Civilinė byla Nr. e3K-3-114-1075/2019

Teisminio proceso Nr. 2-24-3-02890-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.15; 3.2.6.12.2; 3.3.1.19.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 4 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Alės Bukavinienės  ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Adilita“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 24 d. ir  2018 m. spalio 11 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Adilita“ ieškinį atsakovui K. D. dėl skolos priteisimo ir atsakovo K. D. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Adilita“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių papildomą sprendimą ir proceso teisės normų pažeidimą, kai bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka buvo priimti du baigiamieji teismo aktai, teisinių pasekmių aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 1626,58 Eur skolos, 8,24 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad ji atliko statybos darbus, šiuos darbus atsakovas priėmė, tačiau už atliktus statybos darbus ieškovei nesumokėjo ir liko skolingas 1626,58 Eur.

4.       Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 5953,40 Eur žalos atlyginimo, 6  proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Atsakovas nurodė, kad jis ir ieškovės vadovas žodžiu susitarė, jog ieškovė atliks gyvenamojo namo Klaipėdos r., Dituvoje, Vilijos g. 16, rekonstrukcijos darbus. Atsakovas nurodė, kad jis dalies pinigų (1626,58 Eur) ieškovei nesumokėjo todėl, kad išryškėjo ieškovės atliktų darbų trūkumai. Atsakovas nurodė, kad jo šeima iki šiol negali naudotis antru namo aukštu, nes stogo darbai buvo atlikti ypač nekokybiškai – šį faktą patvirtino ir atlikta ekspertizė. Be to, įrengdama antrą aukštą, ieškovė nesilaikė atsakovo reikalavimų išsaugoti pirmo aukšto stogo dangą – virš stogo dangos nebuvo patiestas paklotas, todėl vykdant medinių konstrukcijų (sienos) montavimo darbus mechaniškai buvo pažeista pirmo aukšto stogo danga. Atsakovas nurodė, kad jis ne kartą ieškovės direktorių ragino ištaisyti stogo trūkumus. Atsakovas, pasirašydamas 2016  m. rugpjūčio 17 d. atliktų darbų aktą Nr. 0039, negalėjo žinoti apie antro aukšto sumontuoto stogo trūkumus, nes šie išaiškėjo tik vėliau. Paaiškėjus faktui, kad stogo danga yra sumontuota nekokybiškai, atsakovas nedelsdamas apie tai informavo ieškovę. UAB „Statybų brigada“ brokui ištaisyti pateikė komercinį 5953,40 Eur pasiūlymą (darbų kaina yra 3716 Eur, medžiagų kaina – 2237,40 Eur), todėl tiek atsakovas ir prašo priteisti iš ieškovės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies – priteisė atsakovui iš ieškovės UAB „Adilita“ 4000 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1704,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7.       Teismas nustatė, kad ieškovės 2016 m. spalio 17 d. surašytas atliktų darbų aktas Nr. 0044 patvirtina ir įrodo atsakovui atliktus darbus: skardinių palangių, lietaus sistemos montavimą, kamino apskardinimą, skardinių vėjalenčių ir medinių dailylenčių montavimą ant fasado, šiuos darbus atsakovas priėmė (pasirašė aktą). Pagal šį aktą 2016 m. spalio 17 d. ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą ADL Nr.000053 dėl 1626,58 Eur sumos, šią atsakovas turėjo apmokėti iki 2016  m. spalio 24 d. Minėtą PVM sąskaitą faktūrą atsakovas pasirašė.

8.       Iš 2016 m. lapkričio 24 d. UAB „Pastatų diagnostika ir statyba“ pateiktos ataskaitos, fotonuotraukų ir statinio apžiūros akto, kurį atliko Vytautas Kurlys, nustatyta, kad pažeistas stogo sandarumas, krituliai patenka ant vidinių stogo konstrukcijų ir šiltinamojo sluoksnio, stogo nuolydis sudaro 11,1 laipsnio; įrengiant antrą aukštą buvo nesilaikoma užsakovo reikalavimo išsaugoti stogo dangą, virš stogo dangos nebuvo patiestas paklotas, atliekant darbus mechaniškai buvo pažeista pirmo aukšto stogo danga (apie 30 proc.); stogo šoninis medinis pakalimas sumontuotas netinkamai (siauras); įrengiant antrą aukštą buvo pažeista stogo priešvėjinė plėvelė, panaudotos netinkamos medžiagos; pirmame aukšte prie lango nustatytas šalčio tiltas, neatliktas lango rėmo sandarinimas, sumontuoti langų rėmai yra nesandarūs, susidarantis šalčio tiltas kondensuoja drėgmę, kuri patenka ant vidinių langų angokraščių; sienų plokštumų susijungimo mazguose netepti klijai; esamas mazgas nesandarus; neteisingai atlikti stogo medinės gegnės sandarinimo darbai; pastebimas šilumos praradimas.

9.       Teismas nustatė, kad ieškovė iš viso surašė keturis atliktų darbų aktus: Nr. 0038, 0039, 0041 ir 0044; atsakovas darbus priėmė.

10.       Teismo ginčo pastato statybos techninę ekspertizę atliko UAB „Baltų būstas“ ekspertas R.  Mockus, jis pateikė išvadą, kad stogo techninė būklė neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir statybos techninių reglamentų reikalavimų; stogo remonto darbai atlikti nesilaikant Statybos įstatymo ir kitų teisės normų reikalavimų; antro aukšto stogo pralaidumą lemia tai, kad stogo konstrukcijoje panaudota pagal stogo nuolydį netinkama difuzinė membrana, be to, ji netinkamai įrengta, netinkamai įrengta stogo danga ir netinkamai atliktas kamino apskardinimas; yra mechaninių pirmo aukšto stogo skardos pažeidimų; mažiausiai 70  proc. pirmo aukšto stogo dangos reikia pakeisti; antro aukšto stogo dangą reikia pakeisti visą.

11.       Teismas nustatė, kad nors tarp šalių rašytinė statybos rangos sutartis sudaryta nebuvo, tačiau šalių elgesys, siekiai ir lūkesčiai atitinka žodinės statybos rangos sutarties esmę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.72, 6.644, 6.681 straipsniai), o kadangi pagal statybos rangos sutartį darbai buvo atliekami fizinio asmens (vartotojo) asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su jo verslu ar profesija, tenkinti, tai šiai tarp šalių sudarytai sutarčiai taikomos vartojimo rangos sutarties taisyklės (CK 6.681 straipsnio 4 dalis).

12.       Teismas nurodė, kad ieškovė pagrindė ir įrodė, jog atliko atsakovui sutartus darbus. Atsakovas neapmokėjo tik paskutinės PVM sąskaitos faktūros (1626,58 Eur). Atsakovas neginčijo nei akte nurodytos atliktų darbų sumos, nei ieškovės prašomos priteisti nesumokėtos sumos dydžio, tačiau tai, kad neatsiskaitė su ieškove, jis motyvavo tuo, jog po darbų atlikimo išryškėjo ieškovės atliktų darbų brokas ir atsakovas patyrė žalą.

13.       Teismas pažymėjo, kad 2016 m. rugpjūčio 17 d. akte stogo montavimas įkainotas 1579,90 Eur, 2016 m. spalio 17 d. akte kamino apskardinimas įkainotas 50 Eur, o skardinių vėjalenčių montavimas įkainotas 117,50 Eur. Bendra šių darbų kaina yra 1747,40 Eur, t. y., 120,82 Eur didesnė nei ieškinio reikalavimas, todėl ieškinio sumos ar bent jos dalies priteisimas būtų įmanomas tik tuo atveju, jei atsakovo reikalavimas dėl nuostolių, susijusių su stogo įrengimo darbų kokybe, atlyginimo priteisimo būtų pripažintas pagrįstu dėl mažesnės nei 1626,58 Eur sumos.

14.       Teismas nurodė, kad ieškovė, atlikdama žodine rangos sutartimi jai pavestus stogo įrengimo darbus, dalį jų atliko netinkamai, naudodama dalį netinkamų medžiagų, todėl netrukus išaiškėjo esminis defektas – stogo pralaidumas krituliams. Ieškovės atliktų darbų trūkumai nebuvo išaiškėję darbų perdavimo–priėmimo metu, taigi tuo metu jie nebuvo akivaizdūs ir atsakovas negalėjo jų pastebėti ir nurodyti prieš pasirašydamas šį aktą.

15.       Atsakovas tarėsi su ieškove, ar naujai įrengiamai stogo daliai būtų galima panaudoti nuo to paties pastato nuimtą naudotą stogo dangą ir pageidavo tai daryti, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas būtų primygtinai reikalavęs naudoti šią dangą, o ieškovė, kaip tokių darbų specialistė, būtų jam tinkamai išaiškinusi galimą tokio sprendimo riziką. Teismas sutiko su eksperto išvada, kad, numatydama, jog darbų rezultatas dėl naudojamos netinkamos dangos turės esminių trūkumų, ieškovė turėjo sustabdyti darbą ar net nutraukti rangos sutartį (CK 6.659, 6.686 straipsniai).

16.       Tarp ieškovės įrengto atsakovo namo antro aukšto stogo dangos trūkumų eksperto išvadoje taip pat minimas netinkamos garo izoliacinės plėvelės naudojimas ir su esminiais trūkumais atlikti stogo apskardinimo darbai. Nors ieškovė įrodinėjo, kad būtent atsakovas išsirinko darbams panaudotą plėvelę, kuri nelabai tinka jo namo stogui įrengti, byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kad ieškovė nėra atsakinga už šios medžiagos parinkimą. Šalys šioje byloje nesutaria dėl žodinės rangos sutarties vykdymo, t. y., ką kiekvienu konkrečiu klausimu kiekviena siūlė, teikė ar reikalavo. Šiuo atveju nėra rašytinės rangos sutarties ar ją atstojančių kelių dokumentų, kuriuose visos šalių teisės ir pareigos būtų užfiksuotos, todėl atsakomybė už darbų vykdymą ir medžiagų parinkimą tenka stipresniajai šios sutarties šaliai – rangovui, kuris, siekdamas apsidrausti, turėjo pasirūpinti, kad tokie dokumentai būtų sudaryti.

17.       Iš eksperto išvados, fotografijų ir atsakovo bei liudytojos J. D. parodymų nustatyta, kad skardos stogo danga įrengta su trūkumais (užlaidos įrengtos netinkamai, skardos plokštės yra iškilnotos, persisukusios, pakrypusios, aplink kaminą apskardinta netinkamai užlankstant skardą, skardos lakštai tvirtinti ne gamintojo rekomenduotomis kniedėmis, o sriegiais ir kt.). Ekspertas taip pat nurodė, kad nustatė apie dešimt stogo vietų, pro kurias dėl visų šių trūkumų į namo vidų patenka vanduo.

18.       Teismas pripažino ieškovės pareigą atlyginti atsakovui žalą, kilusią ieškovės darbuotojams apgadinus atsakovo gyvenamojo namo pirmo aukšto stogo dangą, nes bylos duomenys neginčijamai įrodo, kad šie apgadinimai buvo padaryti. Taip pat nustatyta kad juos padarė ieškovės darbuotojai, nes jie turėjo poreikį lipti, vaikščioti, statyti stelažus ir kitus įrenginius ant šios stogo dalies ir tai darė, nei atsakovui, nei jo šeimos nariams, nei kitiems asmenims tokio poreikio nebuvo.

19.       Teismas nurodė, kad jis turi teisę sumažinti žalos atlyginimą, o jai atsirasti ar padidėti padėjo didelis paties nukentėjusio asmens neatsargumas. Atsakovas nusprendė iš esmės rekonstruoti savo šeimos gyvenamąjį būstą, nesudarydamas rašytinės rangos sutarties su juridiniu asmeniu, iš anksto neparengęs statybos techninių dokumentų, nesamdydamas techninio prižiūrėtojo ir nepasitelkdamas specialistų dėl atliktų darbų priėmimo, taip pat atsakovas rizikavo prašydamas naudoti panaudotą ir skylėtą stogo dangą iš naujo.

20.       Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Adilita“ apeliacinį skundą, 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą, o sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo patikslino.

21.       Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog ieškinio sumos ar bent jos dalies priteisimas būtų įmanomas tik tuo atveju, jei atsakovo reikalavimas dėl nuostolių, susijusių su stogo įrengimo darbų kokybe, atlyginimo priteisimo būtų pripažintas pagrįstu dėl mažesnės nei 1626,58 Eur sumos. Kolegija nurodė, kad ieškiniu ar (ir) priešieškiniu reiškiamo reikalavimo sumos dydis neturi teisinės reikšmės paties ieškinio pagrįstumui, todėl tokį pirmosios instancijos teismo motyvą iš skundžiamo sprendimo pašalino.

22.       Kolegija padarė išvadą, kad ieškinys buvo pagrįstai atmestas, nes pagal CK 6.58 straipsnio 1 dalį, ieškovei neįvykdžius savo prievolės tinkamai atlikti stogo dangos įrengimo darbų, atsakovas turi teisę atsisakyti vykdyti savo priešpriešinę prievolę sumokėti už atliktus netinkamos kokybės darbus ir pareikalauti atlyginti nuostolius. 

23.       Kolegija nesutiko su ieškovės argumentu, kad atliekamų darbų apimtis ir kainos yra nepagrįstos ir turi būti taikomos šalių sutartinės kainos, o ne kitų rangovų siūlomos kainos. Kolegija rėmėsi CK 6.678 straipsniu ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog teisė pasirinkti savo teisių gynimo būdą priklauso atsakovui, o jis yra pasirinkęs reikalavimą priteisti jam iš ieškovės trūkumų šalinimo nuostolių atlyginimą.

24.       Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo K. D. apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 11 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo dalį dėl patenkinto priešieškinio pakeitė – priteisė atsakovui iš ieškovės 5575,69 Eur nuostolio atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2540,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

25.       Kolegija papildomai nustatė, kad pati ieškovė teismui pateikė pirmo aukšto stogo dangos „Balex metal“ techninės specifikacijos dokumentus, kuriuose nurodyta, kad vaikščioti ant lakštų galima tarp įlinkių; vaikštant ant skardos naudoti tiktai minkštą avalynę, kurią reikia valyti kiekvieną kartą prieš lipant ant skardos (ypač nuvalyti metalo drožles); montavimą reikia susiplanuoti taip, kad kuo mažiau tektų vaikščioti ant skardos. Vadinasi, pats stogo skardos gamintojas specifikacijoje nurodo, kad vaikščioti ant skardos galima tik įvykdžius tam tikras sąlygas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirmo aukšto stogo dangą apgadino ieškovės darbuotojai, nes jie turėjo objektyvų poreikį lipti, vaikščioti, statyti stelažus ir kitus įrenginius ant šios stogo dalies.

26.       Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala pirmo aukšto stogo dangai bet kokiu atveju montuojant antro aukšto stogą būtų buvusi neišvengiama, nes ieškovės darbuotojai neturėjo kito būdo sumūryti šiam namui antrą aukštą ir uždengti jam stogą, dėl to iš ieškovės priteistina šiai žalai atlyginti suma proporcingai mažintina.

27.       Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė, matydama, jog darbai ant pirmo aukšto stogo, padengto ganėtinai minkšta skarda, gali būti komplikuoti, turėjo imtis alternatyvių statybos darbų atlikimo metodų, galėjo laikinai pašalinti dalį pirmo aukšto stogo skardos lakštų, kad naudojami stelažai nesugadintų pirmo aukšto dangos, taip pat užtikrinti, kad darbuotojai ant stogo vaikščiotų kuo mažiau; jeigu vaikščiotų, tai vaikščiotų su minkšta bei nuolat valoma avalyne tarp skardos įlinkių, ir laikytųsi gamintojo rekomendacijų. Tokio pobūdžio atsargumo priemonių laikymasis turėtų būti įprasta praktika įmonei, kuri komerciškai ir profesionaliai užsiima statybos darbais.

28.       Pagal stogo dangos gamintojo specifikacijas pirmo aukšto stogo danga vaikščioti nebuvo draudžiama, tačiau ieškovės darbuotojai nesilaikė saugaus vaikščiojimo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį mažinti priteisiamos nuostolių sumos dydį proporcingai nuostolius patyrusio asmens (atsakovo) kaltės dydžiui, kadangi byloje nėra nustatyta atsakovo kaltė dėl deliktinės atsakomybės pagrindu kilusios žalos pirmo aukšto stogo dangai.

29.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylos šalių susitarimas dėl vartojimo rangos buvo žodinis, o tai apsunkina sutarties sąlygų turinio nustatymą ir išaiškinimą, tačiau, esant šiai aplinkybei, sutarties turinys gali būti išaiškintas, atsižvelgiant į šalių veiksmus, atliktus po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Kolegija nurodė, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad vartojimo rangos sutarties žodinė forma neatleidžia rangovo nuo atsakomybės atlikti savo kaip profesionalaus rangovo pareigas, įtvirtintas CK 6.684 straipsnyje bei kituose teisės aktuose, imperatyviai reguliuojančiuose statybos procesą, tarp jų – Statybos įstatyme, statybos techniniuose reglamentuose.

30.       Ieškovė, sutikusi dirbti su sena stogo danga ar kitaip užtikrinusi, kad ją bus įmanoma tinkamai panaudoti, prisiėmė visą neigiamų pasekmių riziką. Todėl teisėjų kolegija sutiko su atsakovo argumentu, kad nuostolių atlyginimo dydžio mažinimas motyvuojant atsakovo prašymu dėl senos stogo dangos panaudojimo yra nepagrįstas.

31.       Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pagrindinė trūkumų atsiradimo priežastis buvo ieškovės statybos darbai, atlikti pažeidžiant statinio kokybės reikalavimus. Stogo defektai buvo ne statinio statybos techninio projekto nebuvimo ar techninio prižiūrėtojo nebuvimo pasekmė, o ieškovės, kuri montavo stogą, pažeisdama statybos normatyvinių teisės aktų reikalavimus, tiesioginių veiksmų pasekmė. 

32.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje formuojama nuosekli taisyklė, jog įstatyme ir sutartyje nustatytos užsakovo pareigos atlikti darbų techninę priežiūrą nevykdymas turi reikšmės užsakovo prašomų priteisti sumų susidarymui, todėl įvertinus šios pareigos reikšmę susidarant užsakovo nuostoliams, prašomų priteisti sumų dydis mažintinas 10 procentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015, 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė sumažinti priteisiamų nuostolių atlyginimo dydį už netinkamai atliktus antro aukšto stogo montavimo darbus, tačiau nepagrįstai sumažino nuostolių atlyginimą net 33 procentais nuo visos UAB „Statybų brigada“ 2017 m. rugpjūčio 30  d. sąmatoje pateiktos 5953,40 Eur sumos. Antro aukšto stogo rangos darbų trūkumų šalinimo sąmata yra 3121,56 Eur plius 655,53 Eur PVM (iš viso 3777,09 Eur). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią sumą sumažino 10 procentų (377,71 Eur suma).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

33.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nutartį bei perduoti nagrinėti šią civilinę bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 302 straipsnį ir 326 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas du kartus apeliacine tvarka peržiūrėjo tą patį pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą. Dėl minėto pirmosios instancijos teismo sprendimo abi bylos šalys pateikė apeliacinius skundus. Dėl neaiškių priežasčių 2018 m. rugpjūčio 9 d. apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo tik ieškovės apeliacinį skundą ir dėl šio skundo priėmė 2018­ m. rugpjūčio 24 d. nutartį. Atsakovas 2018 m. rugpjūčio 29 d. pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismas vėl 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi paskyrė 2018 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdį atsakovo apeliaciniam skundui nagrinėti, o 2018 m. spalio 11 d. dėl atsakovo apeliacinio skundo priėmė nutartį. CPK 326 straipsnis nenustato, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų teisę nagrinėti ir vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą du kartus priimdamas dvi skirtingas nutartis. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nutartis negali būti laikoma papildoma nutartimi. Akivaizdu, kad nė vienas iš CPK 277 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomas. Be to, pagal CPK 277 straipsnio 4 ir 5 dalis, papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos, o dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas papildomo sprendimo priėmimo klausimu, gali būti duodamas atskirasis skundas, tačiau skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nutartis tokių galimybių nesuteikia.

33.2.                      Šiuo atveju netaikytinas ir CPK 136 straipsnyje įtvirtintas institutas dėl kelių viename ieškinyje sujungtų reikalavimų išskyrimo į atskirą bylą. Šioje civilinėje byloje nėra jokių duomenų, kad apeliacinės instancijos teismas būtų nusprendęs specialiai šalių apeliacinius skundus išnagrinėti atskirose bylose; abu apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti toje pačioje byloje, esant tai pačiai teisėjų kolegijos sudėčiai; minėtas institutas pagal savo esmę ir tikslus taikytinas šalies procesiniame dokumente esant sujungtiems keliems reikalavimams, o ne tada, kai kiekviena šalis pateikia savo atskirus skundus dėl to paties sprendimo.

33.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 7 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnį. Apeliacinės instancijos teisme procesas nebuvo vientisas ir sukūrė tam tikrą teisinio neapibrėžtumo situaciją: išnagrinėjus iš esmės civilinę bylą 2018­ m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimas neįsigaliojo, nes apeliacinės instancijos teismas vėl iš naujo ėmėsi nagrinėti to paties pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal kitą apeliacinį skundą. Be to, apeliacinės instancijos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartyje net neužsimenama apie tai, kad 2018 m. rugpjūčio 24 d. tas pats teismas toje pačioje byloje priėmė kitą nutartį dėl to paties pirmosios instancijos teismo sprendimo.

33.4.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.665 straipsnio 1, 3 dalis, 6.678 straipsnio 1 dalį ir 6.680 straipsnį. Atsakovas kaip vartotojas, esant netinkamos kokybės darbui, turi teisę reikalauti iš ieškovo, kaip rangovo: neatlygintinai pašalinti trūkumus (CK 6.665 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas); sumažinti darbų kainą (CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas); atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas (CK 6.665 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6.678 straipsnio 1 dalis, 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas); pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus (CK 6.678 straipsnio 1 dalis). Užsakovas taip pat turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius, bet tik tuo atveju, jei rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalina arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami (CK 6.665 straipsnio 3 dalis). Visi šie užsakovo pažeistų teisių gynimo būdai yra alternatyvūs, t. y., užsakovas gali pasinaudoti tai pačiai pažeistai teisei apginti tik vienu iš nurodytų būdų nes, priešingu atveju, tai reikštų dvigubos atsakomybės rangovui pritaikymą. Atsakovas šioje civilinėje byloje tai pačiai savo pažeistai teisei apginti panaudojo du skirtingus teisių gynimo būdus: prašydamas atmesti ieškinį, atsakovas iš esmės prašė pritaikyti CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą gynimo būdą – reikalavimą sumažinti ieškovės darbų kainą, o priešieškiniu prašydamas priteisti rangos darbų trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimą, atsakovas iš esmės prašė pritaikyti CK 6.665 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 6.678 straipsnio 1 dalyje ir 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą gynimo būdą – reikalavimą atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas. Šiuo atveju atsakovas reikalaudamas priteisti rangos darbų trūkumų šalinimo išlaidas, nebegalėjo reikalauti kartu ir sumažinti visų ieškovės atliktų darbų kainos. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 7  d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2011, 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje. Nr. 3K-3-679/2013). Teismai ieškovę nubaudė dvigubai, pritaikydami du alternatyvius atsakovo pažeistų teisių gynimo būdus.

33.5.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė 6.662 straipsnio 1–3 dalis ir 6.689 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju negalima sutikti su teismų teiginiais, kad užfiksuoti ieškovės atliktų darbų defektai nebuvo akivaizdūs. Atsakovo priešieškinio reikalavimas (2176,31 Eur) dėl nuostolių už pirmo aukšto stogo dangos sugadinimą reiškiamas už mechaninį pirmo aukšto stogo dangos sugadinimą. Tiek atsakovas, tiek teismai neteisingai sutapatina akivaizdžių trūkumų buvimo faktą atliktų darbų perdavimo metu su vėliau iš to kilusiomis pasekmėmis – vandens prabėgimo pro stogo dangą faktu. Vandens prabėgimas nereiškia, kad tik tada atsakovui tapo žinoma apie stogo dangos trūkumus, – tai reiškia tik dėl stogo dangos įvykusio vandens pratekėjimo užfiksavimo momentą, o pats faktas dėl pačios stogo dangos būklės atsakovui buvo puikiai žinomas dar ieškovės atliktų darbų perdavimo metu (ar iki jo). Teismai plačiau net neanalizavo, ar atsakovas tinkamai įvykdė pareigą priimti ir apžiūrėti darbų rezultatą, ar tikrai užfiksuoti trūkumai nebuvo akivaizdūs, ir nesiejo to su teisės remtis tokiais trūkumais ateityje praradimu. Teismai nukrypo ir nuo šios kasacinio teismo suformuluotos taisyklės, kuri nustato, kad CK nurodyta užsakovo pareiga sumokėti už atliktus rangos darbus ir teisė reikšti rangovui reikalavimus dėl atliktų darbų trūkumų siejama su perdavimo–priėmimo akto pasirašymu, o užsakovas darbų priėmimo metu turi elgtis rūpestingai – apžiūrėti rangos darbų rezultatu esantį daiktą, kad įsitikintų, ar šis daiktas neturi akivaizdžių trūkumų. 

34.       Atsakovas K. D. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

34.1.                      Šioje civilinėje byloje susiklosčiusi situacija nėra įprasta teismų praktikoje, tačiau tikėtina, kad ji susiklostė dėl žmogiškosios ar techninės klaidos. Teismas turėjo susidariusią situaciją spręsti vadovaudamasis CPK normomis, nes įstatyme nėra reglamentuota situacija, ką daryti, neišnagrinėjus vieno iš apeliacinių skundų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis įstatymo analogija, t. y. taikyti panašius santykius pirmosios instancijos teisme reglamentuojančią teisės normą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

34.2.                      Tai, kad papildomas sprendimas gali būti priimtas ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme, patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Papildomas sprendimas (nutartis) priimamas tada, kai teismo paskelbtame procesiniame sprendime neišspręstas kuris nors iš         CPK 277 straipsnyje nurodytų klausimų, nors pagal įstatymą tai turtėtų būti padaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3242013).

34.3.                      Ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad nėra aišku, kaip traktuoti 2018 m. spalio 11 d. nutartį, t. y. ar tai papildoma nutartis. Be to, ieškovė pažymėjo, kad 2018 m. spalio 11 d. nutartyje net neužsimenama apie tai, kad to paties teismo toje pačioje byloje buvo priimta 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartis dėl to paties pirmosios instancijos teismo sprendimo. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartyje aiškiai nurodyta, kad 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo priimta teismo nutartis, išnagrinėjus UAB „Adilita“ apeliacinį skundą.

34.4.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad dviejų teismo nutarčių priėmimas pažeidžia CPK 7 straipsnio 1 dalyje ir 16 straipsnyje įtvirtintus proceso principus. Tai, kad apeliacinis teismas priėmė dvi nutartis, negalėjo turėti įtakos priimtų sprendimų pagrįstumui ar teisėtumui. Dviejų nutarčių priėmimas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį nėra laikomas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

34.5.                      Ieškovės civilinė atsakomybė kilo dviem pagrindais – deliktinės ir sutartinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovei turėjo būti taikytos dvi civilinės atsakomybės rūšys – už pirmo aukšto stogo apgadinimą taikytina deliktinė atsakomybė, o už antro aukšto stogo apgadinimą sutartinė atsakomybė. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas.

34.6.                      Ieškovės argumentas, kad teismai neanalizavo, ar atsakovas tinkamai įvykdė pareigą priimti ir apžiūrėti darbų rezultatą, ar tikrai užfiksuoti trūkumai nebuvo akivaizdūs bei to nesiejo su teisės remtis tokiais trūkumais praradimu, nepagrįstas. Teismai pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas iš karto negalėjo suprasti, kad pro stogą sunksis vanduo, ir nepriimti tokių darbų, nes netinkamai atliktų darbų kokybė paaiškėjo tik po lietingo periodo. Teismas analizavo atsakovo pareigą priimti ir apžiūrėti darbų rezultatą. Teismai pagrįstai sutiko su atsakovo argumentais, kad atliktų darbų trūkumai perdavimo–priėmimo metu nebuvo akivaizdūs, o išryškėjo tik po kurio laiko, prasidėjus lietui. Nepagrįstas ir ieškovės argumentas, kad atsakovui netinkamas darbų atlikimo faktas turėjo būti kaip savaime suprantamas dalykas vien dėl to, kad stogui dengti buvo naudojama sena stogo danga. Ieškovė, kaip savo srities profesionalė, privalėjo darbus nutraukti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių papildomą sprendimą ir proceso teisės normų pažeidimo, kai bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka buvo priimti du baigiamieji teismo aktai, teisinių pasekmių  

35.       Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kai apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje dėl ieškovės apeliacinio skundo priėmė vieną nutartį, o vėliau dėl atsakovo apeliacinio skundo – kitą nutartį. Taigi apeliacinės instancijos teismui bylą apeliacine tvarka išnagrinėjus pagal ieškovės apeliacinį skundą ir priėmus bei paskelbus procesinį sprendimą – 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, dalis bylos – dėl atsakovo apeliacinio skundo – liko neišnagrinėta ir neišspręsta, o dėl šios bylos dalies buvo priimtas kitas procesinis sprendimas – 2018 m. spalio 11 d. nutartis. Nors pačiame procesiniame sprendime expressis verbis (tiesiogiai) nėra nurodyta, tačiau iš bylos aplinkybių galima spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas antrąjį procesinį sprendimą priėmė kaip papildomą procesinį sprendimą remdamasis CPK 277 straipsniu. 

36.       Ieškovė kasaciniu skundu iš esmės kelia klausimą, ar apskritai papildomo sprendimo institutas gali būti taikomas tokioje situacijoje kaip susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai papildomu sprendimu buvo pasisakyta dėl tos bylos dalies, kuri nagrinėjant bylą  apeliaciniame procese nebuvo išnagrinėta ir įvertinta. 

37.       Papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo klausimas nereglamentuojamas CPK XVI skyriuje, reglamentuojančiame bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, tačiau CPK 302 straipsnis nustato, kad apeliaciniam procesui taikomos CPK bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios šiame skyriuje nurodytoms taisyklėms. Papildomo sprendimo institutas reguliuojamas pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančiuose nuostatose, t. y. CPK 277 straipsnyje. Šis institutas savo esme neprieštarauja bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančioms taisyklėms, todėl gali būti taikomas ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šio instituto taikymo galimybė kasacinio teismo yra pripažįstama ir bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.

38.       Pagrindai teismui priimti papildomą sprendimą yra įtvirtinti CPK 277 straipsnio 1 dalyje. Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; arba (ir) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; arba (ir) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Išdėstyta teisės norma leidžia daryti išvadą, kad papildomo sprendimo priėmimo galimybė yra siejama su teismo sprendimo trūkumų ištaisymu, t. y. priėmus sprendimą ir pastebėjus, jog tam tikri ieškiniu ar kitu procesiniu dokumentu keliami klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu ar bylą užbaigiančia nutartimi, tiek teismo iniciatyva, tiek bylos šalių prašymu yra galimybė priimti papildomą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015).

39.       Papildomas sprendimas gali būti priimamas tik CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytas papildomo sprendimo pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plačiai. Papildomo sprendimo institutas yra procesinis institutas, kuris skirtas specifiniams teismo sprendimo trūkumams – sprendimo nevisapusiškumui – ištaisyti. Teismo sprendimo nevisapusiškumas pasireiškia tuo, kad teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs ir ištyręs atitinkamus reikalavimus, dėl jų nepasisakė teismo sprendime, t. y. jų neišsprendė. Nėra pagrindo teismo sprendimo trūkumo taisymu laikyti išsprendimo tokio reikalavimo, kuris nebuvo išnagrinėtas ir ištirtas teismo posėdyje. 

40.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi nurodė, kad teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Adilita“ apeliacinį skundą. Iš teismo nutarties turinio akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas šiame teismo posėdyje atsakovo apeliacinio skundo nenagrinėjo ir netyrė. Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo papildomu procesiniu sprendimu išspręsti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų, todėl padarė proceso teisės normų pažeidimą. Šis proceso teisės normų pažeidimas pasireiškė tuo, kad nagrinėjama byla apeliacinio proceso tvarka buvo išnagrinėta ir visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės nustatytos tarsi dviem etapais, priėmus ir paskelbus du baigiamuosius teismo aktus, t. y. byla nebuvo užbaigta vienu baigiamuoju teismo aktu.

41.       Teisėjų kolegijai nusprendus, kad papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas dėl teismo posėdyje neišnagrinėtų ir neištirtų reikalavimų ir nagrinėjamoje byloje yra padarytas proceso teisės normų pažeidimas, būtina įvertinti, ar šis proceso teisės normų pažeidimas yra toks, kurio negalima ištaisyti kasaciniame teisme (CPK 359 straipsnio 4 dalis) ir ar tai yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

42.       Proceso teisės normų pažeidimai, kurie yra pagrindas naikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą, yra dviejų rūšių, besiskiriantys savo pobūdžiu ir teisiniais padariniais. Pirma, absoliutūs ir santykinai absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nustatyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Prie CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų priskiriami esminių proceso teisės normų pažeidimai, kurie rodo, kad tinkamo proceso žemesnės instancijos teisme praktiškai nebuvo. Teismui nustačius bent vieną iš šių pagrindų teismo sprendimas turi būti naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo. CPK 329 straipsnio 3 dalyje nurodyti pagrindai taikomi tuomet, kai asmuo, kurio teisės pažeistos, jais remiasi apeliaciniame ar kasaciniame skunde. Antra, kiti proceso teisės pažeidimai, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokie proceso teisės pažeidimai sukelia materialinius teisinius padarinius – neteisingą bylos išsprendimą. Todėl šiuo atveju teismas turi nustatyti ne tik proceso teisės pažeidimą, bet ir aplinkybę, ar toks pažeidimas turėjo įtakos priimto teismo sprendimo ar nutarties teisėtumui, t. y. būtina konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp proceso teisės pažeidimo ir sprendimo ar nutarties neteisėtumo. Taigi ši norma draudžia naikinti sprendimą vien tik dėl formalių, neesminių proceso teisės pažeidimų. Tokia taisyklė tiesiogiai įtvirtinta ir CPK 328 straipsnyje, draudžiančiame iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ar nutartį panaikinti vien formaliais pagrindais.

43.       CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti absoliutūs teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai yra tokie reikšmingi, kad kyla abejonių dėl paties teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo, todėl nėra būtina nustatyti, ar šių proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmę teisingam bylos išsprendimui. Dėl šių proceso teisės normų pažeidimo reikšmingumo ir sukeliamų pasekmių sunkumo šių pagrindų sąrašas yra išimtinis ir negali būti aiškinamas plačiai. Tokį šios normos aiškinimą yra patvirtinęs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

44.       Teisėjų kolegija pažymi, kad toks proceso teisės normų pažeidimas, kaip padarytas nagrinėjamoje byloje, expressis verbis nėra nustatytas CPK 329 straipsnio 2 ar 3 dalyse. Atsižvelgiant į CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų išimtinumą, nėra pagrindo šiuos pagrindus aiškinti plačiai. Todėl apeliacinės instancijos teismo padarytą proceso teisės pažeidimą būtina įvertinti CPK 329 straipsnio 1 dalies aspektu, t. y. ar šis proceso teisės normos pažeidimas yra toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

45.       Bylų nagrinėjimas apeliacinio proceso tvarka, kaip ir bylų nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, yra vientisas procesas ir jam taip pat taikomas bylų nagrinėjimo nepertraukiamumo principas (CPK 16 straipsnis). Tai reiškia, kad kiekviena byla turi būti nagrinėjama susitelkus – teismo posėdis turi vykti be pertraukos ir jame neturi būti nagrinėjama kita byla, išskyrus CPK nurodytus atvejus, pvz., kai nagrinėjimas atidedamas, byla sustabdoma ar daroma pertrauka, atidedamas sprendimo priėmimas ar paskelbimas. Remiantis šiuo principu, bylų nagrinėjimas apeliacinio proceso tvarka turi vykti teismui nepertraukiamai nagrinėjant ir vertinant šalių reikalavimus pagal visų proceso šalių pateiktus apeliacinius skundus (jei tokie yra pateikti). Tai taikoma ir tokiam kaip nagrinėjamos bylos atvejui, kai ieškovės apeliacinis skundas yra teikiamas dėl ieškinio reikalavimų, o atsakovo apeliacinis skundas yra teikiamas dėl priešieškinio reikalavimų. Bylų nepertraukiamumo arba vientisumo principas nėra savitikslis, jis užtikrina, kad teismas visus šalių reikalavimus ir argumentus išnagrinės ir įvertins, visas bylai turinčias reikšmės aplinkybes nustatys dar prieš oficialiai priimdamas ir viešai paskelbdamas atitinkamą baigiamąjį teismo aktą.   

46.       Kaip šioje nutartyje nurodyta pirmiau, nagrinėjama byla apeliacinio proceso tvarka buvo išnagrinėta ir visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės nustatytos tarsi dviem etapais, priėmus ir paskelbus du baigiamuosius teismo aktus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas konstatuoti bylų nagrinėjimo nepertraukiamumo principo pažeidimą. Šis pažeidimas yra esminis civilinio proceso teisės normų pažeidimas, turintis reikšmę teisingam bylos išsprendimui, nes nagrinėjamu atveju egzistuoja hipotetinė galimybė, kad jei apeliacinės instancijos teismas būtų abiejų šalių apeliacinius skundus išnagrinėjęs ir bylai reikšmingas aplinkybes nustatęs iki teismo baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo, bylos išnagrinėjimo rezultatas galimai būtų buvęs kitoks. O tai sukelia pagrįstą abejonę dėl tokio baigiamojo teismo akto teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien šios hipotetinės aplinkybės pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog padarytų proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmę teisingam bylos išsprendimui. Be to, nagrinėjamoje byloje tai turi ir praktinę reikšmę. Kai ieškovė teikia apeliacinį skundą dėl ieškinio, o atsakovas dėl priešieškinio reikalavimų išsprendimo, kai tiek ieškinio, tiek dalis priešieškinio reikalavimų yra susiję su tinkamu teisių gynimo būdų ir nuostolių atlyginimo esant darbų atliktų pagal rangos sutartį trūkumams taikymu, tik kartu išnagrinėjus ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus galima tinkamai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuspręsti dėl tinkamo civilinių teisių gynimo būdų taikymo.

47.       Nagrinėjamoje byloje aktualūs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išdėstyti imperatyvai dėl teismo baigiamojo akto vientisumo ir surašymo iki teismo baigiamojo akto paskelbimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

48.       Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kiekvienu baigiamuoju teismo aktu atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas. Atitinkamoje byloje priimtas baigiamasis teismo aktas – tai vienas teisės taikymo aktas, kuriuo ta byla yra užbaigiama. Taigi baigiamasis teismo aktas – tai vienas teisės aktas, vienas dokumentas, o ne keletas teisės aktų – dokumentų, juo labiau ne keletas skirtingu laiku surašytų ir priimtų teisės aktų – dokumentų. Baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas. Jį, kaip vientisą teisės aktą, turi pasirašyti visi bylą nagrinėję teisėjai. Baigiamasis teismo aktas negali būti dviprasmiškas; jis turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas. Ypač pabrėžtina, kad baigiamojo teismo akto (kuriuo atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas) vientisumo reikalavimas išreiškia tokią šio akto savybę, be kurios tas aktas būtų ne tokio teisingumo, kurį įtvirtina Konstitucija, įvykdymo aktas, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumo įvykdymo aktas. Iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis). Taigi baigiamasis teismo aktas jokiomis aplinkybėmis negali būti „sudurstytas“ iš atskirų skirtingu laiku surašytų fragmentų – atskirų dokumentų“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

49.       Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant ir viešai paskelbiant yra viena iš teisinių garantijų, kad atitinkamoje byloje bus įvykdytas teisingumas; jeigu būtų priešingai, t. y. jeigu baigiamasis teismo aktas nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų surašyta ir paviešinta vėliau, jau viešai paskelbus atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, teisingumas liktų neįvykdytas, nes visada išliktų pagrįsta abejonė, ar tais vėliau surašytais argumentais nėra siekiama pateisinti teismo a priori (iš anksto; nepatikrinus) priimto baigiamojo akto, taigi ir abejonė, ar baigiamasis teismo aktas iš tikrųjų nėra grindžiamas ne tik tais argumentais (motyvais), kurie yra jame formaliai surašyti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

50.       Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad su teisingumo vykdymu nėra suderinama situacija, kai baigiamasis teismo aktas grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų surašyta ir paviešinta vėliau, jau viešai paskelbus atitinkamą baigiamąjį teismo aktą. Tai yra pagrindas, teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje konstatuoti, kad dviejų baigiamųjų teismo aktų priėmimas negali būti laikomas teisingumo vykdymu, nes taip pat egzistuoja pagrįsta abejonė, ar vėliau priimta nutartimi apeliacinės instancijos teismas nesiekė a priori pateisinti jau anksčiau priimtos nutarties. Toks teisingumo vykdymas galėtų būti laikomas tik formaliu teisingumo vykdymu, o tai nėra suderinama su konstitucine teisingumo vykdymo samprata. Todėl tokia abejonė galėtų būti pašalinta tik iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacinio proceso tvarka.

51.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus, lemiančius tinkamo proceso apeliacinės instancijos teisme nebuvimą, todėl šis procesas turi būti pakartotas ir padaryti pažeidimai pašalinti tik iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir 2018 m. spalio 11 d. nutartį naikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

52.       Ieškovė kasacinį skundą grindžia ne tik proceso teisės normų pažeidimais, bet ir materialiosios teisės normų pažeidimais – atitinkamų CK normų netinkamu taikymu ir aiškinimu. Teisėjų kolegijai konstatavus esminius proceso teisės normų pažeidimus, lemiančius būtinumą pakartoti apeliacinį procesą, nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismo priimtų nutarčių peržiūrėti dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Todėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

53.       Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad taikant civilinių teisių gynimo būdus esant atliktų darbų trūkumų – sutartinę atsakomybę (nuostolių atlyginimą) ir kitus specialiuosius teisių gynimo būdus – nuostolių atlyginimas negali viršyti kito gynybos būdo taip, kad nukentėjęs asmuo atsidurtų geresnėje padėtyje, negu būtų buvęs, jeigu sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis atsidurtų tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų buvusi tinkamai įvykdyta sutartis. Tinkamas sutarties įvykdymas yra pagrindinis rodiklis, lemiantis tai, kiek nuostolių atlyginimas gali būti taikomas su kitais teisių gynimo būdais dėl atliktų darbų trūkumų.    

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 162 Eur žyminio mokesčio išlaidų, o dėl bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti duomenų nepateikė.

55.       Atsakovas patyrė 250 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą.

56.       Kasacinis teismas patyrė 6,24 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

57.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 24  d. nutartį ir 2018 m. spalio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Alė Bukavinienė

Algis Norkūnas