Civilinė byla Nr.2A-1093-467/2011

                                                                                       Teisminio proceso Nr. 2-03-3-03648-2010-2

            Procesinio sprendimo kategorijos 34.5.; 121.18.; 121.21.; 128.19.

(S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. kovo 31 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų          Rasos Gudžiūnienės,  Dalios Kačinskienės,     

sekretoriaujant            Aurelijai Lenčiauskaitei, 

dalyvaujant pareiškėjo atstovėms  adv. Tatjanai Kočegarovai,  adv. Liudmilai Grigorjevai,

suinteresuotam asmeniui  S. V.,

suinteresuoto asmens S. V. atstovui  adv. Dariui Stalioniui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. V. (S. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) pareiškimą dėl praleisto įstatymu nustatyto termino pratęsimo, suinteresuotieji asmenys – S. V. ir Vilniaus miesto 3 notarų biuro notarė Regina Rasimavičienė.

 

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                      Pareiškėjas V. V. 2010 m. gegužės 26 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė pratęsti įstatymo nustatytą terminą palikimui, atsiradusiam po jo motinos A. V. mirties, priimti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pareiškime nurodė, jog pareiškėjo motina A. V. mirė 2006-04-17. Pareiškėjas yra pirmos eilės įstatyminis įpėdinis. Rinkdamas dokumentus, reikalingus pateikti notarui kartu su prašymu dėl palikimo priėmimo, pareiškėjas 2006-07-13 gavo Centrinės hipotekos įstaigos testamentų registro išrašą, iš kurio sužinojo, kad jo motina 2005-09-20 sudarė testamentą ir kad Vilniaus miesto 3 notaro biuro notarė R.Rasimavičienė 2006-05-22 gavo pareiškimą apie palikimo priėmimą pagal testamentą ir kad buvo pradėta paveldėjimo byla. Testamento sudarymo metu mama sunkiai sirgo, po patirto insulto gulėjo ligoninėje ir negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti. Pareiškėjas 2006-07-14 kreipėsi į Vilniaus miesto 3 notaro biurą ir prašė nurodyti, kieno naudai yra sudarytas testamentas, bet jam jokios informacijos apie asmenį, priėmusį palikimą, nesuteikė, motyvuojant tuo, jog apie kitą asmenį informaciją gali suteikti tik advokatui. Tą pačią dieną pareiškėjas kreipėsi į advokatą, kuris užklausė notarę dėl informacijos apie asmenį, priėmusį palikimą po motinos mirties bei testamento kopijos išdavimo, taip pat 2006-07-14 pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo notarei išduoti paveldėjimo teisės liudijimą – taikymo iki ieškinio pateikimo. Pareiškėjas 2006-07-17 kreipėsi į notarę ir pateikė prašymą neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą, taip pat pateikė giminystės ryšį su motina A. V. patvirtinančius dokumentus. Notarė žodžiu paaiškino, kad negali priimti pareiškimo dėl palikimo priėmimo, nes yra galiojantis testamentas ir palikimas pagal testamentą priimtas. Pareiškėjas 2006-07-28 teismui pateikė ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009-09-09 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-314-754/2009 patenkino pareiškėjo ieškinį ir pripažino negaliojančiu A. V. 2005-09-20 testamentą. Šis sprendimas įsiteisėjo 2010-04-28. Pareiškėjas 2010-05-07 gavo notarės raštą, jog turi kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo. Tokiu būdu pareiškėjui priimti palikimą po jo motinos mirties per įstatyme nustatytą terminą sutrukdė objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios, priežastys. Iki termino palikimui priimti pabaigos pareiškėjas atliko visus nuo jo valios priklausančius veiksmus: 2006-07-14 kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos notarą, tačiau prašymo apie palikimo priėmimą pagal įstatymą iš jo nepriėmė; 2006-07-14 kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo; 2006-07-17 kreipėsi į notarą su prašymu neišduoti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo; civilinės bylos dėl A. V. testamento pripažinimo negaliojančiu nagrinėjimas užtruko 4 metus.

Suinteresuotas asmuo S. V. su pareiškimu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog pareiškėjas apie palikimo atsiradimą sužinojo nuo 2006-04-17, t.y. nuo A. V. mirties dienos, turėjo realią galimybę laiku bei tinkamai išreikšti savo valią palikimui priimti. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl paveldėjimo - šios bylos dalykas buvo testamento nuginčijimas. Pareiškime nėra nurodyta jokių objektyvių ir subjektyvių priežasčių, įtakojusių pareiškėjo veiksmus ir poelgius bei realiai trukdžiusius jam keturis metus tinkamai išreikšti valią paveldėti, nėra nurodytos termino palikimui priimti praleidimo priežastys, o tos, kurios yra nurodytos, negali būti pripažintos svarbiomis. Praleisto termino atnaujinimas gali turėti neigiamų pasekmių suinteresuotam asmeniui, kuris nuo 2006 metų vienas rūpinasi butu, jį prižiūri, remontuoja ir išlaiko. Suinteresuotas asmuo visą gyvenimą gyveno kartu su abiem tėvais, rūpinosi jais iki jų mirties, dėl ko yra prisirišęs prie ginčo gyvenamosios vietos. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, jog terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Pareiškėjas ne reiškė norą priimti palikimą, bet reiškė norą, kad viena iš paveldimo turto (buto) dalis, neatitektų suinteresuotam asmeniui.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu V. V. pareiškimą patenkino ir atnaujino praleistą įstatymo nustatytą terminą palikimui, atsiradusiam po motinos A. V. mirties, priimti. Teismas nustatė, jog pareiškėjas dokumentus palikimui priimti pradėjo tvarkyti laiku, t.y. dar nepraėjus 3 mėnesiams po A. V. mirties, į notarą dėl to kreipėsi 2006-07-14, tačiau palikimo priimti, pateikiant palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, pareiškėjas negalėjo dėl to, kad buvo registruotas A. V. testamentas ir palikimas jau buvo priimtas 2006-05-22. Pareiškėjas iškart 2006-07-14 pradėjo procesą dėl testamento nuginčijimo, kuris užtruko ketverius metus. Po teismo sprendimo įsiteisėjimo prašymas dėl termino palikimui priimti atnaujinimo teismui pateiktas 2010-06-26. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas terminą palikimui, atsiradusiam po jo motinos mirties, praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi palikimas buvo priimtas pagal testamentą, praėjus mėnesiui po palikėjos mirties. Tai sudarė teisines kliūtis priimti palikimą pateikiant palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Pareiškėjas aiškiai išreiškė valią priimti palikimą, atsiradusį po motinos mirties, kadangi dar nepasibaigus palikimo priėmimo terminui tvarkė dokumentus, reikalingus palikimui priimti, sužinojęs apie testamentą ir palikimo priėmimą pagal testamentą, pradėjo procesą testamentui nuginčyti. Priimti palikimo, pradėdamas turtą faktiškai valdyti, pareiškėjas taip pat negalėjo, kadangi pareiškėjas negyvena ginčo buto adresu, be to suinteresuotas asmuo pakeitė spynas, taip sudarydamas kliūtis priimti palikimą faktiniu valdymu.

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo S. V. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Nurodo, kad teismas dėl neaiškių priežasčių ir be motyvų atmetė apelianto atsiliepime išdėstytus teisinius argumentus, sprendimas nėra iki galo motyvuotas, todėl teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas, sužinojęs, kad yra motinos išduotas testamentas, nusprendė jį ginčyti ir tik paskutinę palikimo priėmimo dieną 2006-07-17 pateikė prašymą notarei, kuriuo prašė neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo apeliantui. Teismo motyvas, kad pareiškėjas kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo, nėra užfiksuotas jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl visiškai neaišku, kokiais įrodymais ir dokumentais remdamasis, teismas daro tokią išvadą. Pareiškėjui būtų užtekę pateikti notarui prašymą dėl palikimo priėmimo, tuo išreiškiant savo valią, kad jis nori priimti palikimą, tačiau joks byloje esantis dokumentas tokios pareiškėjo valios išraiškos formos nepatvirtina, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą atliko atitinkamus veiksmus dėl palikimo priėmimo. Vien tik kreipimasis dėl testamento nuginčijimo neleidžia teigti, kad terminas palikimui priimti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjui jokios aplinkybės netrukdė išreikšti valią dėl palikimo priėmimo laiku, tačiau jis jokių aktyvių veiksmų neatliko. Be to jis jau anksčiau (po tėvo mirties) priimtu palikimu nesirūpina, nemoka mokesčių už jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Pareiškėjas termino praleidimą grindžia vien tik tuo faktu, kad jis ginčijo motinos A. V. sudarytą testamentą, tačiau nėra byloje pateikta jokių įrodymų, kad jis būtų siekęs priimti palikimą. Svarbi aplinkybė yra ta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog terminas palikimui priimti gali būti pratęstas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų per įstatymo nustatytus terminus.

                      Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas V. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog visi apeliacinio skundo argumentai nukreipti į tai, kad pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą įstatymo nustatytais būdais palikimo nepriėmė, nors neva galėjo tai padaryti ir neišreiškė valios priimti palikimą po A. V. mirties, o tik išreiškė valią dėl testamento nuginčijimo. Šie argumentai yra atmestini, kaip nepagrįsti ir neatitinkantys byloje surinktų įrodymų. Apeliantas paveldėjimo pagrindus painioja su palikimo priėmimo būdais. Nagrinėjamos bylos dalykas - įstatymo nustatyto termino palikimui priimti atnaujinimas, o ne palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas. Palikėjos testamentas buvo objektyvi, nuo pareiškėjo valios nepriklausanti teisinė kliūtis ir priežastis, dėl kurios palikimas nebuvo priimtas ir kuri pirmosios instancijos teismo logiškai ir pagrįstai buvo pripažinta pateisinama įstatymo nustatyto termino palikimui priimti praleidimo priežastimi. Kad pareiškėjas apsisprendė ir dėl palikimo priėmimo, ir dėl palikimo priėmimo būdo iki termino palikimui priimti pabaigos ir šiam tikslui rinko dokumentus, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: giminystės ryšį patvirtinantis dokumentai, kuriose nurodytos išdavimo datos, vertimo į valstybinę kalba datos, testamento registro išrašo ir lydraščio data, Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pažymos išdavimo data, kreipimosi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo data ir turinys, pareiškimo notarui neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą data. Vienintelis rašytiniais įrodymais įrodomas palikėjos turtas, į kurį pagal įstatymą galėjo pretenduoti pareiškėjas ir dėl kurio galėjo būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), 5/8 dalys. Palikėjos bute pareiškėjas negyveno, taigi negalėjo (bet ir neprivalėjo) priimti palikimą faktiniu valdymu. Namų apstatymo ir apyvokos reikmenis paveldi su palikėju gyvenantys įstatyminiai įpėdiniai (CK 5.14 str.). Akivaizdu, kad esant galiojančiam testamentui ir registruotam palikimo priėmimo pagal testamentą faktui, pareiškėjas, nebūdamas testamentiniu įpėdiniu ir nenuginčijęs testamento, priimti palikimo į tą patį turtą negalėjo. Savo valią ir siekį priimti palikimą pagal įstatymą pareiškėjas išreiškė galimais konkrečioje situacijoje veiksmais iki termino palikimui priimti pabaigos.

                      Apeliacinės instancijos teismo posėdyje suinteresuotas asmuo ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, pareiškėjo atstovės – prašė atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama suinteresuoto asmens S. V. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apskųstajam teismo sprendimui panaikinti ir pareiškimui patenkinti.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors apeliantai ir teigia, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.

Dauguma apelianto skundo argumentų yra tiesiogiai susiję su įrodymų pakankamumo problema. Tačiau, nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismo sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti panaikinamas tik tada, kai apeliantas įrodo, kad nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima išvada dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir apskritai joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs faktų nustatytais. Nagrinėjamu atveju apeliantas tokių aplinkybių neįrodė.

Pareiškėjas V. V. kreipėsi į teismą dėl CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino palikimui priimti pratęsimo CK 5.57 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 str. 1, 2 d.). Šie veiksmai turi būti atlikti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 str.  3 d.). Praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti gali pratęsti teismas, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pasibaigus šiam terminui palikimas gali būti priimtas nesikreipiant į teismą tik tuo atveju, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai (CK 5.57 str.1 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog su materialiosios teisės normomis nustatytų terminų pabaiga įstatymas sieja asmenų tam tikrų teisių ar pareigų, materialinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, taip pat į tai, kad sprendimas pratęsti ar nepratęsti terminą palikimui priimti gali turėti neigiamų padarinių tiek asmens, prašiusio pratęsti terminą, tiek kitų asmenų teisių ir pareigų apimčiai, teismai spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir į kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-46/2006; 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2007). Terminas palikimui priimti gali būti pratęstas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2007). CK 5.57 straipsnio 1 daliai taikyti svarbu nustatyti, kada pareiškėjas sužinojo apie palikimo atsiradimą, ar per įstatymo nustatytą terminą jis išreiškė norą priimti palikimą ir kokios svarbios priežastys lėmė, kad per šį terminą jis negalėjo atlikti palikimo priėmimo veiksmų. Klausimą, ar konkrečios palikimui priimti priežastys pripažintinos svarbiomis, teismas sprendžia atsižvelgdamas į terminų, nustatytų palikimui priimti paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.).

Pareiškėjas V. V. aplinkybėmis, dėl kurių jis praleido įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti, įvardijo motinos A. V. 2005-09-20 testamentą, kurio nuginčijimas teisme užsitęsė beveik 4 metus. Pirmosios instancijos teismas tokias aplinkybes pripažino svarbiomis ir praleistą terminą atnaujino. Apeliaciniame skunde suinteresuotasis asmuo S. V. teigia, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, nes pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą įstatymo nustatytais būdais palikimo nepriėmė, nors galėjo tai padaryti, ir neišreiškė valios priimti palikimą po motinos mirties, o tik išreiškė valią dėl testamento nuginčijimo. Sutikti su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų visumos, apeliantas painioja paveldėjimo pagrindus (palikimo priėmimą) ir palikimo priėmimo būdus. Jau minėta, jog tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 str. 1, 2 d.). Šie veiksmai turi būti atlikti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 str.  3 d.). Nagrinėjamos bylos dalykas ir yra būtent šio įstatymo nustatyto termino palikimui priimti atnaujinimas, o ne palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas.

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto teiginys, kad joks byloje esantis dokumentas nepatvirtina pareiškėjo valios išraiškos formos dėl palikimo priėmimo arba kad per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą pareiškėjas atliko atitinkamus veiksmus dėl palikimo priėmimo. Bylos duomenys neginčijamai rodo, jog pareiškėjo motinos testamentas buvo objektyvi, nuo pareiškėjo valios nepriklausanti teisinė kliūtis ir priežastis, dėl kurios palikimas nebuvo priimtas per įstatyme nustatytą terminą, todėl ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo teisingai ir pagrįstai buvo pripažinta svarbia įstatymo nustatyto termino palikimui priimti praleidimo priežastimi. Kad pareiškėjas apsisprendė ir dėl palikimo priėmimo, ir dėl palikimo priėmimo būdo iki termino palikimui priimti pabaigos ir šiam tikslui rinko dokumentus, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: giminystės ryšį patvirtinantis dokumentai, kuriuose nurodytos išdavimo datos, vertimo į valstybinę kalbą datos, testamento registro išrašo ir lydraščio datos, Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pažymos išdavimo data, kreipimosi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo data ir turinys, pareiškimo notarui neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą data. Palikėjos turtas, į kurį pagal įstatymą galėjo pretenduoti pareiškėjas ir dėl kurio galėjo būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), 5/8 dalys. Šiame bute pareiškėjas negyveno ir negalėjo bei neprivalėjo priimti palikimą faktiniu valdymu. Todėl akivaizdu, kad esant galiojančiam testamentui ir registruotam palikimo priėmimo pagal testamentą faktui, pareiškėjas, nebūdamas testamentiniu įpėdiniu ir nenuginčijęs testamento, priimti palikimo į tą patį turtą negalėjo (CK 5.1 str. 1 d.). Savo valią ir siekį priimti palikimą pagal įstatymą pareiškėjas išreiškė galimais ir leistinais konkrečioje situacijoje veiksmais iki termino palikimui priimti pabaigos, o būtent: sužinojęs iš Testamentų registro, kad 2005-09-20 buvo sudarytas A. V. testamentas, pareiškėjas kreipėsi į notarą, kuris, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo kreipimosi į notarų biurą metu galiojo A. V. testamentas bei pagal jį palikimas buvo priimtas, atsisakė priimti pareiškėjo (įstatyminio įpėdinio) prašymą ir jokios informacijos, išskyrus tai, kad yra galiojantis testamentas ne pareiškėjo naudai, nesuteikė. Pareiškėjas 2006-07-14 kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo, 2006-07-17 kreipėsi į notarą su prašymu neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą. Siekį pašalinti teisinę kliūtį priimti palikimą pagal įstatymą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kaip pareiškėjo valią ir aktyvius veiksmus priimti palikimą po A. V. mirties.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir konstatuoja, jog pastarasis, spręsdamas klausimą dėl konkrečių termino palikimui priimti praleidimo priežasčių svarbumo, pagrįstai atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo elgesį (byloje nėra duomenų, kad jis būtų elgiąsis nesąžiningai), suinteresuoto asmens elgesį (neinformavo pareiškėjo apie testamento buvimą bei savo kreipimąsi į notarą su prašymu priimti palikimą po A. V. mirties) bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovavosi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo elgesį, atsižvelgė ir į kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes - tiek objektyvias (civilinės bylos dėl A. V. testamento pripažinimo negaliojančiu nagrinėjimas užtruko 4 metus), tiek subjektyvias (pareiškėjas iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pradėjo rinkti dokumentus tikslu kreiptis į notarą su prašymu dėl palikimo priėmimo).

Tokiu būdu, konstatavus realias kliūtis, sutrukdžiusias pareiškėjui kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą laikotarpį, terminas palikimui priimti turi būti pratęstas, nes pareiškėjas (įstatyminis įpėdinis) nuo palikimo atsiradimo pradžios savo veiksmais išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Dėl to pirmosios instancijos teismas, turėdamas pakankamą pagrindą, pagrįstai pripažino svarbiomis pareiškėjo nurodytas termino palikimui priimti praleidimo priežastis bei šį terminą pagrįstai atnaujino.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų įvertinimo, todėl nėra pagrindo naikinti apskųstojo teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 320 str.).  

Atmetus apeliacinį skundą iš suinteresuoto asmens pareiškėjui priteistina 1700 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti (2011-03-03 kvitas Nr.608061 ir 2011-03-16 kvitas Nr.608062), kadangi byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas ir jų interesai yra priešingi (CPK 93 str. 1 d., 443 str. 6 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

                      Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.                   

Priteisti iš suinteresuoto asmens S. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškėjo V. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai 1700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) litų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                       Alma Urbanavičienė

 

Kolegijos teisėjos                                                                                           Rasa Gudžiūnienė  

 

          Dalia Kačinskienė