Administracinė byla Nr. A-1603-525/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00405-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. G. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 30 470 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. egužės18 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų – kameroje buvo šalta, drėgna, tamsu, tvyrojo slogus oras, buvo prastas tiek natūralus tiek dirbtinis apšvietimas, dėl neracionalios mitybos sutriko sveikata, buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau ir grįžus iš jos racionalus maistas nebuvo skiriamas. Nurodė, jog 2014 m. gruodžio12 d. pareiškėjui išduotas pilnas maisto davinys, į kamerą buvo patiekta viena porcija mažiau nei buvo asmenų. Taip pat, pareiškėjas teigė, kad po pirmojo skundo padavimo teismui jį perkėlė į prastesnę kamerą Nr. 53. Kurioje buvo drėgna, sienos apipelijusios. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodė, jog vardiniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai nesudaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nebuvo pastovi, administracija stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjo pretenzijas laikė nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas turėjo būti taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nebuvo susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, neturėjo būti taikyti ir įstaiga negalėjo būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Nurodė, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros kameros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai ir užtikrina kamerose kalinčių asmenų privatumą.
Atsakovas nurodė, kad duomenų apie tai, jog pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimais neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, įstaiga neturi, pareiškėjas jokių duomenų taip pat nepateikė, Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu pažeidimų dėl maisto energetinės vertės nenustatė. Pareiškėjo reikalavimas grįstas samprotavimais, todėl nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.
Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 131 dieną pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 13 dienų pareiškėjas buvo laikomas kamerose, pažeidžiant nustatytą minimalų kameros plotą, o 6 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, todėl 2016 m. kovo 5 d. pažymos turinį vertino pareiškėjo naudai (LVAT 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje 19 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kameros plotui. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį kameros užėmė sanitarinis mazgas, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrą laikotarpį buvo per mažas (teko nuo 3,12 iki 3,50 kv. m.) ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro periodinių patikrinimų aktus ginčo kamerose teismas nustatė kamerų higienos normų pažeidimus, susijusius su kamerose buvusia oro temperatūra, oro judėjimo greičiu, dirbtine apšvieta, sienų lubų netinkama būkle. Atsakovui nepateikus įrodymų kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas jas vertino jo naudai, sprendė, kad pareiškėjas šiose kamerose buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų.
Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis dėstė, kad jam nebuvo užtikrinta racionali mityba. Teismas vadovaudamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktu kurio metu buvo paimtas laisvės atėmimo vietose laikomiems nedirbantiems vyrams skirtas paros racionas, nustatė, kad bendras pristatytas patiekalų svoris buvo 2197,9 g. patiekalai buvo pagaminti pagal parengtą valgiaraštį, patvirtintą Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos 2011 m. balandžio 29 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-138, ir atitiko numatytą tos dienos racioną; iš nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriuje atliktų cheminių tyrimų, nustatė, kad bendra paros davinio energetinė vertė 2425 kcal, tačiau maisto davinyje buvo per mažas baltymų kiekis, per didelis riebalų ir angliavandenių kiekis.
Iš 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akto Nr. EP-201 nustatė, kad paros racionas, skirtas laisvės atėmimo vietose laikomiems nedirbantiems vyrams, atitiko numatytą dienos racioną, nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriuje atlikus cheminius tyrimus.
Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje buvusių įrašų nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuolat skundėsi skrandžio skausmais, rėmeniu, jam buvo diagnozuotas lėtinis gastritas, 2015 m. vasario 26 d. buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.
Įvertinęs visus byloje buvusius duomenis, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, o pareiškėjas, negaudamas tinkamo maitinimo, galėjo patirti neturtinę žalą.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad 2014 m. gruodžio 12 d. jam ir kitiems suimtiesiems nebuvo išduotas pilnas maisto davinys. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 12 d. pateikė skundą, kuriame nurodė, kad tą dieną rytinio maitinimo metu jis negavo duonos, sviesto, arbatos ir kitų priedų, išskyrus košę, tačiau 2014 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas pateikė prašymą jo skundo nenagrinėti, nes maistą gavo nustatyta tvarka, pretenzijų neturi, todėl skundo nagrinėjimo procedūra buvo nutraukta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas nurodė, jog neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, nusprendė pareiškėjui priteisti 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jo skundas būtų tenkintas pilna apimtimi.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas kelia klausimą kodėl teismo ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus ploto paskaičiavimai yra skirtingi, teigia, akcentuoja, kad kamerų plotą užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Prašo priteisti 30 470 Eur neturtinga žalos atlyginimą.
Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą kuriame nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Šiaulių TI.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu nustatyti ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą ir ar ploto veiksnys gali būti nustatytas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant ar byloje galima nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, svarbu kartu įvertinti ar ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo Ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas vertindamas ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kameroje nebuvo pažeista vadovavosi duomenimis, kuriuose nurodyti kokiose kamerose kokiu metu su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas. Pateikti duomenys pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti ar buvo minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į nacionaliniuose teisės aktuose numatytą 3,6 kv. m. ploto normą, suklydo ir nurodė, jog ploto norma buvo pažeista 19 dienų, nors iš bylose esančių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu kameros ploto normos pažeidimas truko 17,5 paros.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad kameroje esantys baldai taip pat užima kameroje esantį laisvą plotą, bei tai, kad sanitarinis mazgas į jį neturėtų būti įskaičiuojamas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje, pareiškėjo atžvilgiu mažesnis jam tenkantis plotas nei 3 kv. m. galėtų būti nustatomas konkrečiai tomis dienomis, kuriomis teisėjų kolegija pripažįsta esant pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimą. Be to, įvertinant šį nustatytą pažeidimo laikotarpį, teisėjų kolega sprendžia, kad jis negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas, reikšmingas ir galėjęs sukelti tokio lygio ir intensyvumo padarinius, kokius pareiškėjas nurodo pateiktame skunde.
Dėl pareiškėjo skunde keliamų dvejonių teismo paskaičiavimais, teisėjų kolegija pasisako, kad teismas nagrinėdamas bylą vadovavosi į bylą pateikta pažyma dėl A. G. (b. l. 33-36), kurioje yra nurodyti faktiniai duomenys susiję su pareiškėjo laikymu ginčo laikotarpiu, todėl vertina, kad pareiškėjo išreiktos dvejonės dėl paskaičiavimo yra nepagrįstos, todėl atmetamos.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal higienos normos HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. (22 p.). Oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 oC, šaltuoju – 18-22 oC. (28 p.)
Remiantis Higienos normos HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis ir pirmosios instancijos teismo prieitas išvadas dėl higienos normų užtikrinimo pareiškėjui ginčo laikotarpiu, visiškai sutinka su teismo išvada jog atskirais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo sudarytos gyvenimo sąlygos saugioje sveikatai aplinkoje dėl higienos normų reikalavimų neišpildymo Šiaulių TI.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą, riebalų – 72 g., baltymų – 72 g., angliavandenių 334 g. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles ir 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius: Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Taisyklių 7 punkte numatyta, kad Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas, koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius; ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį.
Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus bei pirmosios instancijos prieita išvada, kad Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, o pareiškėjas, negaudamas tinkamo maitinimo, galėjo patirti neturtinę žalą, pilnai sutinka su šia teismo išvada ir jai pritaria.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sutinka, kad pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimas Šiaulių TI (17,5 dienos) yra nustatytas, vertinant jo trukmę ir intensyvumą teisėjų kolegija sprendžia, kad jis negali būti vertinamas kaip reikšmingas. Tačiau, nors kartu su nustatyto ploto pažeidimu yra nustatyti higienos normų bei suteikto maitinimo pažeidimai, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, kurio didinti nėra pagrindo.
Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
n u t a r i a
Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė