Civilinė byla Nr. e3K-3-230-686/2017

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00161-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.11.2; 2.6.11.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Trakų energija“ ieškinį atsakovei V. B. dėl skolos už daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų šildymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vartotojo pareigą sumokėti už daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti tiekiamą šilumos energiją, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Trakų energija“ 2014 m. sausio 23 d. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės V. B. 242,47 Eur skolą už jai tenkančią daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti sunaudotos šilumos dalį, 17,85 Eur delspinigių ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad ji yra licencijuota centralizuoto šildymo tiekėja vartotojams Trakų rajono teritorijoje. Atsakovei V. B. priklauso butas (duomenys neskelbtini), kurio šildymo sistemos įrenginiai teisėtai atjungti nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau pastatui, kuriame yra butas, tiekiama centralizuotai gaminama šilumos energija. Nors atsakovės butas šildomas autonomiškai, tačiau ji, kaip buto savininkė ir buitinė šilumos vartotoja, privalo prisidėti prie namo išlaikymo ir šilumos bei karšto vandens tiekėjai sumokėti už jai tenkančią daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti sunaudotos šilumos dalį.
4. Ieškovė teigė, kad atsakovė tinkamai nevykdė pareigos sumokėti už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį. Atsakovė už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. nėra skolinga už šilumą karšto vandens cirkuliacijai, tačiau skolinga 242,47 Eur už šilumą bendrosioms pastato reikmėms, šią skolą, taip pat 17,85 Eur delspinigių (0,04 proc., nustatytų 2000 m. lapkričio 2 d. Šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartyje už šešių mėnesių laikotarpį) ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei UAB „Trakų energija“ iš atsakovės V. B. 242,47 Eur skolą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d., 17,85 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas už priteistus 260,32 Eur nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2014 m. sausio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 203,88 Eur bylinėjimosi išlaidų (15,64 Eur žyminio mokesčio ir 188,24 Eur už teisines paslaugas) atlyginimo.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė V. B. yra buto (duomenys neskelbtini) savininkė. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-539-407/2015 nustatyta, kad atsakovei priklausantis butas yra vienintelis name esantis butas, kuris yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo sistemos, ieškovės butui netiekiama centralizuota šiluma ir karštas vanduo.
7. Atsakovė ir SP UAB „Trakų šilumos tinklai“ 2000 m. lapkričio 2 d. sudarė Šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį. Pagal 2005 m. rugsėjo 28 d. Koncesijos sutartį šilumos tiekėjo teisės ir pareigos perduotos UAB „Prienų energija“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Trakų energija“). Ieškovė UAB „Trakų energija“ atsakovei V. B. skaičiuoja mokesčius už bendro naudojimo patalpų šildymą bei mokesčius už šilumą, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą.
8. Įsigaliojus 2003 m. gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatoms, iki šio įstatymo su vartotojais sudarytos sutartys turėjo būti pakeistos, nes jose rekomenduojama taikyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 nustatyta Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokėjimus už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams, tvarka neatitiko įsigaliojusio įstatymo nuostatų, reglamentuojančių šilumos kiekio paskirstymo bendro naudojimo patalpoms tvarką. Įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui, ieškovė UAB „Trakų energija“ viešai informavo vartotojus apie naujų sutarčių sudarymą ir sudarytų sutarčių pakeitimą. Atsakovė neišreiškė noro pakeisti sudarytą sutartį bei įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti jai priimtiną šilumos paskirstymo metodą, todėl atsakovės sudarytos sutarties nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštaravo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms šilumos kiekio paskirstymo bendro naudojimo patalpoms tvarką.
9. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 patvirtinta metodika galėjo būti naudojama paskirstant centralizuotą šilumą ir karštą vandenį daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, tačiau nenustatė šilumos kiekio paskirstymo tvarkos atsijungusiems nuo centralizuoto šildymo sistemos vartotojams, todėl, pasikeitus teisiniam reguliavimui bei atsakovei nepasirinkus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamo ar patvirtinto šilumos paskirstymo metodo, jai pagrįstai buvo taikomas šilumos tiekėjo parinktas labiausiai tinkantis šilumos paskirstymo metodas.
10. Ginčas dėl šilumos paskirstymo būdo parinkimo, nuo kurio priklauso mokėtinos sumos už šildymo energiją dydis, yra išspręstas įsiteisėjusiu 2014 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu ir 2015 m. spalio 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-539-407/2015, todėl nagrinėjamoje byloje vadovaujantis nurodytu teismų sprendimu bei nutartimi ir juose konstatuotomis aplinkybėmis atmestinas atsakovės argumentas, kad ieškovė, skaičiuodama atsakovės skolą už bendro naudojimo patalpoms tiekiamą šilumos energiją, turi vadovautis 2000 m. lapkričio 2 d. Šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartimi.
11. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalis). Atsakovė turėjo sumokėti už ieškovės tiektą šilumos energiją, tačiau nurodytos pareigos neįvykdė. Iš ieškovės pateiktos pažymos matyti, kad už nesumokėtą šilumą pastato bendrosioms reikmėms susidarė 242,47 Eur skola.
12. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį prievolę netinkamai įvykdęs asmuo privalo kreditoriui atlyginti jo patirtus nuostolius. Ieškovė, vadovaudamasi atsakovės V. B. ir SP UAB „Trakų šilumos tinklai“ 2000 m. lapkričio 2 d. sudarytos Šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutarties 7.2 punkto nuostatomis, prašė iš atsakovės priteisti 17,85 Eur delspinigius. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-539-407/2015 konstatavo, kad 2000 m. lapkričio 2 d. sutarties nuostatos, nepažeidžiančios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, yra taikomos šalių tarpusavio santykiams, teismas sprendė priteisti 17,85 Eur delspinigius ieškovei iš atsakovės.
13. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, sudaro 5 proc. per metus, todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.
14. Netenkinęs atsakovės V. B. apeliacinio skundo Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą.
15. Apeliacinės instancijos teismas nepriėmė atsakovės pateikto naujo įrodymo – MB „Statybos inžineriniai sprendimai“ 2014 m. birželio 16 d. akto, nes atsakovė turėjo galimybę šį įrodymą pateikti pirmosios instancijos teismui, bet nenurodė priežasčių, kodėl šio įrodymo nepateikė.
16. Atsakovė neišreiškė noro pakeisti 2000 m. lapkričio 2 d. Šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį bei įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti jai priimtiną šilumos paskirstymo metodą, todėl sutarties nuostatos buvo taikomos tiek, kiek jos neprieštaravo įstatymo ir įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms šilumos kiekio paskirstymo bendro naudojimo patalpoms tvarką.
17. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-539-407/2015, kurioje dalyvavo ir šios bylos šalys, konstatavo, kad atsakovai privalo mokėti už jiems tenkančią šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, pagal ieškovų skaičiavimą, paremtą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintais šilumos paskirstymo metodais.
18. Tų pačių šalių bylos turi būti nagrinėjamos analogiškai, teismo išvados dėl aplinkybių, nustatytų civilinėje byloje, kurioje dalyvauja tos pačios šalys, turi prejudicinę galią kitoms šalių byloms (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai yra pagrįsti, todėl tenkintini.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Kasaciniu skundu atsakovė V. B. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai nevertino to, kad ieškinį pateikė neįgaliota ieškovės atstovė ekonomistė N. S., kuri neturi aukštojo teisinio išsilavinimo. Pagal CPK 56 straipsnio 2 dalį teisme atstovauti juridiniam asmeniui gali tik to juridinio asmens darbuotojas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą. Nesant duomenų apie ieškovės valią pradėti procesą prieš atsakovę, pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti ieškovę pašalinti ieškinio trūkumus ir pateikti duomenis apie ieškovės pritarimą paduoti ieškinį (ieškovės pasirašytą ieškinį) arba pateikti tinkamai įformintą ieškovės įgaliojimą kreiptis į teismą su ieškiniu, jeigu ieškinį pasirašęs asmuo yra ieškovės darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Tai, kad byloje ieškovei atstovavo advokatas, neturi įtakos sprendžiant dėl teisės pareikšti ieškinį teisme, nes ieškinį pasirašė ne advokatas, o N. S., kuri tokios teisės neturėjo.
2. Tuo atveju, kai ieškinį (skundą) juridinio asmens vardu pasirašė asmuo, kuris nėra įmonės darbuotojas, dalininkas ar organų narys, turintis teisę vesti bylą teisme juridinio asmens vardu pagal steigimo dokumentus, turi būti taikomos procesinio dokumento trūkumų šalinimo procedūros, kurių nepašalinus turi būti atsisakoma priimti ieškinį ar skundą, kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2010; 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672/2006). Tik proceso šalis turi materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. jos atžvilgiu bus priimtas teismo sprendimas, kuriuo bus nustatyti šalių teisiniai santykiai, todėl visų pirma būtina išsiaiškinti šalies tikrąją valią dėl pradėto proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2010).
3. Kadangi ieškinį pasirašė neįgaliotas asmuo, kuris nėra ieškovės darbuotojas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, teismų sprendimas ir nutartis naikintini ir byla grąžintina į pirmosios instancijos teismą spręsti iš naujo ieškinio priėmimą ir jo atitiktį CPK 135 straipsnio reikalavimams, jei reikia, nustatant ieškovei terminą trūkumams pašalinti, suteikiant galimybę ieškinį pasirašyti teisėtam atstovui.
4. Ieškovė 2016 m. sausio 26 d. pateikė teismui patikslintą ir papildytą ieškinį, kuriame pakeitė ne tik prašomą priteisti skolos sumą ir skolos susidarymo (nesumokėjimo) laikotarpį, bet ir pareiškė naują reikalavimą dėl delspinigių, o atsakovei nebuvo suteikta galimybė pateikti atsiliepimą į patikslintą ieškinį dėl skolos už naują laikotarpį ir į naują reikalavimą dėl delspinigių. Pagal CPK 141 straipsnio 2 dalį teismas turėjo nustatyti atsakovei ne trumpesnį kaip 14 dienų terminą atsiliepimui į patikslintą ieškinį pateikti.
5. Šalys 2000 m. lapkričio 2 d. sutartyje susitarė, kad bendro naudojimo patalpoms šildyti suvartotos šilumos energijos kiekis nustatomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimą Nr. 85, kuris buvo pridėtas prie 2000 m. lapkričio 2 d. sutarties ir buvo ieškovės vykdomas iki 2010 m. spalio 1 d., pripažįstant šio metodo teisėtumą ir patvirtinant ieškovės valią jo laikytis. Todėl pasikeitus teisiniam reglamentavimui ieškovė neturėjo teisės vienašališkai neteismine tvarka pakeisti šios sutarties sąlygos dėl šilumos energijos kiekio nustatymo pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimą Nr. 85, nes analogiškomis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013, 2015 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-313/2015 išaiškino, kad pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Ieškovė vienašališkai, neteismine tvarka ir neteisėtai pakeitė 2000 m. lapkričio 2 d. sutartį, pradėdama šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms skirstyti pagal Valstybinės kainų ir energetikos komisijos patvirtintus metodus Nr. 4 ir Nr. 5, nors šie metodai nebuvo nustatyti 2000 m. lapkričio 2 d. sutartyje. Šalys sutartimi nesusitarė dėl šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties sąlygos dėl šilumos paskirstymo pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimą Nr. 85 pakeitimo, todėl vartotojas turi teisę reikalauti, kad šilumos tiekėjas vykdytų šią sutarties sąlygą.
6. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kokį šilumos energijos kiekį atsakovė faktiškai gavo ginčo laikotarpiu, nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009, kurioje išaiškinta, kad šilumos energijos paskirstymas turi būti įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, tarp jų ir teisingumo principo. Teisingas faktiškai gauto energijos kiekio nustatymas reiškia ir tai, kad spręsdamas ginčus dėl šilumos energijos paskirstymo teisingumo teismas turi nustatyti tikrąjį faktiškai gautos šilumos energijos kiekį, nes kai priteisiama mažesnė už faktiškai suvartotą šilumos energiją skola, lieka iš dalies neapgintos šilumos tiekėjo teisės, o kai priteisiama didesnė už faktiškai suvartotą šilumos energiją skola, lieka iš dalies neapgintos šilumos vartotojo teisės, o šilumos tiekėjas nepagrįstai praturtėja skolininko (vartotojo) sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas.
7. Ieškovė neįrodė, kad faktiškai perdavė atsakovei centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo mokėti, todėl ieškinys atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis). Teismai nepagrįstai laikė, kad atsakovės byloje pateiktas energijos paskirstymo ir suvartojimo audito aktas nepaneigia ieškovės apskaičiuoto ir butui priskiriamo šilumos kiekio. Ieškovė byloje nėra pateikusi jokių šilumos energijos paskirstymo skaičiavimų. Teismai nesiaiškino, ar ieškovės parinktas šilumos paskirstymo metodas atitinka namo šildymo įrenginius. Pirmosios instancijos teismas skirti teismo ekspertizę atsisakė, nors pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį ekspertizė skiriama tada, kai, surinkus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, iškyla klausimų, kuriems išsiaiškinti reikia specialių žinių.
8. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl atsakovės argumentų, susijusių su asmeninio naudojimo patalpų dalies neįtraukimu į šilumos energijos paskirstymą. Atsakovės pateikti VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų (sandėlių) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpų, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpoms šildyti, nes šie sandėliai nėra bendro naudojimo patalpos, mat yra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 išaiškino, kad CK 4.82 straipsnio 5 dalies prasme butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas.
9. Pirmosios instancijos teismas nutartimi nepagrįstai priteisė iš atsakovės 203,88 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei, šių išlaidų atlyginimas negalėjo būti priteistas, nes per teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP) pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų buvo gautas jau išnagrinėjus bylą teismo posėdyje. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies advokato atstovavimo išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šioje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų objektyviai sutrukdžiusios ieškovei pateikti prašymą dėl jų priteisimo bei pateikti išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
20. Ieškovė UAB „Trakų energija“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Pradinį ieškinį ieškovės vardu pasirašė ekonomistė N. S., tačiau teismui per elektroninių paslaugų portalą (EPP) patikslintą ieškinį pateikė ir elektroniniu parašu patvirtino advokatas, kuris atstovavo ieškovei ginčuose su atsakove tiek šioje, tiek kitose bylose. CPK 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su advokatais, atstovais pagal pavedimą gali būti bet kokie kiti asmenys, net ir neturintys teisinio išsilavinimo. N. S. laikytina teisėta atstove pagal pavedimą, nes kartu su patikslintu ieškiniu buvo pateiktas ieškovės vadovo išduotas įgaliojimas N. S. pasirašyti procesinius dokumentus, teikiamus teismui, o ieškinys buvo pateiktas per ieškovės advokatą.
2. Tiek pirminis, tiek patikslintas ieškinys buvo įvardytas kaip ieškinys dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pirminio ir patikslinto ieškinio skirtumas tas, kad prie pirminio ieškinio ieškovė nepridėjo detalių pažymų apie tai, kokią reikalavimo sumos dalį sudarė skola už šildymą, o kokią – delspinigiai. Patikslintas ieškinys neiškėlė naujų skolos reikalavimų, o tik sumažino ir detalizavo ankstesnio reikalavimo sumas. Patikslintame ieškinyje nebuvo pakeistas nei ieškinio dalykas, nei pagrindas.
3. Ginčas dėl šilumos paskirstymo būdo parinkimo, nuo kurio priklauso atsakovei priskirtas šilumos kiekis ir mokėtinos sumos už šildymo energiją dydis, yra išspręstas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3365-590/2014, kurioje dalyvavo tos pačios šalys. Šilumos paskirstymo būdo parinkimo teisėtumas buvo įrodinėjimo dalykas Vilniaus apygardos teisme (bylos Nr. 2-3365-590/2014) bei Lietuvos apeliaciniame teisme (bylos Nr. 2A-539-407/2015) ir jis yra esminis nagrinėjamoje byloje. Vadinasi, nurodytas šalių ginčas jau yra galutinai išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo vadovavosi, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).
4. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė nekėlė rūsio sandėlių ploto priskyrimo prie daugiabučio namo šildomų bendro naudojimo patalpų klausimo bei nepateikė duomenų, kokie namo sandėlių plotai turėtų būti priskirti kokiems butų savininkams, nors tokias galimybes turėjo. Atsakovei apeliacinės instancijos teisme iškėlus šį klausimą, ieškovė informavo teismą, kad, prieš 2010 m. pakeisdama šilumos paskirstymo tvarką pastate, ji kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir visą ginčo laikotarpį paskirstytai šilumai apskaičiuoti naudojo duomenis, nurodytus VĮ Registrų centro pažymoje.
5. Dokumentus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovė pateikė per EPP 2016 m. sausio 27 d. teismo posėdžio metu, todėl išlaidų atlyginimas pagrįstai buvo priteistas iš atsakovės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbuotojo teisės atstovauti juridiniam asmeniui teisme (CPK 56 straipsnis)

21. Juridiniams asmenims atstovauti teismuose turi teisę CPK 56 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose ir 2 dalyje išvardyti asmenys. Pagal CPK 56 straipsnio 2 dalį juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti jų darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Pagal CPK 56 straipsnio 3 dalį kartu su šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais asmenimis, taip pat su šio straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis ir CPK 55 straipsnyje nurodytais asmenimis (kai atstovaujama juridiniam asmeniui) atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys. CPK 111 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame dokumente nurodomi duomenys apie atstovą, taip pat pridedamas dokumentas, įrodantis jo teises ir pareigas.
22. Nagrinėjamoje byloje susidarė procesinė situacija, kai ieškovės vardu ieškinį pateikė pagal ieškovės UAB „Trakų energija“ vadovo išduotą įgaliojimą jos darbuotoja (bendrovės ekonomistė N. S.), nepatvirtinus apie jos įgytą universitetinį teisinį išsilavinimą, taigi nepatvirtinus jos teisės savarankiškai atstovauti teisme ieškovei pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 ir 3 dalys). Pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl procesinio dokumento trūkumų šalinimo instituto taikymo (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Kartu su ieškovės darbuotoja ieškovei pirmosios instancijos teisme atstovavo ir advokatas, pasirašęs patikslintą ieškinį ir pateikęs atstovavimo sutartį, o šiedu atstovai turi teisę veikti kartu atstovaudami ieškovei pagal pirmiau nurodyto CPK 56 straipsnio nuostatas. Taip ieškovė pašalino su teisės į tinkamą atstovavimą įgyvendinimu susijusius trūkumus.
23. Ieškinį ieškovės vardu pasirašė darbuotoja, veikianti pagal ieškovės vadovo pasirašytą įgaliojimą, o patikslintą ieškinį – ieškovės advokatas pagal atstovavimo sutartį ir nurodytus dokumentus pateikusi teismui ieškovė aiškiai išreiškė valią kreiptis į teismą. Nesant byloje pateiktų duomenų apie ieškovės darbuotojos universitetinį teisinį išsilavinimą, ji turėjo teisę kartu su savarankišku ieškovės atstovu advokatu veikti pateikiant dokumentus ir dalyvaujant posėdžiuose pirmosios instancijos teisme. Todėl kasacinio skundo argumentas dėl ieškovės netinkamo atstovavimo pirmosios instancijos teisme nepagrįstas.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti delspinigius pateikimo

24. Ieškovė 2016 m. sausio 26 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo pakeitė prašomą priteisti skolos sumą ir skolos susidarymo (nesumokėjimo) laikotarpį bei pareiškė reikalavimą priteisti delspinigius. Pateiktas patikslintas ieškinys tą pačią dieną teismo rezoliucine nutartimi buvo priimtas. Kitą dieną po patikslinto ieškinio pateikimo, t. y. 2016 m. sausio 27 d., įvyko parengiamasis teismo posėdis, jo metu priimta protokoline nutartimi teisėja perėjo iš parengiamojo posėdžio į bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdį. Pasibaigus bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdžiui, teisėja atidėjo teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2016 m. vasario 17 d.
25. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011, kt.).
26. Nagrinėjamoje byloje patikslintas ieškinys buvo pateiktas teismui iki teismo nutarties skirti bylos nagrinėjimo teismo posėdį priėmimo, t. y. nepavėlavus, nes kitą dieną po patikslinto ieškinio teismui pateikimo parengiamajame posėdyje teismo protokoline nutartimi buvo nutarta tą pačią dieną surengti bylos nagrinėjimo teismo posėdį.
27. Pagal CPK 141 straipsnio 2 dalį pakeitus ieškinio dalyką ar ieškinio pagrindą, netaikomos normos, nustatančios pasirengimą bylos nagrinėjimui, tačiau teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos dienų terminą nuo procesinio dokumento įteikimo dienos pasiruošti bylos nagrinėjimui. Taip užtikrinami rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai (CPK 12, 17 straipsniai), suteikiama galimybė kitai proceso šaliai pateikti atsikirtimus į ieškovo reikalavimus bei naujus įrodymus.
28. Pateikus patikslintą ieškinį po to įvykusiame parengiamajame posėdyje ir jo metu teismui perėjus į bylos nagrinėjimo teismo posėdį jame nedalyvavo nei atsakovė, nei jos atstovas – buvo gautas 2016 m. sausio 26 d. atsakovės prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant. Esant pateiktam prašymui teismas turėjo pagrindą bylą nagrinėti neatvykus atsakovei (jos atstovui) ir sprendė toliau nagrinėti bylą.
29. Tiek pradinis, tiek patikslintas ieškinys buvo įvardytas kaip ieškinys dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pradinio ir patikslinto ieškinio skirtumas tas, kad prie pradinio ieškinio ieškovė nepridėjo detalių pažymų apie tai, kokią reikalavimo sumos dalį sudarė skola už šildymą, o kokią – delspinigiai. Pradiniame ieškinyje prašoma priteisti skola apėmė ir delspinigius, o patikslintame ieškinyje prašoma priteisti suma išskaidyta, detaliai nurodant, kuri prašoma suma yra pagrindinė skola ir kuri yra delspinigiai.
30. Patikslintame ieškinyje nepareikšta naujų pagrindinės skolos reikalavimų, o sumažinta ir detalizuota pradinio ieškinio reikalavimo suma. Pradiniu ieškiniu ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 1011,91 Lt (293,07 Eur) skolos už šilumos energiją, tiektą nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d., ir 5 proc. procesine palūkanas, o patikslintu ieškiniu buvo prašoma teismo priteisti už tą patį laikotarpį 242,47 Eur skolą ir 17,85 Eur delspinigius, taip pat 5 proc. procesines palūkanas.
31. Patikslintame ieškinyje pareikštas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo nėra savarankiškas, jis yra susijęs su pagrindiniu skolos reikalavimu. Patikslinus ieškinį ir pareiškus išvestinį reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, bendra ieškinio suma ne padidėjo, o sumažėjo. Pažymėtina, kad patikslintame ieškinyje pakeitus ieškinio sumą šis reikalavimas liko grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pradinis ieškinys, t. y. faktinėmis aplinkybėmis dėl skolos susidarymo ir teisės normomis, reglamentuojančiomis buto savininko prievolę sumokėti už daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms tiekiamą šilumos energiją.
32. Sisteminė CPK normų analizė leidžia daryti išvadą, jog ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas ir (ar) naujų arba papildomų įrodymų, patikslinančių reikalavimo apimtį, pateikimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius. Keičiant ieškinio dalyką, šis ieškinio elementas pakinta, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ar padidėja ieškinio dalyko apimtis, bet ieškinio dalykas nesikeičia, nes išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
33. Atsižvelgiant į bylos dėl skolos už šilumos energiją ginčo faktines aplinkybes, ypač į proceso koncentruotumo reikalavimą, taip pat į tai, kad atsakovė dalyvavo ankstesniame pirmosios instancijos teismo 2014 m. kovo 25 d. parengiamajame posėdyje ir domėjosi bylos medžiaga, teikė atsiliepimą į ieškinį, darytina išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju, kai nebuvo taikytas CPK 141 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas pasirengti bylos nagrinėjimui, atsakovės teisė pasirengti bylos nagrinėjimui, teikti atsikirtimus ir įrodymus nebuvo apribota, o bylos atidėjimas nebūtų lėmęs kitokio teismo sprendimo priėmimo.

Dėl daugiabučio namo buto savininko prievolės sumokėti už daugiabučio namo bendroms patalpoms tiekiamą šilumos energiją

34. Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms (CK 4.76 straipsnis). Bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti (CK 4.82 straipsnio 3 dalis).
35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad kiekvienas daugiabučio namo buto savininkas yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir yra atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos ir bendraturtis, atsijungęs nuo centralizuoto šildymo sistemos, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai atsako šilumos tiekėjui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 72 punktas).
36. 2003 m. gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2009 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-592 redakcija) 25 straipsnyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas moka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ankstesnėje šio įstatymo redakcijoje (21 straipsnio 2 dalis).
37. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos sumokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita dalis (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti sumokėta kaip namo savininkų. Ši dalis bendraturčiams paskirstoma pagal nuosavybės teise turimo turto dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Pareiga išlaikyti name esančias bendrojo naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai sumokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos. Bendro naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendro naudojimo objektų šildymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 ir joje nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką; 2017 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017 37 punktą).
38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2000 m. lapkričio 2 d. Šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartyje buvo nurodytas šilumos energijos nustatymo bei paskirstymo metodas ir jį prašė taikyti atsakovė apskaičiuojant susidariusią jos skolą už daugiabučio namo bendrų patalpų šildymą.
39. Įsigaliojus 2003 m. gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatoms, iki šio įstatymo su vartotojais sudarytos sutartys turėjo būti pakeistos, nes jose rekomenduojama taikyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 nustatyta tvarka neatitiko įsigaliojusio įstatymo nuostatų, reglamentuojančių šilumos kiekio paskirstymo bendro naudojimo patalpoms tvarką. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 132.5 punkte yra įtvirtinta šilumos vartotojo teisė kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodų.
40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad, šilumos vartotojams nepasirinkus pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą leistino šilumos paskirstymo metodo, pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas šilumos tiekėjas turi teisę vienašališkai parinkti ar pakeisti šilumos paskirstymo metodą. Šilumos tiekėjas yra teisės aktų įpareigotas taikyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį šilumos paskirstymo metodą (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) ir yra ribojamas Taisyklių nuostatų, kurių 29 punkte nurodyti tipiniai atvejai, kada šilumos tiekėjas turi taikyti tam tikrą šilumos paskirstymo metodą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016 31 punktas).
41. Šilumos tiekėjo ir vartotojų tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse, sudarytose pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, privalo būti nurodytas šalių suderintas šilumos ir šilumnešio tiekimo–vartojimo režimas, šilumos tiekėjo parinktas ir su vartotoju suderintas šilumos paskirstymo metodas, mokėjimų už suvartotą šilumą buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiuose apskaičiavimo būdas ir kt. (pirminės Taisyklių redakcijos 29 punktas). Pakeitus šį Taisyklių 29 punktą (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2016 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1-87 patvirtinta Taisyklių redakcija) jame nustatyta, kad sutartyje turi būti nurodytas šilumos vartotojų pasirinktas ar, nesant pasirinkto, šilumos tiekėjo parinktas šilumos paskirstymo metodas, t. y. šilumos vartotojų teisė pasirinkti tinkamiausią jiems šilumos paskirstymo metodą įgavo tam tikrų teisinės pareigos požymių, nes vartotojai tapo atsakingi už tinkamo šilumos paskirstymo metodo paiešką ir nustatymą.
42. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atsakovė nepasirinko jai priimtino šilumos energijos nustatymo bei paskirstymo metodo, nors šilumos energijos tiekėja informavo apie naujų sutarčių sudarymą ir sudarytų sutarčių pakeitimą.
43. Ginčas dėl šilumos paskirstymo būdo parinkimo, nuo kurio priklauso atsakovės mokėtinos sumos už šilumos energiją dydis, yra išspręstas 2014 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu ir 2015 m. spalio 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-539-407/2015. Toje byloje atsakovė dalyvavo kaip šalis, įrodinėjimo dalykas buvo tai, ar teisėtai šilumos energijos tiekėjas suvartotai šilumos energijai ir skolai apskaičiuoti taikė pasirinktą šilumos energijos nustatymo ir paskirstymo metodą. Nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl skolos už šilumos energiją priteisimo ir turi prejudicinę galią, nes jų nebereikia iš naujo įrodinėti nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
44. Nurodytoje prejudicinę reikšmę turinčioje byloje Nr. 2A-539-407/2015 Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartyje konstatuota, kad vartotojai neišreiškė noro pakeisti sudarytą sutartį bei įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti jiems priimtiną šilumos paskirstymo metodą, todėl jų atžvilgiu sudarytos sutarties nuostatos buvo taikomos tiek, kiek jos neprieštaravo įstatymo ir įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms šilumos kiekio paskirstymo bendro naudojimo patalpoms tvarką. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje atmetė vartotojų argumentus dėl galimybės perskaičiuoti vartotojams skolą už bendro naudojimo patalpoms tiekiamą šilumos energiją remiantis iki Šilumos ūkio įstatymo įsigaliojimo šalis siejusiais teisiniais santykiais ir konstatavo, kad, pasikeitus teisiniam reguliavimui bei vartotojams nepasirinkus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamo ar patvirtinto šilumos paskirstymo metodo, jų suvartojamam šilumos kiekiui apskaičiuoti pagrįstai buvo taikomas šilumos tiekėjo parinktas labiausiai tinkantis šilumos paskirstymo metodas. Vartotojams nesikreipiant dėl sutarties pakeitimo bei atitinkamo šilumos paskirstymo metodo nustatymo, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais šilumos tiekėja pagrįstai taikė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5.
45. CK 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį sutartis, jei konstatuojama, kad ji sudarymo metu neprieštaravo galiojusioms teisės normoms ir atitiko šalių valią, negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nors vėlesnis teisinis reglamentavimas ir būtų pasikeitęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-313/2015). Nurodyta CK 6.157 straipsnio 2 dalies norma taikytina ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į sutarties sąlygas ir į konkrečios taikytinos imperatyviosios normos pobūdį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013).
46. Atsižvelgiant į tęstinį šilumos energijos tiekimo sutarties pobūdį, t. y. į tai, kad nauja teisės norma buvo nustatyta šilumos tiekėjo teisė parinkti tinkamą šilumos paskirstymo metodą tais atvejais, kai vieno iš metodų nepasirinko vartotojas, darytina išvada, jog Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostata, įpareigojanti šilumos tiekėją taikyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį šilumos paskirstymo metodą, taikytina ir šalių šilumos energijos tiekimo sutarčiai, sudarytai iki šio įstatymo normos įsigaliojimo, nes pakeitimas įsigaliojo sutarčiai dar nepasibaigus ir šalių sutartiniams santykiams tebesitęsiant. Konstatuotina, kad tokiomis aplinkybėmis principas, jog įstatymas neturi atgalinio veikimo galios (lot. lex retro non agit), nepažeidžiamas.
47. Taisyklių 29.2.4 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Šis metodas taikytas daugelyje daugiabučių, kuriuose nėra individualios apskaitos, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį yra butų ir patalpų naudingasis plotas. Taisyklių 29.2.4 punktas taip pat nurodo, kad jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.
48. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtinto ir 2013 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. O3-33 iš dalies papildyto ir pakeisto Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taisyklių 1.4 punktą šis šilumos paskirstymo metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastatui šildyti, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.).
49. Atsakovei priklausančio buto daugiabučiame name šildymo įrenginiai yra atjungti nuo centralizuotos šildymo sistemos, todėl bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotai šilumai paskirstyti šilumos tiekėja pagrįstai taikė metodus Nr. 4 ir Nr. 5. Šią išvadą padarė teismai prejudicinę galią nagrinėjamai bylai turinčiuose kitoje byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-539-407/2015). Todėl nagrinėjamoje byloje atsakovės skolą už daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų šildymą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai priteisė pagal šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5 apskaičiuotus šilumos suvartojimo kiekius.
50. Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taisyklių 3.1 punktas nustato rekomenduojamus šilumos kiekio dalies bendrojo naudojimo patalpoms šildyti priskyrimo koeficientus. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendime nustatyta, kad daugiabučiame name (duomenys neskelbtini) yra viena laiptinė, todėl pagal paminėtas rekomendacijas šilumos tiekėja pagrįstai taiko 0,20 koeficientą.
51. Atsakovei, kaip buto savininkei, tenkanti skola už daugiabučio namo bendro naudojimo patalpas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pagrįstai apskaičiuotas derinant šilumos tiekėjo parinktus šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5. Faktiškai perduotas šilumos kiekis, tarifas ir susidariusi skolos suma – 242,47 Eur ir 17,85 Eur delspinigiai – apskaičiuoti kartu su patikslintu ieškiniu pateiktoje ieškovės pažymoje. Byloje nėra kitų įrodymų, pagal kuriuos būtų galima konstatuoti, kad susidarė kitokio dydžio negu ieškovės reikalaujama skola pagal šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5. Todėl nustatę ieškovės reikalavimo pagrįstumą byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo teisinį pagrindą tenkinti ieškinio reikalavimą, priteisdami ieškovės prašomą priteisti skolą iš atsakovės.
52. Atsakovės kasaciniame skunde teigiama, kad kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo rūsio patalpos neįtrauktos apskaičiuojant atsakovei skolą už bendro naudojimo patalpų šildymą, ir dėl to apskaičiuota atsakovės skola turėjo būti mažesnė. Kasacinis teismas pažymi, kad, pirma, tokios aplinkybės byloje nenustatytos, antra, byloje nepateikta skaičiavimų dėl to, kiek turėtų kisti atsakovei apskaičiuota skola už daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti suvartotą šilumos energiją. Todėl nėra pagrįstas kasacinio skundo argumentas apie pažeistą proporcingą daugiabučio namo bendrųjų patalpų šildymo išlaidų to namo butų savininkams paskirstymą.
53. Nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė daugiabučio namo buto savininko prievolę mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendro naudojimo patalpoms šildyti, kai savininko butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo, reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių normų taikymo ir aiškinimo praktikos. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pripažįstama teisėta, o kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų ją panaikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
55. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteisė 203,88 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (15,64 Eur žyminio mokesčio ir 188,24 Eur už teisines paslaugas).
56. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad ieškovės atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė per teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP) pasirašytą 2016 m. sausio 27 d. 12 val. 07 min. prašymą priteisti iš atsakovės 188,24 Eur advokato atstovavimo išlaidų atlyginimą kartu pridėdamas išlaidų dydį patvirtinančius mokėjimo dokumentus. Pirmosios instancijos teismo posėdis buvo pradėtas 2016 m. sausio 27 d. 14 val. 22 min. ir baigtas 14 val. 35 min. teismui nusprendus atidėti teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė priteisti ieškovės advokato atstovavimo išlaidų atlyginimą, nes prašymą ir jų dydį bei sumokėjimą patvirtinančius dokumentus ieškovės atstovas pateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
57. Kasaciniame teisme patirta 3,98 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. B. valstybei 3,98 Eur (tris Eur 98 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Rimvydas Norkus

                                                                      Gediminas Sagatys