Administracinė byla Nr. I-412-394/2015
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02701-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 6 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,
sekretoriaujant Jolantai Miežienei,
nedalyvaujant pareiškėjui R. B.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas R. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, patikslintu skundu (1 t., 2-3, 82 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – atsakovas, Šiaulių TI), 30 000 eurų neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 1977-02-05 iki 1997-09-24, nuo 2012-02-28 iki 2012-04-18, nuo 2013-04-25 iki 2013-05-04, nepriimtinomis sąlygomis, perpildytose, drėgnose, neventiliuojamose kamerose, kuriose veisėsi tarakonai ir žiurkės, buvo šalta, trūko šviesos. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose įrengtas tualetas neatitiko higienos reikalavimų, jis neturėjo galimybės normaliai išsimaudyti, išsidžiovinti drabužių. Pasivaikščioti gryname ore buvo leidžiama tik vieną valandą, tiekiamo maisto energetinė vertė neatitiko reikalavimų. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko sveikata. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patirtą neturtinę žalą vertina 30 000 eurų.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimuose (1 t., 44-52, 169-177 b. l.) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 1997-02-05 iki 1997-09-24, nuo 2012-02-28 iki 2012-04-18, nuo 2013-04-25 iki 2013-05-03, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašo taikyti, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, tai yra 2014-11-10. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-11-21 pažymos Nr. 69/06-5607 „Dėl R. B. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas kamerose, kuriuose jam teko nuo 2,27 kv. m. iki 6,61 kv. m., o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikromis dienomis pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį, su kuriuo susijusiems reikalavimams dėl neturtinės žalos reikšti nesuėjęs senaties terminas, iš viso buvo laikomas 58 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Kamera Nr. 104, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2012-02-28 iki 2012-03-14 ir nuo 2012-03-30 iki 2012-04-18, Šiaulių visuomenės sveikatos centro buvo patikrinta 2012-04-11 (išvados surašytos 2012-04-19 patikrinimo akte Nr. EP-105). Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 104 atliktas einamasis remontas, kamera tvarkinga, išvalyta, dirbtinė apšvieta atitinka higienos normos reikalavimus, nustatyti neesminiai pažeidimai. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu nuo 2013-04-25 iki 2013-05-30 kamerose Nr. 23 ir Nr. 17 nebuvo atlikta patikrinimų dėl jų atitikimo higienos normos reikalavimams.
Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 p. nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas, o 2 p. nustato, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvo sanitariniame mazge, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.
Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo sanitariniame mazge, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl vėdinimo.
? ?? ?
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems" suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Todėl pareiškėjo argumentai, jog per trumpa pasivaikščiojimo trukmė, kad pasivaikščioti būdavo vedami visi vienoje kameroje laikomi asmenys, neturi jokio teisinio pagrindo.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų (t. y. nei rašytinių, nei susijusių su jo sveikatos sutrikimais, susirgimais) dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, o tik nurodė asbesto tariamą buvimą pastato konstrukcijoje bei šiferinio stogo, todėl vien tokių aplinkybių nurodymas neturėtų būti vertinamas kaip neteisėti pareigūnų veiksmai ar jų neveikimas, be to, atsakovas mano, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo labai neilgą laiko tarpą, kas negalėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai taip, kaip jis nurodo.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Pareiškėjas skundžiasi, jog kameroje nebuvo karšto vandens. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 21 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti Įrengta šalto vandens tiekimo sistema. HN 27 p. numato, kad šalto ir karštos vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje varykloje, dusinėję, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl šilto vandens nebuvimo kamerose yra nepagrįstos ir neturi teisinio pagrindo.
Atsakovas pabrėžė, kad Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nurodyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose tyrimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Atsakovas pažymėjo, kad nė viename teisės akte nėra uždrausta naudotis iš laisvės atneštais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais, kurie nėra įrašyti į Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašą", todėl jei pareiškėjas nesinaudojo suteiktomis teisėmis, tai neturi jokio teisinio pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui atsirasti.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012-03-19 patikrinimo akte Nr. EP-710 užfiksavo, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriuje patiekiamas maistas atitinka fiziologines mitybos normas, rekomenduojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose." 2013-03-05 patikrinimo akte Nr. 57VMĮP 0204375 nustatyta, kad patiekalai Tardymo izoliatoriuje negaminami, paruošti atvežami termosuose. Patiekalų svoriai važtaraštyje sutampa su nurodytais Valgiaraščio nedirbantiems vyrams priede. Užfiksuotas nežymus pagaminto maitos, kuris patiekiamas karštas, laikymo temperatūros pažeidimas. Atsakovas pabrėžia, kad maitinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atitinka minėtus teisės aktus, todėl pareiškėjo reiškiamoms pretenzijoms dėl netinkamo maitinimo nėra jokio teisinio pagrindo ir jos laikytinos nepagrįstos. Taip pat teisės aktuose numatyta galimybė patiems suimtiesiems/nuteistiesiems įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus. Deja, galimybė maisto produktus gauti iš giminių ar draugų, jokiame teisės akte nėra numatyta, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnams negali kilti atsakomybė už jiems nereglamentuotų teisių nevykdymą.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20]. Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo", kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Jose numatyta, kad vyrui suteikiamas vienas tualetinio popieriaus rulonas. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, išduodami po vieną tualetinio popieriaus ruloną, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir tokiu būdu neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų bei jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. R. B. 2012-03-07 ir 2012-04-10 buvo pateikęs prašymus išduoti jam higienos priemones – tualetinį popierių, taip pat kojines. Atsakovas nesudarė pareiškėjui blogesnių kalinimo sąlygų nei kitiems suimtiesiems (nuteistiesiems), visada išduodavo jam prašomas higienos priemones, todėl jo pretenzijos dėl neišduotų higienos priemonių prieštarauja pačiai bylos medžiagai.
Atsakovas nurodo, kad iki 2011 m. asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtieji ir nuteistieji skalbėsi patys kamerose patys. Tam tiksli kamerose buvo iškabintos virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Kadangi jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose bei dėl kalinamųjų saugumo, nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai. Nuo 2011 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Todėl atsakovo nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos, ko pasėkoje, jo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovas taip pat prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 1997 m. vasario 5 d. iki 1997 m. rugsėjo 24 d., nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 4 d. Neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, kamerų būklė ir laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų, dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją).
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).
Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (2005 m. balandžio 7 d. sprendimas Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. LR CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
Pareiškėjas teismui pateiktame atsikirtime į Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepimą (2 t., 57 b. l.) prašo teismo netaikyti senaties termino ir jį atnaujinti, abstrakčiai nurodo, kad nežinojo, jog gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Teismo nuomone, pareiškėjas neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių prašymas taikyti ieškinio senaties terminą turėtų būti netenkintinas, todėl atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas ir ieškinio senatis skaičiuotina nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 10 d. (spaudas ant voko).
Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 1997-02-05 iki 1997-09-24, nuo 2012-02-28 iki 2012-04-18, nuo 2013-04-25 iki 2013-05-04, (1 t., 54, 97 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 10 d. (pagal spaudą ant voko), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 1997-02-05 iki 1997-09-24 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012-02-28 iki 2012-04-18, ir nuo 2013-04-25 iki 2013-05-04.
Iš byloje esančių 2014-11-21 pažymos Nr. 69/06-5607 ir 2015-01-27 pažymos Nr. 69/06-546 matyti, kad pareiškėjas R. B. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tris laikotarpius, tai yra į Šiaulių TI buvo pristatytas 1997 m. vasario 5 d. ir periodiškai skirtingose kamerose laikytas iki 1997 m. rugsėjo 24 d., vėliau į Šiaulių TI buvo pristatytas 2012 m. vasario 28 d.ir periodiškai skirtingose kamerose laikytas iki 2012 m. balandžio 18 d., ir nuo 2013 m. balandžio 25 d. skirtingose kamerose laikytas iki 2013 m. gegužės 3 d.
Laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas buvo laikomas 59 dienas. Kameroje Nr. 104 - laikotarpiu nuo 2012-02-28 iki 2012-03-14, viso 16 dienų, buvo laikomi 5-8 asmenys ir vienam asmeniui teko nuo 3,77 iki 2,36 kv. m. kameros ploto, laikotarpiu nuo 2012-03-30 iki 2012-04-18, viso 19 dienų, buvo laikomi 4-8 asmenys ir vienam asmeniui teko nuo 4,72 iki 2,36 kv. m., kameroje Nr. 63 – nuo 2012-03-16 iki 2012-03-30, viso 15 dienų, buvo laikomi 4-8 asmenys ir vienam asmeniui teko nuo 4,54 iki 2,27 kv. m., kameroje Nr. 23 – nuo 2013-04-25 iki 2013-04-30, viso 6 dienas, buvo laikomi 3-5 asmenys ir vienam asmeniui teko nuo 4,55 kv. m. iki 2,73 kv. m., ir kameroje Nr. 17 – nuo 2013-04-30 iki 2013-05-03, viso 3 dienas, buvo laikomi 3-7 asmenys ir vienam asmeniui teko nuo 6,16 kv. m. iki 2,64 kv. m. kameros ploto.
Taigi pareiškėjui tenkantis kameros plotas iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktų pažymų tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį šių kamerų plotą atsakovas nepateikė, todėl 2014-11-21 pažymos Nr. 69/06-5607 ir 2015-01-27 pažymos Nr. 69/06-546 turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 59 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (1 t., 55-57, 98-100 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tai yra Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, reikalavimais, 2012 m. balandžio 11 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 104, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. kovo 14 d. ir nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 104 atliktas einamasis remontas, kamera tvarkinga, išvalyta. Dirbtinė apšvieta 215 lx, matavimų neapibrėžtis 34,4 lx, reglamentuojama HN 76:2010 VI skyriaus 22 punkte 200 lx. Natūralios apšvietos koeficientas 0,31 %, natūralios apšvietos koeficiento neapibrėžtis 0,006 %, reglamentuojama HN 76:2010 VI skyriaus 22 punkte turi būti 0,5 %, todėl nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ VI skyriaus 22 punkto pažeidimas. Dirbtinė naktinė apšvieta 3 lx, matavimų neapibrėžtis 1,38 lx, reglamentuojama HN 76:2010 VI skyriaus 23 punkte dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx, todėl nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ VI skyriaus 23 punkto pažeidimas. Oro temperatūra 17,3 °C, neapibrėžtis 0,18 °C, reglamentuojama HN 76:2010 VI skyriaus 26 punkte šiltuoju metų laikotarpiu 18-28 °C, todėl nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ VI skyriaus 26 punkto pažeidimas. Santykinė oro drėgmė 41,5 %, neapibrėžtis 0,98 %, reglamentuojama HN 76:2010 VI skyriaus 26 punkte šiltuoju metų laikotarpiu 35-65 %. Oro judėjimo greitis 0,04 m/s, neapibrėžtis 0,02 m/s, reglamentuojama HN 76:2010 VI skyriaus 26 punkte šiltuoju metų laikotarpiu 0,15-0,25 m/s, todėl nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ VI skyriaus 26 punkto pažeidimas (1 t., 62-69 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad kitose kamerose Nr. 23, Nr. 17, Nr. 63 pareiškėjo laikymo laikotarpiais ar anksčiau, iki pareiškėjo patalpinimo į šias kameras, Šiaulių visuomenės sveikatos centras būtų atlikęs patikrinimus ir nustatęs pažeidimus. Taigi pažeidimai kameroje Nr. 104 užfiksuoti pareiškėjo buvimo šioje kameroje metu, todėl teismas daro išvadą, kad yra akivaizdu, jog valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. kovo 14 d. ir nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., viso 35 dienas laikė pareiškėją kameroje Nr. 104, neatitinkančioje joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl netinkamos kamerų švaros, tvarkos bei dezinfekcijos, negalėjimo tinkamai pasinaudoti dušu. Vadovaujantis LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 59 punktu, gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) būtina atlikti ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Kaip atsiliepime nurodo atsakovas ir matyti iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014-11-24 pažymos Nr. 62/08-416, kamerų dezinfekcija įstaigoje atliekama kasdien, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale. Kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus, deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu. Deratizacija apgyvendinimo kamerose vykdoma priemone „Bromad“. Kamerose, atliekant deratizaciją cheminiu būdu, suimtieji (nuteistieji) yra iškeliami į kitas apgyvendinimo kameras. Teritorijoje deratizacija vykdoma su „Broditop“ pasta. Deratizacija pagal planą atliekama kartą per mėnesį (1 t. 99 b. l.). Patalpų dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija vykdoma pagal 2011-12-30 patvirtintą grafiką Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012-2013 m.“ (1 t., 101-102 b. l.). Taigi byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI kameros nėra valomos ir dezinfekuojamos. Be to, Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinama suimtųjų ir nuteistųjų teisė naudotis dušu, nes Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę (1 t., 48 b. l.).
LR higienos normos HN 76:2010 39.4 punktas numato, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų. Iš 2012-04-19 Šiaulių visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akto Nr. EP-105 (patikrinimas atliktas 2012-04-11) matyti, jog operatyvios kontrolės metu nustatyta, kad dušo patalpos išvalytos. Pašalinių, dvokiančių kvapų nejaučiama. Dušo patalpos valomos po kiekvieno naudojimosi dušu dezinfekcinių savybių turinčiomis priemonėmis. Patalpų valymas ir dezinfekavimas registruojamas registracijos žurnale, kuriame pasirašo priežiūrą atliekanti dezinfekatorė (1 t., 66-67 b. l.). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dušų patalpos nevalomos ir nedezinfekuojamos, todėl tokie jo teiginiai atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje tualetas nebuvo atitvertas nuo bendros kameros, nebuvo įrengtas unitazas, todėl kameroje nuolat tvyrojo blogas kvapas. Kameroje nebuvo karšto vandens. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. 2009 m. liepos 10 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5 punktas numato, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 24 d. pažymoje Nr. 62/08-416 ir 2015 m. sausio 28 d. pažymoje Nr. 62/08-96 nurodoma, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema (1 t., 56, 99 b. l.). Atsakovo pateikti duomenys paneigia, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, tačiau tuo pačiu patvirtina, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatytų reikalavimų, nes kamerose nebuvo įrengti unitazai.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Karšo ir šalto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje varykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpose. Todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens teikimo kamerose nepagrįstos.
Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo suteikta galimybė tik vieną valandą per parą pasivaikščioti lauke ir tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 punktas numato, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ (1 t., 70 b. l.) nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, tokia pasivaikščiojimo trukmė neprieštarauja nurodytiems Lietuvos Respublikos teisės aktams, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos pasivaikščiojimo trukmės nepagrįstos.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemelio plotas buvo apie 12 kv. m., vienu metu buvo išvedama 16-20 asmenų, todėl jis neturėjo galimybės vaikščioti. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 punkte numatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 21 patvirtintų taisyklių 21 punkte numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pažymėtina, jog pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas. LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. (1 t., 47 b. l.). Įvertinus teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos įrengimo atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Šiaulių TI pareiškėjui neduodavo tualetinio popieriaus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtintoje Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje numatyta, kad vyrams išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus 1 mėnesiui. Šiaulių TI esantys suimtieji ir nuteistieji higienos priemonėmis ir patalyne kiekvieną mėnesį aprūpinami pagal prašymus. Atsakovas į bylą pateikė 2012 m. kovo 7 d. ir 2012 m. balandžio 10 d. pareiškėjo prašymus skirti higienos priemones, tualetinį popierių (1 t., 77-78 b. l.), todėl pareiškėjo argumentai dėl higienos priemonių nesuteikimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad buvo draudžiama turėti šiltus pledus. LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4GB talpos informacijos ir duomenų laikmenoms ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Lietuvių kalbos žodyne numatyta, jog patalynė yra visas lovos paklojimas (paklodė, antklodė, priegalvis, patalai); žodis „pledas“ aiškinamas kaip didelė skara, vartojama kaip apdangalas. Vertinant sąvoką „pledas“ lingvistiniu metodu darytina išvada, kad pledas nelaikytinas tokio pobūdžio patalynės vienetu, kurio naudojimą leistų aukščiau nurodytos normos ir apskritai nėra priskirtinas leidžiamų naudoti daiktų kategorijai.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl drėgmės lygio (kuris siekė 80 procentų) išskalbti drabužiai nedžiūdavo, o supelydavo ar pradėdavo pūti. Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 24 d. pažymos Nr. 62/08-416 ir 2015 m. sausio 28 d. pažymos Nr. 62/08-96 (1 t., 55-57, 98-100 b. l.) matosi, kad iki 2011 m. asmeninius drabužius suimtieji ir nuteistieji skalbėsi kamerose patys, tam tikslui buvo iškabintos virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas; nuo 2011 m. rugsėjo mėn. suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėn. teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad jam nesudaroma galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius nepagrįsti ir neįrodyti.
Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad maisto energetinė vertė siekdavo iki 1400 kcal. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-70 (1 t., 58-60 b. l.) nurodoma, kad pareiškėjo skunde Nr. 24 (1.23), gautame 2012 m. kovo 6 d. dėl maisto kokybės, minimi faktai, jog asmuo gauna maistą 3 kartus per dieną, kurio energetinė vertė neatitinka suaugusio žmogaus normos, nepasitvirtino; Šiaulių tardymo izoliatoriuje patiekiamas maistas atitinka fiziologines mitybos normas, rekomenduojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“ reikalavimų nuostatų; laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr.4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimų nuostatas. Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. kovo 5 d. patikrinimo akte Nr. 57 VMĮP 0204375 nurodoma, jog gautame važtaraštyje patiekalų nurodyti svoriai sutampa su nurodytais Valgiaraščio nedirbantiems vyrams priede (Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose) (1 t., 103-105 b. .l.). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų (laboratorijos cheminių tyrimų rezultatų ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, kad dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė, mažesnė nei 2298 kcal per parą. Teismui nepateikus tokio pobūdžio įrodymų, negalima konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastato konstrukcijoje, sienose, kanalizacijoje yra asbesto, stogas šiferinis, kas sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus konstrukcijose panaudotas asbestas ir jo dirbiniai, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl asbesto tiesioginės įtakos sutriko jo sveikata, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl asbesto, atmeta kaip nepagrįstus
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvusių laikymo sąlygų išgyveno didelius dvasinius skausmus, depresiją, pablogėjo jo sveikata, susirgo skrandžio ligomis. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, kad 2012 m. vasario 29 d. pirminės gydytojų apžiūros metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nurodyti duomenys, jog pareiškėjas sirgęs skrandžio opalige 2010 m. (1 t., 162 b. l.). Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2012 m. kovo 29 d. pareiškėjui diagnozuotas funkcinis skrandžio susirgimas, paskirtas gydymas medikamentais (1 t., 167 b. l.). 2013 m. balandžio 26 d. atliekant pirminę gydytojų apžiūrą Alytaus pataisos namuose taip pat pažymėta, jog pareiškėjui 2012 metais nustatyta skrandžio opaligė (1 t., 16 b. l.), dėl kurios, kaip matyti iš tolimesnių medicininių įrašų asmens sveikatos istorijoje, pareiškėjas gydėsi Alytaus pataisos namuose. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti tokį pareiškėjo sveikatos sutrikimą ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – teisės aktų reikalavimus atitinkančio bent minimalaus kameros ploto (jeigu administracija pagal galimybes negalėjo užtikrinti pareiškėjui didesnio ploto, nei nustatyta minimali norma), taigi Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (59 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų net po 508 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik praėjus daugiau nei metams po jo paskutinio išvykimo iš Šiaulių TI.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2014-10-30 nutartimi byloje Nr. A-575-1594/2014 už 539 dienas priteisė 8700 Lt, LVAT 2014-11-25 nutartimi byloje Nr. A-575-2045/2014 už 396 dienas priteisė 4900 Lt, LVAT 2014-12-01 nutartimi byloje Nr. A-442-1560/2014 už 358 dienas priteisė 6000 Lt, LVAT 2015-01-07 nutartimi byloje Nr. A-45-442/2015 už 221 dieną priteisė 1400 Eur, LVAT 2015-01-29 nutartimi byloje Nr. A-143-858/2015 už 516 dienų priteisė 2800 Eurų, LVAT 2015-02-11 nutartimi byloje Nr. A-663-575/2015 už 564 dienas priteisė 2000 Eur) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 500 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu teismas,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500,00 Eur (penkis šimtus Eur 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.
Teisėja Jarūnė Sedalienė