Civilinė byla Nr. 3K-3-76-916/2019
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.4.1; 2.4.2.12.1; 2.6.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, V. V. N., V. G., R. B., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje S. D., dėl pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarčių, išvadų dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Šiaulių apskrities viršininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių restitucijos ir vindikacijos taikymą, kai nuosavybės teisė į buvusio savininko žemę atkurta asmenims, įsigijusiems teisę atkurti nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – Žemėtvarkos skyrius) 2000 m. kovo 1 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-517 (toliau – Pažyma Nr. 6-517), išduotą V. V. N.; 2) pripažinti negaliojančia ab initio 2000 m. kovo 6 d. sutartį, kuria atsakovė V. V. N. perleido J. S. P. teisę į 1 ha išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą (toliau – Perleidimo sutartis Nr. 1); 3) panaikinti ab initio Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-518, išduotą J. S. P. (toliau – Pažyma Nr. 6-518); 4) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 29 d. išvadą Nr. 71-3663 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – Išvada Nr. 71-3663); 5) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 71-13390-14267 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje J. S. P. dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 1 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (Sprendimas Nr. 71-13390-14267); 6) pripažinti ab initio negaliojančia 2014 m. balandžio 10 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį, kuria V. G. paveldėjo 1,68 ha žemės plotą 2,38 ha žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini); 7) panaikinti ab initio Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-519, išduotą V. V. N. (toliau – Pažyma Nr. 6-519); 8) pripažinti negaliojančia ab initio 2000 m. balandžio 14 d. sutartį, kuria atsakovė V. V. N. perleido R. B. teisę į 8,45 ha išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą (toliau – Perleidimo sutartis Nr. 2); 9) panaikinti ab initio Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. balandžio 17 d. pažymą Nr. 6-524 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą R. B. (toliau – Pažyma Nr. 6-524); 10) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 1 d. išvadą Nr. 71-3996 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – Išvada Nr. 71-3996); 11) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 71-12558-13435 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 1,21 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 2,22 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas Nr. 71-12558-13435); 12) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 71-14565-15442 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 4,70 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 1,79 ha žemės sklypą ir 7,99 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas Nr. 71-14565-15442); 13) taikyti vindikaciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės V. G. 1,68 ha žemės plotą iš 2,38 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – 1,68 ha Sklypas); 14) taikyti vienašalę restituciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovo R. B. žemės sklypus: 2,22 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4,32 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5,44 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1,79 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – 2,22 ha Sklypas, 4,32 ha Sklypas, 5,44 ha Sklypas, 1,79 ha Sklypas; visi kartu – Sklypai); 15) taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovės V. V. N. atsakovei V. G. 202,73 Eur, gautus pagal Perleidimo sutartį Nr. 1; 16) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) neteisėtai, pažeisdama imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas, padarydama nusikalstamą veiką, atkūrė J. S. P. ir R. B. nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. Š. valdytą 9,45 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) Nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo pradėtas 1995 m. balandžio 6 d. V. V. N. prašymo grąžinti žemę pagrindu. Žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių į buvusio savininko turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai, nesant būtinų dokumentų, įrodančių, kad V. V. N. pagal įstatymą yra A. Š. įpėdinė (kad ją su buvusiu žemės savininku sieja giminystės ryšys), nesuformavus nuosavybės teisių ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos; į administracinį aktą įrašant melagingus duomenis apie nuosavybės teises į buvusio žemės savininko valdytą žemės plotą, taip apgaule įgyjant turtinę teisę į nuosavybės teisių į išlikusį buvusio savininko valdytą žemės plotą atkūrimą. Kadangi V. V. N. neturėjo teisių į buvusio žemės savininko valdytą žemės plotą, negalėjo jų niekam perleisti, taigi Perleidimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 yra niekinės ir negaliojančios. Nepriklausomai nuo vėlesnių ginčo sklypų įgijėjų sąžiningumo, turtas turi būti grąžintas valstybei.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies; panaikino ab initio Pažymas Nr. 6-517 ir Nr. 6-519; taikė vienašalę restituciją ir priteisė valstybei iš atsakovės V. V. N. 3653,73 Eur; laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. nutartimi, 2010 m. kovo 1 d. nutartimi, pakeistas 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi, nutarė taikyti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; išlaidas už V. V. N. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą paliko valstybei.
5. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog V. V. N. nėra A. Š. giminaitė ir jai teisė atkurti nuosavybės teisę į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta neteisėtai. Teismas nustatė, kad V. V. N. nepatenka į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą. Žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių į A. Š. valdytą žemę atkūrimo byla pagal V. V. N. prašymą nebuvo suformuota, negauti reikiami dokumentai, pagrindžiantys jos teisę atkurti nuosavybės teises, tačiau, nepaisant to, buvo išduota Pažyma Nr. 6-517, kuria V. V. N. pripažinta teisė atkurti nuosavybės teisę į 9,45 ha A. Š. valdytą žemę. V. V. N. perleidus teisę atkurti nuosavybės teises į 1 ha žemę J. S. P., jai buvo išduota Pažyma Nr. 6-519, patvirtinanti jos teisę atkurti nuosavybės teises į 8,45 ha A. Š. valdytą žemę. Teismas pripažino, kad šios pažymos išduotos nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, jos yra neteisėtos, todėl naikintinos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis). J. S. P. ir R. B. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio teisės tokią teisę perleisti.
6. Teismas nurodė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Perleidimo sutartis Nr. 1 buvo pripažinta pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią J. S. P. iš V. V. N. įsigijo teisę į nekilnojamojo turto atkūrimą už 700 Lt (202,73 Eur). Nenustatęs aplinkybių, dėl kurių V. V. N. būtų turėjusi R. B. teises perleisti neatlygintinai, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad Perleidimo sutartis Nr. 2 taip pat buvo atlygintinė.
7. Nekilnojamasis daiktas, kuris sąžiningo įgijėjo iš asmens, neturinčio teisės jį perleisti, buvo įgytas atlygintinai, gali būti išreikalaujamas tik kai savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos S. D. ir V. V. N. buvo nutrauktos suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, kad V. V. N. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę, tačiau jai buvo išduotos pažymos, kuriose tokia teisė pripažinta, ir šių pažymų pagrindu kitiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. Š. valdytą žemę neatlygintinai suteikiant lygiavertę turėtai žemę, teismas konstatavo, kad valstybė ginčo žemę prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, taigi egzistuoja formalus pagrindas byloje taikyti vindikaciją valstybės nuosavybėn iš R. B. ir V. G. grąžinant ginčo žemės sklypus.
8. Spręsdamas dėl vindikacijos taikymo, teismas atsižvelgė į sąžiningumo, protingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog R. B. ir J. S. P. žinojo ar turėjo (galėjo) žinoti, jog V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises buvo pripažinta nepagrįstai, kad tokios teisės ji negalėjo perleisti, nėra duomenų apie R. B. ir J. S. P. ar V. G. nesąžiningumą. Įgytus žemės sklypus jie valdė ilgą laiką. R. B., pirkdamas teisę atkurti nuosavybės teises, turėjo teisėtą lūkestį, kad nuosavybės iš jo niekas neatims, nes viską darė teisėtai, pagal įstatymus, pasikliovė valstybės institucijomis, administracinių aktų tikrumu bei teisėtumu. Teismas pripažino, kad Žemėtvarkos skyrius, išduodamas pažymas, liudijančias V. V. N. teisę atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę, bei Šiaulių apskrities viršininko administracija, pateikdama išvadas ir priimdama sprendimus atkurti nuosavybės teises, nesukontroliavo ir neužtikrino, kad procesas būtų vykdomas sąžiningai, teisėtai ir pagrįstai. Teismas sprendė, kad būtų neteisinga naštą dėl valdžios institucijų padarytų klaidų perkelti sąžiningiems įgijėjams. Atsižvelgdamas į atsakovų žemės įgijimo aplinkybes, jų sąžiningumą, žemės valdymo kaip savo laikotarpį, teismas sprendė nepripažinti negaliojančiomis Perleidimo sutarčių, nenaikinti kitų išvadų ir sprendimų (nors nurodė, kad šie administraciniai aktai yra neteisėti) bei atmesti reikalavimą taikyti vindikaciją.
9. Teismas nagrinėjamu atveju taikė restituciją tarp V. V. N. ir valstybės, nurodęs, kad atsakovei neteisėtai neatlygintinai buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą turtą ir šią teisę ji perleido kitiems asmenims atlygintinai. V. V. N. nenuteista, jos kaltė nenustatyta, todėl teismas sprendė, jog iš jos valstybės naudai priteistina mažiausia žemės sklypų vertė.
10. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės V. V. N. apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustačius, jog atsakovei V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai, yra pagrindas konstatuoti, jog J. S. P. ir R. B. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio teisės tokią teisę perleisti.
12. Kolegija rėmėsi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgė į tai, kad baudžiamosios bylos V. V. N. ir S. D. buvo nutrauktos, apkaltinamieji nuosprendžiai nepriimti, nurodė, kad nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, kolegija sprendė, kad šiuo atveju valstybė žemę, kuri buvo atkurta kaip A. Š. buvusi nuosavybė, prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, taigi formalus pagrindas taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei ginčo žemės sklypus iš R. B. bei V. G. egzistuoja (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
13. Atsakovai, pirkdami teisę atkurti nuosavybės teises, turėjo teisėtą lūkestį, kad nuosavybės iš jų niekas neatims, nes viską darė teisėtai, pagal įstatymus, pasikliovė valstybės institucijomis, jų darbu ir administracinių aktų tikrumu bei teisėtumu. Jie turėjo teisėtą lūkestį, kad valdžios institucijų jiems perduota žemė nebus vėliau atimta, jie buvo pripažinti teisėtais žemės savininkais ir įgytus žemės sklypus valdė ilgą laiką.
14. Kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Žemėtvarkos skyrius ir Šiaulių apskrities viršininko administracija nesukontroliavo ir neužtikrino nuosavybės teisių atkūrimo proceso sąžiningo, teisėto ir pagrįsto vykdymo. Nesant byloje duomenų, kad ginčo žemės sklypai būtų išimtinė valstybės nuosavybė ar būtų būtini visuomenės poreikiams tenkinti, nenustačius R. B., J. S. P., V. G. nesąžiningumo, atsižvelgdama į žemės įgijimo aplinkybes, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principais, teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju ieškovo reikalavimas taikyti vindikaciją pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas.
15. Kolegija pažymėjo, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju iš atsakovės valstybės naudai priteistina mažiausia žemės sklypų vertė (CK 6.147 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
16. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai bei reikalavimas dėl restitucijos taikymo, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria paliktas galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimas, bei priimti naują sprendimą dėl šios dalies – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teismai pažeidė CK 6.145 straipsnio nuostatas. Restitucija galima tik tarp sandorio šalių, kurias sieja prievoliniai teisiniai santykiai, ir taikoma kaip sandorio negaliojimo padarinys. Panaikinus administracinius aktus, kaip ir sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju, turi būti taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administraciniai aktai bei Perleidimo sutartys pažeidė imperatyviąsias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 10 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau be teisinio pagrindo taikė restituciją, nes nepanaikino neteisėtais pripažintų administracinių aktų, kurių pagrindu valstybė prarado žemės sklypus, be to, valstybės ir V. V. N. nesiejo (nesieja) prievoliniai teisiniai santykiai. Teismo panaikintos pažymos nesukėlė teisinių pasekmių, žemės sklypai įgyti ne jų pagrindu. Tai informacinio pobūdžio dokumentai, nesukuriantys įgaliotai institucijai pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą.
16.2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles. Daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011; 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Tik panaikinęs administracinius aktus, kuriais pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų nuostatas atkurtos nuosavybės teisės, ir (ar) sandorius, kuriais žemės sklypai perleisti tretiesiems asmenims, teismas sprendžia dėl restitucijos ir (ar) vindikacijos taikymo. Atsakovui R. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus ir šie nebuvo perleisti trečiajam asmeniui. Atsakovą ir valstybę sieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškovas prašė taikyti restituciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovo žemės sklypus. V. G. ginčo žemės sklypo dalį įgijo neatlygintinai – paveldėjo po J. S. P., kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės, mirties. Jos ir valstybės nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl prašyta taikyti vindikaciją. Teismai nepagrįstai nepanaikino neteisėtų administracinių aktų, atsisakė taikyti vindikaciją ir taikė restituciją tarp valstybės ir atsakovės V. V. N. .
16.3. Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto dėl restitucijos taikymo, jos būdo. Sprendžiant dėl restitucijos vykdymo (natūra), vertintina, ar restitucijos taikymas nesukels padarinių, kurie nesąžiningai iškreips sandorio šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, nepagrįstai pablogins vienos iš šalių padėtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2014). Nustačius, kad savininkas daikto valdymą prarado dėl kitų asmenų nusikaltimo, CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymui įgijėjo (ne)sąžiningumo vertinimas neturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2011). Baudžiamosios bylos duomenimis, ginčo žemės sklypus savininkė (valstybė) prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padarytos nusikalstamos veikos, ne vien dėl imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimo. Būtent suklastoti dokumentai sukėlė valstybei pareigą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir perleisti valstybės turtą asmeniui, neturinčiam teisės jo gauti, todėl prašyta konstatuoti tokios nusikalstamos veikos faktą civilinėje byloje ir daiktą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu. Valstybės klaidoms yra prilyginami tik procedūriniai, imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimai, padaryti nuosavybės teisių atkūrimo procese ar kitokiame valstybės žemės perleidimo procese, bet ne nusikalstamos veikos, dėl kurių valstybė neteko nuosavybės teisių, ir tik dėl tokių pažeidimų, bet ne dėl nusikalstamų veikų valstybė turi prisiimti riziką. Nustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios valstybė prarado nuosavybės teisę į turėtą turtą, yra pagrindas taikyti vindikaciją ir atleisti valstybę nuo pareigos atsakovams sumokėti teisingo dydžio kompensaciją už tokio turto paėmimą. Todėl teismas nepagrįstai neįpareigojo atsakovės V. G. grąžinti valstybės nuosavybėn žemę.
16.4. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. V. V. N. S. P. ir R. B. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nors pati jos neturėjo. Asmenys neteisėtai įgijo civilines teises, todėl nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir tuo pagrindu atmesti ieškinio reikalavimus. Palikus atsakovams neteisėtai gautus žemės sklypus ir netaikius vindikacijos bei restitucijos, įteisintas atsakovų nepagrįstas ir nesąžiningas praturtėjimas valstybės turto sąskaita. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti sprendimą, buvo pažeisti savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyros, proporcingumo, teisingumo principai, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl restitucijos taikymo ir savininko turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-149/2011; 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017).
17. Atsakovė V. V. N. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad iš dalies sutinka su kasaciniu skundu, prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atsiliepime nurodomi argumentai, iš esmės sutampantys su ieškovo kasaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsakovė, be kita ko, nurodė, kad:
17.1. Teismai pažeidė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nes nepanaikino administracinių aktų ir taikė restituciją (vindikaciją) tarp asmenų, kurių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai.
17.2. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas. Daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas vindikacinio ieškinio sąlygas. Kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, kt.). Ieškovui pareiškus reikalavimą grąžinti žemės sklypus ir teismams nustačius, kad valstybės ir atsakovų nesiejo prievoliniai santykiai ir žemės savininkė (valstybė) nuosavybės ir valdymo teisę prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, toks reikalavimas tenkintinas pagal vindikacijos taisykles (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
17.3. Atsakovė nesutinka su ieškinio reikalavimu priteisti iš jos V. G. 202,73 Eur. Atsakovė pagal Perleidimo sutartį Nr. 1 pinigų negavo, tokių įrodymų nepateikta.
18. Atsakovas R. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Valstybė neteko turto dėl kitų asmenų veiksmų, turinčių nusikalstamos veikos požymių, tačiau tai yra tik viena iš priežasčių. Žemėtvarkos skyriaus vedėjas, priimdavęs sprendimus atkurti nuosavybės teises, Šiaulių apskrities viršininko administracija, kiti atsakingi asmenys nevykdė pareigos kontroliuoti S. D. veiklą, sudarė sąlygas jai piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Aplinkybių visuma (asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, jo kontrolės nebuvimas, netinkamų asmenų paskyrimas eiti vadovaujamas pareigas) turėtų būti vertinama tapačiai kaip valstybės klaida plačiąja prasme, tinkamo kontrolės įgyvendinimo trūkumas. Padariniai turėtų būti vertinami atsakovo naudai, siekiant apsaugoti jo interesus, nes jis neturėjo pagrindo abejoti dėl teisėto turto įgijimo.
18.2. Sąžiningų asmenų teisėti lūkesčiai, nors ir kylantys iš imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančių administracinių aktų ir sandorių, turi būti ginami (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014, 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Atsakovas įgijo teisėtą lūkestį būti turto savininkas ir neribotą laiką jį valdyti.
18.3. Teismai pagrįstai negrąžino žemės sklypų valstybei. Šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo ieškovo nurodomos ankstesnės teismų praktikos bylose, kuriose buvo taikyta vindikacija (restitucija). Restitucijos ir vindikacijos taikymas nėra absoliutus. Vindikacija negali būti taikoma mechaniškai, kai turtas prarastas dėl valstybės atstovų neteisėtų veiksmų ir yra įgytas sąžiningo įgijėjo. Turi būti vertinama, ar turto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo nepažeis proporcingumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo ir kitų susijusių principų. Prieš priimant sprendimą būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti V. V. N. teise į nuosavybės teisės atkūrimą, taigi turėjo teisėtą lūkestį, kad, įgyvendinęs šią teisę ir įgijęs nuosavybės teisę į turtą, galės neribotą laiką ir nevaržomai juo naudotis (naudojasi jau 17 metų). Byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklypai priskiriami išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn, ir šiems sklypams nėra visuomenės poreikio, kurį valstybė galėtų tenkinti, tik jei sklypai būtų jos nuosavybė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės perleidimo sandorių ir administracinių aktų, kuriais buvo įgyta nuosavybės teisė, teisėtumo
19. Nuosavybės teisių atkūrimą į žemę reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytas baigtinis sąrašas piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
20. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė V. V. N. 1995 m. pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko A. Š. valdytą 12 ha ploto žemę. 2000 m. Žemėtvarkos skyrius išdavė Pažymą Nr. 6-517, kuria patvirtino, jog V. V. N. pagal pateiktus dokumentus ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi nuosavybės teisę į 9,45 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š.. Teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,00 ha žemės sklypą 2000 m. V. V. N. sutartimi perleido J. S. P.. Šio sandorio pagrindu Žemėtvarkos skyriaus pareigūnai išdavė Pažymą Nr. 6-518, patvirtinančią, kad J. S. P. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko A. Š. valdytą 1,00 ha žemės. 2000 m. kovo 29 d. Žemėtvarkos skyrius parengė Išvadą Nr. 71-3663, kurioje nurodoma, kad J. S. P. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,00 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š.. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimu Nr. 71-13390-14267 J. S. P. buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusių savininkų P. P. ir A. Š. valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,38 ha žemės sklypą.
21. Teismai taip pat nustatė, kad Žemėtvarkos skyrius išdavė Pažymą Nr. 6-519, kuria patvirtino, jog V. V. N. turi nuosavybės teisę į 8,45 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š.. Teisę atkurti nuosavybės teisę į 8,45 ha žemės V. V. N. sutartimi perleido R. B.. Žemėtvarkos skyriaus pareigūnai parengė Pažymą Nr. 6-524, patvirtinančią, kad R. B. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko A. Š. valdytus 8,45 ha žemės. 2000 m. birželio 1 d. Žemėtvarkos skyrius parengė Išvadą Nr. 71-3996, kurioje nurodoma, kad R. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 8,45 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š.. 2002 m. gegužės 2 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Sprendimu Nr. 71-12558-13435 R. B. buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko A. Š. valdytos 1,21 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,22 ha miško sklypą; 2003 m. rugpjūčio 28 d. Sprendimu Nr. 71-14565-15442 – į 4,70 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,79 ha žemės sklypą ir 7,99 ha miško sklypą.
22. Įvertinę teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad V. V. N. Radviliškio rajono Radviliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai nepateikė A. Š. giminystę patvirtinančių įrodymų, byla dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo į buvusio valdytojo A. Š. žemę nebuvo suformuota, teismai sprendė, kad V. V. N., kuri nėra A. Š. giminaitė, teisė atkurti nuosavybę į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nesant tam faktinio ir teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties teismai konstatavo, kad Pažymos Nr. 6-517 ir Nr. 6-519 buvo išduotos nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl tenkino atitinkamus ieškinio reikalavimus ir šias pažymas panaikino.
23. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami negaliojančiomis šias pažymas, kuriomis V. V. N. neteisėtai konstatuota teisė į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, nepagrįstai nepanaikino sandorių, kuriais ši teisė buvo perleista, ir administracinių aktų (pažymų, išvadų ir sprendimų), kuriais šios teisės turėtojams buvo atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą.
24. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai teisingai sprendė, jog V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog J. S. P. ir R. B. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio tokią teisę perleisti. Tačiau iš teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad V. V. N. išduotų pažymų pagrindu buvo sudaryti sandoriai, kuriais V. V. N. perleido J. S. P. ir R. B. teisę į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą. Šių naujųjų teisių turėtojų vardu išduotos pažymos, išvados ir sprendimai negali būti pripažinti teisėtais, nes yra parengti, išduoti ir įgyti be teisinio pagrindo.
25. Bendroji teisės taisyklė yra tokia, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių, negu jų turi (CK 4.48 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pažymų, patvirtinančių egzistuojančią V. V. N. teisę į nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą, išdavimo neteisėtumas ir nepagrįstumas tiesiogiai lėmė vėlesnių šiomis pažymomis patvirtintų teisių perleidimą atlygintiniais sandoriais bei administracinių aktų (pažymų, išvadų ir sprendimų) nepagrįstą išdavimą. Pažymėtina, kad administraciniais aktais (Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimais) neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į žemę nebuvo perleistos. Perleidimo sutartimis Nr. 1 ir Nr. 2 V. V. N. J. S. P. ir R. B. perleido tik pradines teises, t. y. teises atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. V. V. N. nusikalstami veiksmai nekonstatuoti.
26. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, pripažinę pažymas neteisėtai išduotomis, turėjo pripažinti negaliojančiais ir sandorius, kuriais perleista teisė įgyti nuosavybę, taip pat kitus administracinius aktus (pažymas, išvadas, sprendimus), kurių pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus.
Dėl vindikacijos (ne)taikymo
27. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).
28. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenurodo kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis); restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (3 dalis); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus (4 dalis).
29. Panaikinus administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, valstybė turėtų atgauti nuosavybės teisę į pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus. Nagrinėjamos bylos atveju teisė į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą konstatuota neteisėtai V. V. N. išduotomis pažymomis, kurių (kaip pirminio šaltinio) pagrindu buvo priimti neteisėti sprendimai atkurti nuosavybės teises, atlygintiniais sandoriais buvo perleista kitiems asmenims.
30. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog R. B. ir J. S. P. žinojo ar turėjo (galėjo) žinoti, kad V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai ir kad tokios teisės ji negalėjo jiems perleisti. Duomenų apie tai, kad R. B., J. S. P. ir juolab jo įpėdinė V. G. buvo nesąžiningi, nėra, todėl jų sąžiningumas preziumuojamas.
31. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad be teisinio pagrindo sąžiningiems įgijėjams perleisti žemės sklypai turėtų būti išreikalauti, nes tokią teisę ginant valstybės interesą nustato vindikacijos taisykles reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 2 dalis.
32. Pagal teisinį reguliavimą savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
33. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad baudžiamosios bylos V. V. N. ir S. D. buvo nutrauktos Šiaulių apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; apkaltinamųjų nuosprendžių šiems asmenims nėra priimta. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė V. V. N. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę, tačiau Žemėtvarkos skyriaus jai buvo išduotos pažymos, kuriose tokia teisė buvo pripažinta, ir šių pažymų pagrindu vėliau asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. Š. valdytą žemę, neatlygintinai suteikiant lygiavertę turėtajai žemei, priėjo prie išvados, kad valstybė žemę, kuri buvo atkurta kaip A. Š. buvusi nuosavybė, prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, ir konstatavo esant formalų pagrindą taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas taip pat vertino, kad Žemėtvarkos skyrius, išduodamas pažymas, liudijančias V. V. N. teisę atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę, bei Šiaulių apskrities viršininko administracija, išduodama išvadas ir sprendimus atkurti nuosavybės teises, nesukontroliavo ir neužtikrino, kad procesas būtų vykdomas sąžiningai, teisėtai ir pagrįstai. Minėtų administracinių aktų pagrindu asmenys įgijo nuosavybės teisę į žemę, nes pasitikėjo valdžios institucijų darbu ir administracinių aktų tikrumu bei teisėtumu. Nenustatęs, kad žemės sklypai, neatlygintinai perduoti atsakovų nuosavybėn, būtų išimtinė valstybės nuosavybė ar būtų būtini visuomenės poreikiams tenkinti, taip pat R. B., J. S. P. ir V. G. nesąžiningumo, atsižvelgęs į žemės įgijimo aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principais, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovo reikalavimas taikyti vindikaciją atmestinas.
34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog konstatavus V. V. N. neteisėtus veiksmus formaliai yra teisinis pagrindas taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas ir išreikalauti valstybinės žemės sklypus iš sąžiningų įgijėjų. Pažymėtina, kad ši Civilinio kodekso nuostata taikytina tik tuo atveju, kai teismas konstatuoja, jog savininkas nekilnojamąjį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Minėta, nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad baudžiamojoje byloje nusikalstami veiksmai nebuvo konstatuoti, o baudžiamosios bylos nutrauktos suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kitų asmenų (ne R. B. ir (ar) J. S. P. teisių perėmėjos V. G.) atliktų neteisėtų veiksmų konstatavimas, ką atliko apeliacinės instancijos teismas, nėra pakankama sąlyga išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nekonstatavęs, kad savininkė (valstybė) prarado nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, neturėjo teisinio pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju taikytinos CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos.
35. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime Nr. 16/06-69/06-10/07, pasisakydamas dėl savininko bei sąžiningo įgijėjo nuosavybės teisių apsaugos, nurodė, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų ir jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, t. y. viršydamos savo įgaliojimus. Valstybės institucijų ar pareigūnų veikimas ultra vires negali būti be išlygų tapatinamas su pačios valstybės veikimu. Jeigu valstybės pareigūnai, veikdami ultra vires, padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip savininkė, negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo prarasto turto. Remiantis šiuo nutarimu, vindikacija grąžinant turtą valstybei galima ir tais atvejais, kai nusikaltimą, dėl kurio prarandama nuosavybės teisė, padaro valstybės pareigūnas. Taip pat Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tai, jog turi būti ginamos savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Taigi Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su nekilnojamojo turto išreikalavimu iš sąžiningo įgijėjo, turi būti užtikrinta tokio turto savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, be kita ko, laikantis proporcingumo principo.
36. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Dėl proporcingumo principo yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir turėti tikslą, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Turi būti užtikrinta teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra, nes toks teisingos pusiausvyros siekis būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per didelė našta (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57675/09, par. 45; 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 49).
37. EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta ir dėl teisėtų lūkesčių apsaugos būtinumo, nurodyta, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61).
38. Nagrinėjamoje byloje aktuali ir EŽTT praktika dėl valstybės klaidų taisymo. Bylose prieš Lietuvą (pvz., 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06, ir kt.) EŽTT akcentuota, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti anksčiau padarytas klaidas neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir jos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. EŽTT taip pat priminė, kad, siekiant įvertinti pareiškėjo patirtą naštą, būtina apsvarstyti kiekvienos bylos ypatingas aplinkybes, t. y. sąlygas, kuriomis ginčo nuosavybė įgyta, ir pareiškėjo gautą kompensaciją bei pareiškėjo asmeninę ir socialinę situaciją.
39. EŽTT 2011 m. gruodžio 6 d. sprendime byloje Gladysheva prieš Rusiją (peticijos Nr. 7097/10; spręsta dėl pareiškėjai gresiančio iškeldinimo iš jos buto Maskvoje, pripažinus, kad ankstesnieji buto savininkai šį būstą įsigijo apgaule privatizavimo procese) pažymėjo, jog valstybė turėjo išimtinę kompetenciją nustatyti sąlygas ir procedūras, pagal kurias valstybės teisė į nuosavybę pereina kitiems asmenims, atitinkantiems keliamus reikalavimus, bei prižiūrėti, kaip šių sąlygų yra laikomasi. EŽTT nuomone, nei pareiškėja, nei bet kuris trečiasis asmuo negalėjo prisiimti rizikos, kad jų nuosavybės teisė buvo įgyta su trūkumais, kai šie trūkumai apskritai galėjo būti pašalinami egzistuojančia specialia tvarka. EŽTT pakartojo, kad klaidos ar spragos, kurias valdžios institucijos padaro, turi būti aiškinamos paveiktojo asmens naudai ypač tada, kai joks kitas privatus interesas nėra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017 20 punktą).
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog R. B., J. S. P. ir V. G. yra sąžiningi įgijėjai. Tačiau, atsižvelgiant į nurodytą Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją bei siekiant sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą (vindikaciją) nebus pernelyg suvaržytos sąžiningo įgijėjo teisės ir ar nebus pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes.
41. Šioje byloje svarbu tai, kad R. B. ir J. S. P. nuosavybės teises į ginčo sklypus įgijo atkūrus jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos, prieš tai privalėjusios patikrinti, ar asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar yra kitos sąlygos, būtinos nuosavybės teisėms atkurti. Dėl to R. B. ir J. S. P., pagrįstai pasitikėdami valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio jie įsigijo nuosavybės teises į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, yra sąžiningas šių teisių turėtojas. Įgiję nuosavybės teise žemės sklypus, jie turėjo teisėtą lūkestį, jog išliks savininkais neribotą laiką ir galės naudotis ginčo žemės sklypais.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog žemė, kurioje yra ginčo sklypai, yra priskiriama išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), taigi R. B. ir V. G. šiuos objektus gali turėti nuosavybės teise. Ginčo žemės sklypams nėra ir visuomenės poreikio, kurį valstybė galėtų tenkinti, tik jei sklypai būtų jos nuosavybė. R. B. ir J. S. P. žemės sklypus yra įgiję 2002 m., naudoja juos pagal paskirtį.
43. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju teisės į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą į ginčo žemės sklypus V. V. N. buvo konstatuotos, be kita ko, dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš atsakovų R. B. ir V. G. paėmus šiuos sklypus ir grąžinus valstybės nuosavybėn būtų pažeistas proporcingumo principas ir R. B. bei V. G. patirtų pernelyg didelę naštą.
44. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, priėjo prie teisingos išvados, jog žemės sklypai negali būti išreikalauti iš sąžiningų juos įgijusių asmenų.
Dėl restitucijos taikymo, ginčo žemės sklypų vertės nustatymo
45. Ieškovas teigia, kad teismai nepagrįstai taikė restituciją tarp V. V. N. ir valstybės, nes atsakovės su valstybe nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nebuvo teisinio pagrindo jos atžvilgiu taikyti restitucijos.
46. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, netaikius vindikacijos, ginant valstybės interesus turėtų būti taikoma restitucija tarp V. V. N. ir valstybės, nes V. V. N. neteisėtai neatlygintinai buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą turtą ir šią teisę V. V. N. perleido kitiems asmenims atlygintinai.
47. Restitucija taikoma, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, kurio pagrindu jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016). Šios restitucijos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas administraciniais aktais, kurie vėliau panaikinami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).
48. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog valstybės išduotų pažymų, kuriomis patvirtinta, jog V. V. N. pagal pateiktus dokumentus ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, pagrindu buvo sudarytos Perleidimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 su J. S. P. ir R. B., kurių pagrindu Šiaulių apskrities viršininkas priėmė sprendimus atkurti šiems asmenims nuosavybės teises į ginčo sklypus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad restitucija šiuo atveju taikytina tarp valstybės ir V. V. N. , nes būtent ji niekiniais ir negaliojančiais atlygintiniais sandoriais perleido sąžiningiems įgijėjams teises atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus, kurie negali būti grąžinti valstybei natūra.
49. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytina vienašalė restitucija, priteisiant valstybei iš atsakovės V. V. N. ginčo žemės sklypų vertę, nes pastaroji, neatlygintinai įgijusi teisę atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypus, ją perleido kitiems asmenims. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovė V. V. N. yra nenuteista, jos kaltė nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir iš atsakovės valstybės naudai priteisė mažiausią žemės sklypų vertę. Ieškovui neginčijant priteistinos žemės sklypų vertės, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl to plačiau pasisakyti.
Dėl procesinės bylos baigties
50. Remdamasi šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl reikalavimų dėl Perleidimo sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2, Pažymų Nr. 6-518, Nr. 524, Išvadų Nr. 71-3663, Nr. 71-3996, Sprendimų Nr. 71-13390-14267, Nr. 71-12558-13435, Nr. 71-14565-15442 panaikinimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – panaikinti perleidimo sutartis, pažymas, išvadas ir sprendimus. Likusią apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą apie antrinės teisinės pagalbos V. V. N. išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, ir prašymą priteisti valstybei jų atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios bylos išnagrinėjimo rezultatą, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 3 dalimi, 99 straipsniu, sprendžia, kad šių išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas. Taip pat nepriteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas, nes V. V. N. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu yra 100 proc. atleista nuo jų (sprendimo 4 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimo dalis atmesti reikalavimus dėl perleidimo sutarčių, pažymų, išvadų ir sprendimų panaikinimo, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiomis 2000 m. kovo 6 d. sutartį, kuria V. V. N. perleido J. S. P. teisę į 1 ha išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, ir 2000 m. balandžio 14 d. sutartį, kuria V. V. N. perleido R. B. teisę į 8,45 ha išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-518, išduotą J. S. P., 2000 m. balandžio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-524, išduotą R. B.; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 29 d. išvadą Nr. 71-3663 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir 2000 m. birželio 1 d. išvadą Nr. 71-3996 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 71-13390-14267 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje J. S. P. dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 1 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 71-12558-13435 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 1,21 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 2,22 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 71-14565-15442 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 4,70 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 1,79 ha žemės sklypą ir 7,99 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini).
Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Šios nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė