Civilinė byla Nr. e2A-790-852/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22138-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2;  2.6.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ir uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Lietuva“ dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovas D. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti laidavimą (2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartis Nr. FA-BK200510-1174 /1, sudaryta akcinės bendrovės (toliau – AB) Sampo banko su laiduotoju D. S.) D. S. atžvilgiu pasibaigusiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.87 straipsnio 4 dalį. Teismo sprendimu nustatyti, kad pastarasis laidavimas D. S. atžvilgiu pasibaigė kitą dieną (2006 m. balandžio 25 d.) po sutuoktinių R. K. ir K. K. laidavimo pasibaigimo; 2) pripažinti laidavimą (2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartis Nr. FA – BK200510-1174 /1, sudaryta AB Sampo banko su laiduotoju D. S.) D. S. atžvilgiu pasibaigusiu pagal CK 6.86 straipsnį, 6.87 straipsnio 6 dalį ar kita; 3) pripažinti reikalavimo teisių perleidimo 2019 m. rugsėjo 27 d. sandorį, kurį atliko / vykdė dvi šalys: pardavėjas Danske Bank A/S ir pirkėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Intrum Lietuva“ negaliojančiu (ab initio) (CK 1.78 straipsnio 1–5 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnis, 6.101 straipsnio 1 dalis, 5 dalis ir kt.); 4) priteisti ieškovui ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas šioje byloje. Ieškovas nurodė, kad UAB „NBG grupė“ buvo įsteigta 2005 m. rudenį lygiomis dalimis (po 50 proc. akcijų) dviejų fizinių asmenų, t. y. ieškovo D. S. ir R. K. 2005 m. spalio mėn. ieškovas, kaip UAB „NBG grupė“ administracijos vadovas, su AB Sampo banku pasirašė Mokėjimo kortelių kredito limito suteikimo sutartį Nr. BK-200510-1174. 2006 m. balandžio 7 d. sutuoktiniai R. K. ir K. K. visas nuosavybės teise turėtas UAB „NBG grupė“ akcijas pardavė antrajam akcininkui D. S., kuris tapo vieninteliu UAB „NBG grupė“ akcininku ir juo buvo iki pat šio juridinio asmens pabaigos. 2007 m. gegužės 10 d. UAB „NBG grupė“ buvo iškelta bankroto byla, o 2015 m. spalio 6 d. ji buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Taip pat nurodė, kad 2013 m. kovo 21 d. AB Sampo banko teisių perėmėjas po reorganizacijos Danske Bank A/S kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš laiduotojų ir kaip teisinį pagrindą dalyje dėl D. S. nurodė su juo 2005 m. spalio 7 d. sudarytą Laidavimo sutartį Nr. FA - BK200510-1174/1 (civilinė byla Nr. 2-1062-110/2014). Ieškovas nurodė, jog laidavimas pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA – BK200510-1174 /1 pripažintinas pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu (pirmasis ieškinyje pareikštas reikalavimas), nes AB Sampo bankui ir Danske Bank A/S atsisakius sutuoktinių R. K. ir K. K. laidavimo už UAB „NBG grupė“ (pagrindinė skolininkė) pagal Mokėjimo kortelių kredito limito suteikimo sutartį Nr. BK-200510-1174 bei palikus tik vieną vienintelį iš trijų solidarių laiduotojų D. S. (ieškovą), pastarajam teko ir laidavimo atsakomybės neproporcingas atsakomybės padidėjimas. Todėl, ieškovo vertinimu, yra pagrindas taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalį, numatančią, jog laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Ieškovas šį reikalavimą taip pat grindžia tuo, kad nei jis, kaip trečiasis solidarus laiduotojas, nei UAB „NBG grupė“ nebuvo informuoti apie AB Sampo banko ketinimus ir (ar) derybas su kitais dvejais solidariais laiduotojais (sutuoktiniais R. K. ir K. K.) dėl laidavimo panaikinimo, nors to imperatyviai reikalauja įstatymai. Ieškovo teigimu, šios aplinkybės nuo pačios skolininkės UAB „NBG grupė“ ir trečiojo solidaraus laiduotojo D. S. (ieškovo) daugiau negu 8 metus buvo slepiamos, iki tol, kol patys sutuoktiniai R. K. ir K. K. ir jų advokatas atskleidė šią situaciją. Ieškovas pažymėjo, kad aplinkybės, jog AB Sampo bankas ir Danske Bank A/S atsisakys R. K. ir K. K. laidavimo, 2005 m. spalio mėn. sudarant laidavimo sutartį laiduotojas D. S. nenumatė ir tokių galimų padarinių neprisiėmė. Ieškovas taip pat prašė laidavimą pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA – BK200510-1174 /1 pripažinti pasibaigusiu CK 6.86 straipsnio, 6.87 straipsnio 6 dalies ar kitu pagrindu (antrasis ieškinyje pareikštas reikalavimas). Ieškovo teigimu, atsakovas Danske Bank A/S, būdamas kreditoriumi UAB „NBG grupė“ bankroto byloje, turėjo pareigą ginčyti neteisėtus bankrutavusios UAB (toliau – BUAB) „NBG grupė“ ilgalaikio turto pardavimus už nepagrįstai mažą kainą, tokiu būdu Danske Bank A/S turėjo galimybę skolą atgauti iš pagrindinės skolininkės UAB „NBG grupė“. Teigia, jog kreditorius Danske Bank A/S galėjo atgauti visus paskolintus pinigus, tačiau paties kreditoriaus Danske Bank AS neveikimas UAB „NBG grupė“ bankroto proceso metu lėmė, kad jis likusios negrąžintos paskolos sumos iki šiol neatgavo. Ieškovas pažymėjo, kad BUAB „NBG grupė“ turto būtų užtekę visiems kreditorių reikalavimams patenkinti (iškėlus bankroto bylą įmonė turėjo 222 744 Lt turto daugiau negu įsipareigojimų ir skolų). Pasak ieškovo, atsakovas Danske Bank A/S, būdamas vienu iš didžiausių kreditorių minėtos įmonės bankroto byloje, dalyvaudamas kreditorių susirinkimuose ir balsuodamas juose, pats palaikė ir balsavo už vertingo parduodamo UAB „NBG grupė“ nekilnojamojo turto galimai neteisėtą ir neprotingą kainos (su)mažinimą kelis kartus (per mažiau kaip kalendorinius metus šio nekilnojamojo turto kaina galimai neteisėtai buvo sumažinta nuo 480 000 Lt iki 80 000 Lt). Ieškovas taip pat pažymėjo, kad įkeisto turto savininkui AB Šiaulių bankui atsisakius pasiimti vertingą nekilnojamąjį turtą, kurio rinkos vertė buvo mažiausiai 490 000 Lt, atsakovas Danske Bank A/S galėjo šį vertingą nekilnojamąjį turtą pasiimti savo žinion ir visiškai pasidengti 50 000 Lt paskolą su visomis palūkanomis, o kitiems kreditoriams, tarp jų ir įkeisto turto savininkui AB Šiaulių bankui, pervesti kainos skirtumą pinigais (likusi įkaito turėtojui AB Šiaulių bankui nepadengta paskolos suma tuo metu buvo tik apie 139 000 Lt). Be to, ieškovo teigimu, atsakovas galėjo prašyti bankroto bylą nagrinėjančio Kauno apygardos teismo nustatyti dalį šiame nekilnojamame turte, arba pasiimti kitą vertingą kilnojamąjį bankrutuojančios įmonės turtą, tačiau šiomis galimybėmis atsakovas Danske Bank A/S nepasinaudojo. Pasak ieškovo, atsakovas Danske Bank A/S, būdamas antru pagal dydį kreditoriumi UAB „NBG grupė“ bankroto byloje ir turėdamas patyrusius teisininkus bei didelę tokių klausimų sprendimo patirtį, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą bankroto bylą nagrinėjančiame Kauno apygardos teisme ginčyti minėtus galimai neteisėtus, visų kreditorių interesus pažeidžiančius BUAB „NBG grupė“ ilgalaikio turto pardavimus. Tačiau, ieškovo teigimu, kreditorius Danske Bank A/S minėtų galimai neteisėtų sandorių neginčijo, o po septynerių metų kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, galimai nepagrįstai prašydamas pagrindinio skolininko BUAB „NBG grupė“ skolą su palūkanomis ir netesybomis priteisti iš šio juridinio asmens laiduotojų. Ieškovas ieškiniu taip pat ginčija 2019 m. rugsėjo 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sandorį (trečiasis ieškinyje pareikštas reikalavimas), kuriuo Danske Bank A/S galimai perleido UAB „Intrum Lietuva“ reikalavimo teises į ieškovą pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA – BK200510-1174/1. Ieškovas nurodė, jog UAB „Intrum Lietuva“ nepateikė tinkamų reikalavimo perleidimo faktą pagrindžiančių dokumentų ieškovui, ieškovas niekada nėra davęs sutikimo, kad reikalavimo teisės, kylančios iš 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutarties Nr. FA – BK200510-1174/1, būtų perleistos kitam asmeniui, taip pat kad būtų perleisti ieškovo asmens duomenys. Ieškovas kaip teisinį tokio reikalavimo pagrindą nurodo CK 1.78 straipsnio 1–5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalį, 1.95 straipsnį, 6.101 straipsnio 1 dalį, 5 dalį. Reikalavimo teisių perleidimas, kurį galimai atliko pardavėjas atsakovas Danske Bank A/S ir pirkėja atsakovė UAB „Intrum Lietuva“, laikytinas negaliojančiu (ab initio) dėl šių priežasčių. Pirma, AB Sampo banko teisių perėmėjo pateiktame dokumente pavadinimu „2005-10-07 laidavimo sutartis Nr. FA - BK200510-1174 / 1“ nebuvo susitarta ir D. S. niekada nėra davęs sutikimo AB Sampo bankui ar jo teisių perėmėjams perduoti savo asmens duomenis į užsienio šalį ar tretiesiems asmenims ar (ir) perleisti iš laidavimo sutarties kylančias teises trečiajam asmeniui. Antra, 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) yra tiesiogiai taikomas teisės aktas visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, įskaitant ir Lietuvos Respublikoje. Trečia, tokiu būdu nesilaikyta ir grubiai pažeistos (pažeidžiamos) imperatyviosios CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Pasak ieškovo, iki šiol jam asmeniškai nebuvo / nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys ir dokumentai apie galimą išieškotojo atsakovo Danske Bank A/S pasikeitimą. Be to, nors ieškovo ne kartą prašomas, nurodoma naujoji išieškotoja atsakovė UAB „Intrum Lietuva“ iki šiol galimai piktybiškai vengia pateikti išieškotojo pasikeitimą patvirtinančius dokumentus ieškovui. Dėl nurodytų priežasčių, ieškovo teigimu, iš neteisės negali kilti teisė, todėl teismas negalėtų ginti UAB „Intrum Lietuva“ subjektinės teisės, kildinamos iš niekinio sandorio.

2.       Atsakovė UAB „Intrum Lietuva“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad tarp atsakovo Danske Bank A/S (tuo metu – AB SAMPO bankas) ir kredito gavėjos UAB „NBG grupė“ 2005 m. spalio 7 d. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. BK200510-1174 (toliau – Kredito sutartis, Kreditavimo sutartis), kurios pagrindu Danske Bank A/S kredito gavėjai suteikė 14 481 Eur dydžio kreditą. Pasak atsakovo, 2005 m. spalio 7 d. ieškovas, pasirašydamas laidavimo sutartį Nr. FA-BK200510-1174/1 (toliau – Laidavimo sutartis), neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo, kaip solidarusis skolininkas, atsakyti visu savo turtu ir lėšomis Danske Bank A/S, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos arba dalies prievolės pagal Kredito sutartį. Laidavimo sutartimi ieškovas įsipareigojo solidariai atsakyti už trečiojo asmens (UAB „NBG grupė“) mokėjimo prievolių pagal Kredito sutartį visišką ir tinkamą įvykdymą. Atsakovas paaiškino, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartimi trečiajam asmeniui UAB „NBG grupė“ buvo iškelta bankroto byla. Pagal Kredito sutartį trečiasis asmuo UAB „NBG grupė“ bankroto iškėlimo dienai atsakovui Danske Bank A/S buvo skolingas 16 216,34 Eur, iš jų 14 481 Eur skolos bei 1 735,34 Eur priskaičiuotų nesumokėtų palūkanų. Danske Bank A/S, siekdamas apginti pažeidžiamas teises, kreipėsi į teismą dėl skolos iš ieškovo, kaip Kredito sutarties laiduotojo, priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 bei Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015 patenkino atsakovo Danske Bank A/S ieškinį ir priteisė jo naudai iš ieškovo 14 481 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė UAB „Intrum Lietuva“ pažymėjo, kad ieškovas minėto teismo sprendimo nevykdė ir priteistų sumų atsakovui Danske Bank A/S nesumokėjo, todėl pastarasis kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 28 d. išdavė išieškotojui Danske Bank A/S vykdomąjį raštą dėl 14 481 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 14 481 Eur dydžio sumą ir 434,52 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš ieškovo. Nurodytas vykdomasis dokumentas buvo pateiktas antstoliui I. G. vykdyti, 2018 m. gegužės 10 d. jis buvo persiųstas antstoliui M. P. vykdyti pagal ieškovo gyvenamąją vietą. Atsakovė UAB „Intrum Lietuva“ taip pat pažymėjo, kad tarp jos ir atsakovo Danske Bank AS 2019 m. rugsėjo 27 d. buvo sudaryta Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartis, pagal kurią reikalavimo teisės į ieškovo įsipareigojimą buvo perleistos naujajai kreditorei atsakovei UAB „Intrum Lietuva“. Antstolio M. P. 2019 m. gruodžio 18 d. patvarkymu Nr. S-19-123-15720 išieškotojas Danske Bank AS buvo pakeistas į UAB „Intrum Lietuva“ vykdomojoje byloje dėl skolos išieškojimo iš ieškovo D. S. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-6983-1126/2020 atmestas ieškovo skundas dėl nurodyto antstolio patvarkymo Nr. S-19-123-15720 panaikinimo bei ieškovo prašymai dėl 2019 m. rugsėjo 27 d. Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutarties išreikalavimo. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 punkte nustatytas bylos nutraukimo pagrindas, t. y. teismas bylą turėtų nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme. Atsakovė pažymėjo, jog įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015 patenkino Danske Bank A/S ieškinį ir priteisė jo naudai iš ieškovo 14 481 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taigi, pasak atsakovės, ieškovo, kaip laiduotojo, prievolės apimtis pagal nagrinėjamoje byloje ginčijamą Laidavimo sutartį yra nustatyta pirmiau nurodytais teismo sprendimais, kuriais buvo patvirtintas Danske Bank A/S reikalavimas ieškovo atžvilgiu, todėl šiuo metu reikalavimas ieškovui grąžinti skolą yra kildinamas iš minėto teismo sprendimo. Be to, ieškovas ginčijama Laidavimo sutartimi iš esmės bando kvestionuoti ir įsiteisėjusį teismo sprendimą, kurio pagrindu iš ieškovo Danske Bank A/S naudai priteista skola. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovės UAB „Intrum Lietuva“ įsitikinimu, ieškovo keliamas reikalavimas pripažinti Laidavimo sutartis pasibaigusiomis, nesukels tų teisinių padarinių, kurių ieškovas iš esmės siekia. Atsakovė taip pat nurodė, kad nesutinka su ieškovo argumentais, kuriais yra grindžiamas reikalavimas dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis. Atsakovė atkreipė dėmesį, jog ginčo atveju, užtikrinant prievolių pagal Kredito sutartį vykdymą, Danske Bank A/S buvo pasiūlyta papildoma užtikrinimo priemonė – laidavimas. Laidavimo sutarties 4 punkte, be kita ko, įtvirtinta, jog laiduotojas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja atsakyti bankui, kaip solidarusis skolininkas, visu savo turtu ir lėšomis, jeigu kredito davėjas neįvykdys savo prievolių. Be to, apibrėžiant laidavimo sutarties dalyką, taip pat nurodyta, jog laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas už kredito grąžinimą, palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, papildomų palūkanų sumokėjimą, kitų kredito gavėjo mokėjimo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymą ir nuostolių atlyginimą. Laidavimo sutarties 3 punkte nurodyta, jog laiduotojas atsisako teisės reikalauti, kad Bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų kredito gavėjo turtą. Pasak atsakovės, nurodytos Laidavimo sutarties nuostatos patvirtina, jog ieškovas prisiėmė atsakomybę visiškai atsakyti pagal Laidavimo sutartį ir ieškovo ieškinyje minimi faktai dėl atsakomybės pasibaigimo kitų laiduotojų atžvilgiu neturi įtakos ieškovo, kaip laiduotojo, atsakomybės riboms pagal šalių pasirašytą Laidavimo sutartį. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad remiantis teismų praktika, ieškovas, kaip laiduotojas, turi pareigą pats aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014). Paaiškino, kad ieškovas buvo Kredito gavėjos akcininkas, t. y. naudos gavėjas ir sprendimus priimantis asmuo, todėl visu Kredito sutarties vykdymo bei Kredito gavėjos bankroto proceso metu turėjo visas teises ir galimybes kontroliuoti bei dalyvauti visuose vykusiuose procesuose. Atsakovės teigimu, asmuo, prieš pasirašydamas sutartį, susipažįsta su sutarties sąlygomis, ir visada turi bent du pasirinkimus, t. y. sudaryti sutartį su tokiomis sąlygomis, kokios yra, arba atsisakyti sudaryti sutartį, jeigu bent viena sąlyga jam yra nepriimtina. Atsakovė pažymėjo, kad laidavimo sutartys savo esme nėra tokios sutartys, kurias asmuo būtų priverstas sudaryti, kadangi asmenys laisva valia sutinka laiduoti prievolės įvykdymą. Atsakovės įsitikinimu, nepagrįstas ieškovo reikalavimas Laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia pagal CK 6.86 straipsnio, 6.87 straipsnio 6 dalies nuostatas. Ieškovo dėstomi teiginiai apie potencialią AB Šiaulių banko naudai įkeisto turto vertę yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas pats, kaip bankrutavusio subjekto akcininkas bei kreditorius, turėjo teisę dalyvauti bankroto byloje su analogiškomis teisėmis kaip kreditorius Danske Bank A/S. Pasak atsakovės, iš ieškinyje dėstomų aplinkybių nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis ieškovas kaltina atsakovą Danske Bank A/S neperėmus AB Šiaulių banko naudai įkeisto turto. Dėl ieškovo reiškiamo reikalavimo pripažinti reikalavimo teisių perleidimo sandorį negaliojančiu, atsakovė pažymėjo, kad ieškovas nenurodė ir nepagrindė, kokiu pagrindu pažeidžiamos jo teisės pagal atsakovų 2019 m. rugsėjo 27 d. sudarytą Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartį. Šiame kontekste atsakovė atkreipė dėmesį, kad atsakovo Danske Bank A/S teisė perleisti reikalavimą yra numatyta CK 6.101 straipsnio 1 dalyje, be to, skirtingai nei teigia ieškovas, CK nenustato imperatyvo naujajam kreditoriui visais atvejais teikti skolininkui reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Reikalavimo perleidimo teisinis veiksmas yra teisėtas net ir tuomet, kai apie jį nepranešama, pvz., faktoringo teisiniuose santykiuose, – informavimo apie reikalavimo perleidimą veiksmas yra būtinas tik naujajam kreditoriui ketinant naudoti įgytą reikalavimą prieš skolininką. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalies normą, konstatavo, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui negali būti traktuojamas kaip vienintelis tinkamas CK 6.109 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo būdas, tiesiog svarbu nustatyti, jog asmeniui (skolininkui) yra pateikta informacija apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą. Pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra laikomas įrodymu apie reikalavimo perleidimo faktą, o tinkamu informavimu yra laikomas ne tik reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopijos, bet ir kitokio reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas, t. y. pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą pateikimas. Atsakovė pažymėjo, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi atsakovas Danske Bank A/S perleido atsakovei UAB „Intrum Lietuva“ ne konkretų reikalavimą į ieškovą, bet atskirą reikalavimų portfelį, kurį sudaro daugybė įvairių reikalavimų. Todėl, atsakovės vertinimu, ieškovo deklaratyviais teiginiais grįstas reikalavimas pripažinti minėtą tarp atsakovų sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sandorį negaliojančiu, atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovė paaiškino, kad reikalavimo perleidimas ir ieškovo informavimas apie įvykusį reikalavimo perleidimo faktą buvo atliktas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus (tai patvirtina antstolio M. P. priimtas patvarkymas dėl šalies vykdomojoje byloje pakeitimo bei Kauno apylinkės teismo bei Kauno apygardos teismo nutartys, kurių pagrindu buvo atmesti tapatūs ieškovo skundai).

3.       Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsakovės UAB „Intrum Lietuva“ pateiktus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad ieškovas, būdamas bendrovės vadovu, sudarė Kreditavimo sutartį, kurioje buvo nuostata apie akcininkų laidavimą, kartu jis buvo akcininkas. Todėl reiktų vertinti kritiškai ieškovo nurodytas aplinkybes apie tai, kad ieškovas nežinojo dokumentų turinio. Laidavimo sutartyje aiškiai apibrėžta laiduotojo atsakomybė. Laiduotojas būtų atsakingas net ir tuo atveju, jeigu prievolė nebūtų visiškai įvykdyta, t. y. atsakingas 100 proc. Pažymėjo, kad teismo sprendimu iš ieškovo jau yra priteista skola kaip iš laiduotojo. Dėl ieškinio reikalavimo panaikinti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį paaiškino, kad ji sudaryta laikantis įstatymo reikalavimų ir dokumentai apie atsiskaitymą buvo pateikti byloje – prie Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pridėtas užbaigimo aktas tą patvirtina. Ieškovo argumentai dėl asmens duomenų tvarkymo neturi jokios įtakos Reikalavimo perleidimo sutarties galiojimui, tai yra atskiri dalykai.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: pripažinti ieškovo D. S. laidavimą pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA-BK200510-1174/1, sudarytą tarp AB Sampo banko ir D. S., pasibaigusiu 2006 m. balandžio 25 d.; pripažinti reikalavimo teisių perleidimo 2019 m. rugsėjo 27 d. sandorį, sudarytą tarp Danske Bank A/S ir UAB „Intrum Lietuva“, ta apimtimi, kuria perleistas reikalavimas į ieškovą D. S. pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA-BK200510-1174/1, niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; likusią ieškinio dalį atmesti; priteisti ieškovui D. S. iš atsakovų Danske Bank A/S, UAB „Intrum Lietuva“ 5 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 2,50 Eur iš kiekvieno; priteisti valstybei iš atsakovų 198 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 99 Eur iš kiekvieno.

5.       Teismas nustatė, kad tarp atsakovo Danske Bank A/S (tuo metu – AB Sampo bankas) ir kredito gavėjos UAB „NBG grupė“ 2005 m. spalio 7 d. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. BK200510-1174, kurios pagrindu Danske Bank A/S kredito gavėjui suteikė 14 481 Eur (50 000 Lt) dydžio kreditą (1 failas, b. l. 21–26). Tą pačią dieną tarp ieškovo D. S., kuris tuo metu buvo UAB „NBG grupė“ vadovas ir vienas iš akcininkų, ir atsakovo Danske Bank A/S (tuo metu AB Sampo bankas) buvo pasirašyta laidavimo sutartis Nr. FA-BK200510-1174/1, kuria ieškovas įsipareigojo, kaip solidarusis skolininkas, atsakyti visu savo turtu ir lėšomis Danske Bank A/S, jeigu kredito gavėja neįvykdys visos arba dalies prievolės pagal Kredito sutartį (1 failas, b. l. 34–36). Laidavimo sutartys, skirtos užtikrinti Kredito sutartį, tą pačią dieną, 2005 m. spalio 7 d., iš esmės analogiškomis sąlygomis kaip ir laidavimo sutartis su ieškovu, buvo sudarytos ir tarp atsakovo Danske Bank A/S (tuo metu – AB Sampo bankas) bei kitų UAB „NBG grupė“ akcininkų R. K. bei K. K. (1 failas, b. l. 37–39). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 buvo patenkintas ieškovo Danske Bank A/S ieškinys – iš atsakovų D. S., R. K. ir K. K. solidariai priteistas 50 000 Lt negrąžintas kreditas ir 5 991,77 Lt palūkanos, ir atmestas D. S. priešieškinis dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl apgaulės). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs nurodytą bylą apeliacine tvarka, 2015 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą pakeitė. Panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovo Danske Bank A/S naudai iš atsakovų R. K. ir K. K. priteistas 50 000 Lt negrąžintas kreditas, 5 991,77 Lt palūkanos ir 5 procentų metinės procesinės palūkanos ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – ieškovo Danske Bank A/S ieškinį atsakovams R. K. ir K. K. atmesti. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas minėtoje 2015 m. birželio 16 d. nutartyje nustatė, kad ieškovas Danske Bank A/S 2006 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 62561 patvirtino, kad atsisako atsakovų R. K. ir K. K. laidavimo pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA-BK200510-1174/2 su sąlyga, kad ne vėliau kaip iki 2006 m. gegužės 1 d. ieškovui bus pateikta atsakovų turimų trečiojo asmens UAB „NBG grupė“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią akcijos bus parduotos atsakovui D. S. Teismas nustatė, kad 2006 m. balandžio 7 d. atsakovai sudarė sutartį, kuria atsakovai R. K. ir K. K. pardavė atsakovui D. S. atsakovams R. K. ir K. K. priklausančias trečiojo asmens akcijas, ši akcijų pirkimo–pardavimo sutartis 2006 m. balandžio 24 d. raštu pateikta ieškovui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovai R. K. ir K. K. tinkamai įvykdė 2006 m. balandžio 6 d. ieškovo rašte Nr. 62651 nurodytas sąlygas, kurioms įvykus ieškovas atsisako atsakovų R. K. ir K. K. laidavimo. Pripažinus, kad ieškovas atsisakė atsakovų R. K. ir K. K. laidavimo pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA-BK200510-1174/2, atsakovų laidavimas pasibaigė, todėl nėra pagrindo priteisti iš atsakovų ieškovo naudai trečiojo asmens negrąžintą kreditą ir palūkanas. Vilniaus apygardos teismas minėtoje 2015 m. birželio 16 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad D. S. nebuvo pareiškęs reikalavimo pripažinti su juo sudarytą laidavimo sutartį pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu pagal CPK 135 straipsnyje ar 143 straipsnyje nustatytą tvarką, todėl šioje byloje nebuvo nustatinėjamos ir vertinamos D. S. nurodytos aplinkybės apie laidavimo sutarties pasibaigimą. Teismas nustatė, kad tarp atsakovės UAB „Intrum Lietuva“ ir atsakovo Danske Bank A/S 2019 m. rugsėjo 27 d. buvo sudaryta Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartis, pagal kurią reikalavimo teisės į ieškovo įsipareigojimą, kilusį iš Laidavimo sutarties, buvo perleistos naujajai kreditorei atsakovei UAB „Intrum Lietuva“ (2 failas, b. l. 128–161).

6.       Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl materialinių teisių, atsiradusių iš jų, gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Vis dėlto praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės taikymo poreikį. Prie tokių išimčių priskirtini atvejai, kai asmenų teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises buvo apribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015 35-36 punktai). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog aplinkybė, kad atsakovas Danske Bank A/S atsisakė laidavimo R. K. ir K. K. atžvilgiu, sprendžiant ginčą dėl skolos iš laiduotojų priteisimo, buvo nustatyta tik bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015). Todėl ieškovo D. S. galimybė priešieškiniu nurodytoje byloje reikšti reikalavimą pripažinti laidavimą pasibaigusiu ir jo atžvilgiu iš esmės buvo apribota. Atsižvelgiant į tokias nustatytas faktines aplinkybes bei į aptartą kasacinio teismo praktiką, pažyminčią būtinybę užtikrinti asmens teisę veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises, teismas vertino, kad ieškovas turi teisę atskiru ieškiniu nagrinėjamoje byloje prašyti teismą pripažinti laidavimą jo atžvilgiu pasibaigusiu.

7.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti laidavimą ieškovo atžvilgiu pasibaigusiu pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, nurodė, kad remiantis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Ieškinyje ieškovas nurodė, jog laidavimas pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA – BK200510-1174/1 pripažintinas pasibaigusiu, nes AB Sampo bankui ir AB Danske AS atsisakius sutuoktinių R. ir K. K. laidavimo už juridinį asmenį UAB „NBG grupė“ (pagrindinis skolininkas) bei palikus tik vieną vienintelį iš trijų solidarių laiduotojų D. S., D. S. neginčijamai teko ir laidavimo atsakomybės neproporcingas padidėjimas. Teismas nustatė, kad Kredito sutarties 29 punktas numatė, jog iki kredito limito suteikimo klientas UAB „NBG grupė“ įsipareigoja AB Sampo bankui pateikti kliento akcininkų laidavimus, įformintus bankui priimtino turinio ir formos laidavimo sutartimis (1 failas, b. l. 23). Šalių sudarytos Laidavimo sutarties 12 punkte buvo numatyta: „Laiduotojas sutinka, kad Banko ir Kredito gavėjo papildomais susitarimais gali būti papildomos ir keičiamos Kredito sutarties sąlygos, nekoreguojant šios sutarties sąlygų. Laiduotojas sutinka, kad Bankas ir Kredito gavėjas turi teisę keisti sutarties terminą be Laiduotojo sutikimo.“ Šios Laidavimo sutarties 13 punkte buvo įtvirtinta: „Tuo atveju, kai Kreditavimo sutartis pakeičiama ar papildoma taip, kad padidėja kredito suma, didinamos palūkanos ar kiti mokėjimai, turi būti gautas Laiduotojo raštiškas sutikimas laiduoti už Kredito gavėją pasikeitusiomis sąlygomis.“ (1 failas, b. l. 35). Laidavimo sutartis su R. K. ir K. K. sudaryta analogiškomis sąlygomis kaip su ieškovu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog tam, kad laidavimas pasibaigtų CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu, būtinos dvi sąlygos: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Nurodytoje teisės normoje nėra pateikta nei prievolės pasikeitimo iš esmės, nei sąlygų, kurioms esant konstatuotinas nepalankus rezultatas laiduotojui, samprata. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškintos CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, nurodant, kad aplinkybių pasikeitimas yra esminis, jei jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai yra tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015). Vadovaujantis CK 6.84 straipsniu, jeigu tos pačios prievolės įvykdymą laidavo keli laiduotojai ir vienas iš jų prievolę įvykdė, jis įgyja teisę reikalauti iš kitų laiduotojų grąžinti sumokėtą sumą proporcingai kiekvieno iš jų daliai, jei tos sumos negali būti išieškotos iš skolininko. Analogiškai šis klausimas reglamentuojamas ir CK 6.9 straipsnio, numatančio bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus, 1 dalyje: „Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis.“ Todėl teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovų argumentu, jog ieškovui neturėjo reikšmės laidavimo atsisakymas kitų laiduotojų atžvilgiu, nes, anot atsakovų, ginčo laidavimo sutartyje buvo aiškiai nurodytos atsakomybės ribos, tai, jog laiduotojas prisiima visą skolą, kokią turi pagrindinis skolininkas. Teismo vertinimu, nors kitų laiduotojų buvimas ir neturėjo įtakos ieškovo įsipareigojimų apimčiai santykyje su kreditoriumi, tačiau, atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą, turi neabejotiną įtaką jo galimybėms nukreipti atgręžtinius reikalavimus kitiems laiduotojams – atsisakius laidavimo kitų laiduotojų atžvilgiu, ieškovas tokios galimybės neteko. Be to, atsisakius laidavimo dviejų laiduotojų atžvilgiu, kreditorius neteko galimybės nukreipti savo reikalavimą į juos ir tokiu būdu visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimą. Teismas pažymėjo, kad su ieškovu sudaryta Laidavimo sutartis suteikė galimybę bankui be Laiduotojo sutikimo keisti Kredito sutarties sąlygas, tačiau rašytinis Laiduotojo sutikimas buvo reikalingas tuo atveju, kai Kredito sutartis pakeičiama ar papildoma taip, kad padidėja kredito suma, didinamos palūkanos ar kiti mokėjimai (minėti Laidavimo sutarties 12–13 punktai). Teismas nurodė, kad sistemiškai aiškindamas šias Laidavimo sutarties nuostatas, daro išvadą, jog AB Sampo bankas, siekdamas atsisakyti laidavimo R. K. ir K. K. atžvilgiu, turėjo gauti ieškovo rašytinį sutikimą, nes pagal savo sukeliamus padarinius laidavimo atsisakymas dviejų laiduotojų atžvilgiu buvo ne mažiau esmingas nei kredito sumos, palūkanų ar kitų mokėjimų didinimas. Teismas nurodė, kad ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis nebūtų sutikęs laiduoti, jeigu jam būtų buvę žinoma apie tai, jog bankas atsisakė laidavimo dviejų laiduotojų atžvilgiu. Ieškovas taip pat paaiškino, jog pirmą kartą apie laidavimo atsisakymą R. K. ir K. K. atžvilgiu jam tapo žinoma tik iškėlus civilinę bylą dėl skolos iš laiduotojų priteisimo, taigi ieškovo rašytinis sutikimas dėl laidavimo atsisakymo kitų laiduotojų atžvilgiu nebuvo gautas. Kaip matyti iš 2006 m. balandžio 7 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, kuria R. K. ir K. K. perleido jų turėtas UAB „NBG grupė“ akcijas ieškovui D. S., joje laidavimo klausimas nėra aptariamas ar sprendžiamas (1 failas, b. l. 27–30). Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog jam perimant UAB „NBG grupė“ akcijas, apie įmonės skolą pagal Kredito sutartį, apie laidavimą nebuvo kalbos. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje ieškovo duoti paaiškinimai iš esmės sutapo su jo pozicija, išdėstyta priešieškinyje, ankstesnėje byloje pagal Danske Bank A/S ieškinį atsakovams D. S., R. K. ir K. K. dėl skolos priteisimo (1 failas, b. l. 186–188). Paminėtoms ieškovo nurodytoms aplinkybėms paneigti į bylą jokių įrodymų atsakovai nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad laidavimu užtikrinama prievolė pasikeitė iš esmės ir prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui (ieškovui). Teismas vertino, kad tai sudaro pagrindą tenkinti ieškovo reikalavimą ir pripažinti laidavimą pasibaigusiu pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį kitą dieną (2006 m. balandžio 25 d.) po sutuoktinių R. K. ir K. K. laidavimo pasibaigimo.

8.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti laidavimą ieškovo atžvilgiu pasibaigusiu pagal CK 6.86 straipsnį, 6.87 straipsnio 6 dalį ar kita, konstatavo, kad netenkina ieškinio šiais teisiniais pagrindais. Teismas pažymėjo, kad remiantis CK 6.86 straipsniu, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Remiantis CK 6.87 straipsnio 6 dalimi, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius be pagrindo atsisako priimti skolininko arba laiduotojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą. Ieškovas, remdamasis šiomis nuostatomis, prašo pripažinti laidavimą pasibaigusiu tuo pagrindu, jog atsakovas Danske Bank A/S, būdamas kreditoriumi UAB „NBG grupė“ bankroto byloje, turėjo pareigą ginčyti neteisėtus BUAB „NBG grupė“ ilgalaikio turto pardavimus už nepagrįstai mažą kainą, taip pat tuo pagrindu, kad įkeisto turto savininkui AB Šiaulių bankui atsisakius pasiimti vertingą nekilnojamąjį turtą, kurio rinkos vertė buvo mažiausiai 490 000 Lt, atsakovas Danske Bank A/S galėjo šį vertingą nekilnojamąjį turtą pasiimti savo žinion ir visiškai pasidengti 50 000 Lt paskolą su visomis palūkanomis. Ieškovas, remdamasis UAB „NBG grupė“ 2006 m. kovo 31 d. balansu, teigė, jog 2006 m. kovo 31 d. AB Sampo bankui pagrindinės skolininkės UAB „NBG grupė“ 50 000 Lt kreditorinis įsipareigojimas tesudarė tik 8,33 proc. nuo viso turto (2 failas, b. l. 173–175). Teismas nustatė, kad UAB „NBG grupė“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-668-173/2007 (1 failas, b. l. 31–32), kurioje teismas konstatavo, jog 2007 m. vasario 11 d. bendrovės balanso duomenimis, apskaityto turto vertė 694 906 Lt, o įmonės skolos sudaro 472 162 Lt, t. y. viršija pusę įmonės balanse apskaitytos turto vertės. BUAB „NBG grupė“ antro kreditorių susirinkimo, vykusio 2007 m. lapkričio 9 d., metu nutarta įpareigoti administratorių pardavinėti UAB „NBG grupė“ nekilnojamąjį turtą varžytynėse, nustatant pradinę pardavimo kainą – 490 000 Lt, t. y. vertintojų nustatytą rinkos vertę (1 failas, b. l. 66). BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2008 m. sausio 14 d., metu buvo pateikta informacija, kad 2007 m. gruodžio 19 d. ir 2007 m. gruodžio 27 d. nekilnojamojo turto varžytynėse nedalyvavo nė vienas potencialus pirkėjas, nutarta pardavinėti šį turtą už tą pačią 490 000 Lt kainą (1 failas, b. l. 75). BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2008 m. vasario 25 d., metu pasiūlyta AB „Šiaulių bankas“ perimti iš varžytynių neparduotą jo naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą, tačiau šis pasiūlymo atsisakė; nutarta sumažinti varžytynėse skelbtą nekilnojamojo turto kainą 10 proc. ir šį turtą pardavinėti be varžytynių (1 failas, b. l. 79). BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2008 m. balandžio 2 d., metu nutarta sumažinti nekilnojamojo turto kainą 30 procentų ir šį turtą pardavinėti be varžytynių (1 failas, b. l. 83). BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2008 m. liepos 1 d., metu nutarta sumažinti nekilnojamojo turto kainą 10 procentų iki 250 000 Lt ir šį turtą pardavinėti be varžytynių (1 failas, b. l. 90). BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2008 m. rugsėjo 18 d., metu nutarta sumažinti nekilnojamojo turto kainą iki 210 000 Lt ir šį turtą pardavinėti be varžytynių (1 failas, b. l. 96). BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2009 m. gegužės 27 d., metu nutarta sumažinti nekilnojamojo turto kainą iki 100 000 Lt (1 failas, b. l. 103). BUAB „NBG grupė“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2009 m. lapkričio 12 d., metu nutarta sumažinti nekilnojamojo turto kainą iki 80 000 Lt (1 failas, b. l. 108). Už šią kainą nekilnojamasis turtas ir buvo 2009 m. lapkričio 26 d. parduotas Turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. 1 (1 failas, b. l. 122). Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad UAB „NBG grupė“ bankroto byloje nekilnojamasis turtas buvo parduotas už rinkos kainos neatitinkančią vertę (CPK 178 straipsnis). Ieškovas savo teiginį, kad UAB „NBG grupė“ priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo vertas 480 000 Lt, grindė UAB „Liturta“ 2006 m. gegužės 31 d. preliminaria išvada dėl nekilnojamojo turto vertės (1 failas, b. l. 54). Tačiau, kaip šioje preliminarioje išvadoje yra pažymėta, ši išvada dėl turto vertės neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turtinio ir formos, o yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo užsakovas gali naudotis savo nuožiūra. Kitų įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo teiginius, kad šis turtas buvo parduotas už pernelyg mažą kainą, nepagrindžia jokie į bylą pateikti įrodymai. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog nekilnojamasis turtas buvo bandomas parduoti pakankamai ilgą laiką (nuo 2007 m. lapkričio 9 d. iki 2009 m. lapkričio 26 d.), tiek iš varžytynių, tiek be varžytynių, kainą mažinant palaipsniui, patvirtina aplinkybę, jog kaina, už kurią buvo pardavinėjamas turtas, neatitiko rinkos vertės, kadangi neatsirado už šią kainą norinčių turtą įsigyti. Be to, AB Sampo banko (vėliau – UAB „Danske bank“) kreditorinis reikalavimas sudarė tik daugiau kaip 8 procentus visų BUAB „NBG grupė“ kreditorinių reikalavimų, todėl šio asmens balsas priimant kreditorių susirinkimo nutarimus nebuvo lemiamas. Svarbu ir tai, jog ieškovas teismo posėdžio metu šioje byloje paaiškino, kad jis, būdamas BUAB „NBG grupė“ vienas iš kreditorių, vienas ir kartu su kitais kreditoriais bankroto byloje ginčijo kreditorių susirinkimo nutarimus, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, kad šie nutarimai teismo būtų pripažinti neteisėtais. Teismas taip pat pažymėjo kad ieškovo nurodomas aplinkybes apie tai, kad nekilnojamasis turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą, taip pat apie tai, kad Danske Bank A/S turėjo galimybę patenkinti savo reikalavimus, kilusius iš Kredito sutarties, UAB „NBG grupė“ bankroto byloje, analogiškai įvertino ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015 pagal Danske Bank AS ieškinį atsakovams D. S., R. K. ir K. K. dėl skolos priteisimo. Teismas nurodė, kad nesutinka su ieškovo argumentais, jog laidavimas kaip šalutinė prievolė pasibaigė dėl to, jog pasibaigė pagrindinė prievolė dėl UAB „NBG grupė“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Vadovaujantis CK 6.128 straipsnio 3 dalimi, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Nagrinėjamu atveju Danske Bank AS dėl skolos priteisimo iš laiduotojų į teismą kreipėsi tuo metu, kai UAB „NBG grupė“ dar nebuvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro (tai padaryta tik 2015 m. spalio 6 d.), todėl, atsižvelgiant į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, ieškovo laidavimas šiuo teisiniu pagrindu negali būti laikomas pasibaigusiu. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad atmeta ieškovo reikalavimą pripažinti laidavimą ieškovo atžvilgiu pasibaigusiu dėl jo nurodytų faktinių aplinkybių pagal CK 6.86 straipsnį ir 6.87 straipsnio 6 dalį.

9.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti reikalavimo teisių perleidimo 2019 m. rugsėjo 27 d. sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, konstatavo, kad šis reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas. Teismas nurodė, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog nurodytas įstatymo reikalavimas reiškia, kad kreditorius gali perleisti tik galiojantį reikalavimą, t. y. tokį, kurį galima įgyvendinti. Negalima perleisti neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės; teisės, kuri jau perleista; teisės, kurios negalima įgyvendinti dėl to, kad skolininkas tapęs nemokus dar iki teisės perleidimo ir pan. Jeigu reikalavimo teisės negalima įgyvendinti, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs ir dėl negaliojančios reikalavimo teisės perleidimo teisinių padarinių. Visų pirma, vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, niekinio sandorio negaliojimo teisinius padarinius teismas taiko savo iniciatyva. Antra, tokiu atveju reikalavimo perleidimo sandoris negalioja tik ta apimtimi, kuria yra perleistas negaliojantis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008). Teismas pažymėjo kad šioje byloje nustačius, kad ginčijamos reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu atsakovas Danske Bank A/S perleido reikalavimą į ieškovą, nors perleidimo metu ieškovo laidavimas jau buvo pasibaigęs, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis) ir, sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ginčijamas reikalavimo perleidimo sandoris ta apimtimi, kuria perleistas reikalavimas į ieškovą pagal Laidavimo sutartį, yra niekinis ir negaliojantis. Tačiau teismas konstatavo, kad kiti ieškovo argumentai, t. y. tai, kad apie reikalavimo perleidimą ieškovas nebuvo informuotas ir kad naujajam kreditoriui buvo perduoti jo asmens duomenys, nesudaro savarankiško pagrindo reikalavimo teisių perleidimo sutarčiai panaikinti. Teismas vertino, kad ieškovo sutikimas perleisti iš Laidavimo sutarties kylančias teises tretiesiems asmenims nebuvo reikalingas.

10.       Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdamas į procesinę bylos baigtį. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 24 d. nutartimi šioje byloje nutarė atidėti ieškovui D. S. 10 Eur dydžio žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo, o nuo likusios dalies žyminio mokesčio, t. y. 396 Eur, sumokėjimo atleisti. Teismas konstatavo, kad teismui nusprendus ieškinį patenkinti iš dalies ir pripažinti laidavimą pasibaigusiu vienu iš ieškovo įrodinėtų pagrindų, laikytina, jog patenkinti 50 proc. ieškovo reikalavimų. Todėl yra pagrindas žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ieškovas iš dalies buvo atleistas, valstybei priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 198 Eur (396 Eur x 50 proc.). Taip pat yra pagrindas žyminio mokesčio dalį, kurios sumokėjimas buvo atidėtas, ieškovui priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 5 Eur (10 Eur x 50 proc.).

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Atsakovė UAB „Intrum Lietuva“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys iš dalies patenkintas, ir ieškovo ieškinį atmesti visa apimtimi bei priteisti iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Apeliantės įsitikinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovo laidavimą pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Paaiškina, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Taigi laidavimo pasibaigimo sąlygos pagal nurodytą įstatymo nuostatą yra dvi, t. y. turi būti visuma šių dviejų sąlygų: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) laiduotojo atsakomybės padidėjimas arba kitų nepalankių padarinių laiduotojui atsiradimas be laiduotojo sutikimo dėl to esminio prievolės pasikeitimo. Nepalankių padarinių sąrašas įstatyme nėra įtvirtintas, tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ši norma reguliuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu, taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011, 2015 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-578-378/2015). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.87 str. 4 d. normai taikyti nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui atsiranda nepalankūs padariniai, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju. Analizuojama teisės norma, kuri, be kita ko, yra dispozityvi, nes leidžia šaliai ir laiduotojui sutartimi nustatyti, pasibaigia laidavimas ar ne, užtikrina, kad teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais. Apeliantė paaiškina, kad byloje nustatyta, jog ieškovas bei kiti laiduotojai (R. K. ir K. K.) laidavo už UAB „NBG grupė“ įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą vadovaujantis Kreditavimo sutarties 29 punktu, numačiusiu UAB „NBG grupė“ įsipareigojimą pateikti UAB „NBG grupė“ akcininkų laidavimus. Su UAB „NBG grupė“ akcininkais (t. y. ieškovu bei R. Kubiliūnu kartu su sutuoktine K. K.), vadovaujantis nurodyta Kreditavimo sutarties nuostata, buvo sudarytos dvi atskiros laidavimo sutartys, pagal kurias kiekvienas iš laiduotojų atskirai įsipareigojo atsakyti kreditoriui kaip solidarūs skolininkai tuo atveju, jei UAB „NBG grupė“ neįvykdys savo prievolių pagal Kreditavimo sutartį (Laidavimo sutarčių 4 p.). Laiduotojams R. K. ir K. K. perleidus visas turimas UAB „NBG grupė“ akcijas ieškovui, Danske Bank A/S atsisakė laidavimo R. K. ir K. K. atžvilgiu ir vieninteliu laiduotoju už UAB „NBG grupė“ prievoles pagal Kreditavimo sutartį liko ieškovas, kuris tapo vieninteliu UAB „NBG grupė“ akcininku ir juo buvo iki pat šio juridinio asmens pabaigos. 

11.2.                      Apelianto vertinimu, teismas ieškovo laidavimą pripažino pasibaigusiu nesant CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įvirtintų laidavimo pasibaigimo sąlygų, o taip pat nepagrįstai išplėsdamas CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo ribas, kadangi be jokio pagrindo sutapatino pagrindinės prievolės pasikeitimus su šios prievolės užtikrinimo priemonių galiojimu / negaliojimu. Apelianto teigimu, laidavimo pasibaigimui minėtu pagrindu yra būtinas laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės, o ne papildomų ar šalutinių prievolių (tokių kaip laidavimas) pasikeitimas. Tokia išvada, be kita ko, darytina lingvistiškai aiškinant CK 6.87 straipsnio 4 dalį, kurioje jungtukais „ir“ bei „ar“ aiškiai išskirta, kuri sąlyga yra būtinoji, o kurios sąlygos yra alternatyviosios siekiant konstatuoti laidavimo pabaigą CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Tokia išvada taip pat išplaukia ir iš anksčiau nurodytos kasacinio teismo praktikos, kurioje absoliučiai visos aplinkybės yra siejamos su pagrindinės prievolės pasikeitimu (t. y. su būtinąja CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo sąlyga), o ne tik su alternatyviosiomis CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygomis. Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatą taikė ir ieškovo laidavimą pripažino pasibaigusiu ne tik nepagrįstai sutapatinęs pagrindinę laidavimo pasibaigimo sąlygą (t. y. laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimo iš esmės) bei alternatyviąją laidavimo pasibaigimo sąlygą (padidėjusios laiduotojo atsakomybės be jo sutikimo ar kitų nepalankių padarinių atsiradimo dėl laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimo iš esmės), bet ir nenustatęs vienos pagrindinės ir esminės šiam CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindui sąlygos, t. y. nenustatęs laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimo iš esmės. Teismas nepagrįstai vertino, kad Danske Bank A/S, atsisakydamas laidavimo R. K. ir K. K. atžvilgiu, turėjo gauti ieškovo rašytinį sutikimą, nes laidavimas nėra pagrindinė prievolė (laidavimas yra šalutinė prievolė), todėl kitų asmenų laidavimo galiojimas negali būti tapatinamas su pagrindinės prievolę pasikeitimais (kas yra būtina sąlyga taikant CK 6.87 straipsnio 4 dalį), nes vienu ar kitu atveju pasibaigus šalutinei prievolei (šiuo atveju – kitų asmenų laidavimui) niekaip nėra keičiama pagrindinė prievolė. Be to, Laidavimo sutarties 12–13 punktuose numatyti atvejai, kuomet yra būtina gauti laiduotojo sutikimą, buvo susieti išimtinai su pagrindinės prievolės, kylančios iš Kreditavimo sutarties, pasikeitimais, o ne su šalutinių prievolių pasikeitimu. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai pripažino ir alternatyviąją CK 6.84 straipsnio taikymo sąlygą, nurodydamas, kad ieškovui atsirado nepalankūs padariniai, kadangi Danske Bank A/S atsisakius laidavimo kitų laiduotojų atžvilgiu ieškovas neteko galimybės pagal CK 6.84 straipsnį reikalauti iš kitų laiduotojų grąžinti sumokėtą sumą proporcingai kiekvieno iš jų daliai. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2014 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014 išaiškino, jog CK 6.84 straipsnyje nustatytos laiduotojo regreso teisės įgyvendinimo galimybės pasikeitimas negali sudaryti pagrindo atsakovui atsisakyti vykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus tuo atveju, jei šalys, sudarydamos laidavimo sutartį tokių galimybių, jų reikšmės laiduotojo įsipareigojimų vykdymui sutartyje neaptarė (nagrinėjamo ginčo atveju, kaip minėta, tokio susitarimo nebuvo). Šis kasacinio teismo išaiškinimas yra reikšmingas ginčo atveju, kadangi nagrinėtoje byloje laiduotojas, kaip ir ieškovas šioje byloje, prievolės pagal laidavimo sutartį vykdytinumą siejo su kitų asmenų laidavimu už tą pačią prievolę. Skirtumas tik tas, kad nagrinėtoje byloje buvo pripažinta, kad kiti laiduotojai laidavimo sutarčių nepasirašė, o ginčo atveju laidavimo kitų laiduotojų atžvilgiu buvo atsisakyta. Apeliantas taip pat pažymi, kad CK 6.84 straipsnio nuostatos taikymo galimybės ginčo atveju yra labai abejotinos, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas neturi lėšų atsiskaitymui su kreditoriumi. Tuo tarpu CK 6.84 straipsnyje įtvirtinta atgręžtinio reikalavimo teisė gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, kai solidarusis skolininkas pilnai patenkina kreditoriaus reikalavimus.

11.3.                      Apeliantės vertinimu, teismas konstatuodamas laidavimo pasibaigimą pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatas, tinkamai neįvertino Kreditavimo sutartyje bei Laidavimo sutartyje numatytus susitarimus. Pažymi, kad Kreditavimo sutarties 29 punktas numatė UAB „NBG grupė“ įsipareigojimą pateikti UAB „NBG grupė“ akcininkų laidavimus. Vadovaujantis nurodyta Kreditavimo sutarties nuostata, buvo sudarytos dvi atskiros laidavimo sutartys, pagal kurias kiekvienas iš laiduotojų atskirai įsipareigojo atsakyti kreditoriui kaip solidarūs skolininkai tuo atveju, jei UAB „NBG grupė“ neįvykdys savo prievolių pagal Kreditavimo sutartį (Laidavimo sutarčių 4 punktas). Laidavimo sutartyje kiekvieno iš laiduotojo prievolės nebuvo susietos su kitomis laidavimo sutartimis ar jų galiojimu. Kadangi Kreditavimo sutartis reikalavo pateikti UAB „NBG grupė“ akcininkų laidavimus, R. K. kartu su sutuoktine K. K. pardavus visas UAB „NBG grupė“ akcijas ieškovui, Kreditavimo sutarties 29 punktas nebegalėjo būti taikomas šių asmenų atžvilgiu, todėl Danske Bank A/S visiškai pagrįstai sutiko atsisakyti laidavimo šių asmenų atžvilgiu. Tolesnis laidavimo galiojimas R. K. ir K. K. atžvilgiu būtų nepateisinamas ir dėl paties laidavimo prievolės bruožų. R. K. ir K. K. perleidus akcijas ieškovui ir ieškovui tapus vieninteliu įmonės akcininku bei vadovu, R. K. ir K. K. nebegalėjo nei daryti jokios įtakos įmonės veiklai, nei tikrinti to, kaip vykdoma įmonės veikla, o visa UAB „NBG grupė“ bei sprendimų priėmimo kontrolė buvo ieškovo rankose. Viešai prieinami duomenys patvirtina, kad ieškovas, būdamas vieninteliu UAB „NBG grupė“ akcininku bei vadovu, galėjo reikšmingai prisidėti prie to, kad UAB „NBG grupė“ negalėjo įvykdyti prievolių pagal Kreditavimo sutartį bei atitinkamai lemti atsakomybės pagal Laidavimo sutartį atsiradimą. Apeliantė pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-278/2010 iš ieškovo, kaip buvusio UAB „NBG grupė“ vadovo, buvo priteistas žalos atlyginimas dėl UAB „NBG grupė“ priklausiusių lėšų pasisavinimo bei jo, kaip juridinio asmens valdymo organo nario, pareigų pažeidimą sudarius neteisėtus sandorius UAB „NBG grupė“ įmonės vardu. Šis teismo sprendimas neabejotinai rodo, kad ieškovo vadovavimas UAB „NBG grupė“ nebuvo tinkamas, neatitiko rūpestingo, apdairaus ir protingo vadovo elgesio standartų ir tai galėjo prisidėti prie to, kad UAB „NBG grupė“ nebepajėgė įvykdyti Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Akivaizdu, kad tolesnis laidavimo galiojimas R. K. ir K. K. atžvilgiu būtų neatitikęs šių asmenų interesų. Dėl to, apeliantės teigimu, laidavimo atsisakymas buvusių UAB „NBG grupė“ akcininkų atžvilgiu niekaip negalėjo sąlygoti laidavimo pasibaigimo ieškovo atžvilgiu tiek dėl to, kad Laidavimo sutartyje jo prievolės nebuvo susietos su kitomis laidavimo sutartimis ar jų galiojimu, o taip pat ir dėl to, kad ieškovas tapo vieninteliu UAB „NBG grupė“ akcininku bei vadovu ir būtent nuo jo veiksmų priklausė tai, kaip UAB „NBG grupė“ vykdys Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

11.4.                      Apeliantė taip pat paaiškina, kad teismas visiškai nepagrįstai vertino, kad tariamas CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti nurodytų aplinkybių pasikeitimas buvo esmingas, kadangi ieškovas pripažino, jog nebūtų sutikęs laiduoti, jeigu jam būtų buvę žinoma apie tai, jog bankas atsisakė laidavimo dviejų laiduotojų atžvilgiu. Apeliantė pažymi, kad kitų laiduotojų laidavimas negalėjo turėti jokios įtakos ieškovo apsisprendimui laiduoti už UAB „NBG grupė“ prievoles, kadangi kitų asmenų laidavimas nebuvo ieškovo laidavimo sąlyga (priešingų duomenų ieškovas į bylą nebuvo pateikęs) – ieškovo laidavimas atsirado Kreditavimo sutarties 29 punkto pagrindu. Jei kitų laiduotojų dalyvavimas būtų buvusi esminė sąlyga ieškovui, ši aplinkybė neabejotinai būtų buvusi aptarta Laidavimo sutartyje, tačiau tai padaryta nebuvo. Apelianto teigimu, ieškovas būtų laidavęs už UAB „NBG grupė“ prievoles net jei Laidavimo sutarties pasirašymo metu būtų buvęs vieninteliu akcininku. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 nustatyta, kad ieškovui buvo svarbu gauti kreditą iš AB Sampo banko, nes ieškovas, būdamas UAB „NBG grupė“ akcininku ir vadovu, buvo suinteresuotas, jog bankas suteiktų įmonei kreditą verslo plėtrai. Įvertinus tai, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti nurodytų aplinkybių pasikeitimo esmingumo taip pat buvo klaidinga.

11.5.                      Apeliantas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažinęs ieškovo laidavimą pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu, taip pat neteisingai išsprendė ir ieškovo reikalavimą dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu ta apimtimi, kuria perleistas reikalavimas į ieškovą pagal Laidavimo sutartį.

12.       Atsakovas D. S. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

12.1.                      Ieškovo teigimu, atsakovės apeliacinis skundas, kaip ir atsiliepimas į ieškinį, yra grindžiamas iš esmės tais pačiais faktiniais ir teisiniais argumentais, į kuriuos pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai atsakė, pateikdamas detalias nuorodas į nuoseklią teismų praktiką. Apeliantė nenurodo ir tai, ką neteisingai būtų nustatęs ir (ar) teisiškai įvertinęs (kvalifikavęs) pirmosios instancijos teismas, o pateikia tik spekuliacinio pobūdžio pamąstymus (o ne naujus įrodymus, kurie galėtų paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išsamias teisines išvadas), bei bando pateikti naujas aplinkybes, kurios net nebuvo nurodytos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, beje, turinčios ir šmeižikiško pobūdžio turinį bei visiškai neatitinkančios ir objektyvios tikrovės, kuriais siekiama viešai pažeminti, apšmeižti, apkalbėti ieškovą D. S., bei pakirsti jo reputaciją

12.2.                      Ieškovas nurodo, kad nesutinka su apeliantės teiginiu, jog R. K. ir K. K. perleidus akcijas ieškovui ir ieškovui tapus vieninteliu įmonės akcininku bei vadovu, R. K. ir K. K. nebegalėjo nei daryti jokios įtakos įmonės veiklai, nei tikrinti to, kaip vykdoma įmonės veikla ir kad dėl to toks laidavimas R. K. ir K. K. būtų buvęs labai rizikingas, kadangi visa UAB „NBG grupė“ bei sprendimų priėmimo kontrolė buvo ieškovo rankose. Ieškovas teigia, kad ši informacija yra klaidinga ir melaginga ir, be to, nebuvo teikiama pirmosios instancijos teismui, todėl net ir negalėtų būti apeliacijos objektu. Ieškovas paaiškina, kad tai, jog pradinio kreditoriaus AB Sampo banko teisių perėmėjas Danske Bank A/S atsisakė sutuoktinių R. ir K. K. atžvilgiu laidavimo, pripažino tik teismas, tenkindamas visiškai atsakovų R. ir K. K. apeliacinį skundą, t. y. tai konstatuota tik Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015.

12.3.                      Ieškovas nurodo, kad nesutinka ir su apeliantės teiginiais, jog „2010 m. lapkričio 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-278/2010 iš ieškovo, kaip buvusio UAB „NBG grupė“ vadovo, buvo priteistas žalos atlyginimas dėl UAB „NBG grupė“ priklausiusių lėšų pasisavinimo bei jo, kaip juridinio asmens valdymo organo nario, pareigų pažeidimą sudarius neteisėtus sandorius UAB „NBG grupė“ įmonės vardu. Šis teismo sprendimas neabejotinai rodo, kad ieškovo vadovavimas UAB „NBG grupė“ nebuvo tinkamas, neatitiko rūpestingo, apdairaus ir protingo vadovo elgesio standartų ir tai galėjo prisidėti prie to, kad UAB „NBG grupė“ nebepajėgė įvykdyti Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų“. Ieškovas pažymi, kad atsakovas ir jo atstovas advokatas nedalyvavo toje byloje ir tokiais bylos duomenimis disponuoja neteisėtai. Teigia, kad jo kaltė ir neteisėti veiksmai nėra įrodyti, jis buvo išteisintas baudžiamojoje byloje.

12.4.                      Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad „byloje nustačius, jog ginčijamos reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu atsakovas Danske Bank A/S perleido reikalavimą į ieškovą, nors perleidimo metu ieškovo laidavimas jau buvo pasibaigęs, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis) ir, sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ginčijamas reikalavimo perleidimo sandoris ta apimtimi, kuria perleistas reikalavimas į ieškovą pagal Laidavimo sutartį, yra niekinis ir negaliojantis“.

12.5.                      Ieškovas pažymi, kad atsakovas Danske Bank A/S byloje nepateikė apeliacinio skundo. Taigi, atsakovas Danske Bank A/S net neginčija ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir teisinių išvadų būtent dėl savo laikotarpio – nuo 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutarties Nr. FA – BK200510-1174/1 su laiduotoju D. S. atsiradimo iki reikalavimo teisių perleidimo 2019 m. rugsėjo 27 d. sandorio su naująja kreditore UAB „Intrum Lietuva“ atsiradimo. Ieškovas pastebi, kad šiuo atveju, ieškovo vertinimu, apeliaciniu skundu neskundžiamas teismo sprendimas antrojo atsakovo Danske Bank A/S atžvilgiu jau yra ir įsiteisėjęs, bei privalomas atsakovui Danske Bank A/S vykdyti, nes abu atsakovai nėra solidarūs reikalavimuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

13.       Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ieškinio reikalavimų tapatumo

14.       Šioje byloje yra kilęs klausimas dėl ieškovo pareikštų reikalavimų tapatumo su jau išspręstu ginču, dėl kurio yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.

15.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 atmetė ieškovo D. S. priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA-BK200510-1174/1, sudaryta AB Sampo banko su laiduotoju D. S. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015, išnagrinėjęs D. S. apeliacinį skundą dėl šio priešieškinio reikalavimo, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (e. bylos t. 1, b. l. 40–47).

16.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2562-565/2021, spręsdamas ieškovo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškinį dėl jo tapatumo su išnagrinėta byla, pasisakė, kad šioje byloje ieškovo pareikštas ieškinys nėra tapatus pagal ieškinio pagrindą sudarančias faktines aplinkybes, t. y. „šioje byloje pateiktu ieškiniu, prašydamas pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia, ieškovas remiasi aplinkybėmis, jog AB Sampo bankui ir AB Danske Bank A/S atsisakius sutuoktinių R. ir K. Kubiliūnų laidavimo už juridinį asmenį UAB „NBG grupė“ (pagrindinis skolininkas) bei palikus tik vieną vienintelį iš trijų solidarių laiduotojų D. S., D. S. neginčijamai teko ir laidavimo atsakomybės neproporcingas padidėjimas; taip pat, jog Danske Bank A/S, būdamas kreditoriumi UAB „NBG grupė“ bankroto byloje, turėjo pareigą ginčyti neteisėtus BUAB „NBG grupė“ ilgalaikio turto pardavimus už nepagrįstai mažą kainą, tokiu būdu Danske Bank A/S turėjo galimybę skolą atgauti iš pagrindinio skolininko UAB „NBG grupė“; kreditoriaus Danske Bank A/S neveikimas ir abejingumas UAB „NBG grupė“ bankroto proceso metu lėmė, kad jis likusios negražintos paskolos sumos iki šiol neatgavo.“ <...> „nagrinėjamos bylos ieškinio dalykas dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia nepagrįstai pripažintas tapačiu priešieškinio dalykui Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškinių dalykai negali būti laikomi tapačiais, kai vienu ieškiniu ieškovas prašė laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia dėl apgaulės, o kitu ieškiniu prašo laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalies, CK 6.86 straipsnio, 6.87 straipsnio 6 dalies pagrindais, kuriais pagal CPK 135 straipsnyje ar 143 straipsnyje nustatytą tvarką ieškovas D. S. Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 nesirėmė ir tokių reikalavimų nereiškė, todėl išnagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo nustatinėjamos ir vertinamos D. S. nurodytos aplinkybės apie laidavimo sutarties pasibaigimą. Nors ieškovo interesas abiem atvejais iš esmės sutampa, ieškinių reikalavimais siekiama skirtingų teisinių tikslų, todėl ieškinių dalykas yra skirtingas“. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015, priimdamas sprendimą dėl D. S. priešieškinio esmės, nesprendė laidavimo pasibaigimo klausimo dėl ieškovo D. S. šioje byloje nurodytų priežasčių, t. y. atmesdamas apeliacinį skundą teismas pasisakė, kad „atsakovas D. S. nebuvo pareiškęs reikalavimo pripažinti su juo laidavimo sutartį pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu pagal CPK 135 straipsnyje ar 143 straipsnyje nustatytą tvarką, todėl šioje byloje nebuvo nustatinėjamos ir vertinamos atsakovo D. S. nurodytos aplinkybės apie laidavimo sutarties pasibaigimą“ <...> „Kitos atsakovo D. S. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie ieškovo veiksmus, lėmusius tai, kad trečiasis asmuo negalėjo tinkamai įvykdyti prievolės ieškovui pagal kredito limito sutartį (įkaito turėtojui atsisakius perimti neparduotą įkeistą trečiojo asmens turtą, šio turto neperėmė ieškovas, ieškovas neginčijo sandorių, kurie sumažino trečiojo asmens galimybes įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo trečiojo asmens sąskaitoje buvusių 4 000 Lt neįskaitė trečiojo asmens įsipareigojimams pagal kredito limito sutartį padengti, ieškovas neveikė taip, būtų įvykdytos kreditavimo sutartyje nustatytos kredito suteikimo sąlygos ir kt.), nebuvo nurodytos atsakovo D. S. atsiliepime į ieškinį, taip pat priešieškinyje, todėl nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 141 straipsnio 1 dalis, 142 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 143 straipsnio 1, 3 dalys). CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių nepasisako“. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo reikalavimas pripažinti jo laidavimą pasibaigusiu gali būti nagrinėjamas šioje byloje naujai nurodytais ieškinio pagrindais.

Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti laidavimą pasibaigusiu

17.       Apeliantė UAB „Intrum Lietuva“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad D. S. laidavimas pasibaigė dėl to, jog kreditorius, galiojant kredito sutarčiai, atleido nuo laidavimo kitus du tos pačios pagrindinės prievolės laiduotojus.

18.       Remiantis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita.

19.       Ieškinyje ieškovas nurodė, jog laidavimas pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA – BK200510-1174/1 pripažintinas pasibaigusiu, nes AB Sampo bankui ir AB Danske A/S atsisakius sutuoktinių R. ir K. K. laidavimo už juridinį asmenį UAB „NBG grupė“ (pagrindinis skolininkas) bei palikus tik vieną vienintelį iš trijų solidarių laiduotojų D. S., D. S.neginčijamai teko ir laidavimo atsakomybės neproporcingas padidėjimas.

20.       Teisėjų kolegija pritaria apeliantei, kad laidavimo pasibaigimui minėtu pagrindu yra būtinas laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas, be laiduotojo sutikimo, iš esmės, o ne tik papildomų ar šalutinių prievolių (tokių kaip laidavimas) pasikeitimas. Teismas sutinka, kad tokia išvada darytina lingvistiškai aiškinant CK 6.87 straipsnio 4 dalies turinį, kuriame jungtukais „ir“ bei „ar“ aiškiai išskirta, kuri sąlyga yra būtinoji, o kurios sąlygos yra alternatyviosios, siekiant konstatuoti laidavimo pabaigą. Apeliantė pagrįstai pažymi, kad Laidavimo sutartimi pradinis kreditorius ir ieškovas susitarė, kad ieškovo išankstinio rašytinio sutikimo reikia tais atvejais, kai yra didinama kredito suma, palūkanos ar kiti mokėjimai (Laidavimo sutarties 12, 13 punktai). Šiuo atveju kreditorius išankstinio rašytinio sutikimo neprašė, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad kreditorius apskritai būtų pakeitęs pagrindinę prievolę (kredito sumą, palūkanas ar kitus mokėjimus).

21.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apelianto argumentais, kad ieškovo nurodoma prarasta galimybė pagal CK 6.84 straipsnį reikalauti iš kitų laiduotojų grąžinti sumokėtą sumą proporcingai kiekvieno iš jų daliai irgi nėra tokia aplinkybė, kuri reikštų, jog laiduotojui atsirado esminės nepalankios pasekmės, dėl kurių laidavimas turėtų būti pripažintas pasibaigusiu pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatytos „nepalankios pasekmės“ nėra apibrėžtos baigtiniu sąrašu. Tai gali būti: aplinkybės, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą; aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. Be to, minėta, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013).

22.       Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju apeliantė, teigdama, kad laiduotojo prarasta galimybė reikalauti prievolės įvykdymo iš kitų laiduotojų, nelaikoma esminiu laiduotojo padėties pablogėjimu, pagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014 pateiktais išaiškinimais. Minėtoje byloje kasacinis teismas nustatė, kad laidavimo sutartimi laiduotojas, kaip solidarus skolininkas, įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo lizingo sutartimi prisiimtas ir neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis. Taip pat teismas nustatė, kad laidavimo metu buvo parengtos dar dvi analogiško turinio laidavimo sutartys tos pačios lizingo sutarties įvykdymui užtikrinti, kuriose laiduotojais nurodyti dar du fiziniai asmenys, bet kurie, kaip paaiškėjo vėliau, laidavimo sutarčių nepasirašė. Vertindamas šias faktines aplinkybe, kurios iš esmės yra analogiškos nagrinėjamai bylai, kasacinis teismas pažymėjo, kad nustatytos aplinkybės nepatvirtina jokių laidavimo sutartimi užtikrintos pagrindinės prievolės, kilusios iš lizingo sutarties, pasikeitimų. Lizingo gavėjo prievolės, kurias nustatytomis sąlygomis įsipareigojo vykdyti laiduotojas, nepasikeitė – visos reikalaujamos įvykdyti prievolės kyla iš lizingo sutarties nuostatų, buvusių laiduotojui pasirašant laidavimo sutartį. Nepasikeitus vykdytinai pagrindinei prievolei pagal lizingo sutartį, nepasikeitė ir iš jos kylanti šalutinė laiduotojo prisiimta prievolė pagal laidavimo sutartį. Paaiškėjus, kad kiti fiziniai asmenys laidavimo sutarčių nepasirašė, pasikeitė ne laidavimu užtikrinta prievolė, bet CK 6.84 straipsnyje nustatytos laiduotojo regreso teisės įgyvendinimo galimybės. Šalys, sudarydamos laidavimo sutartį, tokių galimybių, jų reikšmės laiduotojo įsipareigojimų vykdymui sutartyje neaptarė, todėl jos nesudaro pagrindo atisakyti vykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad kitų fizinių asmenų laidavimas buvo ieškovo laidavimo sąlyga, todėl nėra pagrindo laiduotojo prievolės pagal jo sudarytą laidavimo sutartį vykdytinumo sieti su nurodytų asmenų laidavimu.

23.       Teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliantei, kad šioje byloje nebuvo pagrindo vertinimui, jog ieškovas nebūtų prisiėmęs laidavimo, jei būtų žinojęs, kad kartu su juo už prievolės įvykdymą nelaiduos R. K. ir K. K. ir kad tai buvo esminė jo laidavimo sąlyga. Pagal sudarytą Laidavimo sutartį ieškovas D. S. prisiėmė solidarią atsakomybę, t. y. atsakomybę už visą pagrindinio skolininko prievolę, nepriklausomai nuo kitų laiduotojų buvimo. Laidavimo sutartyje taip pat nėra aptarta, kad D. S. laiduoja tik kartu su kitais dviem laiduotojais. Apeliantas pagrįstai teigia, kad Laidavimo sutartyje kiekvieno iš laiduotojo prievolės nebuvo susietos su kitomis laidavimo sutartimis ar jų galiojimu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria apelianto argumentams, kad kreditoriaus atsisakymas nuo R. K. ir K. K. laidavimo buvo pagrįstas Kreditavimo sutartimi ir joje numatytomis laidavimo sąlygomis, kuriomis iš tikrųjų laidavo tiek R. K. ir K. K., tiek ir ieškovas D. S. Kredito sutarties 29 punktas numatė, jog iki kredito limito suteikimo klientas UAB „NBG grupė“ įsipareigoja AB Sampo bankui pateikti kliento akcininkų laidavimus, įformintus bankui priimtino turinio ir formos laidavimo sutartimis. Kaip minėta, byloje yra nustatyta, kad pradinio kreditoriaus sprendimas atsisakyti laidavimo yra susijęs su tuo, kad, R. K. kartu su sutuoktine K. K. pardavus visas UAB „NBG grupė“ akcijas ieškovui D. S., Kreditavimo sutarties 29 punktas nebegalėjo būti taikomas šių asmenų atžvilgiu ir todėl Danske Bank A/S visiškai pagrįstai sutiko perkelti laidavimą naujam įmonės akcijų įgijėjui. Teisėjų kolegija pritaria vertinimui, kad atsižvelgiant į tai, jog akcijas įsigijo ieškovas D. S., su kuriuo jau buvo sudaryta laidavimo sutartis, papildomas susitarimas dėl naujo akcininko laidavimo, po akcijų perleidimo, nebuvo būtinas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovas D. S., kaip kredito gavėjo įmonės UAB „NBG grupė“ akcininkas ir vadovas, neabejotinai žinojo tiek apie paminėtas Kredito sutarties 29 punkto nuostatas, numatančias privalomą akcininkų laidavimą, tiek apie akcijų perleidimą, kuris tuo pačiu buvo pagrindas pasibaigti akcininko R. K. ir jo sutuoktinės K. K. laidavimui. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantei, kad paminėta situacija rodo, jog ieškovo D. S. teisinė padėtis iš esmės nepablogėjo dėl to, jog kreditorius buvusių akcininkų laidavimą de facto perkėlė naujam akcininkui. Teismas taip pat vertina, kad atsižvelgiant į Kreditavimo sutarties 29 punkto nuostatas, ieškovas, įgijęs įmonės akcijas iš R. K. ir K. K., neturėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl tolesnio jų laidavimo už įmonės prievoles.

24.       Sprendžiant šį ginčą nėra pagrindo remtis ieškovo D. S. paaiškinimais, kad jis nebūtų laidavęs, jei būtų žinojęs apie tai, jog kreditorius atleido nuo laidavimo kitus solidarius laiduotojus. Ieškovas yra suinteresuotas bylos baigtimi ir jo paaiškinimai apie jo paties subjektyvią nuomonę negali lemti bylos baigties. Kaip jau minėta, rašytiniuose susitarimuose šalys nesitarė, kad būtina ieškovo laidavimo sąlyga yra kitų dviejų laiduotojų laidavimas.

25.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, vertina, kad pradiniam kreditoriui 2006 m. balandžio 25 d. atleidus nuo laidavimo laiduotojus R. K. ir K. K., ieškovui neatsirado esminės neigiamos pasekmės, dėl kurių jo laidavimas turėtų būti pripažintas pasibaigusiu pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį.

26.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo argumentus dėl jo laidavimo pasibaigimo kitais ieškinyje nurodytais pagrindais, t. y. CK 6.86 straipsnyje ir 6.87 straipsnio 6 dalyje numatytais pagrindais, konstatuoja, kad tokios aplinkybės šioje byloje taip pat neįrodytos. Ginčo šalys apeliacinės instancijos teismui nėra suformulavusios savarankiškų argumentų ar kitokių prieštaravimų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir pateiktos teisinės argumentacijos, dėl kurios teismas atmetė ieškovo teiginius apie tai, jog laidavimas turi būti laikomas pasibaigusiu CK 6.86 straipsnyje ir 6.87 straipsnio 6 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. dėl to, jog kredito gavėjas pats sukūrė tokią situaciją, dėl kurios pagrindinio skolininko prievolė iki šiol yra neįvykdyta, įskaitant tai, kad kreditorius, įkaito turėtojui atsisakius perimti neparduotą įkeistą UAB „NBG grupė“ turtą, šio turto neperėmė, kad neginčijo sandorių, kurie, ieškovo teigimu, sumažino įmonės galimybes įvykdyti įsipareigojimus kreditoriui, kad iki bankroto bylos iškėlimo UAB „NBG grupė“ sąskaitoje buvusių 4 000 Lt neįskaitė įmonės įsipareigojimams pagal kredito limito sutartį padengti ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam šių aplinkybių vertinimui, ir nesant dėl to apeliacijos, šių argumentų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovo nurodomas aplinkybes apie tai, jog nekilnojamasis turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą, taip pat apie tai, kad Danske Bank AS turėjo galimybę patenkinti savo reikalavimus, kilusius iš Kredito sutarties, UAB „NBG grupė“ bankroto byloje, analogiškai įvertino ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015, kurioje pagal Danske Bank A/S ieškinį atsakovams D. S., R. K. ir K. K. sprendė dėl skolos priteisimo.

27.       Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ieškovo reikalavimo laidavimą pagal Laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusiu, panaikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas, kuriuo šis ieškovo reikalavimas pripažįstamas nepagrįstu.

Dėl reikalavimo perleidimo sutarties negaliojimo

28.       Atmetus ieškinio reikalavimą dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu, negali būti tenkinamas ir kitas ieškovo reikalavimas dėl 2019 m. rugsėjo 27 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas tenkino išimtinai dėl tos priežasties, jog šia sutartimi, teismo vertinimu, buvo perleistas negaliojantis reikalavimas. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip nuspręsdamas dėl ieškovo laidavimo galiojimo pagal Laidavimo sutartį, taip pat konstatuoja, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas irgi yra nepagrįstas.

29.       Be to, apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, vertina, kad tarp atsakovų UAB „Intrum Lietuva“ ir Danske Bank AS 2019 m. rugsėjo 27 d. sudaryta Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartimi naujajam kreditoriui UAB „Intrum Lietuva“ buvo perleista ne reikalavimo teisė į ieškovą, kilusi iš Laidavimo sutarties, bet reikalavimo teisė į skolininką, t. y. kredito gavėją UAB „NBG grupė“, į 16 216,34 Eur sumą, kylanti iš Kredito sutarties ir kitų susijusių dokumentų, įskaitant užstato dokumentus, t. y. sutartis ir kitus dokumentus, sudarytus siekiant užtikrinti skolininko prievoles, kylančias iš Kredito sutarties (e. bylos t. 2, b. l. 144, 159). Kadangi pradinio kreditoriaus teisė į skolininko laiduotoją D. S. yra patvirtinta teismo sprendimu, reikalavimo teisės pripažinimas negaliojančiu šiuo atveju apskritai nėra įmanomas pirmosios instancijos teismo nurodytu pagrindu, t. y. dėl perleidžiamo reikalavimo negaliojimo, tik konstatavus laidavimo santykių pasibaigimą. Perleistos reikalavimo teisės galiojimą nagrinėjamu atveju patvirtina teismo sprendimas, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015, kuriais pradiniam kreditoriui Danske Bank A/S yra priteista iš skolininko laiduotojo D. S. 14 481 Eur skola, 5 proc. dydžio metines procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Šis teismo sprendimas nėra įstatymo nustatyta tvarka, t. y. instancine ar proceso atnaujinimo tvarka, panaikintas ar pakeistas. Teisėjų kolegija vertina, kad reikalavimo perleidimo sutartis negali būti panaikinta CK 6.102 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, t. y. dėl įtvirtinto draudimo perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas.

30.       Teisėjų kolegija nenustatė kitų pagrindų, dėl kurių reikalavimo perleidimo sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia. Ieškovo nurodyti argumentai, kad naujasis kreditorius jo tinkamai neinformavo apie reikalavimo perleidimą, ar kad sandorio metu buvo perduoti jo asmens duomenys naujajam kreditoriui be jo sutikimo, yra mažareikšmiai ir nesukelia sutarties negaliojimo CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais.

31.       Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia panaikinamas ir šis ieškinio reikalavimas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

32.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šiuo atveju, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra pagrindas perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

33.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

34.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai yra priimti atsakovų naudai, todėl ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

35.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (e. bylos t. 2, b. l. 16) buvo atidėjęs ieškovui D. S. 10 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Kadangi ieškinys yra atmestas, atidėta žyminio mokesčio suma Lietuvos valstybei priteisiama iš ieškovo.

36.       Atsakovė UAB „Intrum Lietuva“ pateikė įrodymus apie tokias bylinėjimosi išlaidas:  365 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (e. bylos t. 3, b. l. 16), 726 Eur už advokato pagalbą rengiant apeliacinį skundą. Atsakovė įrodymų apie pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė. Teismas vertina, kad atsakovės išlaidos yra susijusios su byla, atsakovės išlaidos už advokato pagalbą atitinka bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kiekį ir kokybę, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose numatytų dydžių, todėl atsakovės prašymas tenkinamas visiškai.

37.       Atsakovas Danske Bank A/S įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

38.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos šioje elektroninėje byloje sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), iš proceso šalių nepriteisiamos.

39.       Ieškinį atmetus, panaikinamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. draudimas atsakovams Danske Bank A/S ir UAB „Intrum Lietuva“ disponuoti teisėmis į ginčo skolą (perleisti, įkeisti arba kitaip suvaržyti) pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA-BK200510-1174/1, sudarytą tarp AB Sampo banko ir laiduotojo D. S. (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo D. S. ieškinį atmesti visiškai.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Lietuva“, juridinio asmens kodas 304615887,  iš ieškovo D. S, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 091 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti Lietuvos valstybei iš ieškovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 10 Eur (dešimt eurų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (https://www.vmi.lt/evmi/saskaitos-ir-imoku-kodai), įmokos kodas 5660. Mokėjimo įrodymą reikia pateikti teismui.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės, t. y. draudimą atsakovams Danske Bank A/S ir uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Lietuva“ disponuoti teisėmis į ginčo skolą (perleisti, įkeisti arba kitaip suvaržyti) pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA-BK200510-1174/1, sudarytą tarp AB Sampo banko ir laiduotojo D. S.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Giedrė Čėsnienė

Andrius Verikas

                                                Renata Volodko