Baudžiamoji
byla Nr. 2K-503/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2;
1.1.8.13;
1.2.6.2;
3.1.5.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. gruodžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Tomo
Šeškausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno
apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalis, kuria A. J. nuteistas pagal BK 293 straipsnio 1 dalį, ir
priimta nauja nuosprendžio dalis – A. J. pagal BK 293
straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo
požymių; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Pakeistu Kauno
apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas
pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija,
galiojusi iki 2005 m. birželio 30 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK
293 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Remiantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės
subendrintos apėmimo būdu ir galutinę bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems
metams.
Šiuo nuosprendžiu
taip pat nuteista K. D., tačiau dėl jos nuteisimo
kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
A. J. pagal BK 147 straipsnį nuteistas už tai, kad kartu
su K. D., veikdami bendrininkų grupe, pasidaliję
vaidmenimis, pasinaudodami B. B. priklausomumu bei
pažeidžiamumu dėl jos sunkios socialinės ir materialinės padėties, siekdami ją
įtraukti į prostituciją ir turėdami bendrą tikslą pelnytis iš jos prostitucijos,
apgaulės būdu verbavo B. B. šiam nelegaliam darbui
užsienyje: 2004 m. spalio mėn., iki spalio 8 d., K. D.,
turėdama tikslą verbuoti merginas prostitucijai ir žadėdama B.
B. gerai apmokamą darbą užsienio viešbučiuose ar baruose, nuslėpdama nuo
jos būsimo prostitutės darbo pobūdį, įkalbėjo B. B. vykti
į Londoną. Gavusi jos sutikimą, nuo 2004 m. spalio 1 d. iki spalio 8 d.
apgyvendino ją savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) ir T. T. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini),
kontroliuodama jos kasdienį gyvenimą jai teikė pragyvenimui reikalingas buities
ir asmenines prekes bei maisto produktus, ją fotografavo. K.
D. apie surastą merginą ir dėl jos kelionės į užsienį organizavimo
nelegaliai dirbti prostitute informavo A. J., kuris, gavęs
informaciją apie surastą merginą ir siekdamas, kad B. B. būtų
įtraukta į prostituciją ir parduota užsienyje gyvenantiems jo pažįstamiems
asmenims, gavęs B. B. duomenis ir nuotraukas, dėl
nukentėjusiosios išvežimo į užsienį dirbti prostitute kreipėsi į keleivių
pervežimo firmą UAB „Tropikų saulė“ ir užsakė jai kelionės vietą mikroautobuse,
nurodydamas savo anketinius duomenis, apie surastą merginą ir suorganizuotą
kelionę pranešė savo pažįstamiems, gyvenantiems Jungtinėje Karalystėje. 2004 m.
spalio 8 d., apie 17 val., K. D. ir A. J.
pastarojo vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz 300“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)) nuvežė B. B. prie degalinės „Lukoil“,
esančios Kauno r., Užliedžių sen., Giraitės k., kur įsodino ją į D. V. vairuojamą mikroautobusą „Peugeot Boxer“ (valst. Nr.
(duomenys neskelbtini)), A. J. sumokėjo D.
V. 400 Lt už jos kelionę; taip B. B. 2004 m. spalio 9
d. perleido Londone buvusiems tyrimo metu nenustatytiems bendrininkams, kurie ją
ten įtraukė į prostituciją ir iki 2004 m. lapkričio 2 d. iš jos prostitucijos
pelnėsi. Taip K. D. ir A. J.,
veikdami bendrininkų grupe, prekiavo žmonėmis.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendį ir dėl jo priimti išteisinamąjį
nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad netinkamai
pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Baužiamojo proceso
kodekso pažeidimų, dėl to suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir tai
sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo
26 d. baudžiamojo įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi iki 2005 m.
birželio 30 d.), už kurį jis nuteistas, atsako tas, kas turėdamas tikslą gauti
turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo
asmenį. Baudžiamajame įstatyme įvardyti nusikaltimo padarymo motyvas ir
tikslas, kurie yra savarankiški subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai,
todėl jie besąlygiškai turėjo būti nustatyti teisminio nagrinėjimo metu.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra
nurodyti neginčytini įrodymai, patvirtinantys, kad jis padarė veiką, numatytą
BK 147 straipsnyje. Šiame nuosprendyje remiamasi ir cituojami mistinių
liudytojų „Vasios“, „Gintaro“ parodymai, aptarinėjami jų tariami tarpusavio
pokalbiai, minimos pinigų sumos, t. y. priimant nuosprendį akivaizdžiai
vadovautasi vien prielaidomis, nebandyta atskleisti tyčios turinio. Kasatorius
pažymi ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme
nebuvo surinkta nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog jis suprato, kad
nukentėjusioji B. B. važiuoja dirbti prostitute ir už tai
jis gavo ar gaus kokį nors atlygį, kad jis to siekia ir supranta daromos veikos
pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, kad jo
veiksmuose yra nusikaltimo požymių, taip priėmė nepagrįstą ir neteisėtą
nuosprendį. Europos Žmogaus teisių teismas ne kartą konstatavo, kad abejonės
aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain,
judgement of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria,
no 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).
Nuteistasis
atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi
nukentėjusiosios B. B., liudytojos V. A.,
nuteistosios K. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo
metu bei pirmosios instancijos teisme, ir visiškai nevertino jų parodymų, duotų
apeliacinės instancijos teisme. B. B., apklausta
Apeliaciniame teisme, nurodė, kad jokios nuotraukos jam, A. J.,
nedavė ir matė jį tik vieną kartą, kai buvo nuvežta prie mikroautobuso. V. A. paaiškino, kad pirmą kartą jį pamatė tik teismo
posėdžio metu. K. D. patvirtino, kad jokio susitarimo
tarp jų dėl B. B. pardavimo niekada nebuvo. Tai
patvirtina, kad nuosprendis priimtas remiantis ne rašytiniais įrodymais ar
liudytojų parodymais, o vien prielaidomis. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją
bylą, turi veikti taip, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai
išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas,
privalo būti lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems
asmenims.
Kasatorius
nurodo ir tai, kad nesutinka su Apeliacinio teismo išvada, jog A.
J. ir K. D. nusikalstamais veiksmais B.
B. buvo padaryta didelė žala, už šį nusikaltimą numatyta ilgalaikė laisvės
atėmimo bausmė, todėl A. J. paskirta bausmė nešvelnintina.
Kasatorius pažymi, kad Apeliacinis teismas privalėjo atsižvelgti į pernelyg
ilgai užsitęsusį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje
konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami
procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl
pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems
(Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck
v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark,
no. 49126/99, decision of 7 March 2002 ir kt.). Kasatoriaus manymu, bausmės
švelninimas būtų atitikęs BK 54 straipsnio 3 dalyje deklaruojamą
teisingumo principą.
Nuteistasis
dar nurodo, kad Apeliacinis teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 66
straipsnį. Ši baudžiamoji byla 2005 m. rugpjūčio 10 d. buvo išskirta iš
baudžiamosios bylos Nr. 65-1-01291-05 (turėtų būti 65-1-01812-04) (teismo Nr.
1-215-493-2005). Baudžiamojoje byloje Nr. 1-215-493-2005 jis pripažintas kaltu
padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 straipsnio 2 dalyje, 308
straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu
trejiems metams, remiantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidedant trims
metams. Iki to momento, kol
baudžiamosios bylos nebuvo išskirtos, 2005 m. balandžio 14 d. jis buvo
sulaikytas, o 2005 m. balandžio 15 d. jam paskirta kardomoji priemonė –
suėmimas, kuri buvo tęsiama ir panaikinta priėmus apkaltinamąjį nuosprendį
baudžiamojoje byloje Nr. 1-215-493-2005, kurioje suėmimo laikas nebuvo
įskaitytas į paskirtą bausmę. Neįskaičius kardomajame kalinime – suėmime
praleisto laiko nuo 2005 m. balandžio 14 iki lapkričio 14 d. būtų pažeistos BK
66 straipsnio normos ir jo, A. J., procesinės bei
konstitucinės teisės, susidarytų ydinga praktika, kad jis be jokio pagrindo
septynis mėnesius buvo laikomas įkalintas, izoliuotas nuo šeimos ir visuomenės.
Atsiliepimu į nuteistojo A. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Sergejus
Bekišas prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatorius nesutinka su teismo
atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad nebuvo įvertinti nukentėjusiosios B. B., liudytojos V. A. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme.
Prokuroras pažymi, kad teismas išsamiai argumentavo, remdamasis kokiais
įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, padarė išvadą dėl A. J. kaltės padarius jam inkriminuotą
nusikalstamą veiką. Priešingai nei teigia kasatorius, Apeliacinis teismas pažymėjo,
kad nukentėjusioji, apklausta apeliacinės instancijos teisme, patvirtino savo
ankstesnių parodymų teisingumą (taip pat ir tai, kad nuteistojo prašymu perdavė
šiam savo mažą nuotrauką (T. 6, b. l. 61–62)). Apeliacinis teismas, apklausęs
liudytojas V. A., R. A., įvertino jų parodymus, sugretinęs juos su jų
ankstesniais parodymais. Minėtų liudytojų bei liudytojų T. T., D. V., V. S. parodymus teismas vertino ir nustatydamas
nusikaltimo subjektyviuosius požymius.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas teisingai konstatavo, jog tiek A. J., tiek K. D. suvokė,
kad bendrais veiksmais perleido nukentėjusiąją į prostituciją, siekdami
turtinės naudos, ir norėjo taip veikti. Prokuroras pažymi, kad naujoji BK 147
straipsnio redakcija, įsigaliojusi 2005 m. birželio 23 d., detalizuoja senojoje
BK 147 straipsnio redakcijoje numatytus nusikalstamos veikos objektyviuosius ir
subjektyviuosius požymius. Teismas, nurodydamas, kad kasatorius turėjo tikslą
pelnytis iš nukentėjusiosios prostitucijos, siekė detalizuoti nuteistojo
nusikalstamos veikos tikslą, kuris visiškai atitinka senojoje BK 147 straipsnio
redakcijoje nurodytą ir apeliacinės instancijos teismo konstatuotą tikslą –
siekti gauti turtinės naudos.
Prokuroras nurodo ir tai, kad galimybė
taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta
straipsnio sankcijoje, atsiranda tik nustačius ypatingas, itin išskirtines
aplinkybes. Prokuroro nuomone, tokių aplinkybių byloje nėra, o kasatoriaus
skundo argumentas dėl pernelyg ilgai užsitęsusio proceso nėra pakankamas taikyti
BK 54 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas teisingai akcentavo,
kad ilgas bylos nagrinėjimas suteikia teismams teisę, o ne pareigą,
atsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, sušvelninti kaltininkui bausmę.
Šiuo atveju nuteistajam nebuvo paskirta pati griežčiausia kardomoji priemonė –
suėmimas, jo teisės užsitęsusio ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos
nagrinėjimo metu nebuvo iš esmės suvaržytos. Teisingumo principo įgyvendinimas
reikalauja visapusiškos baudžiamaisiais įstatymais ginamų gėrių apsaugos,
teisingo atsako sunkiems teisinių gėrių pažeidimams ir reiškia, kad asmeniui,
pripažintam kaltu, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai. Prokuroro
manymu, nuteistajam už prekybą žmonėmis paskirta dviejų metų laisvės atėmimo
bausmė, kuri yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje nustatytas bausmės
vidurkis, yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir neprieštarauja
teisingumo principui.
Atsiliepime nurodoma ir tai, kad ši
baudžiamoji byla išskirta iš kitos baudžiamosios bylos Nr. 1-215-493-2005,
kurioje A. J. nuo 2005 m. balandžio 14 d. iki
lapkričio 14 d. buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas. Kauno apygardos
teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu į pagal BK 307 straipsnio 2 dalį,
308 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį paskirtą galutinę trejų metų
laisvės atėmimo bausmę kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nebuvo
įskaitytas, nes bausmės vykdymas, remiantis BK 75 straipsniu, buvo atidėtas, o
vėliau Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. sausio 28 d. nutartimi
kasatorių nuo šios bausmės atleido. Kauno apygardos teismas, priimdamas 2009 m.
birželio 15 d. nuosprendį, atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamojoje baudžiamojoje
byloje kasatoriui suėmimas nebuvo taikomas ir neįskaitė kitoje byloje suėmime
išbūto laiko į bausmę.
Nuteistojo
A. J. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl
įrodymų vertinimo ir BK 147 straipsnio taikymo
Kasatorius
teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis,
o ne neginčytinais įrodymais, patvirtinančius, jog jis padarė veiką, numatytą
BK 147 straipsnyje. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus kaip
nepagrįstus, prieštaraujančius apkaltinamojo nuosprendžio turiniui. Pažymėtina,
kad Apeliacinis teismas nuosprendyje patvirtino pirmosios instancijos teismo
išvadas dėl faktinių nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnyje, padarymo
aplinkybių.
Apygardos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje
esančius duomenis, pagrįstai nustatė, kad A. J., veikdamas
bendrininkų grupe su K. D., pasinaudodami nukentėjusiosios
B. B. priklausomumu bei pažeidžiamumu dėl jos sunkios
socialinės ir materialinės padėties, siekdami įtraukti ją į prostituciją ir turėdami
tikslą iš to pelnytis, apgaule verbavo ją šiam nelegaliam darbui užsienyje,
perleido tyrimo nenustatytiems asmenims Londone, kurie įtraukė ją į
prostituciją ir iš jos pelnėsi.
Iš pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad svarbiausias įrodymas, kuriuo
teismas pagrindė A. J. kaltę dėl nusikalstamos veikos,
numatytos BK 147 straipsnyje, padarymo yra nukentėjusiosios B.
B. duoti parodymai. Apygardos teismas, vertindamas B. B. parodymus,
duotus teisiamajame posėdyje, jų patikimumo aspektu, vadovaudamasis BPK 276
straipsnio 4 dalimi, perskaitė ir analizavo jos parodymus, duotus ikiteisminio
tyrimo metu, atsižvelgė į 2006 m. lapkričio 21 d. teismo psichiatrijos,
psichologijos ir 2007 m. spalio 2 d. papildomos teismo psichiatrijos,
psichologijos ekspertizių aktų išvadas dėl nukentėjusiosios galėjimo duoti
objektyvius paaiškinimus, apklausė ekspertę psichiatrę S.
Šakavičienę, kuri patvirtino, kad galima vadovautis nukentėjusiosios duotais
parodymais, ir konstatavo, jog nukentėjusioji davė iš esmės vienodus ir
nuoseklius parodymus, jų teisingumas nekelia abejonių. Apeliacinis teismas,
apklausęs nukentėjusiąją, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl jos
parodymų vertinimo. Pastebėtina, kad ir pats kasatorius nei apeliaciniame, nei
kasaciniame skunduose neginčijo nukentėjusiosios duotų parodymų teisingumo ir
patikimumo. Nuteistojo kaltė taip pat grindžiama liudytojų V.
S., D. V., R. A., iš dalies liudytojų
V. A., T. T., nuteistųjų A. J. ir K. D. duotais parodymais,
asmens parodymo atpažinti protokolais, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų
protokolais, daiktų apžiūros protokolais, 2007 m. kovo 8 d. specialisto išvada
Nr. 11-716(07) ir kitais įrodymais. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, tai,
kad nuosprendžiuose minimi asmenys „Gintaras“, „Vasia“ yra ne mistiniai, bet realūs
tyrimo metu nenustatyti nuteistųjų bendrininkai, patvirtinama ne tik
nukentėjusiosios, bet ir paties kasatoriaus (nukentėjusiajai ant lapelio užrašė
„Gintaro“ telefono numerį), liudytojo V. S. (jam skambino
„Gintaras“ dėl nukentėjusiosios) parodymais, daiktų apžiūros protokolo
duomenimis, pagal kuriuos B. B. pateikto telefono
atmintyje įrašytas vardas „Vasia“, jo telefono numeris ir dvi SMS žinutės. Teismai
nustatė, kad A. J., dar prieš nuveždamas B.
B. iki mikroautobuso, vežančio keleivius į Londoną, buvo susitikęs su ja,
paėmė iš jos nuotrauką, perdavė jai raštelį, kuriame savo ranka įrašė asmens,
vardu „Gintaras“, telefono numerį, o nukentėjusiajai atvykus į Londoną, būtent
„Gintaras“ ją pasitiko ir perleido asmeniui, vardu „Vasia“, kuris ją įtraukė į
prostituciją. Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad nuteistasis A. J. tvirtino, jog jis užrašė „Gintaro“ telefono numerį
nukentėjusiajai, jeigu šiai prireiktų pastarojo pagalbos atvykus į Londoną.
Tačiau nukentėjusioji patvirtino, kad jai net neskambinus „Gintarui“ šis
pasitiko ją Londone, paėmė iš mikroautobuso vairuotojo jos pasą. „Gintaro“
namuose B. B. turėjo lytiškai santykiauti su jo draugu, po
to „Gintaras“ B. B. perleido vaikinui, vardu „Vasia“,
kurio nurodymu ji turėjo teikti lytines paslaugas, t. y. buvo įtraukta į
prostituciją.
Atmestinas
kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi
nukentėjusiosios B. B., liudytojos V. A.,
nuteistosios K. D. parodymais, duotais ikiteisminio
tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, ir visiškai nevertino jų
parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme.
Iš
apeliacinės instancijos teismo protokolo matyti, kad B. B.,
apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, patvirtino tai, kad: A. J. pirmą kartą pamatė prie zoologijos sodo; A.
J. prašymu ji perdavė jam savo mažą nuotrauką; jis ją nuvežė prie
mikroautobuso; Anglijoje ją pirmiausia pasitiko „Gintaras“, apie kurį jai
pirmas pasakė A. J.; „Gintaras“ ją nuvežė pas „Vasią“; ji
iš „Vasios “ girdėjo, kad A. J. ir K. D.
už ją gavo pinigų (T. 6, b. l. 60–62). Kasatoriaus teiginiai, kad B. B., apklausta Apeliaciniame teisme, nurodė, jog jokios
nuotraukos A. J. nedavė, matė jį tik vieną kartą, kai buvo
nuvežta prie mikroautobuso, neatitinka protokole užfiksuotų B.
B. parodymų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat
pažymėjo, kad B. B., apklausta apeliacinės instancijos
teismo posėdyje, patvirtino savo ankstesnių parodymų teisingumą (T. 6, b. l.
76). Nors liudytoja V. A. Apeliaciniame teisme paaiškino,
kad pirmą kartą pamatė A. J. tik teismo posėdžio metu (T.
6, b. l. 65), tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tai
akivaizdžiai prieštaravo jos parodymams, duotiems pirmosios instancijos teisme
bei ikiteisminio tyrimo metu. Pastebėtina, kad nuteistoji K.
D. apeliacinės instancijos teisme nebuvo apklausta, todėl ji negalėjo
patvirtinti, kaip teigia kasatorius, kad jokio susitarimo tarp jos ir A. J. dėl B. B. pardavimo niekada
nebuvo.
Taigi
nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, o, vadovaujantis BPK 20 ir 301
straipsnių nuostatomis, teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų ir
nuosprendyje teisingai įvertintų įrodymų visetu.
Kasatorius
nurodo, kad BK 147 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. baudžiamojo įstatymo Nr. VIII-1968
redakcija, galiojusi iki 2005 m. birželio 30 d.) dispozicijoje įvardyti veikos motyvas
ir tikslas, kurie yra savarankiški subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai,
todėl jie turėjo būti besąlygiškai nustatyti. Be to, neįrodyta, kad jis
suprato, jog nukentėjusioji B. B. vyksta į Londoną dirbti
prostitute, kad jis to siekia ir supranta daromos veikos pavojingumą.
Pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. baudžiamojo
įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi iki 2005 m. birželio 30 d.) atsako
tas, kas turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė,
pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį. Prekyba žmonėmis įmanoma tik esant
tiesioginei tyčiai, t. y. asmeniui suvokiant pavojingą prekybos žmonėmis pobūdį
ir norint taip veikti. Šios redakcijos prekybos žmonėmis privalomas
subjektyvusis požymis yra nusikaltimo padarymo tikslas, kuris apibrėžiamas kaip
asmens įsivaizduojamas objektyvios tikrovės pasikeitimas, kuris turi atsirasti
dėl nusikaltimo padarymo. Prekybos žmonėmis atveju tikslas gauti turtinės ar
kitokios asmeninės naudos parodo, kad žmogus įgyjamas siekiant jį perparduoti,
panaudoti darbams ar veiklai, kuria kaltininkas suinteresuotas nebūtinai
materialiai.
Pažymėtina,
kad nustatomoji nuosprendžio dalis suformuluota vadovaujantis BK 147 straipsnio
1 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija, įsigaliojusi
2005 m. birželio 30 d.) dispozicijoje išdėstytu detalesniu prekybos žmonėmis
nusikaltimo sudėties apibrėžimu. Pagal jį šis nusikaltimas padaromas vienu ar
keliais alternatyviais veiksmais (neveikimu) – pardavimu, pirkimu, kitokiu
perleidimu, kitokiu įgijimu, verbavimu, gabenimu, laikymu nelaisvėje – ir
panaudojant vieną ar keletą alternatyvių nukentėjusiojo asmens valią
palenkiančių būdų: fizinį smurtą, grasinimus, kitaip atimant galimybę priešintis,
naudojantis nukentėjusio priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulės būdu,
sumokant pinigus ar suteikiant kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai
kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Pagal šią prekybos žmonėmis sudėtį yra
reikalaujamas vienas iš dviejų papildomų subjektyviųjų požymių – kaltininko
siekimas įstatyme išvardytų nusikalstamų tikslų (kad nukentėjęs asmuo būtų
įtrauktas į prostituciją, būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis
būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui) arba kaltininko
žinojimas, kad šie nusikalstami tikslai bus įgyvendinti kitų asmenų. Padidėjus
įrodinėtinų požymių skaičiui kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį
susiaurėjo, ir šiuo požiūriu nauja BK 147 straipsnio redakcija laikytina atsakomybę
švelninančiu įstatymu. Nenustačius, kad asmens laisvė buvo suvaržyta, veika
pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama (kasacinė nutartis Nr.
2K–332/2006).
Apygardos
teismas konstatavo, kad A. J. veikė tiesioginės tyčios
forma, t. y. jis žinojo ir siekė, kad Londone B. B. bus
įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos bus pelnomasi. Teismas tokią
išvadą padarė remdamasis ne tik nukentėjusiosios, liudytojų V.
S., V. A., bet iš dalies ir paties A.
J. pirminiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (T. 4, b. l. 92–95),
apie tai, kad jam būnant T. T. namuose K.
D. ėmė kalbėti apie merginų išvežimą į Angliją verstis prostitucija ir
klausė jo, ar neturi pažįstamų, kurie padėtų įdarbinti prostitutėmis iš
Lietuvos atvykusias merginas, ir kad jis davė pastarajai kelių savo pažįstamų
telefono numerius.
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką
nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, pažymėjo, kad pirmosios instancijos
teismas nustatė, jog, perleisdami B. B. į prostituciją, nuteistieji
turėjo tikslą pasipelnyti. Tai patvirtina nukentėjusiosios parodymai apie tai,
kad būdama Londone ji paprašė asmens, vardu „Vasia“, leisti jai vykti namo,
tačiau šis atsakė, kad už tai ji turinti jam sumokėti 4000 svarų, nes tiek jis
mokėjo ją įgydamas. B. B. parodymus patvirtino ir liudytojas
V. S., nurodydamas, kad jam skambino vyriškis, vardu
„Gintaras“, kuris nurodė, jog B. B. yra pas jį, ir
pareikalavo atsiųsti 3500 Lt. B. B. ir liudytojo D. V. parodymais nustatyta, kad už kelionę į Londoną B. B. pinigų nemokėjo – už ją sumokėjo A. J.
Taigi, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismų
sprendimuose pateikti įrodymai ir motyvuotas jų vertinimas, pagrindžiantys
nuteistojo kaltę bei kitą būtinąjį subjektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – nusikalstamos
veikos padarymo tikslą.
A.
J., veikdamas bendrininkų grupe su K. D.,
pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu dėl jos socialinės ir
materialinės padėties, palaužė jos valią panaudodamas apgaulę dėl būsimo darbo užsienio
valstybėje pobūdžio (pažadėjo jai, kad Londone ji dirbs gerai apmokamą darbą
viešbučiuose ar baruose), kontroliavo jos veiksmus, perdavė ją Londone
ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie įtraukė B.
B. į prostituciją ir iš jos pelnėsi, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą,
kad nukentėjusiosios valia buvo suvaržyta. Taigi
nuteistojo veiksmai atitiko tiek ankstesnės, tiek naujos BK 147 straipsnio
redakcijos prekybos žmonėmis objektyviuosius ir subjektyviuosius
požymius. Kadangi naujoji BK 147 straipsnio 1 dalies redakcija nustato
griežtesnę bausmę nei ankstesnis įstatymas, veikai pagrįstai taikytas 2000 m.
rugsėjo 26 d. redakcijos BK 147 straipsnis.
Dėl
BK 66 straipsnio taikymo
Nuteistasis
nurodo, kad Apeliacinis teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 66 straipsnį,
nes neįskaitė kardomajame kalinime – suėmime praleisto laiko nuo 2005 m.
balandžio 14 iki lapkričio 14 d.
Iš byloje
esančių duomenų matyti, kad Kauno apygardos prokuratūros 2005 m. rugpjūčio 10 d.
nutarimu iš baudžiamosios bylos Nr. 65-1-01812-04 (teismo Nr. 1-215-493-2005) buvo
išskirta baudžiamoji byla Nr. 65-1-01291-05, kurioje A. J. buvo
pateikti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje. Baudžiamojoje
byloje Nr. 1-215-493-2005 Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d.
nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas
veikas, numatytas BK 307 straipsnio 2 dalyje, 308 straipsnio 1 dalyje, 307
straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams, remiantis BK
75 straipsniu, bausmės vykdymą atidedant trejiems metams.
Nagrinėdamas šią
baudžiamąją bylą Apeliacinis teismas iš Kauno apygardos teismo išsireikalavo
baudžiamąją bylą Nr. 1-215-493/2005 ir nustatė, kad A. J. kardomajame
kalinime – suėmime išbuvo nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2005 m. lapkričio 14
d., kai buvo priimtas Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d.
nuosprendis. Iš teismų praktikos matyti, kad pagal BK 75 straipsnį atidėdamas
paskirtos bausmės vykdymą, teismas įskaito kardomojo kalinimo laiką į bausmės
laiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-143/2005). Baudžiamojoje byloje, kurioje
priimtas skundžiamas 2009 m. birželio 15 d. nuosprendis, A. J.
buvo nuteistas pagal BK 147 straipsnį už veiką, kuri padaryta iki priimant
Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendį, todėl bausmės,
paskirtos pagal du nuosprendžius, turėjo būti subendrintos vadovaujantis BK 63
straipsnio 9 dalies nuostatomis, pagal kurias bausmės už kelias nusikalstamas
veikas skiriamos pagal BK 63 straipsnio taisykles ir į bausmės laiką įskaitoma
bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.
Apeliacinis
teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d.
nutartimi A. J. buvo atleistas nuo bausmės, paskirtos
Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu, o panaikinus
šią nutartį dėl atleidimo nuo bausmės ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio
nuostatomis, subendrinus taikant dalinio ar visiško sudėjimo būdą pagal du
nuosprendžius paskirtas bausmes, A. J. teisinė padėtis
gali būti pasunkinta ir paskirta griežtesnė bausmė nei skundžiamu nuosprendžiu.
Teisėjų kolegija pritaria šioms išvadoms. Dvi nusikalstamos veikos, numatytos
BK 307 straipsnio 2 dalyje, už kurias nuteistas A. J. 2005
m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 11 straipsnio 4 dalį priklauso
apysunkių nusikaltimų kategorijai, o nusikalstama veika, numatyta BK 147
straipsnyje, už kurią jis nuteistas skundžiamas 2009 m. birželio 15 d.
nuosprendis – sunkiems nusikaltimams. Esant tokiai situacijai bendrinant
bausmes pagal BK 63 straipsnį bausmių apėmimas negalimas, nes minėtos
nuteistojo padarytos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą (BK 63
straipsnio 5 dalis), todėl bausmės, paskirtos už šias veikas, turėtų būti
bendrinamos taikant visišką ar dalinį bausmių sudėjimo būdą ir galutinė pagal
du nuosprendžius subendrinta bausmė būtų neabejotinai griežtesnė. Pagal BPK 320
straipsnio 4 dalį Apeliacinis teismas galėjo pabloginti nuteistojo ar
išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį tik tuo atveju,
kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio
ieškovo skundai. Tačiau toks skundas nebuvo paduotas. Teisėjų kolegija
sprendžia, kad šiuo atveju nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, taigi
nesant galimybės subendrinti bausmių, paskirtų pagal du nuosprendžius, nebuvo galimybės
taikyti BK 66 straipsnio nuostatų ir įskaityti į bausmės laiką nuteistojo
kitoje baudžiamojoje byloje kardomajame kalinime – suėmime išbūto laiko.
Dėl
bausmės A. J. sušvelninimo atsižvelgiant į jo teisės į
bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą
Kasatorius
nesutinka su Apeliacinio teismo išvada, kad nors pernelyg ilgai užsitęsė
procesas, tačiau A. J. ir K. D. nusikalstamais
veiksmais B. B. buvo padaryta didelė žala; už šį
nusikaltimą numatyta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, todėl A.
J. paskirta bausmė nešvelnintina. Kasatoriaus nuomone, bausmės švelninimas
būtų atitikęs BK 54 straipsnio 3 dalies deklaruojamą teisingumo principą.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimus
ir pagal juos formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl
baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su
konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios
pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje
įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kaip
naujesnį šaltinį žr. Sorvisto prieš
Suomiją (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04; judgement of 13
January 2009; kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007 ir kt.). Taigi sprendimas dėl
bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik
nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus
kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens
elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę
persekiojamam asmeniui (be kita ko, taikytų procesinių prievartos priemonių
griežtumą ir jų taikymo trukmę) (Jakumas v. Lithuania no.
6924/02, judgement of 18 July 2006).
Nepaisant to,
kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje žemesni teismai nurodė ilgą proceso
trukmę kaip vieną iš aplinkybių, turinčių įtakos bausmės skyrimui, jie tinkamai
neišnagrinėjo baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo, neargumentavo, dėl ko
mano, kad baudžiamojo proceso trukmė nuteistojo byloje yra pernelyg ilga, t. y.
tinkamai nenustatė, ar yra pagrindas svarstyti bausmės švelninimo atsižvelgiant
į proceso trukmę galimybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-7/2010).
Iš bylos duomenų
matyti, kad A. J. patyrė
esminį poveikį dėl baudžiamojo proceso 2005
m. balandžio 13 d., kai jo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata; tai laikytina vertinamo laikotarpio
pradžia. Taigi proceso trukmė dėl A. J. – penkeri
metai ir daugiau kaip septyni mėnesiai. Pagal EŽTT praktiką tokia trukmė laikytina pakankamai ilga (pvz., Jakumas
prieš Lietuvą). Ypač užsitęsė ikiteisminis tyrimas (dėl A.
J. – beveik treji metai).
Teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjama baudžiamoji byla gali būti laikoma šiek tiek sudėtinga atsižvelgiant
į kaltinamųjų skaičių (išskirtoje byloje įtarti 6 asmenys, byla perduota
teismui dėl 2 kaltinamųjų), taip pat į nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba
žmonėmis, pobūdį, į tarptautinį bylos elementą. Proceso eigą apsunkino objektyvus veiksnys – B. B. ir K. D. sveikatos būklė, dėl
kurios atliktos atitinkamai po dvi teismo psichiatrijos-psichologijos
ekspertizės. Tačiau nurodyti proceso ypatumai, kolegijos nuomone, savaime
negalėtų pateisinti proceso, ypač ikiteisminio tyrimo, trukmės. Juolab kad tirtų nusikalstamų veikų mastas (darymo laikotarpis, nukentėjusiųjų skaičius)
ir įrodymų kiekis palyginti nedideli, praktiškai visi su byla susiję asmenys (išskyrus taip ir nenustatytus) tapo
žinomi bei daugelis daiktinių įrodymų gauti jau proceso pradžioje.
Vertinant A. J. prisidėjimą
prie proceso vilkinimo, paminėtini
nepateisinamas neatvykimas į 2008 m. balandžio 2 d. posėdį pirmosios instancijos teisme, gynėjo liga
apeliacinio proceso metu (2009 m. gruodžio 10 d. posėdis), tačiau priskirti kasatoriui didesnių procesinių
delsimų pagrindo nėra.
Vertinant valstybės institucijų elgesį byloje
pirmiausia pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo trukmė buvo nepateisinamai ilga;
bylos tyrimas – nepakankamai aktyvus 2006 m., 2007 m. viduryje.
Dvejus metus nesidomėta Jungtinės Karalystės institucijoms išsiųsto prašymo dėl
informacijos pateikimo nagrinėjimo eiga ir rezultatais; pernelyg ilgai (apie
šešis mėnesius) užtruko pakartotinės
nukentėjusiosios ekspertizės atlikimas
(mutatis mutandis Belov v.
Russia, no. 22053/02,
judgement of 3 July 2008). Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi
priemonių proceso operatyvumui užtikrinti (nurodė atvesdinti neatvykusius liudytojus, įspėjo be pateisinamos priežasties
neatvykusį kaltinamąjį ir pan.), šiame
etape pernelyg ilgai (aštuonis mėnesius) užtruko kaltinamosios psichiatrijos-psichologijos ekspertizės atlikimas. Sparčiau galėjo vykti ir procesas Apeliaciniame teisme, kurio metu būta gana
ilgų pertraukų tarp posėdžių (pvz., 2009
m. gruodžio 10 d. – 2010 m. kovo 5 d., mutatis mutandis Ilijkov
v. Bulgaria, no. 33977/96, judgement of 26 July 2001), nors bendra proceso trukmė tuo metu jau buvo pakankamai ilga.
Nors A. J. ilgai būnant netikrumo dėl jam pareikštų kaltinimų
būsenos, kitos jo teisės šioje baudžiamojoje byloje buvo suvaržytos palyginti švelniau
(kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas
neišvykti ir dokumentų paėmimas jam skirta 2007 m. sausio 24 d., nuosavybės
teisių apribojimas – 2007 m. gruodžio 13 d.) (a contrario Jakumas prieš
Lietuvą), vis dėlto šie apribojimai taikomi jau ketvirtus metus. Be to, tik
griežtesnių procesinių prievartos priemonių netaikymas negali pateisinti
pernelyg ilgo proceso.
Apibendrinant
tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. J. baudžiamojoje byloje proceso trukmė yra nepagrįstai
ilga atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad procesinė būtinybė nepateisino ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, buvo
du delsimai atliekant ekspertizes
(atitinkamai pusė metų ir aštuoni mėnesiai), taip pat atsižvelgiant į visą proceso trukmę. Dėl to konstatuojamas A. J. teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią
laiką pažeidimas. Vadinasi, baudžiamojoje byloje buvo pagrindas svarstyti
bausmės sušvelninimo galimybę atsižvelgiant į pernelyg ilgą procesą.
Teisėjų kolegija
sutinka su Apeliacinio teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju pernelyg ilga
baudžiamojo proceso trukmė nėra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.
Tokia išvada darytina įvertinus, viena vertus, tai, kad A. J.,
nors ir atlikdamas antraeilį vaidmenį, dalyvavo darant pavojingą nusikalstamą
veiką prekybą žmonėmis, dėl kurios nukentėjusiajai padaryta didelė žala; kita
vertus – nustatyto įmanomai
trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, kurios iš esmės leidžia įvardyti
jį kaip palyginti nesunkų (proceso trukmė, nors ir nepagrįsta, nėra labai ilga;
kasatoriaus teisės dėl taikyto procesinių prievartos priemonių suvaržytos
mažiau negu, pavyzdžiui, būtų suėmimo atveju ir kt.). Taigi nusikalstamos
veikos pavojingumo, kaltininko asmenybės ir įmanomai trumpiausio laiko
reikalavimo pažeidimo vertinimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad byloje
yra išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 147 straipsnio sankcijoje numatytos
bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Priešingai, paskiriant
kasatoriui švelnesnę bausmę būtų pažeistas teisingumo principas ir nepasiekti
bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje. Tačiau teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad Apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl BK 54 straipsnio
3 dalies taikymo, netiksliai interpretavo EŽTT sprendimus ir nukrypo nuo
kasacinės praktikos iš esmės nurodydamas, kad pernelyg ilgai užsitęsęs procesas
apskritai negali būti išimtinė aplinkybė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų
prasme. Skirtingai negu nurodė Apeliacinis teismas, nei EŽTT sprendimuose, nei
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje Lietuvos teismų praktikoje bausmės
sušvelninimas šiuo atveju neribojamas atitinkamo BK straipsnio sankcija. Pagal
kasacinę praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė gali būti BK
54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindas (kasacinė nutartis Nr.
2K-7-45/2007), nors, minėta, tokio pagrindo nenustatyta nagrinėjamoje
baudžiamojoje byloje.
Kita
vertus, kasacinio teismo nuomone, atsižvelgiant į byloje nustatytas bausmės
skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes ir konstatuotą kasatoriaus teisės į bylos
nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, buvo pagrindas vadovaujantis
BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu švelninti A. J. bausmę
BK 147 straipsnio sankcijos ribose, kad būtų kompensuojama dėl šio pažeidimo
patirta žala (mutatis mutandis kasacinė nutartis Nr. 2K-256/2009).
Pirmosios
instancijos teismas kaip vieną iš aplinkybių, į kurias atsižvelgė skirdamas
bausmę nuteistajam, iš esmės nurodė ilgą proceso trukmę. Apeliacinis teismas,
nurodęs kai kurių proceso stadijų pradžios ir pabaigos momentus, iš esmės
sutiko su nuteistųjų argumentais dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės
ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs ir
išsamiai aprašęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, bausmes
paskyrė teisingai. Atsižvelgiant į kitas (išskyrus proceso trukmę) pirmosios
instancijos teismo nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes
(švelninančių aplinkybių nėra, švelninančia prasme iš esmės reikšmingas tik
antraeilis A. J. vaidmuo darant nusikaltimą, nustatyta
viena sunkinanti aplinkybė) ir BK nuostatas (BK 54 straipsnio 2 dalį, 61 straipsnį),
darytina išvada, kad daug švelnesnio (beveik dvejais metais) negu bausmės
vidurkis laisvės atėmimo skyrimas šiuo atveju buvo įmanomas tik atsižvelgus į
pernelyg ilgą procesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos aplinkybėmis
taip sušvelninus bausmę yra pakankamai atsižvelgta į kasatoriaus teisės į bylos
nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, taigi pagrindo papildomai
švelninti bausmę nėra.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. J. kasacinį skundą.
Teisėjai
Vladislovas
Ranonis
Tomas Šeškauskas
Viktoras
Aidukas