Civilinė byla Nr. 3K-3-30/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
45.1, 45.6, 114.11.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovei I. S. dėl skolos išieškojimo ir pagal atsakovės I. S. priešieškinį ieškovei V. S., trečiajam asmeniui Marijampolės 4-ojo notarų biuro notarei L. P. dėl sandorio iš dalies pripažinimo negaliojančiu, dėl pareiškimo apie prievolės įvykdymą iš dalies pripažinimo negaliojančiu ir dėl 20 000 Lt iš ieškovės priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 40 000 Lt skolos bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad ji pagal 2006 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį iš atsakovės įsigijo kirpyklos patalpas, pagal žodinį susitarimą, įsipareigodama už 40 000 Lt perduoti ieškovei kirpykloje esantį inventorių. Ieškovė 2006 m. lapkričio 30 d. atsakovei pervedė 40 000 Lt sumą, tačiau atsakovė kirpyklos inventoriaus ieškovei neperdavė.
Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2006 m. lapkričio 20 d. kirpyklos patalpų pirkimo-pardavimo sutarties 3.2.1. punktą, kuriame įrašyta, kad „dalį patalpų kainos – 60 000 (šešiasdešimt tūkstančių) Lt Pirkėja sumokėjo Pardavėjai prieš pasirašydama šią sutartį. Pardavėja patvirtina, kad 60 000 Lt už parduotas patalpas iš Pirkėjos „gavo“; pripažinti iš dalies (dėl 20 000 Lt) negaliojančiu 2007 m. sausio 26 d. atsakovės rašytą pareiškimą apie prievolės įvykdymą, kuriame parašyta, kad pirkėja prievolę atsiskaityti įvykdė; priteisti iš ieškovės 20 000 Lt už neįvykdytą prievolę pagal pirkimo-pardavimo sutartį; priteisti iš ieškovės 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė nurodė, kad ji ir ieškovė sudarė kirpyklos patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, šalys sutarė dėl 150 000 Lt patalpų kainos. Atsakovė pasitikėjo ieškove, todėl pirkimo pardavimo-sutarties 3.2.1 punktas dėl dalies (60 000 Lt) kirpyklos patalpų kainos sumokėjimo prieš pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą buvo įrašytas tam, kad ieškovė (pirkėja) galėtų gauti kreditą iš banko sumokėti už perkamas patalpas. Ieškovė 60 000 Lt žadėjo sumokėti vėliau, tačiau to nepadarė. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė per du kartus sumokėjo 130 000 Lt (90 000 Lt ir 40 000 Lt) ir liko skolinga 20 000 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino: pripažino iš dalies negaliojančiu patalpų pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 2006 m. lapkričio 20 d. tarp ieškovės ir atsakovės, patvirtintos Marijampolės 4-ajame notaro biure, registracijos Nr. 12629, 3.2.1. punktą, kuriame įrašyta „dalį patalpų kainos – 60 000 (šešiasdešimt tūkstančių) Lt Pirkėja sumokėjo Pardavėjai prieš pasirašydama šią sutartį. Pardavėja patvirtina, kad 60 000 Lt už parduotas patalpas iš Pirkėjos gavo“ dėl 20 000 Lt; pripažino iš dalies negaliojančiu 2007 m. sausio 26 d. atsakovės rašytą Marijampolės 4-ojo notaro biure pareiškimą apie prievolės įvykdymą, kuriame parašyta, kad pirkėja (ieškovė) prievolę atsiskaityti dėl 20 000 Lt įvykdė; priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 20 000 Lt už pilnai neįvykdytą prievolę pagal 2006 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 1 800 Lt žyminio mokesčio, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo priešieškinio pareiškimo teisme – 2007 m. lapkričio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad šalys 2006 m. lapkričio 20 d. sudarė negyvenamų patalpų pirkimo pardavimo sutartį, sutarties 3.2.1 punkte nurodyta, kad dalį patalpų kainos – 60 000 Lt - pirkėja (ieškovė) sumokėjo pardavėjai prieš pasirašydama sutartį, o pardavėja (atsakovė) patvirtino, kad nurodytą pinigų sumą iš pirkėjos gavo, kitą dalį – 90 000 Lt – pirkėja įsipareigojo sumokėti pardavėjai ne vėliau kaip per 30 dienų, pervesdama pinigus į sutartyje nurodytą pardavėjos sąskaitą. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl kirpyklos įrangos sandorio sudarymo, kurio suma - 40 000 Lt. Ieškovė nurodė, kad šalys šį sandorį sudarė žodžiu, atsakovė neigė tokio sandorio sudarymo faktą. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės nurodytą ginčo sandorio sumą, pažymėjo, kad susitarimas dėl kirpyklos įrangos pirkimo pardavimo pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą turėjo būti sudaromas rašytine forma. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių tokio sandorio sudarymą. Teismas sprendė, kad ginčo sumos – 40 000 Lt pervedimas į atsakovės sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį – sąskaitos papildymas, nepatvirtina žodinio sandorio sudarymo. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie kirpyklos įrangos vertę, tuo tarpu, remdamasis byloje dalyvavusių liudytojų parodymais apie tai, kad sandorio dalyku nurodoma įranga buvo nenauja, be to jos draudimo suma kartu su kitomis priemonėmis tesiekė 27 000 Lt, sprendė, kad ieškovės nurodyta suma už perkamą kirpyklos įrangą yra beveik du kartus didesnė už realią šių daiktų kainą. Be to, teismas vertino tą aplinkybę, kad nuo patalpų pirkimo pardavimo sutarties sudarymo 2006 m. lapkričio 20 d. iki to momento, kai atsakovė atlaisvino patalpas 2007 m. sausio 12 d. ieškovė nereiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl įrangos, teismas nurodė, kad ieškovė, tik gavusi atsakovės raštišką pretenziją sumokėti pagal Sutartį 20 000 Lt iškėlė versiją dėl neperduotos kirpyklos įrangos, apie tai raštiškai pranešdama atsakovei ir nurodydama įvykdyti vieną iš dviejų sąlygų – grąžinti pinigus arba patvirtinti visišką atsiskaitymą. Teismas, sutikdamas su atsakovės paaiškinimais dėl ieškovės pateiktos pretenzijos, konstatavo, kad atsakovė nebuvo pareiškusi valios parduoti kirpyklos įrangą ieškovei, todėl darė išvadą, jog susitarimo sudaryti kirpyklos pirkimo pardavimo sandorį nebuvo, ieškinį dėl šio reikalavimo pripažino nepagrįstu (CPK 178 straipsnis). Teismas vertino, kad ieškovės 2006 m. lapkričio 30 d. pervesta 40 000 Lt suma į atsakovės sąskaitą yra dalis sutartos už patalpų pardavimą kainos.
Teismas nustatė, kad ieškovė iki patalpų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo nebuvo sumokėjusi atsakovei 60 000 Lt kaip nurodyta sutartyje. Teismas savo išvadą grindė tokiomis aplinkybėmis. Atsakovė pripažino, kad pasirašė pirkimo pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, jog iki sutarties pasirašymo iš ieškovės gavo 60 000 Lt, tikėdama, jog ieškovė išliks sąžininga ir atsiskaitys, nes ieškovė, gavusi iš banko 90 000 Lt paskolą, juos pervedė 2006 m. lapkričio 30 d. į atsakovės sąskaitą ir tą pačią dieną sąskaitą papildė 40 000 Lt suma. Vėliau, pašlijus ieškovės ir atsakovės santykiams, ieškovė likusios sumos – 20 000 Lt nesumokėjo, todėl atsakovė delsė notariškai patvirtinti apie visišką ieškovės atsiskaitymą. Atsakovė, gavusi ieškovės pretenziją, nusprendė baigti ginčą, patvirtinti apie visišką ieškovės atsiskaitymą, tikėdamasi išvengti ginčo nagrinėjimo teisme ir atsisakyti jai nesumokėtos likusios sumos. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad ji iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo turėjo 60 000 Lt sumą avansinei įmokai pagal Sutartį sumokėti. Šios aplinkybės nepagrindžia ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai: pinigų dovanojimo sutartis, paskolos sutartis, nes tokio pobūdžio ir formos dokumentai galėjo būti surašyti ir vėliau nei juose nurodyta data. Be to, teismas, remdamasis ieškovės patvirtinimu, kad 60 000 Lt sumos perdavimo atsakovei iki sutarties pasirašymo fakto niekas negali patvirtinti, nustatė, kad ieškovė prieš įsigydama patalpas žinojo, kad bankas sutiko kredituoti 60 procentų turto vertės, t. y. 90 000 Lt, todėl ieškovė, žinodama kreditavimo sąlygas, siekė greičiau įforminti turto įsigijimo dokumentus.
Teismas, spręsdamas dėl priešieškinio pagrįstumo, nustatė, kad ieškovė, pasinaudodama palankiomis aplinkybėmis bei gerais santykiais su atsakove, jos pasitikėjimu, sumokėjo ne visą patalpų pirkimo pardavimo sutartimi šalių nustatytą kainą, taip padarydama žalą atsakovei. Teismas nurodė, kad sandoriai, kuriais siekiama padaryti žalos kitam asmeniui negalioja. Teismas, konstatavęs, kad ieškovė netinkamai įvykdė savo pareigą sumokėti visą kainą už parduodamą daiktą, taip pat tai, kad atsakovė daiktą perdavė, nurodė, kad CK 6.305 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi teisės norma, kuriai prieštarauja tarp šalių sudaryto sandorio 3.2.1 punkto dalis dėl 20 000 Lt sumos, ir laikė, kad ši sandorio dalis pažeidžia atsakovės interesus, todėl sandoris pripažintas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kartu teismas tenkino atsakovės reikalavimą pripažinti negaliojančia 2007 m. sausio 26 d. atsakovės rašyto Marijampolės 4-ojo notaro biure pareiškimo apie prievolės įvykdymą dėl 20 000 Lt dalį (teismo sprendimo motyvuose įvardyta kaip liudijimo dalis), nurodydamas, jog tai yra pasekmė, kylanti patenkinus atsakovės reikalavimą dėl Sutarties 3.2.1 punkto pripažinimo negaliojančiu. Teismas, spręsdamas dėl niekiniu pripažinto sandorio pasekmių ir vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, 6.145 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje restitucija netaikytina, nes pirkimo pardavimo sutartis yra įvykdyta, todėl šalių grąžinimas į pirminę padėtį būtų susijęs su didelėmis ir neprotingomis papildomomis išlaidomis. Kartu pažymėjo, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių. Taip pat teismas pripažino atsakovės teisę į žalos atlyginimą, todėl, vadovaudamasis CK 6.213 straipsnio 1 dalimi, tenkino atsakovės reikalavimą priteisti iš ieškovės 20 000 Lt, taip pat 5 procentų palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės argumentus, jog kirpyklos įrangos pirkimo-pardavimo sandorį patvirtina kirpyklos įrangos vertė, kuri, jos manymu, sudaro 40 000 Lt, nurodė, kad, įvertinus byloje surinktus įrodymus, taip pat ir liudytojų parodymus, kurie yra subjektyvūs ir pagrįsti prielaidomis, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl įrangos vertės, pagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais, o rėmėsi kitais įrodymais, taip pat ir rašytiniais – draudimo dokumentais, kuriuose ginčo įranga yra išsamiai aprašyta, nurodyta turto likutinė vertė, kirpyklos įranga įvertinta 18 070 Lt. Atsakydama į ieškovės argumentus, jog kirpyklos įrangos vertė buvo nustatyta šalių susitarimu, todėl gali nesutapti su draudimo dokumentuose nustatyta turto verte, teisėjų kolegija vertino, ar šalys galėjo susitarti dėl tokios įrangos kainos, kokią nurodo ieškovė, nustatymo ir ar ieškovė galėjo prisiimti tokio dydžio turtinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija nurodė, kad šalys neginčijo, jog ieškovė kirpyklos pirkimo-pardavimo sandorio didesniąją dalį finansavo banko kreditu (90 000 Lt), kirpyklos patalpos įkeistos bankui, ieškovė dirba paslaugų sferoje nedideliame mieste, jos teikiamos paslaugos nėra brangios, ieškovė deklaravo, jog 2005 m. gavo 4 800 Lt, 2006 m. – 5 626 Lt pajamų per mėnesį, todėl ieškoves paaiškinimas, kad už 33,73 kv. m. kirpyklos patalpas ir kirpyklos įrangą, ji sutiko atsakovei sumokėti iš viso 190 000 Lt, t. y. po 5 632,96 Lt už vieną kirpyklos kvadratinį metrą, pripažintas neprotingu ir ekonomiškai nenaudingu ieškovei, todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškovės apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir įvertino šalių susitarimą dėl kirpyklos įrangos įsigijimo. Teisėjų kolegija, nustatydama tikruosius ginčijamo sandorio šalių ketinimus sudaryti tik kirpyklos patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, vertino šalių veiksmus iki ginčijamos sutarties sudarymo ir po sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija nurodė, kad 2006 m. lapkričio 20 d. patalpų perdavimo-priėmimo akte nurodyta, kad patalpos atlaisvintos, todėl sprendė, kad ieškovė perėmė tik patalpas be kirpyklos įrangos. Vertindama kitus byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teisėjų kolegija nurodė, kad dėl prieštaringo ieškovės 2007 m. sausio 10 d. pretenzijos turinio, šiuo įrodymu nesivadovavo. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovė po sutarties sudarymo kirpykloje dirbo ieškovės leidimu, vykdydama ieškovės reikalavimą atlaisvinti kirpyklos patalpas iki sausio 15 d., atsakovė atlaisvino šias patalpas ir išsivežė jai nuosavybės teise priklausančią įrangą. Teisėjų kolegija laikė, kad ieškovė neįrodė, jog šalys buvo susitarusios dėl kirpyklos įrangos perdavimo, todėl ieškovės argumentai, jog atsakovė savavališkai išsivežė ieškovei priklausančią įrangą, buvo atmesti. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovės byloje pateikti raštai dėl pinigų dovanojimo ir paskolos nesudaro pagrindo besąlygiškai pripažinti, kad ieškovė gautus pinigus investavo kirpyklai įsigyti.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės paaiškinimus, kad vienas iš įrodymų, jog 60 000 Lt suma už kirpyklos patalpas buvo realiai perduoti atsakovei iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, yra tai patvirtinantis įrašas šalių notarine tvarka patvirtintoje sutartyje, nurodė, kad vertinant šalių draugiškus santykius iki sutarties sudarymo, tikėtina, jog atsakovė galėjo patvirtinti pinigų gavimo faktą, nors faktiškai šių pinigų ir negavo, be to, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės turtinės padėties vertinimo, kuri sutapo su byloje esančiais rašytiniais įrodymais – kredito suteikimo sutartis, pajamų deklaracijos. Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija nurodė, jog ta aplinkybė, jog ieškovei suteiktas 90 000 Lt kreditas, kurio mokėjimas išdėstytas 25 metams, su sąlyga, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalyku esančios kirpyklos patalpos bus apdraustos ir įkeistos bankui, sutampa su atsakovės paaiškinimu, jog nepateikus bankui notarine tvarka patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo įkeistos kirpyklos patalpos, ieškovė negalėjo gauti banko paskolos. Teisėjų kolegija laikė įrodytu, jog bankas, įvertinęs ieškovės turtinę padėtį nesutiko kredituoti kirpyklos pirkimo už 150 000 Lt sumą, todėl buvo būtina įrašyti į kirpyklos pirkimo pardavimo sutartį, jog dalis pinigų buvo sumokėta atsakovei iki sutarties sudarymo.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovės atsakovei pateiktos pretenzijos tekstas suklaidino atsakovę ir tik todėl ji liudijo, jog ieškovė visiškai įvykdė prievolę sumokėti visą už kirpyklos patalpas sutartą kainą. Nustačius byloje, jog ieškovė nesumokėjo atsakovei visos patalpų pirkimo kainos, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutarties sąlygos dėl atsiskaitymo už kirpyklos patalpas dėl 20 000 Lt dalies yra neįvykdytos, pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija, pažymėjusi, jog byloje yra kilęs ginčas dėl visiško atsiskaitymo už turtą, t. y. dėl 150 000 Lt sumokėjimo, o ne dėl sutartinių terminų vykdymo, laikė neturinčiais reikšmės apeliacinio skundo motyvus, jog 40 000 Lt suma sumokėta po kirpyklos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, todėl negalima laikyti, jog šie pinigai buvo skirti atsiskaityti už kirpyklos patalpas. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad patalpų draudimo sutarties sudarymo faktas negali būti aiškinamas kaip atsiskaitymo patvirtinimas, be to, ieškovė teismui nepateikė įrodymų, jog būtų apdraudusi ne tik patalpas, bet ir kirpyklos įrangą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį patenkinti, atsakovės priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai, vertindami, kad tarp šalių sudarytos patalpų pirkimo-pardavimo sutarties 3.2.1 punkto nuostatos ir 2007 m. sausio 26 d. liudijimas yra niekinis, o ne nuginčijamas, netinkamai taikė ir aiškino CK 1.78, 1.79, 1.80 straipsnių nuostatas. Patalpų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta notarine forma, todėl sandorio pagrįstumas ir teisėtumas užtikrinamas notaro, kuris tvirtino sandorį (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Atsakovė yra veiksnus asmuo, visiškai suprantantis savo veiksmų esmę, apgaulės ar suklydimo nustatyta nebuvo, todėl atsakovei, išreiškus valią ir ją įtvirtinus notarine forma patvirtintoje sutartyje, jog ji 60 000 Lt sumą gavo, sandoris negali būti pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms. Aplinkybė, ar atsakovė gavo sutartyje nurodytą pinigų sumą, yra ginčo klausimas, kuris gali būti išspręstas tik teismo sprendimu išnagrinėjus visus byloje surinktus įrodymus. Atsakovė, siekdama įrodyti aplinkybę, jog pinigų nėra gavusi, galėtų sutartį ginčyti kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais. Sandoris yra nuginčijamasis, todėl sandorio ar tam tikrų sandorio dalių galiojimas priklauso nuo to, ar jos bus nuginčytos atsakovės, savaime pats sandoris ar jo dalis nėra negaliojanti. Teismas, pripažindamas iš dalies negaliojančiomis nurodytas nuostatas, savo išvadą galėtų pagrįsti tik nustatęs, jog yra bent vienas CK 1.81 – 1.94 straipsniuose nurodytas pagrindas. Be to, CK 1.79 straipsnyje nustatyta, kad šalys gali sandorį nuginčyti arba jį patvirtinti. Patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė, nurodydama, jog 60 000 Lt pinigų sumos kaip nurodyta 2006 m. lapkričio 20 d. sutartyje, negavo, 2007 m. sausio 26 d. kreipėsi į notarę, pareikšdama, jog ieškovės prievolė atsiskaityti su atsakove pagal pirkimo-pardavimo sandorį visiškai įvykdyta, remiantis šiuo pareiškimu, buvo 2007 m. sausio 26 d. išduotas notaro liudijimas, dėl to atsakovė, patvirtinusi sandorio, neteko teisės jo ginčyti, atsakovės priešieškinys turėjo būti atmestas CK 1.79 straipsnio 1 dalies pagrindu.
2. Bylą nagrinėję teismai, turėjo, remdamiesi CPK 43 straipsniu išspręsti dėl byloje trečiuoju asmeniu patrauktos notarės pripažinimo bendraatsakove. Teismo diskrecijos teisė parinkti restitucijos būdą lemia tai, kad turėjo būti svarstomas klausimas dėl notarų civilinės atsakomybės, nes buvo keliamas klausimas dėl sandorio, patvirtinto notarine tvarka, negaliojimo. Teismui buvo pateiktas prašymas pripažinti notarės dalyvavimą byloje būtinu, tačiau prašymas buvo atmestas. Notaras kaip valstybės įgaliotas asmuo privalo imtis visų priemonių, kad būtų užtikrintas sandorio teisėtumas. Notarui, nesiėmus priemonių, maksimaliai atitinkančių notarų profesinės veiklos standartą, tenka rizika dėl galimos žalos.
3. Bylą nagrinėję teismai, nustatę jog atsakovė negavo iš ieškovės patalpų pirkimo pardavimo sutarties 3.2.1 punkte nurodytos 60 000 Lt sumos, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, taip pat pažeidė rungimosi principą civiliniame procese, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl šios aplinkybės nustatymo nevertino liudytojų L. S. ir V. Ž. parodymų, procesiniuose sprendimuose nėra nurodyta, kodėl šie įrodymai buvo atmesti (CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, jog oficialūs rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią ir juose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje notaro patvirtinta sutartis turi būti vertinama kaip prima facie įrodymas. Prima facie įrodymu patvirtintas aplinkybes paneigti liudytojų parodymais gali būti leidžiama tik konstatavus, kad draudimas juos panaudoti prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais nustatant ginčijamą aplinkybę dėl pinigų perdavimo, turėjo motyvuoti tokią būtinybę. Teismas, spręsdamas dėl šios aplinkybės, taip pat nevertino atsakovės elgesio pagal tai, kaip tokiomis aplinkybėmis pasielgtų protingas ir apdairus asmuo. Atsakovė yra verslininkė, turi išsilavinimą, yra jauna, todėl veikdama protingai ir apdairiai bei siekdama užtikrinti savo interesus, galėjo pasirašyti bent paprastos formos raštelį, kad pinigai jai iki sutarties pasirašymo nebuvo sumokėti arba galėjo sudaryti su ieškove paskolos sutartį dėl ginčijamos sumos. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl šios aplinkybės, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Atsižvelgiant į tai, jog aplinkybę, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį nurodytos pinigų sumos negavo, nurodė atsakovė, ji ir turėjo pareigą įrodyti, kad pinigai nebuvo perduoti, tačiau teismas įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė ieškovei, kuri turėjo įrodyti, jog pinigai buvo sumokėti. Dėl to teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo ir teismo proceso rungimosi principus (CPK 13, 17 straipsniai). Teismas nepagrįstai atmetė liudytojos O. K. parodymus. Teismo išvada, jog ieškovė iš banko negalėjo gauti didesnės paskolos prieštarauja šios liudytojos parodymams, tačiau kitų įrodymų byloje apie tai, jog bankas ieškovei suteikė maksimalaus dydžio paskolą nėra.
4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl to, jog tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudarytas susitarimas dėl kirpyklos įrangos už 40 000 Lt pirkimą, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 180, 183, 185 straipsniai). Šalių susitarimą patvirtina ieškovės 2006 m. lapkričio 30 d. atliktas mokėjimas į atsakovės sąskaitą, byloje apklausti liudytojai, taip pat ir 2006 m. lapkričio 20 d. patalpų perdavimo-priėmimo aktas, kurio 2 punkte nurodyta, jog patalpos atlaisvintos. Kasatorė nurodo, jog ši perdavimo-priėmimo akto nuostata reiškia, jog šio akto pasirašymo metu kirpyklos patalpose nėra jokių atsakovei priklausančių daiktų. Dėl šio akto ginčo teisme nebuvo, todėl teismas privalėjo remtis taip pat ir šia aplinkybe, nustatydamas, ar šalys buvo susitarusios dėl kirpyklos įrangos pardavimo.
Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178 straipsnis) visiškai nevertino ir nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvo (CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas), kad atsakovės veiksmai, kuriais ji po visiško atsiskaitymo už patalpas ir įrangą (2006 m. lapkričio 30 d.) nutraukė tiek patalpų draudimo, tiek kirpyklos įrangos draudimo sutartį, patvirtina, jog atsakovė pardavė ne tik patalpas, bet ir kirpyklos įrangą.
5. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog kirpyklos įrangos vertė 18 070 lt, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.313 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 180, 183, 185 straipsniai). Teismas, nustatydamas įrangos vertę nepagrįstai rėmėsi draudimo dokumentuose nurodyta apdrausto turto likutine verte, o ne kilnojamųjų daiktų rinkos kaina. Turto likutinė vertė, nurodyta draudimo sutartyje, negali pagrįsti tikrosios kirpyklos įrangos rinkos vertės.
6. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog ieškovės paslaugos nėra brangios, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas CPK 178, 180, 183, 185 straipsniai). Teismas, nustatydamas ieškovės turtinę padėtį, netinkamai vertino byloje pateiktą ieškovės pajamų ir turto deklaraciją už 2006 metus. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta, jog ši deklaracija užpildyta neteisingai ar pateikiant melagingus duomenis, teismas turėjo ja remtis ir vertinti kartu su kitais įrodymais. Teismo išvada apie ieškovės turtinę padėtį ir teismo argumentai, jog ieškovė neturėjo pakankamai pajamų mokėti už kirpyklos įrangą 40 000 Lt nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Ieškovė, pateikusi pajamų deklaraciją, neturėjo įrodinėti pajamų pagrįstumo; atsakovė, nurodydama, jog ieškovės pajamos mažos, turėjo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Taip pat neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, jog ieškovės sutikimas mokėti už kirpyklos patalpas ir įrangą iš viso 190 000 Lt yra neprotingas ir ekonomiškai nenaudingas, nes byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie panašių objektų vertę.
7. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog ieškovės motina ir draugas negalėjo ieškovei paskolinti ar padovanoti 60 000 Lt, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 178, 180, 183, 185 straipsniai). Byloje pateikta 2006 m. lapkričio 10 d. pinigų (48 000 Lt) dovanojimo sutartis ir 2006 m. lapkričio 10 d. paskolos sutartis (10 000 Lt). Kol į bylą pateikti įrodymai nėra nuginčyti kitais byloje pateiktais įrodymais, teismas turi juos vertinti ir jais vadovautis. Teismas vertino, kad nurodytos sutartys galėjo būti sudarytos prasidėjus bylos nagrinėjimui, todėl negali būti pripažintos neginčijamais įrodymais. Ginčyti ieškovės pateiktus įrodymus yra atsakovės pareiga, tačiau atsakovė šių sutarčių neginčijo, neprašė, kad būtų išreikalauti įrodymai apie dovanotojo ir paskolos davėjo turtinę padėtį, tuo tarpu teismas nurodytų aplinkybių įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei, taip pažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 13, 17 straipsniai).
8. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino 2006 m. lapkričio 20 d. notarinį liudijimą, kuriame nurodytas atsakovės patvirtinimas apie ieškovės visišką prievolės įvykdymą, negaliojančiu, argumentuodami tuo, kad atsakovė tokį pareiškimą pateikė tik siekdama išvengti tolimesnių ginčų. Motyvas, kad atsakovė notarinį liudijimą pasirašė siekdama išvengti teisminių ginčų, negali būti pagrindas pripažinti šį liudijimą iš dalies negaliojančiu. Ieškovės pretenzijoje nurodymas, jog ieškovė, atsakovei neįvykdžius pretenzijoje nurodytų sąlygų, kurios traktuotinos kaip dvi savarankiškos, o ne alternatyvios sąlygos, kreipsis į teismą, negali būti vertinamas kaip klaidinimas.
9. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų sąsajumo ir įrodymų vertinimo principus, nevertindami atsakovės paaiškinimų teisme dėl atsakovės veiksmų padedant ieškovei gauti banko paskolą, taip pat dėl aplinkybių, susijusių su kirpyklos įrangos išnešimu iš kirpyklos patalpų, kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais, t. y liudytojų O. K., I. B. B., K. Ž., A. S. parodymais.
Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo šį skundą atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus.
1. Atsakovė, pažymėdama, jog ieškovė kasacinio skundo argumento dėl netinkamo CK 1.78, 1.79, 1.80 straipsnių taikymo, apeliaciniame skunde nebuvo nurodžiusi, pakartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio dalies pripažinimo niekine ir niekinio sandorio pasekmių taikymo, atsakovės teisės į patirtos žalos pripažinimo ir reikalavimo dėl 20 000 Lt žalos atlyginimo patenkinimo, yra teisinga ir pagrįsta.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl notarės įtraukimo į bylą atsakove yra nepagrįsti, nes notarė į bylą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, šalys teisme patvirtino, kad pinigai notarės akivaizdoje nebuvo mokami, todėl notarės dalyvavimas byloje atsakove nėra pagrįstas. Be to, šių argumentų ieškovė apeliaciniame skunde nekėlė, jie apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti.
3. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl 60 000 Lt pinigų sumos sumokėjimo fakto, nepagrįstai rėmėsi atsakovės nurodytų liudytojų parodymais. Bylą nagrinėję teismai savo išvadas grindė visų byloje esančių įrodymų visuma, remdamiesi pateiktų įrodymų vertinimu. Kasacinio skundo argumentas dėl atsakovės neatsargaus ir nerūpestingo elgesio vertinimo taip pat yra nepagrįstas, be to, atsargumo kriterijai taikytini ir ieškovei, kuri pateikė reikalavimą priteisti 40 000 Lt už tariamai žodine tvarka sudarytą sandorį.
4. Kasacinio skundo argumentas dėl draudimo sutarties nutraukimo fakto, kaip patvirtinančio kirpyklos įrangos pirkimo-pardavimo sandorį, yra nepagrįstas. Pagal kirpyklos patalpų pirkimo-pardavimo sutartį kirpyklos patalpas apdrausti turėjo ieškovė, be to ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji, vykdydama savo sutartinę pareigą, apdraudė ne tik patalpas, bet ir įrangą. Patalpų draudimo sutarties sudarymo faktas negali būti aiškinamas kaip atsiskaitymo patvirtinimas.
5. Kasacinio skundo argumentas dėl ieškovės turtinės padėties ir pajamų deklaracijų vertinimo, taip pat dėl paskolos bei pinigų dovanojimo sutarčių netinkamo įvertinimo yra nepagrįstas, nes teismas pagrįstai kritiškai vertino šiuos pateiktus įrodymus. Ieškovė į teismą kreipėsi 2007 m. vasarį, ieškovė dirbo pagal verslo liudijimą, todėl deklaracijoje nurodomų pajamų jai nereikia pagrįsti, deklaracija buvo pateikta 2007 m. balandžio mėnesį, t. y. jau vykstant ginčui teisme, paskolos ir dovanojimo sutartys buvo pateiktos taip pat jau bylą nagrinėjant teisme.
6. Kasacinio skundo argumentas, jog ieškovės atsakovei pateikta pretenzija negalėjo suklaidinti atsakovės nepagrįstas. Ieškovė apgaule išgavo iš atsakovės patvirtinimą apie visišką atsiskaitymą.
7. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų tyrimo, jų vertinimo bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo yra nepagrįsti, bylą nagrinėjusių teismų išvados yra pagrįstos išsamiu ir visapusišku kiekvieno byloje esančio įrodymo ištyrimu, vertinant įrodymų sąsajumą ir pakankamumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde ir atsiliepime ir jį keliami teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos notaro, teisėtumo, kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir teisių gynimo būdų, jei pardavėjas neįvykdo pareigos perduoti daiktus taikymo ir aiškinimo klausimai. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde keliamų teisės taikymo klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo
Byloje kilo šalių ginčas dėl nekilnojamojo daikto, t. y. kirpyklos patalpos pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo tuo aspektu, ar pirkėja įvykdė pareigą sumokėti kainą už nupirktą daiktą.
CK 6.344 straipsnyje nustatyta, kad pirkėjas privalo sumokėti daikto kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje, šio straipsnio 4 dalyje - kad jeigu įstatymai nustato, jog pirkimo–pardavimo sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešame registre, tai pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką.
Šalių sudarytai nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai įstatymas nustato privalomą notarinę formą, tokia sutartis registruojama viešajame registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokius reikalavimus atitinkančiai pirkimo-pardavimo sutarčiai CK 6.344 straipsnio 4 dalyje nustatoma atitinkama atsiskaitymo tvarka – pirkėjas daikto kainą sutarties pasirašymo metu turi sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre. Laikantis šios įstatymo nuostatos galima išvengti sutarties šalių ginčų dėl to, ar nekilnojamojo daikto kaina buvo sumokėta, ar ne. Tačiau CK 6.344 straipsnio 4 dalies nuostata yra dispozityvi (išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką), todėl šalys nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje gali numatyti kitokią atsiskaitymo tvarką.
Šalys sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios 3.1 punkte nustatyta patalpų pardavimo kaina 150 000 Lt, 3.2.1 punkte - kad dalį patalpų kainos, t. y. 60 000 Lt pirkėja sumokėjo pardavėjui prieš pasirašydama šią sutartį, pardavėja patvirtina, kad 60 000 Lt už parduotas patalpas iš pirkėjos gavo, 3.2.2 punkte - kad likusius už patalpas nesumokėtus 90 000 Lt pirkėja įsipareigoja sumokėti pardavėjui ne vėliau kaip per trisdešimt kalendorinių dienų, pervedant pinigus į pardavėjos sąskaitą, 3.2.3 punkte - kad pardavėja sutinka, jog pirkėja 90 000 Lt sumokės pardavėjai gavusi banko kreditą patalpai įsigyti, 3.3 punkte - kad galutinis šalių atsiskaitymas patvirtinamas notaro liudijimu, kuris išduodamas notarui pateikus pardavėjos rašytinį patvirtinimą, kad pirkėja pilnai atsiskaitė su pardavėja už parduotas patalpas, kaina yra tinkamai sumokėta ir pirkėja prievolę atsiskaityti su pardavėja visiškai įvykdė. Byloje konstatuota, kad pirkėja sutartyje nustatytu terminu ir tvarka pervedė per banką į pardavėjos sąskaitą 90 000 Lt. Pilnas ir galutinis šalių atsiskaitymas patvirtintas notaro liudijimu.
Nekilnojamojo daikto pirkėjas nuo pardavėjo pretenzijų dėl kainos nesumokėjimo ar netinkamo sumokėjimo gali apsisaugoti įrašant nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje nuostatą, apie daikto kainos sumokėjimą (sutarties pasirašymo metu arba iki pasirašymo), o jei kaina sumokėta ne sutarties pasirašymo metu – gaudamas iš pardavėjo pakvitavimą apie tinkamą šios prievolės įvykdymą (CK 6.65 straipsnio 1 dalis). Be to, pačioje notarine tvarka tvirtinamoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad pirkėjui visiškai atsiskaičius, pardavėjas privalo patvirtinti šį faktą notariniu liudijimu. Nagrinėjamu atveju tokia sąlyga sutartyje nustatyta, dėl sutarties įvykdymo išduotas notarinis liudijimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartu teisiniu reglamentavimu yra nustatyta tvarka dėl pirkėjo pareigos sumokėti daikto kainą. Tuo atveju, kai šalys šios tvarkos laikosi, sudaryta nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl kainos sumokėjimo ir pakvitavimo negali būti pripažįstama niekine ir negaliojančia nuo sandorio sudarymo momento. Niekiniai sandoriai yra tokie, kurie prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, pažeidžia jų reikalavimus, tokius sandorius draudžia įstatymai ir pan. Remiantis aptartu, teisėjų kolegija negali sutikti su teismų išvadomis, kuriomis konstatuota, jog sandorio dalis dėl kainos sumokėjimo ir pakvitavimo yra niekinė.
Atsakovė priešieškiniu prašė šią sandorio dalį pripažinti negaliojančia remiantis ne tik CK 1.80 straipsnio nuostatomis, bet ir CK 1.91 straipsnio nuostatomis. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjamu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Kadangi bylą nagrinėję teismai sprendė, kad sandoris yra niekinis, jie nevertino bylos įrodymų, kurie byloje buvo tiriami tuo aspektu, ar sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje nurodytais pagrindais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinti valstybės asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (1992 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 1 punktas). Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Bylą nagrinėję teismai ginčo santykiams reglamentuoti netinkamai taikė CK 1.80 straipsnio nuostatas, nevertino bylos įrodymų dėl CK 1.91 straipsnio nuostatų taikymo pagal pareikštą priešieškinį dėl sandorio teisėtumo. Įrodymai byloje turi būti vertinami vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų CPK II dalies XIII skyriaus nuostatomis. Teismo procesinis sprendimas, kuris priimtas pažeidžiant materialiosios ir procesinės teisės normos negali būti laikomos teisėtu ir pagrįstu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties
Tarp šalių nėra ginčo dėl nekilnojamojo daikto kirpyklos patalpos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir šio daikto perdavimo pirkėjui (ginčas sprendžiamas dėl visiško atsiskaitymo). Ieškovė ieškinyje nurodo, kad nupirko ne tik kirpyklos patalpas, bet ir kirpyklos įrangą, dėl ko susitarė žodžiu ir tai patvirtina faktas, jog pirkėja papildomai pervedė 40 000 Lt į pardavėjos sąskaitą tą pačią dieną, kurią buvo pervesti pinigai už kirpyklos patalpas. Po to pardavėja išdavė notarinį liudijimą dėl visiškai įvykdytos prievolės sumokėti sutarties kainą. Tačiau nei nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje, nei šio daikto perdavimo-priėmimo akte, nei pakvitavime dėl visiško atsiskaitymo nekalbama apie kirpyklos įrangą ir baldus, t. y. nekilnojamuosius daiktus.
Pažymėtina, kad pagrindinis pirkimo–pardavimo sutarties požymis yra tas, kad sudarydamas tokią sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį. Ši pagrindinė pardavėjo pareiga nurodyta CK 6.317 straipsnyje, kiti straipsniai detalizuoja pardavėjo pareigos perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jų įvykdymą. Daiktų perdavimo vieta ir momentas nustatyti CK 6.318 straipsnyje, daiktų perdavimo terminas - CK 6.319 straipsnyje, pardavėjo pareiga patvirtinti daiktų nuosavybės teisę detalizuojama CK 6.321 straipsnio normoje. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ne tik veiksmus, kurie reikalingi daiktui faktiškai perduoti, bet ir daikto valdymo perdavimą pirkėjui, bei bet kokių pirkėjo valdymo teisės kliūčių pašalinimą, kad pirkėjas galėtų valdyti daiktą nuosavybės teise. CK 6.317 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tinkamos pardavėjo pareigos perduoti daiktą įvykdymas siejamas su dviem sąlygom: pardavėjas turi perduoti daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų jį valdyti; turi būti pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu įvykdytos abi šios sąlygos.
Nagrinėjamu atveju byloje buvo teikti įrodymai dėl kilnojamųjų daiktų (kirpyklos įrangos) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo bei daiktų perdavimo pirkėjai, tačiau šie įrodymai šiuo aspektu teismų nebuvo iš esmės analizuoti ir vertinti. Pažymėtina, kad tai yra svarbu sprendžiant dėl ieškininio reikalavimo tenkinimo ar atmetimo, bei teisių gynimo būdo taikymo, kai pardavėjas neįvykdo pareigos perduoti daiktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.324 straipsnyje nustatyti teisiniai padariniai, kurie atsiranda, kai pardavėjas apskritai neįvykdė savo pagrindinės pareigos perduoti daiktus. CK 6.324 straipsnio 1 dalyje nurodyti du teisių gynimo būdai, kurie gali būti taikomi, kai pardavėjas pažeidžia pareigą perduoti daiktus pirkėjui. Tokiu atveju pirkėjas įgyja dvi teises: teisę reikalauti nutraukti (atsisakyti vykdyti) sutartį ir teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Nagrinėjamu atveju pirkėja (ieškovė ir kasatorė) nurodo, kad pardavėja, sudariusi sutartį dėl kirpyklos įrangos, pirktų daiktų jai nustatyta tvarka neperdavė, prieš perduodama kirpyklos raktą, išsivežė juos. Pirkėja (ieškovė), kreipdamasi į teismą, nereikalauja įpareigoti perduoti nekilnojamuosius daiktus, tačiau prašo atlyginti nuostolius kaip neteisėtą praturtėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartiems teisiniams santykiams reglamentuoti taikytini CK 6.324 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisių gynimo būdai, jeigu pagal bylos įrodymus bus konstatuota, kad kilnojamųjų daiktų (kirpyklos įrangos) pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ir daiktai pirkėjai neperduoti. Tokiu atveju ginčo santykiai negali būti kvalifikuojami kaip neteisėtas pardavėjo praturtėjimas.
Konstatavus, kad pirkimo-pardavimo sutartis dėl kilnojamųjų daiktų (kirpyklos įrangos) buvo sudaryta ir daiktai neperduoti, darytina išvada, kad padarytas esminis pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimas ir sutartis dėl to nutrauktina. Nutraukus sutartį, vadovaujantis CK 6.222 straipsnio 1 dalimi, taikoma restitucija, todėl, jeigu pirkėjas buvo sumokėjęs pardavėjui, šis privalo grąžinti pirkėjui sumokėtą pinigų sumą. Taip pat pažymėtina, kad sutarties nutraukimas neatleidžia nuo pareigos atlyginti nuostolius (CK 6.221 straipsnio 2 dalis), pirkėjas gali reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.63 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis).
Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą, fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu turi būti sudaromi paprasta rašytine forma. Nagrinėjamu atveju pardavėja ginčija, kad buvo sudaryta kilnojamųjų daiktų (kirpyklos įrangos) pirkimo-pardavimo sutartis. Pirkėja faktą, kad tokia sutartis buvo sudaryta, įrodinėja tuo, kad pervedė pinigus per banką į pardavėjos sąskaitą. Pardavėja teigia, kad 40 000 Lt buvo pervesti už kirpyklos patalpas. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje aptariami padariniai, kai nesilaikoma paprastos rašytinės sandorio formos. Tokiu atveju, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ir jo įvykdymo fakto, negalima remtis vien liudytojų parodymais. Šiuos faktus galima įrodyti rašytiniais įrodymais (kvitais, sąskaitomis ir kitais rašytiniais įrodymais). Sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą galima įrodyti ir faktinėmis aplinkybėmis kaip daiktų perdavimu ir pan.
Remiantis aptartu, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama, byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, kad konstatuoti teisiškai reikšmingus faktus CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties dalies teisėtumo ir priešieškinio reikalavimo teisinio ir faktinio vertinimo bei teisiškai reikšmingų faktų dėl kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo. Byla peržiūrėtina apeliacinio skundo rėmuose, atsižvelgiant į pateiktus teisės aiškinimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius