Administracinė
byla Nr. A63 – 1722/2010
Procesinio sprendimo kategorija
15.2.3.1; 15.2.3.2
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos
Alimienės (pranešėja) ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Loretai
Česnavičienei,
dalyvaujant pareiškėjui A. P. B.,
pareiškėjų atstovui advokatui
Linui Mažonui,
atsakovo atstovams Linai
Lizūnaitei, advokatui Romualdui Drakšui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios
akcinės bendrovės „Geomatas“ ir A. P. B. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d.
sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės
„Geomatas“ ir A. P. B. skundą atsakovui
Lietuvos valstybei, atstovaujamai viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito,
apskaitos ir turto vertinimo instituto, trečiajam suinteresuotam asmeniui
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai
UAB „Geomatas“ ir A. P. B. (toliau –
ir pareiškėjai) skundu (I tomas, b. l. 2 – 7) ir patikslintu skundu (II
tomas, b. l. 78 – 84) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,
prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VšĮ Lietuvos Respublikos
audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (toliau – ir Institutas) (toliau
– ir atsakovas), UAB (BUAB) „Geomatas“ patirtus nuostolius – 663 964,56
Lt; A. P. B. patirtą žalą – 40 114,14 Lt; A. P. B. neturtinę žalą – 250 000 Lt; priteisti iš atsakovo
jų naudai įstatymo nustatyto dydžio – 5 procentų – metines palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai nurodė, kad Institutas 2000 m. sausio 24 d. išdavė
pareiškėjui A. P. B. turto vertintojo kvalifikacijos
pažymėjimą Nr. 000029. Institutas išdavė pareiškėjui UAB „Geomatas“ 2000 m.
vasario 21 d. įmonės kvalifikacijos atestatą Nr. 000022 verstis turto ir verslo
vertinimo veikla. Institutas 2007 m. gegužės 30 d. Valstybės žinių priede
„Informaciniai pranešimai“ Nr. 41(1) paskelbė, kad sustabdė minėtos įmonės
kvalifikacijos atestato galiojimą. Paaiškino, kad Instituto taryba 2007 m.
gegužės 21 d. posėdžio nutarimu sustabdė kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą A.
P. B., o 2007 m. gegužės 21 d. posėdžio nutarimu panaikino
minėto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Nuo šių nutarimų paskelbimo
Valstybės žinių priede (2007 m. gegužės 30 d.) UAB „Geomatas“ ir A. P. B. privalėjo nutraukti darbinę veiklą. Pažymėjo, jog minėtus
Instituto tarybos nutarimus Vilniaus apygardos administracinis ir Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismai pripažino neteisėtais. Nurodė, jog UAB
„Geomatas“ vienintelė veikla, iš kurios ji gauna pajamas, yra turto ir verslo
vertinimas, kita veikla ši įmonė negali verstis, nes neturi reikiamų licencijų.
Teigė, kad turtinė žala pareiškėjams atsirado dėl neteisėtų Instituto veiksmų,
nuostoliai turi būti skaičiuojami nuo neteisėtų nutarimų paskelbimo Valstybės
žiniose iki skundo padavimo. Paaiškino, kad UAB „Geomatas“ patirti nuostoliai
apskaičiuoti pagal bendrovės pajamas iš vertinimų veiklos nuo 2007 m. sausio 1
d. iki 2007 m. birželio 30 d., įvertinant 10 procentų minimalų augimą kaip
negautas pajamas. A. P. B. patirta žala apskaičiuota
atsižvelgiant į atlyginimą, kurį jis būtų gavęs, atskaičius socialinio draudimo
mokesčius ir įmokas į garantinį fondą – 48 000 Lt, iš jų atėmus realiai jo
gautas pajamas – 21 076,81 Lt. Taip pat nurodė, jog dėl neteisėtų Instituto
veiksmų A. P. B. patyrė neturtinės žalos, kuri pasireiškė
dvasiniais išgyvenimais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pažeminimu tarp
kolegų ir užsakovų, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo galimybių bendrauti. Be
to, pablogėjo jo sveikata, jis nuolat turi vartoti vaistus.
VšĮ
Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas
atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 117 – 121, II tomas, b. l. 96 – 99)
prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
VšĮ
Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas nurodė,
jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d.
sprendime nurodė tik procedūrinius pažeidimus, Instituto padarytus priimant
sprendimus A. P. B. bei UAB „Geomatas“ atžvilgiu. Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje
byloje Nr. A261?255/2009 aiškiai konstatavo pareiškėjo padarytą
pažeidimą, t. y. tai, kad jis vienasmeniškai negalėjo vertinti akcijų vertės ir
verslo. Šis pažeidimas iki šiol nėra paneigtas. Teigė, kad Institutas neatliko
jokių neteisėtų veiksmų, jis vykdė jam įstatymų nustatytas funkcijas,
nepažeisdamas teisės aktų nustatytų reikalavimų. Laikė, kad pareiškėjų
pateiktas žalos apskaičiavimas nėra teisingas, jis pagrįstas spėjimu apie
pajamas ir išlaidas, nurodytas abstraktus galimas pajamų augimas. Ne visos
pareiškėjų prašomos priteisti sumos yra pagrįstos įrodymais. Pažymėjo, jog atestato
galiojimas buvo sustabdytas, kol UAB „Geomatas“ pašalins priežastis, dėl
kurių jis buvo sustabdytas, tačiau tai nebuvo padaryta. Iš bendrovės įstatų
matyti, kad ji galėjo verstis 19 veiklos rūšių, turto vertinimas buvo tik viena
iš jų. Nurodė, jog tai, kad pareiškėjas neturėjo kita veikla verstis reikalingų
atestatų ir leidimų, niekaip nesusiję su Instituto priimtais sprendimais. Manė,
kad pareiškėjas A. P. B. gali įrodyti tik žalą,
atsiradusią dėl negauto pateiktoje darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio.
Likusią žalą jis teigia patyręs dėl neatliktų turto vertinimų, tačiau nėra
pateikęs jokių įrodymų, kad būtų gavęs turto vertinimo užsakymų. Taip pat
pažymėjo, jog pareiškėjas A. P. B. nepateikė jokių
įrodymų, kad jo liga yra susijusi su Instituto veiksmais.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu (II tomas, b. l.
110 – 113) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas
pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno
asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga
laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu)
nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę
atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais – ir
neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad reikalavimas
dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės
atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų
bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą
(viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda
dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai
nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos
darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė
atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir
priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Valstybės
atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų
veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo
veikti. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl
neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo
administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos
pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas)
arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas
veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai
(Civilinio kodekso 6.246 str.). Atkreipė dėmesį, kad nurodytos (prašomos
atlyginti) žalos atsiradimą pareiškėjai sieja su, jų manymu, Instituto
darbuotojų padarytais įstatymo nuostatų pažeidimais. Todėl Civilinio kodekso
6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu būtina išaiškinti, ar pareiškėjų
nurodytoje situacijoje Institutas veikė taip, kaip pagal įstatymą jis privalėjo
veikti, nepažeisdamas įstatymų nustatytų pareiškėjų teisių. Byloje nustatyta,
kad Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto taryba
2007 m. gegužės 21 d. posėdyje priėmė nutarimą sustabdyti įmonės kvalifikacijos
atestato Nr. 000022, išduoto 2000 m. vasario 21 d. UAB „Geomatas“, galiojimą,
sustabdyti A. P. B. kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 000029 galiojimą
ir panaikinti A. P. B. kvalifikacijos pažymėjimą Nr.
000029. Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su
skundu ir prašė panaikinti minėtus nutarimus. 2008 m. balandžio 10 d.
Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje
byloje Nr. I-2326-142/2008, kuriuo pareiškėjų skundą tenkino iš dalies,
panaikino iš dalies Instituto tarybos 2007 m. gegužės 21 d. posėdyje priimto
nutarimo 8 punkto 2 dalyje (eilės Nr. 1) esantį nutarimą sustabdyti
įmonės kvalifikacijos atestato Nr. 000022 galiojimą ir paliko galioti
Instituto tarybos 2007 m. gegužės 21 d. posėdyje priimto nutarimo 8 punkto 2
dalyje esantį nutarimą sustabdyti įmonės kvalifikacijos atestato Nr. 000022 galiojimą
dėl Įmonės kvalifikacijos atestato, suteikiančio teisę įmonei vertinti turtą ir
verslą, išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo,
galiojimo panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų
ministro 2002 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 179, 22.1 punkto pažeidimo. Taip
pat teismas panaikino Instituto tarybos 2007 m. gegužės 21 d. posėdyje priimtą
nutarimą, esantį protokolo 12 punkto 1 dalyje (eilės Nr. 1), kuria panaikintas
A. P. B. kvalifikacijos pažymėjimas Nr. 000029 dėl turto
vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir
panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m.
balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114, 20.3 punkto pažeidimo. Likusį
pareiškėjo A. P. B. reikalavimą atmetė. Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. vasario 17 d.
nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-225/2009 nutarė Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti
nepakeistą ir konstatavo, kad A. P. B. išduotas turto
vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas Nr. A000029 patvirtina, kad jis turi
teisę vertinti nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškėjas vienasmeniškai, pagal jam
išduotą kvalifikacijos pažymėjimą, negalėjo vertinti akcijų vertės bei verslo.
Ši aplinkybė negali patvirtinti priimtų atsakovo sprendimų teisėtumo, kadangi
sprendimai turi būti pagrįsti teisės normomis, sprendimų turinys turi atitikti
teisės normų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju,
vertindamas ginčijamų aktų teisėtumą, juos panaikino dėl procedūrinių pažeidimų,
kadangi padaryti pažeidimai neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo
bei sprendimo pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos audito,
apskaitos ir turto vertinimo instituto taryba, priimdama nutarimus, privalėjo,
remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, (pagal
įstatymo redakciją, galiojusią ginčijamų aktų priėmimo metu) juos pagrįsti
objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis – įvertinti pažeidimų
turinį ir motyvuoti sankcijų taikymą pareiškėjams. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas konstatavo, kad aktas, kuriuo taikomos sankcijos, gali
būti priimtas tik nustačius ir įrodžius padarytą teisės pažeidimą ir negali
būti pagrįstas formaliais kriterijais. Proceso atžvilgiu nemotyvuotas
administracinis aktas yra defektyvus ir turi būti panaikintas. Pastebėjo, kad pareiškėjai
nurodė, jog dėl neteisėtų Instituto tarybos nutarimų priėmimo jie patyrė žalos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Instituto taryba
priėmė neteisėtus ir nepagrįstus nutarimus, taigi, pareiškėjų manymu, neteisėti
Instituto veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Iš Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutarties
administracinėje byloje Nr. A261-225/2009 nustatyta, kad šioje
administracinėje byloje teismas konstatavo, jog A. P. B. išduotas
turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas Nr. A000029 patvirtina, kad jis
turi teisę vertinti nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškėjas vienasmeniškai,
pagal jam išduotą kvalifikacijos pažymėjimą, negalėjo vertinti akcijų vertės
bei verslo. Teismas šiuo atveju, vertindamas Instituto tarybos nutarimų teisėtumą,
juos panaikino tik iš dalies dėl procedūrinių pažeidimų. Pažymėjo, jog
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą,
atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo
atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės
tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje
straipsnio dalyje nurodyto „akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal
kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų
teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami
teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t.,
išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Teismo vertinimu, nors
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu ir
panaikino dalį Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo
instituto tarybos nutarimų dėl procedūrinių pažeidimų, tačiau Lietuvos
Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto tarybos teisė
sustabdyti įmonės kvalifikacijos atestato ir pažymėjimo galiojimą ir panaikinti
kvalifikacijos pažymėjimą yra įtvirtinta įstatyme, o pareiškėjų subjektinė
teisė nesutikti su priimtais nutarimais yra ginama teisme, ir pareiškėjai
teismine gynyba pasinaudojo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Instituto tarybos
skundžiami nutarimai iš dalies buvo panaikinti dėl procedūrinių pažeidimų.
Institutas atliko veiksmus, kuriuos jį įpareigojo atlikti turto vertintojų
veiklą reglamentuojantys įstatymai ir priėmė nutarimus, kurie nurodyti teisės
aktuose, todėl, teismo manymu, nėra pagrindo teigti, kad Instituto taryba veikė
neteisėtai. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų,
patvirtinančių, jog valdžios institucijos darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip
pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio
kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra
pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto
vertinimo institutas veikė pareiškėjų atžvilgiu neteisėtai, dėl to nėra
nustatyta visų sąlygų žalai atlyginti, todėl pareiškėjų skundo dėl žalos
atlyginimo netenkino. Teismas padarė išvadą, kad reikalavimas priteisti
pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VšĮ Lietuvos Respublikos
audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto, jiems padarytą žalą yra
nepagrįstas, todėl jį atmetė. Teismas nenagrinėjo kitų skundo motyvų, kadangi,
nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, teismo manymu, nėra teisinio pagrindo
vertinti žalos dydžio ir priežastinio ryšio, nes civilinei atsakomybei taikyti
yra būtina konstatuoti visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą.
III.
Pareiškėjai
apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 116 – 118) prašo Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti
bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjai
apeliacinį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2009 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-225/2009
nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, mano, kad šia nutartimi
buvo nustatyti neteisėti Instituto veiksmai. Kadangi pirmosios instancijos
teismas nenagrinėjo kitų skundo argumentų, todėl byla turėtų būti grąžinta
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
VšĮ
Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas
atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 124 – 126) prašo jį atmesti
kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su
apeliaciniu skundu argumentai:
1.
Pareiškėjai, įrodinėdami neteisėtų Instituto veiksmų buvimą, turėjo visų pirma
įrodyti aplinkybes, kad A. P. B. ir UAB „Geomatas“ jokių
pažeidimų nepadarė ir Instituto sprendimai jų atžvilgiu neturėjo faktinio
pagrindo, Instituto veiksmai ir jo priimti sprendimai arba nėra reglamentuoti
įstatymuose, arba savo pobūdžiu ir esme akivaizdžiai prieštarauja teisės
aktams. Tačiau nei viena iš šių aplinkybių negalėjo būti ir nebuvo nustatyta.
2.
Kadangi Institutas reagavo į padarytus pareiškėjų pažeidimus ir priėmė
sprendimus, kuriuos vadovaudamasis teisės aktais privalėjo priimti, negalima
teigti, kad turtinė žala pareiškėjams atsirado dėl neteisėtų valdžios
institucijų veiksmų. Atskiri procedūriniai pažeidimai, kuriais rėmėsi Vilniaus
apygardos administracinis teismas, panaikindamas nuobaudas paskirtas
pareiškėjams, neįrodo visų Instituto veiksmų neteisėtumo.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje
nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios
institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais
(veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas
užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais
atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad
būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti
nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės ir savivaldybės
pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas
atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų
nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios
institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės.
Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio
3 dalimi, neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris
tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi valstybės
civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų
neteisėto vilkinimo (administracinė byla Nr. A6-1286/2006; procesinio
sprendimo kategorija).
Taigi,
atsižvelgiant į išdėstytą, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms:
neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų
(neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo
atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti
aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų
valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba
nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro
vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A6-1286/2006).
Toks vertinimas, siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai
turi būti atliekamas iškeliant reikalavimus dėl valstybės ar savivaldybės
institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais.
Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o
administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų
veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo
skųstas aktas, iš kurio kildinama žala. Antai, administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006
teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas
privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, ar tas
pagrindas atskira tvarka nuginčytas ar nenuginčytas. Kitoje administracinėje
byloje Nr. A10-332/2007 Vyriausiasis administracinis teismas
pažymėjo, kad teisės į žalos atlyginimą atsiradimui, įstatymas nereikalauja,
jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti
negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka. Todėl apeliacinio skundo argumentas,
kad yra nuginčyti atsakovo priimti administraciniai aktai teismine tvarka,
todėl nevertintinos faktinės aplinkybės, yra atmestinas.
Byloje
nustatyta, kad atsakovas administracinius aktus pareiškėjų atžvilgiu priėmė
vykdydamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 27 straipsnyje
atsakovui priskirtą pareigą atliekant turto vertintojų ir turtą vertinančių
įmonių veiklos valstybinę priežiūrą. Vykdant šią pareigą atsakovas nustatė, kad
įmonės „Geomatas“ vertintojas vertino ne tik turtą, bet ir verslą, neturėdamas
tam būtino kvalifikacijos pažymėjimo. Šis pažeidimas nenuginčytas. Pareiškėjų
atžvilgiu priimti administraciniai aktai teismo panaikinti ne dėl nustatyto
pažeidimo fakto, bet dalinai dėl procedūrinio pažeidimo, kuris paties įstatymo
pažeidimo nepaneigia. Todėl pareiškėjai jei ir patyrė materialinę žalą, tai ne
todėl, kad atsakovo priimti nutarimai panaikinti dėl procedūrinių pažeidimo, o
dėl to, kad įmonės vertintojas vertino ne tik turtą, bet ir verslą, neturėdamas
tam būtino kvalifikacijos pažymėjimo t,y, pažeidė įstatymą.
Pirmos
instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad šiuo
atveju atsakovas, nustatęs pareiškėjų veikoje įstatymo pažeidimus, veikė
teisėtai, įstatymu suteiktos kompetencijos ribose, todėl nesant visoms būtinoms
sąlygoms žalai atlyginti, pagrįstai pareiškėjų skundą dėl materialinės žalos
atlyginimo atmetė.
Pareiškėjas savo
patirtą neturtinę žalą pagrindžia tuo, kad dėl atsakovo priimtų nutarimų, kurie
vėliau dėl procedūrinių pažeidimų buvo teismo panaikinti, jis patyrė dvasinius
išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą tarp kolegų ir užsakovų, pablogėjo
reputacija, sumažėjo galimybių bendrauti.
Kriterijus,
pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina Civilinio kodekso
6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas
atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę
padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai
aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų
praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas
poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs,
jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti
pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą,
trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5
d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17- 1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina
nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė
fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją,
pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė
skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo
vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Atsižvelgiant į tai,
kad pareiškėjui administraciniai aktai buvo priimti už jo padarytus įstatymo
pažeidimus, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti pareiškėjo argumentai,
kad dėl tokių neteisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų jis patyrė
neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, o tai yra pagrindas
priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Tarp
valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos
nėra priežastinio ryšio, taigi, nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų,
pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimą
iš atsakovo Lietuvos valstybės.
Kaip jau minėta, atsakovo administraciniai aktai buvo
panaikinti ne iš esmės, o dėl procedūrinių pažeidimų, pareiškėjo padaryti
įstatymo pažeidimai nepaneigti. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis
pažeistų teisių gynimo būdas. atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių
gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali
patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138
straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar
neturtinės žalos išieškojimas ( CK 1.138 str. 6 P.) CK 1.138 straipsnio 8
punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymu nustatytais
būdais nepriteisiant piniginės kompensacijos. Paminėtina, kad tokį neturtinės
žalos atlyginimą pripažįsta ir Europos žmogaus teisių teismas (2005 m.
rugpjūčio 31 d. byla Dumont-Maliverg prieš Prancūziją).
Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatęs, kad
VĮ „Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto“
tarybos priimti nutarimai pažeidžiant procedūrinius reikalavimus tik tuo
pagrindu juos panaikino, tuo pačiu pripažino, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo
priimti nutarimai buvo nepagrįsti.
Kolegijos nuomone, toks teisės pažeidimo pripažinimas
yra pakankamas šiuo konkrečiu atveju pažeistai teisei apginti ir laikytinas
tinkama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą, nepriteisiant piniginės
kompensacijos.
Įvertinus nurodytus argumentus, darytina išvada, kad
pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pirmos instancijos teismo
atmestas pagrįstai. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas pateikė duomenis, kad jis
serga atitinkamomis ligomis, tačiau neįrodė, kad šiomis ligomis susirgo
2007-05-21 priimtų nutarimų pasekoje, savo reikalavimą grindė bendro pobūdžio
samprotavimais.
Vadovaudamasi
Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų Uždarosios
akcinės bendrovės „Geomatas“ ir A. P. B. apeliacinį
skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Antanas Ablingis
Roma Sabina Alimienė
Laimė Baltrūnaitė