Administracinė byla Nr. A-1920-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05845-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas perpildytose kamerose, antisanitarinėmis sąlygomis, kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas bei temperatūra, nebuvo ventiliacijos, o tualetas buvo įrengtas gyvenamojoje kameros patalpoje bei atskirtas tik sienele, kamerose taip pat buvo buitinių parazitų, nebuvo įrengta pakankamai baldų. Pareiškėjas nebuvo aprūpinamas tinkamu maistu. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, kitus nepatogumus.

Atsakovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų senaties terminą ir skundą atmesti.

Atsakovas skunde nurodė laikotarpius, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad kamerų vėdinimas ir jose įrengti baldai atitinka teisės aktų reikalavimus, kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš biudžeto. Nurodė, kad asmenys Lukiškių TI-K maitinami pagal teisės aktais patvirtintas mitybos normas ir valgiaraščius. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, tačiau būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., tačiau skundą teismui surašė 2015 m. lapkričio 30 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl, remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas galbūt patyrė Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 20 m. iki 2011 m. lapkričio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2010 m. rugsėjo 20 m. iki 2011 m. lapkričio 30 d., o skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė (išsiuntė paštu) 2015 m. gruodžio 11 d., nenustatęs pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas V. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jo skundą tenkinti ir priteisti jo prašomą neturtinės žalos sumą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje jokie ribojimai nėra nustatyti. Šiame straipsnyje įtvirtinta teisė yra absoliuti, todėl nacionalinėje teisėje negali būti nustatytas senaties terminas šiai teisei ginti. Be to, CK nustato bendrąjį 10 metų senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 20 m. iki 2011 m. lapkričio 30 d., atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė. 

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje toks apribojimas nėra nustatytas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, o ne bendrąjį ieškinio senaties terminą, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 22083/93).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galbūt neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, vėdinimo, taip pat tinkamo apšvietimo, temperatūros ir maitinimo neužtikrinimo, netinkamo tualeto įrengimo ir kamerų aprūpinimo baldais bei antisanitarinių kamerų sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. gruodžio 11 d. (b. l. 8). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė būdamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. gruodžio 11 d., o priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos pareiškėjas nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nesudarė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. pareikšti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių,  sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu, kuomet buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., tačiau iki 2015 m. gruodžio 11 d. nesiėmė jokių veiksmų savo galbūt pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2015 m. gruodžio 11 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galbūt pažeistas teises.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas šiuo atveju turėjo taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, nepagrįsti, kadangi, kaip jau buvo minėta, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Artūras Drigotas

                                                                      Dalia Višinskienė

                                                                      Virginija Volskienė