Civilinė byla Nr. e2A-799-910/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16918-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.18.3; 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitė (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „M&M projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „M&M projektai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saulės kopos“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 7684,73 Eur skolą, 415,80 Eur delspinigius, 388,82 Eur palūkanas už 230 dienų laikotarpį nuo 2018 m. spalio 16 d. iki civilinės bylos iškėlimo nuo 7684,73 Eur sumos, taikant palūkanų normą, kuri nustatyta pagal vėliausią pagrindinę Europos centrinio banko refinansavimo operaciją, kuri buvo vykdyta fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, padidinta 8 procentiniais punktais, 150 Eur žalos atlyginimą, palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurios nustatytos pagal vėliausią pagrindinę Europos centrinio banko refinansavimo operaciją, kuri buvo vykdyta fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, padidinta 8 procentiniais punktais, bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė (užsakovė) ir UAB „Profesionalios statybų sistemos“ (rangovė) sudarė 2018 m. sausio 23 d., 2018 m. sausio 26 d. ir 2018 m. vasario 23 d. rangos darbo sutartis dėl stogų daugiabučiame name įrengimo. Rangos sutartyse šalys susitarė, kad užsakovė (atsakovė) turi teisę sulaikyti iki 10 procentų pagal sutartis rangovei mokėtinos sumos. Už rangos sutarčių pagrindu atliktus statybos darbus atsakovei buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias atsakovė atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolinga 10 proc. už atliktus mokėtinos sumos –7684,73 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi iškėlė UAB „Profesionalios statybų sistemos“ bankroto bylą. Paskirtas įmonės bankroto administratorius 2018 m. rugsėjo 28 d. išsiuntė atsakovei reikalavimą iki 2018 m. spalio 15 d. apmokėti 7684,73 Eur susidariusį įsiskolinimą, tačiau atsakovė skolos nesumokėjo. 2019 m. kovo 8 d. bankrutuojanti UAB „Profesionalios statybų sistemos“ sudarė sutartį su ieškove dėl reikalavimo teisių į 7684,73 Eur atsakovės skolą perleidimo. Apie skolos perleidimą ir reikalavimą apmokėti 7684,73 Eur skolą atsakovė buvo informuota 2019 m. balandžio 11 d. pranešimu. Atsakovė pateikė atsakymą, kuriuo atsisakė mokėti skolą, kėlė ieškovei sąlygas, kurias įvykdžius, skola bus apmokėta. 2019 m. balandžio 19 d. atsakovei buvo išsiųstas pakartotinis reikalavimas dėl skolos apmokėjimo.
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad jos ir UAB „Profesionalios statybų sistemos“ sudarytų rangos sutarčių 9.5 punkte šalys susitarė, kad nuo kiekvienos PVM sąskaitos faktūros bus sulaikoma 10 proc. suma atliktų darbų kokybės finansiniam užtikrinimui, užsakovė sulaikytų pinigų sumą rangovui sumokės jam pateikus rangos sutarčių 14.2 punkte numatytą garantinį draudimo bendrovės arba banko išduotą raštą per 30 dienų nuo šio rašto pateikimo dienos. Šiuo rangos sutarčių punktu šalys aiškiai susitarė, kad tokio garantinio rašto nepateikus, sulaikytų pinigų suma bus sumokama po 36 mėnesių nuo visų rangovės (UAB „Profesionalios statybų sistemos“) sutartyje numatytų darbų rezultato perdavimo užsakovei (atsakovei) dienos. Atsakovės teigimu, UAB „Profesionalios statybų sistemos“ šių savo kaip rangovės sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir rangos sutartyse numatyto garantinio laikotarpio draudimo bendrovės arba banko rašto nepateikė, todėl atsakovė teisėtai sulaikė 7684,73 Eur sumą. Darbai buvo atlikti 2018 m. vasario–balandžio mėnesiais, 36 mėnesių terminas dar nėra pasibaigęs, todėl atsakovė dar neturi prievolės atsiskaityti su ieškove pagal rangos sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės valstybei 14,01 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
5. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad atsakovė ir UAB „Profesionalios statybų sistemos“ sudarė 2018 m. sausio 23 d. rangos darbo sutartį Nr. S1-2 dėl stogų įrengimo B2 korpuso daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), 2018 m. sausio 26 d. rangos darbo sutartį Nr. S1-3 dėl stogų įrengimo D2 korpuso daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), 2018 m. vasario 23 d. rangos darbo sutartį Nr. S1-4 dėl stogų įrengimo B1 korpuso daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini). Už pagal rangos sutartis atliktus statybos darbus atsakovei buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros.
6. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-596-640/2019 iškėlė UAB „Profesionalios statybų sistemos“ bankroto bylą. Bankroto administratorius 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 18-PSS-51 informavo atsakovę apie UAB „Profesionalios statybų sistemos“ iškeltą bankroto bylą ir pateikė atsakovei reikalavimą apmokėti 7684,73 Eur skolą iki 2018 m. spalio 15 d. 2019 m. kovo 8 d. bankrutuojanti UAB „Profesionalios statybų sistemos“ sudarė sutartį su UAB „M&M projektai“ dėl reikalavimo teisių į UAB „Saulės kopos“ perleidimo 7684,73 Eur skolos sumai. Apie skolos perleidimą atsakovė buvo informuota bankroto administratoriaus 2019 m. kovo 27 d. pranešimu Nr. 19-PSS-06 ir ieškovės 2019 m. balandžio 11 d. pranešimu, kuriame ieškovė taip pat pateikė reikalavimą dėl 7684,73 Eur sumokėjimo. Atsakovė sumokėti ieškovei 7684,73 Eur nesutiko. Ieškovė 2019 m. balandžio 19 d. raštu pateikė atsakovei pakartotinį reikalavimą dėl 7684,73 Eur sumokėjimo.
7. Byloje nustatyta, kad 2019 m. liepos 10 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Profesionalios statybų sistemos“ (rangovė) pripažinta pasibaigusia ir išregistruota iš juridinių asmenų registro.
8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimo teisę kildina iš ieškovės ir bankrutuojančios UAB „Profesionalios statybų sistemos“ 2019 m. kovo 8 d. sudarytos sutarties dėl reikalavimo teisių perleidimo į atsakovės 7684,73 Eur skolą, kuri kildinama iš teisinių santykių pagal 2018 m. sausio 23 d., 2018 m. sausio 26 d. ir 2018 m. vasario 23 d. rangos sutartis.
9. Remdamasis kasacinio teismo praktika, teismas nurodė, kad kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Reikalavimų perleidimo sutartis yra tiesiogiai susijusi su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu perduodama reikalavimo teisė, ir visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).
10. Teismas iš rangos sutarčių 14.2 punkto nustatė, kad rangovė ir užsakovė (atsakovė) sulygo, jog po užsakovės ir rangovės galutinio visų rangos sutartyse numatytų darbų rezultato perdavimo–priėmimo akto pasirašymo rangovė įsipareigoja pateikti užsakovei banko arba draudimo bendrovės išduotą 10 procentų nuo galutinės darbų sumos (be PVM) dydžio ir su užsakove raštu suderintą sutartyse numatytų garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo draudimo raštą bei draudimo liudijimo kopiją ir mokestinio pavedimo kopiją, kad draudimo įmoka už šį išduotą laidavimo draudimo raštą yra sumokėta. Šis pateiktas garantinis arba laidavimo draudimo raštas turi apimti visus pagal sutartį rangovės prisiimtus garantinių prievolių įvykdymo įsipareigojimus, įskaitant ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytą rangovės nemokumo ar bankroto atvejį bei galioti 3 statinio garantinio termino metus po galutinio visų sutartyse numatytų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos.
11. Teismas vertino, kad nurodytos aplinkybės rodo, jog rangovė po rangos sutartimi priimtų darbų atlikimo, atsakovei turėjo pateikti garantinį arba laidavimo raštą 7684,73 Eur sumai. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo tarp šalių nekilo, kad rangovė rangos sutarčių 14.2 punkto neįvykdė ir garantinio ar laidavimo rašto nepateikė.
12. Atsakovė procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad sulaikė 7684,73 Eur sumą vadovaudamasi rangos sutarčių 9.5 punkto nuostatomis ir ta aplinkybė, jog rangovei buvo iškelta bankroto byla, atsakovės sulaikytai 7684,73 Eur sumai teisinių pasekmių nesukelia. Ieškovė su tokia pozicija nesutiko, teigdama, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą rangovei UAB „Profesionalios statybų sistemos“, visos sutartys pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą su atsakove, kaip buvusia užsakove, laikomos pasibaigusiomis, todėl atsakovė privalo grąžinti viską, ką yra skolinga bankrutavusiai rangovei.
13. Teismas nurodė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovės reikalavimo teisės į atsakovės pagal rangos sutartis sulaikytą 7684,73 Eur sumą (ne)pagrįstumo, kai rangovei iškeliama bankroto byla, t. y. iš esmės ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar rangovei iškėlus bankroto bylą, o vėliau ir išregistravus iš juridinių asmenų registro, užsakovei (atsakovei) išlieka teisė sulaikyti pagal rangos sutartis už atliktus darbus mokėtinos kainos dalį (7684,73 Eur) kaip darbų kokybės užtikrinimą iki garantinių terminų pabaigos.
14. Teismas nustatė, kad rangos sutarčių 9.5 punkto nuostatose rangovė ir užsakovė (atsakovė) sulygo, jog nuo kiekvienos PVM sąskaitos faktūros bus sulaikoma 10 proc. suma atliktų darbų kokybės finansiniam užtikrinimui; užsakovė sulaikytų pinigų sumą rangovei sumokės jai pateikus rangos sutarčių 14.2 punkte numatytą garantinį draudimo bendrovės arba banko išduotą raštą per 30 dienų nuo šio rašto pateikimo dienos; tokio garantinio rašto nepateikus, sulaikytų pinigų suma bus sumokama po 36 mėnesių nuo visų rangovės sutartyje numatytų darbų rezultato perdavimo užsakovei dienos.
15. Vadovaujantis rangos sutarčių 14.2 punktu, banko garantija (arba laidavimas), kaip darbų kokybės užtikinimas, turėjo galioti 3 metus po baigiamojo priėmimo–perdavimo akto sudarymo. Teismas sprendė, kad byloje nėra ginčo, jog darbai buvo atlikti ir 2018 m. vasario 28 d., 2018 m. kovo 23 d., 2018 m. balandžio 24 d. sudaryti atliktų darbų aktai, taigi darbų kokybės užtikinimas turi galioti atitinkamai iki 2021 m. vasario 28 d., 2021 m. kovo 23 d., 2021 m. balandžio 24 d. Teismas sutiko su atsakove, kad rangos sutarčių 14.2 punktas užtikrina rangovės prievolių, galinčių atsirasti garantinio laikotarpiu, vykdymą iki pasibaigs sutartinis garantinis terminas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011).
16. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos rangovei iškėlimo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą sutartys laikomos pasibaigusiomis, todėl atsakovė neturi teisės sulaikyti piniginių prievolių.
17. Spręsdamas dėl nurodytų ieškovės argumentų, teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad: 1) tuo atveju, jeigu iki garantinių terminų pabaigos ieškovės atliktų darbų defektai neatsiras, atsakovė privalės sumokėti ieškovei likusią sulaikytą sutarčių kainos dalį, tačiau tuo atveju, jeigu iki garantinių terminų pabaigos išaiškėtų kokie nors ieškovės atliktų darbų defektai, bankrotas, nors ir apriboja kai kurių atsakovės teisių gynimo būdų pasirinkimą (pvz., atsakovė negalėtų reikalauti, kad rangovė neatlygintinai pašalintų trūkumus), tačiau atsakovei išliktų teisė reikalauti, kad būtų atitinkamai sumažinta darbų kaina; 2) teisė sumažinti darbų kainą dėl nustatytų defektų, kaip užsakovės teisių gynimo būdas, rangovės bankroto atveju, kol rangovei nesumokėta visa darbų kaina, teismų praktikoje laikomas teisėta; 3) rangovės bankroto atveju užsakovė, sulaikiusi dalies kainos už atliktus darbus mokėjimą kaip rangovės garantinių įsipareigojimų užtikrinimą, savo teises gali ginti ne tik pareikšdama finansinį reikalavimą rangovės bankroto byloje, bet ir kitais būdais, kurie pagal įstatymą nedraudžiami, laikoma, kad užsakovė (atsakovė) nėra privilegijuota kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu; 4) įpareigojus atsakovę sumokėti ieškovės prašomą priteisti sumą, galima situacija, kai pasibaigus rangovės bankroto procesui bendrovė būtų išregistruota ir užsakovė (atsakovė) iki garantinio termino pabaigos nebegalėtų apginti savo teisių; 5) rangovei iki nustatytų terminų neišmokama dalis sutarties kainos, o ne apribojamas bankrutuojančios bendrovės sąskaitoje esančių lėšų disponavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-218-186/2019, nutarties 12–15 punktai).
18. Aptartų išaiškinimų kontekste teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad tol, kol nepasibaigė rangos garantiniai terminai, ieškovė, nepaisant rangovės bankroto, neturi reikalavimo teisės į pagal rangos sutartis sulaikytą 7684,73 Eur kainą. Akivaizdu, kad rangovė, kuriai buvo iškelta bankroto byla, kuri vėliau buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro, negalės pateikti banko garantijų arba pati suteikti garantinės priežiūros paslaugas, todėl užsakovės (atsakovės) elgesys sulaikant 7684,73 Eur garantijos dydį atitinkančią pinigų sumą pagrįstas ir sąžiningos verslo praktikos požiūriu. Nors atsakovė rangovei pretenzijų dėl atliktų darbų trūkumų nereiškė, tačiau garantinis terminas pasibaigs tik 2021 metais. Atsižvelgdamas į tai, teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad tik pasibaigus sutartiniam garantiniam terminui, ieškovė įgis teisę reikalauti visiško atsiskaitymo pagal rangos sutartis iš sulaikytos sumos (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-218-186/2019 13 punktą; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-711-186/2018 28 punktą; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1054-933/2019). Teismas sprendė, kad aptariamu atveju rangovės bankroto procedūra neriboja atsakovės teisės pasinaudoti sulaikymo teise, kaip darbų kokybės užtikrinimu, iki garantinių terminų pabaigos.
19. Teismas taip pat pastebėjo, kad įstatymų leidėjas ir Statybos įstatymo aiškinamajame rašte nurodė, kad rangovo nemokumo ar bankroto atveju garantinių prievolių įvykdymo užtikrinimas turi užtikrinti dėl rangovo kaltės atsiradusių defektų, nustatytų per garantinio termino metus, šalinimo išlaidų apmokėjimą statytojui (užsakovui) (įstatymų projektų reg. Nr. XIIP-3485–XIIP-3488 aiškinamasis raštas). Tai reiškia, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Statybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalis, kuri iš esmės atkartoja aiškinamojo rašto teiginius, ir buvo skirta ginti užsakovų teises siekiant užtikrinti statybos broko šalinimą rangovų nemokumo atvejais. Teismas vertino, kad toks teisinis reguliavimas labiau pagrindžia, nei paneigia aplinkybę, jog atsakovės (užsakovės) 7684,73 Eur sumos nuo mokėtinos rangos sutarties kainos sulaikymas rangovės nemokumo atveju neribojamas.
20. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė dar neturi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovės (užsakovės) 7684,73 Eur sulaikytą rangos sutarčių kainą, atsakovė (užsakovė) teisėtai, iki garantinių terminų pabaigos turi teisę naudotis aptartos 7684,73 Eur sumos sulaikymu, siekdama užtikrinti defektų, atsiradusių garantinio termino metu, šalinimo išlaidų apmokėjimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškovės ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Bylą išnagrinėjusi teisėja buvo šališka, nes dar ieškinio priėmimo stadijoje, priimdama 2019 m. birželio 12 d. ir 2019 m. birželio 20 d. nutartis pasisakė dėl ginčo esmės ir galimos bylos baigties rezultato (kvalifikavo teisinius santykius ir nurodė, kad reikalavimas bus pagrįstas tik tada, kai ieškovė pateiks įrodymą, kad atsakovei yra pranešta apie reikalavimą ir skolos perleidimą). Be to, teisėja nebuvo savarankiška ir nepriklausoma, nes motyvuodama sprendimą rėmėsi ne įstatymais, o kitų teismų sprendimais, tokiu būdu susaistydama save kitų teisėjų valia.
21.2. Teismas neatskleidė bylos esmės. Nors teismas teisingai nustatė, kad ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, ar rangovei iškėlus bankroto bylą, o vėliau ir išregistravus ją iš juridinių asmenų registro, užsakovei (atsakovei) išlieka teisė sulaikyti pagal rangos sutartį už atliktus darbus mokėtinos kainos dalį (7684,73 Eur) kaip darbų kokybės užtikrinimą iki garantinių terminų pabaigos, tačiau nepagrįstai nesivadovavo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostata, pagal kurią, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės sudarytos sutartys laikomos pasibaigusiomis, todėl priėjo prie nepagrįstos ir logikai prieštaraujančios išvados, kad atsakovė turi teisę sulaikyti piniginių prievolių vykdymą.
21.3. Vadovaujantis CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktu, motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodomi įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Nagrinėjamu atveju teismas skundžiamame sprendime nenurodė teisinio pagrindo, dėl kurio šiuo konkrečiu atveju nereikia laikytis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo. Teismas galimybę nesilaikyti nurodytos teisės normos grindė tik teismų praktika ir Statybos įstatymo aiškinamuoju raštu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnį teismų sprendimai ir nutartys nėra teisės šaltiniai, o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai taikytini tik tiek, kiek tai susijusi su ginčo esme. Dėl to laikytina, kad teismo skundžiame sprendime nurodyti kitų teismų priimti sprendimai nėra ir negali būti teisės šaltinis bei negali konkuruoti su įstatymų nustatytu teisiniu reguliavimu. Be to, skundžiame sprendime nurodytų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa (šios bylos atveju ginčas vyksta dėl skolos bankrutavus kreditoriui).
21.4. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas rėmėsi ne įstatymais, o kitų teismų sprendimais, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperiatyvą, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.
22. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Pirmosios instancijos teisme buvo užtikrintas nešališkas, CPK reikalavimus atitinkantis procesas, jokio teisėjos šališkumo požymių nebuvo.
22.2. Ieškovės argumentai dėl neatskleistos bylos esmės nepagrįsti. Teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo juridinę reikšmę turinčias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, naujausią teismų praktiką ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad rangovė, kuriai buvo iškelta bankroto byla, ir kuri vėliau buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro, negalės pateikti banko garantijų arba pati suteikti garantinės priežiūros paslaugas, todėl užsakovės (atsakovės) elgesys sulaikant 7684,73 Eur garantijos dydį atitinkančią pinigų sumą pagrįstas ir sąžiningos verslo praktikos požiūriu. Tik pasibaigus sutartiniam garantiniam terminui, ieškovė įgis teisę reikalauti visiško atsiskaitymo pagal rangos sutartis iš sulaikytos sumos.
22.3. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas nenurodė teisinio pagrindo, dėl kurio šiuo konkrečiu atveju nereikia laikytis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo. Teismas, atsižvelgiant į įrodymų byloje visetą, argumentuotai ir išsamiai atsakė į byloje kilusį klausimą nurodytos teisės normos taikymo, todėl naikinti teismo sprendimą dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
23. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
24. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniame skunde teigia, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties – šališko teismo. Ieškovės teigimu, bylą išnagrinėjusi teisėja jau ieškinio priėmimo stadijoje, 2019 m. birželio 12 d. nutartimi nustatydama ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti, pasisakė dėl ginčo esmės ir galimos bylos baigties rezultato (kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius ir nurodė, kad reikalavimas bus laikomas pagrįstu tik tada, kai ieškovė pateiks papildomus rašytinius įrodymus).
25. Nagrinėjamos atveju svarbu tai, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl skolos priteisimo, ieškinį prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Pagal CPK 424 straipsnio 1 dalį ieškinys, kurio dalykas yra piniginiai reikalavimai (atsirandantys iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kiti), ieškovo prašymu gali būti išspręstas dokumentinio proceso tvarka, jeigu visi reikalavimai yra pagrindžiami leistinais rašytiniais įrodymais. Tais atvejais, kai ieškinys neatitinka CPK 424 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir dėl to negali būti nagrinėjamas CPK XXII skyriuje nustatyta tvarka, teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovą pagrįsti savo reikalavimus leistinais rašytiniais įrodymais arba primokėti trūkstamą žyminį mokestį, kad bylą būtų galima nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (CPK 424 straipsnio 2 dalis).
26. Pažymėtina, kad sprendimas, ar bylą galima nagrinėti pagal pateiktus įrodymus dokumentinio proceso tvarka ar skirti bylą nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, yra teismo prerogatyva. Padarius išvadą, kad ieškinys pagal pateiktus įrodymus negali būti visiškai patenkinamas, teismas priima nutartį nagrinėti bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir nustato terminą primokėti trūkstamą žyminį mokestį (CPK 428 straipsnio 7 dalis).
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, preliminariai kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius ir, nustatęs, kad ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų nepakanka preliminariam sprendimui priimti, priėmė nutartį, kuria nustatė ieškovei terminą pagrįsti ieškinio reikalavimus leistinais rašytiniais įrodymais arba primokėti trūkstamą žyminį mokestį, kad bylą būtų galima nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, savaime neteikia pagrindo teismą laikyti šališku ar turinčiu išankstinę nuomonę dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo.
28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė realizavo savo procesinę teisę pareikšti nagrinėjančiai bylą teisėjai nušalinimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovė pareiškė teisėjai nušalinimą, kurį grindė tais pačiais argumentus, kuriuos nurodo ir apeliaciniame skunde. Vilniaus apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja, išnagrinėjusi ieškovės pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi konstatavo, kad nušalinimas iš esmės grindžiamas teisėjos procesiniu sprendimu, taip pat kad nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti teisėjos nešališkumu, ir ieškovės pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo atmetė. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja taip pat nenustačiusi CPK 64 ir 65 straipsniuose įtvirtintų teisėjos nušalinimo pagrindų.
29. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teisėja, priimdama skundžiamą sprendimą, nebuvo savarankiška ir nepriklausoma, nes motyvuodama sprendimą vadovavosi kitų teismų sprendimais, tokiu būdu susaistydama save kitų teisėjų valia.
30. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nurodyta teisės norma reiškia, kad teismai, taigi ir šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, turi remtis precedento galią turinčiais ankstesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, sukurtais analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi, ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą sprendimą, be kita ko, rėmėsi ir kitų teismų suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, nereiškia, jog teismas nebuvo savarankiškas ir nepriklausomas.
31. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.
Byloje nustatytos aplinkybės
32. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė UAB „Saulės kopos“ (užsakovė) ir UAB „Profesionalios statybų sistemos“ (rangovė) 2018 m. sausio 23 d., 2018 m. sausio 26 d. ir 2018 m. vasario 23 d. sudarė rangos darbų sutartis (toliau – Sutartys), kuriomis užsakovė pavedė rangovei atlikti, o rangovė savo rizika sutiko atlikti stogų įrengimo darbus daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir perduoti darbo rezultatus užsakovei Sutartyse nustatytomis sąlygomis, terminais ir tvarka.
33. Už pagal Sutartis atliktus rangos darbus rangovė UAB „Profesionalios statybų sistemos“ išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias mokėtina suma sudarė 76 847,33 Eur. Atsakovė, vadovaudamasi Sutarčių 9.5 punktu, sulaikė 10 procentų, t. y. 7684,73 Eur, pagal Sutartis rangovei mokėtiną sumą, skirtą darbų kokybei iki garantinių terminų pabaigos užtikrinti.
34. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-596-640/2019 iškėlė UAB „Profesionalios statybų sistemos“ bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2018 m. gegužės 22 d.). Įmonės bankroto administratorius 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu informavo atsakovę apie UAB „Profesionalios statybų sistemos“ iškeltą bankroto bylą ir paprašė iki 2018 m. spalio 15 d. sumokėti pagal Sutartis susidariusį 7684,73 Eur įsiskolinimą.
35. UAB „Profesionalios statybų sistemos“, atstovaujama bankroto administratoriaus, ir ieškovė 2019 m. kovo 8 d. sudarė Sutartį dėl reikalavimo teisių į UAB „Saulės kopos“ perleidimo, kuria UAB „Profesionalios statybų sistemos“ (pradinė kreditorė) perleido ieškovei (naujajai kreditorei) reikalavimo teisę į 7684,73 Eur dydžio atsakovės įsiskolinimą pagal Sutartis.
36. Ieškovė 2019 m. balandžio 11 d. raštu informavo atsakovę apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą ir pareikalavo per 7 darbo dienas sumokėti ieškovei 7684,73 Eur įsiskolinimą. Atsakovė 2019 m. balandžio 16 d. raštu atsisakė sumokėti nurodytą skolą, motyvuodama tuo, kad atsiskaitymui turi būti pateiktas garantinio laikotarpio finansinio užtikrinimo laidavimo raštas iš draudimo bendrovės ar banko, o tokio laidavimo rašto nepateikus – atsiskaitymas bus atliekamas tik parėjus 36 mėnesiams nuo atliktų darbų priėmimo–perdavimo dienos. Ieškovė 2019 m. balandžio 19 d. raštu pateikė atsakovei pakartotinį reikalavimą dėl 7684,73 Eur sumos sumokėjimo.
37. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartimi bankrutavusi UAB „Profesionalios statybų sistemos“ (rangovė) pripažinta pasibaigusia ir išregistruota iš juridinių asmenų registro.
Dėl užsakovės teisės sulaikyti pagal statybos rangos sutartį už atliktus darbus mokėtinos kainos dalį iki garantinių terminų pabaigos
38. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniame pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo ginčo esmę ir pagrįstai konstatavo, jog ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, ar rangovei iškėlus bankroto bylą, o vėliau ir išregistravus ją iš juridinių asmenų registro, užsakovei (atsakovei) išlieka teisė sulaikyti pagal Sutartis už atliktus darbus mokėtinos kainos dalį (7684,73 Eur) kaip darbų kokybės užtikrinimą iki garantinių terminų pabaigos. Tačiau ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė iki garantinio laikotarpio pabaigos turi teisę sulaikyti 7684,73 Eur sumos ieškovei sumokėjimą, o ieškovė atitinkamai dar nėra įgijusi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovės sulaikytą sumą.
39. Iš ieškovės apeliacinio turinio matyti, kad ieškovė nesutikimą su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės grindžia vieninteliu argumentu – tuo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostata, pagal kurią, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės sudarytos sutartys laikomos pasibaigusiomis. Ieškovės nuomone, rangovei UAB „Profesionalios statybų sistemos“ iškėlus bankroto bylą, Sutartys laikytinos pasibaigusiomis, todėl atsakovė nebeturi teisės vadovautis Sutarčių nuostatomis ir sulaikyti likusios kainos (7684,73 Eur) už atliktus rangos darbus sumokėjimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais apeliacinio skundo argumentais.
40. Ginčo laikotarpiu galiojusio ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas nustatė, kad jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka.
41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto reglamentavimu bankroto administratoriui suteikiama tam tikra diskrecijos teisė įstatyme nustatytu terminu apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras anksčiau sudarytas savo sutartis. Taip siekiama subalansuoti bankrutuojančios įmonės ir kitos sutarties šalies ekonominius interesus. Be to, pirmiau nurodytos įstatymo nuostatos pagrindu pasibaigia tik tos sutartys, apie kurių nevykdymą bankroto administratorius aiškiai ir nedviprasmiškai praneša suinteresuotiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011).
42. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostata neįtvirtina ir nereiškia, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, visos bankrutuojančios įmonės sudarytos sutartys savaime laikomos pasibaigusiomis. Pažymėtina ir tai, kad pirmiau aptartą diskrecijos teisę bankroto administratorius turi ne dėl visų sutarčių. Pagal BĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pasibaigusiomis laikomos sutartys, apie kurių nevykdymą bankroto administratorius praneša suinteresuotiems asmenims, išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės.
43. Nagrinėjamu atveju ginčo Sutartyse bankrutuojanti įmonė (rangovė) buvo kreditorė, Sutarčių pagrindu turėjusi teisę reikalauti iš atsakovės (užsakovės) sumokėti likusią kainos dalį už atliktus statybos rangos darbus. Kadangi ginčo Sutartys pateko į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintą išimtį, t. y. buvo tokios Sutartys, iš kurių kilo bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, bankroto bylos įmonei iškėlimas neturėjo įtakos šių Sutarčių galiojimui, jos ir toliau liko galioti. Taigi ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu turėjo pripažinti ginčo Sutartis pasibaigusiomis nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
44. Kadangi cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-686/2017; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010), ieškovė kaip naujoji kreditorė yra saistoma pradinės kreditorės UAB „Profesionalios statybų sistemos“ ir atsakovės sudarytų Sutarčių sąlygų.
45. Šioje byloje nustatyta, kad šalys Sutarčių 9.5 punkte sulygo, jog užsakovė (atsakovė) turi teisę sulaikyti iki 10 proc. pagal Sutartis mokėtinos rangovei sumos; užsakovė sumoka sulaikytą sumą per 30 d. po Sutarčių 14.2 punkto sąlygas atitinkančio garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinio arba laidavimo draudimo rašto pateikimo dienos, o jo nepateikus – po 36 mėnesių, skaičiuojant nuo visų rangovės atliktų Sutartyje numatytų darbų rezultato perdavimo užsakovei. Pagal Sutarčių 14.2 punktą po užsakovės ir rangovės galutinio visų Sutartyse numatytų darbų rezultato perdavimo–priėmimo akto pasirašymo rangovė įsipareigojo pateikti užsakovei banko arba draudimo bendrovės išduotą 10 proc. nuo galutinės darbų sumos (be PVM) dydžio ir su užsakove raštu suderintą Sutartyse numatytų garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo draudimo raštą bei draudimo liudijimo kopiją ir mokestinio pavedimo kopiją, kad draudimo įmoka už šį išduotą laidavimo draudimo raštą yra sumokėta; šis pateiktas garantinis arba laidavimo draudimo raštas turi apimti visus pagal Sutartis rangovės prisiimtus garantinių prievolių įvykdymo įsipareigojimus, įskaitant ir Statybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytą rangovės nemokumo ar bankroto atvejį bei galioti pirmuosius 3 statinio garantinio termino metus po galutinio visų Sutartyse numatytų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos.
46. Iš aptartų Sutarčių nuostatų matyti, kad jos įtvirtino susitarimą, kuriuo šalys (rangovė ir užsakovė) 10 proc. užsakovės mokėtinos už atliktus darbus sumos sumokėjimą susiejo su garantinio arba laidavimo draudimo rašto pateikimu, o jų nepateikus – su garantinio laikotarpio pabaiga (36 mėnesiai nuo visų Sutartyje numatytų darbų rezultato perdavimo užsakovei). Tokio šalių susitarimo dėl rangovei mokėtino atlyginimo sulaikymo tikslas buvo užtikrinti užsakovės nuostolių, galinčių atsirasti garantiniu laikotarpiu dėl rangovės netinkamai įvykdytų prievolių, padengimą. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2011; 2013 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015).
47. Tai, kad atsakovės (užsakovės) reikalavimas pateikti garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo draudimo raštą yra teisėtas ir pagrįstas, patvirtina ir Statybos įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad rangovas kartu su rangovo atliktų statybos darbų perdavimo statytojui (užsakovui) aktu turi pateikti dokumentą, kuriuo užtikrinamas garantinio laikotarpio prievolių įvykdymas pagal pasirašytą rangos sutartį; šis dokumentas rangovo nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti dėl rangovų kaltės atsiradusių defektų, nustatytų per pirmuosius 3 statinio garantinio termino metus, šalinimo išlaidų apmokėjimą statytojui (užsakovui). Iš nurodytos teisės normos matyti, kad pareiga pateikti garantinio laikotarpio prievolių įvykdymą užtikrinantį dokumentą rangovei nustatyta galimiems užsakovės nuostoliams (defektų šalinimo išlaidoms) padengti tais atvejais, kai rangovė tampa nemoki ar jai iškeliama bankroto byla. Taigi aptartas teisinis reglamentavimas taip pat teikia pagrindą kaip nepagrįstus atmesti ieškovės argumentus, kad rangovei iškėlus bankroto bylą, atsakovė (užsakovė) nebeturi teisės prašyti ieškovės, kaip rangovės teisių perėmėjos, pateikti jai dokumentą, kuriuo užtikrinamas garantinio laikotarpio prievolių įvykdymas pagal Sutartis.
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, įpareigojus atsakovę sumokėti ieškovės prašomą priteisti sumą, iš esmės būtų paneigtas pirmiau aptartas Sutartyse įtvirtintas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (dalies kainos mokėjimo sulaikymas), nes galėtų susiklostyti situacija, kai, iki garantinių terminų pabaigos atsiradus rangovės atliktų darbų defektams, atsakovė (užsakovė) būtų priversta juos šalinti savo lėšomis.
49. Pozicijos, kad iškėlus rangovei bankroto bylą, užsakovei išlieka teisė sulaikyti pagal statybos rangos sutartį už atliktus darbus mokėtinos kainos dalį kaip darbų kokybės užtikrinimą iki garantinių terminų pabaigos, laikomasi ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-218-186/2019).
50. Aptariamu atveju nei rangovė, nei jos teisių perėmėja (ieškovė), reikalaudamos užsakovę visiškai atsiskaityti pagal Sutartis, neįvykdė Sutarčių 9.5 ir 14.2 punktuose įtvirtintos prievolės pateikti atsakovei (užsakovei) banko arba draudimo bendrovės išduotą 10 proc. nuo galutinės darbų sumos (šiuo atveju – 7684,73 Eur) dydžio garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo draudimo raštą. Kadangi rangovei iškėlus bankroto bylą užsakovei išliko teisė sulaikyti pagal Sutartis už atliktus darbus mokėtinos kainos dalį kaip darbų kokybės užtikrinimą iki garantinių terminų pabaigos, o garantinis laikotarpis dar nėra pasibaigęs, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė dar neturi pagrindo reikalauti užsakovę vykdyti savo prievolę – sumokėti likusią 7684,73 Eur kainą už atliktus statybos rangos darbus.
51. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, teisingai nustatė, kad atsakovė iki garantinių terminų pabaigos turi teisę į pagal Sutartis ieškovei mokėtinos 7684,73 Eur sumos sulaikymą, ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovės skolą, delspinigius ir palūkanas.
Dėl teismo teisės atsižvelgti į teismų praktiką
52. Ieškovės (apeliantė) apeliaciniame skunde teigia, kad pagal Teismų įstatymo 33 straipsnį teismų sprendimai ir nutartys nėra teisės šaltiniai, todėl pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi kitų teismų priimtais sprendimais, tuo, be kita ko, pažeisdamas konstitucinį imperatyvą, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.
53. Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.
54. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją ir įstatymus teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais.
55. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
56. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad teismai turi ne tik teisę, bet ir įstatyminę pareigą, nagrinėdami bylas, atsižvelgti į teismų praktiką, siekiant užtikrinti jos nuoseklumą ir tęstinumą, todėl ieškovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi kitų teismų sprendimuose suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Dėl procesinės bylos baigties
57. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio ieškovės (apeliantės) apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atmesti ieškovės apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimą.
Teisėjos Ramunė Mikonienė
Asta Pikelienė
Laima Ribokaitė