Civilinė byla Nr. 2-1381/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00340-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija 110.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 2 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,
teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės „Gaudita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2013 m. vasario 20 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje
byloje Nr. 2-3502-656/2013 pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei
bendrovei „Gaudita“, uždarajai akcinei bendrovei „MGP investicija“, V. G., trečiasis asmuo notarė
S. K., dėl hipotekos sandorio
pripažinimo negaliojančiu.
Teismas,
išnagrinėjęs civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas
R. D. kreipėsi į teismą
su ieškiniu atsakovams UAB „Gaudita“, UAB „MGP investicija“, V. G., trečiasis asmuo notarė S. K., prašydamas pripažinti negaliojančiu 2012-08-10
hipotekos sandorį, kuriuo atsakovas UAB „Gaudita“ kitam atsakovui V. G. įkeitė jam
priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), užtikrinant atsakovo UAB
„MGP investicija“ prievolės minėtam atsakovui V. G. įvykdymą pagal 2012-08-10 paskolos sutartį (duomenys
neskelbtini).
Reikalavimų
užtikrinimui ieškovas prašė nepranešus atsakovams taikyti laikinąsias apsaugos
priemones – uždrausti atsakovui V.
G. pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus pagal 2012-08-10
paskolos sutartį iš UAB „Gaudita“ turto, įkeisto ginčijamu hipotekos sandoriu
ir areštuoti paminėtą šiam atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartimi prašymą tenkino visiškai ir ieškovo
R. D. reikalavimų
užtikrinimui uždraudė atsakovui kreditoriui V. G. pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus
iš UAB „Gaudita“ turto, jam įkeisto 2012-08-10 hipotekos sandoriu: žemės sklypas,
esantis (duomenys neskelbtini) ir ten pat esantis pastatas (duomenys
neskelbtini), bei šį turtą areštavo. Nurodė, kad turto arešto mastas negali
viršyti 382 700 Lt sumos.
Teismas
nustatė, kad tarp ieškovo R. D. ir
atsakovo UAB „Gaudita“ 2008-07-30 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis,
kuria ieškovas perleido atsakovui pastatą-gyvenamąjį namą, esantį Kauno g. 22,
Vilniuje, už bendrą 600 050 Lt sumą. Visa sutartyje nustatyta turto kaina
turėjo būti sumokėta iki 2009-07-30. Ieškovo tvirtinimu, atsakovas iki
nustatytos datos įsipareigojimo neįvykdė. Kaip matyti iš teismų informacinės
sistemos LITEKO duomenų, Vilniaus apygardos teisme ieškovas yra inicijavęs
atsakovui civilinę bylą (bylos Nr.2-1460-619/2013) dėl 600 500 Lt skolos bei
palūkanų pagal minimą pirkimo-pardavimo sutartį priteisimo. Taip pat nustatė,
kad atsakovas UAB „Gaudita”, užtikrindamas 2012-08-10 paskolos sutarties Nr.
106 įvykdymą, 2012-08-10 įkeitė paminėtą, tai yra vienintelį vertingą jam
priklausantį turtą, atsakovo V. G. naudai.
Ieškovas teigia, jog tokiu būdu atsakovas UAB „Gaudita“ pažeidė jo kaip kreditoriaus
teises, todėl šis sandoris ginčijamas actio Pauliana pagrindu.
Teismas
preliminariai įvertindamas galimą ieškinio pagrįstumą nustatė, jog reiškiamus
reikalavimus ieškovas R. D. pagrindė
pateiktais duomenimis, o tai sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo pagrindą. Be to, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju
ginčijama sandorio suma – 382 700 Lt, pagal teismų praktiką laikytina didele,
kad nėra galimybės tiksliai įvertinti dabartinę atsakovo UAB „Gaudita“ finansinę
padėtį, tačiau nustatęs, kad Juridinių asmenų registrui atsakovas pateikė tik
2007 m. finansinius duomenis, pagal kuriuos bendrovė turto turėjo už 9 920 Lt ir
jį sudarė tik trumpalaikis turtas, laikė, jog ieškinio suma kelia sprendimo
neįvykdymo riziką, todėl laikinosios apsaugos priemonės taikytinos (CPK 144 str.
1 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas
UAB „Gaudita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir klausimą
išspręsti iš esmės – atmesti šį ieškovo prašymą. Atsakovas šiame skunde bei
vėliau pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė šiuos argumentus:
1.
Teismas be pagrindo prima facie nesprendė, kad ieškovas R. D. tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų,
nes jis neturi galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės; ginčo turto
pirkimo-pardavimo sutartis yra nutraukta ir apie tai 2012-02-20 ieškovui buvo
pranešta, o sutarties nutraukimo pagrįstumo jis neginčija.
2.
Teismas, taikydamas šias priemones, nesilaikė ekonomiškumo principo ir suvaržė
daugiau atsakovo teisių nei būtina šio ieškinio užtikrinimui, nes vien tik
areštuoto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė yra
490 000 Lt. Be to, tiek šis žemės sklypas, tiek minimas pastatas (unikalus Nr.
(duomenys neskelbtini)) yra areštuoti užtikrinant R. D. ieškinį dėl 600 000 Lt skolos ir 101 838,
22 Lt palūkanų bei procesinių palūkanų priteisimo (civilinė byla Nr.2-1460-619/2013).
Taigi šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės.
3.
Teismas be pagrindo konstatavo esant grėsmę galimam teismo sprendimo įvykdymui,
nes pagal teismų praktiką galiojantys įstatymai neleidžia preziumuoti atsakovo
nesąžiningumo, gi išimtinio reikalingumo suvaržyti atsakovo teises bei
interesus ieškovas net neįrodinėjo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 2-2604/2011; 2012 m. sausio 12 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 2-71/2012; 2011 m. spalio 13 d. nutartis priimta civilinėje
byloje Nr. 2-2150/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartis priimta civilinėje
byloje Nr. 2-1613/2011 ).
4.
Teismas, priimdamas šią nutartį, pažeidė audiatur et altera pars
principą – ieškovo prašymas išnagrinėtas nepranešus apie tai atsakovui ir tam
nesant išimtinio reikalingumo. Pažeistos CPK 12, 17 ir 42 straipsnių nuostatos.
Ieškovas
R. D. atsiliepimu prašo
atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo,
kad:
1.
Apeliantas UAB „Gaudita“,
nesutikdamas su teismo išvada dėl galimos grėsmės teismo sprendimui įvykdyti,
be pagrindo remiasi aplinkybėmis, kurios turi būti vertinamos sprendžiant tarp
šalių kilusį materialųjį ginčą, tai yra dėl neatlygintinio svetimo turto
hipotekos sandorio galiojimo.
2.
Nepagrįsti apelianto teiginiai,
susiję su reikalavimo teisės turėjimu – terminas atsiskaityti su ieškovu pagal
pirkimo – pardavimo sutartį yra suėjęs dar 2009-07-30, o ši prievolė neįvykdyta.
3.
Apeliantas be pagrindo remiasi kitos
tarp šalių nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Be to atsakovas UAB „Gaudita“ yra
apskundęs teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje
civilinėje byloje – Nr. 2-1460-619/2013, joje areštuoto turto nepakanka
ieškiniui užtikrinti, tokie įrodymai nepateikti ir šioje byloje (CPK 178 str.),
o hipotekos kreditorius į įkeistą turtą turi pirmenybės teisę.
4.
Apeliantas neteisingai nurodo, jog
nėra ginčijamas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo
teisėtumas, nes ieškovas, reikalaudamas iš atsakovo UAB „Gaudita“ priteisti
skolą, nesutinka su šios sutarties vienašaliu nutraukimu.
5.
Apeliantas be pagrindo remiasi
principo audiatur et altera pars pažeidimu.
IV.
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro
atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties
negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių
skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas
nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Kaip
žinoma, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų
suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu
šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus
šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi apeliantai teisūs teigdami, jog
teismas, spręsdamas šį klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. prima
facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio
vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų
būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1399/2011). Jei preliminariai įvertinęs
pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad
ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, tuomet turėtų būti
sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos taikyti šias priemones. Tuo tarpu
nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas
galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu
negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011).
Teismas,
remdamasis šioje byloje esančio ieškovo R. D. ieškininio pareiškimo apeliantui UAB „Gaudita“
bei kitiems atsakovams turiniu, sprendžia, kad apeliantas UAB „Gaudita“ šiame
procese nepagrindė savo teiginių, jog ieškovas, ginčydamas neatlygintinio
svetimo turto hipotekos sandorio galiojimą, pateikė tikėtinai (lot. prima
facie) nepagrįstą ieškinį (CK 6.66 str., CPK 178 str.). Visų pirma,
pažymėtina, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Lietuvos
apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje
Nr. 2-1123/2013, nebuvo patenkintas atsakovo UAB „Gaudita“ atskirasis skundas
dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties, kuria šio
asmens 702 338,22 Lt vertės turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės
– turto areštas, civilinėje byloje Nr. 2-1460-619/2013 pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovui UAB „Gaudita“
dėl 600 500 Lt skolos, 101 838,22 Lt palūkanų bei 5 proc. dydžio procesinių
palūkanų priteisimo. Minimoje byloje teismas nustatė, kad pagal atsakovo 2013-03-28
pateiktus rašytinius paaiškinimus, bei 2013-02-20 raštą atsakovas nuo 2013-03-25
vienašaliai nutraukė tarp šalių sudarytą turto pirkimo-pardavimo sutartį,
tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad jis įvykdė sutarties nutraukimo
sąlygas, nustatytas Sutarties 2.2 punkte – sumokėjo 8 procentų dydžio baudą,
skaičiuojamą nuo kainos už pagal sutartį prisiimtų prievolių mokėjimą, ir
perdavė nuosavybės teisę į pirkimo-pardavimo sutarties objektą (CPK 178 str.).
Šis teismas nurodė, jog pirmos instancijos teismas, preliminariai įvertinęs
byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad iš esmės, galėtų būti
priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.
Nagrinėjamoje
byloje ieškovas R. D.,
savo teisę reikšti ieškinius reikalavimus, kaip jau minėta, grindžia
atsakovo UAB „Gaudita“ prievolės pagal būtent šią nekilnojamojo turto
pirkimo-pardavimo sutartį neįvykdymu ir neteisėtu neatlygintinio svetimo turto
hipotekos sandorio sudarymu kito atsakovo V. G. naudai už šio skolininką atsakovą UAB „MGP
investicija“ (CK 6.66 str.).
Taigi
tuo pagrindu teismas nagrinėjamoje byloje atmeta apelianto atsakovo UAB
„Gaudita“ teiginius, jog, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas,
ieškovas R. D. yra
pareiškęs akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį (CPK 185 str.). Šiame kontekste
paminėtina, jog atsiliepdamas į atsakovo UAB „Gaudita“ atskirąjį skundą
ieškovas R. D. teisingai
nurodo, jog pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra būtina, kad actio
Pauliana atveju kreditoriaus reikalavimo teisė būtų patvirtinta įsiteisėjusiu
teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011, etc.). Be to, ieškovas taip pat pagrįstai teigia, jog
nagrinėjamu atveju ieškinio užtikrinimui yra svarbu tai, kad hipotekos
kreditorius turi pirmenybės teisę vykdyti išieškojimą iš hipotekos objektu
esančio turto, lyginant su kitais kreditoriais, be kitų ir ieškovu R. D..
Teismas
nesutinka su ieškovo R. D. atsiliepimo
į atsakovo UAB „Gaudita“ atskirąjį skundą argumentais, jog laikinųjų apsaugos
priemonių taikymas šio atsakovo turtui kitoje civilinėje byloje Nr.
2-1460-619/2013 nagrinėjamoje byloje iš viso nėra teisiškai reikšmingas. Visų
pirma, kaip jau buvo minėta, ginčijant nurodytą hipotekos sandorį remiamasi
būtent atsakovo UAB „Gaudita“ 702 338,22 Lt dydžio prievolės neįvykdymu. Antra,
sprendžiant dėl nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo bei
pagrįstumo jau paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d.
nutartyje (civilinė byla Nr. 2-1123/2013) remtasi nustatytu faktu, jog nežiūrint
į tai, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovui UAB „Gaudita“ nuosavybės
teise priklausančiame žemės sklype (1395/1425 dalys, unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), buvę pastatai (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini)) yra įregistruotas jo vardu, pastatai yra nugriauti, – ir nuspręsta,
jog atsakovui priklausančio turto vertė yra 488 000 Lt, o ne 984 636 Lt, kaip
nurodyta viešajame registre, laikyta, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų,
pagrindžiančių dabartinę šio turto vertę, neįrodė, jog jo turimų įsipareigojimų
santykis su turimu turtu neleidžia taikyti didelės ieškinio sumos prezumpciją (įmonės
kreditorių, debitorių sąrašas, aktualus balansas, pelno nuostolio ataskaita) (CPK
178, 185 str.). Taip pat nuspręsta, jog aplinkybė, kad atsakovas UAB „Gaudita“,
prašydamas panaikinti jo turto areštą ir įrodinėdamas savo turtinę padėtį,
rėmėsi taip pat ir šių pastatų vidutinėmis rinkos vertėmis, įrodo ne tik tai,
kad atsakovo UAB „Gaudita“ realiai turimo turto vertė yra mažesnė nei nurodo,
bet ir jo nesąžiningumą, įrodinėjant šių priemonių taikymo nepagrįstumą.
Teismas
taip pat atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas,
nagrinėdamas ieškovo R. D. prašymą
taikyti minimas procesines priemones, pažeidė audiatur et altera pars
principą bei CPK 12, 17 ir 42 straipsnių nuostatų reikalavimus. Visų pirma,
pats apeliantas teisingai nurodo, jog pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį atsakovui
apie prašymo dėl tokių priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama tik tuo
atveju, kai teismas mano, jog tai yra būtina, o nagrinėjamu atveju teismas
tokio būtinumo nenustatė. Antra, teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo esminius
atsakovo UAB „Gaudita“ atskirojo skundo argumentus ir konstatavo, jog pirmosios
instancijos teismo nutartis, kuria ieškovo R. D. reikalavimų užtikrinimui atsakovui
kreditoriui V. G. uždrausta
pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus iš jam įkeisto UAB „Gaudita“ turto bei
šis turtas areštuotas neviršijant 382 700 Lt sumos laikinosios apsaugos
priemonės yra teisėta bei pagrįsta (CPK 144 str., 185 str.). Pažymėtina, jog
nei atsakovas V. G.,
kurio naudai sudarytas ginčijamas hipotekos sandoris, nei kitas atsakovas
skolininkas UAB „MGP investicija“ šios teismo nutarties neskundžia.
Tuo
pat metu teismas iš dalies sutinka su apelianto UAB „Gaudita“ argumentais dėl
šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – ginčijamu sandoriu įkeisto UAB
„Gaudita“ priklausančio turto arešto, neviršijant 382 700 Lt sumos, perteklinio
pobūdžio. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – reikalavimas pripažinti hipotekos
sandorį negaliojančiu, o šio ieškovo R.
D. reikalavimo užtikrinimui uždrausta atsakovui kreditoriui V. G. pradėti priverstinio
išieškojimo veiksmus iš UAB „Gaudita“ turto, jam įkeisto 2012-08-10 hipotekos
sandoriu: žemės sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ten pat esančio pastato
(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi šioje byloje nėra nagrinėjamas
ginčas nei dėl lėšų priteisimo, nei dėl nuosavybės teisių į šį turtą. Todėl
teismas be pagrindo nusprendė patenkinti ieškovo R. D. prašymą dalyje dėl arešto atsakovui UAB
„Gaudita“ nuosavybės teise priklausančio paminėto turto, dėl kurio arešto
siekiant užtikrinti įvykdymą galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo dėl 702
338,22 Lt priteisimo, jau yra išspręsta įsiteisėjusia teismo nutartimi (civilinė
byla Nr. 2-1460-619/2013).
Tokiu
būdu atsakovo UAB „Gaudita“ atskirasis skundas iš dalies tenkinamas, o
skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis atitinkamai pakeičiama (CPK
329 str., 330 str., 263 str. 1 d.).
Čia
pažymėtina, kad CPK 146 straipsnio 1 dalis suteikia teisę atsakovui reikalauti,
kad ieškovas užtikrintų atlyginimą nuostolių, kurie gali atsirasti dėl byloje
taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, – tuo
atveju, jeigu ieškinys būtų atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad
ieškovas atlygintų nuostolius, patirtus dėl taikytų priemonių. Be to, CPK 148
straipsnis numato, jog bet kurioje proceso stadijoje viena laikinoji apsaugos priemonė
gali būti pakeista kita.
Teismas,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1
dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti
nutarties dalį, kuria ieškovo R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas:
(duomenys neskelbtini)) reikalavimų užtikrinimui areštuotas atsakovui uždarajai
akcinei bendrovei ,,Gaudita“ ((duomenys neskelbtini)) priklausantis žemės sklypas,
esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatas,
esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), arešto
mastas negali viršyti 382 700 Lt sumos.
Šį
ieškovo R. D. prašymą
atmesti.
Kitą
teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėja Virginija
Čekanauskaitė