Administracinė byla Nr. eA-1939-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00969-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. M. (A. M.) (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSAT) 2020 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 177URC-10 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad

3.       Pareiškėjas vertino, kad atsakovas netinkamai nustatė jo teisinę padėtį, nes nėra aišku, ar pareiškėjas yra asmuo be pilietybės, ar (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 1989 metų, kai jo motina dar jį nepilnametį atsivežė gyventi į Lietuvą. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pareiškėjas ir toliau gyveno Lietuvoje, tačiau per visą laikotarpį taip ir nesusitvarkė dokumentų, pagrindžiančių jo teisinį statusą. Nors pareiškėjas ne kartą bandė legalizuoti savo teisinę padėtį Lietuvoje, bet nepavyko to padaryti, nes neturėjo teisinio atstovo. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos iniciatyva jam yra teikiama nemokama teisinė pagalba, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (civilinė byla Nr. e2YT-15697-931/2020) dėl juridinio fakto nustatymo.

4.       Pareiškėjas paaiškino, kad ankstesni jo išsiuntimai į (duomenys neskelbtini) buvo nepagrįsti, kadangi nebuvo tinkamai įvertintos susiklosčiusios aplinkybės, pareiškėjo socialiniai, ekonominiai, kultūriniai ryšiai su Lietuva. Pareiškėjas, neturėdamas teisinės pagalbos, negalėjo ginčyti sprendimų jį išsiųsti. Pareiškėjas nėra kreipęsis dėl (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo, todėl nežino, kodėl yra vertinamas kaip (duomenys neskelbtini) pilietis ir, kodėl (duomenys neskelbtini) laiko jį savo piliečiu. Lietuvos teismų sprendimuose pareiškėjas buvo vertinamas kaip asmuo be pilietybės. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvoje yra jo šeimos nariai bei giminės (sūnus, brolis, sesuo). Su (duomenys neskelbtini) pareiškėjas neturi jokių ryšių, kur gyventi, darbo, o jo išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) reikštų, kad asmuo faktiškai taptu benamiu.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo iš esmės visapusiškai ir tinkamai įvertinta jo grėsmė, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 128 straipsnyje nustatyta, kad priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Atsakovas turėjo individualiai įvertinti ne tik pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ją pagrįsti, bet ir atsižvelgti į pareiškėjo socialinius, kultūrinius, ekonominius ryšius ir, ar išsiuntimas nepažeistų pareiškėjo teisės į asmeninį gyvenimą bei proporcingumo principą, kaip yra nustatyta teismų praktikoje.

6.       Atsakovas VSAT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, kad 2019 m. gegužės 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Patrulių rinktinės pareigūnai pagal gautą iškvietimą nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), ir sulaikė A. M. (A. M.) prisistačiusį asmenį, kuris slėpėsi spintoje. Užsienietis pareigūnams pateikė (duomenys neskelbtini) pasą, grįžimo į (duomenys neskelbtini) dokumentus, tačiau dokumentų, suteikiančių teisę jam būti Lietuvoje ar vykti per ją tranzitu, neturėjo. Užsienietis buvo pristatytas į komisariatą, patikrinus neblaivumą, jam nustatytas 1,07 promilės girtumas. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato viršininko 2019 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val. Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 114–117 straipsniais, 2019 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą sulaikyti pareiškėją VSAT Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. rugsėjo 2 d. VSAT Užsieniečių registracijos centras 2019 m. birželio 5 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinį skyrių (toliau – ir (duomenys neskelbtini) konsulinis skyrius) su prašymu išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M. (A. M.) grįžimo į kilmės šalį pažymėjimą. 2019 m. liepos 9 d. (duomenys neskelbtini) konsulinis skyrius informavo, kad pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) pilietis. Patikrinus duomenis Užsieniečių registre nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis pareiškėjas, vykdant Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimus, 6 kartus buvo išsiųstas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Jo duomenys buvo įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – ir Nacionalinis sąrašas) iki 2023 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 2 d. sprendimą, ir skyrė pareiškėjui alternatyvią sulaikymui priemonę – kas antrą ketvirtadienį nuo 13.00 val. iki 16.00 val. atvykti į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių, iki 2019 m. gruodžio 2 d. Minėta alternatyvi sulaikymui priemonė buvo pratęsta Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimu, paskiriant terminą iki 2020 m. birželio 2 d. VSAT Užsieniečių registracijos centras 2019 m. liepos 31 d. perdavė Migracijos departamentui pareiškėjo asmens bylą klausimui dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje spręsti. Migracijos departamentas 2019 m. spalio 26 d. raštu informavo, kad, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, pagrindo išduoti jam leidimą laikinai gyventi ar nacionalinę daugkartinę vizą nėra, kadangi Užsienietis neatitinka nė vieno iš UTPĮ nustatytų leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos išdavimo pagrindų, ir pasiūlė pakartotinai kreiptis į (duomenys neskelbtini) ambasadą pateikiant įrodymus apie tai, jog pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje nuo 1989 metų. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. (duomenys neskelbtini) konsulinis skyrius 2019 m. gruodžio 19 d. informavo, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimas jam bus išduotas, pateikus sprendimą dėl Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos. VSAT 2020 m. vasario 21 d. priėmė Sprendimą.

8.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie savo gyvenimą Lietuvoje nuo 1989 metų, o jo asmens byloje esantys įrodymai teigia priešingai. 2006 m. birželio 9 d. paaiškinime nurodyta, kad nuo gimimo iki 1992 metų pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini), vaikų namuose, 1993 m. rugsėjo 28 d. buvo registruotas adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1994 metų gyvena Lietuvoje be pastovios registracijos vietos. Pareiškėjo pase yra 1993 m. rugsėjo 4 d. spaudas apie jo nuolatinę registraciją (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad teismų sprendimuose nustatytas juridinis faktas dėl jo gyvenimo Lietuvoje nuo 1989 metų, nes teismas sprendė dėl kardomųjų priemonių skyrimo, o ne dėl juridinių faktų nustatymo.

9.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas yra laikomas (duomenys neskelbtini) piliečiu, nes (duomenys neskelbtini) ambasada visuomet patvirtindavo šį faktą, jis gimęs (duomenys neskelbtini), jam buvo išduotas tapatybę bei pilietybę patvirtinantis dokumentas – pasas. (duomenys neskelbtini) ambasada paneigė jo pilietybę suklaidinta, vėliau klaidą ištaisius patvirtino, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir, pateikus sprendimą dėl Užsieniečio išsiuntimo, jam bus išduotas grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimas. (duomenys neskelbtini) ambasada 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 04-24/2073 informavo pareiškėją, kad vadovaujantis (duomenys neskelbtini) 2002 m. rugpjūčio 1 d. įstatymo „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietybės“ 8 straipsniu, pareiškėjas laikomas (duomenys neskelbtini) piliečiu, dėl pilietybės ir paso išdavimo klausimų jis turi kreiptis į įstaigą, adresu (duomenys neskelbtini).

10.       Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie brolį G. R. (G. R.), seserį M. S. ir sūnų A. J. (A. J.). Patikrinus registrus, tokių duomenų nerasta. Atsakovas įvertino faktus, kad Č. B. prisistatė esantis pareiškėjo patėvis, Užsienietis 2012–2018 metais buvo nuteistas už du nesunkius nusikaltimus, vieną apysunkį nusikaltimą nuosavybei bei valdymo tvarkai ir vieną baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, jis yra pripažintas recidyvistu. Pareiškėjo veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad tai ne atsitiktinumas, paskirtos bausmės tikslo nepasiekė, todėl pagrįstai galima teigti, kad ateityje Užsieniečio elgesys nesikeis. Atsakovas vertino, jog sprendimas Užsienietį išsiųsti bei uždrausti atvykti yra proporcingas, jį priimant atsižvelgta į šeiminių ryšių nebuvimą, recidyvisto statusą, 6 ankstesnius išsiuntimus, Policijos departamento pateiktą informaciją.

11.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

12.       Policijos departamentas nurodė, kad Migracijos departamentas 2019 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą Policijos departamentui „Dėl asmens be pilietybės A. M. (A. M.) grėsmės viešajai tvarkai vertinimo“. Vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 3 dalimi, Policijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 302 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 291 straipsnio 1 dalį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, 291 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo baustas 5 kartus už administracinius teisės pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, pasikėsinimu į viešąją tvarką ir nustatytą valdymo tvarką. Policijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 5-V-758 „Dėl duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 12.2 ir 13.1 punktais padarė išvadą, kad Užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir šią išvadą 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikė Migracijos departamentui.

II.

13.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. M. skundą.

14.       Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietis pareiškėjas, vykdant Migracijos departamento 2006 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (15/5-12)-1U-78, 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-2)1U-108, 2009 sausio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-10, 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą (15/5-5)1U-143, 2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-3)1U-10 ir 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-79, buvo išsiųstas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Jo duomenys buvo įrašyti į Nacionalinį sąrašą iki 2023 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės pareigūnai 2019 m. gegužės 31 d. pagal gautą iškvietimą nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), ir sulaikė A. M. (A. M.) prisistačiusį asmenį, kuris slėpėsi spintoje. Užsienietis pareigūnams pateikė (duomenys neskelbtini) pasą, grįžimo į (duomenys neskelbtini) dokumentus, tačiau dokumentų, suteikiančių teisę jam būti Lietuvoje ar vykti per ją tranzitu, neturėjo. Užsieniečiui buvo nustatytas 1,07 promilės girtumas. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato viršininko 2019 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas 48 val., apklaustas. Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 114–117 straipsniais, 2019 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą sulaikyti pareiškėją VSAT Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 2 d. sprendimą, ir skyrė pareiškėjui alternatyvią sulaikymui priemonę – kas antrą ketvirtadienį nuo 13.00 val. iki 16.00 val. atvykti į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių, iki 2019 m. gruodžio 2 d. Minėta alternatyvi sulaikymui priemonė buvo pratęsta Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimu, paskiriant terminą iki 2020 m. birželio 2 d. Policijos departamentas 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas 2019 m. spalio 16 d. raštu Nr. (15-/5-5) 10K-44207 „Dėl A. M. (A. M.) teisinės padėties Lietuvos Respublikoje“ informavo VSAT, kad pagrindo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ar daugkartinę nacionalinę vizą nėra. VSAT 2019 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą su prašymu pakartotinai įvertinti pareiškėjo teisinę padėtį (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) konsulinis skyrius 2019 m. gruodžio 19 d. informavo, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimas jam bus išduotas pateikus sprendimą dėl Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. VSAT 2020 m. vasario 21 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), uždraudžiama jam atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo dienos, įvedamas perspėjimas į C.SIS II dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1, 2, 3 dalį trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15.       Teismas aptarė Konvencijos dėl asmenų be pilietybės, ratifikuotos 1999 m. gruodžio 14 d. įstatymu dėl Konvencijos dėl pilietybės neturinčių asmenų statuso ratifikavimo 1 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad byloje esantys pareiškėjo asmens dokumentai, (duomenys neskelbtini) konsulinio skyriaus grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimai ir (duomenys neskelbtini) konsulinio skyriaus 2019 m. gruodžio 19 d. raštas patvirtina, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl atmetė Užsieniečio teiginius, jog jis yra asmuo be pilietybės.

16.       Teismas analizavo UPTĮ 23 straipsnio 6 ir 8 punktus, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas neturi vizos, todėl sprendė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

17.       Teismas aptarė UPTĮ 126 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir nurodė, kad Policijos departamentas 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio „Sukčiavimas“ 3 dalį ir 302 straipsnio „Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas“ 1 dalį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 302 straipsnio „Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas“ 1 dalį, 291 straipsnio „Neteisėtas valstybės sienos perėjimas“ 1 dalį ir 178 straipsnio „Vagystė“ 1 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nuosprendžiu ir paskyrė galutinę 1 metų 6 mėnesių 15 dienų laisvės atėmimo bausmę, 2018 m. rugpjūčio 3 d. paskirta bausmė atlikta.

18.       Teismas nurodė, kad 2016 m. gegužės 9 d. nutarimu pareiškėjui paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas – pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir ATPK) 178 straipsnio „Alkoholinių gėrimų gėrimas viešosiose vietose arba girto pasirodymas viešosiose vietose“ 1 dalį, pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 26 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio „Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmęs turto sugadinimą“ 2 dalį ir 130 straipsnio „Nepaklusimas reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukimas iš eismo įvykio vietos“ 1 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 187 straipsnio „Pasipriešinimas policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas“ 1 ir 2 dalis. Teismas pažymėjo, kad Administracinių nusižengimų registre (toliau – ir Registras) nėra informacijos apie Užsieniečiui paskirtų baudų sumokėjimą.

19.       Teismas pritarė Policijos departamento ir atsakovo išvadai, kad tiek pagal teisės aktus, tiek išsamiai iš esmės įvertinus situaciją pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsižvelgęs į gausius teisės aktų pažeidimus, pareiškėjo sistemingą elgesį, teismas priėjo prie išvados, kad Užsieniečio elgesys ir ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus. Teismas sprendė, kad atsakovo Sprendime buvo tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, jos buvo tinkamai įvertintos Įstatymo bei Aprašo nuostatų kontekste.

20.       Teismas aptarė UPTĮ 128 straipsnio 1 dalį ir nurodė, jog pareiškėjas nedėjo aktyvių pastangų teikti įrodymus į bylą dėl jo turimų ryšių su Lietuvos Respublika (pareiškėjas ir liudytojai į teismo posėdį neatvyko, nes galvojo, kad byla bus sustabdyta, teismo posėdžio metu paklausus apie mokamus už butą mokesčius ir jų kvitus, buvo atsakyta, kad tokių įrodymų pareiškėjas neturi ir t. t.). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. balandžio 4 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Užsienietis, gimęs 1974 m. kovo 6 d., gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vilniaus miesto apylinkės teismas apklausė pareiškėjo liudytojus A. V. (teigė, kad yra buvusios pareiškėjo sugyventinės pusbrolis), Č. B. (teigė, kad yra patėvis), G. R. (G. R.) (teigė, kad yra brolis), T. T. (teigė, kad yra buvęs bendradarbis). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-15697-931/2020 (toliau – ir 2020 m. liepos 16 d. sprendimas) pareiškėjo pareiškimą atmetė, šis sprendimas apskųstas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui. Teismas, susipažinęs su minėtų liudytojų parodymais, užfiksuotais 2020 m. liepos 16 d. sprendime, nenustatė tokių pareiškėjo ryšių, kurie būtų reikšmingi nagrinėjamai bylai. Nors teismas nenustatė neginčijamais įrodymais giminystės ryšių, tačiau tam tikrus socialinius ryšius konstatavo. Vis dėlto teismas, įvertinęs jų pobūdį (nebendrauja, bendrauja retai, kartais susiskambina), šių socialinių ryšių nevertino kaip lemiančių negalimumą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad su (duomenys neskelbtini) jokių ryšių jis neturi, nes tą paneigė G. R. (G. R.) minėtoje civilinėje byloje (nurodė, kad visą laiką važiavo į (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo atstovės paaiškinimai nagrinėjamoje byloje teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas seniau vykdavo į (duomenys neskelbtini) (pas tetą, kuri dabar yra mirusi).

21.       Teismas analizavo UPTĮ 133 straipsnio 2, 5 dalis, aptarė Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 37, 38 punktus ir sprendė, jog nagrinėjamu atveju VSAT, atsižvelgdama į pareiškėjo neteisėtą atvykimą į Lietuvos Respubliką ir buvimą joje, turėtus faktinius duomenis apie Užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, aptartas UPTĮ ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, neturėjo pagrindo nepriimti sprendimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti, o nustatytas tokios priemonės terminas (5 metai) yra proporcingas veikai, dėl kurios tokia priemonė taikyta.

22.       Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – Taisyklės) 12, 15 punktų nuostatas, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies pirmąją pastraipą ir priėjo prie išvados, kad atsakovas Sprendime plačiai ir išsamiai išdėstė, kokios poveikio priemonės taikomos pareiškėjui, nurodė visas aktualias teisės normas ir individualiai aptarė, kodėl Užsieniečiui taikytina konkreti teisės norma. Teismas nusprendė, jog atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

III.

23.       Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-15697-931/2020, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VSAT Sprendimą ir įpareigoti VSAT priimti naują sprendimą.

24.       Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1.                      Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis yra asmuo be pilietybės, nurodė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau plačiau dėl pareiškėjo teisinės padėties nepasisakė ir nemotyvavo. Siekiant spręsti tokių asmenų padėtį buvo priimtas UTPĮ įgyvendinimo įstatymas, kuriame nustatyta speciali procedūra, kurią pareiškėjas įgyvendina (kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nagrinėjama civilinė byla Vilniaus apygardos teisme), kad galėtų susitvarkyti dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo UPTĮ 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Byloje yra pateikta (duomenys neskelbtini) ambasados pažyma, kuria patvirtinama, kad pareiškėjas yra asmuo be pilietybės. Vėlyviausia pateikta pažyma, kuria teismas rėmėsi kaip įrodymu, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, patvirtina tik pareiškėjo galimybę kreiptis dėl (duomenys neskelbtini) pilietybės, bet ne jo buvimą (duomenys neskelbtini) piliečiu. Nors atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ambasados išduotoje pažymoje yra klaida, tačiau jokių įrodymų, kad tai klaida nepateikė. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis yra nepagrįsta. Byloje turėtų būti taikomos Konvencijos 25, 27 straipsnių nuostatos, kurios nustato valstybėms ir institucijoms (įskaitant teismus) pareigą imtis aktyvių veiksmų, padedant tokiems asmenims, nustatant ir sprendžiant savo teisinę padėtį. Teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes, o formaliai ir paviršutiniškai įvertino pateiktas pažymas, plačiau dėl jų nepasisakė, todėl sprendimas yra neteisingas;

24.2.                      Teismas turėjo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol nėra galutinio sprendimo civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, dėl teismo proceso ekonomiškumo principo ir bylų sąsajumo. Pripažinus juridinę reikšmę turinti faktą – pareiškėjo pragyventą laikotarpį civilinėje byloje, pareiškėjas galės kreiptis su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Atitinkamai teiginiai dėl neteisėto pareiškėjo buvimo, išsiuntimo ir kiti taps nebeaktualūs sprendžiant šią bylą. Taigi išnyks esminiai šios administracinės bylos momentai bei ginčo dalykai;

24.3.                      Pareiškėjas, neturėdamas leidimo gyventi Lietuvoje bei iš esmės gyvendamas Lietuvoje neteisėtai ir neturėdamas asmens kodo, objektyviai negali pateikti kokių nors duomenų bei įrodymų dėl savo gyvenimo ar ryšių su Lietuva, išskyrus liudytojų parodymus. Administraciniai teismai, nagrinėdami pareiškėjo teisinę padėtį bei aplinkybes, turėtų vadovautis ankstesnių administracinių teismų sprendimais bei nustatytais faktais (Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A20-1660-763/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, turėtų įvertinti ir atsižvelgti į ankstesnių administracinių teismų sprendimus, kuriuose pareiškėjas nenurodomas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai, o vienintelė valstybė su kuria Užsienietis turi socialinius-ekonominius-kultūrinius santykius yra Lietuva. Teismas, nagrinėdamas bylą, nurodytu teismo sprendimu nesirėmė ir nesivadovavo, o rėmėsi neįsigaliojusiu ir apeliacine tvarka apskųstu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimu, o tai patvirtina, jog teismas netinkamai ir nevisapusiškai išnagrinėjo šią administracinę bylą;

24.4.                      Nors pareiškėjas nuteistas už du nesunkius, vieną apysunkį nusikaltimą bei baudžiamąjį nusižengimą, tačiau šie duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Netinkamas santykio tarp užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir teisės į asmeninį gyvenimą, socialinių, kultūrinių ryšių įvertinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstamas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., EŽTT 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje I. M. v. Switzerland (pareiškimo Nr. 23887/16)), kurioje buvo pripažintas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, kadangi nors bylos pareiškėjas buvo įvykdęs sunkius nusikaltimus, tačiau nebuvo įvertintas nusikaltimų padarymo laikas, socialiniai, kultūriniai ryšiai, pareiškėjo ilgalaikis gyvenimas Šveicarijoje;

24.5.                      Jeigu būtų paliktas galioti penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis, būtų apribota pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą. Grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjas netektų visų savo turimų vienintelių ryšių, negalėtų atvykti į jam jau įprastą aplinką, pas savo gimines bei draugus, o (duomenys neskelbtini), kur šiuo metu yra nestabili politinė situacija, tektų iš naujo integruotis, ieškoti būsto bei darbo. Todėl penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis yra neproporcingas.

25.       Atsakovas VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26.       Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                      Pareiškėjas yra laikomas (duomenys neskelbtini) piliečiu, kadangi (duomenys neskelbtini) ambasada visuomet patvirtindavo šį faktą. Po pareiškėjo kreipimosi į (duomenys neskelbtini) ambasadą, kuriame pareiškėjas nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog gyvena Lietuvoje nuo 1989 metų, (duomenys neskelbtini) ambasada 2019 m. liepos 9 d. raštu atsakė, kad pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) pilietis, kadangi jis nuo 1989 metų nuolat gyvena Lietuvoje. Tačiau nusiuntus (duomenys neskelbtini) ambasadai neginčijamus įrodymus, kurie paneigia šį pareiškėjo teiginį, (duomenys neskelbtini) ambasada 2019 m. gruodžio 19 d. gautu raštu nurodė, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir pateikus sprendimą dėl Užsieniečio išsiuntimo, jam bus išduotas grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimas. Taigi laikotarpį tarp šių (duomenys neskelbtini) ambasados raštų pareiškėjas buvo vertinamas kaip asmuo be pilietybės. Todėl tiek Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai, tiek Vilniaus rajono rūmai savo 2019 m. rugpjūčio 28 d. ir 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimuose, vadovaudamiesi tuo metu byloje esančiomis aplinkybėmis, pareiškėją laikė asmeniu be pilietybės. Jeigu pareiškėjas nelaiko savęs (duomenys neskelbtini) piliečiu, jis turi tokią savo poziciją išreikšti raštu kompetentingai (duomenys neskelbtini) institucijai ((duomenys neskelbtini) ambasada tokio pobūdžio klausimų nesprendžia) ir gauti asmens be pilietybės, nuolat gyvenančio (duomenys neskelbtini) statusą, bei asmens tapatybės ir kelionės dokumentą, su kuriuo gali teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas pasirinko paprastesnį būdą – atvykdavo neteisėtai į Lietuvą, nors žinojo, kad jam yra galiojantis draudimas atvykti į Lietuvą. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) ambasada pareiškėjui 15 kartų buvo išdavusi asmens grįžimo pažymėjimą, tačiau pareiškėjas tinkamai nesprendė savo teisinės padėties (duomenys neskelbtini) klausimo;

26.2.                      Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendime nenustatinėjo pareiškėjo atvykimo fakto, o svarstė galimybę pareiškėjui skirtą sulaikymą pakeisti į vieną iš alternatyvių sulaikymui priemonių, kadangi tolimesnis jo buvimas VSAT Užsieniečių registracijos centre nebuvo tikslingas;

26.3.                      Pareiškėjas kelia grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Ši aplinkybė jau buvo nustatyta ir anksčiau priimant sprendimus dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje ir keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o išsiuntimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su pareiškėjo teise į asmeninį gyvenimą. Į šias aplinkybes buvo atsižvelgiama nustatant draudimo atvykti laikotarpį. Aplinkybė, kad pareiškėjas turi socialinius, kultūrinius bei ekonominius ryšius su Lietuva, nelaikytina pakankamu faktoriumi pažeisti didesnės visuomenės dalies interesą gyventi saugioje valstybėje, kur gyventojai laikosi teisės aktų reikalavimų bei nedaro nusikaltimų. Taigi, duomenų visuma neleidžia daryti išvados, kad siekiant apsaugoti pareiškėjo interesus, turėtų būti paminti Lietuvos gyventojų interesai, nes yra rimtas pagrindas manyti, kad ir ateityje gali kilti pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei;

26.4.                      EŽTT 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 12738/10), vadovaudamasis suformuota praktika, konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat Konvencijos) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos; Konvencija negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje; šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms ir palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi;

26.5.                      Įvertinus tai, kad pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos, nes jis į Lietuvą atvyko ir yra joje neteisėtai, tai, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, gali siekti atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių įstatymus ir kelti nelegalios migracijos grėsmę, ir kad sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka SIS II reglamento 24 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyje nustatytus pagrindus, jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami C.SIS II ir įvedamas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno teritorijoje trejus metus nuo išsiuntimo dienos;

26.6.                      Nuo 2006 metų Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priėmė 6 sprendimus dėl Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau ne vienas iš priimtų sprendimų nebuvo skundžiamas. Tik dėl paties pareiškėjo neveikimo ir teisės normų nepaisymo, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas neteisėtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. M. skundo reikalavimas panaikinti VSAT 2020 m. vasario 21 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1, 2, 3 dalį trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

28.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai ir visuomenei, jis nedėjo aktyvių pastangų teikti įrodymus į bylą dėl jo turimų ryšių su Lietuvos Respublika. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes penkerius metus nuo išsiuntimo dienos vertino kaip proporcingą priemonę, perspėjimo įvedimą į SIS II – kaip pakankamai motyvuotą, todėl sprendė, jog atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

29.       Pareiškėjas, apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo tinkamai įvertinta jo teisinė padėtis, neatsižvelgta į jo prašymus sustabdyti bylą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o jeigu būtų paliktas galioti penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis, būtų apribota pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą.

30.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo sustabdyti šią bylą iki įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. Nr. e2YT-15697-931/2020, o taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol nėra galutinio sprendimo civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo.

32.       ABTĮ 100 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

33.       Administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl objektyvių aplinkybių, trukdančių ją išspręsti. Administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas sustabdyti bylą. Be pagrindo sustabdžius bylos nagrinėjimą yra vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai, paneigiami administracinio proceso tikslai (ABTĮ 11 str.).

34.       Nagrinėjamu atveju, išklausius pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl bylos sustabdymo išsprendė protokoline nutartimi ir jo netenkino argumentuodamas tuo, jog nenustatytas ryšys tarp nagrinėjamos administracinės bylos dėl pareiškėjo išsiuntimo ir civilinės bylos dėl juridinio fakto nustatymo, kuri jau yra išnagrinėta, tačiau byloje priimtas sprendimas neįsiteisėjęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors civilinė ir nagrinėjama administracinė byla yra tarpusavyje susijusios, bet pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo teigti, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje galėjo būti nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius šios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sustabdyti administracinę bylą pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

35.       Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-15697-931/2020 įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartimi, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. vasario 10 d. galutine ir neskundžiama nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimo, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.

36.       Iš kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų (dėl teisinės padėties, dėl keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, socialinių-ekonominių-kultūrinių santykių su Lietuva) matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant faktines bylos aplinkybes.

37.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

38.       Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl ginčo esmės.

39.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

40.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, motyvuodamas byloje pateikta (duomenys neskelbtini) ambasados pažyma, kuria patvirtinama, jog pareiškėjas yra asmuo be pilietybės, o vėlesnė pažyma patvirtina tik pareiškėjo galimybę kreiptis dėl (duomenys neskelbtini) pilietybės, bet ne jo buvimą (duomenys neskelbtini) piliečiu.

41.       (duomenys neskelbtini) konsulinio skyriaus 2019 m. liepos 9 d. rašte Nr. 04-24/1032 ,,Dėl A. M.“ nurodyta, kad atlikus papildomą patikrą, nustatyta, jog pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) pilietis, nes nuo 1989 metų gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. (duomenys neskelbtini) konsulinio skyriaus 2019 m. gruodžio 4 d. rašte (Užsieniečių registracijos centre gautas 2019 m. gruodžio 19 d.) teigiama, jog pateikus sprendimą dėl išsiuntimo (duomenys neskelbtini) piliečiui pareiškėjui, bus išduotas grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimas (Asmens byla, b. l. 93). Įvertinus tai, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamento sprendimais 6 kartus buvo išsiųstas į (duomenys neskelbtini), sulaikymo metu pateikė grįžimo į (duomenys neskelbtini) dokumentus, dokumentų, suteikiančių teisę jam būti Lietuvoje ar vykti per ją tranzitu, neturėjo, o (duomenys neskelbtini) konsulinio skyriaus 2019 m. gruodžio 4 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nepagrįstu laikytinas pareiškėjo argumentas, jog vėlesnė pažyma patvirtina tik pareiškėjo galimybę kreiptis dėl (duomenys neskelbtini) pilietybės, bet ne jo buvimą (duomenys neskelbtini) piliečiu.

42.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus pažeidžia jo teisę į privatų gyvenimą, o taip pat nėra jokio pagrindo spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

43.       Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.). EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (žr., pvz., EŽTT 2013 m. birželio 11 d. sprendimą Hasanbasic prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 52166/09) bei, ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 60286/09).

44.       Teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz.,  EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2967/2014). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 ir kt.).

45.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, kad atitinkamo asmens elgesys, iš kurio matyti, kad jo požiūris ir toliau išlieka toks, kuris pažeidžia Europos Sąjungos Sutarties 2 ir 3 straipsniuose nurodytas pagrindines vertybes, pvz., žmogaus orumą ir žmogaus teises (tai parodo atlikti nusikaltimai ar veikos), gali sudaryti tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmą sakinį (žr., pvz., 2018 m. gegužės 2 d. didžiosios kolegijos sprendimo K. prieš Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (C-331/16) ir H. F. prieš Belgische Staat (C-366/16) 44 p.). ESTT pažymėjo, kad, kaip matyti iš šios Direktyvos 27 straipsnio 2 dalies ir suformuotos ESTT jurisprudencijos, su teise laisvai judėti susijusią ribojamąją priemonę galima pateisinti tik jeigu ji atitinka proporcingumo principą, o tai reiškia, kad reikia patikrinti, ar ši priemonė yra tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (šiuo klausimu žr., pvz., 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo Gaydarov (C-430/10) 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Atliekant šį vertinimą būtina pasverti, pirma, atitinkamo asmens elgesio keliamą pavojų pagrindiniams priimančiosios valstybės narės visuomenės interesams ir, antra, teisių, kurias Europos Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams suteikia Direktyva 2004/38, apsaugą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo Tsakouridis (C-145/09) 50 p.). ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta apsaugos nuo išsiuntimo priemonių sistema, kuri grindžiama atitinkamų asmenų integracijos priimančiojoje valstybėje narėje laipsniu, tad kuo labiau Europos Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai yra integravęsi toje valstybėje narėje, tuo daugiau garantijų jiems suteikiama nuo išsiuntimo iš šalies (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo Tsakouridis (C-145/09) 25 p.; 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo B ir Vomero (C-316/16 ir C-424/16) 44 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).

46.       Pasisakydama dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai, teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).

47.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra nuteistas už nusikalstamų veikų padarymą (BK 182 str. 3 d., 302 str. 1 d., 291 str. 1 d., 178 str. 1 d.), baustas administracinėmis nuobaudomis (ATPK 178 str. 1 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 187 str. 1, 2 d.). Pagal kompetentingos institucijos (nagrinėjamu atveju Policijos departamento) išvadą (el. b. l. 39–41) pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai ir visuomenei, nes 2012–2018 metais buvo nuteistas už du nesunkius nusikaltimus, vieną apysunkį nusikaltimą nuosavybei bei valdymo tvarkai ir vieną baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei. Policijos departamentas pareiškėjo elgesį charakterizavo neigiamai, konstatuodamas, jog jis akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.).

48.       Vertinant pareiškėjo anksčiau atliktus teisės aktams prieštaraujančius veiksmus (nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus), jų pobūdį, pastebėtina, jog jie sunkėja. 2016 m. gegužės 9 d. pareiškėjui paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas – už alkoholinių gėrimų gėrimą ir triukšmą viešoje vietoje, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 26 d. nutarimu pareiškėjas nubaustas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 2 d. vairuodamas automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Užsienietis nubaustas už tai, kad, būdamas girtas viešojoje vietoje, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų, įžeidė jų garbę ir orumą necenzūriniais žodžiais, sulaikomas pasipriešino aktyviais veiksmais. Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu, nes neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo kitam asmeniui išduotą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę ir panaudojo ją siekdamas apgaule, savo naudai įgyti svetimą turtą – prisistatydamas svetimu vardu ir pavarde sudarė abonento įjungimo sutartį su viena iš Lietuvos mobiliojo ryšio bendrovių, neketindamas jos vykdyti ir apgaule įgijo du mobiliojo ryšio telefonus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu, nes įgijo ir laikė kito asmens Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną neturėdamas dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje, taip pat atrakinęs svetimą namą pagrobė ten buvusius daiktus (mobiliojo ryšio telefoną, planšetinį kompiuterį ir fotoaparatą), kurių vertė – 852 Eur. Nors pareiškėjas atliko jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartimi paskirtą subendrintą bausmę, tačiau Administracinių nusižengimų registre nėra informacijos apie jam paskirtų baudų sumokėjimą. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad tokie užsieniečio veiksmai negali suponuoti patikimos prielaidos apie užsieniečio pozityvų pokytį ateityje, ypač atsižvelgiant į užsieniečio atliekamus sistemingus nusikalstamus veiksmus, padarytus tyčinius, smurtinius veiksmus.

49.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ankstesnių administracinių teismų sprendimuose jis nenurodomas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai (Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A20-1660-763/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjamoje byloje vertinimo aspektu neturi nei privalomos, nei prejudicinės reikšmės, nes minėtame sprendime šioje byloje ginčo teisiniams santykiams reikšmingos faktinės bei teisinės aplinkybės nebuvo nagrinėjimo dalykas, t. y. minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas alternatyvios sulaikymui Užsieniečių registracijos centre priemonės – įpareigojimo periodiškai nustatytu laiku atvykti į migracijos skyrių – skyrimo klausimas.

50.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo padarytų teisei priešingų veikų pobūdis ir sunkumas per trumpą laiką Lietuvoje yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog Užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laiku atsiradusi galima grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra įrodyta, ji realiai egzistuoja tiek laiko, tiek ir įrodymų pakankamumo požiūriu, yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu.

51.       Pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad Lietuva yra vienintelė valstybė, su kuria jis turi socialinių-ekonominių-kultūrinių santykių, paneigia liudytojo G. R. parodymai, užfiksuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendime. Minėtas liudytojas teigė, kad pareiškėjas nesusitvarkė dokumentų, nes tuo metu važiuodavo į (duomenys neskelbtini), dvi savaites pabūdavo joje, tuomet grįždavo į Lietuvos Respubliką ir gyvendavo porą mėnesių, vėliau vėl išvažiuodavo į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad G. R. yra pareiškėjo brolis, minėtoje civilinėje byloje liudytojais buvo apklausti ir kiti su pareiškėju tam tikrus ryšius palaikę asmenys (buvusios pareiškėjo sugyventinės pusbrolis, patėvis, bendradarbis), pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad tam tikri socialiniai ryšiai Lietuvoje egzistuoja. Atsižvelgiant į tai, kad Užsienietis išlaikė nuolatinius ryšius su (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegijos vertinimu, Užsieniečio ryšiai Lietuvoje nesudaro pagrindo teigti, jog yra susiformavę nuolatiniai bei ilgalaikiai šeiminiai ryšiai, kurie šiuo atveju turėtų būti svarbesni už pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.

52.       Vertinant pareiškėjui nustatytą draudimo atvykti laikotarpio proporcingumą, pastebėtina, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas kelia realią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, jis laikomas recidyviniu asmeniu, kuris jau 6 kartus buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, yra joje neteisėtai, jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2023 m. rugsėjo 21 d., byloje nėra nustatyta jo nuolatinių ir ilgalaikių giminystės ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. VSAT, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes bei į Kriterijų vertinimo tvarkos 35.4 ir 38.1 punktus, subendrino draudimo atvykti terminus ir nustatė pareiškėjui penkerių metų nuo išsiuntimo dienos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis UPTĮ 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertintas kaip proporcingas. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvą turėtų būti sutrumpintas.

53.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Rytis Krasauskas

        Ramutė Ruškytė