Civilinė byla Nr. 3K-3-143/2014

Proceso Nr. 2-02-3-07649-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.3; 32.5.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB SEB banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovams UAB „Nonfera“ ir BUAB Mariaus Budrikio autocentrui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos; tretieji asmenys: „Swedbank“, AB, Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras Algirdas Gaulia, UAB „MB Projektai“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB SEB bankas pateikė ieškinį, prašydamas: pripažinti negaliojančia atsakovų UAB Mariaus Budrikio autocentro ir UAB „Nonfera“ 2008 m. liepos 4 d. sudarytą žemės sklypų, esančių adresu Vilnius, Šaltūnų g., sujungimo ir atidalijimo iš bendro turto bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį (toliau – ir Sutartis) kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms ir taikyti restituciją atkuriant buvusią padėtį; pripažinti negaliojančia atsakovų 2009 m. gegužės 29 d. sudarytą žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-1738-4788) dalies, lygios 951/5853, pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją.

Byloje nustatyta, kad ieškovas AB SEB bankas ir trečiasis asmuo UAB „MB Projektai“ 2007 m. rugsėjo 11 d. sudarė kreditavimo sutartį. Įsipareigojimams užtikrinti 2007 m. spalio 12 d. sutartinės hipotekos lakštu ieškovo naudai pirmine hipoteka įkeisti du žemės sklypai po 2000 kv. m ploto (unikalūs Nr. 0101-0068-0203 ir 0101-0051-0026), esantys Vilniuje, Šaltūnų g. Ieškovas AB SEB bankas atsakovui UAB Mariaus Budrikio autocentrui 2008 m. liepos 1 d. išdavė pažymą, kuria leido sujungti du jo naudai pirmine hipoteka įkeistus žemės sklypus su 1902 kv. m ploto žemės sklypu (unikalus Nr. 0101-0051-0025), įkeistu trečiajam AB bankui „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas – „Swedbank“, AB) bei iš jų suformuoti du atskirus 5853 kv. m ir 48 kv. m žemės sklypus, su sąlyga, kad naujai suformuoto 5853 kv. m sklypo (unikalus Nr. 4400-1738-4788) dalis, turinti 2951/5853 kv. m ploto, liktų įkeista bankui pirminiu įkeitimu. Taip pat nustatyta, kad AB bankas „Hansabankas“ trečiajam asmeniui UAB „Nonfera“ 2008 m. gegužės 8 d. išdavė pažymą, kuria išreiškė sutikimą, kad UAB „Nonfera“ priklausantis ir įkeistas „Swedbank“, AB 1902 kv. m ploto žemės sklypas būtų sujungtas su UAB Mariaus Budrikio autocentrui priklausančiais 2000 kv. m ploto žemės sklypais, įkeistais ieškovui, suformuojant iš šių trijų sklypų du, su sąlyga, kad naujai suformuoti sklypai liks įkeisti „Swedbank“, AB pirminiu įkeitimu.

UAB Mariaus Budrikio autocentras ir UAB „Nonfera“ 2008 m. liepos 4 d. sudarė žemės sklypų sujungimo ir atidalinimo iš bendro turto bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį. Pagal šią sutartį iš trijų sklypų naujai suformuotas žemės sklypas atidalytas į du atskirus: 48 kv. m ploto žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-1738-6517), atitekusį UAB „Nonfera“ nuosavybėn, ir 5853 kv. m ploto žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-1738-4788), atitekusį bendrąja daline nuosavybės teise UAB Mariaus Budrikio autocentrui – 2951/5853 dalis ir UAB „Nonfera“ – 2902/5853 dalys.

UAB Mariaus Budrikio autocentrui nuosavybės teise priklausiusi 951/5853 žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-1738-4788) dalis buvo parduota UAB „Nonfera“ 2009 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi.

Byloje kilo ginčas dėl to, kad, ieškovo nuomone, atsakovas UAB Mariaus Budrikio autocentras ieškovo naudai hipoteka įkeistus žemės sklypus sujungė nesilaikydamas išduoto sutikimo sąlygos – po sujungimo naujai suformuoto 5853 kv. m sklypo dalis, turinti 2951/5853 kv. m ploto, nėra įkeista ieškovui pirmos eilės įkeitimu. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. vasario 5 d. nutartimi dėl duomenų pakeitimo Hipotekos registre hipotekų eiliškumas nustatytas pagal prašymų įregistruoti hipoteką įregistravimo datą, t. y. pirmosios eilės yra „Swedbank“, AB hipoteka (2006 m. sausio 9 d.), antrosios eilės – taip pat „Swedbank“, AB hipoteka (2006 m. kovo 24 d.), o SEB banko hipoteka (2007 m. spalio 17 d.) yra trečiosios eilės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas nustatė, kad 2008 m. liepos 4 d. Sutarties 4.3.2 punkte nurodyta ieškovo sąlyga, kad naujai suformuoto 5853 kv. m sklypo dalis, turinti 2951/5853 kv. m ploto, turi likti įkeista SEB bankui pirminiu įkeitimu, o šios sutarties 4.3.1 punkte – AB banko „Hansabankas“ sąlyga, kad naujai suformuoti sklypai liks įkeisti šiam bankui pirminiu įkeitimu. SEB bankas, turėjęs pirmosios eilės dviejų sklypų hipoteką, po Sutarties sudarymo liko trečiosios eilės hipotekos kreditoriumi. Teismas, atsižvelgęs į ieškovo išduotos pažymos turinį, konstatavo, jog jis nedavė sutikimo pakeisti kreditorių eilę, o atsakovai, sudarę sutartį tokiomis prieštaringomis sąlygomis, elgėsi nesąžiningai. Teismas atmetė atsakovo UAB „Nonfera“ ir trečiojo asmens „Swedbank“, AB argumentus, kad ieškovas neturėjo teisės nustatyti sąlygos dėl pirminio įkeitimo. Teismas pažymėjo, jog ieškovas nustatė nurodytą sąlygą pagrįstai siekdamas apsaugoti savo kaip hipotekos kreditoriaus interesus ir tokia sąlyga neprieštarauja imperatyviosioms CK normoms. Teismas padarė išvadą, kad Sutartis sudaryta be SEB banko, kaip hipotekos kreditoriaus, sutikimo, todėl ji prieštarauja tokį sutikimą gauti įpareigojančioms imperatyviosioms CK 4.173 straipsnio 1 dalies nuostatoms, dėl to Sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Teismas pažymėjo, kad ieškovo pažeisti interesai panaikinus neteisėtą sandorį negali būti atkurti kitaip, kaip tik taikant restituciją natūra ir atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. du naujai suformuotus žemės sklypus išformuojant į prieš tai buvusius tris žemės sklypus. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2009 m. gegužės 29 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta pripažintos negaliojančia Sutarties, negalinčios sukelti jokių padarinių, pagrindu, pirkimo–pardavimo sutartį taip pat pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 4.173 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvioji nuostata, jog įkeisti nekilnojamieji daiktai gali būti sujungti tik gavus kreditorių, kurių reikalavimo tenkinimo eilė po sujungimo pasikeis, rašytinį sutikimą. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad kreditorius, žinodamas, jog atsižvelgiant į to paties straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prašymų įregistruoti hipoteką įregistravimo datą, turi teisę duoti arba neduoti sutikimą sujungti įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Ieškovas davė sutikimą sujungti du jo naudai pirmine hipoteka įkeistus žemės sklypus su kitu žemės sklypu, įkeistu trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, su sąlyga, jog, iš jų suformavus du atskirus žemės sklypus, naujai suformuoto žemės sklypo dalis liktų įkeista bankui pirminiu įkeitimu. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas, prieš duodamas tokį sąlyginį sutikimą, privalėjo įvertinti, ar jis objektyviai galėtų būti įvykdomas ir ar nepažeistų trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas, kuriam kaip specifiniam verslo subjektui keliami ypač aukšti atidumo, apdairumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimai, jau išduodamas sutikimą sujungti du jo naudai pirmine hipoteka įkeistus žemės sklypus su kitu žemės sklypu, įkeistu trečiajam asmeniui, su sąlyga, kad po sujungimo naujai suformuoto sklypo dalis liktų įkeista jam pirmine hipoteka, privalėjo suvokti, kad ši jo sąlyga objektyviai nebus įgyvendinta, todėl jo išduotas sutikimas vertintinas kaip besąlyginis CK 1.68 straipsnio prasme. Ieškovas turi prisiimti dėl tokio sutikimo išdavimo kilusius teisinius padarinius. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas, 2009 m. spalio 29 d. raštu išreikšdamas pritarimą 2009 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui, suvokė ir pripažino anksčiau įregistruotą hipotekų eiliškumą ir tai, kad jo iškelta sąlyga dėl pirminės hipotekos  yra niekinė. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Sutartis atitinka imperatyviąsias CK 4.173 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl pripažinti Sutartį negaliojančia ab initio nėra teisinio pagrindo. Ieškovas 2009 m. gegužės 4 d. davė sutikimą sudaryti 2009 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir parduoti UAB Mariaus Budrikio autocentrui priklausančią po žemės sklypų sujungimo naujai suformuoto sklypo dalį. Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, trečiojo asmens paaiškinimus, konstatavo, jog ieškovas žinojo apie planuojamų Sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties esmę bei jų padarinius ir tam neprieštaravo. Taip pat ieškovas žinojo apie sklype vykdomą investicinį daugiabučio gyvenamojo namo statybos projektą, atsakovai jokios informacijos nuo ieškovo nenuslėpė, melagingos informacijos jam nepateikė, jokių neteisėtų veiksmų atsakovai ieškovo atžvilgiu neatliko, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog 2008 m. liepos 4 d. Sutartis ir 2009 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. CK 1.68 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandorio sudarymo metu buvo aišku, jog sąlygos neatsiras, tai sandoris laikomas besąlyginiu, kai ta sąlyga atidedamoji, arba niekiniu, kai ta sąlyga naikinamoji. Šios nuostatos reglamentuoja sąlyginius sandorius. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus sutikimą traktavo kaip sąlyginį sandorį su atidedamąja sąlyga. Sąlyginiu sandoriu su atidedamąja sąlyga laikytinas sandoris, kuriame nustatyta, kad teisės ir pareigos atsiras tik ateityje susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, neatsiradus šalių aptartos aplinkybės (sąlygos), šalys nesaistomos prievolinio santykio, teisių ir pareigų joms neatsiranda. Kasatoriaus išduotas sutikimas neturi sąlyginio sandorio su atidedamąja sąlyga požymių, nes juo teisė sujungti žemės sklypus ir iš jų suformuoti du kitus sklypus nėra priklausoma nuo kokių nors aplinkybių atsiradimo ateityje, bet suteikta iš karto po kasatoriaus sutikimo išreiškimo.

2. Sutartyje buvo nurodytos tarpusavyje nesuderintos kasatoriaus ir „Swedbank“, AB sutikimų sąlygos. Jų nesuderinus Sutartis laikytina sudaryta be kasatoriaus sutikimo ir pažeidžiant CK 4.173 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas, kad kasatorius neturėjo teisės išduoti ginčo sutikimo, yra ydingas. Tai patvirtina šie argumentai:

2.1. Civiliniams teisiniams santykiams yra būdingas dispozityvumo principas. Jis reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviams yra leidžiama viskas, kas nėra aiškiai uždrausta įstatymo. CK 4.173 straipsnyje ar kitose įstatymo nuostatose neįtvirtintas draudimas hipotekos kreditoriui (kurio reikalavimų eilė gali pasikeisti) išduoti sutikimą sujungti nekilnojamojo turto objektus su sąlyga, kad sutikimą duodantis hipotekos kreditorius liktų sujungto nekilnojamojo turto objekto ar jo dalies pirmosios eilės hipotekos kreditoriumi. Tai reiškia, kad CK 4.173 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra imperatyvios ir taikytinos tik tais atvejais, kai nekilnojamojo turto objektai yra sujungiami hipotekos kreditoriams nenustatant jokių sąlygų dėl nekilnojamojo turto objektų sujungimo. Toks išaiškinimas geriausiai atitinka civilinės apyvartos ir civilinių teisinių santykių dispozityvumo esmę, nes nekilnojamojo turto objekto savininkams ir hipotekos kreditoriams yra suteikiamos galimybės derinti savo valią ir ją suderinus atlikti nekilnojamojo turto objektų sujungimą pagal hipotekos kreditorių valią atitinkančias sąlygas.

2.2. Atsakovai turėjo galimybę įgyvendinti kasatoriaus sutikime nurodytas sąlygas. Sujungus žemės sklypus ir iš jų suformavus du naujus, kasatoriui turėjo būti įkeista vieno žemės sklypo dalis. CK 4.171 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad, norint įkeisti tam pačiam savininkui priklausančio daikto dalį, toji dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota viešame registre kaip atskiras objektas. To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad, įkeičiant bendrosios dalinės nuosavybės dalį, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas, tačiau įkeičiamoji dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi. Taigi nekilnojamojo turto dalis turėjo būti išskirta bendraturčių sudarytoje ir notaro patvirtintoje naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartyje, joje nurodant, kad ši dalis turi likti įkeista sutikimą davusiam hipotekos kreditoriui pirmąja eile.

3. Konstatavus, kad kasatoriaus sutikimas nėra besąlyginis, tačiau prieštarauja CK 4.173 straipsnio nuostatoms, dėl šio prieštaravimo jis pripažintinas negaliojančiu ir kaip juridinis faktas išnyksta, o ginčo sutartys laikytinos sudarytomis be kasatoriaus sutikimo. Tokiu atveju ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais.

4. Tokia situacija, kai bankrutuojant vienam iš atsakovų kasatorius, neatlikęs nesąžiningų veiksmų, vietoje pirmosios eilės liktų tik trečiosios eilės hipotekos kreditoriumi, pažeidžia kasatoriaus interesus ir nėra suderinama su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.  Atsakovai, atlikdami neteisėtus,  kasatoriaus  teises  ir teisėtus  interesus pažiedžiančius veiksmus, prisiėmė su tuo susijusią riziką. Šios aplinkybės eliminuoja jų teisę į interesų gynimą (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

5. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriaus 2009 m. spalio 29 d. sutikimu dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pripažino, jog jo Sutarties sudarymui sutikime iškelta sąlyga dėl pirminės hipotekos yra niekinė. Šią išvadą paneigia ne tik nurodyto 2009 m. spalio 29 d. rašto turinys, bet ir byloje pateikta Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartis, patvirtinanti, kad kasatorius, sužinojęs apie reikalavimų eilės pasikeitimą, nedelsiant kreipėsi į Hipotekos skyrių, prašydamas pakeisti įrašus ir nustatyti, kad jis yra pirmosios eilės dalies žemės sklypo hipotekos kreditorius, vėliau ėmėsi kitų jo teisių gynybos priemonių. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius, išduodamas 2009 m. gegužės 4 d. sutikimą parduoti įkeistą turtą, žinojo apie reikalavimų eilės pasikeitimą.

Atsakovas UAB „Nonfera“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Pagrįsta apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad kasatoriaus sutikimas sujungti žemės sklypus laikytinas besąlyginiu, nes į sutikimą jo įrašyta sąlyga prieštarauja CK 4.173 straipsnio 2 dalies imperatyviosioms nuostatoms.

2. Pagal CK 4.173 straipsnio 2 dalį sujungus kelis įkeistus nekilnojamuosius daiktus hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prašymų įregistruoti hipoteką įregistravimo datą, nenurodant jokių alternatyvų, t. y. kreditorių tenkinimo eilės nustatymo klausimą reglamentuoja įstatymas, o ne sandorio šalių susitarimai. Dėl to nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad CK 4.173 straipsnio 2 dalis yra dispozityvi teisės norma.

3. Tikroji žemės sklypų sujungimo sandorio šalių valia buvo nukreipta ne formaliai pakeisti hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, o bendromis jėgomis ir lėšomis įgyvendinti sklype planuotą daugiabučio gyvenamojo namo statybos investicinį projektą. Sutartyje aiškiai aprašyti hipotekos kreditorių sutikimai. Hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės pakeitimo pagrindas buvo hipotekos teismo nutartis, o ne atsakovų susitarimai. Dėl to nėra pagrindo laikyti, kad atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius, žinojo, jog pažeidžia kasatoriaus interesus.

4. Hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės klausimas jau išspręstas prejudicinę ir res judicata galią turinčia Hipotekos skyriaus prie Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi kitoje išnagrinėtoje byloje atmetus kasatoriaus prašymą pakeisti duomenis hipotekos registre.

5. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo iš esmės grindžiami teiginiais apie netinkamą teismo nustatytų konkrečių faktinių aplinkybių įvertinimą, tačiau nekeliama teisės problemų, kurios atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytus kasacijos pagrindus.

6. Tenkinus kasacinį skundą ir taikius restituciją, atsakovas iš BUAB Mariaus Budrikio autocentro neatgautų 1 000 000 Lt, sumokėtų už žemės sklypą, daugiau kaip 400 000 Lt detaliojo plano sklype rengimui, kitų išlaidų, nors būtent kasatoriui kaip bankui, nuolat dalyvaujančiam hipotekos sandoriuose, užsitikrinant suteiktų kreditų susigrąžinimą, taikytini didesni apdairumo, rūpestingumo bei atidumo reikalavimai, siekiant išsiaiškinti aplinkybes apie reikalavimų tenkinimo eilę sujungus daiktus ir priimti galutinį sprendimą išduoti sutikimą ar ne.

Trečiasis asmuo „Swedbank“, AB atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Kasatorius, teigdamas, kad jo išduotas 2008 m. liepos 1 d. sutikimas neturėtų būti traktuojamas kaip sąlyginis sandoris su atidedamąja sąlyga, nenurodo, kokiai sąlyginio sandorio rūšiai jis turėtų būti priskiriamas.

2. Padėtis po žemės sklypų sujungimo ir atskyrimo galėjo atitikti kasatoriaus sutikime išdėstytas sąlygas, jeigu būtų sudaryti atitinkami susitarimai. Byloje yra duomenų, kad „Swedbank“, AB siūlė kasatoriui susitarti, tačiau šis susitarimo atsisakė, pasirinkęs kitą teisių gynimo kelią ir pareiškęs ieškinį teisme.

3. Išvadą, kad kasatorius suvokė po Sutarties sudarymo susidariusią situaciją, šios situacijos padarinius ir tam neprieštaravo, apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis ne vien tik 2009 m. spalio 29 d. kasatoriaus raštu, o įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, trečiojo asmens paaiškinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių, tačiau kolegija sprendžia, kad glaustai pristatytina bylą nagrinėjusių teismų nustatyta faktinė ginčo situacija, nes pagal šias nustatytas aplinkybes būtina pasisakyti dėl  taikytinų teisės normų.

Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje – teisės normų, susijusių su hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybe, kai sujungus įkeistus nekilnojamuosius daiktus sutartimi pakeičiama kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė,  aiškinimo ir taikymo klausimai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditoriaus „Swedbank“, AB ir skolininko UAB „Nonfera“ sudarytoms kreditavimo sutartims užtikrinti 2006 m. sausio 9 d. ir 2006 m. kovo 24 d. buvo įregistruota UAB „Nonfera“ priklausančio 1902 kv. m žemės sklypo pirminė hipoteka, o kreditoriaus AB SEB banko ir skolininko UAB „MB Projektai“ sudarytoms kreditavimo sutartims užtikrinti 2007 m. spalio 17 d. įregistruota UAB Mariaus Budrikio autocentrui ir Linui Šatui priklausančių dviejų žemės sklypų po 2000 kv. m pirminė hipoteka. Visi sklypai yra Vilniuje, Šaltūnų g. „Swedbank“, AB 2008 m. gegužės 8 d, o  AB SEB bankas 2008 d. liepos 1 d. davė savarankiškus sutikimus, kad 1902 kv. m ploto žemės sklypas, įkeistas „Swedbank“, AB būtų sujungtas su 2000 kv. m ploto žemės sklypais, įkeistais AB SEB bankui, suformuojant iš šių trijų sklypų du. „Swedbank“, AB sutikime nustatė sąlygą, kad naujai suformuoti sklypai liks įkeisti „Swedbank“, AB pirminiu įkeitimu, o AB SEB bankas nustatė sąlygą, kad naujai suformuoto 5853 kv. m sklypo dalis, turinti 2951/5853 kv. m ploto, liktų įkeista AB SEB bankui pirminiu įkeitimu. 2008 m. liepos 4 d. UAB Mariaus Budrikio autocentras ir UAB „Nonfera“ sudarė žemės sklypų sujungimo ir atidalijimo iš bendro turto bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, kuria naujai suformuotas žemės sklypas atidalytas į du atskirus: 48 kv. m ploto žemės sklypą, kuris atiteko UAB „Nonfera“ nuosavybėn, ir 5853 kv. m ploto žemės sklypą, kuris  bendrąja dalinės nuosavybės teise atiteko UAB Mariaus Budrikio autocentrui – 2951/5853 dalis ir UAB „Nonfera“ – 2902/5853 dalis. 2009 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB Mariaus Budrikio autocentrui nuosavybės teise priklausiusi 951/5853 žemės sklypo dalis buvo parduota UAB „Nonfera“. Pastaruosius du sandorius kasatorius ginčija, nes 2008 m. liepos 4 d. sudaryto žemės sklypų sujungimo ir atidalijimo iš bendro turto bei naudojimosi tvarkos nustatymo sandorio pagrindu, laikantis kreditorių prašymų įregistruoti hipoteką padavimo laiko eilės tvarkos, „Swedbank“, AB tapo naujai suformuoto 5853 kv. m sklypo pirmosios ir antrosios eilės hipotekos kreditoriumi, o ieškovas AB SEB bankas – trečiosios, nors, minėta, tiek „Swedbank“, AB, tiek AB SEB bankas duodami sutikimus sujungti žemės sklypus, o po to – suformuoti naujus nekilnojamo turto objektus, siekė išsaugoti pirminio įkeitimo teisę.

Dėl kreditoriaus sutikimo sujungti įkeistus nekilnojamuosius daiktus teisinio vertinimo bei dėl sandorio, sudaryto neatsižvelgiant į sutikime išreikštą valią, teisėtumo

Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės esamo ar būsimo skolininko įsipareigojimo įvykdymas, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju,  iš šalių valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis, 4.185 straipsnis). Sutartinei hipotekai galioja bendrieji sutarčių dispozityvumo ir laisvės principai, kurie suteikia jos šaliai teisę laisvai apsispręsti dėl hipotekos sąlygų ir turinio, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti, kad jas siejantys sutartiniai santykiai būtų priklausomi nuo tam tikrų aplinkybių (sąlygų) buvimo ar nebuvimo. Pagal CK 1.66 straipsnio 1 dalį galimi sudaryti sąlyginiai sandoriai, kuriuose teisių arba pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. Sąlyginiai sandoriai gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga (CK 1.66 straipsnio 1 dalis). Sąlyginių sandorių teisinis reguliavimas leidžia išskirti sąlygai keliamus reikalavimus. Ja gali būti pripažinta tik tokia aplinkybė, kuri: 1) atsiranda ateityje (CK 1.68 straipsnio 1 dalis); 2) šalims nėra žinoma ir neturi būti žinoma, kad tokia aplinkybė įvyks ar ne (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys; 1.68 straipsnio 2–4 dalys); 3) yra teisėta, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.66 straipsnio 4 dalis); 4) jos buvimas ar nebuvimas yra įmanomas (CK 1.66 straipsnio 1 dalis); 5) nepriklauso išimtinai nuo skolininko valios (CK 1.68 straipsnio 4 dalis). Pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka šias sąlygas, sprendžiama apie sudaryto sandorio galiojimą, taip pat jo teisinį kvalifikavimą. Sąlyginių sandorių atveju aplinkybei neįvykus teisės ir pareigos šalims neatsiranda, kai sąlyga buvo atidedamoji (CK 1.66 straipsnio 2 dalis).

Pateiktas sąlyginį sandorį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas teikia pagrindą pripažinti, kad  AB SEB banko 2008 m. liepos 1 d. duotas sutikimas dėl pirmiau nurodytų žemės sklypų sujungimo ir atidalijimo turi būti kvalifikuojamas kaip sutikimas, duotas su atidedamąja sąlyga, kuri įgyvendintina siekiant sudaryti teisėtą žemės sklypų sujungimo ir atidalijimo sutartį. Nurodytame sutikime įtvirtinta aiški kreditoriaus AB SEB banko sąlyga, kuria kreditorius siekia naujoje sutartyje įtvirtinti ir taip išlaikyti savo turimas kreditoriaus garantijas į įkeistus daiktus, kad jis neprieštarauja dėl savarankiškų turtinių vienetų suformavimo sujungiant tris žemės sklypus, o nurodyta sąlyga turi užtikrinti, kad naujai suformuoto 0,5853 ha ½ dalis, 2951/5853 kv. m ploto, liktų įkeista AB SEB bankui pirminiu įkeitimu. Minėta, pirminio įkeitimo teisę AB SEB bankas  turi 2007 m. spalio 17 d. įregistravus dviejų žemės sklypų po 2000 kv. m pirminę hipoteką. CK 4.173 straipsnio 1 dalyje (įstatymo 2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864 redakcija) įtvirtinta pirmesnės eilės kreditorių teises užtikrinanti taisyklė, kad įkeisti nekilnojamieji daiktai gali būti sujungti tik gavus kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eilė sujungus pasikeis, rašytinį sutikimą. Tokia taisyklė būtina, todėl, kad sujungus kelis įkeistus nekilnojamuosius daiktus hipotekos objektu tampa vienas nekilnojamasis daiktas, o kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prašymų įregistruoti hipoteką įregistravimo datą, todėl kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į hipoteka įkeistą daiktą gali padidėti arba sumažėti. UAB Mariaus Budrikio autocentrui ir UAB „Nonfera“ 2008 m. liepos 4 d. sudarius AB SEB banko ginčijamą nagrinėjamoje byloje žemės sklypų sujungimo ir atidalijimo iš bendro turto bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, AB SEB banko galimybė nukreipti išieškojimą į naujai suformuotą hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą – labai sumažėjo, nes, laikantis kreditorių prašymų įregistruoti hipoteką padavimo laiko eilės tvarkos „Swedbank“, AB tapo naujai suformuoto 5853 kv. m sklypo pirmosios ir antrosios eilės, o kasatorius AB SEB bankas – trečiosios eilės hipotekos kreditoriais. Minėta, AB SEB banko sutikimas sujungti hipoteka įkeistus žemės sklypus buvo duotas su sąlyga, kad bankui į dalį naujai suformuoto žemės sklypo išliks pirminis įkeitimas. Taigi sudarant ginčijamą 2008 m. liepos 4 d. žemės sklypų sujungimo ir atidalijimo iš bendro turto bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį nebuvo įgyvendinta kreditoriaus AB SEB banko sąlyga dėl pirminio įkeitimo į dalį žemės sklypo išsaugojimo, o tokios sąlygos neįtvirtinimas nesuteikė atsakovams pagrindo sujungti įkeistus žemės sklypus. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas šią ginčo situaciją, nepagrįstai AB SEB banko 2008 m. liepos 1 d. duotą sutikimą dėl pirmiau nurodytų žemėse sklypų sujungimo ir atidalijimo pripažino besąlyginiu sandoriu, nes akivaizdu, kad kasatoriaus sutikimas sujungti žemės sklypus buvo išreikštas tik tokiam sandoriui, kurį sudarant būtų išsaugota jo pirminio įkeitimo teisė – ši sąlyga ne dviprasmiškai, o labai aiškiai buvo išreikšta sutikime, liko neįgyvendinta. Taigi nustačius, kad AB SEB banko 2008 m. liepos 1 d. duotas pirmiau nurodytų žemės sklypų sujungimo ir atidalijimo sutikimas turi būti kvalifikuojamas kaip sutikimas, duotas su atidedamąja sąlyga, kuri įgyvendintina siekiant sudaryti teisėtą žemės sklypų sujungimo ir atidalijimo sutartį, konstatuojamas CK 4.173 straipsnio 1 dalies pažeidimas.  CK 4.173 straipsnio 1 dalies nuostatos yra imperatyvios, t. y. jomis draudžiama sujungti nekilnojamojo turto objektus be hipotekos kreditoriaus, kurio reikalavimo tenkinimo eilė po sujungimo pasikeis, sutikimo, o minėta, tokiam žemės sklypų sujungimui, po kurio reikalavimų tenkinimo eilė po sujungimo pasikeistų, AB SEB bankas sutikimo nedavė. Kadangi AB SEB bankas, remdamasis CK 4.173 straipsnio 1 dalimi, išdavė konkretaus turinio sutikimą sujungti žemės sklypus, o sutarties pagrindu žemės sklypai buvo sujungti ir atidalyti ne pagal sutikime nustatytas sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sutartis laikytina sudaryta prieštaraujant imperatyviosioms CK 4.173 straipsnio 1 dalies nuostatoms, t. y. iš esmės sutartis laikytina sudaryta be kasatoriaus sutikimo (CK 1.80 straipsnis).

Byloje ginčijama ir 2009 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria UAB Mariaus Budrikio autocentrui nuosavybės teise priklausiusi 951/5853 žemės sklypo dalis buvo parduota UAB „Nonfera“. Ši pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta prieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo normoms  UAB Mariaus Budrikio autocentro ir UAB „Nonfera“ 2008 m. liepos 4 d. žemės sklypų sujungimo ir atidalijimo iš bendro turto bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį sutarties pagrindu. Atitinkamai, kadangi 2008 m. liepos 4 d. sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir šiuo pagrindu pripažintina negaliojančia, 2009 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis taip pat pripažintina negaliojančia kaip sudaryta neteisėto, t. y. įstatymui prieštaraujančio 2008 m. liepos 4 d. sandorio pagrindu (CK 1.80 straipsnis, 4.37 straipsnis).

Atsakovo UAB „Nonfera“ argumentas, kad Hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės klausimas jau išspręstas prejudicinę ir res judicata galią turinčia Hipotekos skyriaus prie Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, nėra pagrįstas. Nurodyta nutartimi buvo nagrinėtas kreditoriaus AB SEB banko prašymas hipotekos registre pakeisti duomenis apie jo teises į 2008 m. liepos 4 d. sutartimi naujai suformuotą sklypą. Šioje nutartyje hipotekos teisėjas nenustatė naujų faktų, o tik nurodė hipotekos kreditorių eilę, laikantis kreditorių prašymų įregistruoti hipoteką padavimo laiko eilės tvarkos, kuri būtų 2008 m. liepos 4 d. sutarties galiojimo atveju. Pripažįstant negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu šis naujas sklypas buvo suformuotas ir atkūrus iki sandorio sudarymo buvusią padėtį, hipotekos teisėjo nutartys, kuriomis buvo sprendžiami klausimai, susiję su buvusia neteisėtai sukurta teisine padėtimi, nėra aktualios ir neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Minėta, hipotekos teisėjas priimdamas procesinį sprendimą dėl AB SEB banko pareiškimo nenustatė nutartimi naujų faktų, grąžino  pareiškėjui AB SEB bankui pateiktą prašymą ir dokumentus kartu pažymėdamas, kad jei tarp šalių kyla ginčas, jis nagrinėtinas ginčo teisena, todėl šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Kasatorius šia teise pasinaudojo pareikšdamas ieškinį nagrinėjamoje byloje.

Nurodytais argumentais kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu netinkamai aiškinus ir taikius teisės normas, reglamentuojančias hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybes, kai sujungus įkeistus nekilnojamuosius daiktus sutartimi pakeičiama kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė. Aktualias, nutartyje nurodytas teisės normas tinkamai aiškino ir taikė pirmosios instancijos teismas, kuris išsprendęs ginčytų sandorių teisėtumo klausimą išsprendė ir nuginčytų sandorių padarinių klausimus (CPK 346 straipsnis 2 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 3507,03 Lt. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.12 punktais, sprendžia, kad nurodytas kasatoriaus prašymas tenkintinas iš dalies, jo naudai iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiant 3500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat kasatoriui iš atsakovų priteistinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 280 Lt (CPK 93 straipsnis). Iš viso kasatoriui iš atsakovų priteistina 3780 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kasaciniame teisme patirta 64,23 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinant kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti. Palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą.

Priteisti AB SEB bankui (j. a. k. 112021238) iš UAB „Nonfera“ (j. a. k. 111727525) ir BUAB Mariaus Budrikio autocentro (j. a. k. 124926025) po 1890 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB „Nonfera“ (j. a. k. 111727525) ir BUAB Mariaus Budrikio autocentro (j. a. k. 124926025) po 32,11 Lt (trisdešimt du litus 11 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė