Administracinė byla Nr. I-1262-562/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02358-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 16.8, 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjai J. V., pareiškėjos atstovui L. J., atsakovės Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovui Vincui Zaliauskui, viešame teismo posėdyje, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė),
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėja J. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (t. 1, b. l. 1-10) ir patikslintais skundais (t. 1, b. l. 187-189, 190-200; t. 2, b. l. 179-182; t. 3, b. l. 32-33) kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“ 1, 3 ir 4 punktus, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius bei bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėja nurodė, kad Krašto apsaugos ministras 2010-06-30 įsakymu Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“ (toliau – Įsakymas) nutraukė su kpt. J. V. profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido ją iš profesinės karo tarnybos į atsargą kitą dieną po paskutinės ligos dienos, bet ne vėliau kaip po keturių mėnesių (ne vėliau kaip 2010-10-17). Pareiškėja pažymėjo, kad 2010-05-04 prašymu „Dėl sprendimų priėmimo mano atžvilgiu“ kreipėsi į krašto apsaugos ministrę, tačiau 2010-05-18 gavo tik biurokratinį atsakymą Nr. 12-01-954 „Dėl Jūsų prašymo“. Pareiškėja paaiškino, kad iki skundžiamų įsakymų priėmimo ji tarnavo Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) pagal profesinės karo tarnybos sutartį (toliau – ir Sutartis). 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkelta iš užimamų pareigų į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (toliau – ir laikinasis PKT personalo rezervas, PKT). Nurodė, kad Krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) neieškojo jokių galimybių, kad išspręstų pareiškėjos karo tarnybos tęsimo klausimą. Pažymėjo, kad patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – Patariamoji komisija) į pareigas skyrė tik „savus ir išrinktuosius“, neatsižvelgdama į jų amžių, išsilavinimą, kvalifikaciją, kurie turėtų būti pagrindiniais ir viską lemiančiais rodikliais. Pabrėžė, kad Patariamoji komisija siūlė pratęsti profesinės karo tarnybos sutartis, kuriems buvo sukakęs atleidimo į atsargą amžius, nors tuo pačiu metu žinojo, kad nemažai karininkų, kuriems toks amžius nėra sukakęs, yra perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą ir laukia sprendimo. Patariamoji komisija tik formaliai sprendė, kad nėra pareiškėjos išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Atsakovė nutraukdama Sutartį pažeidė pareiškėjos lygiateisiškumo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją. Pabrėžė, kad Sutartis buvo nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – KASOKTĮ) 38 str. 2 d. 2 punktu, nors laisvų, pareiškėjos kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų buvo. Pažymėjo, kad atsakovė bando formuoti nuomonę, kad KPAT yra atskira nuo ministerijos ir kariuomenės sistema, tačiau nemini, kad KPAT priklauso krašto apsaugos sistemos visumai kaip tai yra numatyta KASOKTĮ 2 str. 1 dalyje. Pabrėžė, kad Krašto apsaugos ministrė pažeidė KASOKTĮ nuostas, poįstatyminius aktus, todėl priėmė neteisėtą sprendimą bei neteisėtai nutraukė Sutartį su pareiškėja. Atsakovė pažeidė 2005-04-22 Krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. V-488 patvirtinto „Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13 ir 14 punktų nuostatas. Aprašo 13 punkte numatyta, kad jeigu siūlomas rotuoti arba perkelti į kitas pareigas karys neatitinka pareigybės reikalavimų pagal karinės specialybės kodą ar reikalavimų, nustatytų pareiginiuose nuostatuose, privalu nurodyti trūkumus ir pateikti komisijos nariams siūlymus dėl kario mokymo ar perkvalifikavimo arba skyrimo į kitas pareigas. Aprašo 14 punkte nurodyta, jog privalu pateikti pareigybių, į kurias siūloma rotuoti arba perkelti, sąrašą ir kandidatų į kiekvieną pareigybę sąrašus. Remiantis KASOKTĮ 33 str. 2 dalimi, karius į pareigas kitose krašto apsaugos sistemos institucijose skiria krašto apsaugos ministras arba ministro nustatyta tvarka jo įgaliotas pareigūnas, todėl atsakovės teiginiai, kad kariai galėjo būti skiriami tik į Tarnybą, yra nepagrįsti. Nurodė, kad Profesinės karo tarnybos rezervo nuostatų 12 punkte nustatyta karių skyrimo į pareigas tvarka, tačiau gavusi prašymą ir skundą dėl nepaskyrimo į pareigas, krašto apsaugos ministrė į prašymą neatsakė, o perdavė analizuoti kitiems pavaldiniams, kurie neatsižvelgė į nurodytas teisės normas, nenagrinėjo kario skyrimo tvarkos reikalavimų pažeidimų, neišreikalavo medžiagos, ar Tarnyba informavo apie karių kvalifikacijos trūkumus, kaip tai yra numatyta Apraše, bei neanalizavo, ar KAM pateikė komisijai pareiškėjos kandidatūros siūlymą krašto apsaugos ministro 2010-06-17 įsakymu naujai sudarytoms pareigybėms. Vadovaudamasi Patariamosios komisijos 2010-06-01 protokole Nr. RK-4 nurodytomis rekomendacijomis, atsakovė nusprendė pareiškėją J. V. išleisti į atsargą ir nutarė, kad tolesnė jos tarnybos eiga nebus svarstoma kituose komisijų posėdžiuose. Būtent toks tvarkos nesilakymas skiriant karius į pareigas lėmė tai, kad buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai būti paskirtai į naujas pareigas. Pareiškėja pažymi, kad atsakovė privalėjo teikti komisijai pareiškėjos kandidatūrą siūlymui į laisvas pareigybes. Pažymėjo, kad net neapsvarsčiusi pareiškėjos galimybės pretenduoti į naujas pareigas, Krašto apsaugos ministrė (toliau – Ministrė) su pareiškėja nutraukė sutartį, atimdama galimybę ištarnauti iki Sutarties pabaigos arba kol sueis pensijinis amžius ir taip gauti užtarnautą kario pensiją. Nesutiko su argumentu, kad nebuvo galimybės pareiškėjos paskirti į kitas pareigas, nes pareigų, kurios atitiktų pareiškėjos išsilavinimą ir kvalifikaciją nebuvo. 2010-04-09 buvo laisvos 27 pareigybės (2010-04-09, protokolas RK-3), 2009-12-18 – 13 laisvų pareigybių. Nurodo, kad Patariamoji komisija nevykdė savo pareigų, nes nesvarstė karininkės, numatytos rotuoti ir perkelti, kandidatūros. 2010-08-12 KAM raštu Nr.12-01-1418 patvirtino, kad karininkų, tarnaujančių virš įstatyme kariniam laipsniui nustatyto amžiaus – 150 (majorai, kapitonai, vyresnieji leitenantai), tačiau priežastys, dėl kurių jie tarnauja toliau, ir tų pareigybių kodai nebuvo nurodyti. Pabrėžė, kad atsakovė galėjo be didesnio vargo išleisti į atsargą 8 PKT karius iš minėtų 150 ir į jų vietą paskirti pareiškėją, tačiau tokios galimybės net nesvarstė, nors vadovaujantis logiškumo, sąžiningumo, teisingumo ir lygiateisiškumo principu toks sprendimo būdas būtų buvęs teisėtas, logiškas ir sąžiningas, neprieštaraujantis KASOKTĮ 46 str. nuostatoms.
Nurodo, kad KASOKTĮ 46 straipsnis suteikia atsakovei ne kada panorėjusi, o kai kuriais atvejais, esant poreikiui pratęsti PKT sutartis kariams, kuriems suėjęs amžius kaip tai numatyta KASOKTĮ 45 str. 4 dalyje, tačiau iš atsakovės 2010-08-12 rašto matyti, kad sutartys pratęsinėjamos ne kai kuriais atvejais, o pagal neaiškius kriterijus ir tai atliekama labai dažnai. Sprendimas, išleisti į atsargą jaunesnę amžiumi ir su didesniu potencialu pareiškėją, o senesnius PKT karius palikti tarnauti, nors jiems jau yra sukakęs amžius, pagal kurį turėjo būti išleisti į atsargą buvo neadekvatus. Pažymėjo, kad nesutinka su atsakovės teiginiu, jog KASOKTĮ nenustato kriterijų ar kokių kategorijų profesinės karo tarnybos kuriai turi pirmumo teisę būti palikti profesinėje karo tarnyboje, prieštarauja Aprašo 15 punkto kriterijams, kuriuose nėra kriterijaus suteikti pirmumo teisę kariūnams. Todėl atsakovė neteisėtai suteikė kariūnams pirmumo teisę į profesinę karo tarnybą, priimdama juos į profesinę karo tarnybą, tuo pačiu metu, kuomet pareiškėja dar nebuvo atleista iš tarnybos ir galėjo būti svarstoma jos kandidatūra kariūno užimtoms pareigoms užimti. Pagal KASOKTĮ 52 str. 1 dalį krašto apsaugos sistemos karių tarpusavio santykiams reguliuoti, jų tarnybos patirčiai ir kvalifikacijai žymėti nustatomi karių laipsniai. Akivaizdu, kad pareiškėjos laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolvento, todėl pareiškėjos tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti įvertinta aukščiau. Be to, net nebuvo svarstoma, ar pareiškėja galėjo užimti atlaisvintas karo akademijos absolventams pareigybes bei naujai sukurtas krašto apsaugos sistemos (toliau – KAS) pareigybes. Pabrėžė, kad skundžiamo atsakovės sprendimo neteisėtumą įrodo ir tai, kad pareiškėjai vis dar esant PKT rezerve, kasmetinėse atostogose ir dar neesant išleistai į atsargą tiek KAM įsakymais, tiek Lietuvos kariuomenėje, tiek KPAT, tiek KAS tarnaujantys karininkai buvo skiriami į naujas pareigas KASOKTĮ 41 str. 1 ir 2 dalies nuostatomis, į kurias pareiškėjos skyrimas nebuvo net svarstomas.
Nurodė, kad nei KASOKTĮ, nei kiti teisės aktai KAM ministrei nesuteikia diskrecijos teisės kada panorėjus išleisti į atsargą. Ne vadovybės valia, o vadovaujantis įstatymu karys yra skiriamas arba išleidžiamas į atsargą.
2012-04-04 patikslintame skunde pareiškėja pažymėjo, kad esančiai perkeltai į rezervą iki kol bus paskirta į kitas pareigas (KASOKTĮ 42 str. 2 d. 1 punktas), buvo pagrindas skųsti sprendimą, kuriuo į jos pareigas buvo paskirtas žemesnės kvalifikacijos karininkas. Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėja nežinojo, tos aplinkybės, jog ji net nebuvo siūloma į kitas KPAT struktūros pareigas, todėl negalėjo pateikti skundo dėl netinkamo komisijos darbo. Jei pareiškėja būtų supažindinta su protokolais 2010-04-14, o ne 2012-01-10 teisme, būtų buvęs pagrindas skųsti atrankos rezultatus. Pareiškėjos manymu, kad atsakovė sąmoningai slėpė tokią informaciją tam, kad pareiškėja neįtartų iš anksto suplanuoto jos atleidimo. Atsakovė nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos kvalifikacija buvo prastesnė už tų, kurie buvo paskirti į pareigas KPAT naujoje struktūroje. Pažymėjo, kad jei atsakovė būtų bent pasiūlius pareiškėją į pareigas kaip kandidatę, jei būtų atlikta sąžininga atranka ir jei būtų motyvuotai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja nėra tinkama kandidatė, tik tokiu atveju galima būtų teigti, kad atsakovė teisėtai pasinaudojo diskrecijos teise bei suteikė papildomų socialinių garantijų pareiškėjai. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad Patariamoji komisija 2010-06-01 RK – 4 protokolu atliko pareiškėjos kandidatūros vertinimą, nes kaip matyti iš bylos duomenų, kad jau 2010-04-09 RK – 3 protokolu buvo nuspręsta, kad pareiškėjai pareigų nėra; RK – 4 pareiškėja nebuvo siūlyta į pareigas ir vėl konstatuota, kad pareigų nėra ir net nepasibaigus laikinojo rezervo 2 mėnesių terminui išleidžiama į atsargą. Pažymėjo, kad atsakovė neteisingai teigia, jog pareiškėjai buvo ieškoma kitų pareigų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja buvo siūlyta kaip kandidatė į vienas pareigas naujoje KPAT struktūroje, tačiau buvo pasirinktas kpt. D. B., kuris turėjo prastesnį motyvacijos vertinimą ir kvalifikaciją. Taip pat pabrėžė, kad KAM pažeidė įsakymą V-104, todėl pareiškėjos atleidimo pagrindas iš tarnybos yra neteisėtas, Ministrės 2010-06-30 įsakymas Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“ naikintinas, kadangi yra nemotyvuotas bei nepagrįstas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. 2 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Dar vienu šiurkščiu materialinių teisės normų ir teisės principu pažeidimu įvardijama pareiškėjos atleidimo datą, t. y. pareiškėja iš karo tarnybos buvo atleista atgaline data – 2010-06-29, todėl buvo suvaržyta pareiškėjos teisė būti paskirtai į 19 laisvų vyr. leitinantų pareigybes, kurios buvo užimtos Lietuvos karo akademijos absolventų. Pareiškėja turėjo pirmumo teisę būti paskirtai į šias minėtas pareigybes, nes turėjo kapitono laipsnį, didesnį stažą ir tinkamą motyvacijos vertinimą. Taip pat KAM Sutarties 4 puntu buvo įsipareigojusi skirti pareiškėja į kitas pareigas. Negalėjo į pareigas skirti absolventų, nes faktiškai pareiškėja tuo metu dar buvo laikinojo profesinės karo tarnybos rezervo karė, o atsakovės sąmoningas pareiškėjos atleidimas atbuline data buvo siekis neskirti pareiškėjos į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas laisvas vyr. leitenantų pareigas. Nesutinka su atsakovės argumentu, kad byloje nėra neabejotinų duomenų, jog pareiškėja turėjo kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius ir teigia, kad yra priešingai, jog nėra duomenų, kad kiti kariai, paskirti į pareigas turėjo tokią pačią arba geresnę kvalifikaciją. Pabrėžė, kad atsakovė nevykdė realios atrankos, todėl ir negali pateikti tokios informacijos, o tai jau laikytina KAM 2010-02-03 įsakymo Nr. V-104, pažeidimu. Pažymėjo, kad nėra nustatyta, ar pareiškėjai leidimas dirbti su įslaptinta informacija buvo pratęstas ar ne, tačiau pabrėžė, kad KASOKTĮ nenumato KPT kariui apribojimų užimti pareigas neturint tokio leidimo ir susipažinti su įslaptinta informacija, todėl mano, kad bylą tikslinga stabdyti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiajį administracinį teismą (toliau – LVAT) su prašymu ištirti, ar KAM 2005-02-28 įsakymo Nr. V-2236.5 punktas atitinka KASOKTĮ 28, 36 straipsnius. 2012-05-24 patikslintame skunde pažymėjo, jog KAM nepagrįstai nustatė, kad 2010-02-03 KAM įsakymo Nr. V-104 kvalifikacijos suvestinę ir 2010 m. kovo mėnesio protokolus Nr. 17KL – 1 ir 17KL – 4, kuriuose buvo nustatyta, jog M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., N. U., A. V., L. B., S. B. neva yra aukštesnės kvalifikacijos, nors jų kvalifikacija ir kiti duomenis žymiai prastesni nei pareiškėjos. Nurodė, kad vadovaujanti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 138 straipsniu KAM negalėjo dėl KPAT pertvarkymo nutraukti profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėja.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja ir pareiškėjos atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti pilnai.
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos J. V. skundą su pareiškėjos J. V. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodydama, kad su pareiškėja J. V. sudarytos profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta vadovaujantis KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto pagrindu. Minėtoje normoje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenes vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Šios įstatyminės nuostatos krašto apsaugos ministrui suteikia teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir karį atleisti iš tarnybos kai sumažinamas karių skaičius arba pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, neatsižvelgiant į aplinkybę ar nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Pabrėžė, kad, byloje reikšminga faktinė aplinkybė yra karių skaičiaus sumažinimas arba pertvarkymas krašto apsaugos sistemos institucijos, tarnybos. Šios aplinkybės atsirado pirmiausiai.
Pažymėjo, kad KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto nuostata ,,<...(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų,“ yra laikomas kaip savarankiškas kario atleidimo iš tarnybos pagrindas. Vadovaujantis KASOKTĮ 42 str. 2 d. 1 punktu vykdant rotaciją ir profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas dviem mėnesiams į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau neatsiradus laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, toks karys gali būti atleistas iš tarnybos vadovaujantis minėta KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto nuostata. Nurodė, jog esant dabartiniam specifiniam karo tarnybos santykių reglamentavimui vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.) profesinės karo tarnybos kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Formuojant naujus dalinius (pvz. ryšių batalioną) ir pertvarkant kitus KPAT negali būti į kitas, naujas pareigas automatiškai perkeliami kariai, neturintys tam tikros kvalifikacijos ir nustatytų karinių specialybių bei kitų reikalavimų. Pavyzdžiui, negali būti personalo darbo pobūdį atliekantys kariai perkeliami į kitas laisvas karines specialybes tokias, kaip ryšininko, artileristo ir pan., nes naujas dalinys negalėtų atlikti keliamų užduočių ir funkcijų, o perkelti kariai negalėtų atlikti nustatytų funkcijų ir pareigų. Nurodė, kad KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius kaip ir buvo numatyta teisės aktuose. Šias aplinkybes LVAT konstatavo 2011-03-03 nutartyje administracinėje byloje Nr.A62-1458/2011, kurioje buvo nagrinėjamas kaip ir šioje byloje KPAT reorganizavimas, pertvarkymas ir valstybės tarnautojo atleidimas iš tarnybos. LVAT minėtoje byloje konstatavo, kad KPAT struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti KPAT organizacinę veiklą, administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių skaičiui. Todėl mano, kad esant minėtoms aplinkybėms, atsakovė turėjo teisę spręsti pareiškėjos J. V. atleidimo iš tarnybos klausimą pagal KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punktą. Pažymėjo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos. KASOKTĮ 39 str. 1 dalis numato, kad KAM ar kariuomenės vadovybė gali nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šio įstatymo 38 str. 2 d. 2 punkto pagrindu karį įspėjusi ne mažiau kaip prieš du mėnesius arba neįspėjusi, tačiau išmokėdama kariui 40 str. 3 dalyje nustatytą papildomą kompensaciją. Pareiškėja apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo įspėta kelis kartus. Panaikinus KPAT tarnaujančios pareiškėjos pareigybę, krašto apsaugos ministro 2010-04-14 įsakymu Nr. P-394 pareiškėja buvo perkelta į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Nurodė, kad KASOKTĮ 2 str. 23 dalis numato, kad laikinasis profesinės karo tarnybos personalo rezervas – profesinės karo tarnybos karių kategorija, į kurią perkeliami laikinai nevykdantys savo nuolatinių pareigų profesinės karo tarnybos kariai. Pareiškėja nuo 2010-04-15 pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkelta (paskirta) nebuvo, todėl KASOKTĮ 42 str. 2 d. 1 punkto pagrindu buvo perkelta į laikinąjį personalo rezervą. Pažymėjo, kad pareiškėja sprendimo perkelti ją į minėtą rezervą neskundė. Panaikinus pareiškėjos pareigybę, jos paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010-06-01 posėdyje. Patariamoji komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėja galėtų būti perkelta ar paskirta nėra. Todėl nepagrįstas yra pareiškėjos teiginys, kad atsakovė nepatikrino ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jos karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių. Iš byloje esančio Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjos ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas jos laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje buvo svarstoma ir ieškoma pareiškėjai atitinkamų pareigų. Iš minėto protokolo matyti, kad ne tik KPAT personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėja) esančių karių, bet ir kitose krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. Nurodė, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo atsižvelgta į visas KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkte išdėstytas aplinkybes, t. y. ir šioje normoje esančią aplinkybę - „ (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijų atitinkančių pareigų“. Pažymėjo, kad kritiškai turi būti vertinamas pareiškėjos argumentas dėl Patariamosios komisijos objektyvumo ir jos protokolo Nr. RK-4. Iš minėto protokolo Nr. RK-4 matyti, kad lentelėje yra sudėliotas tam tikras karių eiliškumas balais, tačiau turi būti suprantama, kad tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas, nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms (pvz. karo mediko, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų. Pagal KASOKTĮ 42 str., ministrui ar jo įgaliotam asmeniui suteikta teisė paskirti, ar perkelti karį į kitas pareigas neatsižvelgiant į komisijos siūlymus, netgi be komisijos svarstymo, nes taip nustato įstatymas. Nagrinėjamu atveju nebuvo atliekama karių rotacija, todėl minėtos komisijos protokolas ir siūlymai, neturi būti sureikšminti.
Pažymi, kad pareiškėja skunduose pateikia argumentus, susijusius su jos nepaskyrimu į pareigas ir kitų karių paskyrimu į pareigas. Pabrėžė, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos, taip pat skirtinga kario atleidimo iš tarnybos ir jo skyrimo arba nepaskyrimo į tam tikras pareigas apskundimo tvarka. KASOKTĮ 48 straipsnyje nustatyta, kad ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, kad sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai, kad teismai šių ginčų nesprendžia. Pažymėjo, kad LVAT vienoje iš nutarčių (2001-10-18, Nr. A4-858-01) pasisakė dėl KASOKTĮ 42 ir 48 straipsnių taikymo, t. y. konstatavo, kad dėl paskyrimo ar perkėlimo į konkrečias pareigas, kario valios įstatymas nereikalauja, kad šiems ginčams spręsti įstatymas nustato neteisminę ginčo sprendimo tvarką, kad teismas nagrinėja tik atleidimo iš profesinės karo tarnybos teisėtumą ir pagrįstumą. Paminėjo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-825/2000. Minėtoje byloje LAT nagrinėdamas bylą dėl kario atleidimo KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto pagrindu padarė išvadą, kad KASOKTĮ, reglamentuojantis profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos pagrindus ir tvarką, nenumato sąlygos, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir karys atleistas iš tarnybos tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į kitas pareigas, kitą dalinį ar pan. Nurodė, kad KASOKTĮ 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o kitus teisinius santykius. Todėl laikė, kad apelianto argumentai, kad jis turėjo būti perkeltas į kitas pareigas yra nepagrįsti, ir kad dėl to jo atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas, yra taip pat nepagrįsti.
Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai, kad atsakovė vadovaudamasi jos profesinės karo tarnybos sutarties 4 punktu, KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniais bei šio straipsnio pagrindu išleistu krašto apsaugos ministro 2005-04-22 įsakymu Nr. V-488 „Dėl profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ privalėjo pareiškėjus paskirti į pareigas yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku. Su pareiškėja sudarytoje profesinės karo tarnybos sutarties 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad karys (pareiškėja) įsipareigoja nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikotarpiui. Nurodė, kad Aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi tada, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas. Pagal patvirtintas krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių, siekiant sudaryti sąlygas daugiau priimti į kariuomenę profesinės karo tarnybos eilinių karių. Tokiu būdu keičiasi personalo administravimo politika ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Pagal šiuos teisės aktus kasmet laipsniškai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. Pareiškėja priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriama į eilinio kario laipsnio pareigybę. Todėl logiška, kad nagrinėjamu atveju sumažinus karininkų skaičių KPAT sumažėjo ir karininkų skaičius visoje krašto apsaugos sistemoje, nes KPAT yra šios sistemos sudėtinė dalis. Pažymėjo, kad ir LAT minėtoje nutartyje konstatavo, kad atsižvelgiant į KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto reguliavimo dalyką ir šią teisės normą aiškinant sisteminiu požiūriu, jos taikymui pagrindą sudaro būtent atitinkamai profesinės karo tarnybos karių ar karių savanorių skaičiaus sumažinimas, būtent tos kategorijos karių skaičiaus sumažinimas.
Nurodė, kad pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėja galėtų būti paskirta į jos laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija. Taip pat nesutinka su pareiškėjos motyvais, jog ji savo atleidimą iš profesinės karo tarnybos laiko nepagrįstu dėl to, kad krašto apsaugos sistemoje tarnauja kiti įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius (nustatytas KASOKTĮ 45 str. 4 dalis), tačiau tarnyba šiems kariams yra pratęsta. KASOKTĮ 45 str. 6 dalyje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos kariai, kurie eina karinių specialistų pareigas pagal krašto apsaugos ministro įsakymą patvirtintą karinių specialybių sąrašą, gali būti išleidžiami į atsargą sulaukę 55 metų. Tai reiškia, kad profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, numatytas KASOKTĮ 45 str. 4 dalyje, tačiau atitinkantys šio įstatymo 45 str. 6 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Be to, pagal KASOKTĮ 46 straipsnio nuostatas krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į krašto apsaugos sistemos poreikius, gali pratęsti ne aukštesnio kaip pulkininko laipsnio kario, sukakusio šio įstatymo 45 str. 4 dalyje nustatytą amžių, profesinę karo tarnybą. Taigi, profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius (nustatytas KASOKTĮ 45 str. 4 dalyje) pagal minėtas įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė pareiškėjos J. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjos J. V. skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad pareiškėjos atžvilgiu priimtas Ministrės įsakymas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti. Nurodė, kad priėmimo į profesinę karo tarnybą, karo tarnybos atlikimo, atleidimo iš profesinės karo tarnybos tvarką reglamentuoja KASOKTĮ. Nurodė, jog pagal Karo prievolės įstatymo 15(9) str. 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą teisė tvirtinti KPAT nuostatus, nustatyti struktūrą ir etatus numatyta krašto apsaugos ministrui. Nurodė, kad buvusi KPAT struktūra buvo pritaikyta tik karo prievolei įgyvendinti, todėl priėjus prie profesinės kariuomenės nebeatitiko poreikių ir reikalavimų bei siekiant sukurti lanksčią, orientuotą į intensyvią profesinės karo tarnybos agitaciją, tinkamų kandidatų paiešką, personalo komplektavimo sistemą, racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas, buvo nuspręsta peržiūrėti KPAT funkcijas ir pertvarkyti KPAT struktūrą. Todėl krašto apsaugos ministras 2010-02-03 įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“ nuo 2010-04-15 pakeitė KPAT darbo organizavimą, nutraukdamas dalies KPAT teritorinių skyrių veiklą, perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams. Pažymėjo, kad krašto apsaugos ministro įsakymai dėl naujos struktūros ir pareigybių sąrašo patvirtinimo nenuginčyti ir galioja, pareigybių sumažinimas buvo realus, pareiškėja apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo įspėta laiku ir tinkamai, todėl tisinis pagrindas nutraukti su pareiškėja sudaryta Sutartį prieš terminą buvo. Pabrėžė, kad Patariamojo komisija 2010-06-01 susirinkusi į posėdį svarstė karininkų, pateiktų komisijai, suskirstymą ir jų skyrimą į naujas pareigas. Patariamoji komisija, vadovaudamasi karjeros planavimo ir organizavimo pagrindiniais principais ir krašto apsaugos sistemos poreikiais, tai pat pareigybėms nustatytais reikalavimais, karininkus suskirstė ir atrinko į pareigas pagal tiesioginių ir aukštsnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio petencialo vykdyti siūlomas pareigas, karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio ar dalyvaujant tarptautinėse operacijose patirtį, karininko veiklos įvertinimą, turimą karinio parengimo lygį, individualius kario poreikius ir siekius. Patariamoji komisija, neatrinkusi pareiškėjos į siūlomas pareigybes, konstatavo, jog pareiškėjai krašto apsaugos sistemoje nėra jos išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir pasiūlė išleisti ją į atsargą.
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Skundas atmestinas.
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“ 1, 3 ir 4 punktus, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius bei bylinėjimosi išlaidas.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad su pareiškėja J. V. buvo sudaryta Sutartis, pagal kurią KAM priėmė ją į profesinę karo tarnybą (t. 1, 74-75). Sutartyje buvo nurodyta, kad Sutartis yra sudaroma iki 2012-05-09. Krašto apsaugos ministro 2010-02-03 įsakymu Nr.V-104 1 punkte nustatyta, kad nuo 2010-04-15 keičiamas KPAT darbo organizavimas, nutraukiant dalies karo prievolės administravimo tarnybos teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams (t. 2, b. l.134). Minėto įsakymo 3.1 punktu patvirtino KPAT darbo organizavimo pakeitimo planą. Sudarė Karo prievolės administravimo tarnybos darbo organizavimo pakeitimo komisiją (2 p.) ir patvirtino KPAT personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašą (3.2. p.) (t. 2, b. l. 134-135). Pareiškėja su pirmuoju pranešimu buvo supažindinta 2010-02-10, kuriuo buvo pranešta, kad vadovaujantis KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punktu bei krašto apsaugos ministro 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161 su ja nuo 2010-04-15 sudarytos profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir, nesant laisvų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, gali būti atleista iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (t. 1, 125). Su antruoju pranešimu supažindinta 2010-05-10. Minėtu pranešimu buvo pranešta, kad vadovaujantis KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punktu, 42 str. 2 dalimi, krašto apsaugos ministro 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161, 2009-07-01 įsakymu Nr. V-649 siekiant pareiškėjai surasti jos kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančias pareigas, į kurias galėtų būti perkelta, perkelė pareiškėją į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą iki 2010-06-19. Nesant laisvų pareiškėjos karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, sudaryta Sutartis gali būti nutraukta ir atleista iš tarnybos krašto sistemoje (t. 1, b. l. 124). Krašto apsaugos ministro 2010-04-14 įsakymu Nr. P-394 pareiškėja nuo 2010-04-15 buvo perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (t. 1, b. l. 179-180). Patariamosios komisijos 2010-06-01 protokoliniu sprendimu Nr. RK-4 buvo svarstomas karininkų skyrimas į naujas pareigas (t. 1, b. l. 16-19). Minėtu protokolinio sprendimo 2.24.6 punktu buvo nuspręsta, kad kpt. J. V. krašto apsaugos sistemoje nėra jos išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, todėl buvo siūloma ją išleisti į atsargą.
Atsižvelgus į Patariamosios komisijos siūlymus bei vadovaujantis KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punktu, KAM ministro 2010-02-03 įsakymu Nr. V-104 „Dėl karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“, su pareiškėja profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta, pareiškėja iš profesinės karo tarnybos į atsargą buvo atleista Krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymu Nr. P-838 (t. 1, b. l. 73).
Byloje ginčas kilęs dėl profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėja nutraukimo, nepasibaigus jos galiojimo terminui ir kario išleidimas iš profesinės karo tarnybos į atsargą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja KASOKTĮ (ginčui aktuali 2010-05-18 įstatymo Nr. XI-822 redakcija).
KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) nustatyta, kad profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai: <...> sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto nuostatas, yra konstatavęs, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal KASOKTĮ 21 str. 2 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi KASOKTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką, negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Padaryta išvada, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę, jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. A261-2681/2011; Nr. A261-2711/2011; A438-2914/2011). Pažymėtina, kad įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų - 88, puskarininkių - 21, seržantų - 53), iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų - 22, puskarininkių - 8, seržantų - 21). Tai patvirtina, kad Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos sumažėjo karo tarnybos karininkų skaičius, o pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta. Konstatuotina, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, todėl, Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu. Be to, priimant ginčijamą Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-838, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš karo tarnybos, buvo atsižvelgta į antrąją Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad ir kituose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjos laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.
Pareiškėja kaip pagrindinį ginčijamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymo neteisėtumo motyvą nurodo aplinkybę, kad atleidžiant ją iš tarnybos nurodytu pagrindu jai nebuvo ieškomos ir siūlomos kitos pareigos krašto apsaugos sistemoje.
Vertinanat šiuos pareiškėjos motyvus, pažymėtina, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Pagal KASOKTĮ nustatytą reglamentavimą teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta krašto apsaugos vadovybei. Taigi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104, kuriuo patvirtintas Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašo nuostatos apsprendžia konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į konkrečią laisvą pareigybę. Atsakovės 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše (t. 2, b. l. 138-141) buvo nustatyti atrankos principai (5 p.), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Nagrinėjamu atveju prioritetinis principas – Pakeitimo komisijos atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas. Kaip matyti iš Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT sąrašo, pareiškėja ir kiti karininkai buvo vertinami pagal: karinį laipsnį; valstybės tarnautojo kategoriją; dabartinę tarnybos vietą; amžių; išsilavinimą; pirmumo teisę pagal DK 135 str. 1 d.; baigtus karjeros kursus; turimą karinę specialybę; likusį tarnauti laiką, iki sukaks kariniam laipsniui KASOKTĮ nustatyti terminai; teisę gauti valstybinę pensiją; PKT sutarties galiojimo terminą; tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimą per paskutinius dvejus metus; PKT atestato balus; patirtį tarptautinėse operacijose; anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimą, tarnybos patirtį kituose KAS padaliniuose. Pakeitimo komisija 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr.17KL-6 Kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti patariamajai komisijai pateikė sąrašą karininkų, kurie buvo atrinkti į aukštesnio lygmens pareigas, taip pat sąrašą karininkų, neatrinktų į naują KPAT prie KAM struktūrą, tarp kurių nurodyta ir pareiškėja (t. 1, b. l. 149-150). Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje dėl antrojo sąrašo konstatavo, kad 51 karininkui (tarp jų ir pareiškėja) nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų (t. 1, b. l. 61-63). 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 pagrindu 51 KPAT karys (tarp kurių ir pareiškėja J. V.) buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (t. 1, b. l. 64-65). Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdyje (Protokolas Nr. RK-4), vadovaudamasi Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtintu Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašu (2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr.V-498 redakcija), atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal minėto Aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes (tiesioginių ir aukštesnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas; karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas patirtį; karininko veiklos vertinimą; turimą karinio parengimo lygį; individualius kario poreikius ir siekius) (t. 1, b. l. 146-147). Iš pateiktos prie 2010-06-01 protokolo Nr. RK-4, karininkų vertinimo lentelės (1 priedas, t. 1, b. l. 20-28) matyti, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 pagrindu buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (51 karys, tarp jų ir pareiškėja) (t. 1, b. l. 64-65). Pareiškėjos J. V. įvertinime nustatyti tokie duomenys : stažas -16 m. 5 mėn, profesinės karinės tarnybos sutartis galioja iki 2012-05-09, išsilavinimas - aukštasis Kauno technologijos universitetas (buvęs Kauno politechnikos institutas), logistikos karininkė, nuo 1998 KASP tarnyba, nuo 2001 tarnyba KPAT, veiklos vertinimas – labai gerai, turimo karinio parengimo lygio skiltis nebuvo užpildyta ( t. 1, b. l. 26). Iš pateiktos Krašto apsaugos ministerijos Generalinės inspekcijos tyrimų skyriaus 2010-07-02 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 3VL-21 „Dėl karo prievolės administravimo tarnybos prie KAM Laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo kario kpt. J. V. skundo“ tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad Patariamoji komisija neteisingai įvertino kpt. J. V. turimą karinio parengimo parengimo lygį, t. y. nebuvo įskaityti Lietuvos karo akademijoje 1994 m. baigti baziniai kariniai mokymai, todėl galutiniame variante nebuvo įskaitytas 1 balas ( t.1,b. l.116-119), tačiau teismo vertinimu 1 balo skirtumas įtakos galutiniam sprendimui tęsti profesinę karo tarnybą neturėjo, nes, kaip jau minėta, buvo vertinama kriterijų visuma. Teismo posėdžio metu byloje liudytoju apklaustas A. K., KAM 2010-02-03 įsakymu sudarytos KPAT prie KAM darbo organizavimo paketimo komisisjos pirmininkas (t.2, b. l.134) parodė, kad atsirenkant kandidatus buvo atsižvelgta į karių kvalifikaciją, galimybę rotuoti, taip pat buvo atsižvelgta į tiesioginių vadovų rekomendacijas, nurodė, kad tiesioginis vadovas rekomendavo D. B., be to, jo karinis pasirengimas buvo geresnis nei pareiškėjos. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į karo tarnybos specifiškumą, negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra išimtinai atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kad karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Komisijos posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 esanti vertinimo lentelė duoda pagrindą išvadai, kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei kad pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjos turima kvalifikacija neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja nebuvo atrinkta į laisvas pareigas dėl kitų aplinkybių, o ne dėl kvalifikacinių reikalavimų. Todėl nagrinėjamu atveju nesant duomenų, kad pareiškėja turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Kartu pažymėtina, kad pirmenybės suteikimas atsižvelgiant į kvalifikacinius gebėjimus, negali būti vertinamas kaip atitinkamos privilegijos suteikimas lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu. Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas taip pat nenumato pranašumo užimti pareigas priešpensinio amžiaus kariui bei kitų garantijų, esant kurioms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo. Taip pat pažymėtina, jog, kaip nurodė LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-2681-2011, pareiškėjai negalėjo būti taikomos profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, nes pareiškėja buvo atleidžiama iš karo tarnybos, o ne rotuojama. Todėl pareiškėjos perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą, ginčo atveju taip pat nesuteikė jai papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėja karo tarnybos sutartį. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjos motyvai dėl teisėtų lūkesčių neužtikrinimo.
Pareiškėjos nurodyti argumentai, kad yra tarnaujančių puskarininkių, seržantų ir kareivių, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba šiems kariams yra pratęsta, teismo vertinimu nėra aplinkybės, ribojančios atsakovo diskrecijos teisę pasirinkti karius pagal jų profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Karo tarnybos įstatymas, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją (KASOKTĮ 45 str.4d., 6 d.). Kadangi PK sutartis su pareiškėja nutraukta 2010-06-30 įsakymu, nors ir nukeliant išleidimo į atsargą dieną (t.1, b. l. 73), nagrinėjamu atveju nėra aktualios laisvos pareigybės po ginčijamo įsakymo priėmimo.
Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėja apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą pasirašytinai buvo ( 2010-02-10 ir 2010-05-10 ) įspėta (t. 1, b. l.124,125). Todėl karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėja ir atleisti ją iš tarnybos Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010-06-30 įsakymas Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“ yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Teismui konstatavus, kad skundžiamas KAM įsakymas, kurio pagrindu nutraukta su pareiškėja profesinės karo tarnybos sutartis ir pareiškėja išleista iš profesinės karo tarnybos į atsargą, yra teisėtas, nėra pagrindo tenkinti betarpiškai nuo to priklausančius kitus skundo reikalavimus dėl pareiškėjos grąžinimo į profesinę karo tarnybą bei tarnybinio atlyginimo, butpinigių ir maistpinigių priteisimo.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos J. V. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Vertinant pareiškėjos prašymą kreiptis į LVAT dėl Krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. V-223 6.5. p. atitikties KASOKTĮ 28 str., 36 str., pažymėtina, kad pagal ABTĮ straipsnio 111 straipsnio prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010-06-30 įsakymo Nr. P-838 pagrindas nebuvo pareiškėjos nurodytas 2005 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. V-223. Todėl įvertinus pareiškėjos keliamo ginčo viešojo administravimo srityje pobūdį, pripažintina, kad šis prašymas nėra susijęs su nagrinėjama byla, kas sudaro pagrindą prašymo netenkinti (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjos J. V. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rosita Patackienė