Civilinė byla Nr. e2A-438-513/2024                                        Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00060-2023-4

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.7; 2.1.2.4.2.6; 2.6.11.6; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 9 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. V. (buvusi R.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. V. (buvusi R.) ieškinį atsakovams P. J. G. ir I. G. dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, ir atsakovų P. J. G. ir I. G. priešieškinį ieškovei K. V. (buvusi R.) dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys notarė N. B., E. N. 

 Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė K. V. (buvusi R.) ieškiniu prašė solidariai iš atsakovų P. J. G. ir I. G. priteisti 4 000,00 Eur kaip įgytus be teisinio pagrindo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Atsakovai P. J. G. ir I. G. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia Klaipėdos rajono 2-ajame notarų biure sudarytos 2021 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 737, 3.1 punkto sąlygą, kaip sudarytą iš esmės suklydus, ją modifikuoti ir nurodyti, kad parduodamo turto kaina yra 14 500,00 Eur, atitinkamai modifikuojant ir 3.2.1. punktą, jame nurodant, kad Daikto 1 kaina – 11 040,00 Eur, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinis patenkintas visiškai. Pripažinta negaliojančia Klaipėdos rajono 2-ajame notarų biure sudarytos 2021 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 737, 3.1 punkto sąlyga dėl esminio suklydimo ir modifikuota nurodant, kad parduodamo turto kaina yra 14 500,00 Eur, taip pat modifikuotas 3.2.1 punktas, nurodant, kad Daikto 1 kaina – 11 040,00 Eur. Iš atsakovų P. J. G. ir I. G. ieškovės K. V. (buvusi R.) naudai priteista 2 000,00 Eur suma, 5 (penkių) proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos už priteistą 2 000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2023 m. sausio 16 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

4.       Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovais 2021 m. vasario 25 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 737, dėl nekilnojamojo turto – sodybos – įsigijimo. Atsakovai (pagal sutartį – pardavėjai) ieškovei (pagal sutartį – pirkėjai) pardavė pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – sodyba). Sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad bendra daiktų kaina – 12 500,00 Eur. Sutarties 4.1 punktu šalys patvirtino, kad sutarties 3.1 punkte nurodyta kaina yra šalių suderinta, galutinė ir apimanti visus tiek tiesioginius, tiek netiesioginius mokesčius, mokėjimus ir rinkliavas, kurie yra taikomi šios sutarties sudarymo metu. Sutarties 5.2 punktu numatyta, kad Sutartis yra kartu ir nekilnojamųjų daiktų priėmimo–perdavimo aktas.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovui 2020 m. gruodžio 16 d. pervedė 2 000,00 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodė „užstatas“. Ieškovė 2021 m. sausio 13 d. pervedė 2 000,00 Eur sumą į atsakovo sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodė „užstatas už žemę (duomenys neskelbtini)“. 2021 m. vasario 24 d. ieškovė pervedė 12 500,00 Eur sumą į atsakovo sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodė: „visa suma už nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini)“. Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovams iš viso sumokėjo 16 500,00 Eur ir 2022 m. spalio 20 d. pareikalavo, kad atsakovai grąžintų jai 4 000,00 Eur permoką, nes pagal pirkimo–pardavimo sutartį sodybos su statiniais kaina buvo 12 500,00 Eur, o 2021 m. sausio 13 d. pervedė 2 000,00 Eur avansą už E. N. (ieškovės motiną), kuri ketino pirkti 2,71 ha žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2022 m. spalio 25 d. ieškovei atsakė, jog pradinė sodybos pardavimo kaina buvo 15 000,00 Eur, jis padarė 500,00 Eur nuolaidą posodybinio sklypo įsigijimui.

6.       Teismas taip pat nustatė, kad Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-2641-292/2022 nutraukta, nes ieškinys pareikštas mirusiam asmeniui, atsakovė A. M. mirė (duomenys neskelbtini). Šioje byloje E. N. pareiškė ieškinį dėl 2 000,00 Eur skolos ir 2 000,00 Eur baudos, 5 procentų procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės A. M., nurodė, kad su atsakove sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo už 6 000,00 Eur E. N. parduoti žemės sklypą, E. N. sumokėjo 2 000,00 Eur avansą, bet pagrindinė pardavimo–pirkimo sutartis nebuvo sudaryta. Teismas nustatė, kad 2021 m. vasario 25 d. atsakovas P. J. G. ir E. N. sudarė sutartį, kuria atsakovas trečiajam asmeniui parduos žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Sutarties 2.2.1 punkte nurodyta, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypas nuosavybes teise šiuo metu pardavėjui nepriklauso, tačiau pardavėjas įsipareigoja iki 2021 m. balandžio 1 d. susitvarkyti teisinius pagrindus. Nurodyta sklypo kaina – 6 000,00 Eur (sutarties 3.1 punktas), kurią pirkėja sumoka tokia tvarka: kainos dalį 2 000,00 Eur – kaip garantinį užstatą (sutarties 3.2.1 punktas), o likusią 4 000,00 Eur sumą prieš sudarant notarinę sutartį bankiniu pavedimu. Sutarties 3.4 punkte numatyta, kad pardavėjas patvirtina, kad sutarties surašymo metu pirkėjos prievolė, numatytos 3.2.1 punkte, yra tinkamai įvykdyta. Sutarties 5.6 punktas numatė, kad nutraukus sutartį šalis, dėl kurios kaltės sutartis nutraukta, sumoka kitai šaliai 2 000,00 Eur baudą. 2020 m. birželio 9 d. Tarpininkavimo paslaugų sutartyje, sudarytoje tarp atsakovo P. J. G. ir paslaugų teikėjos UAB „Nervelita (Capital Alytus)“ brokerės I. J., sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), pradinė pardavimo kaina nurodyta 22 000,00 Eur, sutarties galiojimo terminas – 12 mėn. Teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta brokerė parodė, kad buvo radusi pirkėjus už 18 000,00 Eur, tačiau atsakovas jai nurodė, kad yra sudaręs susitarimą, paėmęs avansą ir rezervavęs sodybą pažįstamam asmeniui už 15 000,00 Eur. Teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais, ji nėra suinteresuota bylos baigtimi.

7.       Teismas nustatė, kad atsakovai su ieškove susitarė dėl atsakovams priklausančios sodybos pardavimo ir šalys susitarė, kad ieškovei sodyba bus parduota tik tuo atveju, jei bus kartu perkamas iš žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis greta sodybos. Šią aplinkybę patvirtino tiek ieškovė, tiek jos motina teismo posėdžio metu. Tarp šalių nėra ginčo, kad dėl sodybos pirkimo jokia preliminari sutartis tarp ieškovės ir atsakovų nebuvo sudaryta ir derybos dėl sodybos pirkimo tarp šalių vyko žodžiu. Šalys pripažįsta, kad žemės sklypas atsakovams nepriklausė, dėl to 500,00 Eur buvo sumažinta pradinė sodybos pardavimo kaina. Ieškovė neneigė atsakovų nurodytų aplinkybių, kad tarp šalių vyko derybos dėl sodybos kainos ir tai, kad ieškovei raktai nuo sodybos buvo perduoti anksčiau nei buvo sudaryta notarinė sodybos pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau teigė nepamenanti pradinės sodybos pardavimo kainos, tik tiek, kad susitarė dėl 13 000,00 Eur ir ši suma buvo sumažinta 500,00 Eur, nes prie sodybos nebuvo išpirkta žemė. Atsakovai tvirtino, kad pradinė sodybos kaina buvo 22 000,00 Eur, tačiau sutiko ieškovei sodybą parduoti už 15 000,00 Eur.

8.       Tarp šalių kilo ginčas dėl sodybos kainos, kuri nurodyta 2021 m. vasario 25 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, notarinio registro Nr. 737, nes ieškovė tvirtina, kad sodyba buvo parduota už 12 500,00 Eur, o atsakovai tvirtina, kad nors notarinėje sutartyje kaina yra nurodyta 12 500,00 Eur, tačiau iš tikrųjų sodybos kaina buvo 14 500,00 Eur ir jie dėl nežinojimo suklydo, nes manė, kad notarinėje sutartyje būtina nurodyti likusią sodybos kainą, kurios ieškovė jiems nebuvo sumokėjusi. Ieškovė teigė, kad atsakovams bankiniais pavedimais pervedė iš viso 16 500,00 Eur, nors ginčo sodybos kaina buvo 12 500,00 Eur, todėl 4 000,00 Eur sumą atsakovai iš ieškovės gavo nepagrįstai. Atsakovai teigė, kad sodybos galutinė kaina buvo 14 500,00 Eur, o 2 000,00 Eur ieškovės 2021 m. sausio 13 d. pervesto avanso negrąžina, nes jis buvo sumokėtas už ieškovės mamą dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo, tai yra sumokėtas avansas pagal 2021 m. vasario 25 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir pagrindinė notarinė sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl trečiojo asmens E. N. kaltės.

9.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad po 2021 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 737, sudarymo raštu būtų kreipusis į atsakovus dėl 2021 m. sausio 16 d. jos sumokėtų 2 000,00 Eur grąžinimo, teismui ieškinį ieškovė pareiškė tik 2023 m. sausio 13 d., tai yra daugiau nei po metų laiko nuo sandorio sudarymo, o pirmą pretenziją raštu pateikė tik 2022 m. spalio 20 d. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo konfliktas dėl ieškovės pašalinto sodyboje buvusio atsakovo statyto kryžiaus.

10.       Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių elgesį po sandorio sudarymo, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog atsakovai ir ieškovė susitarė dėl 14 500,00 Eur sodybos kainos, tačiau notarinėje sutartyje buvo įrašyta 12 500,00 Eur kaina. Notarinės sutarties 12.2 punkte nurodyta, kad sutarties sudarymo išlaidas moka pirkėjas, tai yra ieškovė, be to, būtent ieškovė bendravo su notare prieš sudarant sandorį ir derino sutarties sąlygas su notare, pati 2021 m. vasario 24 d. į atsakovo sąskaitą pervedė 12 500,00 Eur sumą už sodybą, o atsakovai teikė jai visus prašytus turto dokumentus. Ieškovė negalėjo paaiškinti, kodėl nei ji, nei atsakovai notarei nenurodė, jog 2021 m. sausio 16 d. yra sumokėtas 2 000,00 Eur avansas. Teismas vertino, jog būtent ieškovė buvo suinteresuota, kad sodybos kaina notarinėje sutartyje būtų nurodyta mažesnė, nes ji apsiėmė mokėti išlaidas už sutarties sudarymą. Teismas pažymėjo, jog kaina yra viena iš esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, o atsakovai tvirtino iki pat ieškovės pretenzijos manę, kad notarei reikia įvardyti tik likusią nesumokėtą sodybos kainą, todėl ją ir įvardijo – 12 500,00 Eur. Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog sutartis yra tvirtinama notarų kontoroje, kurioje šalims yra perskaitoma ir išaiškinamas sutarties turinys, neeliminuoja galimybės suklysti.

11.       Teismas konstatavo, jog yra teisinis pagrindas patenkinti priešieškinį ir pripažinti negaliojančia Klaipėdos rajono 2-ajame notarų biure sudarytos 2021 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punkto sąlygą, kaip sudarytą iš esmės suklydus, ją modifikuoti ir nurodyti, kad parduodamo turto kaina yra 14 500,00 Eur, atitinkamai modifikuoti ir 3.2.1 punktą nurodant, kad Daikto 1 kaina – 11 040,00 Eur, o ieškovės reikalavimas dėl 2021 m. sausio 16 d. mokėjimo nurodymu atsakovui pervestų 2 000,00 Eur grąžinimo atmestas kaip nepagrįstas, nes ši suma įskaityta į sodybos kainą.

12.       Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovų už jos motiną 2021 m. sausio 13 d. sumokėtą               2 000,00 Eur sumą kaip atsakovų be pagrindo gautas lėšas. Atsakovai argumentavo, kad ieškovės motina ketino iš jų pirkti žemės ūkio paskirties sklypą, bet sandoris nebuvo užbaigtas, t. y. nebuvo patvirtintas notaro – dėl trečiojo asmens – ieškovės mamos – kaltės, todėl avansas negrąžinamas.

13.       Teismas konstatavo, jog 2021 m. vasario 25 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis laikytina preliminaria sutartimi ir sukelia teisines pasekmes jos nesilaikančiai šaliai. Šios sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad žemės sklypo kaina yra 6 000,00 Eur, pagal 3.2 punktą sumokamas 2 000,00 Eur avansas ir likusi 4 000,00 Eur suma prieš notarui patvirtinant sutartį. Tarp šalių nėra ginčo, kad 2021 m. vasario 25 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo P. J. G. ir trečiojo asmens E. N., parengė ir atsakovams pateikė ieškovė, atvykusi sudaryti pagrindinės notarinės sodybos pirkimo–pardavimo sutarties. Teismas nustatė, kad ieškovės motina taip pat žinojo, jog atsakovas nėra žemės savininkas, nes buvo tvarkomi paveldėjimo klausimai. Šalys ilgą laiką susirašinėjo ir planavo sudaryti pagrindinę sutartį, buvo numatyta data 2021 m. lapkričio 12 d. 12.00 val., tačiau ieškovės mama nesutiko vykti pas notarą į (duomenys neskelbtini), norėjo sutartį sudaryti nuotoliniu būdu.

14.       Teismas nustatė, kad atsakovai po preliminarios sutarties pasirašymo žemės sklypo kainą padidino iki 8 500,00 Eur ir tokios sąlygos netenkino ieškovės mamos, todėl ir nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Nors atsakovai teigė, kad ieškovė negali reikalauti 2 000,00 Eur avanso grąžinimo, nes mokėjimas buvo atliktas už ieškovės mamą, teismas nurodė, kad CK 6.50 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog trečiajam asmeniui, šiuo atveju ieškovei, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, todėl ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti atsakovų be jokio teisėto pagrindo gautą ieškovės 2021 m. sausio 13 d. pervestą 2 000,00 Eur avansą už motiną po to, kai pagrindinė žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės.

15.       Teismas pažymėjo, jog sklypas yra parduotas kitiems asmenims, o tai patvirtina, kad atsakovai nėra patyrę realių nuostolių dėl sandorio neužbaigimo. Teismas taip pat nurodė, kad pažeidęs piniginę prievolę skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl solidariai iš atsakovų priteisė 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16.       Ieškovė K. V. (buvusi R.) (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl 2 000,00 Eur priteisimo iš atsakovų, patenkintas atsakovų priešieškinis ir pripažinta negaliojančia Klaipėdos rajono 2-ajame notarų biure sudarytos 2021 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 737, 3.1 punkto sąlyga dėl esminio suklydimo, ji modifikuota nurodant, kad parduodamo turto kaina yra 14 500,00 Eur, taip pat modifikuotas 3.2.1 punktas, nurodant, kad Daikto 1 kaina – 11 040,00 Eur. Apeliantė dėl šios dalies prašo priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti.

17.       Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

18.       Mano, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino ne kaip visumą, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių. Nustatęs, kad šalys susitarė, jog ieškovei sodyba bus parduota tik tuo atveju, jei bus kartu perkamas ir žemės ūkio paskirties žemės sklypas (2,17 ha), esantis greta sodybos, neatsižvelgė į tai, dėl kokios bendros sodybos ir žemės ūkio paskirties sklypo kainos susitarė. Apeliantės nuomone, teismas darydamas išvadas dėl sutartos 14 500,00 Eur sodybos kainos neįvertino tam tikrų faktų visumos, t. y. kad atsakovai skelbime buvo nurodę, jog parduoda sodybą ir žemės ūkio paskirties žemės sklypą (2,17 ha), kurių bendra kaina buvo 22 000,00 Eur. Nors teismo posėdžio metu atsakovas ėmė neigti, kad skelbimas buvo susijęs ir su žemės ūkio paskirties žemės sklypo (2,17 ha) pardavimu, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad žemės sklypą bandė ar siekė parduoti atskirai nuo sodybos. 2023 m. balandžio 17 d. teismo posėdžio metu jis pats teigė, kad buvo reikalavimas kartu su sodyba nupirkti žemės sklypą, nes į jį galima patekti tik per sodybą, su nekilnojamojo turto agentūra buvo sutarta, jog turto kaina – 22 000,00 Eur, kuri ir buvo nurodyta skelbime. Agentūra buvo radusi pirkėją už 18 000,00 Eur, tai sužinojusi ieškovė neprašoma pervedė 2 000,00 Eur užstatą, o atsakovai, norėdami parduoti pažįstamiems (ieškovei), nuleido kainą iki 15 000,00 Eur, o prieš sandorį dar 500,00 Eur, taigi, pasak pačių atsakovų, sodyba buvo parduota su didele nuolaida už 14 500,00 Eur.  

19.       Atkreipia dėmesį, kad atsakovas teisme labai aiškiai nurodė, jog abu objektai – sodyba ir žemės sklypas – buvo pardavinėjami kartu, taigi atskirai tik dėl sodybos (be žemės ūkio paskirties žemės sklypo) kainos derybos negalėjo vykti. Teigia, kad žemės sklypo ji pati pirkti nenorėjo, todėl sutarė, kad žemę už 6 000,00 Eur pirks jos motina E. N., o ji pirks tik sodybą už 13 000,00 Eur, 500,00 Eur nuolaida buvo padaryta, nes namų valdos sklypas nebuvo išpirktas, todėl galutinė kaina už sodybą (pastatus) buvo 12 500,00 Eur. Pažymi, kad jeigu, kaip tvirtina atsakovai, suderėta kaina vien už sodybos pastatus būtų 15 000,00 Eur, o už 2,71 ha žemės ūkio paskirties sklypą – 6 000,00 Eur, tai bendra objektų kaina būtų 21 000,00 Eur, t. y. tik 1 000,00 Eur mažiau nei nurodyta atsakovų skelbime. Jeigu, kaip teigia atsakovai, žemės kaina būtų buvusi 8 200,00 Eur, tai bendra objektų kaina būtų    23 200,00 Eur, t. y. 1 200,00 Eur daugiau nei nurodyta skelbime didžiausia kaina. Taigi akivaizdu, jog teismas neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys susitarė dėl 14 500,00 Eur už sodybą be žemės sklypo. Šios aplinkybės paneigia bet kokius teiginius dėl atsakovų suklydimo.

20.       Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos paaiškinimus, jog ginčo sandorio sudarymo metu ji laukėsi, vaikas gimė 2021 m. gegužės 14 d., nėštumas buvo komplikuotas, o po vaiko gimimo tiesiog neturėjo laiko ginčams su atsakovais. Vaikui šiek tiek paaugus ji išsiuntė pretenziją, o po to kreipėsi į teismą. Taigi teismas neįvertino, kad buvo objektyvios priežastys, kurios pavėlino jos kreipimąsi į teismą, be to, jokie teisės aktai nenumato, kad su pretenzijomis į skolininką reikia kreiptis nedelsiant.

21.       Atkreipia dėmesį, kad šioje civilinėje byloje ir Alytaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2641-292/2022 yra nenuosekli atsakovų pozicija dėl jiems pervestų 4 000,00 Eur. Atsakovai tas pačias faktines aplinkybes aiškina skirtingai, priklausomai nuo jiems palankios situacijos. Alytaus apylinkės teismo byloje atsakovas (toje byloje trečiasis asmuo) teigė, kad 2021 m. sausio 13 d. K. R. jam pervedė už įsigytą sodybą, o nagrinėjamoje civilinėje byloje nurodo, kad šis mokėjimo pavedimas nėra susijęs su notarine 2021 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 737. Įvertinus atsakovo poziciją darytina išvada, kad tiek 2020 m. gruodžio 16 d., tiek 2021 m. sausio 13 d. mokėjimo pavedimais pervestos sumos yra avansas už sodybą, nors tai neatitinka tikrovės. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2020 m. gruodžio 16 d. pervesti 2 000,00 Eur yra avansas, kuris turi būti įskaičiuotas į sodybos kainą, nes patys atsakovai nuosekliai tvirtino, jog susitarimo dėl 2000,00 Eur avanso nebuvo.

22.       Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didelę įrodomąją reikšmę suteikė liudytojos I. J. parodymams, kurių negalima patikrinti, be to, teismas neatsižvelgė, kad liudytoja ne kartą yra teikusi paslaugas atsakovams, akivaizdu, kad jie yra geri pažįstami. Taip pat liudytoja teismui parodė jos pačios girdėtas ar matytas aplinkybes, bet apie kurias jai papasakojo suinteresuotas bylos baigtimi atsakovas. Be to, neįvertinta, kad liudytoja ir atsakovas buvo sudarę tarpininkavimo paslaugų sutartį, pagal kurią liudytojai turėjo būti sumokėtas 1 000,00 Eur komisinis mokestis, o klientas (atsakovas) buvo įsipareigojęs pats nesiimti jokių turto pardavimo veiksmų. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ši sutartis būtų nutraukta. Praktikoje klientui pačiam susiradus pirkėją, jis bet kuriuo atveju sumoka brokeriui komisinį mokesti, todėl neįtikėtina, kad, kaip parodė liudytoja, sutartis buvo nutraukta, o komisinis mokestis nemokėtas.

23.       Atkreipia dėmesį, kad 2020 m. gruodžio 16 d. mokėjimu pavedimu pervesta 2 000,00 Eur suma, kurios mokėjimo paskirtyje nurodyta „Užstatas“, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.70 straipsnio l dalies nuostatų. Kreditorius turi teisę, skolininkui laiku neįvykdžius užstatu užtikrintos prievolės, pirmiau už kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą iš užstato (CK 4.198 straipsnio 4 dalis), bet ne teisę pasisavinti užstatą ir jo negrąžinti skolininkui, kai nėra skolininko neįvykdytų prievolių. Būtent tokias aplinkybes iš esmės pripažįsta ir atsakovai, priešieškinyje nurodydami, kad sutarus dėl kainos ieškovė, neraginama ir siekdama užsitikrinti sandorio sudarymą, 2020 m. gruodžio 16 d. pervedė atsakovams dalį kainos, t. y. 2 000,00 Eur.

24.       Teigia, kad visiškai neatitinka tikrovės teismo sprendime teismo nurodytos aplinkybės, esą būtent ji bendravo su notare ir buvo suinteresuota, kad sodybos kaina notarinėje sutartyje būtų nurodyta mažesnė, nes pagal sutartį ji apsiėmė mokėti išlaidas už sutarties sudarymą. Nurodo, kad šias aplinkybes paneigia atsakovo paaiškinimai 2023 m. balandžio 17 d. teismo posėdžio metu, atsakovas nurodė, kad būtent jis, o ne apeliantė (ieškovė) kreipėsi į notarę ir jis nurodė notarei visas pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, tarp jų ir kainą. Pažymi, kad ji pati sutartį perskaitė tik notarų biure ir iki to jai nebuvo žinoma sąlyga, kad ji apmoka visas sutarties sudarymo išlaidas. Atsakovas dieną prieš sandorį dar pakeitė kainą iš 13 000,00 Eur į                12 500,00 Eur. Apeliantei, iki ji nepamatė sutarties notarų biure, nebuvo žinoma ir sąlyga, kad būtent jai tenka sutarties sudarymo išlaidos. Atsakovo paaiškinimai, kodėl jis nenurodė notarei, jog yra pervestas 2 000,00 Eur užstatas (esą ji neklausė), prieštarauja notarės paaiškinimams, kad ji visuomet paklausia, ar nėra kitų mokėjimų. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas, visiškai neatsižvelgė į 2023 m. spalio 20 d. teismo posėdyje duotus notarės paaiškinimus, jog abi šalys patvirtino, kad       12 500,00 Eur yra galutinė kaina.

25.       Mano, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo patenkino atsakovų priešieškinį padaręs išvadą, kad per klaidą buvo nurodyta neteisinga kaina, t. y. 12 500,00 Eur vietoje        14 500,00 Eur. Pažymi, kad būtent atsakovai sutarties 3.1 punkte nurodė bendrą kainą, sutarties 3.2 punkte nurodė, kas ją sudaro, 4.1 punkte nurodyta, kad šalys patvirtina, jog kaina yra šalių suderinta, galutinė ir apima tiek tiesioginius, tiek netiesioginius mokesčius, mokėjimus, rinkliavas, kurie yra taikomi šios Sutarties sudarymo momentu, sutarties 4.2 punkte nurodyta, kaip kaina buvo sumokėta, o sutarties 4.3 punktu I. G. sutiko, kad pinigai už parduotą turtą būtų pervesti į sutuoktinio sąskaitą. Dar daugiau, sutarties 4.4 punktu pardavėjai (atsakovai) patvirtino, kad pirkėjas yra laikomas visiškai ir galutinai atsiskaitęs pagal šią sutartį ir pardavėjai neturi pirkėjui jokių pretenzijų dėl šios prievolės vykdymo ir įsipareigoja jų nereikšti ateityje.

26.       Pažymi, kad atsakovė I. G. turi aukštąjį išsilavinimą, užsiima šeimos verslu, kandidatavo į savivaldybės tarybos narius, yra deklaravusi 29 250,00 Eur turto pardavimo pajamas bei 15668,00 Eur turto įgijimą. Atsakovas teisme taip pat paaiškino, kad užsiima verslu, yra pardavęs šešis nekilnojamojo turto objektus, tačiau tvirtindami, kad neturi patirties sudarydami tokio pobūdžio sandorius, atsakovai tai patvirtinančių įrodymų sąmoningai nepateikė, nors buvo teismo įpareigoti. Atsakovai sąmoningai nepateikė ir pajamų deklaracijų, kurias teismas įpareigojo pateikti 2023 m. birželio 21 d. protokoline nutartimi. Mano, kad deklaracijos būtų patvirtinusios, jog atsakovai po ginčo sandorio sudarymo yra deklaravę ne 14 500,00 Eur, bet 12 500,00 Eur pardavimo pajamas, taigi, nebuvo jokio suklydimo. Pirmosios instancijos teismas šių reikšmingų aplinkybių tinkamai neįvertino. Be to, sudarant notaro tvirtinamą pirkimo–pardavimo sutartį nėra reikalingos jokios specialios teisinės žinios, sutarties esmė ir turinys yra suprantamas kiekvienam vidutiniam asmeniui, juo labiau, turinčiam aukštąjį išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį kaip atsakovai. Mano, kad nėra jokių teisinių prielaidų išvadai, jog atsakovai sudarydami sutartį iš esmės suklydo, todėl priešieškinis turėjo būti atmestas.

27.       Atsakovai P. J. G. ir I. G. atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

28.       Argumentuoja, jog šalys derėjosi dėl 15 000,00 Eur sodybos kainos, šią aplinkybę girdėjo ir teismo posėdžio metu paliudijo ne tik nekilnojamojo turto agentė, bet ir kiti liudytojai, pradinė sodybos kaina buvo 22 000,00 Eur, skelbime buvo nurodytas namo plotas 70,97 kv. m, kaina 22 000,00 Eur (309,99 Eur / kv. m). Akivaizdu, kad skelbime nurodyta kaina apima tik namo kainą, o ne kartu ir žemės ūkio paskirties sklypą. Be to, žemės sklypo ir sodybos pirkimo–pardavimo sutartys buvo atskiros. Kad šalys buvo susitarusiosios būtent dėl 14 500,00 Eur kainos, netiesiogiai patvirtina ir tai, kad iki 2022 m. spalio 20 d. atsakovai nebuvo gavę iš pirkėjos jokių pretenzijų dėl Nekilnojamojo turto realios įgijimo kainos, t. y. 14 500,00 Eur, nors ginčijamas sandoris Klaipėdos rajono 2-ajame notarų biure buvo sudarytas dar 2021 m. vasario 25 d. Ieškovė tik 2022 m. spalio 20 d. nurodė pervedusi 16 500,00 Eur sumą, iš kurios reikalauja grąžinti 4 000,00 Eur permoką, nes pagal pirkimo–pardavimo sutartį sodyba su statiniais buvo parduota už 12 500,00 Eur. Remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, ieškovė, tiksliai žinodama, kokio dydžio sumą sumokėjo už sodybą ir kokia kaina buvo sutarta, manydama, kad po sutarties sudarymo jai turi būti grąžinama 2 000,00 Eur suma, būtų iš karto po sutarties sudarymo ir nuosavybės įgijimo kreipusis į atsakovus, tačiau to nedarė ilgą laiko tarpą. Tai įrodo, kad ieškovė sumokėjo šalių sutartą sodybos kainą, nepermokėjo ir tą žinodama neturėjo atsakovams pretenzijų iki 2022 m. spalio 20 d., kai dėl asmeninių paskatų (dėl ieškovės motinai nesėkmingai pasibaigusios Alytaus apylinkės teisme nagrinėtos bylos Nr. e2-2641-292/2022 ar dėl po sodybos pardavimo tarp šalių kilusio ginčo dėl sodybos teritorijoje atsakovų statyto ir pirkėjos savavališkai nugriauto kryžiaus) ieškovė pareiškė nepagrįstus reikalavimus atsakovams. Ieškovė, teisindamasi dėl nesikreipimo ilgą laiką į atsakovus su pretenzija ar į teismą su ieškiniu, nurodo, kad egzistavo objektyvios priežastys (nėštumas, vaiko gimimas). Atsakovų vertinimu, pretenzijos surašymas dėl pinigų grąžinimo nėra sudėtingas dokumentas, paprastai surašomos laisva forma, nedidelės apimties, jo surašymas nereikalauja daug laiko, specialių žinių, teisininko pagalbos ar pan., todėl ieškovės nurodytos priežastys nėra laikytinos svarbiomis arba pakankamomis pateisinti neprotingai ilgą nesikreipimą dėl, ieškovės manymu, pažeistų civilinių teisių gynybos.

29.       Nurodo, kad nebuvo sudarę preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, kuria būtų nustatę, kad pirkėja prievolių užtikrinimui sumoka tam tikro dydžio sumą, tokios nuostatos nėra ir sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, todėl ieškovės sumokėta pinigų suma nelaikytina prievolių užtikrinimo priemone, o yra avansas. Taip šią sumą įvardija pati ieškovė ieškinyje ir 2022 m. spalio 20 d. reikalavime grąžinti permoką. Nesant sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties (kurioje šalys būtų aptarusios avanso sumokėjimą), bet ieškovei savo valia pervedus pinigų sumą atsakovams iš anksto (iki sutarties sudarymo), šioje situacijoje pagal analogiją turėtų būti remiamasi CK 6.309 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Taigi pagal savo esmę ieškovės atsakovams pervesta pinigų suma yra avansas – pinigų suma, atliekanti mokėjimo ir įrodomąją funkcijas, tačiau neatliekanti užtikrinamosios funkcijos, todėl yra įskaitytina į bendrą šalių sutartą 14 500 Eur kainą ir negrąžintina ieškovei. Ieškovė nepagrįstai remiasi CK 6.70 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

30.       Pažymi, kad notarė dalyvavo tik vėlyviausioje šalių civilinių santykių stadijoje, todėl akivaizdu, kad detalės, susijusios su šalių derybomis dėl sodybos kainos, 2 000,00 Eur pervedimu, šalims jų neatskleidus, notarei buvo nežinomos. Dėl to notarės parodymai negali būti vertinami atsietai nuo atsakovų suklydimo dėl sutarties sąlygų, t. y. jiems nesuklydus ir tinkamai informavus notarę, kokia yra sutarta sodybos kaina, notarės parodymai irgi būtų kitokie. Nors notaras sandorio tvirtinimo notarine tvarka metu privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti, tai nebūtinai visais atvejais užkerta kelią sudaromos sutarties šalies suklydimui dėl sutarties sąlygų.

31.       Teigia, kad būdami garbaus, pensinio amžiaus, neturėdami teisinio išsilavinimo ir patirties sudarant tokio pobūdžio sandorius, dar 2020 m. gruodžio 16 d. gavę dalį parduodamo turto kainos (2 000,00 Eur), sudarydami 2021 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 737, iš esmės suklydo dėl parduodamo turto kainos, nes nurodė tikrovės neatitinkančią 12 500,00 Eur kainą, kuri, jų supratimu, buvo nurodyta tik kaip likusi pirkėjos nesumokėta kaina, neįskaitant jau gautų 2 000,00 Eur, nors iš tiesų parduodamo turto kaina buvo 14 500,00 Eur, kurią iš pirkėjos gavo dviem skirtingais bankiniais pavedimais.

32.       Nesutinka, kad jų sudarytų nekilnojamojo turto sandorių kiekis rodo juos turint didelę patirtį nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo srityje. Atsakovas anksčiau buvo sudaręs tik kelis nekilnojamojo turto sandorius (apie šešis pirkimo–pardavimo sandorius) ir toks sudarytų sandorių skaičius nėra pakankamas išvadai, kad buvo sudarytas didelis kiekis nekilnojamojo turto sandorių. Be to, sudarydami visus šiuos sandorius visada naudodavosi nekilnojamojo turto agentų pagalba, kurie išspręsdavo didžiąją dalį su nekilnojamojo turto pardavimu susijusių klausimų, o jie tik nuvykdavo pas notarą pasirašyti sutartis.

33.       Ieškovė tvirtina, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą negaliojančia iš esmės suklydus, ignoravo sutarties 3.1, 3.2, 4.1–4.4, 6.9.3 punktuose įtvirtintas sąlygas. Pažymi, kad ieškovės nurodomuose pirkimo–pardavimo sutarties 3.1, 3.2 punktuose atitinkamai nurodyta bendra kaina ir kas ją sudaro, sutarties 4.1–4.4 punktuose nurodyta atsiskaitymo tvarka, 6.9.3 punkte numatyta bendro pobūdžio sutarties šalies garantija. Teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl ginčo dalyko, esmines ginčo dalykui turinčias reikšmės sutarties sąlygas nurodė aprašydamas įrodymus ir vien tai, kad teismas tam tikrų sutarties sąlygų tiesiogiai nenurodė sprendime, nereiškia, kad jų nevertino ir į jas neatsižvelgė. Pažymi, kad Sutarties 3.1 ir 3.2 punktai, kuriuos prašė pakeisti atsakovai, įtvirtina esminę sutarties sąlygą – kainą, todėl jos pakeitimas yra būtinas. Tuo tarpu ieškovės nurodytas 4.2 punktas yra deklaratyvus, šia sąlyga šalys deklaravo iki sutarties sudarymo atliktus mokėjimus, todėl jos modifikavimas, nors ir duotų aiškumo, neturi įtakos sutarties esmei, nes tai nėra esminė sutarties sąlyga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

34.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

35.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

41.       CK 1.90 straipsnyje reglamentuotas vienas iš nuginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindų, kai sandoris sudaromas iš esmės suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (šio straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (šio straipsnio 4 dalis). Kad dėl suklydimo sudarytas sandoris (ar jo sąlyga) galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu, visų pirma turi būti konstatuotas suklydimas dėl sandorio sudarymo metu egzistavusių esminių sandorio faktų (suklydimas dėl sandorio esmės, sandorio esminių sąlygų, kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių) ir, antra, toks suklydimas turi turėti esminę reikšmę, kadangi normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi suklydusios sutarties šalies valios trūkumų, kurie nulemia sutarties sudarymą arba klaidingą suklydusios sutarties šalies valios išraišką dėl sutarties turinį sudarančių esminių sutarties sąlygų. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018 52 punktą).

42.       Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). 

43.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovai iš esmės suklydo sutartyje nurodydami parduodamo daikto kainą. Nustatyta, kad ieškovės tikroji valia buvo įsigyti ginčo sodybą, o atsakovų – ją parduoti būtent ieškovei. Šalys buvo pažįstamos, kaip matyti iš atsakovų atsakymo į ieškovės pretenziją dėl permokos grąžinimo, atsakovus ir ieškovės sutuoktinio tėvus siejo itin draugiškas ryšys, jie bendravo kaip šeima, atsakovai ieškovės sutuoktinio motinai patikėdavo sodybos raktus ir leido ja naudotis. Šalys nebuvo sudariusios rašytinės preliminarios sodybos pirkimo–pardavimo sutarties, nebuvo raštu aptarusios pagrindinės sutarties esminių sąlygų, tarp jų ir kainos, tačiau nustatyta, kad tarp šalių vyko derybos dėl sodybos kainos. Nors ieškovė teigia, kad atsakovų su nekilnojamojo turto agentūra sudarytoje tarpininkavimo paslaugų sutartyje nurodyta 22 000,00 Eur kaina apėmė sodybą (statinius) kartu su 2,71 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypu, iš tarpininkavimo paslaugų sutarties turinio tokios išvados daryti nėra pagrindo. Šioje sutartyje parduodamas turtas įvardytas „sodyba“, nurodytas jos adresas, tačiau nedetalizuota, ką apima ši sąvoka. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2021 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 737, 2.6 punkte nurodyta, kad pardavėjams nepriklauso joks žemės sklypas po statiniais, kuriame yra parduodami Daiktai, taip pat pardavėjai nėra sudarę žemės nuomos sutarties dėl žemės sklypo; pagal 2021 m. vasario 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus išduotą pažymą Nr. 2SR-13-(14.2.5.) dėl pastatų, esančių valstybinėje žemėje, pardavimo, žemės nuomos ar pardavimo sutarties sudarymo klausimas su naujuoju pastatų savininku bus sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Taigi 2,71 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas ir sodyba (statiniai) buvo atskiri atsakovų parduodami nekilnojamojo turto objektai, sodyba buvo parduota ieškovei, o dėl žemės sklypo pirkimo su atsakovais tarėsi ieškovės motina, nors vėliau pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta atsakovams pakėlus žemės sklypo kainą ir ieškovės motinai dėl to atsisakius ją pirkti. Aplinkybė, kad atsakovai siekė parduoti tiek sodybą, tiek žemės ūkio paskirties žemę, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo neginčijamai išvadai, kad pradinė būtent viso turto (sodybos pastatų ir 2,71 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo) pardavimo kaina buvo 22 000,00 Eur. Šalys pripažįsta, jog paaiškėjus aplinkybei, kad sodybos žemė po statiniais nėra išpirkta, atsakovai ieškovei parduodamos sodybos (statinių) kainą sumažino 500,00 Eur. Pažymėtina ir aplinkybė, jog pati ieškovė padarė atskirus mokėjimo pavedimus atsakovui po 2 000,00 Eur, t. y. 2020 m. gruodžio 16 d. ir 2021 m. sausio 13 d., aiškiai mokėjimo paskirtyje nurodydama „užstatas“ (2020 m. gruodžio 16 d. pavedime) ir „užstatas už žemę (duomenys neskelbtini)“ (2021 m. sausio 13 d. pavedime). Taigi pati ieškovė aiškiai suprato, jog daro atskirus mokėjimo pavedimus už ketinamus įsigyti atskirus nekilnojamojo turto objektus, juo labiau, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog derybos dėl 2,71 ha žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo tarp ieškovės motinos ir atsakovų prasidėjo vėliau nei derybos dėl sodybos (statinių) tarp ieškovės ir atsakovų. Be to, atsakovas 2022 m. spalio 25 d. atsakyme į ieškovės reikalavimą (pretenziją dėl 4 000,00 Eur grąžinimo) nurodė, kad pradinė ieškovei parduotos sodybos kaina buvo 15 000,00 Eur ir padaryta 500,00 Eur nuolaida posodybinio sklypo įsigijimui. Taigi šiuo požiūriu atsakovo pozicija dėl sodybos kainos – 14 500,00 Eur – buvo nuosekli tiek ikiteisminiuose santykiuose, tiek teisminiame procese. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbi ir aplinkybė, jog ieškovė pagal 2020 m. gruodžio 16 d. sutartį Nr. 20-052758-GV gavo 13 800,00 Eur kreditą, kurio paskirtis nurodyta „NT pirkimui“.

44.       Nustatyta, kad tarp šalių kilo konfliktas po to, kai ieškovei įsigijus atsakovų sodybą (statinius) ieškovės sutuoktinis pašalino sodyboje buvusį atsakovo statytą kryžių, dėl kurio vagystės ar sunaikinimo atsakovas 2021 m. liepos 8 d. kreipėsi į policiją, tačiau 2021 m. liepos 12 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių konfliktas gilėjo atsakovams pakėlus ieškovės motinos ketinto įsigyti 2,71 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo kainą ir ieškovės motinai atsisakius atvykti pas notarą, bet prašius sandorį įforminti nuotoliniu būdu. Galiausiai ieškovės motina E. N. Alytaus aplinkės teismui pareiškė ieškinį A. M. (buvusiai 2,71 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininkei) dėl avanso ir baudos priteisimo, tačiau Alytaus aplinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-2641-292/2022 nutraukta, nes paaiškėjo, kad atsakovė A. M. mirė dar (duomenys neskelbtini), t. y., dar iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, todėl ieškovė pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį mirusiam asmeniui. Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi Alytaus aplinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartis palikta nepakeista. Tuomet ieškovė 2022 m. spalio 20 d. atsakovams pareiškė reikalavimą (pretenziją) grąžinti 4 000,00 Eur permoką, o atsakovams 2022 m. spalio 25 d. atsisakius ją grąžinti, ieškovė 2023 m. sausio 13 d. pareiškė šioje byloje išnagrinėtą ieškinį dėl be pagrindo įgytų sumų priteisimo. Byloje 2023 m. gegužės 5 d. atsakovai pareiškė priešieškinį dėl sutarties sąlygos dėl turto kainos pripažinimo negaliojančia ir jos pakeitimo dėl esminio suklydimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą atsakovų priešieškinį vertinti kaip atsakovų gynybos nuo pareikšto ieškinio dėl 2 000,00 Eur, kaip be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, priemonę, bet ne pagrindą vertinti, kad atsakovai iš tiesų iš esmės suklydo nurodę notarei neteisingą parduodamos sodybos kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai iki sulaukę senatvės pensijos amžiaus buvo verslininkai, gyvenime sudarę apie šešis nekilnojamojo turto sandorius ir, nors nurodė visais atvejais naudojęsi nekilnojamojo turto agentūrų paslaugomis, mažai tikėtina, kad galėjo nežinoti ar nesuprasti pačių parduodamo nekilnojamojo turto kainos ir dėl jos iš esmės suklysti. Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovai iš esmės suklydo dėl parduodamos sodybos kainos nurodę notarei 12 500,00 Eur vietoje 14 500,00 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią kainą atsakovai notarei nurodė sąmoningai, ją pamažinę, galbūt siekdami išvengti mokestinių prievolių valstybei ar dėl kitų priežasčių, suvokdami ir žinodami, dėl kokios iš tiesų sodybos pardavimo kainos yra susitarę su ieškove. Lygiai taip pat ieškovė, darydama atsakovams mokėjimo pavedimus, neabejotinai suprato, kokias sumas ir už ką moka, dėl kokios perkamo turto kainos yra susitarusi su atsakovais, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais jos teiginius, kad 2020 m. gruodžio 16 d. sumokėjo atsakovams 2 000,00 Eur užstatą, kuris turėtų būti jai grąžintas, o ne avansą už perkamą nekilnojamąjį turtą, kuris yra įskaitomas į perkamo nekilnojamojo turto galutinę kainą. Pažymėtina, jog byloje pateikta šalių elektroninio susirašinėjimo medžiaga  patvirtina, kad atsakovas nurodė ieškovei savo asmens kodą, adresą ir banko sąskaitos numerį, 2020 m. gruodžio 16 d. ieškovė atsiuntė atsakovui mokėjimo pavedimo fotonuotrauką (ekrano vaizdą), o atsakovas atsakė: „Gavau ačiu!!!“. Taigi akivaizdu, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl avanso, rankpinigių, dalies kainos ar kitaip įvardytos sumos už sodybą mokėjimo, nors rašytinė preliminarioji sutartis dėl šio turto ir nebuvo sudaryta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo patenkinti ieškovės reikalavimą ir konstatuoti, kad jos pačios 2020 m. gruodžio 16 d. mokėjimo pavedimu atsakovams pervesta 2 000,00 Eur suma yra atsakovų įgyta be teisinio pagrindo. Priešingai, tai ieškovės atsakovams sumokėta dalis kainos už perkamą sodybą. Taip pat nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodydami sodybos kainą notarei sutarties sudarymo metu atsakovai iš esmės dėl jos suklydo. Priešingai, faktiniai tarp šalių susiklostę santykiai patvirtina, kad iki konflikto šalys viena kitai jokių pretenzijų neturėjo, ieškovė sodybą (statinius) iš atsakovų įsigijo už 14 500,00 Eur (2 000,00 + 12 500,00), tačiau notarės tvirtinamoje sutartyje šalys sutarė jos kainą nurodyti 12 500,00 Eur. Dėl to egzistuoja teisinis pagrindas pakeisti (modifikuoti) šalių sudarytos sutarties sąlygą dėl kainos ir nurodyti tikrąją turto kainą.

45.       Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (pagal pareigas), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019, 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022). Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018). Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija nėra savitikslė, ji neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-516-701/2020). Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2022). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019; 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus ir negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo ar juos pakeisti, nei peržengti ieškinio ribų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju atsakovai, reikšdami priešieškinį ir savo reikalavimą grįsdami esminiu suklydimu, iš esmės prašė pakeisti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą dėl daikto (sodybos) kainos, t. y. modifikuoti šią sutarties sąlygą.

46.       CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015). Taigi sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).

47.       Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Būtinybė pakeisti sutartį gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai sutarčiai teismine tvarka pakeisti. CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad sutartis gali būti pakeista sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais, reiškia, jog įstatyme nustatytas nebaigtinis sutarties pakeitimo teismine tvarka atvejų sąrašas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad tarp šalių susiklosčiusi ginčo situacija suteikia teisę atsakovams prašyti pakeisti Sutartyje įtvirtintas sąlygas, susijusias su parduoto turto kaina, kuri iš tikrųjų ieškovės buvo sumokėta už ginčo sodybą (statinius). Toks aiškinimas atitinka CK 6.223 ir 6.397 straipsnių nuostatas, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad sutarties pasirašymas, joje nenurodant tikrosios parduodamo nekilnojamojo daikto kainos, laikytinas nesąžiningu tiek pardavėjo, tiek pirkėjo elgesiu ir gali būti pagrindas abiem šalims taikyti neigiamus tokio nesąžiningumo padarinius.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.223 straipsnio 3 dalis numato, jog ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-18/2011). Nustačius, kad kitai šaliai nebuvo pateiktas pasiūlymas keisti sutartį, būtų galima konstatuoti formalų CK 6.223 straipsnio 3 dalies nuostatų nesilaikymą ir palikti ieškinį nenagrinėtą, tačiau šiuo atveju ieškovės pozicija patvirtino, kad ji pakeisti Sutarties sąlygas nesutinka, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodęs kitą teisės normą – pripažinęs Sutarties sąlygą dėl kainos negaliojančia dėl esminio suklydimo ir šią sąlygą modifikavęs, iš esmės išsprendė šalių ginčą dėl Sutarties sąlygų modifikavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik formaliai ieškinio palikimas nenagrinėto, kai yra akivaizdu, jog šalims susitarti nepavyksta, prieštarautų tiek protingumo, tiek proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 7 straipsnis). Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju aplinkybė, kad atsakovai nesikreipė į ieškovę tiesiogiai dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste vertintina kaip nesukliudžiusi teismui išnagrinėti bylą iš esmės.

49.       CK 6.397 straipsnio 1 dalis numato, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad susitarimas dėl nekilnojamojo turto kainos turi būti įtvirtintas pirkimo–pardavimo sutartyje ir turi būti patvirtintas notarine tvarka. Nagrinėjamu atveju Sutartyje įtvirtintas šalių susitarimas, kad ginčo sodybos kaina yra 12 500,00 Eur, buvo patvirtintas notarine tvarka. Notaro patvirtinta sutartis yra oficialus įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią, ir, nors apeliantė teigia, kad jai nereikėjo įrodinėti įsigytos sodybos kainos, nes ji nurodyta notarės patvirtintoje sutartyje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, turi būti vertinami kartu su kitais byloje surinktais faktiniais duomenimis. Didesnė įrodomoji oficialiųjų rašytinių įrodymų galia nereiškia, jog šiuose užfiksuotos aplinkybės negali būti paneigiamos, t. y. tokių įrodymų pateikimas nepaneigia teismo pareigos vertinti įrodymų visumą ir neužkerta galimybės iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, nustatydamas ginčo sodybos kainą tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į įrodymus, jais pagrindė savo išvadas, išsamiai išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą ir pagrįstai konstatavo, kad šalių buvo susitarimas dėl sodybos kainos iš tikrųjų buvo 14 500,00 Eur, o ne 12 500,00 Eur, kaip nurodyta Sutartyje. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išdėstytomis, jai nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiama sprendimo dalis yra neteisėta ar nepagrįsta.

50.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Taigi nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad teismas gali daryti išvadą apie faktų buvimą ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

51.       Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir jų visumą, kilusį ginčą išsprendė teisingai ir, nors pritaikė netinkamą materialinės teisės normą, bylos baigtis dėl to nesikeičia, tačiau tikslintina sprendimo rezoliucinė dalis iš jos išbraukiant nuostatą apie Klaipėdos rajono 2-ajame notarų biure sudarytos 2021 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 737, 3.1 punkto sąlygos pripažinimą negaliojančia kaip sudarytą iš esmės suklydus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

53.       Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas P. J. G. pateikė įrodymus, kad už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 1 000,00 Eur išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išlaidos pagrįstos, protingo dydžio, patirtos realiai, neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl atsakovui priteistinos iš ieškovės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

patikslinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir iš jos išbraukti nuostatą, kuria pripažinta negaliojančia Klaipėdos rajono 2-ajame notarų biure sudarytos 2021 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 737, 3.1 punkto sąlyga kaip sudaryta iš esmės suklydus. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš ieškovės K. V. (buvusi – R.) priteisti atsakovui P. J. G. 1 000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų) jo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Teisėjos                                                                                      Raimonda Andrulienė

                                                                                                                        Irma Čuchraj

                                                                                                                          Erika Misiūnienė