Civilinė byla Nr. 3K-3-147/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5.5; 16.7; 21.4; 24 (S)

 

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. balandžio 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Vinco Versecko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vaivorykštė“ ieškinį atsakovui P. M. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir pagal atsakovo P. M. priešieškinį ieškovui UAB „Vaivorykštė“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo: bankrutuojanti UAB „Šiaulių prekyba“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

 

Pradinis ieškovas UAB „Vaivorykštės prekyba“ 2004 m. liepos 28 d. pareiškė ieškinį atsakovams – UAB „Vaivorykštės prekyba“ Palangos filialo prekybos centro „Jums“ darbuotojams –  dėl 92 312,55 Lt materialinės žalos atlyginimo. Atsakovas P. M. nuo 2000 m. liepos 10 d. iki 2004 m. gegužės 4 d. ėjo pirmiau nurodyto prekybos centro direktoriaus pareigas, su juo 2000 m. liepos 10 d. sudaryta individualioji visiškos materialinės atsakomybės, su kitais atsakovais – kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartys; 2004 m. balandžio 4, 5 d. ir 2004 m. gegužės 3, 4 d. revizijų metu nustatytas 92 312,55 Lt vertės prekių trūkumas; UAB „Vaivorykštės prekyba“ 2004 m. lapkričio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido UAB „Vaivorykštė“ 92 312,55 Lt materialinės žalos atlyginimo reikalavimą atsakovams, todėl Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 1 d. nutartimi pradinis ieškovas pakeistas naujuoju – UAB „Vaivorykštė“. Kadangi ieškinys atsakovams, išskyrus P. M., dėl kurio Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutartimi byla buvo sustabdyta iki bus atliktas tyrimas dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties teisėtumo, buvo atmestas, tai naujasis ieškovas, remdamasis darbuotojo ir darbdavio sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi ir DK 255 straipsnio 3 punktu, prašė priteisti iš atsakovo P. M. 91 723,80 Lt materialinės, dėl ieškovo pablogėjusios dalykinės reputacijos – 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas 2008 m. gruodžio 23 d. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia dėl apgaulės 2000 m. liepos 10 d. sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurią jis pasirašė 2004 m. balandžio 15 ar 16 d., t. y. atgaline data, nes buvo įtikintas darbdavio, kad, ją pasirašęs, nebus atleistas iš darbo ir nebus reikalaujama atlyginti revizijų metu nustatyto trūkumo. Atsakovas nurodė, kad prekių trūkumas atsirado dėl darbdavio kaltės, tuo tarpu sutarties suklastojimą įrodo aplinkybė, jog prekybos centro Palangoje direktoriumi pradėjo dirbti 2002 m. sausio 2 d., bet ne 2000 m. liepos 10 d.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Teismas pažymėjo, kad dėl įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gegužės 4 d. sprendimu kitoje civilinėje byloje (civilinė byla Nr. 2-229-357/2005) nustatytų faktų prejudicijos nagrinėjamoje byloje nepatvirtinama, jog atsakovas aplaidžai atliko savo pareigas, kad buvo neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys, atsakovo kaltė. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos taip pat matyti, kad dėl darbdavio kaltės darbuotojams nebuvo sudaryta tinkamų darbo sąlygų, neužtikrinta tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, prekių apsaugos. Atsakovas nuo 2001 m. sausio 2 d. ėjo UAB „Vaivorykštės prekyba“ Palangos filialo prekybos centro „Jums“ direktoriaus pareigas; direktorius nėra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, gabenimu (DK 256 straipsnio 1 dalis), jo pareigas nustatė filialo ir CK 2.87 straipsnio nuostatos; su vadovu negalėjo būti sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, sudaryta – negalioja (DK 256 straipsnio 1 dalis, CK 1.78 straipsnio 5 dalis). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą ir priėmė naują 2009 m. spalio 19 d. sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo ieškovui 50 000 Lt materialinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2004 m. liepos 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3991,44 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; ieškinį dėl kitos dalies atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šalių ginčas spręstinas pagal 2002 m. DK XVII skyriaus normas (Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis). Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas laikė, kad yra atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos: ieškovo patirta žala yra nuostoliai dėl nustatyto prekių trūkumo; atsakovo neteisėti veiksmai aplaidžiai ir nerūpestingai vykdant filialo vadovo pareigas materialinių vertybių panaudojimo ir apskaitos srityje; priežastinis neteisėto atsakovo neveikimo ir nustatyto materialinių vertybių trūkumo ryšys; atsakovo kaltė dėl netinkamos materialinių vertybių apsaugos ir apskaitos; žalos padarymo metu ieškovą ir atsakovą sieję darbo santykiai; žalos atsiradimo ryšys su darbine atsakovo veikla. Kolegija laikė, kad bylos medžiaga patvirtinama ir nėra ginčo dėl nustatyto 92 312,55 Lt prekių trūkumo; žalos dydį ieškovas pagrįstai apskaičiavo pagal prekių pardavimo kainas su PVM; toks žalos nustatymo būdas atitinka DK 257 straipsnio 1 dalį.  Neteisėta veika kaip materialinės atsakomybės sąlyga yra teisinės pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Bylos duomenimis, UAB „Vaivorykštės prekyba“ Palangos filialas yra savarankiškai vykdantis jam pavestas funkcijas bendrovės padalinys; ūkinei-komercinei filialo veiklai vadovauja direktorius, kurio skyrimo ir atleidimo tvarka reglamentuota Nuostatuose, pagal kuriuos bendrovės akcininkų susirinkimas generalinio direktoriaus teikimu skiria ir atleidžia filialo vadovą, nustato darbo apmokėjimą (Nuostatų 6 punktas); filialo direktoriaus funkcijos nustatytos Nuostatų 7.1, 7.2 punktuose; už pareigų nevykdymą nustatyta drausminė atsakomybė (Nuostatų 8 punktas). UAB „Vaivorykštės prekyba“ generalinio direktoriaus 2000 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 31 atsakovas, kaip filialo direktorius, buvo įpareigotas pasirašyti su darbuotojais darbo ir kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartis, pildyti darbo sutarčių žurnalą, informuoti bendrovės centrinę buhalteriją apie darbuotojų nedarbingumą, vesti darbo laiko apskaitos tabelį, griežtą specialiųjų apskaitos dokumentų blankų apskaitą, nustatytu laiku pildyti kasos aparatų apskaitos žurnalą, atlikti periodines kasos aparatų ataskaitas, kasdien sudaryti prekines apyskaitas, paskirti atsakingą asmenį už tinkamą prekių grąžinimo įforminimą, kontroliuoti ne importų (susidariusių dėl neteisingo prekių pardavimo) atsiradimą ir padengimą. Atsakovą ir bendrovę siejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; filialo vadovas privalėjo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik bendrovės interesais, bendrovė – reikalauti kvalifikuoto, rūpestingo ir apdairaus veikimo. Kolegija akcentavo, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kurie paneigtų inventorizacijų metu nustatytus faktus (CPK 178 straipsnis); jis nevykdė pareigos pagal įstatymo reikalavimus sudaryti su filialo darbuotojais kolektyvinės visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuria prisiimti įsipareigojimai būtų sudarę sąlygas išieškoti iš jų nustatytus nuostolius. Apdairus ir rūpestingas filialo vadovas, būdamas atsakingas už materialinių vertybių saugumą ir efektyvų jų panaudojimą mažmenine maistų prekių prekyba užsiimančioje įmonėje, turėjo imtis priemonių parengti darbuotojų, kurių darbas tiesiogiai susijęs su materialinėmis vertybėmis, darbo funkcijas nustatančius dokumentus; filiale, kai jam vadovavo atsakovas, nebuvo tokių dokumentų. Kolegija sprendė, kad pirmiau nustatytos aplinkybės yra pagrindas išvadai, jog atsakovas nerūpestingai vykdė jam nustatytas funkcijas, nesiėmė priemonių tinkamai organizuoti materialinių vertybių apsaugą, apskaitą ir efektyvų jų naudojimą, todėl konstatavo DK 246 straipsnyje nustatytas sąlygas atsakovo materialinei atsakomybei taikyti (DK 253 straipsnio 5, 6 punktai).

Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas nelaikė, kad  atsakovo atleidimo iš darbo civilinėje byloje priimtas įsiteisėjęs sprendimas turi nagrinėjamai bylai prejudicinės ar res judicata galios;  įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gegužės 4 d. sprendimu pripažinta, kad atsakovas iš UAB „Vaivorykštės prekyba“ Palangos filialo direktoriaus pareigų 2004 m. gegužės 4 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą atleistas nepagrįstai ir neteisėtai; pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą aplinkybės yra pripažįstamos prejudicinėmis ir negali būti ginčijamos tik tiems asmenims, kurie dalyvavo procese; ieškovas UAB „Vaivorykštė“, perėmęs iš atsakovo darbdavio UAB „Vaivorykštės prekyba“ materialinės žalos atlyginimo reikalavimo teisę, nebuvo atsakovo inicijuotoje atleidimo iš darbo byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl joje priimtas sprendimas neturi res judicata galios ieškovui žalos atlyginimo byloje; kita vertus, pirmiau nurodytoje ir nagrinėjamoje byloje įrodinėjamos aplinkybės yra skirtingos; žalos atlyginimo byloje ieškinys atsakovui pareikštas DK 255 straipsnio 3 punkto pagrindu; tokiu atveju darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pareiga atlyginti visą darbdaviui padarytą žalą saistoma visiškos materialinės atsakomybės sutarties ir neturi reikšmės, ar darbuotojas buvo nubaustas baudžiamąja, administracine ar drausmine tvarka. Nagrinėjamoje civilinėje byloje yra pakankamai duomenų konstatuoti atsakovo, kaip įmonės filialo vadovo, pareigų netinkamą vykdymą, lėmusį žalos įmonei padarymą, ir tai yra pagrindas spręsti dėl materialinės atsakomybės atsakovui taikymo, nepaisant kaltės formos.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagal DK 9 straipsnio 2 dalį gali ginčyti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, remdamasis CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tačiau šiuo atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad ginčo sutartis buvo pasirašyta dėl apgaulės, atgaline data (CPK 178 straipsnis); aplinkybės, kuriomis grindžiamas priešieškinio reikalavimas, paneigtos civilinės bylos medžiaga ir ikiteisminio tyrimo bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad filialo direktoriaus pareigas atsakovas pradėjo eiti ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis su juo sudaryta 2001 m. sausio 2 d.; ši išvada paneigta, o  atsakovo darbo filialo direktoriumi pradžia nuo 2000 m. liepos 10 d. patvirtinama atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodyta aplinkybe, kad jis direktoriaus pareigas pradėjo eiti, praėjus keliems mėnesiams po įsidarbinimo apsaugos darbuotoju, taip pat kad atsakovas 2000 m. rugsėjo 1, 6 d. pasirašė UAB „Vaivorykštės prekyba“ generalinio direktoriaus įsakymuose dėl Palangos filialo direktoriaus pareigų, dėl etatų Palangos filiale, UAB „Vaivorykštės prekyba“ generalinio direktoriaus ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nurodyta data. Aplinkybė, kad 2001 m. sausio 2 d. įrašas darbo sutartyje yra susijęs su darbo užmokesčio filialo direktoriui nustatymu, patvirtinama UAB „Vaivorykštės prekyba“ buhalterės R. J. parodymais. Kolegija sutiko su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ieškinio senatį ir priešieškinį atmesti pagal CK 1.125 straipsnio 2 dalį, 1.126 straipsnio 2 dalį, 1.131 straipsnio 1 dalį bei DK 27 straipsnio 5 dalį, nes jis pareikštas praleidus ginčo sutarties sudarymo metu galiojusio DĮK 242 straipsnyje nustatytus kreipimosi dėl darbo ginčų nagrinėjimo terminus bei DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčo sutartį, kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms, pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento; ginčo sutarties sudarymo metu galiojusio DĮK (145' straipsnio 1 dalis) ir galiojančio DK (256 straipsnio 1 dalis) normos, reglamentuojančios visiškos materialinės atsakomybės sutartį, yra dispozityviosios teisės normos; pagal bendrovės vietinius teisės aktus atsakovui, kaip filialo direktoriui, buvo patikėtas bendrovės filialo turtas ir jis buvo atsakingas už jį. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendė, kad, esant su atsakovu sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, jam pagal DK 255 straipsnio 3 punktą taikytina visiška materialinė atsakomybė. Pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta kitokiu būdu ir kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiųjų įstatymų. Žalos padarymas kitokiu būdu ir kitokiam turtui suprantamas kaip kitoks, negu DK nustatytas, žalos būdas ar jame nustatytas turtas. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje nustatyta, kad su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis ir kad su juo gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Vadinasi, bendrovės vadovui taikoma materialinė darbuotojo atsakomybė pagal bendrąsias DK nustatytas taisykles, papildomai taikant specialiuosius įstatymus – tiek, kiek turtinės bendrovės vadovo atsakomybės klausimų nereglamentuoja DK (CK 1.1 straipsnio 3 dalis). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 9 dalies 1 punktą bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, pagal 9 punktą – už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Šių teisinių pareigų nevykdymas, dėl kurio padaryta žalos, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo nariui nustatyta visiška atsakomybė už padarytą žalą juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Iš teismų praktikos taip pat išplaukia, kad pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė, išskyrus atvejus, jei įstatymų, steigimo dokumentų ar sutarties nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-3-428/2008). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad materialaus turto neišsaugojimą bei jo apskaitos duomenų neteisingumą lėmė nepakankamas filialo apsaugos darbuotojų skaičius ir buhalterės etato nebuvimas, suponavo teismui pagrindą mažinti atlygintos žalos dydį iki 50 000 Lt (DK 257 straipsnio 5 dalis). Ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą kolegija pripažino teisiškai ir faktiškai nepagrįstu; pagal DK 250 straipsnį pareigą atlyginti neturtinę žalą turi darbo sutarties šalys; ieškovas ir atsakovas nėra darbo sutarties šalys, nes UAB „Vaivorykštė“ tapo ieškovu darbo byloje, perėmusi iš atsakovo darbdavio UAB „Vaivorykštės prekyba“ materialinės žalos reikalavimo teisę.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas) prašo panaikinti apeliacinės ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CK 6.101 straipsnio 1 dalies ir CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo sprendimu  nustatyta aplinkybė, jog kasatorius nekaltas dėl 2004 m. balandžio 4 d. ir 2004 m. gegužės 3 d. atliktų inventorizacijų metu nustatyto prekių trūkumo, nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės ir res judicata galių, neatitinka CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatų, CK 6.101 straipsnio 1 dalies normos, pagal kurią reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolių. Nagrinėjamu atveju kasatorius vien dėl ieškovo pakeitimo, nepaisant CPK 182 straipsnio 2 punkto normos, turi iš naujo įrodinėti aplinkybes, pagrindžiančias jo nekaltumą, ypač kai apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, t. y. pripažino kasatoriaus kaltę. 

2. Dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė bendrovės vadovui nustatytas materialinės atsakomybės ribas. Kasatorius neatsako už žalą, atsiradusią dėl DK 253 straipsnio 5, 6 punktuose nustatytų atvejų; priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalies ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, kuriose įtvirtinta bendrovės vadovo atsakomybė ir tai, jog ūkio subjekto apskaitą tvarko ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris ar pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė; vadinasi, atsakomybė už netinkamą tvarkymą tenka šiuos reikalus tvarkiusiam asmeniui, bet ne bendrovės vadovui. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė fakto, kad parduotuvėje nebuvo pakankamo apsaugos darbuotojų skaičiaus, tuo tarpu filialo direktorius pagal savo kompetenciją neturi galimybių šio skaičiaus padidinti. Byloje nenustatyta, dėl kokių priežasčių atsirado prekių trūkumas; galbūt dėl netinkamos jų apsaugos prekybos salėje, stokojant apsaugos darbuotojų, bet dėl to nėra kasatoriaus kaltės. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad yra DK 246 straipsnye nustatytos sąlygos taikyti kasatoriui materialinę atsakomybę pagal DK 253 straipsnio 5 punktą, nesant pagrindo pripažinti, jog žala padaryta kasatoriaus neteisėta veika ir yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad kasatorius turi atsakyti ne tik pagal įstatymą, bet ir visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu (DK 255 straipsnio 3 punktas, 256 straipsnis); tokia teismo išvada neatitinka pirmiau nurodytų DK normų ir nepagrįstai išplečia kasatoriaus materialinės atsakomybės ribos. Su kasatoriumi sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis neatitinka įstatymo nustatytų sąlygų; kita vertus, DK 256 straipsnyje įtvirtintos kiekvieno darbuotojo atsakomybę ribojančios sąlygos, bet jos apskritai kasatoriui netaikytinos dėl jo einamų pareigų. 

3. Dėl CK 2.95 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja bankrutuojant UAB „Šiaulių prekyba“, kuri 2008 m. balandžio 4 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Tai reiškia, kad juridinis asmuo pasibaigė (CK 2.95 straipsnio 3 dalis); pasibaigusio juridinio asmens dalyvavimas byloje yra neteisėtas.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme. Jis nurodo, kad nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės ir res judicata galių Šiaulių apygardos teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatytos aplinkybės; atleidimo iš darbo byloje nebuvo sprendžiama žalos atlyginimo klausimo, joje padarytas išvadas teismai grindė kitais įrodymais, todėl nėra pagrindo, remiantis šiuo teismo sprendimu, daryti išvadą, kad nėra kasatoriaus kaltės dėl ieškovui padarytos žalos. Kita vertus, šios ir kasatoriaus nurodytos bylų skirtingi ratio decidendi taip pat nesuponuoja išvados dėl Šiaulių apygardos teismo įsiteisėjusiame sprendime nustatytų faktų prejudicijos šioje byloje, kurioje ieškovas nebuvo dalyvaujantis byloje asmuo. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus materialinę atsakomybę kildino ne tik iš darbo, bet ir iš civilinių teisinių santykių, nes kasatorius buvo ieškovo filialo vadovas, atsakingas už filialo kasdienės veiklos organizavimą. Jis dėl to privalėjo veikti atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai, o bendrovė turėjo teisę to iš jo reikalauti. Darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė, išskyrus atvejus, jeigu įstatymo, steigimo dokumentų ar sutarties nenustatyta kitaip (DK 255 straipsnio 5 punktas). Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, kad šiuo atveju buvo visos sąlygos kasatoriaus materialinei atsakomybei. Aplinkybė, kad BUAB „Šiaulių prekyba“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, neturi įtakos teismų sprendimų teisėtumui, nes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimuose nebuvo sprendžiama dėl šios bendrovės teisių ar pareigų. Ieškovas atskirai pažymi dėl nepagrįstų tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose teigiama dėl CK 6.101 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Pirmiau nurodytoje teisės normoje įtvirtintas draudimas pažeisti skolininko teises ir labiau suvaržyti jo prievoles taikomas reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties šalims; kasatorius niekada neginčijo 2004 m. lapkričio 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties, neįrodinėjo, kad šia sutartimi pažeidžiamos kasatoriaus teisės ar labiau suvaržomos jo prievolės.        

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto ir CK 6.101 straipsnio 1 dalies taikymo

 

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad buvo pažeistas CPK 182 straipsnio 2 punktas. Kasatoriaus vertinimu, prejudicinę ir res judicata reikšmę šioje byloje turėjo įsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje P. M. v. „Šiaulių prekyba“ (buvusi „Vaivorykštės prekyba“), kurioje patenkintas kasatoriaus ieškinys  dėl atleidimo iš darbo pripažinimo negaliojančiu. Kasatorius pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepripažinęs prejudicinės ir res judicata galių šioje byloje, pažeidė taip pat CK 6.101 straipsnio 1 dalį ta apimtimi, kurioje nustatyta, jog reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolių.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais išvardytus kasacinio skundo argumentus; pirmiau nurodytas įsiteisėjęs teismo sprendimas neturi nagrinėjamoje byloje prejudicinės ar res judicata galių dėl šių priežasčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pasisakęs apie tai, kad tam, jog tam tikras faktas būtų pripažintas prejudiciniu pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, jis turi atitikti tokias sąlygas: 1) faktas turi būti nustatytas teismo; 2) teismo sprendimas ar nutartis, kuriais buvo nuspręsta dėl bylos esmės, turi būti įsiteisėję; 3) teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti kitoje, nei nagrinėjamoje byloje; 4) teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti civilinėje arba administracinėje byloje; 5) kitoje byloje dalyvavo tie patys asmenys arba teismo sprendimas sukėlė teisinių padarinių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; 6) aplinkybė turėjo būti įrodinėjimo dalykas kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vakarų transportas“ v. UAB „SEB lizingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-125/2009; kt.). Bylos, kurioje priimtas ginčijamas sprendimas, ir kasatoriaus nurodytos Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtos bylos, ratio decidendi yra skirtingi. Kasatorius buvo atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas; teismas vertino, ar kasatoriaus veikoje yra turto iššvaistymo požymių, t. y. sprendė, ar P. M. įvykdė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nustatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Ieškinys šioje byloje buvo reiškiamas ne DK 255 straipsnio 2 punkto, bet 255 straipsnio 3 punkto pagrindu. Taikant šią įstatymo nuostatą, reikšminga aplinkybė yra tai, kad darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pareiga atlyginti darbdaviui padarytą materialinę žalą saistoma visiškos materialinės atsakomybės sutarties, bet ne baudžiamosios, administracinės ar drausminės atsakomybės. Taigi, taikant DK 255 straipsnio 3 punktą, nereikšminga, ar darbuotojas buvo baustas baudžiamąja, administracine ar drausmine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atleidimo iš darbo byloje nebuvo sprendžiama žalos atlyginimo klausimo, teismas joje padarytas išvadas grindė kitais įrodymais, kasatoriaus materialinę atsakomybę kildino DK 246 straipsnio pagrindu ir taikė DK 255 straipsnio 3 punktą, todėl, remiantis šiuo teismo sprendimu, nėra pagrindo išvadai, jog dėl ieškovui padarytos žalos nėra kasatoriaus kaltės, padaryti. 

 

Dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė jo kaip bendrovės filialo vadovo teisinį statusą ir dėl to neteisingai taikė jam materialinę atsakomybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens filialo vadovo teisinio statuso, yra nurodęs, jog pagal CK 2.53 straipsnį juridinio asmens filialas atlieka visas arba dalį juridinio asmens funkcijų: filialas kaip ir juridinis asmuo turi savo valdymo organus (CK 2.54 straipsnio 1 dalies 4 punktas); filialui taikomos CK antrosios knygos II dalies normos, kiek jos neprieštarauja filialo esmei (CK 2.55 straipsnio 1 dalis); CK 2.81 straipsnyje nustatyta, kad juridinis asmuo įgyja teises ir pareigas per savo organus. Kasacinio teismo konstatuota, kad filialo veiksmai sukuria teises ir pareigas juridiniam asmeniui, todėl filialo valdymo organo – filialo vadovo – teisinis statusas yra toks pat, kaip ir juridinio asmens valdymo organo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. AB „Stumbras“, bylos Nr. 3K-3-563/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-332/02007).

Teisėjų kolegija pažymi, kad materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška atsakomybės rūšis. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą, neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbdaviui padarytos žalos atlyginimo, teisėtai vadovavosi DK normomis, reglamentuojančiomis darbuotojų materialinę atsakomybę.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2003 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. L. L., A. K., bylos Nr. 3K-3-280/2003; kt.). Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nustatytos aplinkybės suponuoja, jog kasatorius nerūpestingai vykdė jam nustatytas pareigas, nesiėmė priemonių tinkamai organizuoti materialinių vertybių apsaugą, apskaitą ir efektyvų jų naudojimą, o inventorizacijų atlikimas ir ataskaitų pateikimas bendrovės vadovybei nėra pakankamas pagrindas atleisti kasatorių kaip filialo vadovą nuo atsakomybės už nustatytų pareigų netinkamą vykdymą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad yra DK 246 straipsnyje nustatytos sąlygos taikyti kasatoriui materialinę atsakomybę (DK 253 straipsnio 5, 6 punktai, kurie iš esmės atitinka Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio  nuostatas).

 

Dėl CK 2.95 straipsnio 3 dalies taikymo

 

Pagal CK 2.95 straipsnio 3 dalį juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Kasatorius nurodo, kad ginčijamas teismo sprendimas priimtas, dalyvaujant trečiajam asmeniui BUAB „Šiaulių prekyba“, kuris, Juridinių asmenų registro duomenimis, 2008 m. balandžio 4 d. išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. Teisėjų kolegija vertina, kad kasaciniame skunde neatskleista CK 2.95 straipsnio 3 dalies normos pažeidimo įtaka byloje teismo priimtų procesinių sprendimų teisėtumui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas); byloje nebuvo sprendžiama dėl BUAB „Šiaulių prekyba“ teisių ir pareigų, todėl kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama dėl CK 2.95 straipsnio 3 dalies reikšmės apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumui.

Teisėjų kolegja, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Ieškovas pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, už kurio surašymą turėjo 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ir prašė jas priteisti iš kasatoriaus. Byloje pateiktas ieškovo išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2010 m. vasario 8 d. mokėjimo nurodymas Nr. 372, kuriuo patvirtinamas  advokato V. B. kontorai sumokėtų 1210 Lt faktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo patirtos išlaidos už advokato suteiktą teisinę paslaugą, šiam surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atitinka Rekomendacijoje nustatytą užmokesčio už tokią paslaugą dydį, todėl ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo tenkina ir priteisia jam iš kasatoriaus 1210 Lt atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo.

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

 

Kasacinės instancijos teismas patyrė 85,31 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant atsakovo kasacinio skundo ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,  

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Priteisti iš atsakovo P. M., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 85,31 (aštuoniasdešimt penkis litus 31 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, ir 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt litų) Lt ieškovui UAB „Vaivorykštė“, įm. k. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, banko kodas 70440, bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo.   

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Birutė Janavičiūtė

 

                                                                                                           

Vincas Verseckas

 

 

                                                                                                            Juozas Šerkšnas