Administracinė byla Nr. A-705-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01207-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 6 219,54 Eur turtinei ir 51 525 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 3 d. su pertraukomis, iš viso 407 dienas arba 399 paras, atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN žmogaus orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Tokiais atsakovo atstovų neteisėtais veiksmais buvo pažeidžiamos nacionalinės ir tarptautinės teisės normos.
3. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika vienam kalinamam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m patalpos ploto. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111 punkte įtvirtinta 3,1 kv. m ploto norma yra pavojingai arti EŽTT praktikoje nustatytos 3 kv. m ribos, kurią peržengus vienareikšmiškai pripažįstamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas.
4. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN bendrabučio tipo kambariuose, karantine ir baudos izoliatoriuje buvo neteisėtai įrengtos perteklinės miegamosios vietos – metalinės dviaukštės lovos, o pastačius kitus baldus (spinteles, stalą, suolus), patalpose faktiškai nelikdavo laisvo ploto atsistoti. Be to, guldant asmenis daugiaaukštėse ir viena su kita suglaustose lovose, buvo pažeistas reikalavimas suteikti nuteistajam asmeninę lovą ir garantuoti bent minimalų privatumą.
5. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 26 punktu nebuvo palaikoma tinkama oro temperatūra gyvenamosiose patalpose ir baudos izoliatoriuje, triukšmo lygis viršijo Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (toliau – ir HN 33:2011), 8 punkte nustatytus didžiausius leidžiamus ribinius dydžius, nes vietoje skambučių administracija naudojo apsaugos signalizacijai skirtas sirenas. Karantino patalpose, kuriose pareiškėjas praleido 49 dienas, veisėsi tarakonai. Visą bausmės atlikimo laiką buvo atsisakoma jam suteikti odontologo paslaugas ir kitą asmens sveikatos priežiūrą, nesudaroma galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu duše. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas asmens higienos priemonėmis, negavo tinkamo čiužinio, pagalvės, antklodės, rankšluosčių, maistas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl jis nuolat jautė alkį, išmokos iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondo bei socialinės pašalpos jam buvo mokamos nesilaikant nustatyto periodiškumo.
6. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN yra laikoma 500 nuteistųjų, o yra įrengti tik 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, todėl ne visada yra galimybė pasinaudoti teise į ilgalaikį pasimatymą. Per 12 mėnesių (nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. kovo 21 d.) pareiškėjui buvo suteikti tik 2 ilgalaikiai pasimatymai (2013 m. rugsėjo 10 d. ir 2013 m. gruodžio 14 d.), o nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 2 d. ilgalaikiuose pasimatymuose jis buvo 3 kartus (2014 m. kovo 25 d., 2014 m. birželio 26 d. ir 2014 m. liepos 8 d.). Turtinę 6 219,54 Eur dydžio žalą pareiškėjas siejo su bausmės atlikimo laiku (399 paros), kai jam nebuvo išmokėta parama ir pašalpa iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondo. Jam padarytą 51 525 Eur neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš nežmoniškų bausmės atlikimo sąlygų, kuriomis laikomas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimą, nemigą, dirglumą.
7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
8. Teisingumo ministerija paaiškino, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tam tikrų baldų ar įrenginių užimamas plotas neturi įtakos skaičiuojant kameros plotą. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teisingumo ministerija pabrėžė, kad nesutinka ir su kitais pareiškėjo skundo argumentais dėl teisės praustis po dušu apribojimo, kliūčių susirašinėti sudarymo, mitybos normų, diskriminuojančių asmenis pagal lytį ir socialinę padėtį, nustatymo bei pan.
9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
10. Kalėjimų departamentas paaiškino, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą žalą.
11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, prašė pareiškėjo skundą atmesti. Vilniaus PN paaiškino, kad karantino patalpos Nr. 109 plotas 19,78 kv. m, joje įrengtos 3  dvivietės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos. Taigi vienam nuteistajam tenka apie 3,3 kv. m ploto, kas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, karantino (izoliavimo) patalpos yra laikino laikymo kameros, kuriose laikomi asmenys, atvykę planiniu etapu. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Vilniaus PN teigimu, karantino patalpa Nr. 109 dažniausiai yra užpildyta vienu trečdaliu, t. y. iš šešių miegamųjų vietų būna užimtos dvi (todėl nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos negu numatyta teisės aktuose). Dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) dažnu atveju nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje paros metu gali kisti kelis kartus. Karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji, ten esantys, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje.
12. Ginčui aktualiu laiku pareiškėjas gyveno šiose gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose: trečiojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 211, trečiojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 212, septintojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 403, septintojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 406. Gyvenamosios patalpos Nr. 211 plotas – 31,02 kv. m, ten įrengta 10 miegamų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,1 kv. m ploto. Gyvenamosios patalpos Nr. 212 plotas – 36,70 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų, t. y vienam nuteistajam tenka apie 3,33 kv. m ploto, patalpos Nr. 403 plotas – 32,45 kv. m., įrengtos 9 miegamos vietos, t. y. vienam nuteistajam tenka apie 3,60 kv. m ploto, patalpos Nr. 406 plotas – 31,72 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų, t. y. vienam nuteistajam tenka apie 3,17 kv. m. ploto.
13. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius, visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.
15. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
16. Įvertinęs Vilniaus PN pateiktus duomenis apie pareiškėjo praleistą laiką Vilniaus PN gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 3 d. teismas sprendė, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas visais atvejais atitiko teisės aktų (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių) reikalavimus ir jis nebuvo mažesnis nei 3 kv. m. Pažymėjo, kad Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kamerose ar gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų; sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar baudos izoliatoriaus kamerose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji.
17. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas, nepateikdamas jokių objektyvių jo žodžius patvirtinančių įrodymų, skunde abstrakčiai teigia, jog Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinti HN 76:2010 reikalavimai. Vilniaus PN gyvenamosios patalpos, taip pat ir patalpos Nr. 211, 212, 403, 406 bei baudos izoliatoriaus kameros Nr. 2K, 4K, 7K, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laiku, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose (bei baudos izoliatoriaus kamerose) įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolat atliekami remonto darbai. Visos minėtos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139.
18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl nuolatinio ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, bei miegamųjų vietų pertekliaus nėra grindžiami objektyviais duomenimis. Pareiškėjas dėl šio galimo jo teisių pažeidimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.
19. Įvertinęs Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto, HN 76:2010 27, 39.1–39.4, 68 punktų, HN 134:2015 28.1 ir 28.2 punktų nuostatas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2443, 2015 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-1887 kontekste, teismas sprendė, kad dušinėje HN 76:2010 27, 39.1 ir 39.3 punktų pažeidimų nenustatyta. Gyvenamųjų patalpų korpuse esančioje prausykloje ir dušo patalpoje yra šalto bei karšto vandens tiekimo sistema. Prausyklos patalpoje yra langas, patalpa vėdinama natūraliai per langą. Patikrinimo metu prausykloje ir dušų patalpoje buvo vizualiai švaru, dušų kabinos veikė, buvo tiekiamas šaltas vanduo. Karštas vanduo tiekiamas vieną kartą per savaitę, todėl pareiškėjo teiginiai dėl dušų netinkamumo laikyti nepagrįstais.
20. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintų Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, bei atsižvelgęs į atsakovo paaiškinimus, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo nuteistųjų maitinimo, blogo patiekalų skonio.
21. Teismas pažymėjo, kad pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašymą (BVK 94 str. 8 d., Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2010 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 1R-22 redakcija) 102 p.). Ištyręs nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortelę, teismas nustatė, kad Vilniaus PN vedama apskaita dėl pareiškėjo susitikimo su giminaičiais, pasimatymai su kitais asmenimis, siuntinių, perdavimų ir banderolių su spauda, kaupiami duomenys apie teisę gauti papildomus pasimatymus, siuntinius, perdavimus, taip pat kaupiami duomenys apie televizorių, vaizdo grotuvų, kompiuterių, radijo imtuvų perdavimą. Teismas nurodė neturįs pagrindo abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jam trūko laiko palaikyti socialinius ryšius su laisvėje esančiais artimaisiais, tačiau nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų ar aplinkybių. Tai, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ilgalaikiams pasimatymams, patvirtina Vilniaus PN pateikti dokumentai. Šiuose dokumentuose esanti informacija, teismo įsitikinimu, visiškai paneigia skunde dėstomus pareiškėjo abstraktaus pobūdžio teiginius.
22. Išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad nei Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260, nei Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 (2009 m. gegužės 13 d. redakcija, toliau – ir Aprašas), imperatyviai neįtvirtina pataisos įstaigos administracijos pareigos skirti nuteistiesiems vienkartines pašalpas ar pinigines išmokas. Pašalpos ir piniginės išmokos dydžiai yra apspręsti Vilniaus PN turimų lėšų, paties nuteistojo elgesio, dalyvavimo darbinėje veikloje ir pan. Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės ir Aprašas nenustato minimalios pašalpos ir piniginės išmokos sumos.
23. Teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui nuolat buvo skiriamos vienkartinė pašalpa ir išmoka, tai skunde pripažįsta ir pats pareiškėjas. Kadangi teisės aktuose nėra įtvirtinta žemutinė vienkartinės pašalpos ir išmokos suma, skundo argumentai dėl pareiškėjo diskriminavimo šiuo aspektu laikyti nepagrįstais.
24. Atsakydamas į kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl žemos oro temperatūros patalpose, triukšmo, buitinių parazitų, teismas nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai tikrino Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kameras ir jokių temperatūros, drėgmės ar sanitarijos pažeidimų nenustatė. Remdamasis Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 „Dėl nuteistųjų dienotvarkės patvirtinimo ir garsinių signalų bei komandų jai vykdyti“ teismas sprendė, kad garsiniai signalai įrengti siekiant pranešti nuteistiesiems dienotvarkėje numatytą režimą, gaisro atveju, kitų nelaimingų atsitikimų atvejais. Įstaigoje nėra atlikta aprobuotų triukšmo lygio matavimų, pareiškėjas dėl garsinių signalų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nustatytų didžiausių nepastovaus triukšmo lygio gyvenamosiose patalpose ribinių dydžių atmesti.
25. Atsižvelgęs į Vilniaus PN paaiškinimus, kad nuteistieji prausia kūną šiltu vandeniu duše vieną kartą per savaitę pagal įstaigoje patvirtintą grafiką, kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo, pareiškėjas buvo aprūpintas asmens higienos priemonėmis bei pripažinęs, kad pareiškėjas nepagrindė savo teiginių, jog jam nebuvo išduodamos higienos priemonės, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus PN pareiškėjui buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu duše, jis buvo aprūpintas asmens higienos priemonėmis (HN 76:2010 68 p., HN 134:2015 44 p., Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p.).
26. Apibendrindamas pirmiau nurodytus motyvus teismas pripažino, kad Vilniaus PN veiksmai buvo teisėti, atsakovo atstovo darbuotojai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

III.

27. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
28. Vilniaus pataisos namuose pareiškėjas buvo laikomas 407 dienas žmogaus orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: iš jų 71 parą praleido karantine ir baudos izoliatoriuose, t. y. kamerų tipo patalpose, kur sąlygos buvo nežmoniškos, kenksmingos sveikatai ir prilygo kankinimui; 73 paras pareiškėjas buvo laikomas perpildytose miegamosiose bendrabučio patalpose. Visą bausmės atlikimo laiką jam nebuvo suteikta atskira miegamoji vieta (miegojo dviaukštėse lovose), nebuvo aprūpinamas privalomomis pajamomis, higienos priemonėmis, neturėjo galimybės bent du kartus per savaitę nusiprasti duše, maitintas pagal diskriminacinį valgiaraštį (kankintas alkiu), patyrė kitokias higienos požiūriu nepriimtinas sąlygas.
29. Pareiškėjui buvo trukdoma bendrauti laiškais su artimais žmonėmis bei apskritai neleista bendrauti laiškais su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, nebuvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, neužtikrinta psichologinė pagalba.
30. Dėl perteklinių miegamųjų vietų įrengimo buvo neteisėtai užimtas laisvas kameros plotas. Sanitarinio mazgo užimama kameros dalis taip pat negali būti įskaičiuojama į vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento, atsiliepimuose prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad teismas atsižvelgė į visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir tinkamai jas įvertino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32. Nustatyta, kad pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, siekdamas, kad jam būtų priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, kai per 2013 m. kovo 22 d. – 2014 m. spalio 3 d. laikotarpį su tam tikromis pertraukomis jis netinkamomis sąlygomis atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN.
33. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, iš kurių pareiškėjas kildino savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, Vilniaus PN ir kitų atsakovo atstovų atsikirtimus į pareiškėjo nusiskundimus, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Dėl šio sprendimo pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.
34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo apeliacine tvarka paskirtis yra ta, kad būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.
35. Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi tikrindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus.
36. Šiuo atveju pareiškėjas, kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą siejo su Vilniaus PN veiksmais neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, higienos normų reikalavimų (patalpų vidaus temperatūros, apšvietimo, tarakonų kamerose, teisės nusiprausti kūną karštu vandeniu) pažeidimo, teisės susirašinėti, eiti į ilgalaikius pasimatymus ribojimo, pašalpų nemokėjimo.
37. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018).
38. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkte (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
39. Iš pateikto teisinio reguliavimo seka, kad nacionalinės teisės aktai nenustato 4 kv. m minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pataisos namuose, standarto, todėl su šiuo pareiškėjo skundo argumentu pirmosios instancijos teismas nesutiko pagrįstai.
40. Faktiniais duomenimis nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose Nr. 211 (31,02 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų), 212 (36,70 kv. m, 11 miegamų vietų), 403 (32,45 kv. m, 9 miegamos vietos), 406 (31,72 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų). Objektyvių duomenų, kiek nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus PN pateikta informacija apie ginčui aktualių patalpų plotą, lovų skaičių (b. l. 40–41), iš kurios matyti, kad vienam asmeniui teko nuo 3,1 iki 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad visais atvejais kiekvienam ten esančiam nuteistajam teko ne mažiau nei teisės aktuose nustatyta privaloma ploto norma (3,1 kv. m). Patikrinusi faktines aplinkybes, susijusias su baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 2K, 4K ir 7K dydžiu ir užpildymu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vienam asmeniui turintis tekti 3,6 kv. m plotas taip pat buvo užtikrintas (tam tikru metu pareiškėjui teko net 5,64 kv. m asmeninės erdvės) (b. l. 42). Pabrėžtina, jog įrodymų, kad sanitarijos požiūriu padėtis pirmiau išvardytose patalpose / kamerose buvo bloga, byloje nėra.
41. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad norminiais teisės aktais (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p., HN 76:2010 68 p.) yra įtvirtinta pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, ir pareiškėjas nepaneigė, kad tokia galimybė jam buvo sudaryta, todėl teismas teisingai pripažino, jog Vilniaus PN vykdė įstatymais jiems nustatytą įpareigojimą.
42. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.
43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-442/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.
44. Tai reiškia, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. kad bylai aktualiu laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1520-520/2018).
45. Pareiškėjas A. G. nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šį jo teiginį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodo ir nedetalizuoja, kada ir su kokiais asmenimis siekė susirašinėti, ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti tokią savo teisę. Atitinkamai byloje nėra jokių duomenų apie neteisėtus Vilniaus PN veiksmus – nepagrįsto ir neindividualizuoto draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, taikymą, o taip pat neleistinų kliūčių tokiu būdu bendrauti su artimaisiais sudarymą.
46. Svarbu paminėti, kad Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 4 d., 2013 m. balandžio 22 d., 2013 m. spalio 9 d. ir 2014 m. sausio 16 d. nutarimais pareiškėjui buvo paskirtos ir vykdomos nuobaudos – perkėlimas į baudos izoliatorių (kamerų tipo patalpas), t. y. tam tikru metu pareiškėjas priklausė drausmės grupei, kas lyginant su BVK apibrėžta nenusižengusių (kitų grupių) nuteistųjų teisine padėtimi, užtraukė jam papildomų suvaržymų.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentai dėl psichologinės pagalbos neprieinamumo yra iš esmės nauji, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas apie šiuos faktus neužsiminė ir savo pozicijos dėl jų aiškiai nesuformulavo, o apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (ABTĮ 142 str. 3 d.).
48. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo motyvus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo (įskaitant maitinimą, pasimatymus) ir buities sąlygų, socialinio aprūpinimo Vilniaus PN, šių motyvų nekartoja.
49. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, negali būti tenkinamas, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė