Administracinė byla Nr. AS-408-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01560-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 43.8.2; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. K., G. K., V. K. ir E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. K., G. K., V. K. ir E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ryšių reguliavimo tarnybos ir Bendrojo pagalbos centro, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai I. K., G. K., V. K. ir E. S. (toliau – ir pareiškėjai), atstovaujami advokato Lino Žalnieriūno, elektroninių ryšių priemonėmis 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-18), prašydami: 1) priteisti įpėdinių, I. K. ir V. K., naudai iš Lietuvos Respublikos 4 000 000 Eur E. D. patirtos neturtinės žalos atlyginimo; 2) priteisti I. K. naudai iš Lietuvos Respublikos 57 924 Eur neturtinės žalos atlyginimą, solidariai su J. J. ir D. A. pagal baudžiamojoje byloje patenkintą civilinį ieškinį; 3) priteisti G. K. naudai iš Lietuvos Respublikos 23 169,60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, solidariai su J. J. ir D. A. pagal baudžiamojoje byloje patenkintą civilinį ieškinį; 4) priteisti E. S. naudai iš Lietuvos Respublikos 14 481 Eur neturtinės žalos atlyginimą, solidariai su J. J. ir D. A. pagal baudžiamojoje byloje patenkintą civilinį ieškinį; 5) priteisti V. K. naudai iš Lietuvos Respublikos 7 240,50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, solidariai su J. J. ir D. A. pagal baudžiamojoje byloje patenkintą civilinį ieškinį; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi (I t., b. l. 45-46) atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš D. A. ir J. J., kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Priėmė pareiškėjų skundo dalį, kurioje prašoma atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ryšių reguliavimo tarnybos ir Bendrojo pagalbos centro. Teismas, nustatęs, jog Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-511/2014 civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir priteisė iš D. A. ir J. J. solidariai neturtinės žalos atlyginimą: I. K. 200 000 Lt (57 924 Eur), G. K. 80 000 Lt (23 169,60 Eur), E. S. 50 000 Lt (14 481 Eur), V. K. 25 000 Lt (7 240,50 Eur), sprendė, jog Panevėžio apygardos teismas išsprendė pareiškėjų civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, jog administraciniams teismams nepriskirtina nagrinėti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo klausimą. Nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja specialios teisės normos (Baudžiamojo proceso kodekso X skyrius).

Pareiškėjai 2017 m. vasario 27 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo (II t., b. l. 154-156), prašydami atnaujinti skundo padavimo terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių ir priimti skundą dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės kartu su baudžiamoje byloje nuteistaisiais asmenimis.

Prašyme nurodė, jog vadovaudamiesi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės žalos atlyginimą kartu su baudžiamojoje byloje nuteistaisiais asmenimis, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, motyvuodamas tuo, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ieškovų ieškinius tenkino, todėl, pasak teismo, buvo kreiptasi pateikiant tapatų ieškinį. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartimi paliko galioti 2016 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, motyvuodamas tuo, kad ieškinys buvo pateiktas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Manė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai aiškino ieškinio turinį, kadangi pateiktas ieškinys nebuvo tapatus, nes skyrėsi ginčo šalys. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nurodė, jog nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja specialios teisės normos (Baudžiamojo proceso kodekso X skyrius). Tačiau pažymėtina, kad vadovaujantis Baudžiamojo proceso įstatymu, valstybė nėra baudžiamojo proceso subjektas, todėl baudžiamojoje byloje nebuvo teisinių galimybių įtraukti į žalos atlyginimo mechanizmą Lietuvos Respublikos valstybę. Akivaizdu, kad tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjų teisė į teismą. Vilniaus apygardos teismui atsisakius atnaujinti terminą ir priimti nagrinėti pareiškimo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės, pareiškėjai nepagrįstai netektų galimybės ginti savo interesus teismuose.

Pažymėjo, kad atskirojo skundo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi po Vilniaus apygardos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškimo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės, buvo kreipiamasi į bendrosios kompetencijos teismus ir tik gavus neigiamus sprendimus, buvo nuspręsta prašyti atnaujinti terminą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. nutartimi (II t., b. l. 163-164) pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti netenkino.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš D. A. ir J. J. ir išaiškino pareiškėjams teismo nutarties apskundimo tvarką. Pareiškėjų argumentai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo netinkamai aiškinto ieškinio turinio šiuo aspektu nėra pagrindas atnaujinti pareiškėjams terminą apskųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą teikia 2017 m. vasario 27 d., o Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartimi išsprendė pareiškėjų ieškinio priėmimo klausimą. Nepagrįstai ilgas pareiškėjų delsimas pateikti prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti laikytas aplinkybe, priklausančia nuo pareiškėjų valios. Todėl pareiškėjų skundą atsisakyta priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.)).

III.

Pareiškėjai I. K., G. K., V. K. ir E. S. (toliau – ir pareiškėjai), atstovaujami advokato L. Žalnieriūno, elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą ir patikslintą atskirąjį skundą (III t., b. l. 74-78, 93-99), kuriais prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį, atnaujinti skundo padavimo terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, ir priimti skundą dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės kartu su baudžiamoje byloje nuteistaisiais asmenimis.

Nurodo, kad, manydami, jog buvo pažeista jų teisė į teismą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami atnaujinti praleistą terminą ir priimti skundą dėl solidariosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismui skundžiama nutartimi atsisakius atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti nagrinėti pareiškimo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės, pareiškėjai nepagrįstai neteko galimybės ginti savo interesus teismuose.

Pažymi, kad atskirojo skundo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi po Vilniaus apygardos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškimo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės, buvo kreipiamasi į bendrosios kompetencijos teismus ir tik gavus neigiamą atsakymą (2016 m. spalio 31 d.), buvo kreipiamasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti terminą atskirajam skundu paduoti (2017 m. vasario 27 d.). Į Vilniaus apygardos administracinį teismą buvo kreiptasi tik 2017 m. vasario 27 d., todėl, kad būtent šią datą buvo paskirtas nagrinėjimas skundo daliai, kuri buvo priimta pateikus pradinį skundą. Todėl buvo pasirinktas toks pažeistų teisių gynimo būdas, kai kreipiamasi į teismą tuo metu, kai jame nagrinėjamas pradinis skundas dėl priimtos skundo dalies, tokiu būdu siekiant koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimo. Atsisakymas atnaujinti praleistą terminą yra formalus, kadangi terminas buvo praleistas vykdant Vilniaus apygardos teismo nurodymus kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus. O šiems atsisakius priimti ieškinį, pareiškėjų laukimas iki tol, kol bus nagrinėjama byla, kurioje buvo atsisakyta priimti skundo dalį, laikytinas tinkamu ir natūraliai savalaikiu kreipimusi į teismą.

Mano, kad skunde pateikiamas klausimas dėl solidariosios atsakomybės yra nagrinėtinas administraciniams teismams, kadangi yra susijęs su valstybės atsakomybe ir yra glaudžiai susijęs su priimta skundo dalimi, t. y. susijęs su Europos Sąjungos teise. Prašoma pripažinti, kad Lietuvos Respublika solidariai atsako su nusikaltimą įvykdžiusiais asmenimis už nužudytosios artimiesiems teismo priteistą neturtinę žalą. Fizinių asmenų atsakomybės klausimas nagrinėjant skundą nėra sprendžiamas. Klausimas susijęs išimtinai su valstybės atsakomybe. Šioje byloje, teismui pripažinus, kad neužtikrinusi tinkamo Europos Sąjungos direktyvos 2002/22/EB taikymo Lietuvos Respublika prisidėjo prie D. A. ir J. J. padaryto nusikaltimo žalingų pasekmių, reikia preziumuoti, kad valstybė turi solidariai atsakyti su nusikaltimą įvykdžiusiais asmenimis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Bendrojo pagalbos centro, atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą (III t., b. l. 108-111) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjai su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties kreipėsi praėjus dešimt mėnesių. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 3 dalį atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias kalendorines dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos (nuorašo) įteikimo dienos. Taip pat, vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjus atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas, darytina išvada, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti. Pareiškėjų nurodyta termino praleidimo aplinkybė, kad kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, nėra svarbi priežastis ir nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjai nurodė, kad už Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą ir jų laikymosi priežiūrą atsako Ryšių reguliavimo tarnyba ir Bendrasis pagalbos centras ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgdamas į pareiškėjų skundo reikalavimą dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo, konstatavo, kad atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Ryšių reguliavimo tarnybos ir Bendrojo pagalbos centro.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ryšių reguliavimo tarnybos, atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą (III t., b. l. 112-117) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį ir 2017 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistas.

Nurodo, kad pareiškėjai, manydami, kad 2016 m. balandžio 25 d. nutartis yra nepagrįsta, turėjo joje nustatytu terminu (per 7 dienas) paduoti dėl jos atskirąjį skundą, tačiau to nepadarė, o vietoj to pasirinko kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus. Be to, nuo tada, kai Vilniaus apygardos teismas išsprendė pareiškėjų ieškinio priėmimo klausimą (2016 m. spalio 31 d.), iki tada, kai pareiškėjai pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (2017 m. vasario 27 d.) dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, praėjo beveik 4 mėnesiai. Tačiau vienintelė tokio nepagrįsto delsimo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą priežastis, kurią nurodo pareiškėjai – būtent šią 2017 m. vasario 27 d. buvo paskirtas nagrinėjimas skundo daliai, kuri buvo priimta pateikus pradinį skundą – laikytina išimtinai subjektyvia ir nepateisinama, ką pagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad priešingai, nei teigiama atskirajame skunde, pareiškėjų pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas, kai kreipiamasi į teismą tuo metu, kai jame nagrinėjamas pradinis skundas dėl priimtos skundo dalies, ne tik neprisideda prie proceso koncentruotumo ar ekonomiškumo principų įgyvendinimo, tačiau šiems principams akivaizdžiai prieštarauja, nes užuot nagrinėjant bylą iš esmės, teismas apkraunamas klausimais, kurie turėjo būti išspręsti gerokai iki teismo posėdžio.

Sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartyje padarytomis išvadomis, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu jau išsprendė pareiškėjų civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo, o administraciniams teismams nepriskirtina nagrinėti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo klausimo. Tačiau pareiškėjų atskirajame skunde pateikti argumentai šių išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo priimti nagrinėti pareiškėjų skundą dėl valstybės solidariosios atsakomybės su baudžiamojoje byloje nuteistais asmenimis.

Pažymi, kad pareiškėjai atsakovo menamą atsakomybę už pareiškėjams padarytą žalą kildina iš tariamo Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo, tačiau pareiškėjų solidariai prašoma priteisti baudžiamojoje byloje pareiškėjų naudai jau priteista neturtinė žala yra grindžiama išimtinai atitinkamų fizinių asmenų padarytais nusikalstamais veiksmais. Atsižvelgiant į tai bei remiantis CK 6.6, 6.279 straipsnių nuostatomis bei teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-759/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015), darytina išvada, kad atsakovo ir baudžiamojoje byloje nuteistų asmenų solidari atsakomybė negali būti taikoma, todėl pareiškėjų reikalavimas pripažinti atsakovą solidariai atsakingu už baudžiamojoje byloje pareiškėjų naudai priteistą neturtinę žalą yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą (III t., b. l. 118-119) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos, jog į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu yra įtraukta nepagrįstai, todėl mano, jog išsamius nesutikimo su atskiruoju skundu motyvus turi nurodyti tinkami valstybės atstovai šioje byloje.

Papildomai pabrėžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi vertino tik atskirojo skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą ir, nustatęs, kad pareiškėjai nepagrįstai ilgai delsė pateikti prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui, pagrįstai pripažino šią aplinkybę, kaip priklausančią nuo pareiškėjų valios.

Atkreipia dėmesį į tai, kad atskirajame skunde dėstomi argumentai nėra susiję su skundžiamos nutarties esme, t. y. pareiškėjai neįrodinėja, jog terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, o dėsto argumentus, susijusius su ginčo esme ir tariamai pažeidžiama pareiškėjų teise į teismą. Kadangi teismas dėl ginčo esmės turės pasisakyti nagrinėdamas bylą iš esmės (o ne spręsdamas dėl atskirojo skundo padavimo termino atnaujinimo), šie pareiškėjų argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjų prašymas atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti netenkintas (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p., 149 str. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.)).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai I. K., G. K., V. K. ir E. S., atstovaujami advokato L. Žalnieriūno, elektroninių ryšių priemonėmis 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-18), prašydami: 1) priteisti įpėdinių, I. K. ir V. K., naudai iš Lietuvos Respublikos 4 000 000 Eur E. D. patirtos neturtinės žalos atlyginimo; 2) priteisti I. K. naudai iš Lietuvos Respublikos 57 924 Eur neturtinės žalos atlyginimą, solidariai su J. J. ir D. A. pagal baudžiamojoje byloje patenkintą civilinį ieškinį; 3) priteisti G. K. naudai iš Lietuvos Respublikos 23 169,60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, solidariai su J. J. ir D. A. pagal baudžiamojoje byloje patenkintą civilinį ieškinį; 4) priteisti E. S. naudai iš Lietuvos Respublikos 14 481 Eur neturtinės žalos atlyginimą, solidariai su J. J. ir D. A. pagal baudžiamojoje byloje patenkintą civilinį ieškinį; 5) priteisti V. K. naudai iš Lietuvos Respublikos 7 240,50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, solidariai su J. J. ir D. A. pagal baudžiamojoje byloje patenkintą civilinį ieškinį; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi (I t., b. l. 45-46) atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš D. A. ir J. J., kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Priėmė pareiškėjų skundo dalį, kurioje prašoma atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ryšių reguliavimo tarnybos ir Bendrojo pagalbos centro. Teismas, nustatęs, jog Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-511/2014 civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir priteisė iš D. A. ir J. J. solidariai neturtinės žalos atlyginimą: I. K. 200 000 Lt (57 924 Eur), G. K. 80 000 Lt (23 169,60 Eur), E. S. 50 000 Lt (14 481 Eur), V. K. 25 000 Lt (7 240,50 Eur), sprendė, jog Panevėžio apygardos teismas išsprendė pareiškėjų civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, jog administraciniams teismams nepriskirtina nagrinėti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo klausimą. Nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja specialios teisės normos (Baudžiamojo proceso kodekso X skyrius).

Pareiškėjai 2017 m. vasario 27 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo (II t., b. l. 154-156), prašydami atnaujinti skundo padavimo terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių ir priimti skundą dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės kartu su baudžiamoje byloje nuteistaisiais asmenimis. Jame nurodė, kad vadovaudamiesi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės žalos atlyginimą kartu su baudžiamojoje byloje nuteistaisiais asmenimis, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, motyvuodamas tuo, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ieškovų ieškinius tenkino, todėl, pasak teismo, buvo kreiptasi pateikiant tapatų ieškinį. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartimi paliko galioti 2016 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį. Tačiau, pareiškėjų manymu, Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai aiškino ieškinio turinį, kadangi pateiktas ieškinys nebuvo tapatus, nes skyrėsi ginčo šalys. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nurodė, jog nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja specialios teisės normos (Baudžiamojo proceso kodekso X skyrius). Tačiau, vadovaujantis Baudžiamojo proceso įstatymu, valstybė nėra baudžiamojo proceso subjektas, todėl baudžiamojoje byloje nebuvo teisinių galimybių įtraukti į žalos atlyginimo mechanizmą Lietuvos Respublikos valstybę. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjų teisė į teismą. Vilniaus apygardos teismui atsisakius atnaujinti terminą ir priimti nagrinėti pareiškimo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės, pareiškėjai nepagrįstai netektų galimybės ginti savo interesus teismuose. Pažymėjo, kad atskirojo skundo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi po Vilniaus apygardos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškimo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės, buvo kreipiamasi į bendrosios kompetencijos teismus ir tik gavus neigiamus sprendimus, buvo nuspręsta prašyti atnaujinti terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama 2017 m. vasario 27 d. nutartimi pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti netenkino, pažymėjęs, kad pareiškėjų argumentai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo netinkamai aiškinto ieškinio turinio šiuo aspektu nėra pagrindas atnaujinti pareiškėjams terminą apskųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas pareiškėjų ieškinio priėmimo klausimą išsprendė 2016 m. spalio 31 d. nutartimi, o pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą teikia 2017 m. vasario 27 d., todėl nepagrįstai ilgas pareiškėjų delsimas pateikti prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti laikytas aplinkybe, priklausančia nuo jų valios, todėl pareiškėjų skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Atskirajame skunde pareiškėjai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, jog atskirojo skundo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi po pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškimo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismus ir tik gavę iš jų neigiamą atsakymą (2016 m. spalio 31 d.), vėl kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti terminą atskirajam skundu paduoti (2017 m. vasario 27 d.). Laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2017 m. vasario 27 d. į Vilniaus apygardos administracinį teismą nesikreipė, vadovaudamiesi koncentruotumo ir ekonomiškumo principais, kadangi būtent 2017 m. vasario 27 d. buvo paskirtas administracinės bylos nagrinėjimas dėl jų skundo dalies, kuri buvo priimta pateikus pradinį skundą. Mano, kad toks atsisakymas atnaujinti praleistą terminą ir priimti prašomą skundo dalį yra formalus, pažeidžiantis jų teisę į teisminę gynybą, o pareiškėjų laukimas po to, kai bendrosios instancijos teismai atsisakė priimti ieškinį, iki tol, kol bus nagrinėjama ši administracinė byla iš esmės, laikytinas tinkamu ir natūraliai savalaikiu kreipimusi į teismą. Taip pat mano, jog skunde keliamas reikalavimas dėl solidariosios Lietuvos valstybės atsakomybės yra nagrinėtinas administraciniuose teismuose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų 2017 m. vasario 27 d. prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, kurį sprendė pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, gali būti vertinamas dvejopai: kaip prašymas atnaujinti atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties padavimo terminą arba kaip savarankiškas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą dėl reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės kartu su baudžiamoje byloje nuteistaisiais asmenimis. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į pareiškėjų 2017 m. vasario 27 d. prašymo turinį. Viena vertus, pats prašymas pavadintas „Dėl skundo padavimo termino atnaujinimo“, jo reikalavimas suformuluotas: „atnaujinti skundo padavimo terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; priimti skundą dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės kartu su baudžiamoje byloje nuteistaisiais asmenimis“, t. y. nesiejant jo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi. Kita vertus, kalbėdami apie praleisto termino atnaujinimą, pareiškėjai šiame prašyme nurodė, jog „atskirojo skundo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi po Vilniaus apygardos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškimo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės, buvo kreipiamasi į bendrosios kompetencijos teismus ir tik gavus neigiamus sprendimus buvo nuspręsta prašyti atnaujinti terminą“.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šį pareiškėjų prašymą vertino kaip prašymą atnaujinti atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties padavimo terminą, pažymėjęs, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakęs priimti pareiškėjų skundo dalį, išaiškino pareiškėjams šios nutarties apskundimo tvarką, tačiau pareiškėjai jos nesilaikė, todėl jų argumentai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo netinkamai aiškinto ieškinio turinio šiuo aspektu nėra pagrindas atnaujinti pareiškėjams terminą apskųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį, be to, pareiškėjai nepagrįstai ilgai delsė po Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. nutarties iki 2017 m. vasario 27 d. kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti atskirojo skundo padavimo terminą, kas laikytina aplinkybe, priklausančia nuo pareiškėjų valios, ir nesančia pagrindu atnaujinti skundo padavimo terminą.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamo ginčo ribas šiuo atveju apsprendžia pareiškėjų atskirojo skundo reikalavimas, be kita ko, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju pasisako tik dėl skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo ir joje nustatytos ginčo apimties.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 149 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjams nustatytas septynių dienų terminas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarčiai apskųsti, tačiau pareiškėjai, patys to ir neginčija, šį terminą praleido ir į pirmosios instancijos teismą su prašymu atnaujinti šį terminą kreipėsi tik 2017 m. vasario 27 d. Taigi, ginčo šiuo atveju dėl to, kad pareiškėjai praleido atskirojo skundo padavimo terminą nėra.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 30 straipsnio 1 dalis numato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, ekstraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Pareiškėjai šiuo atveju atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties padavimo termino praleidimą grindžia tuo, jog pats pirmosios instancijos teismas šioje nutartyje jiems išaiškino, jog reikalavimas dėl Lietuvos Respublikos valstybės solidarios atsakomybės, teismingas bendrosios kompetencijos teismams, todėl į juos ir buvo kreipiamasi. 2016 m. spalio 31 d. gavus galutinį atsakymą iš Vilniaus apygardos teismo, vadovaujantis koncentruotumo ir ekonomiškumo principais, į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo buvo kreipiamasi tik 2017 m. vasario 27 d., kadangi būtent tą dieną šiame teisme buvo paskirtas teismo posėdis dėl jų skundo dalies, kuri buvo priimta pateikus pradinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmiausia pastebi, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundo dalį būtent dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš D. A. ir J. J., pažymėjus, kad toks reikalavimas teismingas bendrosios kompetencijos teismams. Dėl reikalavimo dėl Lietuvos valstybės solidarios atsakomybės su minėtais nuteistais asmenimis Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartyje konkrečiai nepasisakė, tačiau nurodė, jog iš pareiškėjų skundo matyti, kad Lietuvos valstybės atsakomybę dėl jiems padarytos žalos jie sieja su Bendrojo pagalbos centro ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, kurie neužtikrino Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo ir jų laikymosi priežiūros, veiksmais (neveikimu), todėl, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Ryšių reguliavimo tarnybos ir Bendrojo pagalbos centro. Be to, kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi išaiškino pareiškėjams ir šios teismo nutarties apskundimo tvarką. Tačiau pareiškėjai, nesutikdami su tokiu sprendimu, ne skundė minėtą nutarties dalį joje nurodyta tvarka, tačiau kreipėsi su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo jau iš Lietuvos valstybės kartu su baudžiamojoje byloje nuteistaisiais asmenimis, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš D. A. ir J. J.. Be to, pažymėtina, jog nors Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų ieškinį, nustatęs, jog jų ieškinys Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-511/2014 buvo patenkintas, o naujai pateiktą ieškinį jie grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, reikalaudami priteisti neturtinę žalą solidariai tiek iš kaltinamųjų, tiek iš Lietuvos valstybės, nors nuosprendis yra įsiteisėjęs ir išduoti vykdomieji raštai, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartyje, be kita ko, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį nepakeistą, pritarė pareiškėjų pozicijai, kad šioje byloje pateiktas ieškinys negali būti laikomas tapačiu Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-511/2014 patenkintam civiliniam ieškiniui, kadangi skiriasi ieškinių šalys ir ieškinio pagrindas. Nepaisant to, Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš D. A. ir J. J., o ne, kaip nurodė pareiškėjai, skundo dalį dėl jiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos Respublikos solidariai su J. J. ir D. A., be to, pareiškėjų skundo dalis, kurioje prašoma atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ryšių reguliavimo tarnybos ir Bendrojo pagalbos centro, buvo priimta. Atsižvelgęs į tai, Vilniaus apygardos teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjų ieškinys turėjo būti atsisakytas priimti ne tuo pagrindu, kad yra priimtas teismo sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tačiau tuo pagrindu, kad teismo (šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo) žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir nepaisant to, pažymėjo, jog, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodė pagrindą, dėl kurio atsisakė priimti ieškinį, tačiau priėmė iš esmės teisingą nutartį, todėl ją paliko nepakeistą.

Taigi, atsižvelgus į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų argumentai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo netinkamai aiškinto ieškinio turinio šiuo aspektu nėra pagrindas atnaujinti pareiškėjams terminą apskųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį. Visų pirma, dėl to, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš baudžiamojoje byloje nuteistų asmenų (D. A. ir J. J.) jau buvo išnagrinėtas ir patenkintas minėtu Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-511/2014, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Bendrojo pagalbos centro ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, kurie neužtikrino Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo ir jų laikymosi priežiūros, priimtas ir nagrinėjamas šioje administracinėje byloje. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį tik dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš D. A. ir J. J., pažymėjęs, kad toks reikalavimas teismingas bendrosios kompetencijos teismams, o pareiškėjai į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu kreipėsi jau dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės kartu su baudžiamojoje byloje nuteistaisiais asmenimis, t. y. ne dėl to paties reikalavimo.

Antra, atkreiptinas pareiškėjų dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia tik bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.). Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK 6.273 str. 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybei bylose dėl žalos atlyginimo atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų ar veiksmų atsirado žala. Taigi, Lietuvos valstybės atsakomybės už žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimą klausimas, nagrinėtinas administraciniuose teismuose, yra siejamas būtent tik su tų viešojo administravimo subjektų, atstovaujančių valstybę, neteisėtais veiksmais, dėl kurių galimai kilo žala asmeniui. Todėl šiuo atveju administracinis teismas nėra kompetentingas spręsti klausimą dėl Lietuvos valstybės atsakomybės už kitų asmenų (šiuo atveju fizinių) veiksmus, nesusijusius su valdžios funkcijų atlikimu, (šiuo atveju nusikalstamus veiksmus). Kita vertus, visus kitus klausimus, susijusius apskritai su civiline deliktine asmenų atsakomybe, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (Civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Todėl, jei šiuo atveju, kaip mano pareiškėjai, Lietuvos valstybei taip pat kyla ir solidarioji deliktinė atsakomybė su asmenimis, padariusiais nusikalstamas veikas, kylanti iš šių nusikalstamų veikų, tai nagrinėja tas teismas, kuris sprendžia neturtinės žalos, kylančios dėl šių nusikalstamų veikų, atlyginimo klausimą, kadangi solidarioji atsakomybė negali būti išskaidoma. Tačiau šiuo atveju klausimas dėl solidariosios atsakomybės negali būti sprendžiamas, nes tai reikštų ginčo nagrinėjimą iš esmės.

Vis dėlto, kaip nurodė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartyje bei Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartyje, klausimas dėl tokios atsakomybės jau nebegali būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, kadangi jis jau išspręstas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjai nereiškė reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą ne tik iš nuteistųjų, tačiau ir iš Lietuvos valstybės solidariai, todėl šiuo metu šioje situacijoje galima spręsti tik Lietuvos valstybės atsakomybės už žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimą klausimą, kuris ir yra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, t. y. priėmus pareiškėjų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ryšių reguliavimo tarnybos ir Bendrojo pagalbos centro, už jų galimai neteisėtais veiksmais pareiškėjams padarytą žalą.

Vertinant laikotarpį nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2017 m. vasario 27 d., t. y. kai pareiškėjai gavo galutinį Vilniaus apygardos teismo sprendimą atsisakyti priimti jų ieškinį ir kreipėsi su prašymu atnaujinti atskirojo skundo padavimo terminą į pirmosios instancijos teismą, pagrindžiančias pareiškėjų nurodomas aplinkybes, taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai laikytina nepagrįstai ilgu pareiškėjų delsimu dėl nuo jų valios priklausančių priežasčių, kurios šiuo atveju praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo prasme negali būti laikomos svarbiomis. Pridurtina, jog proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai, priešingai, nei teigia pareiškėjai, būtent ir reikalauja proceso dalyvius naudotis savo procesinėmis teisėmis kuo aktyviau, operatyviau ir efektyviau, nepiktnaudžiaujant jomis, siekiant kuo greitesnio ginčo išsprendimo, tačiau ne delsimo, kad prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo būtų paduotas tik sulaukus teismo posėdžio. Juo labiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjus šiuo atveju atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Todėl prašymas dėl praleisto atskirojo skundo padavimo termino atnaujinimo šiuo atveju praleistas tik dėl nuo pareiškėjų valios priklausančių aplinkybių, t. y. subjektyvių priežasčių, kurios ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme negali būti laikomos svarbiomis praleisto atskirojo skundo padavimo termino atnaujinimui.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų I. K., G. K., V. K. ir E. S. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas