pasirinko susipažinęs su informacija lankstinuko pavidalu išleistoje Banko reklamoje apie pagrindines obligacijų emisijos sąlygas. Komisija nustatė, kad klientą aptarnavusi Banko darbuotoja neinformavo jo, kad Lankstinuke nurodyti paskaičiavimai buvo klaidingi, t. y. neinformavo apie pagrindinę ir esminę tokios investicijos (obligacijų įsigijimas skolintomis lėšomis) riziką. Kliento teigimu, darbuotoja žodžiu jam paaiškino, kad prieaugis yra būtent metinis ir taip jį papildomai suklaidino, tačiau pažymi, jog Komisija šio kliento, kaip suinteresuoto asmens, teiginio nelaiko įrodymu ir juo nesiremia, nors iš netiesioginių aplinkybių galima būtų manyti, jog tam prielaidos egzistuoja.

Atsakovas pažymėjo, kad Bankas, platinęs savų vertybinių popierių (t. y. obligacijų) emisiją, įgijo dvejopą teisinį statusą, t. y. veikė kaip emitentas ir kartu kaip investicines paslaugas teikiantis rinkos dalyvis. Vertybinių popierių viešas siūlymas pats savaime nepatenka į Direktyvos reguliavimo sritį, jam taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/71/EB, kurios nuostatos perkeltos į VPĮ. Tolesnis savų vertybinių popierių platinimo ir pardavimo klientams procesas patenka į Direktyvos reguliavimo sritį, todėl jo metu turi būti laikomasi Įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į kliento, kuriam teikiama paslauga, tipą, šie reikalavimai apima atitinkamų įspėjimų dėl susijusios rizikos ir informacijos apie produktą pateikimą (Įstatymo
22 straipsnio 2–4 dalys), produkto priimtinumo ir tinkamumo testų atlikimą (Įstatymo 22 straipsnio 5, 7 dalys), klientų klasifikaciją ir kt. Taigi Bankas, vykdydamas pirminę obligacijų emisiją, privalėjo laikytis visų VPRĮ (ir atitinkamai VPĮ) viešam vertybinių popierių siūlymui nustatytų reikalavimų. Parduodant šias finansines priemones investuotojui tinkamai ir aiškiai turėjo būti atskleista visa reikalinga informacija apie obligacijų įsigijimą skolintomis lėšomis ir tokiam investavimui būdingą riziką. Nagrinėjamuoju atveju viešai siūlydamas obligacijas Bankas privalėjo laikytis VPRĮ nustatytų reikalavimų prospektui, vienas iš kurių – paskelbti Komisijos patvirtintą prospektą. Komisija, patvirtindama Obligacijų prospektą, patvirtino, kad Obligacijų prospektas atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, tačiau pabrėžė, kad šis faktas neturėjo jokios įtakos Banko pareigoms, susijusioms su obligacijų reklama (konkrečiai – Lankstinuku).

Komisija savo Sprendime konstatavo, kad Lankstinuke pateikta informacija neatitiko išsamumo kriterijaus. Komisijos įsitikinimą dėl Lankstinuke pateikiamos informacijos neišsamumo ir atitinkamai klaidinančio pobūdžio taip pat sustiprino ir papildomas argumentas, kad obligacijų reklama neatitiko finansų rinkoms priimtinos informacijos pateikimo praktikos, t. y. visuotinai priimta, kad visuomenei pateikiama tam tikros investicijos pelno ar pajamų procentinė išraiška per vienerius metus. Tokia pozicija išdėstyta GIPS, kurie ne tik nurodo, kad reklaminėje medžiagoje informacija apie investavimo rezultatus turi būti išsami ir teisinga, bet ir nustato, kad investavimo rezultatams skaičiuoti ir skelbti turi būti naudojami vieningi standartai. Tuo tarpu Bankas, ignoruodamas finansų rinkose priimtiną informacijos pateikimo praktiką, Lankstinuke pateikė informaciją klaidinančiai, naudodamas skirtingus (1 metų ir 3 metų) laiko termino matus. Lietuvos finansinių priemonių rinkoje susiklosčiusi minėtus standartus atitinkanti rinkos dalyvių praktika leidžia investuotojams tikėtis, jog juos aptarnaujantis ir finansines priemones reklamuojantis rinkos profesionalas taip pat laikosi šių standartų, ir atitinkamai vertinti reklamoje pateikiamą informaciją.

Atsakovas pažymėjo, kad neigiamai vertintinos Banko pastangos atsakomybę perkelti klientui, teigiant, kad Lankstinuke pateikiam tik bendra informacija apie investicinę galimybę, o prieš priimdamas sprendimą M. S. privalėjo susipažinti su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Taip pat nepagrįsti Banko teiginiai, kad klientas neturėjo teisės suklysti vertindamas Lankstinuke pateiktą informaciją, nes yra patyręs ir išsilavinęs verslininkas. M. S. yra laikomas neprofesionaliu investuotoju ir paprastu reklamos vartotoju. Nagrinėjama Banko reklaminė medžiaga yra skirta visiems investuotojams (išsilavinusiems ir ne, patirtį versle turintiems ir ne), todėl ji neturi klaidinti vidutinių sugebėjimų investuotojo. Komisija turėjo teisę vertinti Lankstinuko atitikimą VPĮ 11 straipsnio 3 dalies reikalavimams, o Lankstinuke pateikta informacija buvo neišsami, todėl klaidinanti. Tačiau Komisija nesprendė Banko atsakomybės klausimo už VPĮ
11 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Aplinkybė, kad Lankstinuke pateikiama informacija buvo klaidinanti, turėjo lemtingą reikšmę vertinant Banko paslaugų teikimo M. S. atitikimą teisės aktams. Komisija patikrinimo metu nustatė ir Sprendime konstatavo, kad Klientas, remdamasis Lankstinuke pateikta klaidinančia informacija, priėmė sprendimą įsigyti obligacijų skolintomis iš Banko lėšomis, o pastaroji įstaiga, prieš sudarydama su klientu obligacijų pasirašymo ir skolinimo sutartis, nesuteikė jam informacijos apie esminę tokios investavimo strategijos riziką, susijusią su Obligacijų garantuoto prieaugio ir paskolos palūkanų santykiu per metus. Bankas turėjo aiškiai ir suprantamai paaiškinti M. S., kad metinės paskolos palūkanos 5,5 proc., o garantuojamas Obligacijų prieaugis 6 proc. nustatytas 3 metams. Patikrinimo metu surinktų aplinkybių visuma leido Komisijai konstatuoti, kad minėta esminė informacija klientui nebuvo pateikta tinkamai. Tinkamu Kliento informavimu nelaikytina tai, kad Banko darbuotoja J. J. įteikė
M. S. Galutines sąlygas prieš jam pasirašant obligacijų pasirašymo sutartį, o skolos sutartyje buvo nustatytos paskolos sąlygos ir jos negrąžinimo pasekmės. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir 2009 m. kovo 5 d. vykusio Komisijos posėdžio metu J. J. pareikšta priežastis, dėl kurios minėta informacija nebuvo pateikta jos aptarnaujamam Klientui, atspindinti Banko požiūrį į klientų aptarnavimą: esą J. J. nerūpėjo M. S. sudaromo sandorio tikslai, motyvai, jos taip pat nedomino, ar klientas suprato sudaromo sandorio naudą ir rizikas. Per metus garantuojamas ne 6, o tik 2 proc. obligacijų prieaugis, buvo esminė, todėl jos trūkumas neleido Klientui priimti pagrįsto investicinio sprendimo, t. y. M. S. nusprendė investuoti remdamasis klaidinančia reklama, kurios tikrųjų sąlygų Bankas jam iki galo neišaiškino prieš pasirašant Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutartis. Tuo Bankas pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 3 dalį. Investavimo rekomendacija – investicinė paslauga, kuriai Įstatyme yra skirtas ypatingas dėmesys. Įstatymų leidėjas investavimo rekomendaciją Įstatyme ne tik įtraukė į investicinių paslaugų sąrašą (pagal prieš Įstatymo priėmimą galiojusį VPRĮ, konsultavimo investavimo į vertybinius popierius klausimais paslaugos teikimui nebuvo būtina FMĮ licencija), bet kartu nustatė papildomas pareigas tarpininkams, teikiantiems šią paslaugą. Toks ypatingas dėmesys šiai investicinei paslaugai skiriamas todėl, kad ja galima ženkliai įtakoti investuotojo valią priimant vienokius ar kitokius investicinius sprendimus, tad atitinkamai toks poveikis gali būti daromas tik turint teisėtą pagrindą ir naudojant teisėtas priemones. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje numatytas imperatyvus draudimas teikti investavimo rekomendaciją nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, apie finansinę padėtį ir apie tikslus, kurių klientas siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Surinkusi ir įvertinusi minėtą informaciją, FMĮ turi rekomenduoti klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, geriausiai atitinkančias kliento interesus (Įstatymo 22 straipsnio 6 dalis). Bankas, neatsižvelgdamas į kliento žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, suteikė J. M. investavimo rekomendaciją, nesuteikdamas galimybės tinkamai susipažinti su jam tinkančių ir netinkančių finansinių priemonių sąrašu. Siekdama objektyvaus visų bylos aplinkybių ištyrimo, Komisija, 2009 m. balandžio 27 d. raštu informuodama Banką apie posėdžio vietą ir laiką, paprašė užtikrinti J. M. aptarnavusių Banko darbuotojų dalyvavimą 2009 m. balandžio 30 d. vyksiančiame posėdyje. Pastarajame posėdyje dalyvavo tik Banko darbuotoja V. K.. Taigi Bankas vengė nustatyti tiesą šios bylos nagrinėjimo metu.

Atsakovas nurodė, kad Banko platinamos obligacijos (Snoro euroobligacijos ir Banko su Pasaulio akcijomis susietos obligacijos, kurių įsigijimas butų finansuojamas Banko paskolintomis lėšomis) S. K. buvo siūlomos Banko iniciatyva. Tinkamų ir kvalifikuotų Banko paslaugų teikimo klientams pagrindą sudaro vienas kitą papildantys elementai, t. y. tiek tinkamos darbuotojų kvalifikacijos užtikrinimas, sudarantis pagrindą tikėtis, kad įmonė, jos vadovai ir darbuotojai laikysis teisės aktų reikalavimų, tiek reikiamų ir tinkamų Banko procedūrų ir vidinių tvarkų turėjimas. Bankas, kaip profesionalus rinkos dalyvis, savo pareigas, susijusias su paslaugų klientams teikimu, įgyvendina per savo žmogiškuosius resursus, todėl Banko darbuotojai privalo būti tinkamos kvalifikacijos, turėti specifinių žinių apie finansinių priemonių rinką ir ją reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Nagrinėjamuoju atveju faktas, kad Bankas turi parengęs reikalingas procedūras ir vidines tvarkas, liudija tik apie formalų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Realių Banko teikiamų paslaugų kokybę ir atitikimą Įstatyme nustatytiems reikalavimams parodo J. M., S. K., M. S., Č. R. aptarnavusių Banko darbuotojų konkretūs veiksmai. Tai, kad Banko darbuotojai, teikdami paslaugas minėtiems klientams, pažeidė Įstatymo
22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse įtvirtintus reikalavimus, rodo, jog skunde minimos Banko priimtos vidinės tvarkos (Banko veiklos organizavimo politika ir procedūros, Darbo su kapitalo rinkų skyriaus klientais, prekiaujančiais finansinėmis priemonėmis, tvarka ir kt.) bei darbuotojų apmokymo programos praktiškai nėra efektyvios. Pareiškėjo kaltinimai, kad, priimdama Sprendimą, Komisija pažeidė tam tikrus ABTĮ įtvirtintus sprendimo administraciniame procese priėmimo principus, atsakovės manymu, yra nepagrįsti. Skundžiamas Komisijos Sprendimas nėra teismo sprendimas administracinėje byloje. Taigi ir Komisijos Sprendimui taikomi bendrieji individualaus administracinio akto reikalavimai, nustatyti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje, o ne ABTĮ nuostatos.

Tretysis suinteresuotas asmuo Č. R. atsiliepimu (t. II, b. l. 107–108) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašo jį atmesti kaip nepagristą. Atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2008 m. vasario 1 d. kreipėsi į Banko filialą Vilniaus g. 18 dėl investavimo konsultacijos. Jį aptarnavusi klientų konsultantė V. M. rekomendavo visas turimas lėšas investuoti į su Rusijos įmonių akcijomis susietas obligacijas (ISIN T0000430449). Pokalbio metu konsultantė buvo informuota, jog tai yra jo pirmoji ir kol kas vienintelė investicinė priemonė, išskaidyti jo norimą investuoti sumą į skirtingos rizikos vertybinius popierius konsultantė nepasiūlė. Pokalbio metu jokių konkrečių planų apie tolesnes investicijas nenurodė. Remiantis klientų konsultantės rekomendacijomis, buvo pasirašyta sutartis ir įsigyta 100 vnt. obligacijų bendra 9 956 Lt verte. Pasirašant sutartį pagal atliktą apklausą buvo priskirtas „neprofesionaliojo kliento kategorijai“. 2008 m. rugsėjo 12 d. jis kreipėsi į Banko investicijų konsultantą, norėdamas sužinoti turimos finansinės priemonės tuometinę rinkos vertę. Kadangi konsultacijos metu sužinojo, kad turimų obligacijų vieno vieneto rinkos vertė nukrito iki 80 litų, jį konsultavęs investicinių paslaugų vadybininkas K. R. rekomendavo sudaryti atvirkštinio atpirkimo (REPO) sandorį. Sandorio metu bankui buvo perduotos jo turimos finansinės priemonės ir iš banko pasiskolinta suma vadybininko rekomenduotų vertybinių popierių (banko Snoro obligacijų, kodas XS0301140512) pirkimui. Viso buvo įsigyta 8 vnt. obligacijų, bendra mokėjimo suma – 7 550,90 eurų. 2008 m. spalio 12 d. sulaukė investicinių paslaugų vadybininko K. R. skambučio. Pokalbio metu buvo informuotas, jog jo turimų vertybinių popierių vertė nukrito, todėl, remiantis sutarties sąlygomis, privalo suformuoti 6 000 litų užstatą. Vėliau tą pačią dieną sulaukė ir kito skambučio ne darbo metu (22 val. 30 min.), kurio metu buvo priminta, jog privalo atvykti į banko poskyrį ir įnešti užstatą. Vadybininkas netgi siūlė reikalingą sumą skolinti iš nuosavų lėšų. Atvykus į banko poskyrį, vadybininkas minėjo, jog jaučiasi kaltas dėl susiklosčiusios situacijos. Vadybininko buvo paprašyta raštu pakomentuoti, kodėl buvo teiktos būtent tokios investavimo rekomendacijos. Šis užtikrino, kad atsakymą gaus raštu per 30 dienų, tačiau iki 2008 m. gruodžio 31 d. atsakymo nebuvo gauta. Kadangi sutarties pasirašymo metu sandorio sąlyga dėl „užstato suformavimo“ buvo nepakankamai aiškiai išdėstyta ir nesuprasta, neatrado galimybės per trumpą laiką suformuoti reikalingo dydžio užstato, todėl spalio 13 d. jo turimi vertybiniai popieriai buvo parduoti tos dienos rinkos kainomis. Pardavus turimus vertybinius popierius rinkos kaina, gauta pinigų suma buvo padengtas įsipareigojimas bankui už suteiktą paskolą, ir dar liko bankui skolingas 600 litų paskolos palūkanų. Bendra jo patirtų nuostolių suma yra 10 779,17 litų. Kadangi jo profesija ir išsilavinimas su finansų rinkomis niekaip nesusiję, visi sprendimai pirkti ar parduoti vertybinius popierius buvo priimami tiktai vadovaujantis banko darbuotojų rekomendacijomis. Yra linkęs visą patirtą nuostolį priskirti banko veiklos rezultatui.

Tretysis suinteresuotas asmuo M. S. atsiliepimu (t. II, b. l. 110–112) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagristą. Atsiliepime M. S. nurodė, kad jį sudomino per radijo reklamą pateikta informacija, kurioje buvo skelbiama apie galimybę investuoti į obligacijas įkeičiant žemės sklypus. Išsamiau išsiaiškinti sąlygas kreipėsi į Banko poskyrio vadovę J. J.. Apie tokią investicijos galimybę poskyrio vadovė
J. J. informacijos pateikti iš karto negalėjo ir tik paskambinusi atsakingam už investicijas Banko asmeniui šią informacija suteikė. Tuo metu Bankas platino obligacijas, kurios negarantavo palūkanų. Bankui pradėjus platinti su akcijomis susietas obligacijas Nr. 21, jam paskambino poskyrio vadovė J. J. ir pranešė apie naujas sąlygas, kurios garantuoja
6 proc. metines palūkanas, o bankui reikės mokėti tik 5,5 proc. metinių palūkanų. Šios sąlygos
J. J. buvo pateiktos kaip labai geros ir labai retai siūlomos klientams. Taip pat jam buvo sutekta informacija, kad obligacijos Nr. 21 yra visiškai nerizikinga investicija, jei obligacijos bus išlaikytos iki sutarties termino pabaigos, jam bus sumokėtos 6 proc. metinės palūkanos. Tai jį labai sudomino ir lėmė jo sprendimą įsigyti minėtas obligacijas pagal Banke galiojančias procedūras. Banko turto vertinimo atstovas įvertino jo žemės sklypus ir sutvarkė visus reikalingus dokumentus. Banko iniciatyva paskola buvo padidinta du kartus, lyginant su įvertinta žemės sklypų rinkos verte. Paskolos sutartis paruošta be papildomos informacijos. Sutartyje nenumatoma rizika ir galimų nuostolių ataskaita. Pagrindinių sąlygų reklaminėje medžiagoje yra aiškiai pateikta informacija ir suteikta Banko garantija, kad nepraras investuotu lėšų. Šias sąlygas patvirtino ir J. J., kad rizikos ir nuostolių patirti negalima, jei obligacijos išlaikomos iki termino pabaigos, bus sumokėtos 6 proc. garantuotos metinės palūkanos. Įsigyjant obligacijas Nr. 21 skolintomis lėšomis, Bankui nereikėjo pateikti jokių pajamų ar kitų jo įsipareigojimų ataskaitos. Pagal tuo metu galiojančius įstatymus jam, kaip nepatyrusiam ir neprofesionaliam investuotojui, turėjo būti taikomos visos apsaugos priemonės ir skirta geriausia ir išsamiausia konsultacija. Deja, jo atveju nekvalifikuota ir VPK nelicencijuota J. J. konsultacija, klaidinanti Banko pagrindinių sąlygų reklaminė medžiaga ir lėmė neteisingus bei rizikingus jo sprendimus įsigyjant obligacijas Nr. 21. Atsakydamas į jo pateiktą papildomą 2009 m. vasario 27 d. raštą Bankas dar kartą patvirtino, kokį turėjo požiūrį į klientą ir kiek J. J. skyrė dėmesio išsiaiškindama jo poreikius. Paskolos ir obligacijų Nr. 21 įsigijimo sutartis buvo paruošta paskutinę obligacijų platinimo dieną, likus tik kelioms minutėms iki obligacijų platinimo termino pabaigos, nesuteikiant jam galimybių tinkamai susipažinti su sąlygomis ir įvertinti visas rizikas. Tai jam sukelia papildomų abejonių dėl J. J. tinkamos kvalifikacijos ir skaidrios Banko politikos neprofesionalių investuotojų atžvilgiu. Su obligacijų Nr. 21 galutinėmis sąlygomis jį supažindino poskyrio vadovė J. J. tik prieš pasirašant sutartį, o bazinio prospekto sąlygas, su kuriomis gali susipažinti, nurodė internetinės svetainės adresą sutarties pasirašymo metu. Taip pat
J. J. jis buvo patikintas, kad pagrindinių sąlygų reklaminėje medžiagoje ir galutinėse sąlygose pateikta informacija atitinka bazinio prospekto sąlygas. Tretysis suinteresuotas asmuo šiuo metu Nacionalinei mokėjimo agentūrai yra prisiėmęs įsipareigojimus 5 metus nemažinti žemės plotų ir vykdyti verslo plane numatytus produkcijos gamybos ir finansinius reikalavimus. Taip pat turi paėmęs būsto paskolą. Papildoma finansinė našta, žemės ar būsto praradimas sužlugdytų jo ūkį, šeimos ir mažamečių vaikų gyvenimo sąlygas. Įsigydamas obligacijas, šios rizikos įvertinti M. S. negalėjo, nes buvo klaidingai informuotas.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu
(t. II, b. l. 141–169) pareiškėjo akcinės bendrovės DnB NORD skundą patenkino; panaikino Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą „Dėl teisės pažeidimo bylos“ Nr. 2K-154. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nepagrįstai inkriminuoti Įstatymo pažeidimai. Vienas iš Įstatymo reguliacinių tikslų – investuotojų interesų apsauga. Tačiau toks reguliacinis tikslas nereiškia, kad bet kuriuo atveju už neprofesionalių investuotojų, kaip specialių investavimo žinių neturinčių arba mažai turinčių, patirtus finansinius nuostolius turi atsakyti stipresnioji pusė – finansų maklerio įmonės, komerciniai bankai. Jei šie veikia investuotojo interesais, iš esmės elgiasi sąžiningai ir pan., nėra pagrindo tvirtinti, kad pažeidžiama investuotojų interesų apsauga. Klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentus, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, taip įgyja teisę reikalauti, kad atitinkamuose dokumentuose numatytas pareigas vykdytų ir kita pusė. Atsižvelgdama į gautą informaciją, finansų maklerio įmonė turi įvertinti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos klientui, tačiau joks teisės aktas tokios įmonės neįpareigoja nesudaryti ar uždrausti klientui sudaryti sandorį, prisiimant atitinkamą riziką. Sutiktina su pareiškėjo skundo argumentu, kad pernelyg platus Įstatymo nuostatų aiškinimas sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo, ypač finansų rinkų nuosmukio kontekste. Tas faktas, kad investuotojas neišsamiai buvo susipažinęs su tais dokumentais, kuriuos jis pasirašė, negali pateisinti jo veiksmų ar neveikimo. Toks elgesys neatitinka rūpestingumo ir apdairumo kriterijų, kurie itin reikšmingi prisiimant tam tikrus finansinius įsipareigojimus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, siekiant geriau išsiaiškinti kliento poreikius, Bankas prašė pateikti informaciją apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, taip pat apie finansinę padėtį bei tikslus, kurių jis siekia naudodamasis taupymo ar investavimo paslaugomis. Tokiu būdu iš esmės tinkamai buvo atliktas tinkamumo testas (suitability test). Atsižvelgiant į kliento suteiktą informaciją, Banko nuomone, J. M. labiausiai tiko investuoti į susietas obligacijas; taip pat tiko investuoti į šiuos instrumentus: investicinį indėlį, terminuotą indėlį, tačiau jie, Banko manymu, nebuvo optimali investicija. Bankas įspėjo, kad instrumentai – susietos obligacijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, investiciniai fondai arba III pakopos pensijų fondai, investicinis indėlis su padidintu pelningumu – nėra tinkami klientui, į juos investuoti nepatarė. Su tokia rekomendacija ir įspėjimu J. M. buvo supažindintas pasirašytinai, tačiau tokio įspėjimo nepaisė. Banko nuomone, S. K. ir Č. R. labiausiai tiko investuoti į investicinį indėlį; taip pat į terminuotą indėlį, tačiau, jis, Banko manymu, nebuvo optimali investicija. Bankas įspėjo, kad instrumentai - susietos obligacijos arba akcijos finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, investiciniai fondai arba akcijos, susietos obligacijos, investicinis indėlis su padidintu pelningumu – nėra tinkami šiems klientams, į juos investuoti nepatarė. Su tokia rekomendacija ir įspėjimu S. K. ir Č. R. buvo supažindinti pasirašytinai, tačiau tokio perspėjimo šie Banko klientai nepaisė. 2008 m.
balandžio 9 d. su J. M. buvo pasirašyta sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo Nr. 4652. Analogiška sutartis 2008 m. rugsėjo 9 d. buvo pasirašyta ir su S. K. bei 2008 m. rugsėjo 9 d. – su Č. R.. Pasirašydami šias sutartis klientai patvirtino, kad buvo informuoti apie tai, kad priskirti neprofesionaliojo investuotojo kategorijai; kad Anketoje pateikta informacija apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje yra tiksli, teisinga ir išsami; kad sutinka, jog informacija, kuri nėra skirta klientui asmeniškai, būtų teikiama nuorodos į Banko tinklapį internete būdu ir kt. Pasirašydamas Finansinių priemonių tvarkymo sutartį, klientas patvirtino, kad susipažino su investicinių paslaugų teikimo sąlygomis ir Banko paslaugų teikimo sąlygomis bei kad su jomis sutinka. Investicinių paslaugų teikimo sąlygose aiškiai yra apibrėžtos šiose sąlygose vartojamos sąvokos, pateikiama informacija apie banką, klientų skirtumą į kategorijas, investavimo rekomendacijų teikimą, klientų finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugojimą, apmokėjimą už paslaugas, informacijos, pranešimų ir ataskaitų teikimą ir kt.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Bankas, siekdamas, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą, taip pat pateikė apibendrintą Aprašymą, nurodydamas, kad šis Aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliajam klientui, kurio patirtis ir investavimo galimybės yra minimalios. Jame išdėstyta informacija apie atskiras finansines priemones – akcijas, obligacijas ir kt. Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.10 punkte buvo numatyta, kad klientas bet kuriuo metu gali susipažinti su šiomis sąlygomis, Aprašymu bei kitais išvardintais dokumentais Banko interneto tinklalapyje, taip pat Banko Investicinės bankininkystės departamente nemokamai gali gauti išvardintų dokumentų kopijas. Laiko tarpas tarp sudaromų sutarčių visais atvejais iš esmės buvo pakankamas tam, kad būtų galima priimti apgalvotą investicinį sprendimą. Šiuo atveju Banko klientams nebuvo jokių kliūčių dėl atliekamų veiksmų pagrįstumo kreiptis į Banko darbuotojus ar kitus specialistus. Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygų 8 punkte buvo numatyta klientų pareiga suformuoti užstatą. Pažymėta, kad tuo atveju, jei šiame punkte nustatyta tvarka ir terminais nesuformuoja užstato, Bankas turi teisę nutraukti sutartį. Su šiomis sąlygomis klientai buvo supažindinti pasirašytinai, todėl turėjo suprasti savo atliekamų veiksmų rizikingumą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog J. M., S. K., Č. R., iš esmės žinodami, kad susietų obligacijų įsigijimas skolintomis lėšomis Banko yra nurodoma kaip netinkama investavimo priemonė, laisva valia pasirinko šią investavimo priemonę, todėl atsiradusios neigiamos pasekmės – patirti finansiniai nuostoliai negali būti vertinami kaip iš esmės nulemti vien tik Banko darbuotojų veiksmų. Bankas šiuo atveju įvykdė Įstatymo 22 straipsnio
3, 5, 6 dalių ir Taisyklių VI ir VIII skyriuose numatytas pareigas dėl reikalingos informacijos suteikimo klientams ir potencialiems klientams, todėl Komisija nepagrįstai sprendė, jog nagrinėtinu atveju yra pažeisti minėti Įstatymo reikalavimai. Tuo atveju, jei klientams truko informacijos apie pasirenkamą investavimo priemonę, jie turėjo teisę teikti Banko darbuotojams detalesnius klausimus dėl pasirenkamos investavimo strategijos ar pan. Byloje nėra duomenų, kad Banko darbuotojai V. M., K. R., V. K. ir J. J., kurie buvo apklausti teisminio nagrinėjimo metu, ignoravo klientų klausimus apie konkrečias investavimo strategijas ar kitokio pobūdžio klausimus. Nagrinėtinu atveju matyti, kad klientų J. M., S. K.,
Č. R. rašytinis sutikimas gauti informaciją, pranešimus ir ataskaitas nuorodos į tinklalapį ar internetinės bankininkystės būdais nurodytas Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių specialiojoje dalyje (8.6 punktas), todėl toks informacijos pateikimo būdas iš esmės atitiko Taisyklių 5–7 punktų reikalavimus. Dėl Lankstinuko pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Klientas, žinodamas išpirkimo momentą, neturėjo tikėtis būtent 6 proc. prieaugio per metus. Tačiau klientas, tikėdamasis gauti tam tikrą dydžio finansinę naudą, esant tam tikriems neaiškumams galėjo teikti paklausimą Banko darbuotojams, koks yra metinis prieaugis. Todėl nesutiktina su Sprendime padaryta išvada dėl klaidinančios reklamos. Banko pateikta reklama iš esmės buvo išsami, teisinga ir suprantama vidutiniam vartotojui. Šiuo atveju paties kliento pasyvumas (nekreipimas dėmesio į tai, kad ne mažesnis nei 6 proc. prieaugis mokamas tik išpirkimo metu) lėmė tai, kad jis sudarė nenaudingą sandorį. Be to, atsižvelgtina, kad M. S. pasirašytinai susipažino su obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis, kuriose aiškiai nurodyta obligacijų išpirkimo data, kainos apskaičiavimo formulė, numatanti 6 proc. obligacijų prieaugį iki jų išpirkimo, ir kt.

Pripažinus, kad informacijos pateikimas klientams atitiko teisės aktų reikalavimus ir kad būtent paties klientų pasirinkimas lėmė atsiradusius finansinius nuostolius, darytina išvada, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo inkriminuotas ir Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytas pažeidimas. Be to, pažymėtina, kad klientus aptarnavę Banko darbuotojai yra dalyvavę apmokymuose apie konkrečius investicinius produktus. Tai patvirtina Banko apmokymuose dalyvavusių darbuotojų sąrašai. Iš Banko darbuotojų apklausos teisminio nagrinėjimo metu akivaizdu, kad klientai savarankiškai apsisprendė pasirinkti tam tikrą investavimo strategiją, tuo pačiu prisiimdami ir riziką dėl nesėkmingos investicijos. Vien suinteresuoti asmenų (klientų) paaiškinimai apie jiems netinkamai teiktas paslaugas įrodymų pakankamumo prasme negali būti besąlygišku atsakomybės taikymo pagrindu. Klientams iš esmės buvo suteikta visa reikalinga informacija apie obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis esmę, šiai investavimo strategijai būdingas rizikas. Banko pateikta informacija pagal savo turinį bei pagal jos pateikimo būdą buvo pakankama tam, kad būtų galima priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Vien dėl to, kad klientai, norėdami investuoti, nepaisė perspėjimo, kad investavimas skolintomis lėšomis yra netinkamas, negali būti pagrindu Bankui, kuris iš esmės elgėsi sąžiningai, taikyti ekonominę sankciją.

 

III.

 

Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija apeliaciniu skundu
(t. II, b. l. 177–183) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą ir palikti galioti VPK Sprendimą. Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad, atsižvelgdami į besiformuojančia praktiką, kai FMĮ vis intensyviau siūlo itin sudėtingas ir rizikingas finansines priemones neprofesionaliems investuotojams, savo praktikoje nepaisydamos bendrųjų teisės aktuose įtvirtintų veiklos principų bei stengdamosi juos apeit, prisidengdamos formalumais, ES teisėkūros subjektai Direktyvoje ir ją įgyvendinančioje Europos Komisijos
2006 m. rugpjūčio 10 d. direktyvoje 2006/73/EB (toliau – ir Įgyvendinimo direktyva) papildomai įtvirtino griežtą ir aiškiai reglamentuota investicinių paslaugų teikimo procesą – nustatė ne tik visumą detalių klientų aptarnavimui taikomų reikalavimų, bet ir įpareigojo tuos reikalavimus vykdyti tam tikra forma ir laikantis griežto eiliškumo. Direktyvos nuostatos perkeltos į Įstatymą, Įgyvendinimo direktyvos – į Taisykles. Direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatos turi būti vienodai aiškinamos ir taikomos visos ES mastu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės prieštarauja Direktyvos taikymui ir aiškinimui visoje ES bei tikslui užtikrinti maksimaliai harmonizuotą kapitalo ir finansinių paslaugų rinkos funkcionavimą bei priežiūrą.

Atsakovas nurodo, kad akcentavo Įstatyme ir Taisyklėse įtvirtintų reikalavimų, kurie aktualūs nagrinėjamoje byloje, vykdymo formos ir eiliškumo svarbą. Pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 22 straipsnio 3, 5, 6 dalyse ir Taisyklių 22, 24, 33 ir 34 punktuose nustatytų pareigų vykdymo eiliškumo, teikiant paslaugas J. M. ir S. K.. Jiems Bankas suteikė investavimo rekomendacijas anksčiau, nei surinko apie juos svarbiausią informaciją ir atliko tokios informacijos vertinimą. Pirmosios instancijos teismas investavimo rekomendacijomis laiko tik Anketą, kurią pasirašė abu klientai, ir akivaizdžiai ignoruoja faktą, kad investavimo rekomendacijos J. M. ir S. K. buvo suteiktos žodžiu dar iki Anketos užpildymo. Anketos buvo užpildytos formaliai, t. y. ne siekiant parinkti klientams tinkamiausią investicijų objektą, o tik surinkti jų parašus.

Atsakovas dėl svarbiausios informacijos apie finansines priemones suteikimo J. M., S. K. ir Č. R. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino klientų pasirašymo tipinėse Banko sutartyse faktą. Atsakovas pateikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pavyzdį dėl standartinių sutarties sąlygų vertinimo (nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-486/2000). Nėra pagrįsta teigti, kad klientai laisva valia sutiko įsigyti Banko platinamas obligacijas, jų įsigijimą finansuojant Banko paskolintomis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmina laiko tarpą tarp obligacijų įsigijimo ir atvirkštinio atpirkimo sutarčių sudarymo, nes tai yra dvi skirtingos sutartys, o sprendimas investuoti buvo priimtas pasirašant ne antrąją investavimo strategiją sudarančią sutartį, o pirmąją (obligacijų įsigijimo). Banko informacijos apie klientų įsigytas obligacijas atskleidimo būdas neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. informacija buvo pateikta netinkamos formos ir ne laiku.

Atsakovas dėl esminės informacijos apie finansines priemones suteikimo klientui M. S. pažymi, kad Lankstinuke yra praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą Lankstinuke pateikiamą informaciją, buvo būtinas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Lankstinuke taip pat neaiškiai ir nesuprantamai pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Lankstinuko reklaminių teiginių išsamumo vertinimas yra paprasto vartotojo ekonominio elgesio požiūriu. Bankas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalimi, privalėjo klientui pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją, t. y. paaiškinti aiškiai ir suprantamai, kad metinės palūkanos 5,5 proc. o garantuojamas obligacijų prieaugis 6 proc. nustatytas 3 metams.

Atsakovas taip pat pabrėžia, kad Bankas nesugebėjo užtikrinti, jog J. M.,
S. K., M. S. ir Č. R. paslaugas teikę ir juos konsultavę Banko darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirties jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti. Tuo Bankas pažeidė Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį. Banko darbuotojai mechaniškai vykdė Banko platinamų obligacijų pardavimo programą, nesigilindami nei į klientų poreikius, nei į jų finansines galimybes sudaryti atitinkamus sandorius.

Pareiškėjas akcinė bendrovė DnB NORD atsiliepimu į apeliacinį skundą
(t. III, b. l. 1–11) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad atsakovo argumentai dėl formos ir eiliškumo yra atmestini, nes juos tinkamai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais (klientų pasirašytais dokumentais ir liudytojų parodymais). Be to, Komisija remiasi neteisingu investavimo rekomendacijų aiškinimu. Šiuo atveju aktualus Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komiteto (toliau – ir CESR) 2009 m. spalio 14 d. išaiškinimas dėl investavimo rekomendacijos sąvokos aiškinimo pagal Direktyvą. Bendro pobūdžio patarimas dėl vienos ar kitos finansinių priemonių rūšies, bet ne konkrečios finansinės priemonės, nėra laikomas investavimo rekomendacija. Byloje nėra įrodymų, kad Bankas būtų siūlęs konkrečias finansines priemones, t. y. teikęs investicinę paslaugą – investavimo rekomendaciją, iki visos reikiamos informacijos surinkimo. Komisija taip pat klaidina teismą, teigdama, kad paslaugos klientams buvo teikiamos Banko iniciatyva. Klientai, nesilaikydami Banko įspėjimų, savarankiškai priėmė sprendimus investuoti į jiems netinkančias finansines priemones, kaip ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjas nurodo, kad klientams buvo sudarytos protingos galimybės susipažinti su ketinamų įsigyti finansinių priemonių esme ir joms būdingomis rizikomis. Bankas elgėsi aktyviai ir raštu įspėjo, kad klientų pasirinktos priemonės jiems netinkamos ir nerekomendavo į jas investuoti. Tai, kad klientai Banko rekomendacijų nepaisė, laikytina jų pačių rizika. Komisijos nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000 yra kvestionuojama teisės doktrinoje. Informacija apie klientų pasirinktos investavimo strategijos netinkamumą jiems buvo suteikta pasirašant Anketas, t. y. prieš obligacijų pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymą. Net ir sudarę obligacijų įsigijimo sutartis klientai galėjo nesudaryti atvirkštinio atpirkimo sutarčių. Informacijos pateikimas tinklalapyje būdas buvo tinkamas.

Pareiškėjas pažymi, kad Lankstinukas yra skirtas tik informuoti potencialius investuotojus apie Banko siūlomus investicinius produktus, tačiau akivaizdu, kad jame negali būti pateikiama visa investuotojui reikalinga informacija – ji yra pateikiama prospektą, į kurį nuoroda yra ir pačiame Lankstinuko tekste. Iš Lankstinuko yra pakankamai aišku, kad 6 proc. prieaugis yra garantuojamas išpirkimo metu, bet ne kiekvienais metais. Lankstinuke pateikta informacija turėjo būti aiški vidutiniam vartotojui, be to, apskritai abejotina, ar M. S. gali būti priskiriamas vidutiniam vartotojui. Komisija daro neteisingas paraleles tarp plataus vartojimo prekių ir investicinių paslaugų, kurios yra specifinės, analizuodama vidutinio vartotojo sąvoką ir taikymą nagrinėjamoje byloje. Tuo metu, kai Bankas ir klientas sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, Įstatymo 22 straipsnio nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios. Bankas nesutinka ir su Komisijos argumentais dėl Banko darbuotojų netinkamos kvalifikacijos.

Tretysis suinteresuotas asmuo M. S. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą
(t. III, b. l. 15–22) prašo apeliacinį skundą tenkinti. M. S., be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad Bankas, sudarydamas su M. S. paskolos ir obligacijų įsigijimo sutartis bei nepaaiškindamas klientui, jog sudaromi sandoriai neatitinka kliento Bankui išsakytų finansinių lūkesčių, neveikė pagal bankinės veiklos standartus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino dviejų sudarytų sandorių tarpusavio priklausomybės svarbos. Lankstinuke pateikiamų teiginių lingvistinė analizė patvirtina atsakovo poziciją. Reikalavimai Bankui būti aktyvesniam santykiuose su neprofesionaliu vartotoju yra finansų įstaigos ir kliento (vartotojo) santykių esmė. Teismo sprendime nurodžius, kad Lankstinuke pateikiama reklama nebuvo klaidinančio pobūdžio, lieka neaišku, koks tikslas lėmė tai, jog Bankas Lankstinuke naudoja skirtingus vertinimo matus (1 metų ir 3 metų laikotarpiai).

Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija byloje pateikė prašymą (t. III, b. l. 23–24) teismui sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 13 straipsnio 2 dalies bei 19 straipsnio 3, 4 dalių ir Įgyvendinimo direktyvos 3, 31 straipsnio bei 35 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“, kuriuo Vertybinių popierių komisija už Finansinių priemonių rinkų įstatymo pažeidimus akcinei bendrovei DnB NORD bankas skyrė 15 000 litų baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, juo pareiškėjui bauda buvo skirta už FPR įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 3, 4, 5 dalių pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, taip pat padarė procesinės teisės normų pažeidimų.

Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visų pirma pažymėtina, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui pritaikyta Finansinių priemonių rinkų įstatymo 86 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta poveikio priemonė – ekonominė sankcija - bauda, pagal savo pobūdį ir esmę atitinka administracinę nuobaudą. Tai reiškia, jog viešojo administravimo subjekto, šiuo atveju, Vertybinių popierių komisijos, priimtame ginčijamame Sprendime nurodomas kaltinimas turi būti, inter alia, suformuluotas aiškiai, tiksliai, būtina nurodyti kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas konkretus teisės pažeidimas. Atitinkamai būtent tokios nurodytos aplinkybės apibrėžia administracinio ginčo dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ribas, kas savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į atsakovo 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“ (t. I, b. l. 25–33) bei pirmiau minėtų 2009 m. kovo 20 d. pažeidimo protokolo Nr. 12K-11 ir 2009 m. balandžio 21 d. pažeidimo protokolo Nr. 12K-16 (t. I, b. l. 34-42 ir t. I, b. l. 51-53) turinį, lemia, jog nagrinėjamu atveju atsakovo paskirta poveikio priemonė gali būti pripažinta teisėta tik konstatavus, jog būtent ginčijamame Sprendime nurodytais veiksmais ir/ar neveikimu pareiškėjas pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 3, 4 ir 5 dalis, o toks pažeidimas konstatuotas remiantis atsakovo surinktais įrodymais. Atitinkamai, teisminės priežiūros būdu nėra pagrindo vertinti tų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo tiriamos ir vertinamos ginčijamame Sprendime. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad tarp pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų susiklostę teisiniai santykiai iš esmės nėra vertinami civilinės teisės požiūriu, tai nėra šios bylos dalykas, nes, kaip minėta, joje nagrinėjamas atsakovo priimto individualaus teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Aptariant ir taikant byloje taikytiną teisinį reguliavimą konstatuotina, kad nekyla ginčo, jog byloje vertinamiems teisiniams santykiams taikytinos atitinkamos Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. Šio Įstatymo nuostatas, be kita ko, įgyvendina 2007 m. gegužės 31 d. Vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės, įsigaliojusios 2007 m. lapkričio 1 d. (Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d, nutarimo Nr. 1K-22 2 p.). Teisėjų kolegija, aptardama byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, taip pat konstatuoja, jog nekyla ginčo dėl to, kad tretieji suinteresuoti asmenys yra neprofesionalūs investuotojai FPR įstatymo prasme.

Atsižvelgdama į FPR įstatymo Priedo turinį teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje taikytinu FPR įstatymu, be kita ko, siekta įgyvendinti atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus, konkrečiai, 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 skyrius, 7 tomas, p. 263). Be to bylai reikšminga 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyva 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai (OL L 241, 2006, p. 26).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Europos Sąjungoje teisėje įtvirtintą pareigą aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje A⁸⁵⁸-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-471/2010; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1204/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-686/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁶³ – 2604/2011 ir kt.). Todėl šioje byloje aiškinant ir taikant FPR įstatymo ir Taisyklių nuostatas turi būti atsižvelgiama į MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos reikalavimus.

Aptardama su ES teisės aiškinimu ir taikymu susijusius aspektus teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog atsakovas pateikė prašymą (t. III, b. l. 23–24) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, siekiant išsiaiškinti tam tikrų MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatų turinį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovas prašyme pabrėžia šio teismo pareigą kreiptis į ESTT, taip pat nurodo, jog nėra pagrindo remtis acte clair doktrina, pateiktame prašyme jis nenurodo, kokie konkrečiai neaiškumai dėl MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos turinio jam kyla, kokiu aspektu jo nurodomi direktyvų straipsniai turėtų būti aiškinami, nepaaiškina, kuo konkrečiai ES teisės normų aiškinimas prisidėtų prie ginčo išsprendimo, taip pat nenurodo, kokie konkretūs prejudiciniai klausimai turėtų būti pateikti ESTT. Teismo posėdyje palaikydama prašymą kreiptis į ESTT atsakovo atstovė nurodė, kad pačiam atsakovui abiejų direktyvų turinys aiškus, o kreipimasis į ESTT yra būtinas iš esmės dėl to, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime, atsakovo manymu, netinkamai aiškina materialinės teisės normas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vien faktinė aplinkybė, jog atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir, atitinkamai, kad yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo. Įvertinusi bylos medžiagą ir proceso dalyvių argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra sutariama ne tiek dėl teisės aiškinimo, kiek dėl faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų vertinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje taikytinos MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatos jai yra pakankamai aiškios, todėl, įvertinusi ir pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nėra. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių atsakovo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

Pereinant prie pirmosios instancijos teismo sprendimo, ir, atitinkamai, ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo pažymėtina, kad jame konstatuota, jog pareiškėjas tam tikrai veiksmais ir/ar neveikimu padarė atskirų FPR įstatymo nuostatų pažeidimus. Kadangi ginčijamame Sprendime konstatuoti teisės normų pažeidimai yra santykinai savarankiški, teisėjų kolegija juos vertina atskirai.

 

Dėl investavimo rekomendacijų teikimo

Atsakovas ginčijamame Sprendime, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas J. M. ir S. K. investavimo rekomendacijas, nesurinkęs ir neįvertinęs informacijos apie klientų žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, pažeidė FPR įstatymo 22 straipsnio 5 ir 6 dalis.

Teisėjų kolegija, vertindama byloje taikytino teisinio reguliavimo turinį, visų pirma pažymi, kad, kaip matyti iš FPR įstatymo 1 straipsnio 1 dalies (taip pat MiFID direktyvos preambulės 2-3 konstatuojamosios dalys), juo, be kita ko, siekiama užtikrinti tinkamas investuotojų apsaugos priemones, ypač atsižvelgiant į tai, kad dalis investuotojų yra neprofesionalūs investuotojai, o finansinių priemonių rinkos pasižymi savo specifiniais bruožais. Atitinkamai, aiškinant FPR įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas turi būti atsižvelgiama į šį įstatymų leidėjo siekiamą tikslą.

Vertinant konkrečiai su investavimo rekomendacijų teikimu susijusius reguliavimo aspektus pažymėtina, jog FPR įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta, kad finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Tuo tarpu FPR įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad finansų maklerio įmonė, surinkusi ir įvertinusi šio straipsnio 5 dalyje nurodytą informaciją, turi rekomenduoti klientui ar potencialiam klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus. Minėtas nuostatas įgyvendina Taisyklių 48 punktas, kuriame nurodyta, jog finansų maklerio įmonė privalo surinkti iš klientų ir potencialių klientų visą informaciją, reikalingą esminiams faktams apie klientą nustatyti (suitability test). Finansų maklerio įmonė, įvertinusi apie klientą surinktą informaciją ir klientui teikiamos paslaugos pobūdį ir mastą, privalo turėti pagrindą manyti, kad konkretus sandoris, kurį siūloma sudaryti arba kuris yra sudaromas teikiant portfelio valdymo paslaugą, atitinka šiuos kriterijus: 48.1. sandoris atitinka šio kliento investavimo tikslus; 48.2. klientas yra finansiškai pajėgus prisiimti su jo investavimo tikslus atitinkančio sandorio sudarymu susijusią riziką; 48.3. klientas turi pakankamai reikiamų žinių ir patirties, kad suprastų riziką, būdingą sandorio sudarymui ir jo portfelio valdymui.

Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos MiFID direktyvos 19 straipsnio 4 ir 5 dalyse, jas detalizuoja Įgyvendinimo direktyvos 35 – 37 straipsniai. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į MiFID direktyvos 19 straipsnio 5 dalies antros įtraukos nuostatą, reikalaujančią, kad jeigu, remdamasi ankstesne pastraipa gauta informacija, investicinė įmonė mano, kad produktas ar paslauga netinka esamam ar būsimam klientui, investicinė įmonė įspėja esamą ar būsimą klientą. Šio įspėjimo pateikimo forma gali būti standartizuota

Kaip matyti iš nurodytų teisės normų turinio, jomis, atsižvelgiant į finansų rinkų produktų specifiką ir neprofesionalių investuotojų turimų žinių lygį šioje srityje, siekiama užtikrinti, jog prieš pateikiant investavimo rekomendaciją būtų surinktas tam tikras informacijos minimumas, kuris būtinas finansų maklerio įmonei įvertinant potencialų klientą, jo poreikius, ir suformuluojant būtent šiam klientui tinkamą asmeninę investavimo rekomendaciją. Taigi prieš potencialiam neprofesionaliam investuotojui pateikdama investavimo rekomendaciją finansų maklerio įmonė privalo apie šį asmenį surinkti tam tikrą teisės aktuose apibrėžtą informaciją ir ją įvertinti.

Siekiant išsamiai įvertinti minėtų teisės normų prasmę, visų pirma būtina atskleisti „investavimo rekomendacijos“ sąvokos turinį. Kaip matyti iš FPR įstatymo 22 straipsnio 5 dalies, investavimo rekomendacija yra investicinė paslauga, o FPR įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodoma, jog investavimo rekomendacija, tai finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva klientui teikiama asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Ši nuostata iš esmės perkelia MiFID direktyvoje įtvirtintą konsultacijos dėl investicijų sąvoką (MiFID direktyvos 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas: „konsultacija dėl investicijų – tai asmeninių rekomendacijų teikimas klientui jo prašymu arba investicinės įmonės iniciatyva dėl vieno ar daugiau sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis“). FPR įstatyme pateiktą investavimo rekomendacijos sąvoką detalizuoja Taisyklių 157 punktas, kuriame numatyta, jog atsižvelgiant į Įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje nustatytą „investavimo rekomendacijos“ sąvoką, asmeninio pobūdžio rekomendacija yra rekomendacija, teikiama asmeniui, kuris veikia kaip investuotojas ar potencialus investuotojas arba investuotojo ar potencialaus investuotojo agentas. Turi būti pateikiama tam asmeniui tinkama asmeninio pobūdžio rekomendacija arba ji turi būti pagrįsta asmeniui būdingomis savybėmis. Asmeninio pobūdžio rekomendacijoje turi būti pasiūlymas imtis vieno iš šių veiksmų: 157.1. pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti, išpirkti, laikyti arba platinti konkrečią finansinę priemonę; 157.2. pasinaudoti arba nepasinaudoti konkrečios finansinės priemonės suteikiama teise pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti arba išpirkti finansinę priemonę. Taisyklių 158 punkte nurodyta, kad rekomendacija nelaikoma asmeninio pobūdžio rekomendacija, jei ji pateikiama tik informacijos platinimo kanalams arba visuomenei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atskleidžiant investavimo rekomendacijos sąvokos turinį atsižvelgtina ir į Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (ESMA), iki 2011 m. sausio 1 d. – Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komiteto (CESR), konsultacinius dokumentus, konkrečiai, 2009 m. spalio 14 d. konsultacinį dokumentą dėl investavimo konsultacijos sąvokos (CESR/09-665) ir 2010 m. balandžio 19 d. konsultacinį dokumentą (CESR/10-293).

Iš minėtuose teisės aktuose pateiktos sąvokos turinio matyti, kad vertinant, ar tam tikra asmeniui teikiama informacija yra investavimo rekomendacija, turi būti nustatyti keli elementai: pirma, tokia rekomendacija gali būti teikiama ir įmonės, ir kliento iniciatyva; antra, tai turi personalizuota, konkrečiam asmeniui skirta ir neviešai teikiama rekomendacija; trečia, tai informacija/rekomendacija apie konkrečias finansines priemones ir potencialiam klientui siūloma atlikti konkrečius veiksmus (pirkti, parduoti ar pan.); ketvirta, rekomendacija teikiama kaip tinkama klientui arba teikiama įvertinus kliento asmenines savybes. Tik konkrečiu atveju nustačius šių elementų visumą, galima konstatuoti esant investavimo rekomendaciją. Tokiu investavimo rekomendacijos apibrėžimu, be kita ko, siekiama ją atriboti nuo bendros informacijos, kurią reklamos ar kitais tikslais gali viešai platinti finansų maklerio įmonė (žr. Įgyvendinimo direktyvos preambulės 81 konstatuojamąją dalį).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, iš esmės neatskleidė investavimo rekomendacijos sąvokos turinio, todėl šiuo aspektu jo sprendimas yra ydingas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nekyla esminių ginčų dėl investavimo rekomendacijos apibrėžimo. Iš esmės pagrindinis ginčas šiuo aspektu yra dėl faktinių aplinkybių vertinimo, t. y. atsakovas teigia, kad pareiškėjo darbuotojai J. M. ir S. K. pateikė investavimo rekomendacijas (t. y. investavimo rekomendacijas pirkti susietas obligacijas, jas finansuojant pareiškėjo skolintais pinigais), dar nesurinkę teisės aktais reikalaujamos informacijos apie nurodytus asmenis (t. y. prieš Anketos užpildymą), tuo tarpu pareiškėjas teigia, kad to nebuvo. Atitinkamai, būtina įvertinti ar atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, jį pagrindė surinktais įrodymais.

Įvertinusi bylos medžiagą šiuo aspektu teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovo ginčijamame Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas pažeidė FPR įstatymo 22 straipsnio 5 ir 6 dalis, nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą investavimo rekomendacijos sąvoką, konstatuoja, jog atsakovas, ginčijamame Sprendime darydamas išvadą, kad pareiškėjas pažeidė FPR įstatymo 22 straipsnio 5 ir 6 dalis, privalėjo nustatyti, t. y. surinkti įrodymus, jog pareiškėjo darbuotojų atlikti veiksmai (teikta informacija) trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu iki Anketos užpildymo atitinka visus investavimo rekomendaciją apibūdinančius bruožus.

Ginčijamame Sprendime (t. I, b. l. 31) darydamas išvadą, kad pareiškėjas pažeidė FPR įstatymo 22 straipsnio 5 ir 6 dalis, atsakovas iš esmės rėmėsi trečiųjų suinteresuotų asmenų J. M. ir S. K. paaiškinimais. J. M. atveju atsakovas konstatavo, jog investavimo rekomendaciją jam pateikė Banko kasos vadybininkė, tuo tarpu S. K. atveju atsakovas ginčijamame sprendime nurodė ir faktinę aplinkybę, kad Banko darbuotojas K. R. 2009 m. kovo 5 d. Komisijos posėdžio metu patvirtino, jog su kliente susisiekė pats. Atsakovo teigimu, abiem atvejais Anketa buvo užpildyta jau po investavimo rekomendacijos suteikimo, taigi investavimo rekomendacija buvo suteikta nesurinkus ir neįvertinus teisės aktais reikalaujamos informacijos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, be J. M. (t. II, b.l. 47-48) ir S. K. (t. II, b. l. 52) paaiškinimų apie tai, kad pareiškėjas apie juos netinkamai surinko informaciją ir netinkamu laiku pateikė investavimo rekomendacijas, joje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių tokią atsakovo išvadą. Šiuo atveju teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų parodymai, atsižvelgiant į byloje esančią įrodymų visumą, vertintini kritiškai, nes šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPK 2008 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. 1T-12 (t. I, b. l. 81-84) yra padarytos išvados, jog tikslinio patikrinimo metu faktų, leidžiančių pagrįsti J. M. teiginius ir S. K. teiginius, nustatyta nebuvo. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjo darbuotojo K. R. paaiškinimai leidžia teigti, jog jis S. K. iki Anketos užpildymo pateikė investavimo rekomendaciją, K. R. parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. II, b. l. 133-134) tokios išvados nepatvirtina. 2009 m. vasario 23 d. paaiškinimų protokole K. R. nurodė, kad investavimo rekomendacijų klientams jis neteikia (t. I, b.l. 182-183). Vien faktinė aplinkybė, jog K. R. pats susisiekė su S. K. ir teikė jai informaciją, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad jis jai pateikė būtent investavimo rekomendaciją.

Teisėjų kolegija, vertindama byloje esančių įrodymų visumą, taip pat atsižvelgia į tai, kad ir J. M. (t. I, b.l. 62), ir S. K. (t. I, b.l. 91) atveju prieš pasirašant sutartis buvo užpildytos Anketos, kuriose pareiškėjas minėtiems asmenims pateikė kitokias investavimo rekomendacijas nei teigia tretieji suinteresuoti asmenys, be to, abiem atvejais susietos obligacijos finansuojant investicijas skolintomis lėšomis buvo aiškiai nurodytos kaip netinkami instrumentai. Kaip minėta, MiFID direktyvos 19 straipsnio 5 dalies antros įtraukos nuostata reikalauja, kad jeigu, remdamasi ankstesne pastraipa gauta informacija, investicinė įmonė mano, kad produktas ar paslauga netinka esamam ar būsimam klientui, investicinė įmonė įspėja esamą ar būsimą klientą.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvada, kad byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo darbuotojai J. M. ir S. K. iki Anketų užpildymo momento būtų siūlę atlikti konkrečius veiksmus (t. y. pirkti, parduoti ar pan. finansinių priemonių) su konkretaus tipo finansinėmis priemonėmis (t. y. susietomis obligacijomis, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis).

Byloje nesant kitų įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo darbuotojai J. M. ir S. K. iki Anketų užpildymo būtų teikę investavimo rekomendacijas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų užpildytose Anketose buvo aiškiai nerekomenduojama investuoti į susietas obligacijas, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, konstatuotina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjas pažeidė FPR įstatymo 22 straipsnio 5 ir 6 dalis, nėra pagrįsta surinktais įrodymais. Todėl darytina išvada, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą Sprendimą.

 

Dėl svarbiausios informacijos apie finansines priemones suteikimo klientams J. M., S. K. ir Č. R.

Atsakovas ginčijamame Sprendime taip pat padarė išvadą, kad Bankas, J. M., S. K. ir Č. R. nesuteikęs visos reikiamos informacijos, kurios pagrindu šie asmenys galėtų suprasti minėtų asmenų pirktų finansinių priemonių esmę, atitinkamai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalį.

Šioje dalyje įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad jis ydingas tuo požiūriu, kad iš jo turinio nėra visiškai aiškus Bankui suformuluotas kaltinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariant Banko pareigų nevykdymą J. M. atveju ginčijamame Sprendime analizuojama ne tik apibendrintos informacijos pateikimo forma, bet ir užsimenama apie jos turinio kokybę (Aprašyme „... informacija <...> pateikiama neišsamiai, t. y. neaiškiai ir fragmentuotai ...“), tačiau iškart nurodoma, kad Banko 2009 m. balandžio 1 d. Komisijai pateiktuose paaiškinimuose išdėstyti teiginiai dėl „Banko aprašymo turinio nagrinėjamai bylai reikšmės neturi“. Atsižvelgiant į šį teiginį ir į suformuluotą kaltinimą („Bankas, J. M. nesuteikęs visos reikalingos informacijos“) darytina išvada, kad atsakovas ginčijamame Sprendime nevertino Rizikų aprašyme pateiktos apibendrintos informacijos turinio atitikties teisės aktų reikalavimams. Nors 2009 m. balandžio 21 d. pažeidimo protokole Nr. 12K-16 (t. I, b.l. 52) aptardama Banko veiksmus/neveikimą Č. R. atžvilgiu VPK analizuoja Rizikų aprašymo (Banko aprašymo) turinio kokybės aspektus, ši analizė nėra įvertinta ginčijamame Sprendime aptariant, atsakovo manymu, Banko padarytą pažeidimą Č. R. atžvilgiu, o, kaip minėta, J. M. atžvilgiu nurodoma, kad klientams reikšmingos apibendrintos informacijos turinio aspektai nagrinėjamai bylai reikšmės neturi.

Atitinkamai, darytina išvada, kad šioje dalyje teisminio ginčo ribos – ginčijamame Sprendime įvardinti Banko padaryti FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pažeidimai, pasireiškę teisės aktais reikalaujamos apibendrintos informacijos pateikimo formos, o ne turinio/kokybės pažeidimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai apibrėžė ginčo ribas, nes vertino tik apibendrintos informacijos pateikimo formos, o ne jos turinio atitikties teisės aktams klausimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas apeliaciniame skunde šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, nepateikia argumentų, susijusių su Rizikų aprašymo (Banko aprašymo) turiniu, o pateikta pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika iš esmės susijusi su apibendrintos informacijos pateikimo forma, jos pateikimo savalaikiškumu. Todėl šios dalies ginčijamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas ir, atitinkamai, Banko veiksmų/neveikimo teisėtumas vertinami tik šiuo aspektu, t. y. neanalizuojamas Rizikų aprašyme ar sutartiniuose dokumentuose išdėstytos informacijos turinys, jos kokybė. Priešingu atveju būtų nepagrįstai išplėstos administracinio ginčo ribos ir paneigta teisminė ginčijamo administracinio akto kontrolės prigimtis.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Č. R. atveju Banko padarytas pažeidimas ginčijamame Sprendime apibrėžtas ydingai, nes jis nėra konkretus: nurodoma, kad Bankas netinkamai supažindino Č. R. su jam siūlomų ir nerekomenduotinų finansinių priemonių, investavimo strategijų esme bei rizikomis, tačiau aiškiai nėra įvardijama, kuo pasireiškė toks netinkamas supažindinimas. Vis dėlto ginčijamame Sprendime įvardintas Banko padarytas FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pažeidimas Č. R. atžvilgiu suvoktinas kartu su 2009 m. balandžio 21 d. pažeidimo protokolu Nr. 12K-16 (t. I, b.l. 51-53), kurio turinys leidžia daryti išvadą, jog netinkamas Č. R. supažindinimas traktuojamas kaip analogiškas J. M. ir S. K. atvejams.

Atsižvelgdama į pirmiau apibrėžtas teisminio nagrinėjimo ribas teisėjų kolegija konstatuoja, jog visų pirma būtina aptarti, koks teisinis reguliavimas taikytinas susiklosčiusiems teisiniams santykiams, o po to įvertinti, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, jog Bankas santykiuose su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų.

FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma.

Minėtomis FPR įstatymo normomis iš esmės perkelta MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, jog esamiems ir būsimiems klientams suprantama forma pateikiama atitinkama informacija apie: investicinę įmonę ir jos paslaugas; finansines priemones ir siūlomas investavimo strategijas; nurodoma, kad tai turėtų apimti atitinkamas gaires ir įspėjimus dėl rizikos veiksnių, susijusių su investicijomis į tas priemones arba konkrečiomis investavimo strategijomis, įvykdymo sistemas bei išlaidas ir susijusius mokesčius, kad jie galėtų tinkamai suvokti siūlomų investicinių paslaugų ir konkrečios rūšies investicinės priemonės pobūdį ir susijusius rizikos veiksnius bei priimti investicinius sprendimus, remdamiesi turima informacija. MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodoma, kad pirmiau minėtos informacijos pateikimo forma gali būti standartizuota.

Įgyvendinimo direktyvos 29-33 straipsniai detalizuoja MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos apimtį ir įgyvendinimo tvarką. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad minėta informacija būtų pateikiama „pakankamai iš anksto“, o Įgyvendinimo direktyvos preambulės 48 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, jog „nustatydama, ką reiškia nuostata pateikti informaciją pakankamai iš anksto iki šioje direktyvoje nurodyto laiko, investicinė įmonė, atsižvelgdama į konkrečios situacijos skubotumą ir laiką, kurio klientui reikia pateiktai konkrečiai informacijai suvokti ir į ją sureaguoti, turėtų atsižvelgti į kliento poreikį turėti pakankamai laiko ją perskaityti ir suprasti prieš priimant investicinį sprendimą. Klientui tikriausiai prireiks mažiau laiko peržiūrėti informaciją apie paprastą ar standartizuotą produktą ar paslaugą arba apie produktą ar paslaugą tokios pat rūšies, kaip buvo nusipirkęs anksčiau, palyginti su laiku, kurio jam prireiktų sudėtingesniam ar nežinomam produktui ar paslaugai įvertinti“.

FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatos detalizuotos Taisyklių 33 punkte, kuriame nurodyta, jog finansų maklerio įmonė privalo pateikti klientams ir potencialiems klientams apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, atsižvelgdama į klientų kategoriją, kuriai klientas priskirtas (neprofesionalusis ar profesionalusis klientas), ir kitas aplinkybes. Tokiame aprašyme turi būti paaiškintas konkretaus finansinių priemonių tipo pobūdis ir šiam finansinių priemonių tipui būdinga rizika, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Tuo tarpu Taisyklių 34 punkte numatyta, jog rizikos aprašymas turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą, taip pat kliento padėtį ir jo žinių lygį. Pagal tai turi būti pateikiama ši informacija: 34.1. rizika, būdinga to tipo finansinei priemonei, įskaitant sverto principo (leverage) paaiškinimą ir jo poveikį, bei rizika, kad visas investuotas kapitalas gali būti prarastas; 34.2. tam tikrų finansinių priemonių kainos nepastovumas ir tokių finansinių priemonių rinkoje taikomi apribojimai; 34.3. įspėjimas, kad investuotojui, sudarančiam sandorius dėl tokių finansinių priemonių, gali tekti prisiimti finansinius įsipareigojimus ir kitas papildomas pareigas, įskaitant finansinių priemonių įsigijimo metu nenumatytus įsipareigojimus (contingent liabilities); 34.4. pareiga mokėti garantinę įmoką (margin) ar kitos panašios pareigos, taikomos tokio tipo finansinėms priemonėms.

Iš byloje taikytino teisinio reguliavimo matyti, kad be neprofesionaliam investuotojui pateikiamai informacijai taikomų turinio reikalavimų, taikomi ir tokios informacijos pateikimo formos reikalavimai.

Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad Taisyklių 22 punkte nustatytas minėtos informacijos pateikimo laikas ir nurodyta, jog finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti neprofesionaliajam klientui ar potencialiam neprofesionaliajam klientui investicines ar papildomas paslaugas, privalo iš anksto jam pateikti šių Taisyklių 30–45 punktuose nustatytą informaciją. Taisyklių 24 punkte nurodyta, kad šių Taisyklių 21–23 punktuose nurodyta informacija turi būti pateikiama patvariojoje laikmenoje arba darant nuorodą į tinklalapį internete (kai tai nėra laikoma patvariąja laikmena) su sąlyga, kad yra laikomasi šių Taisyklių 6 punkte nustatytų reikalavimų.

Įvertinusi pirmiau minėtus bendruosius MiFID direktyvos ir FPR įstatymo tikslus, aptartų teisės normų turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindinis nustatytų informacijos pateikimo klientui reikalavimų tikslas – užtikrinti, kad prieš priimdamas investicinį sprendimą neprofesionalus investuotojas turėtų aiškią informaciją, leidžiančią jam suvokti priimamo sprendimo pasekmes, be kita ko, rizikas, kurios gali kilti priėmus tokį sprendimą. Nustatant tokį reguliavimą atsižvelgiama į tai, jog neprofesionaliems investuotojams gali būti sunku suvokti kompleksinius ir sudėtingus finansinių rinkų ir juose cirkuliuojančių priemonių veikimo niuansus.

Visų pirma reikalaujama, kad tokia informacija būtų pateikiama „pakankamai iš anksto“ prieš sudarant sandorį dėl investicinių paslaugų (FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalis; Taisyklių 22 punktas; Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 1 dalis). Tokiu reikalavimu iš esmės siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas investicinį sprendimą klientas turėtų pakankamai laiko suvokti prisiimamų įsipareigojimų esmę ir pobūdį. Be to, aptariama informacija turi būti pateikta apibendrinta forma (FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalis; Taisyklių 33 punktas; MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalis; Įgyvendinimo direktyvos 31 straipsnio 1 dalis), t. y. teisės normose aiškiai pripažįstama, kad finansinių priemonių rinkoje atitinkamas šalių teises ir pareigas (o kartu, ir jų nulemtą riziką) nepakanka aptarti šalių pasirašomuose sutartiniuose dokumentuose, ir reikalaujama, kad be pasirašomų sutartinių dokumentų, kuriuose išdėstomi konkretūs sutartiniai įsipareigojimai, prieš priimant investicinį sprendimą klientui suprantama kalba ir forma būtų pateikiama bendro pobūdžio informacija, leidžianti klientui suvokti konkrečiai priemonei, kurią jis ketina įsigyti, būdingą riziką.

Galiausiai pirmiau aptarta informacija turi būti pateikiama patvarioje laikmenoje, arba, jei klientas yra išreiškęs savo sutikimą – darant nuorodą į interneto tinklapį (Taisyklių 6 ir 24 punktai; Įgyvendinimo direktyvos 3 straipsnis ir 29 straipsnio 4 dalis).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, darydamas išvadą, jog atsakovas šioje dalyje nepagrįstai konstatavo, kad Bankas padarė FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, iš esmės rėmėsi tuo, kad tretieji suinteresuoti asmenys J. M., S. K. ir Č. R. laisva valia pasirinko netinkamą investavimo priemonę, nors Bankas juos buvo įspėjęs apie tokios priemonės netinkamumą; be to, pasirašydami FP sąskaitos sutartis minėti asmenys šių sutarčių Bendrosios dalies 8.6 punkto pagrindu Specialiosiose dalyse raštu sutiko, kad informacija, pranešimai ir ataskaitos jiems būtų pateikti nuorodos į Banko tinklapį būdu, o tai reiškia, kad informacijos pateikimo būdas atitiko Taisyklių 5-7 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo manymu, Bankas minėtu būdu klientams tinkamai pateikė Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymą. Taigi pirmosios instancijos teismas savo sprendime iš esmės konstatavo, jog Bankas savo veiksmais pirmiau minėtų teisės normų nepažeidė, kad informacijos pateikimo forma/laikas, kuomet ji buvo pateikta, atitiko teisės aktų reikalavimus.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nors, kaip matyti iš pirmiau aptarto teisinio reguliavimo, jame nustatomi įvairūs informacijos neprofesionaliems investuotojams pateikimo turinio ir formos reikalavimai, ginčijamame Sprendime iš esmės nurodomas tik vienas pažeidimas – t. y. nurodoma, kad J. M. (ir, pagal analogiją, S. K. ir Č. R.) Banko aprašymas (Rizikų aprašymas) pateiktas nebuvo. Grįsdamas tokią išvadą atsakovas nurodo, jog „Banko paaiškinimuose aprašytas formalus šio dokumento susiejimas su Paslaugų teikimo sutartimi negali būti laikomas Banko aprašymo pateikimu klientui <...> nagrinėjamu atveju J. M. nėra davęs Bankui sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu“. S. K. atžvilgiu atsakovas nurodo, kad „Bankas, teikdamas paslaugas S. K., turėjo laikytis tokių pat teisės aktų reikalavimų, kaip ir teikdamas paslaugas J. M.“. Šiuo aspektu reikia sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad, turint galvoje tokias ginčijamo Sprendimo formuluotes, darytina išvada, jog pats informacijos, kaip ją Bankas pateikė pirmiau minėtiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims, būdas, atsakovo manymu, būtų tinkamas, jeigu šie klientai būtų davę Bankui sutikimą gauti informaciją nuorodos į interneto tinklapį būdu.

Atsižvegdama į minėtą ginčijamo Sprendimo dalyje Bankui suformuluotą kaltinimą teisėjų kolegija sprendžia, kad teisminis nagrinėjimas šioje dalyje turi apsiriboti įvertinimu, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, jog J. M., S. K. ir Č. R. iki obligacijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo nebuvo davę Bankui sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog tokia atsakovo išvada nėra pagrįsta. Įvertinusi byloje surinktą medžiagą teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. M. (t. I, b.l. 58), S. K. (t. I, b.l. 87), Č. R. (t. I, b.l. 105) pasirašydami Finansinių priemonių tvarkymo sutartis, šių sutarčių Specialiosiose dalyse aiškiai nurodė informacijos, pranešimų ir ataskaitų gavimo būdą: nuorodos į tinklapį būdu/internetinės bankininkystės priemonėmis. Minėtų Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių Bendrųjų dalių 8.6 punkte aiškiai įtvirtinta, kad klientas, šios Sutarties Specialiojoje dalyje pažymėjęs, jog pageidauja gauti informaciją nuorodos į interneto tinklapį būdu, sutinka, kad informacija, kuri nėra skirta asmeniškai Klientui, būtų teikiama nuorodos į Banko tinklapį internete būdu bei patvirtina, jog turi galimybę nuolat naudotis interneto ryšiu.

Taigi kaip matyti iš minėtų Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių turinio, J. M., S. K. ir Č. R. buvo davę aiškų ir nedviprasmišką sutikimą gauti informaciją nuorodos į interneto tinklapį būdu. Kaip minėta, Taisyklių 24 punkte yra nurodyta, kad šių Taisyklių 21–23 punktuose nurodyta informacija turi būti pateikiama patvariojoje laikmenoje arba darant nuorodą į tinklalapį internete (kai tai nėra laikoma patvariąja laikmena) su sąlyga, kad yra laikomasi šių Taisyklių 6 punkte nustatytų reikalavimų (iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 2 dalyje). Taisyklių 6 punkto 2 dalyje nurodyta, kad kai finansų maklerio įmonė informaciją klientui teikia nuorodos į tinklapį internete būdu, klientas turi būti išreiškęs konkretų sutikimą gauti informaciją tokia forma.

Taigi, kaip matyti iš nurodytų Taisyklių nuostatų, jomis expressis verbis leidžiama klientui teikti informaciją nuorodos į tinklapį internete būdu, jei klientas yra išreiškęs konkretų sutikimą gauti informaciją tokia forma. Byloje nekyla ginčo, kad Rizikų aprašymas (Banko aprašymas) nėra asmeniškai klientui skirta informacija, ji teiktina visiems neprofesionaliems investuotojams. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamame Sprendime atsakovas nepateikė argumentų, jog toks trečiųjų suinteresuotų asmenų sutikimas gauti informaciją nėra tinkamas. Šiuo atveju dėmesys atkreiptinas į Taisyklių 7 punktą, kuriame nurodoma, jog pirmiau nurodytas informacijos pateikimo būdas yra tinkamas, jei ji pateikiama atsižvelgiant į finansų maklerio įmonės ir kliento esamų arba būsimų santykių pobūdį bei finansų maklerio įmonės ir kliento vykdomą arba planuojamą vykdyti veiklą ir jei yra įrodymų, kad klientas turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. Tokiu įrodymu, be kita ko, laikoma tai, kad klientas vykdomos arba planuojamos vykdyti veiklos tikslais yra pateikęs finansų maklerio įmonei savo elektroninio pašto adresą. Kaip matyti iš pirmiau minėtų trečiųjų suinteresuotų asmenų pasirašytų Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių Specialiųjų dalių turinio, visi trys klientai nurodė elektroninio pašto adresus.

Atsižvelgdama į pirmiau aptartas Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių nuostatas, kuriomis tretieji suinteresuoti asmenys sutiko gauti informaciją nuorodos į tinklapį internete būdu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo ginčijamame Sprendime padarytą išvadą, jog tretieji suinteresuoti asmenys Bankui nebuvo davę sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu, paneigia byloje surinkti įrodymai, todėl tokia išvada nėra pagrįsta. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjas nepadarė teisės pažeidimo, kurio padarymu aptariamoje ginčijamo Sprendimo dalyje jį kaltino atsakovas.

Teisėjų taip pat pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pirmosios Taisyklių 6 punkte paminėtos sąlygos – ar informacijos pateikimas atitiko Banko ir klientų tuo metu buvusių ir būsimų santykių pobūdį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėtas aspektas nebuvo aptariamas ir vertinamas ginčijamame Sprendime. Kaip minėta, jame nurodytas kaltinimas siejamas tik su tuo, kad Bankas klientams nebuvo pateikęs Rizikų aprašymą, nes šie klientai nebuvo davę Bankui sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu. Nei pažeidimų protokoluose, nei ginčijamame Sprendime šis aspektas nėra aptariamas, atsakovas jame nenurodė, kad Bankas savo veiksmais pažeidė Taisyklių 6.1 punktą, todėl minėtas klausimas nepatenka į šio teisminio ginčo ribas. Turint galvoje pirmiau apibrėžtas teisminio ginčo ribas, teisėjų kolegija nemato pagrindo vertinti kitų aptariamos apibendrintos informacijos pateikimo formos (pvz., ar tokia informacija buvo pateikta pakankamai iš anksto), ir, kaip minėta, pačios apibendrintos informacijos turinio/kokybės atitiktiems teisės aktų reikalavimams klausimų.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje dalyje ginčijamas Sprendimas neteisėtas, todėl naikintinas.

 

Dėl esminės informacijos apie finansines priemones suteikimo M. S.

Ginčijamu Sprendimu atsakovas taip pat nusprendė, kad Bankas, M. S. nesuteikęs visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jis galėtų suprasti Banko su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų įsigijimo, finansuojant Banko jam suteikta tiksline paskola, esmę, šiai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 3 dalį.

Analizuojant šią ginčijamo Sprendimo dalį matyti, kad atsakovas Banko padarytą teisės pažeidimą M. S. atžvilgiu iš esmės kildina iš tos faktinės aplinkybės, kad M. S. byloje aptariamą investavimo strategiją pasirinko dėl Banko reklamos apie Pagrindines Obligacijų emisijos sąlygas, kuri buvo lankstinuko pavidalu (toliau – ir Lankstinukas) (t. I, b. l. 126-127). Atsakovas teigia, kad perskaitęs Lankstinuką M. S. susidarė nuomonę, jog siūlomas produktas jam garantuos 6 proc. metines palūkanas, tuo tarpu vėliau paaiškėjo, jog toks jo lūkestis nebuvo pagrįstas, nes ir iš Galutinių sąlygų, ir iš Skolinimosi sutarties nuostatų tapo aišku, kad garantuoti 6 proc. mokami už visą laikotarpį (t. y. tris metus), o ne už vienerius metus. Nurodoma ir tai, kad M. S. aptarnavusi Banko darbuotoja J. J. taip pat nepateikė tokios informacijos, o Galutinėse sąlygose esanti formulė buvo pernelyg sudėtinga, kad ją suprastų vidutinis vartotojas. Taigi Banko padarytas pažeidimas siejamas su dviem faktinėmis aplinkybėmis: Banko platinto reklaminio Lankstinuko ydingumu, iš esmės teigiant, kad jame buvo pateikta neišsami ir klaidinanti informacija apie siūlomą finansinę priemonę, ir Banko darbuotojos J. J. neveikimu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, FPR 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jog finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Vertinant šios ginčijamo Sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą būtina įvertinti teisės normų taikymą laiko atžvilgiu. Kaip minėta, ginčijamame Sprendime atsakovas konstatavo, jog Bankas pažeidė FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus. M. S. Obligacijos emisijos Nr. 21 obligacijų įsigijo 2007 m. liepos 26 d. Šiuo aspektu pažymėtina, jog FPR įstatymo 99 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio Įstatymo nuostatų taikymą laiko atžvilgiu, nurodoma, kad šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Kaip matyti iš FPR įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalių turinio, jos turi būti suvokiamos ir aiškinamos sistemiškai ir kartu. Minėtomis FPR įstatymo nuostatomis perkeliamos MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pažymėtina ir tai, kad VPK priimtos Taisyklės, kurių 21-45 punktai įgyvendina ir detalizuoja FPR įstatymo 22 straipsnį, buvo priimtos 2007 m. gegužės 31 d. ir įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. (2007 m. gegužės 31 d. VPK nutarimo Nr. 1K-22 2 punktas), t. y. po to, kai M. S. su Banku jau buvo sudaręs šioje byloje aptariamus sandorius.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklėmis (Taisyklių 2 punktas), be kita ko, perkeliamos Įgyvendinimo direktyvos nuostatos. Lyginant Taisyklių 21-45 punktų ir Įgyvendinimo direktyvos 2 skirsnio turinį, darytina išvada, kad minėtomis Taisyklių nuostatomis iš esmės perkeliamos Įgyvendinimo direktyvos 2 skirsnio nuostatos. Įgyvendinimo direktyvos 53 straipsnio 2 dalyje yra expressis verbis numatyta, kad valstybės narės taiko nacionalinės teisės nuostatas, perkeliančias Įgyvendinimo direktyvos nuostatas, nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Taigi ES valstybės narės šiuo atveju neturi diskrecijos pasirinkti, nuo kurio momento taikyti aptartas MiFID ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatas, juo labiau, kad, kaip minėta, FPR įstatymo 99 straipsnio 1 dalyje ir VPK Nutarimo Nr. 1K-22 2 punkte taip pat įtvirtinta analogiška aptariamų nacionalinės teisės normų taikymo data.

Nors atsakovas teigia, kad FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra iš esmės analogiškos Vertybinių popierių rinkos įstatymo 24 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams toks teiginys, įvertinus šių nuostatų turinį ir jomis nustatomus įpareigojimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad minėtos FPR įstatymo normos buvo detalizuotos Taisyklėse, atmestinas. Kaip matyti iš MiFID direktyvos turinio, ja buvo nuspręsta iš naujo nuosekliai sureguliuoti finansinių priemonių rinkas, o ne taisyti prieš tai galiojusias direktyvas. Atitinkamai, Europos Komisijos pateiktuose MiFID direktyvos travaux préparatoires (konkrečiai, 2002 m. lapkričio 19 d. Direktyvos projekto (2002/0269 (COD) aiškinamajame rašte) nurodoma, kad MiFID direktyva siekiama dideliu mastu peržiūrėti galiojančio reguliavimo, susijusio su investuotojų apsauga, principus.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčui aktualiu metu, t. y. 2007 m. liepos 26 d. FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata dar nebuvo taikytina, todėl nebuvo teisinio pagrindo ginčijamame Sprendime konstatuoti, jog Bankas šiuo aptariamu aspektu pažeidė FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalį. Taigi nors pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai aiškino teisės normas, pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Teisėjų kolegija dėmesį atkreipia ir į tai, kad šioje skundžiamo Sprendimo dalyje atsakovas akcentuoja Banko Lankstinuke pareiktos reklamos ydingumą, tačiau reklaminio pobūdžio informacijai apie siūlomas paslaugas keliami reikalavimai yra įtvirtinti ne FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, o FPR įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, tuo tarpu atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė, jog pareiškėjas pažeidė FPR įstatymo 22 straipsnio 2 dalį. Pastaroji teisės norma perkelia ne MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalį, o MiFID direktyvos 19 straipsnio 2 dalį, ką nurodė ir Europos Komisija savo 2010 m. lapkričio 29 d. rašte MARKT.G.3 Ares D(21010) 875898. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ginčijamame Sprendime nurodoma, jog aptariamos informacijos M. S. nesuteikė ir jį aptarnavusi Banko darbuotoja J. J., tokios išvados byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, nes J. J., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, teigė paaiškinusi M. S., jog siūlomas produktas yra su 6 procentų prieaugiu per 3 metus (t. I, b.l. 134).

 

Dėl FPR įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pažeidimo

Atsakovas ginčijamame Sprendime taip pat konstatavo, jog Bankas, neužtikrinęs, kad J. M., S. K., M. S., Č. R. paslaugas teikę ir šiuo klientus konsultavę Banko darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirtiems jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti, pažeidė FPR įstatymo 13 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog nenustačius, kad Bankas būtų padaręs kitus ginčijamame Sprendime nurodytus teisės normų pažeidimus, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista FPR įstatymo 13 straipsnio 1 dalis. Taip pat nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog Banko darbuotojai yra dalyvavę apmokymuose apie konkrečius investicinius produktus.

FPR įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo turėti tinkamą veiklos organizavimo politiką ir procedūras, kurios užtikrintų, kad finansų maklerio įmonė, jos vadovai, darbuotojai ir agentai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, ir taisykles, reglamentuojančias finansų maklerio įmonės vadovų, darbuotojų ir agentų sandorių sudarymą savo sąskaita. Kaip matyti iš šios nuostatos turinio, ja reikalaujama, kad finansų maklerio įmonė užtikrintų tam tikras bendro pobūdžio struktūrines ir procedūrines priemones, leidžiančias užtikrinti tinkamą teikiamų paslaugų lygį.

Vertinant šios dalies ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pažymėtina, kad joje nurodomas Banko padarytas pažeidimas siejamas su prieš tai aptartais ginčijamame Sprendime nurodytais Banko pažeidimais. Taigi šis pažeidimas yra išvestinis iš pirmiau vertintų pažeidimų. Todėl konstatavus, jog prieš tai aptartos ginčijamo Sprendimo dalys nėra teisėtos, darytina išvada, kad ir ši ginčijamo Sprendimo dalis nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamame Sprendime Bankas kaltinamas tuo, kad atitinkami jo darbuotojai neturėjo pakankamai įgūdžių, žinių ir patirtiems jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti. Taigi iš esmės keliamas atitinkamų Banko darbuotojų kvalifikacijos klausimas. Tačiau atsakovas nenurodė, kokias konkrečiai kvalifikaciją, žinias ir patirtį minėti banko darbuotojai privalėjo turėti, kokie teisės aktai to reikalauja. Nors ginčijamame Sprendime nurodoma, kad trečiuosius suinteresuotus asmenis konsultavę Banko darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijos, nėra nurodyta, kokiame teisės akte reikalaujama, kad minėti Banko darbuotojai turėtų tokias licencijas.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti pagrindo nėra. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir nenustačiusi pagrindų naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai	Roma Sabina Alimienė     Irmantas Jarukaitis
	Romanas Klišauskas